Jutimai

Jutimai

• Jutimai – tai fiziologinis procesas, kurio metu informacija yra priimama iš aplinkos ir paverčiama nerviniais impulsais. Tradiciškai psichologai skiria jutimus – informacijos iš aplinkos priėmimą – nuo suvokimo, kurio metu vyksta jutimais priimtos informacijos interpretavimas. Tačiau sunku nubrėžti aiškią ribą tarp jutimų ir suvokimo – pasakyti kur baigiasi vienas, o kur prasideda kitas.
• Pojūtis – tai psichinis procesas, kurio metu susiformuoja jutimas; betarpiškai veikiančio dirgiklio atskiros savybės vaizdas.

Jutiminio proceso seka
Kiekviena jutiminė sistema yra sudaryta iš specializuotų ląstelių, vadinamų receptoriais. Jie jautrūs tam tikriems aplinkos stimulams. Kiekviename et tape jutiminė informacija yra apdorojama tam tikru būdu: informacija viename jutiminio proceso etape yra ne tokia pati, kaip sekančiame. Jutiminės sistemos tam tikrą energijos formą paverčia nerviniais impulsais. Energijos pavertimas nerviniais impulsais vyksta receptoriuose – ląstelėse, kurios specializuotos aptikti tam tikrą energijos formą.

Bendros jutimų charakteristikos
• Energija pasiekianti receptorius turi būti pakankamai intensyvi, kad juos sužadintų. Minimalus fizinės energijos intensyvumas reikalingas pojūčiui sukelti vadinamas absoliučiu slenksčiu. Bet kokia stimuliacija žemiau absoliutaus slenksčio nebus juntama. Nors absoliutus slenkstis kinta priklausomai nuo žmogaus ar net ta am tikro laiko tarpo tam pačiam žmogui, absoliutus slenkstis kiekvienam jutimui yra pakankamai žemas. Paprastai psichologai absoliutų slenkstį išmatuoja registruodami dirginimą, kuriam esant, žmogus aptinka dirgiklį 50  atvejų. Silpnų dirgiklių ir signalų aptikimas priklauso ne tik nuo jų stiprumo, bet ir nu

uo žmogaus psichikos būsenos – patyrimo, lūkesčių, motyvacijos, nuovargio. Todėl mokslininkai, tyrinėjantys signalų aptikimą, teigia, kad nėra vienintelio atskiro absoliutaus slenksčio; pvz., pavargę naujagimio tėvai atskiria silpniausią verkšlenimą ar judesį, sklindantį iš lopšio, o žymiai garsesnių, tačiau tuo metu nesvarbių garsų, neišgirsta. Tad kyla klausimas, ar žmogus gali justi dirgiklius, kurie yra silpnesni už jo absoliučius slenksčius. Tam tikra prasme, taip. Absoliutus slenkstis yra toks dirgiklio stiprumas, kai dirgiklis vienodą skaičių kartų aptinkamas ir neaptinkamas. Tai reiškia, kad kartais galima aptikti ir silpnesnius dirgiklius už slenkstį. Sėkmingam gyvenimui žmogui yra būtini ne tik pakankamai maži absoliutūs slenksčiai, bet ir mažų dirgiklių skirtumo aptikimas. Skirtumo slenkstis yra mažiausias dviejų dirgiklių skirtumas, kurį 50  atvejų asmuo gali aptikti. Skirtumo slenkstis didėja stiprėjant dirgikliams; pvz., pr ridėkite 30 gramų prie 300 gramų svarsčio ir aptiksite skirtumą, tačiau pridėkite tuos pačius 30 gramų prie 5 kilogramų svarsčio ir skirtumo nepajusite, nes skirtumo slenkstis padidėjo.
• Kai dirginimas yra nuolatinis, nervinės ląstelės pradeda rečiau reaguoti, t.y., mažėja jautrumas nekintamiems dirgikliams ir šis reiškinys yra vadinamas jutimų adaptacija. Nors jutimų adaptacija sumažina jautrumą, tačiau ji labai naudinga: jos dėka žmogus gali sutelkti dėmesį į informatyvius aplinkos pasikeitimus ir nepastebėti neinformatyvių dirgiklių.

Jutiminės sistemos (pojūčių klasifikacija)
Skiriamos penkios jutiminės sistemos:
• Rega;
• Klausa;
• Skonis;
• Uoslė;
• Lytėjimas.
Yra ir kitų jutimų, suteikiančių informaciją apie kūno ju

udėjimą ir padėtį erdvėje bei kūno dalių tarpusavio sąveiką.
Žmogus pažindamas aplinką, labiausiai pasikliauja informacija, gauta regėjimo būdu.
Rega
• Šviesa – tai fizinė energija, į kurią reaguoja regos receptoriai, todėl regėjimas prasideda šviesai patekus į akis. Žmogaus matoma šviesa yra tik siaura viso elektromagnetinių spindulių spektro dalis. Elektromagnetinių bangų spektras prasideda nuo ilgųjų, arba radijo, bangų, apima siaurą spektro dalį, kurią žmogus junta kaip regimą šviesą, toliau pereina į nejuntamas trumpąsias kosminio spinduliavimo bangas. Žmogaus regos jutimus padeda apibūdinti du fiziniai šviesos požymiai: 1) šviesos bangos ilgis, kuris lemia bangos atspalvį (spalvą, kurią mes matome); 2) šviesos stiprumass arba šviesos bangos energijos kiekis, kuris turi įtakos skaisčiui. Nors regimos šviesos spektrą sudaro įvairių ilgių bangos, žmogus linkęs matyti keturias pagrindines jo spalvas: raudoną, geltoną, žalią ir mėlyną-violetinę.
• Norint suprasti, kaip fizinė energija paverčiama spalvos pojūčiu, reikia panagrinėti regos sistemos sandarą. Akyje šviesos energija yra paverčiama nerviniais impulsais. Pirmiausia pagalbinės akies struktūros sutelkia šviesos spindulius į ryškų vaizdą. Šviesos spinduliai patenka į akį praeidami lenktą, permatomą apsauginį sluoksnį, vadinamą ragena. Tada šviesa pereina per vyzdį, kuris iš karto atsiveria už ragenos. Rainelė, spalvotas raumuo, sureguliuoja patenkantį šviesos kiekį iki leistino dydžio suspausdama arba atpalaiduodama vyzdį. Iškarto už vyzdžio yra lęšiukas. Akies ragena ir lęšiukas abu yra išlenkti taip, kad kaip ir fotoaparato ka
ameros lęšiai išlenkia šviesos spindulius. Šis procesas vadinamas akomodacija. Šviesos spinduliai yra sutelkiami akies galiniame paviršiuje, kuris yra vadinamas tinklaine – tai yra daugiasluoksnis audinys, išklojantis vidinį akies obuolio paviršių.

• Šviesos energijos pavertimas nerviniais impulsais vyksta tinklainėje. Tinklainėje lokalizuojasi fotoreceptoriai, kurie šviesą ir paverčia nerviniais impulsais. Fotoreceptoriai yra dviejų rūšių: stiebeliai ir kūgeliai. Stiebeliai yra išdėstyti tinklainės periferijoje, jie reaguoja į įvairaus laipsnio šviesą ir tamsą, bet nereaguoja į spalvas. Todėl jie pagrinde atsakingi už matymą tamsoje. Kūgeliai yra išdėstyti centrinėje tinklainės dalyje, jie reaguoja į šviesą, tamsą ir spalvas, tačiau jie mažiau jautrūs šviesai nei stiebeliai, todėl pagrinde jie atsakingi už matymą dienos metu. Stiebelių ir kūgelių jautrumas keičiasi priklausomai nuo šviesos kiekio. Procesas, kurio metu stiebeliai ir kūgeliai tampa jautresni šviesai reaguojant į sumažėjusį apšvietimo lygį vadinama adaptacija tamsai. Net ir esant adaptacijai tamsoje energijos nepakanka, kad stimuliuoti kūgelius reaguoti į spalvas, todėl tamsoje matomas juodai-baltai-pilkas pasaulis. Priešingo proceso – adaptacijos šviesai – metu stiebeliai ir kūgeliai tampa mažiau jautrūs.
Spalvų matymas
• Spalva, sodrumas ir ryškumas yra trys atskiri spalvos suvokimo aspektai. Nors žmogus skiria apytikriai tik 150 spalvų, tačiau kombinuojant skirtingus sodrumo ir ryškumo laipsnius gaunama daugiau nei 300000 skirtingų spalvų.
• Trichromatinė spalvų teorija – teigia, kad tinklainėje yra trijų rūšių kūgeliai. Vieni yra jautriausi raudonai spalvai, kiti – žaliai ir tr

reti – mėlynai. Jungiant signalus iš visų trijų receptorių, sukuriamas įvairių spalvų matymas. Nors kiekvienos rūšies kūgeliai yra maksimaliai intensyvūs tam tikro ilgio bangoms, kiekvienas iš jų reaguoja plačiau ir priima kito ilgio bangas. Trichromatinė spalvų teorija gerai paaiškina faktą, kad jungiant tris pirmines spalvas galima išgauti bet kokią kitą spalvą. Taip pat paaiškina ir aklumą spalvoms – dalinį ar visišką negebėjimą suvokti spalvas.
• Oponentinių procesų teorija – teigia, kad tinklainėje egzistuoja trys poros spalvų receptorių: geltonos-mėlynos pora, raudonos-žalios ir baltos-juodos. Kiekvienos poros narys veikia priešingai (opoziciškai) kitam. Oponentinių procesų teorija geriau nei trichotominė paaiškina povaizdžio fenomeną – povaizdį visada sudaro papildančios spalvos. Dabar aiškinant spalvų suvokimą sujungiamos abi minėtos teorijos. Tokiu būdu teigiama, kad informacija apie spalvą yra apdorojama dviem etapais. Kaip teigė Young’o ir Helmholtz’o trijų spalvų teorija, raudonai, žaliai ir mėlynai spalvai jautrūs tinklainės kūgeliai skirtingai reaguoja į skirtingų spalvų dirgiklius. Tada pakeliui į regos žievę šiuos signalus apdoroja nervų sistemos oponentiniai neuronai.

Klausa
• Garsas – mechaninės energijos forma, kurią sukelia objektų vibracija – yra energija į kurią reaguoja klausos receptoriai. Garso bangų ilgis, amplitudė ir dažnis lemia garso tembro, garsumo ir tono jutimą. Aukšto dažnio bangos girdimos, kaip aukšto tono garsas, didesnės amplitudės bangos sukelia garsesnius garsus.
• Kad girdėtume, garso bangos turi būti paverstos nerviniais procesais. Žmogaus ausis tai atlieka per sudėtingą mechaninę reakcijų grandinę. Garso bangos pirmiausia pro klausos kanalą pasiekia ausies būgnelį – standžią membraną, kuri vibruoja kartu su oro virpesiais. Toliau šie virpesiai, sukėlę vibraciją kituose vidurinės ausies dalyse, pasiekia vidinę ausį, vadinamą sraige. Vibruojanti sraigės membrana, perduoda virpesius pusratiniuose kanaluose esantiems skysčiams, kurie judėdami priverčia išsilenkti plaukuotąsias ląsteles esančias ant pagrindinės membranos. Jose vyksta garso bangų pavertimas nerviniais impulsais.

Skonis
Skonis apima keturis pagrindinius pojūčius – saldumą, rūgštumą, sūrumą ir kartumą. Visi kiti skonio pojūčiai yra šių deriniai. Skonis yra cheminis jutimas. Mažuose speneliuose, esančiuose ant liežuvio galo ir šonuose, yra 200 ar daugiau skonio svogūnėlių. Kiekvienas iš jų turi angelę, pro kurią į juos patenka maisto cheminių medžiagų. Šias molekules junta 50 skonio receptorių. Liežuvio galas yra jautriausias saldumui bei sūrumui, galinė dalis – kartumui, o liežuvio šonai – rūgštumui. Tačiau visos šios sritys gali skirtu ir kitus skonio modalumus. Liežuvio vidurys į skonį nereaguoja visiškai. Skonis, kaip ir kiti jutimai pasižymi adaptacijos savybe. Skonio receptoriai atsinaujina kas savaitę, tačiau su amžiumi skonio svogūnėlių mažėja, todėl silpnėja ir skonio jautrumas. Taip pat skonio svogūnėliai greičiau nyksta ir darosi mažiau jautrūs daug rūkant ir vartojant alkoholio.

Uoslė
Kaip ir skonis, kvapas yra cheminis pojūtis. Žmogus kažką užuodžia, kai oru sklisdamos tam tikros medžiagos molekulės pasiekia virš abiejų nosies ertmių esantį mažą penkių milijonų receptorių telkinį. Šios uoslės receptorių ląstelės pasirinktinai atsako į įvairių kvapų kvapiąsias savybes ir tuojau pasiunčia signalą smegenims. Kol kas dar nėra aišku, kaip veikia uoslės receptoriai. Skirtingai negu šviesa, kuri gali būti išskaidyta į savo spektro spalvas, kvapas negali būti išskaidytas į paprastesnius kvapus. Tokiu būdu, uoslės receptoriai atpažįsta kiekvieną konkretų kvapą atskirai.
Kvapai gali sukelti prisiminimus ir jausmus. Laboratoriniai tyrimai patvirtina, kad sunkiai prisimindami kvapus pagal pavadinimus, nepaprastai gerai galime atpažinti seniai užmirštus kvapus ir su jais susijusius asmeninio gyvenimo epizodus. Be to malonūs kvapai sukelia malonius prisiminimus. Pav., kvepalų, jūros ar panašūs kvapai sužadina laimingesnius prisiminimus negu koks nors bjaurus kvapas. Geriausiai kvapus atpažįsta jauni suaugę žmonės, o vėliau šis sugebėjimas laipsniškai silpsta.

Lytėjimas
Oda šiaip jau yra didžiausias iš visų jutimo organų. Be to, kad oda yra apsauginis sluoksnis, apsaugantis mus nuo aplinkos poveikių, organas palaikantis skysčių kiekį kūne bei reguliuojantis mūsų vidinę temperatūrą, oda dar yra ir jutimo organas su daugybe nervų receptorių, išsidėsčiusių jos paviršiuje. Nervinės skaidulos iš šių receptorių į galvos smegenis keliauja per nugaros smegenis. Prieš tai kaip jos pasiekia nugaros smegenų viršų ir įeina į galvos smegenis, visos šios nervinės skaidulos persikryžiuoja: informacija iš kairės kūno pusės pasiekia atitinkamas dešiniojo smegenų pusrutulio sritis, o informacija iš dešinės kūno pusės keliauja į kairįjį pusrutulį.
Nuo pat gyvenimo pradžios šis pojūtis yra nepaprastai svarbus žmogaus raidai. Pav., neišnešioti kūdikiai masažuojami rankomis greičiau priauga svorio. Žiurkių jauniklių, atskirtų nuo savo motinų ir neliečiamų, organizme išsiskiria mažiau augimo hormonų ir sulėtėja medžiagų apykaita.

Lytėjimo pojūtis yra mažiausiai keturių skirtingų odos jutimų – spaudimo, šilumos, šalčio ir skausmo – derinys. Odoje yra kelių skirtingų rūšių specialių nervų galūnėlių, tačiau išskyrus spaudimo pojūtį, kurio receptoriai žinomi, šilumos, šalčio bei skausmo pojūčių ryšys su receptoriais dar neišaiškintas.
Skausmo pojūtis skiriasi nuo kitų pojūčių žmogaus reakcija į jį. Visi iš mūsų esame vienu ar kitu būdu patyrę skausmą ir gerai žinome, kaip tai atrodo, tačiau psichologinė žmonių reakciją į jį labai skiriasi. Iš tiesų, yra ir žmonių, kurie iš prigimties yra nejautrūs skausmui. Tuo tarpu, skausmas atlieka svarbią funkciją organizmo išlikime. Skausmu mums kūnas praneša, kad kažkas yra negerai. Jis sutelkia žmogaus dėmesį į pažeistą kūno dalį ir verčia imtis tam tikrų priemonių. Skausmo jutimo skirtumai gali būti priskiriami ir psichologiniam skausmo suvokimo skirtumui. Vienas žmogus nusideginęs ranką gali ramiai susitvarkyti žaizdą, tuo tarpu, kitas gali pradėti rėkti, nesugebėdamas imtis jokių kitų priemonių.

Leave a Comment