Individas yra visuomenės dalis, nori jis to ar ne. Jis yra priklausomas nuo visuomenės. Kaip individas susigyvena su visuomene, tai jau kitas klausimas. Kai kurie maištauja, kai kurie plaukia, kai kurie laikosi taisyklių ir įstatymų, kai kurie stengiasi iš taisyklių ir įstatymų gauti kuo daugiau naudos. Sakyčiau, kad iš esmės individo santykis su visuomene yra pulsuojantis, jis nėra stabilus, priklausomai nuo aplinkybių, kuriose individas atsiduria ir nuo jo požiūrio į visuomenės normas.Bronius Kuzmickas: Dažnas žmogus gyvenime pasisgenda to, ką vadiname nelabai apibrėžtadvasingumo sąvoka. Priežastis įžvelgti nesunku, žmonėms dažnai nejauku dėl to, kad jų pačių gyevnime yra tiek savanaudiškumo, moralinio apribojimo. Dvasingumo poreikis kyla dėl noro gyventi turtingiau ir harmoningiau siekiant ne vien geros visuomeninės padėties ir gerovės, bet ir suprantant šių dalykų santykinumą, pažeidžiamumą, trapuma ir nykimą. Kentėjimas apsaugo žmogų nuo apatijos, nuo dvasinio sąstingio. Kentėdami mes išliekame dvasiškai gyvi. Didysis žmogaus išbandymas įvyksta tamsybės valandomis. Mums jis-geto laikas. Į jį atsigręžus, gerai matyti, kas yra kas: ištvirkęs ar pabūgęs, doringas ar amoralus, dvasingas ar bedvasis, individualybė ar vidutinybė.
Individas ir visuomenė KAFKA
Asmens atžvilgiu visuomenė yra bevardė ir beveidė, ji iškyla kaip svetima, abejinga baudžianti jėga. Žmogus jaučiasi esąs bejėgis visuomenės sraigtelis, žlugdomas žmogaus sukurtų, bet prieš jį patį, jo asmenybę atsisukusių jos desnių. Žmogus silpnas jis norėtų priešintis sistemai, bet nepajėgia ir priima žaidimo taisykles. Žmogus žmogui yra svetimas iš esmės, nepažystamas, nesuprantamas, nepriimtinas. Niekas nesupranta žmogaus kančių, jo vienišumo, baimių. Kierkegoro Be konkretaus žmogaus nėra egzistencijos. Kiekvieno ji kitokia. Svarbiausias dalykas yra sąmoningas žmogaus dalyvavimas savo gyvenime ir savęs kurime. Save suprasti ir kurti žmogus gali tik pats. Žmogus (individas) privalo savo gyvenimą suvokti kaip autentišką, niekieno nepakartojamą. Asmuo privalo suvokti savo būties laikinumą ir juo labiau ją vertinti.
Jaspersas kalba apie kiekvieno žmogaus egzistencija; kančią, mirtį. Nuo jų negalime pabėgti, reikia išdidžiai priimti jas. Svarbiausia čia- individo pasisprendimas ir valia. Žmogus yra atsakingas visuomenės narys, pasirinkimo, apsisprendimo svarba.
A, KAMIU pabrėžeė absurdiškumą: neįveikiamas būties prieštaringumas, su jo pavidalais susiduria kiekvienas mąstantis žmogus. Nemąstant absurdo nematyti, jis susilieja su vaiksmais, situacijomis, jį užgožia kasdienybė. Žmonija siekė laimės ir laisvės, dėl jų kovojo, liejo kraują, o patekdavo į vis sunkesnes ir vis painesnes situacijas. Nėra tokios tamsos, kurioje nebūtų šviesos, bet reikia ją gebėti pamatyti. Žmogus gali pasikliauti tik pats savimi. Net ribinėje egzistencijos situacijoje žmogus gali pamatyti ramybę, artimą laimės pojučiui.
VYTAUTAS MAČERNIS Kad taptum dvasiniu tautos vedliu, reikia nuolatos pačiam augti. Žmogus turi mokėti susikaupti rodyti save, trokšti tobulumo.
Individas turi mokėti gyventi nors ir dūžtančiuose formuose. Esame patys šviesa, esame patys saulė, todėl neturime jokios teisės aimanuoti, kad aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviesti. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Vienatvė, kančia, nerimas, skausmas-būdingi kiekvieno žmogaus gyvenimui.
INDIVIDAS IR VISUOMENĖ
Igoris Kalinauskas „Taip‘‘
Šiuolaikinėje humanistinėje psichologijoje egzistuoja nuostabus žmogiškosios esybės išraiškos įvaizdis: Žmogus yra žmonijos atvaizdas. Žmogaus esybinis pradas yra jo priklausymas žmonijai, galime pamėginti suvokti, kodėl žmonės, paskyrę savo gyvenimą dvasiniams ieškojimams, dvasinei veiklai, taip pat yra žmonijos atvaizdas. Visos problemos egzistuoja. Mes gyvename šiurpiame pasaulyje. Mes- balaus laiko ir bailios kultūros vaikai. Stulbina, bet tai fakatas: nors mūsų vakarietiškoji civilizacija proto srityje pasiekė iš tiesų labai daug, nors pažinimas atsiskelidė slapčiausias Pasaulio ir žmogaus sritis, pats žmogus nenustojo bijoti Pasaulio, žinios nepadarė jo drąsiu, žinios padarė jį bailiu, bijančiu savęs, valstybės, laiko, kuriame jis gyvena, bijančių netgi žinių, kurių jis negali nepaisyti. Ši nuolanki, vergiška psichologija realizmą pakeičia cinizmu, skepticizmu, savęs ieškojimą-vis didesne priklausomybe nuo išorinių mechaninių gyvenimo dalių, įstumia žmogų į pasaulį, kai aplinkui vien tik pasibaisėtinas absurdas. Žmogus mato šį absurdą savo blaivia esme, nes turi bendrąjį išsilavinimą, bet apsimeta, kad to nėra, nes susiduriama su fatališka, absurdiška gyvenimo logika.
„SAU IR PASAULIUI‘‘ Laimė kaip ir gyvenimas apskritai neįmaqnoma be pastangų, tačiau pastangos-tai įtampa, nerimas, neapibrežtumo ir sunkumų įvertinimas, tuo pačiu tai tam tikra asmenybės disharmonija, desintegracija, kančia.Dialogas su kitais R.Grigas Pasaulis, kuriame mes gyevname, yra sukarpytas, suskaidytas į daygybę tarpusavyje susijusių, susipynusiu ląstelių-organizacijų. Žmogus visada yra apsuptas kitų. Tie kiti-tai ne tik asmenys, su kuriais jis bendrauja, bet ir visas socialus pasaulis, su kuriuo sieja tam tikri ryšiai, įsipareigojimai. Juos atligdamas, žmogus keičiasi, tobuleja, o kartais ir … degraduoja.
ANTANAS SUSLAVIČIUS „SOCIALINĖ PSICHOLOGIJA‘‘ Kiekvienas žmogus yra savo ir kitų žmoniu elgesio tyrejas, vadinasi, tarsi ir socialinis psichologas. Kai kas mano, kad daug patyręs žmogus yra netgi geras psichologas. Patirtis ne tik praturtina žmogaus mąstymą, bet ir iškraipo, ypač jai ta patirtis liūdna. Mes nuolatos esame socialinėje aplinkoje, kur mažiausiai yra du asmenys. Mes įtakojame vienas kita, tai kokia mano nuotaika, ka aš darau ir ar iš vis ką nors darau, priklauso ir nuo manęs ir nuo kitų žmonių. Ir atvirkščiai- kitų žmonių elgesys priklauso nuo mano elgesio. Vadinasi, kitas žmogus yra dirgiklis, sukeliantis mumyse tam tikrą atsaką, o mes patys savo ruo-tu esame savotiški dirgikliai arba stimulai kitiems žmonems. Santykije su socialine aplinka žmogus pasireiškia kaip atskiras vienetas, organizuotas, vientisas. Mums visą gyvenimą tenka spręsti problemą- būti arba individualybe, sąliginai atsiribojusia nuo kitų žmonių įtakos ir dėl šios priežasties patiriančia nemalonumų, arba būti grupės, kito žmogaus dalimi, jaustis saugiai, bet riboti savo individualumą. Be kitų žmonių pagalbos ir poveikio žmonėmis netaptume. Bendrijoje išmokstame kalbėti, reikšti jausmus, bendrauti, dirbti ir dar daug ko reikalingo ir ne visai reikalingo. Žmonių grupėje tampame civilizuoti. Nuo gimimo iki mirties esame grupiečiai. Grupė kelia savo reikalavimus, nustato taisykles, draudimus. Kelio tarp šių dviejų kraštutinumų ieškome skausmingai, tada ir išryškėja mūsų individualybė.
AsmenybėAsmenybė pirmiausia reiškia atskirumą, individualumą, unikalumą, tai originali tam tikrų savybių, procesų, reagavimo būdo visuma. Asnmenybė kaip visuma, kaip vienetas turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos, adapruojasi. Reagavimo į aplinka būdai yra individualūs, nevienodiveiksmingai ir atitinkantys situaciją. Tų būdų unikalumas rodo asmenybės specifiką, originalumą. Asmenybe negimstama. Ja tampama. Asmenybė yra vystimosi rezultatas. Olemiamą įtaką jos vystimuisi daro du pagrindiniai veiksniai; paveldėjimas ir aplinka. Kiekviena asmenybė būna nuejusi skirtingą, unikalų kelią. Socialinė aplinka veikia besvystančią asmenybę arba tiesiogiai, arba per įvairias institucijas- vaikų darželius, mokykla. Socialines institucijas kontroliuoja visuomenė, tad poveikis asmenybei tampa kryptingas. Žmogus vertina ne vien kitus. Jis vertina ir patį save. Taigi žmogus pats sau tampa pažinimo objektu. Bendraudami su kitais, žmonės nori būti geraširdžiai, sąmojingi ir patrauklūs. Dėja aplinkybės ne visada tai leidžia daryti. Apie save patį žmogus susidaro nuomonę, remdamasis tuo, kaip kiti žmonės jį vertina ir kaip su juo elgiasi. Norėdami pamatyti save, mėgstame dairytis į kitus. Kitų nuomonė tarsi veidrodis, kuriame regi pats save. Šiuo atveju žmogus pamato save tokį, kokį jį mato kiti. Ši palinkybė itin svarbi normaliam asmenybės vystimuisi. Žmogui svarbu bendrauti su kitais, o jeigu vengiama bendrauti, pagrindiniu savęs vertinimo kriterijumi tampa sava nuomone, ir ji gali gerokai neatitikti realios padėties. Dabar savęs vetinime itin pabrėžiamas intelekto vaidmuo, stengiamasi didinti savaąją vertę, mažiau reikšmės teikiant dvasinėms vertybėms, doroviniams jausmams. Pagrindinė grupė, kurioje pradeda formuotis žmogaus savęs vertinimas yra šeima.
VERTYBINĖS ORIENTACIJOS Mūsų visų poreikiai tie patys; saugumas, prestižas, saviraiška. Gyvename panašioje aplinkoje, supami tų pačių daiktų ir reiškinių. Negalima paaiškinti tuo, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, nepakartojamas.Tiesa, žmonės nevienodai vertina daiktus ir reiškinius, socialinėje aplinkoje ruožtu nulemia auklėjimo sąlygų skirtingumas. Vertybė žmogui yra atramos taškas gyvenime, visuomenėje. Ji įprasmina veiklą. Vertybės lemia ir paaiškina žmogaus elgesio kryptį, veiklą. Vertybinės orientacijos reguliuoja ir žmonių tarpusavio santykius.
Vertybės kinta, vieni dalykai mums nebetenka prasmės, kiti prišingai, ją igyja. Visuomenėje vertybės keičiasi staigiai ir dramatiškai.BENDRAVIMAS IR INFORMACIJA Žmogus kaip reagavimo objektas nuolat kinta. Nrgalima susidaryti galutinės nuomonės apie žmogų kartą ir visiems, tai būtų tas pats kaip jį pasmerkti arba, nepelnytai apdovanoti. Kito žmogaus pažinimas niekados nėra užbaigtas procesas. Metams bėgant, mes keičiamės, naujos situacijos pareikalauja vis kitokių savybių. Žmogus lyg dangaus šviesulys pasisuka vis į kitą pusę. Vertinimas prilauso nuo socialinių vaidmenų, kurių pagrindu vyksta bendravimas, turi jam įtakos išgyvenimai, profesija ir siaisp aplinka.
BENDRAVIMAS IR SĄVEIKA Palaikyti ryši, keistis informacija-tai vienas iš bendravimo aspektų. Ryšiai esti įvairaus pobūdžio, glaudumo, bendraudami mes džiaugiamės ir kartais liūdime. Mes gyvename su žmonėmis ir tarp žmonių. Kiekviena asmenybė turi savo socialinį tinklą.
ASMENYBĖS GRUPĖ Nuo pat gimimo žmogus yra kokios nors grupės narys. Pirmoji grupė yra šeima. Vėliau šis akiratis išsiplečia iki lopšelio, darželio, mokyklos. Grupė užima tarpinę padėtį tarp asmenybės ir visuomenės. Ji nebūna pasyvi- arba stiprina arba silpnina visuomenės poveikį asmenybei, net kartais visiškai užblokuoja.
Dievo, žmogaus ir pasaulio aiškinimas viduramžių filosofijoje (A.Augustinas A.Augustinas apie žmogų: Žmogus pasaulyje užima ypatingą vietą – jis tartum Dievo tarpininkas pasaulyje. Dievas kūrė žmogų pagal analogiją su savim. Jis apdovanojo žmogų trimis savybėmis: dvasiškumu, protu ir laisva valia. Tuo visagalis žmogų išskyrė iš kitų gyvūnų tarpo. Dievas palieka galimybę žmogui rinktis jo gyvenime tikslą. Savo tiksluose žmogus siekia laimės. Laimė laimei nelygu. Vieni laimę linkę sieti su malonumais. Kuo jų daugiau, tuo jaučiasi laimingesnis. Ištvirkėlis irgi laimingas. Malonumai nėra tikrosios laimės garantas. Kiti laimę įžvelgia moksle, žiniose. Laimę motyvuoja tuo, kad mokslas patenkina jų žingeidumą. Gali turėti daug žinių, tačiau jei tavo žinios nukreiptos į blogį, o ne į gėri, tai laimes neatneš. Siekdami kažko, žmonės vykdo pasirinkimą. O pasirinkę tiki tuo pasirinkimu, vadinasi pasirinkimas žmogų atveda i tikėjimą o tikėjimas suteikia žmogui tai, ko nesuteikia pažinimas tokiu būdu tikėjimas suteikia žmogui didžiausios laimes. Gyvenime neretai šalia gerų žmogaus savybių pasireiškia ir blogosios – vagia, meluoja. Kur yra blogio šaltinis? Kodėl būdamas visagaliu Dievas įleido blogį? Blogio šaknų reikia ieškoti pačiame žmoguje, nes Dievas suteikė žmogui laisvę rinktis. Jau Ieva ir Adomas pasirinko ne geriausius siekius, o kūniškus malonumus.
Tomas Akvinietis – paskutinis viduramžių mąstytojas. Teigė, kad tikėjimas turi būti grįstas argumentais.Pilietinės visuomenės samprata Dž. Loko filosofijoje Dž. Lokas sakė, kad ikipilietinėje visuomenėje individas prisiima teisėjo ir baudėjo pareigas, ir neretai baudžia neteisingai, šališkai, todėl gyvenimas tampa nesaugus. Visų bendrų susitarimų pagrindu gimsta pilietinė visuomenė. Visi individai apriboja savo laisvę mainais už kito laisvės atsisakymą. Laisvanoriškai atsisako teisės bausti ir perleidžia ją teisėjui; Įstatymai, kuriuos formuoja valdžia, turi atspindėti individo interesus; Jei įstatymai teisingi, jų laikomasi savanoriškai; Įstatymų dėka žmonės valdo patys save; Kiekvienas individas apriboja savo laisvę, pagal tas pačias taisykles apsiribojimą padaro ir kitas individas. Suvaržydami savo laisvę individai pasijunta laisvi nuo kito savivalės, nes jo elgesys tampa nuspėjamu.
Susvetimėjimo problema ir jos sprendimo keliai K.Markso filosofijoje 19 a antroje pusėje vyksta kapitalizmo įsitvirtinimo pradžia. Kapitalo kaupimas – buvo laukinas procesas. Vieni sluoksniai nepaprastai greitai turtėjo, o kiti – labai skurdo. Didėjo bedarbyste, K.Marksas iškėlė klausima: jei visuomenę vairuoja protas, tai kodėl gi tokios neprotingos pasekmės? Kas kaltas dėl žmonių susvetimėjimo? Ar svetimumas tik laikinas, ar amžinas? Hegelis mėgino įminti ši klausimą, tačiau jo klaida buvo ta, kad idėja statė aukščiau už gyvenimą, kad idėjos nulemia žmogaus gyvenimą. K.Marksas manė kitaip, jis sake, kad žmogus turi gyventi. Nuo to, kad aš turėsiu idėją apie maistą, mano skrandis nebus pilnas. Žmogus yra materialus – fiziologine ir biologinė būtybė. Kad išliktų, jis turi valgyti, gyventi, apsirengti. Visa tai nėra duota gamtoje natūraliame pavidale. Žmogus turi visa tai pasigaminti. Tam žmonės sueina į gamybinius ekonominius santykius su kitais žmonėmis. Tačiau sukurti daiktai patys savaime nepajėgus užtikrinti pragyvenimo. Ką galėtu jais pasinaudoti, žmogus turi juos įsigyti. Tai yra esminiai – nuosavybės santykiai. Nuo šių santykių priklauso žmogaus padėtis visuomenėje. Gali būti luošas ir silpnas, tačiau turto turėjimas tau suteiks galios. Ne idėjos, o turtiniai santykiai lemia žmogaus padėtį visuomenėje. Vadinasi susvetimėjimo kaltininkas yra turtinė nuosavybė. Kad galėtų prasimaitinti, neturtingasis priverstas samdytis ir parduoti savo darbo jėgą savininkui. Kad gautų pelną, savininkas nemoka pilnai tiek, kiek samdinys uždirbo. Taip gimsta išnaudojimas. Darbininko darbas nebepriklauso pačiam darbininkui, todėl atsiranda susvetimėjimas savo paties darbui. Sukurtas darbe produktą taip pat nepriklauso darbininkui. K. Marksas sakė – kol bus privati nuosavybe, tol susvetimėjimas bus amžinas. Atsisakius privačios nuosavybės jos vietą turėtų užminti kolektyvinė nuosavybė.
Egzistencializmas: autentiškos ir neautentiškos egzistencijos problema Karlas Jaspersas Žmogaus gyvenimas – dviplanis. Žmogus kasdieniniame gyvenime yra paniręs į visuomenę. Visuomenėje žmogus vykdo jam skirtas roles (politikas, mokytojas, verslininkas). Visuomenei rūpi, kad žmogus kuo efektyviau atliktų jam pavestą funkciją. Visuomenė žmogų paverčia priemone. Individo unikalumas ištirpsta toje visuomenėje, žmogus nuasmeninamas, standartizuodamas. Klausimas: ar žmogui derėtų pabėgti iš visuomenės? ne, atsako Jaspersas. Visuomenė padeda žmogui fiziškai išsilaikyti, pratęsti savo giminę. Tikrojo autentiškumo reikia ieškoti pačiam savyje. Kiekvienam iš mūsų reiktų peržengti kasdienybės pasaulį ir susimąstyti apie egzistencijos prasmę. ką reiškia egzistuoti? – tai išgyventi savo būvimą pasaulyje nuo pradžios iki pabaigos. Žmogaus gyvenimas balansuoja tarp buvimo ir nebūties. Šis supratimas gimdo kančią, baimę, virpulį. Šios būsenos yra egzistencinės būsenos. Tik pakliuvęs į kritines situacijas žmogus yra tarsi supurtomas. Žmogui atsiveria jo gyvenimo trapumas, pažeidžiamumas. Egzistencinis gyvenimas leidžia suvokti žmogui, kad jis nėra užprogramuotas, kad yra savistovus. O savistovumas pasireiškia tame, kad žmogus gali rinktis. Egzistencija – tai laisvė kurti save patį. laivė yra žmogaus egzistenciškai išgyvenama. Deja dideliai daugumai žmonių yra svetimi tokie laisvės išgyvenimai. Jie seka kolektyvo pavyzdžiu. Tai masės žmogus. Toks žmogus nepatirs savęs pasirinkimo džiaugsmo. Toks žmogus net nenori laisvės, ji jam yra našta. masinis žmogus – priešybė asmenybei. Minios žmogus yra užbaigtas. Už minios žmogų pasirinkimą daro kiti. Būti visuomenėje reiškia būti tarp tikrų socialinių jėgų susikirtimo taške. Žmogus veikia visuomenėje kaip individas, tiksliai apibrėžtų įtakos ir prestižo sistemų ribose. Suvokęs savo padėtį, žmogus suvokia savo kaip individo reikšmę bendrojoje sistemoje, o jei taip nėra, jis praranda socialumą. Visuomenė buvo yra ir bus sluoksniuota, todėl individo padėtį visuomenėje nustato tam tikros taisyklės, o lemia ekonominiai kriterijai.
Manau kad šiuo laikmečiu, ko gero kaip ir visada, individo santykis su visuomene kinta. Šiuo metu vyksta ypač spartus žmonių susvetimėjimas. Vis labiau nepasitikim vieni kitais, vis labiau daromės uždari. Dėl ko ? Žinia, kad priežasčių reikia ieškoti pokyčiuose, vykstančiuose aplink mus. Norim ar nenorim, vis labiau mūsų santykį su visuomene koreguoja vakarietiškai demokratinis gyvenimo būdas. Tenka mums pamiršti tai, ko mus išmokė per paskutinius pusę amžiaus, ir priprasti prie naujų santykių. Žinoma, progresas turi vykti, jis ir vyksta. Tačiau kokia kaina? Nusikalstamumas didėja sparčiais tempais (prieš 20 metų galima buvo drąsiai vaikščioti vakarais ar naktimis tiek manam rajone tiek visam Kaune ir retenybė būdavo kažkokie incidentai. Kai kas sako, kad neskelbdavo, slėpdavo valdžia. Bet tai netiesa. Nebuvo ką slėpti. Dabar gi parduotuvėje šalia manęs per paskutinius kelis metus trys plėšimai, vienas iš jų ginkluotas, 4 pažįstami užpulti gatvėje, sumušti, apiplėšti, automobiliai apiplėšti ar pavogti taip pat keleto pažįstamų, tam tarpe ir mano, kasa šalimais esančios gamyklėlės apiplėšta, garažai plėšiami. Seniau to tikrai nebuvo) Narkomanija. Seniau nebuvo, o jei ir pasitaikydavo, tai tik atskiri faktai. Kultūrinis gyvenimas šiuo metu taip pat praradęs savo pozicijas mūsų visuomenėje. Galiu tai teigti. Aišku, koncertai vyksta, teatrai taip pat neuždaryti, ir atvažiuoja pasaulinių garsenybių…tačiau materialinės žmonių galimybės savo padaro. Seniau vos ne kiekvienam kolektyve buvo organizuojama kažkokia tai meninė saviveikla, kažkas būdavo daroma, dabar visa tai pamiršta. Kino teatrai nalankomi beveik, TV taip pat pasidarius kažkoks meksikietiškų serialų bastionas. Gerą filmą ar laidą retai kada pamatysi. Arba serialai arba politiniai šou arba iš vis nežinia ką rodo. Na aišku, anksčiau irgi tik kariški filmai arba apie leninąar revoliuciją. Tačiau, kur dingo lietuviški filmai?
Labai negatyviai man čia gaunasi apie šiuos laikus. Dar reiktų pridėt bedarbystę, nestabilumą politikoje, įstatymuose, ekonomikoj… Ir visa tai sudėjus ko gero ir gaunasi tas mūsų susvetimėjimas ir nepasitikėjimas vieni kitais. Netgi galima būtų padaryti prielaidą, kad dalyvavimas štai tokiuose forumuose yra tam tikra dalimi pasekmė šiuolaikiškos gyvensenos. Bandymas kompensuoti bendravimo savoj realioj aplinkoj trūkumą. Žinoma, yra ir gerų šio laikmečio pusių. Galimybė keliauti, galimybė pasirinkti darbą ir gyvenimą svetur, galimybė dirbti ir užsidirbti, galimybė išreikšti savo mintis, realizuoti save. Tikiu, kad gerosios pusės po truputėlį pradės persverti ir užgožti blogąsias, ir individo santykis su visuomene pradės keistis į gerą pusę. Manau kad laikui bėgant sulauksime ramesnio ir stabilesnio gyvenimo. Bet vis tik laikas bėga, gaila jo. …