Gatvės vaikai

Įvadas

Kas to dar nepatyrė? Bevaikščiodamas mieste išgirsti: ,,Ar neturite lito?“ Prašo elgetaujantys ir benamiai jaunuoliai apdriskusiais drabužiais, šalia vesdamiesi savo ištikimiausius draugus – šunis. Gatvės vaikai – kasdienybė visame pasaulyje, Lietuvoje.
Bet kuriame pasaulio kampelyje rasime gatvės vaikų, kurie paliko namus, buvo engiami tėvų ir draugų. Kiekvienas vaikas galėtų papasakoti savo istoriją, dėl ko jis atsidūrė gatvėje. Kiekvieno pareiga yra gerbti ir remti vaiko teises, tačiau valstybės pareiga yra ypatinga ir išskirtinė. Pvz.: šeimos knygoje yra aiškiai įvardinta, kad vaikai privalo gerbti tėėvus, bet, kad tėvai privalo gerbti vaikus, kažkodėl nėra parašyta. Ar tai reiškia, kad tėvams tas nėra būtina?

Darbo tikslas – išnagrinėti vaikų, gyvenančių gatvėje kasdienybę, darbą ir jų išnaudojimą.

Darbo uždaviniai:
1. išsiaiškinti, kokius vaikus vadiname gatvės vaikais;
2. išanalizuoti narkotinių medžiagų paplitimą gatvės vaikų tarpe;
3. išsiaiškinti galimus gatvės vaikų išnaudojimo būdus;
4. išnagrinėti prekybos gatvės vaikais fenomeną Lietuvoje.

Gatvės vaikai

Gatvės vaikai – tai vaikai, kurie gyvena, dirba ar miega gatvėje, labai mažai palaikydami ryšius su šeima.
Šie vaikai daug dažniau įtraukiami į prostituciją, narkotikų vartojimą ir tampa prievartos bei smurto auukomis. Iširus Sovietų sąjungai, Rytų Europoje gatvės vaikų labai padaugėjo. Vaikai gyvena ir gatvėse, ir autobusų, geležinkelio stotyse, skveruose. Vaikai į gatves patenka dėl daugelio priežasčių (tai alkoholizmas, nedarbas, prievarta šeimose).
Vaikai gatvėse greitai tampa narkomanijos, prostitucijos ir nusikalstamumo aukomis. Jie pr

raranda ryšius su mokykla ir net visuomene.
Kiek jų, tokių, iš tikrųjų yra, niekas negali tiksliai nustatyti. Taip yra ir dėl to, kad ne visų tėvai praneša apie dingimą, vaikai slepiasi didžiausiuose miestuose.
Jie traukiasi nuo nuolatinio tėvų, mokyklos spaudimo, sukeliamos įtampos, bėga nuo mušančio tėvo, alkoholio liūne paskendusios motinos. Taip pat yra vaikų iš ,,normalių“ šeimų, kuriose jie jaučiasi nesuprasti, engiami, atstumti net tarp savų keturių sienų. Jie netrokšta perimti šeimoje kelias kartas tęsto verslo ar užsiimti šeimos gydytojo praktika, o tiesiog nori būti patys savimi. Ne visada tėvai nori ir sugeba suprasti vaikų norus, svajones, yra bejėgiai ir nežino, ko griebtis, kad sustabdytų bėgančius vaikus. Tarp paliekančiųjų namus pasitaiko jau ir dvylikamečių. Tai amžius, kai prasideda lytinis brendimas, kai viskas jaau atrodo kitaip, nei buvo anksčiau. Jie nori gyventi savą gyvenimą, kitokį, nei tėvų jiems sukurtas.

Narkotikai – gatvės vaikų kasdienybė.

Vaikai tariamą laisvę mano rasią didmiestyje, benamio jaunimo grupelėje, kurioje jaučiasi esą suprasti. Jaunimas nori būti kitoks, provokuoja savo išvaizda ir nori išsiskirti ,,miesčioniškoje“ visuomenėje.
Deja, dauguma pabėgėlių greitai pastebi, kad naujoji laisvė nėra jų išsvajotoji. Tačiau dauguma vis dėlto namo negrįžta. Jie pasirenka nakvynę metro, traukinių stotyse, ant parko suoliukų arba apsigyvena viename iš daugelio tuščių miesto butų. Gyvenimas gatvėje dažnai įs

suka į narkomanų gretas. Ieškojimų kelias veda nuo ,,lengvų narkotikų“, kaip hašišas ir marihuana, per ,,Extasy“ prie ,,sunkiųjų“ – heroino. Jaunimas gatvėje vartoja penketą ar daugiau narkotikų rūšių, taip nuolat balansuodami ant bedugnės krašto – tarp gyvenimo ir mirties. Pagrindinis narkotikas gatvės vaikams yra alkoholis.

Tiek auštant rytui, tiek leidžiantis saulei dalis paauglių elgetauja tik tam, kad užsidirbtų narkotikams. Kiti vagia iš mašinų. Dar kiti vaikinai ir merginos pasuka prostitucijos keliu. Dažnai jaunimas patenka ir į policijos rankas. Taip atsiduriama pinklėse, iš kurių be pašalinių paramos nelengva išsipainioti.
Didelę problemą sudaro benamių vaikų ir jaunimo išsimokslinimas. Benamiams vaikams kyla problema lankant mokyklą; problemų kyla ir dėl mokyklų įrašų perdavimo vėlavimo, nuolatinio adreso, transporto nebuvimo. Neturėdami galimybių lankyti mokyklos ir įgyti išsilavinimo , benamiai vaikai neįgyja įgūdžių ir žinių, kurie ateityje padėtų jiems išsivaduoti iš skurdo. Benamis jaunimas – jaunesni nei 18 metų individai, gyvenantys be tėvų, globėjų ar atitinkamos įstaigos globos. Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių – šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemptų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sv
veikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis padeda teikti seksualines paslaugas tam, kad užsidirbtų maistui, drabužiams pastogei. Taip jie atsiduria tiesioginiame pavojuje užsikrėsti AIDS ar ŽIV. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą.
Šie žmonės gyvena šalia šiukšlynų susiręstuose būstuose, šiluminėse trasose, apleistuose namuose ar jų rūsiuose. Bandymai juos įkurdinti prieglaudose dažniausiai baigiasi nesėkmingai, nes tiems žmonėms priprasti prie kokių nors taisyklių yra sunku. Gatvės vaikai kad išgyventų priversti elgetauti. Elgetavimas – neatsiejama žmonijos kultūros dalis. Šis socialinis reiškinys atsirado labai labai seniai. Vystantis, tobulėjant visuomenei, kito ir elgetavimas.
Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose jau viduramžiais užtinkame nemažai duomenų apie elgetas. Anuomet elgetos buvo skirstomi į tikruosius ir apsimetėlius, t.y. apsišaukėlius. Netikrų elgetų buvo kelis kartus daugiau negu tikrų. Pastarieji žmonėms sukeldavo baimę, priešiškumą bei pasibjaurėjimą, netinkamu elgesiu kenkė tikriesiems elgetoms. Apsimetėlių būdavo iš įvairiausių visuomenės sluoksnių. Tai lengvos duonos ieškotojai. Netikrais elgetomis dažniausiai tapdavo visuomenės atstumtieji: nesantuokiniai vaikai, vienišos motinos, valkatos, buvę kareiviai, dezertyrai, homoseksualai. Apsimetėlių gretas papildydavo ir va
alstiečiai, išėję elgetauti nederliaus metais. Netikri elgetos nuolat keliaudavo. Jų gyvenimo ritmas sutapdavo su religinėmis šventėmis. Apie netikrus elgetas sukurta daug įvairiausių pasakojimų. Apsimetėliai elgetaudavo grupėmis, gyvendavo gan palaidai, mėgdavo girtuokliauti, dažniausiai nesituokdavo. Netikrų elgetų vaikai kartu su tėvais nuo mažų dienų elgetaudavo – taip atsirasdavo netikrų elgetų dinastijos.
Kartais elgetavimas tampa pragyvenimo šaltiniu, teikiančiu nemažas pajamas, tačiau paprastai elgetomis tampama dėl to, kad prarandamas darbas, sveikata, o gaunamų pašalpų nepakanka pragyventi.

Kartais toki vaikai dar vadinami šiukšlynų žmonėmis – dažnai juos sudaro iš aplinkinių vietovių atvykę skurdžiai gyvenantys žmonės, kurie šiukšlynuose surinktus daiktus panaudoja kaip pagrindinį arba papildomą pajamų šaltinį. Skaudi problema – gatvėse ir šiukšlynuose laiką leidžiantys vaikai, nes jie paprastai nelanko mokyklos, neįgyja specialybės, todėl beveik neturi galimybių išsiveržti iš užribio klasės.

Gatvės vaikų išnaudojimas

Prievarta prieš vaikus, komercinis seksualinis ir seksualinis vaikų išnaudojimas yra aktuali socialinė, pedagoginė, psichologinė bei teisinė visuomenės problema. Klasikinis seksualinės prievartos apibrėžimas sako, kad seksualinė prievarta – tai prievartos rūšis, kai vaikas verčiamas tenkinti suaugusiojo žmogaus seksualinius poreikius. Suaugęs pasinaudoja vaiko meile, priklausomybe ir pasitikėjimu, tokiu būdu jis įgyvendina savo galios, valdžios poreikį, norą, kad jam būtų paklūstama. Tokie veiksmai prieš vaiką kelia grėsmę vaiko gyvenimo bei vystymosi pagrindams, žaloja jo sielą.Sprendžiant seksualinės prievartos prieš vaikus problemas ir siekiant užkirsti kelią jos plitimui Lietuvoje ir kitose šalyse susiduriama su įvairiais sunkumais. Dažni atvejai, kai gatvėje gyvenantys vaikai yra parduodami, kadangi žinoma, jog tokių vaikų tėvai retai jų pasigenda ir ieško.

Prekyba vaikais

Prekyba vaikais – nėra naujas ar tik atskiroms valstybėms, visuomenės grupėms žinomas ar būdingas reiškinys. Tai vienas sunkiausių, paskutiniajame dešimtmetyje itin pasaulyje paplitusių nusikaltimų, šiurkščiai pažeidžiančių žmogaus teises, jo garbę ir orumą. Prekybai vaikais priskirtini tokie veiksmai, kaip vaikų verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar priėmimas tiek šalies viduje, tiek už jos ribų, tikslu juos išnaudoti, gauti materialinę naudą. Lietuva taip pat nėra išimtis. Valstybės dėmesio vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugai trūkumas kelia sunkumus ginant vaikus nuo jų teisių pažeidimo, įgyvendinant prevencines priemones. Minėtos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad Lietuvoje formuojasi ar jau yra atskiros prekybos vaikais formos, jų apraiškos, tačiau specialių tyrimų šioje srityje nebuvimas, menki oficialūs statistiniai duomenys leidžia tik spėlioti apie šio nusikaltimo, atskirų jo formų išplitimą. Remiantis tarptautine praktika teigtina, kad labiausiai paplitusių prekybos vaikais formų yra:
• Vaikų ekonominis išnaudojimas, apimantis vaikų vergišką ir priverstinį darbą; • Vaikų išnaudojimas neteisėtoje veikloje, apimantis elgetavimą, prekybą narkotikais, kišenvagystes;
• Vaikų seksualinis išnaudojimas, apimantis priverstinę prostituciją ir vaikų išnaudojimą pornografijai;
• Vaikų pardavimas įvaikinimui;
• Vaikų organų pardavimas.

Remiantis skelbiamais duomenimis apie prekybos vaikais atvejų išaiškinimą bei Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos turima informacija teigtina, kad sparčiausiai Lietuvoje vystosi viena iš prekybos vaikais formų – vaikų pardavimas priverstinei prostitucijai. Šio nusikaltimo aukomis paprastai tampa 14 – 18 metų nepilnametės, vienu ar kitu būdu įtraukiamos į prostituciją. Ekspertai pastebi, kad Rytų Europos merginos siekia būti individualesnės, savarankiškai priimančios sprendimus ir labai lengvabūdiškai žiūrinčios į verbuojančio pobūdžio pasiūlymus darbui užsienyje. Neatmetama tikimybė, kad kai kurios merginos yra pasiruošusios dirbti prostitutėmis, tačiau jos neįsivaizduoja apie seksualinį vergavimą bei būsimas darbo sąlygas. Duomenys apie prekybą žmonėmis rodo, kad pastaruoju metu ypatingai išaugo moterų pardavimas į užsienį, jų įtraukimas į prostituciją. Atsižvelgiant į tai, darytina prielaida, kad vystosi ir prekybos vaikais, priverstinei prostitucijai forma, kovai su kuria reikia neatidėliotinai imtis konkrečių priemonių. Vaikai taip pat yra įtraukiami į nusikalstamą veiklą, kaip pavyzdžiui narkotinių medžiagų platinimą, kišenvagystes, siekiant tikslo patiems nusikaltimų organizatoriams išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi vaikai, padarę panašius nusikaltimus, dėl savo amžiaus gali būti atleisti nuo bausmės. Viktimologijos tyrimų dėl prekybos vaikais Lietuvoje nebuvimas riboja galimybę patikslinti prekybos vaikais apimtį, struktūrą, veiksnius, numatyti tinkamas kovos su šiuo reiškiniu priemones. Žinoma, siekiant kovoti su prekybos vaikais apraiškomis, visų pirma būtina nustatyti šio reiškinio ištakas, priežastis ir jas pašalinti. Prekiautojų žmonėmis aukomis tampa be tėvų priežiūros likę, elgetaujantys, valkataujantys gatvės vaikai, sutrikusio intelekto vaikai, kurie paverčiami vergais ir tampa visiškai priklausomi nuo jų „naujųjų“ savininkų. Žinoma, galimi ir vaikų pagrobimo atvejai pardavimo tikslais. Pažymėtina, kad bet kuri iš prekybos vaikais formų palieka šio nusikaltimo aukai visą gyvenimą trunkančias pasekmes jos fiziniam, psichologiniam, dvasiniam, moraliniam ir socialiniam vystymuisi. Vaikų darbas, prekyba vaikais ir ypatingai seksualinis vaikų išnaudojimas yra žmogaus teisių pažeidimas, vykstantis valstybės ir visuomenės akivaizdoje.

Organizacijos, padedančios gatvės vaikams
1. Beglobių vaikų medicinos kabinetas „Gatvės vaikai“. Kabinetas įsteigtas (1998m. gruodžio mėn.) poliklinikoj pagal programą, o poliklinika – savivaldybės organizacija. Kabinetas beglobiams vaikams suteikia medicinos, socialinę ir pedagoginę pagalbą. Dirba dvi ilgalaikės darbuotojos (gydytoja ir med. sesuo, dirba 0.5 etato). Taip pat suteikiama ir specializuota pagalba, kurią gydytojai specialistai suteikia kaip labdarą, negauna atlyginimo. Pagrindiniai paslaugos vartotojai – vaikai ir jaunimas, apimtis – respublikos mastu, gali būti ir iš kitų respublikų (pvz. iš Baltarusijos ir pan.), kas žino ir kam reikalinga pagalba, gali ateiti, jokie dokumentai nereikalaujami. Vartotojų skaičius: vienu metu gali būti 1-10, 1999m. buvo 400 vaikų, 2000m. – 344 vaikai. Paslaugų trukmė – iki pasveikimo. Nakvynės nesuteikia, jei labai rimtai serga, vaiką siunčia į ligoninę, sanatoriją ir pan. Organizacijos pagr. veikla: Gatvės vaikų (asocialių, valkataujančių šeimų, elgetaujantys, valkataujantys, atvežti policijos pareigūnų, pabėgę iš valstybinių įstaigų vaikai, vaikai iš landynių, vaikai, kurių tėvai neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, laikinai apsistoję Vilniuje ir pan.) sveikatos priežiūra. Organizacijos darbas su rizikos grupės vaikais ir jaunimu: Paslaugos visiems teikiamos nemokamai, nelabai aišku, kiek yra buvusių nusikaltėlių, nes dokumentų nereikalauja, vaikas gali nesakyti netgi savo vardo. Paslaugų trukmė kaip ir visiems – iki išgijimo, bet be nakvynės. Vaikai priimami be siuntimų, darbo valandomis (7-19val.), susirgus, iki 18m. Apie kabinetą turėtų žinoti visos visuomeninė Vilniaus organizacijos (daug buvo apie jį rašyta spaudoj), jos turėtų vaikams rekomenduoti. Vaikai ateina ne tik gydytis, bet ir nusiprausti, pasišildyti, televizoriaus pažiūrėti. Paprastai ateina kartą į savaitę, nors gali ir dažniau.
2. Vaikų pasaulio fondo „CHILDHOOD“ veikla: Vaikų pasaulio fondas „CILDHOOD“, plačiai veikiantis visame pasaulyje, šiuo metu remia netoli 70 projektų 14-oje šalių. Dauguma šių projektų vykdomi Brazilijoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Švedijoje, JAV, taip pat – Vokietijoje, Moldavijoje, Lenkijoje, Pietų Afrikoje, Ukrainoje ir kitose šalyse. Pagrindinės Childhood’o tikslinės grupės – gatvės vaikai, rizikos grupės merginos ir moterys, vaikai, gyvenantys globos namuose ir kitose institucijose. Taip pat akcentuojamas dėmesys į seksualinę prievartą ir išnaudojimą, prekyba vaikais.

Išvados

Gatvės vaikai – kasdienybė visame pasaulyje, Lietuvoje. Bet kuriame pasaulio kampelyje rasime gatvės vaikų, kurie paliko namus, buvo engiami tėvų ir draugų. Kiekvienas vaikas galėtų papasakoti savo istoriją, dėl ko jis atsidūrė gatvėje. Šie vaikai daug dažniau įtraukiami į prostituciją, narkotikų vartojimą ir tampa prievartos bei smurto aukomis. Iširus Sovietų sąjungai, Rytų Europoje gatvės vaikų labai padaugėjo. Vaikai gyvena ir gatvėse, ir autobusų, geležinkelio stotyse, skveruose. Vaikai į gatves patenka dėl daugelio priežasčių (tai alkoholizmas, nedarbas, prievarta šeimose). Vaikai gatvėse greitai tampa narkomanijos, prostitucijos ir nusikalstamumo aukomis. Jie praranda ryšius su mokykla ir net visuomene. . Pagrindinis narkotikas gatvės vaikams yra alkoholis.

Tiek auštant rytui, tiek leidžiantis saulei dalis paauglių elgetauja tik tam, kad užsidirbtų narkotikams. Kiti vagia iš mašinų. Dar kiti vaikinai ir merginos pasuka prostitucijos keliu. Dažnai jaunimas patenka ir į policijos rankas. Taip atsiduriama pinklėse, iš kurių be pašalinių paramos nelengva išsipainioti.
Prievarta prieš vaikus, komercinis seksualinis ir seksualinis vaikų išnaudojimas yra aktuali socialinė, pedagoginė, psichologinė bei teisinė visuomenės problema. Klasikinis seksualinės prievartos apibrėžimas sako, kad seksualinė prievarta – tai prievartos rūšis, kai vaikas verčiamas tenkinti suaugusiojo žmogaus seksualinius poreikius. Suaugęs pasinaudoja vaiko meile, priklausomybe ir pasitikėjimu, tokiu būdu jis įgyvendina savo galios, valdžios poreikį, norą, kad jam būtų paklūstama. Tokie veiksmai prieš vaiką kelia grėsmę vaiko gyvenimo bei vystymosi pagrindams, žaloja jo sielą.Sprendžiant seksualinės prievartos prieš vaikus problemas ir siekiant užkirsti kelią jos plitimui Lietuvoje ir kitose šalyse susiduriama su įvairiais sunkumais. Dažni atvejai, kai gatvėje gyvenantys vaikai yra parduodami, kadangi žinoma, jog tokių vaikų tėvai retai jų pasigenda ir ieško.

Literatūra:

1. P. Lang Vaikystė pavojuje;
2. R. Praspaliauskienė Nereikalingi ir pavojingi;
3. G. Kvieskienė Ypatingas atvejis – žmogus pavojuje;
4. S. Ignotavičienė, R. Žukauskienė Gatvės vaikai;
5. www.smm.lt
6. www.socmin.lt

Leave a Comment