Intelektas

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
PSIHOLOGIJOS KATEDRA

‘INTELEKTAS’
Referatas

Atliko:. Studenta

KAUNAS

Turinys
1.ĮVADAS 3
2. INTELEKTO KILMĖ 4
A. INTELEKTO SĄVOKOS RAIDA 4
B. “CREDO UT INTELLGAM” (“TIKIU, KAD SUPRASČIAU”) 4
C. ATRASTI ŽMOGŲ IR GAMTĄ 4
D. INTELEKTAS IR PROTAS 5
3. APLINKA AR GENAI ? 5
4. KAIP MATUOTI INTELEKTĄ? 7
5. KĄ RODO IR KO NERODO INTELEKTO TESTAI? 8
6. PAŽINTIS SU INTELEKTO TESTAIS 10
A. VEKSLERIO INTELEKTO SKALĖ: 10
KALBINĖ DALIS 10
KONSTRUKCINĖ DALIS 10
B. AMTHAUERIO INTELEKTO TESTAS: 11
7. IŠVADOS 12

1.ĮVADAS

Žmogus yra vienintelė pasaulyje žinoma protinga būtybė, todėl ji sugeba veikti sąmoningai, kelti sau tikslus ir juos įgyvendinti, laisvai pasirinkti savo elgesį. Viena svarbiausių žmogų iš kitų būtybių išskiriančių savybių yra intelektas. Jis ir suudaro žmogaus charakterio pagrindą.
Žmogaus veikla reguliuojama sąmoningai, o sąmonė yra aukščiausia psichikos išsivystymo pakopa. Ji leidžia žmogui, prieš pradedant žmogui ką nors daryti, preliminariai operuoti daiktų ir reiškinių vaizdais mintyse. Taigi sąmonė įgalina žmogų atlikti veiklą dviem lygiais: mintyse ir praktiškai. Pirmuoju atveju žmogus, žinodamas savo poreikius ir remdamasis savo mąstymu bei vaizduote, užsibrėžia tikslus tiems poreikiams patenkinti, numato priemones tiems tikslams pasiekti, atitinkamai (dažnai netgi idealiai) suplanuoja savo veiklą. O praktiškai veikdamas žmogus vykdo iš anksto numatytą veiksmų programą. Saavo veikloje žmogus įvairius daiktus ir reiškinius vertina tiek, kiek jie padeda ar trukdo siekti tikslo. Jis numato būdus kliūtims įveikti ar jų išvengti, pasinaudoja įvairių situacijų teikiamomis galimybėmis, derina savo veiksmus, pastangas. Kartais pakartotinai vertina pavartotus veiklos būdus, gali vi

isai pakeisti artimiausius tikslus arba sukeisti jų eilę.

Mokydamiesi kalbėti, kalbą perimame kaip jau gatavą produktą. Lengviausiai įsisaviname žodžius, žyminčius konkrečius, apčiuopiamus daiktus. Bet jų nepakanka atspindėti beribei gyvenimo (ir ne tik) įvairovei. Imame vartoti abstraktesnes sąvokas per daug negalvodami, ar pasakome būtent tai, ką norime pasakyti. Be to, žodis be savo reikšmės tėra bevertis garsų kratinys, o juk aplinkui mus, mumyse ir taip vis stiprėja triukšmas, vis sunkiau įžvelgiama prasmė.
Pasak vieno žymiausių dabarties filosofų H.G.Gadamerio, niekada nereikia nuvertinti to, ką gali pasakyti žodis, juk žodis – tai iki mūsų atliktas mąstymo darbas.

2. INTELEKTO KILMĖ

A. INTELEKTO SĄVOKOS RAIDA
Į tarptautinę vartoseną įaugusio lotyniško žodžio “intellectus” (suvokimas, prasmė) sukūrimo nuopelnai priskiriami Markui Tulijui Ciceronui, garsiam romėnų oratoriui, stilistui, politikui (I a. pr. Kr.). Tačiau pati sąąvoka senesnė, ją randame jau senovės graikų filosofų raštuose (VIV a. pr. Kr.), neabejotinai jos būta ir Senovės Rytų civilizacijų pasaulėžiūrose.
Archainis žmogus gyveno darnoje su gamta ir jautėsi neatsiejama jos dalis. Pamažu trūkinėjant vientisam mitologiniam pasaulėvaizdžiui ir atsirandant filosofinio mąstymo užuomazgoms, mitologijai būdingą vaizdinį pasaulio suvokimą pakeitė sąvokų kalba. Intelekto sąvokos gimimą lėmė žmogaus savimonės susiformavimas, savęs išskyrimas iš kitų gyvų būtybių, savo ypatingumo suvokimas. Jau antikos mąstytojai intelektu laikė tai, kas skiria žmogaus sielą nuo gyvūno, o tiksliau žmogaus si

ielos sugebėjimą pažinti daiktų esmę, mąstyti, sąmoningai kurti. Ši galia ar sugebėjimas buvo suvokiama kaip išskirtinis bruožas, apibūdinantis mąstančią būtybę žmogų.

B. “CREDO UT INTELLGAM” (“Tikiu, kad suprasčiau”)
Viduramžiais suklestėjus scholastikai (XIIXIII a.), pastebima tendencija menkinti intelekto svarbą pažinimui, pastarąjį pajungiant tikėjimui, apreiškimui. Dievas tapo vienintelis ne tik žmonių siekio pažinti, bet ir jų siekimo apskritai tikslas. “Credo ut intelligam” pamaldus apreikštos tiesos priėmimas, kad po to ši tiesa būtų suprasta protu buvo viso pirmojo scholastikos periodo šūkis. Laikyta, kad tikėjimo ir pažinimo turinys sutampa, tik tas turinys turi būti pirma tikimas, po to pažįstamas, nušviečiamas proto.
Tomas Akvinietis teigė, kad visas pažinimas remiasi patirtimi ir gimsta iš daikto sąveikos su intelektu. Pojūčiai sužadina suvokinius, bet reikalingas intelektas, kad iš jų galėtume išskirti visuotines sąvokas, sąvokų vaizdus, kurie leistų pažinti daiktų esmę. Intelektas remiasi juslumu, kuris savo ruožtu veikia “kūniškais organais”. Bet veikdamas jis pats yra visiškai nematerialus. Kadangi intelekto veiklos prielaida iš esmės yra juslumas, o smegenys yra juslumo organas, be smegenų žmogus negalėtų mąstyti. Bet tai nereiškia, pasak filosofo, kad smegenys yra toks intelekto organas, kaip akys – regos. Intetektas pats savaime neturi jokio organo, o smegenys žmogaus vegetatyvumo ir sensomotorikos organas. Pats savaime intelektas neturi jokių žinių ir yra pasyvi potencija, ge

ebėjimas įgyti apibrėžtumą.
Vėlyvosios scholastikos atstovai (pvz., Jonas Dunsas Škotas) intelektą teigė esant pasyvia pažintine žmogaus sielos ypatybe, nedalyvaujančia Dievo pažinime.

C. ATRASTI ŽMOGŲ IR GAMTĄ
Renesanse ir naujaisiais laikais palaipsniui pripažįstant, jog Dievas yra ne vienintelis pažinimo tikslas, naujai pažvelgus į žmogų ir gamtą, nelengvai vaduotasi iš scholastinio mąstymo schemų. Net didysis naujųjų laikų mokslo apologetas F.Bekonas nemanė, jog mokslas galėti tirti, pažinti intelektą, ir priskyrė jį teologijos sričiai, nors tuo pat metu teigė intelektą esant mąstančios sielos galia, kuria remiasi visas mokslinis pažinimas.
Mokslo plėtra ir ta milžiniška įtaka, kurią ji darė žmonių gyvenimui iškėlė intelektą į pačią žmogaus dvasinių galių hierarchijos viršūnę. Bet ir naujaisiais laikais ne visi aklai lenkėsi intelektui. Racionalaus proto išaukštinimas žmogaus sieloje kėlė disharmoniją, žmogus pasijuto tarsi suskaidytas, tarsi praradęs savo prigimtinį vientisumą. Pasak F.Šilerio, vienos kurios nors dvasinės galios išlavėjimas daro žmones panašius į skurstančius augalus, kurių tik viena dalis išsivysčiusi, o kitos tik užsimezgę.
XVII-XVIII amžiuje pažinimo teorijoje tvirtai įsigali antropocentrinės nuostatos bei intelekto kaip “prigimtinės šviesos” (“lumen naturalis”) samprata. Remiantis šia samprata, intelektas įgimtas žmogaus sugebėjimas suvokti ir pažinti dalykų esmę. Jai pritarė ir racionalistai, aukščiausia pažinimo forma laikę intelektualinę intuiciją, ir sensualistai, teigė, jog “intelekte nėra nieko, ko prieš tai nebuvo jutimuose”.

D. INTELEKTAS IR PROTAS
Suvokęs save ka

aip mąstančią būtybę, žmogus, atrodo, niekada nemanė, jog intelektas yra vienintelė jo dvasinė galia. Šimtmečiais vyko ginčai, kurių tikslas buvo nustatyti, kas viršesnis: valia ar intelektas, kas svarbesnis pažinimui jutimai, vaizduotė, intelektas ar protas . Ir nepaisant to, kad ribos tarp tų galių buvo įžvelgiamos gana sunkiai, o galių apibrėžimai arba prieštaringi, arba migloti, atsirado daugybė sąvokų joms žymėti.
Intelekto ir proto perskyrą bene aiškiausiai galime apčiuopti žvilgtelėję, kaip šias sąvokas suvokė I.Kantas ir G.V.F.Hėgelis – dvi ryškiausios vokiečių filosofijos asmenybės. Pasak I.Kanto, intelektas (Verstand) kyla iš to paties šaltinio kaip ir juslumas. Tai yra sugebėjimas mąstyti jutiminio stebėjimo objektą, kurti vaizdinius ir sąvokas, spręsti, formuoti taisykles. Kitaip sakant, intelektui yra būtina patyrimo (empirinė) medžiaga. Jis yra bejėgis prieš besąlygiškus dalykus (pvz., laisvę, valią, Dievą), neteikiančius juslėms jokių duomenų apie save. Aukštesniu pažintiniu gebėjimu už intelektą I.Kantas laikė protą. Plačiąja prasme filosofas jį supranta kaip gebėjimą pažinti aprioriškai, t.y. nepriklausomai nuo patyrimo. Siaurąja prasme teorinis protas yra sugebėjimas dedukuoti, ieškoti to besąlygiška, iš bendrybės išvesti atskirybę ir ją pagal principus traktuoti kaip būtiną. Protas visiems intelekto veiksmams suteikia būtiną sisteminį vientisumą, jis siekia pažinti daiktus pačius savaime, tačiau to padaryti nesugeba. Taigi ribine daikto paties savaime sąvoka I.Kantas nubrėžia mūsų pažinimo ribas.
G.V.F.Hėgelio filosofijoje intelektas taip pat yra žemesnysis pažintinis gebėjimas, samprotavimas, veikiąs formaliosios logikos ribose, t.y. operuojantis mintimis pagal formaliosios logikos dėsnius. 0 protas – tai potencija, kuri plėtojasi pati iš savęs, operuoja priešybėmis ir jų vienybėmis (dialektika), galėdama apsieiti be juslinės patyrimo medžiagos ir veikti nesiremdama jokiais baigtiniais daiktais. Iš esmės tai yra Dievas, absoliuti idėja, pasaulinė dvasia.
XIX amžiaus pabaigoje pagrindines intelekto tyrimų vadžias perėmė eksperimentinė psichologija, rimti ginčai dėl intelekto filosofijoje aprimo.

3. APLINKA AR GENAI ?

Tyrimai su vieno kiaušinėlio dvyniais parodė, kad žmogaus intelektas daugiau ar mažiau yra įgimtas. Daugeliu atvejų po gimdymo išskirti dvyniai buvo vienodai gabūs, nors ir užaugdavo visiškai skirtingose aplinkose. Be to, vaikų, įvaikintų tuoj pat po gimimo, intelektiniai sugebėjimai panašesni į tikrųjų arba biologinių, o ne į juos užauginusių tėvų intelekto sugebėjimus.
Tačiau negalima paneigti fakto, kad skirtinga aplinka irgi turi įtakos intelekto lygiui. Lyginant tu pačių tėvų vaikus, augusius drauge su jais arba atskirai, paaiškėjo, kad kartu augusių vaikų intelekto vertinimai buvo panašesni į tėvų nei atskirai augintų vaikų.
Intelekto sugebėjimai, pasirodo, iš dalies priklauso ir nuo to, kelintas vaikas šeimoje esi. Ne tik užsienio, bet ir Lietuvos psichologai, ištyrę šimtus mokyklinio amžiaus vaikų, nustatė, jog pirmojo vaiko intelekto sugebėjimai beveik visuomet yra geresni už antrojo, trečiojo ir kitų vaikų. Tiesa, šiuo atveju kalbama apie išmatuojamą intelektą arba intelekto koeficientą. O panagrinėjus atskirus intelekto sugebėjimus paaiškėjo, jog pirmagimiai lenkė kitus vaikus tik kalbiniais sugebėjimais. Kai kurių tyrimų duomenimis, antri ar treti vaikai dažniausiai lenkia pirmagimius savo emociniu intelektu.
Kūdikio, o vėliau ir vaiko skatinimas, lavinimas, supažindinimas su įvairiausiais daiktais ir reiškiniais – tai irgi svarbūs aplinkos poveikiai žmogaus intelektui. Vaiko mąstymo vystymasis pirmaisiais gyvenimo metais labai stipriai susijęs su jo pojūčių ir judesių lavinimu. Kuo emocionaliau ir daugiau bendraujama su kūdikiu ir mažu vaiku, tuo geresni būna vėliau intelekto sugebėjimai. Švedų mokslininkai stebėjo 600 vaikų, kurių intelekto koeficientas (IQ) 3-ioje klasėje buvo vienodas. ” Po dešimties metų vidurinę mokyklą baigiantys tie patys tiriamieji įvertinus intelektą surinko 5 taškais daugiau nei jų draugai, išėję iš mokyklos po 9-ių klasių. Tie, kurie buvo apsisprendę mokytis toliau ir sėkmingai išlaikė stojamuosius egzaminus, pirmavo net 10-čia taškų.
Psichologas L.Terman su kolegomis atrinko tūkstantį vaikų, kurių intelekto koeficientas buvo didesnis nei 135. Palyginimui buvo atrinkta kita grupė vaikų su vidutiniu intelekto koeficientu. Keletą metu buvo stebimi patys vaikai ir tiriama jų aplinka. Paaiškėjo, kad aukštu IQ pasižymintys vaikai dažniausiai augo finansiškai ir socialiai geriau aprūpintose šeimose. Fiziškai jie buvo šiek tiek sveikesni ir didesni. Jų tėvai dažniausiai turėjo aukštąjį išsilavinimą, šeimos neiširusios. Patys vaikai atrodė pasitikintys savimi, norintys daug pasiekti, originalūs ir jautrūs. Jie atkakliau siekė užsibrėžto tikslo, be to, pasižymėjo didesniu optimizmu ir energingumu.
Visai neseniai amerikiečių mokslininkai vėl grįžo prie žmogaus intelekto klausimo ir šį kartą jie nukreipė dėmesį į sąlygas, turinčias įtakos vaisiaus formavimuisi. Mokslininkai peržiūrėjo anksčiau atliktus tyrimus su vieno kiaušinėlio dvyniais. Testai rodo, jog dvyniai tikrai yra labai panašūs savo intelektu, nors ir būdavo išskiriami iš karto po gimimo. Galima daryti išvadą, jog viską lemia genai. Tačiau dvyniai juk dalijasi ta pačia aplinka dar motinos kūne, ir mokslininku teigimu, vaisių supanti aplinka yra tokia pat svarbi, kaip ir ta, kurioje mes vėliau užaugame. Kokie faktoriai veikia gimdoje slypintį vaisių, dar nėra žinoma, tačiau jei motina turi žalingų įpročių, per maža ar netaisyklingai išsidėsčiusi placenta, tai ne tik nukentės vaiko sveikata, bet jis bus ir mažiau gabus.
Pastebėta, kad nemažą poveikį intelekto sugebėjimams turi maitinimasis: ir motinos mityba nėštumo metu, ir ankstyvoji vaiko mityba. Keliolika 2-3 metų mergaičių buvo įvaikintos amerikiečių šeimose. Vienos mergaitės iki tol buvo labai prastai maitinamos, kitos – pakankamai gerai. Visose įtėvių šeimose jos gavo gerą maitinimą. Po kurio laiko, patikrinus jų intelekto ir bendrus sugebėjimus, visos mergaitės rodė geresnius intelekto sugebėjimus. Tačiau tų mergaičių, kurios ir iki įvaikinimo buvo gerai maitinamos, įvertinimo rezultatai buvo geresni.
Danų mokslininkai pastebėjo, jog gabesni yra tie vaikai, kuriu svoris gimus yra didesnis nei įprastai. Didelės įtakos mąstymo sugebėjimams turi toksinai, ypač švinas. Grupė mokslininkų ieškojo ryšio tarp organizme rasto švino kiekio ir bendrųjų sugebėjimų testo rezultatų. Tapo akivaizdu, kad kuo didesnis švino kiekis organizme ( dantyse ir kraujyje ), tuo mažesni intelekto testo rezultatai, prastesni mokymosi įgūdžiai ir pastebimesni dėmesio trūkumai.
Taigi dauguma mokslininkų šiandien mano, kad 20% mūsų intelekto priklauso nuo sąlygų gimdoje, dar 20% reikia priskirti aplinkai, kurioje mes užaugome, o 50% priklauso genams. Likusius 10% mokslininkai priskiria prie kitų nenumatytų aplinkybių.

4. KAIP MATUOTI INTELEKTĄ?
Pirmosios idėjos, kaip matuoti intelektą, pasirodė jau 17a. pabaigoje. Vokiečių-austrų kilmės gydytojas Franz Joseph Gall tvirtino, kad galvos paviršiuje esantys iškilimai daug ką pasako apie žmogaus sugebėjimus. F.Gall manė, jog žmogaus sugebėjimai slypi skirtingose smegenų vietose, todėl tobulėjant vieniems ar kitiems žmogaus gabumams, atitinkamai didėja ir iškilimai tam tikrose galvos vietose.
Vėliau, XIX amžiaus pabaigoje, psichines žmogaus savybes buvo mėginta įvertinti matuojant reakcijos greitį ir atminties apimtį. Pavyzdžiui, 1890 metais sukurti J.McCattell testai matavo judesių greitį, spalvų įvardijimo laiką, raidžių, įsimenamų vieną kartą jas perskaičius, kiekį ir panašius sugebėjimus.
1905 metais Paryžiaus švietimo darbuotojai kreipėsi į psichologą Alfred Binet su prašymu, kad šis padėtų įvertinti vaikų gabumus. Pasitelkęs į pagalbą psichiatrą Theodore Simon ir dvi savo dukteris kaip tiriamąsias, A.Binet parengė pirmąjį intelekto testą. Mokslininkai suprato, jog žmogaus intelektas didėja su amžiumi ir kad kiekviena žmogaus amžiaus pakopa pasižymi tam tikro intelekto lygiu, kurį galima nustatyti. Pavyzdžiui, 7 metu vaikas turėjo skaičiuoti pirštais, eilės tvarka pakartoti penkis skaičius ir paaiškinti, kas pavaizduota paveikslėlyje. Normalus vienuolikmetis turėjo sudaryti sakinį iš trijų jam duotų žodžių ir per tris minutes pasakyti 60 žodžių. A.Benit padarė išvadą, kad tie vaikai , kurie lengvai susidorodavo su vienu užduoties variantu , kitose užduotyse pasiekdavo irgi gerų rezultatų . T.Simon ir A.Binet sukurtų testų rodiklis buvo protinis amžius intelekto testu ištiriama didelė grupė to paties biologinio amžiaus žmonių (paprastai vaikų), o jų užduočių atlikimo rezultatų vidurkis ir vadinamas to amžiaus grupės norma. Kiekvieno tiriamojo teisingai išspręstų užduočių kiekis rodė jo protinį amžių.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, amerikiečių vyriausybė per trumpą laiką turėjo mobilizuoti 2 mln. vyrų, iš kurių 5% turėjo tapti karininkais. Laiko buvo nedaug ir nebuvo galima suklysti. Karinė vadovybė kreipėsi į Lewis Terman, Standfordo universiteto psichologą. Šis, patobulinęs Binet Simon testą, puikiai susidorojo su užduotimi.
Panašiu metu vokiečių psichologui William Stern kilo paprasta, bet ir šiandien dar plačiai taikoma idėja : jis pasiūlė intelektą išreiškiančią formulę. Taigi 1912 metais atsirado ir dabar dar labai populiari intelekto koeficiento sąvoka. IQ tai protinio ir biologinio amžiaus santykis, padaugintas iš 100. Kai protinis ir biologinis amžiai sutampa, tai yra vaikas atlieka tiek užduočių, kiek vidutiniškai atlieka jo amžiaus grupės vaikai, intelekto koeficientas lygus 100. Pavyzdžiui, jeigu vaiko atliktos užduotys atitinka 6 metų amžiaus : vidurkį, o jam iš tikrųjų yra penkeri metai, tai jo IQ yra 120.

5. KĄ RODO IR KO NERODO INTELEKTO TESTAI?
Laikui bėgant mokslininkai pastebėjo, kad tiriant žmogaus intelektą, iškyla nemažai problemų. Kiekviena tauta pasižymi savita kultūra ir papročiais. Pavyzdžiui vakarietis, pamatęs pistoletą, iš karto pasakytų, kas tai per daiktas, o kitos tautybės atstovas, kuris naudojasi tik lanku ir ietimi, niekaip nesusidorotų su užduotimi.Panašiai nutiko ir su tyrimais Brazilijoje 1980-ųjų metų pradžioje. Vaikams buvo pateiktos matematikos užduotys raštu. Nors vaikai gyveno versdamiesi prekyba gatvėje ir turėjo skaičiavimo praktikos, jie daugiau kaip pusę užduočių (63%) išsprendė neteisingai. Vėliau vaikai gavo naujas užduotis, tik šį kartą užduotys buvo paaiškintos tokiais žodžiais, kokius vaikai buvo įpratę girdėti gatvėje. Nors užduotys buvo ir sunkesnės, vaikai suklydo atsakydami tik į 26% visų užduočių.
Skirtingose kultūrose nevienodai suprantamas ir pats intelektas. Pavyzdžiui, vakariečiams ir kai kurioms Afrikos gentims buvo pateikiamos įvairių pozų kačių ir šunų (valgantys, miegantys, žaidžiantys ir t.t.) statulėlės. Tiriamiesiems reikėjo jas sugrupuoti. Vakariečiai, žinoma, statulėles grupavo pagal klases: šunis ir kates atskirai. Tuo tarpu afrikiečiai jas grupavo pagal funkciją: valgančių gyvūnų grupė, žaidžiančių gyvūnų grupė ir t.t. Mes galime manyti, kad mūsiškis grupavimo būdas yra neginčijamai intelektualesnis. Afrikiečiai mano kitaip. Kai jų paprašė sugrupuoti statulėles taip, kaip tai daro “kvaili žmonės”, jie sugrupavo jas taip, kaip vakariečiai.
Tačiau ir šie variantai dažnai kritikuojami. Daugelis mokslininku pastebėjo, jog ir čia slypi vakarietiškas mąstymo būdas, nes mes esame labiau pripratę prie dviejų matavimų geometrinių figūrų.
Bene populiariausi ir plačiausiai naudojami (ypač JAV) šiandienos testai buvo sukurti 1930-aisiais metais amerikiečio David Wechsler. Tai intelekto skalė iki mokyklinio amžiaus vaikams (WPPSI), patobulinta intelekto skalė vaikams (WISCR) ir intelekto skalė suaugusiems. Vaikai testuojami darželiuose, mokyklose, vėliau universitetuose, armijoje, įsidarbinant ir kylant karjeros laiptais.
Deja, intelekto testai ir tas paslaptingasis IQ toli gražu nėra visagaliai. Maža to, neretai jie tik dar labiau suklaidina. Jau senokai intelekto koeficientas yra kritikuojamas už tai, kad jis toli gražu neatspindi tokios intelekto veiklos, kokia ji yra kasdieniame gyvenime. Intelekto koeficientui įtakos turi testavimo sąlygos, kontaktas su tyrėju, tiriamojo nerimas ir kt. Pavyzdžiui, IQ siejamas net su vaiku atidumu per pamokas. Amerikiečiai pastebėjo, kad po vasaros atostogų vaikų intelekto koeficientas paprastai būna šiek tiek žemesnis.
Be to, IQ neatspindi žmogaus intelekto kokybinių charakteristikų. Ir trijų, ir trisdešimties metu amžiaus intelektas apibūdinamas tuo pačiu rodikliu, nors jų mąstymo galimybės labai skiriasi. Intelekto testai nepateikia visos ir teisingos informacijos apie žmogaus gabumus ir jo asmenybę. Tiesa, dabar labiau atsižvelgiama į atskirų testo užduočių grupių atlikimą bei jų sąveikavimą tarpusavyje, tai yra į visą intelekto profilį, o ne tik į patį IQ. Tačiau vis tiek daugelis intelekto testų yra paremti sugebėjimu mąstyti logiškai ir sistemiškai; dažnai juose pasitaiko konkrečių matematinių užduočių, kurios parodo, ar tiriamasis gali skaičiuoti, bet nieko negali pasakyti kaip jam sekasi gyvenime. Pasižymėdamas aukštu IQ koeficientu nebūtinai turėsi gerą darbą ir dideles pajamas.
Daugelis mokslininkų pritaria naujai suformuluotai teorijai, kuri išplečia intelekto sąvoką. Galbūt derėtų sakyti ne intelektas, o intelektai? Mes esame įpratę kalbėti apie intelektą vienaskaita, tačiau yra teorijų, suskaičiuojančių net iki 150 intelektų.
Tai, kad mūsų intelektas nėra vientisas, patvirtina ir tokie atvejai, kurie psichologijoje vadinami “idiotais-mokslininkais”. Pavyzdžiui, 11 metų berniukas L. smarkiai atsiliko nuo mokyklos kurso ir rodė labai menką pažangą. Jis mažai bendravo, nesidomėjo vaikiškais žaidimais. Keletą metų psichologų ir medikų komanda tyrė berniuką ir atskleidė įdomių dalykų. L. nesuprato simbolių ir sąvokų reikšmės. Paklaustas, kuo panašios 10 ir 5 centų monetos, jis sakytų: “Tuo, kad 10 centų mažas, o 5 centai didelis, jie skirtingos spalvos ir 10 centų yra storesnis”. Jis nesuprato priežastinių ryšių, pavyzdžiui, kad skėtį laikome virš galvos todėl, kad lyja. Visiškai nesuprasdamas laiko sąvokos ir kad 15 yra mažiau nei 23, jis galėdavo iškart pasakyti, kokią savaitės dieną atitiko tam tikra data praeityje. Net nesuprasdamas žodžių prasmės, jis galėdavo paraidžiui iš eilės arba atvirkštine tvarka pakartoti bet kokį žodį. Maža to, L. iš klausos (be jokių natų) galėdavo pagroti Beethoven ar kitų kompozitorių melodijas pianinu arba sudainuoti nuo pradžios iki galo arija be menkiausios klaidos.
1983 m. amerikiečių profesorius Howard Gardener išleidžia knygą “Frames of mind”, kurioje autorius apsiriboja 7 intelektais: matematinis, kalbinis, muzikinis, vizualinis-erdvinis, kūniškas, tarpžmogiškas ir save suprantantis.
Psichologas ir žurnalistas Daniel Goleman 1995 m. išleido knygą “Emotional Intelligence”. Vienos iš labiausiai perkamų knygų autorius tvirtina, jog ne loginis sugebėjimas ir ne sugebėjimas “virškinti” skaičius neša sėkmę gyvenime. Priešingai, kaip jums seksis gyvenime priklauso nuo Jūsų jausmų. Jausminis intelektas padeda suprasti ir valdyti savo jausmus, rasti argumentus ir bendrauti su žmonėmis. Ypač didelį vaidmenį jausminis intelektas vaidina darbe, kur nuolat bendraujama su žmonėmis. Tyrimai rodo, jog nemaža dalis iš mokymo įstaigų atėjusių žmonių su puikiomis “knyginėmis” žiniomis ir aukštais 10 greitai netenka darbo vien dėl to, kad jie nemoka bendrauti su bendradarbiais ir klientais ar nesugeba priimti kritikos.
“Minkštosios” vertybės – taip jausminį intelektą pavadino Pensilvanijos universiteto psichologas Martin Seligman, įkalbėjęs vienos draudimo kompanijos vadovybę priimti į darbą grupę žmonių, kurių kandidatūros jau buvo atmestos. Nors šie kandidatai ir neatitiko visų kompanijos keliamų profesinių reikalavimų, tačiau jie gavo aukštus įvertinimus iš M.Seligman parengto jausminio intelekto testo. Rezultatai parodė, kad M.Seligman rekomenduota žmonių grupė per pirmuosius metus pardavė 21% prekių, o dar kitais metais 57% daugiau nei kitos firmos darbuotojai. Kompanijos vadovybei neliko nieko kita, kaip tik kitą kartą priimant naujus žmones taikyti M.Selingman testą.
Aiškiai matyti, kad iš IQ testo negalima pasakyti, kaip mums seksis darbe, taip pat kaip ir sunku spėti, kaip vaikui seksis mokykloje. Tai puikiai parodo gana paprastas, šiek tiek provokuojantis tyrimas, vadinamasis “Pagundos testas”. Ant stalo priešais ketverių metų vaiką padedamas saldainis. Užduotis gana paprasta: vaikas žino, kad jis gali suvalgyti saldumyną, bet jeigu suaugusiam išėjus jis pakentėtų 15 minučių, vėliau gautų dar du saldainius. Kai kurie vaikai pasiduoda pagundai ir iš karto jį suvalgo. Kiti palūžta ir pasiduoda per 15 laukimo minučių. Bet yra vaikų, kurie sugeba atsispirti pagundai. Laukdami jie išbando įvairias strategijas: vieni rankomis užsidengia akis, kiti dainuoja, treti nueina ir atsistoja į kampą, kad būtų kaip galima toliau nuo pagundos.
Psichologas Philip Peake daugelį metų stebėjo šį testą išlaikiusius vaikus ir įvertino jų gabumus jiems baigiant vidurinę mokyklą. Rezultatai rodo, kad testo metu pagundai neatsispyrę vaikai surinko 524 taškus iš kalbos ir 528 taškus iš matematikos užduočių. Vaikai, kuriems pavyko nesuvalgyti saldainio, atitinkamai gavo 610 ir 625 taškus, kur 800 yra aukščiausias įvertinimas. Šis tyrimas dar kartą parodė, kad paprasti intelekto testai ir aukštas jų įvertinimas nėra svarbiausias rodiklis žmogaus gyvenime. Aiškiai matyti, kiek daug apie asmenybę pasako paprasčiausias testas. Pagundai nepasidavę vaikai taip pat labiau pasitikėjo savo jėgomis, buvo kūrybiškesni ir nenuleisdavo rankų iškilus sunkumams.
6. PAŽINTIS SU INTELEKTO TESTAIS
Tirdami intelekto sugebėjimus įstaigose, mokyklose, ligoninėse ir kitur, psichologai dažniausiai naudojasi Vekslerio intelekto skale arba Amthauerio intelekto testu.
A. Vekslerio intelekto skalė:

Kalbinė dalis
Informacija: reikia atsakyti į klausimus, susijusius su turimomis bendromis žiniomis. Pvz.: “Kiek sparnų turi paukštis?”, “Kas parašė ‘Anykščių šilelį’?”
Supratingumas: klausimai apie praktinius įgūdžius, sugebėjimą orientuotis socialinėje aplinkoje ir priimti sprendimus. Pvz.: “Kodėl pinigus geriau laikyti banke?”, “Ką darytum, jei pamatytum, jog berniukas išeidamas iš kavinės paliko savo knygą?”
Aritmetika: klausimai, susiję su skaičiavimu. Pvz.: “Trys moterys tarpusavyje po lygiai pasidalijo 18 teniso kamuoliukų. Kiek kamuoliukų teko kiekvienai?”
Panašumai: reikia palyginti ir rasti bendrumus tarp dviejų daiktų ar reiškinių. Pvz.: “Kuo panašūs tigras ir liūtas?”, “Kuo panašios valanda ir savaitė?”
Skaičių eilė: reikia iš eilės ir atvirkštine tvarka pakartoti skaičių seką. Ši testo užduotis matuoja dėmesį, gebėjimą susikaupti ir trumpalaikę atmintį.
Žodynas: vertinama žmogaus žodinė informacija ir sugebėjimas mąstyti (sudaryti sąvokas, apibendrinti). Reikia apibūdinti įvairias sąvokas. Pvz.: “Kas yra skėtis?”, “Kas yra sąmonė?”
Visos šios pirmosios dalies užduotys matuoja vadinamąjį kalbinį intelektą. Tai yra, rezultatas gana stipriai priklauso nuo žmogaus kalbos išsivystymo ir nuo socialinio bei kultūrinio konteksto. Tarkim, socialiai apleistas vaikas, neturintis galimybių bendrauti su kitais žmonėmis, net ir turėdamas pakankamai gerus intelekto sugebėjimus, šios dalies užduotis atliks prasčiau negu kitos konstrukcinės dalies užduotis. Be to, kalbinės dalies užduotis kur kas prasčiau atliks ir kitų šalių (testas buvo sudarytas JAV) testuojamieji, ypač jeigu užduotys nėra pataisomos ir pritaikomos esamai kultūrai.
Konstrukcinė dalis
Skaičiai-simboliai: kiekvienam skaičiui yra priskirtas simbolis. Per duotą laiką reikia užpildyti kuo daugiau simbolių. Šitaip matuojamas reakcijos greitis, susikaupimas, išmokimas, koordinacija.
Paveikslėlių užbaigimas: reikia pasakyti, ko trūksta kiekviename paveikslėlyje (pvz., lapė nupiešta be ausies, švarkas be kilpų).
Paveikslėlių seka: duodami 36 paveikslėliai, susiję su ta pačia istorija. Jie turi būti sudėliojami logine seka, kad susidarytų rišlus pasakojimas.

Kaladėlių dėliojimas: pagal duotą paveikslėlį iš raudonų, baltų ir pusiau raudonų-baltų kubelių reikia sudėlioti pavaizduotą figūrą.
Objekto išrinkimas: iš detalių sudėlioti daiktą.
B. Amthauerio intelekto testas:
Iš esmės šio testo užduotys panašios į Vekslerio intelekto skalės užduotis. Juo irgi matuojami bendrieji žmogaus sugebėjimai – loginis mąstymas, reakcijos greitis, atmintis, dėmesys, turimos žinios (ypač gramatinės ir aritmetinės), erdvinis mąstymas ir kt. Tačiau visos Amthauerio testo užduotys yra pateikiamos ant popieriaus (o ne su realiais objektais, kaip kai kuriose Vekslerio testo užduotyse) ir jų atlikimo laikas yra ribojamas. Atlikdami Amthauerio testą, tiriamieji turi parinkti tinkamą žodį, skaičių ar figūrą, derantį pagal reikšmę ar loginę prasmę arba tokį, kuris išpildytų užduoties sąlygas. Pavyzdžiui, “miško santykis su medžiais yra toks pats, kaip pievos santykis su.” arba “kuris iš žemiau pavaizduotų kauliukų yra toks pats kaip pavyzdyje, tik pasuktas kitu kampu”.

Analogiškų intelekto testų užduočių dabar gausu įvairiose galvosūkių knygelėse. Ypač populiarūs kompiuteriniai intelekto testai, prieinami kiekvienam bent kiek jais besidominčiam. Tokie testai, žinoma, padeda bent apytiksliai įvertinti savo mąstymo sugebėjimus ir kai kuriuos iš jų lavinti.
Atliekant išsamų žmogaus intelekto įvertinimą, net specialistai turi labai kruopščiai ir atsargiai naudoti intelekto testus. Praktikoje pasitaiko kone kurioziškų atvejų, kai ištyrę intelekto testais tą patį žmogų, du specialistai gauna visiškai skirtingus įvertinimus. Neretai pasitaiko atvejų, kai normalaus intelekto vaikas įvertinamas kaip protiškai atsilikęs (JAV ir Europoje tokiais atvejais net keliamos teisinės bylos). Taip atsitinka tuomet, kai nėra atsižvelgiama į testavimo aplinkybes, sąlygas ir paties testuojamojo būklę, ypač kai testuojami vaikai. Pavyzdžiui, jei vaikas yra drovus ar nepasitiki tyrėju, jis gali neatsakinėti į klausimus, nors ir žino atsakymus. Net ir konstrukcinių testų (kaladėlių dėliojimas ir kt.) rezultatai jautriai atspindi testuojamojo nerimą ar įtampą. Jau nekalbant apie tuos atvejus, kai dėl vaiko fizinio trūkumo (cerebrinio paralyžiaus, kurtumo ar aklumo) jis įvertinamas kaip protiškai atsilikęs (nors iš tikrųjų toks nėra).
Gaila, tačiau dabar jau ir Lietuvoje plintant “testų tironijai”, žmonės, neturintys jokio psichologinio išsilavinimo, griebiasi testuoti (dažniausiai “urmu”, tai yra didelėmis grupėmis) įvairiausio amžiaus žmones. Net mokyklų pedagogai gauna testų, kad galėtų patys įvertinti savo mokinukų intelekto sugebėjimus. 0 įvertinę (aišku, paprastai netiksliai ar neteisingai), priklijuoja etiketes šitas – kvailas, o tas – protingas. Vaikams nieko kita nebelieka, kaip tik “pateisinti” suteiktą vardą.
Vaiko intelekto įvertinimas iš tiesų reikalingas tik tais atvejais, kai susiduriama su mokymosi sunkumais ar protinio atsilikimo galimybe. Toks įvertinimas, atliekamas tik specialų pasirengimą turinčio psichologo, skirtas ne nustatyti intelekto koeficientą, bet įvertinti atskirus vaiko sugebėjimus, atskleisti jo stipriąsias ir silpnąsias vietas bei lavinimo galimybes.
Prieš kelias dešimtis metų intelekto testai buvo naudojami tik diagnozuoti normalus ar atsilikęs, mokytinas ar ne, lavintinas ar beviltiškas, o dabar jie naudojami (ar bent jau turėtų būti naudojami!) pagalbos tikslais į ką, kaip ir kiek reiktų kreipti dėmesį mokant ir lavinant.

7. IŠVADOS

Intelekto sąvoka apima tiek mąstymo procesą, reikalingą problemoms spręsti, tiek šio proceso rezultatus. Plėtojant įvairias intelekto teorijas daug reikšmės turėjo statistinių metodų tobulinimas, ypač veiksnių analizė.
Intelekto sąvoka neatsiejama nuo žmogaus minties raidos, nuo mėginimų suprasti savo vietą pasaulyje. Vargu ar galima teigti, jog intelekto samprata iš esmės kito, veikiau ji palaipsniui apaugo vis nauju mąstymo ir pažinimo turiniu, kuris atspindėjo vieno ar kito laikotarpio pasaulėžiūros, interesų lauką. Tačiau paradoksalu yra tai, jog tiek Rytų, tiek Vakarų civilizacijų kūrimosi pradžioje iškeltas sūkis “pažink save” nė kiek ne mažiau aktualus ir dabarties žmogui.
Apibendrinę intelekto sąvokos raidą, intelektą galėtume apibrėžti maždaug taip:
Intelektas – protas ,sugebėjimas mastyti, įžvalga, visuma protinių funkcijų (lyginimas, abstrahavimas, sąvokų kūrimas, vertinimas, sprendimas), kurios jutiminę medžiagą paverčia žiniomis arba kritiškai vertina ir peržiūri jau turimas žinias.

Leave a Comment