“Emocinis intelektas”

REFERATAS

,,EMOCINIS INTELEKTAS“

Kiekvienas gali supykti – tai paprasta. Tačiau susipyk – ti su tinkamu žmogumi neperžiangiant tinkamos ribos, tinkamu metu, dėl tinkamos priežasties, tinkamu būdu – visiškai nėra paparasta.(Aristotelis)

Giliausiai slypintys mūsų jausmai, aistros ir troškimai yra svarbiausi gyvenimo vedliai ir žmonių podermė dėl savo išlikimo turi būti labai dėkinga jausmų galiai. Ji yra išties ypatinga. Nors jausmai buvo išmintingi vadovai ilgame žmonijos evoliucijos kelyje, mūsų civilizacijoje taip sparčiai daugėjo naujų realijų, kad iš lėto vykstanti evoliucija nebeįstengė jų pavyti.Nepaisant visuomeninių varžtų, aistros (kaip ir anksčiau) ir dabar aptemdo protą. Tai nutinka dėl žmogaus prigimties savybės, kylančios iš psichinio gyvenimo sandaros. Biologinės sandaros prasme žmogaus nervinė schema nusigludimo ne per pastaruosius 500metų, tas procesas susijęs gal su 50 tūkst. kartų. Evoliucijos jėgos neskubėdamos, apgalvotai mūsų jausmus ugdė milijonus metų.

Dėstymą noriu pradėti jausmų ir emocijų apžvalga. Man įsiminė vienas laikraštyje perskaitytas nutikimas:12 metų mergaitė Gabija susitarė su tėvais, kad naktį praleis pas draugę. Išėjus dukrai tėvai išsiruošė į miestą. Tačiau mergaitė visos nakties neišbuvo – susipyko su drauge ir grįžo namo. Iširdusi grįžtančius tėvus, ji pasislėpė spintoje norėdama juos išgązdinti. Vos tik tėvams įėjus ir išgirdus keistus garsus dukters kambaryje, mergaitės tėtis išsitraukė šautuvą, o vos tik Gabija iššoko iš spintos su ″vuuuu….“ iš šautuvo išskriejo kulka…ir pataikė mergaitei į kaklą. Po dvylikos valandų kančių mergaitė mirė. Tam, kad įvertintume susidūrimus su aplinka, kaip į juos reaguojame, įtakos turi ne tik racionalūs sprendimai, asmeninis patyrimas, bet ir toliausia praeitis. Visa tai, kaip rodo mano pateiktas pavyzdys, išprovokuoja tam tikrą, kartais tragišką, elgesio modelį.

Iš tiesų visi jausmai yra impulsai veikti, žaibiškos pastangos ką nors pakeisti gyvenime. Tačiau jausmai gelbsti ištikus pavojui, patyrus skausmingą netektį, kai siekdami tikslo turime įveikti nesėkmes, kai susiejame savo likimą su kitu žmogumi, kuriame šeimą. Tai mumyse įdiegė evoliucija. Kiekvienas mūsų emocijų puokštės jausmas atlieka tik jam būdingą vaidmenį. Daugelis dalykų priklauso ir nuo mūsų gyvenimo patirties. Mylimo žmogaus netektis visada sukelia liūdesį ir širdgėlą. Ilgas evoliucijos periodas, per kurį susiformavo emocinės reakcijos, buvo toks negailestingas, kad daugeliui žmonių nebuvo lemta išlikti. Tai buvo metas, kai retas kūdikis išgyvendavo iki vaikystės ir tik nedaug suaugusiųjų sulaukdavo trisdešimties, kai nuolat grėsė pavojus tapti grobuonių auka, o sausros ir potvyniai vertė nuolat žvelgti mirčiai į akis. Atsiradus žemdirbystei galimybė išlikti labai padidėjo ir per pastaruosius dešimt tūkstančių metų, žiauriausi žmoniją veržę varžtai iš esmės atsileido.

Drauge pasakojo man apie savo skyrybas, jausmingą išsiskyrimą. Jos vyras, pamilęs jaunesnę bendradarbę, netikėtai pranešė išeinąs gyventi su ja. Po to sekė varginanti kova dėl namo, pinigų, teisės auginti vaikus. Dabar, praėjus keliems mėnesiems, ji teigia esanti patenkinta, kad yra nepriklausoma, ir laiminga, jog gyvena viena. ,,Aš apie jį nebegalvoju, jis man visiškai nerūpi“ – patikino ji. Tačiau, ištarus šiuos žodžius, jos akyse pasirodė ašaros. Akimirką sužvilgusių ašarų lengva nepastebėti. Tik mokantis suvokti ir jausti gali atpažinti slepiamą liūdesį. Taigi pačia tikriausia prasme mes turime du protus: vienas mąsto, kitas – jaučia. Šie du iš esmės skirtingi žinojimo būdai sąveikaudami kuria mūsų psichinį gyvenimą. Racionalusis protas – suvokimo būdas, kurį paprastai gerai juntame: jis reiškiasi, kai esame budrūs, mąstome, svarstome. Tačiau yra ir kita žinojimo sistema: impulsyvi ir galinga, kartais galbūt nelogiška – tai emocinis protas. Šie du protai, emocinis ir racionalusis, dažniausiai veikia persipindami, suliedami skirtingus pasaulio pažinimo ir mokėjimo jame elgtis būdus. Labai dažnai šie protai puikiai pasitarnauja vienas kitam: jausmai yra svarbūs protui, protas – jausmams. Tačiau aistroms pažeidus pusiausvyrą, emocinis protas paima viršų ir nuslopina racionalųjį.

Esu skaičiusi apie vieną vyruką, ilgai sėdėjusį kalėjime už daugybę nusikaltimų. Ir vos tik jis išvydo laisvę, prisiekė sau, kad daugiau į įkalinimo įstaigą negrįš. Tačiau atėjo diena kai jo šeima labai truko finansų. Ir dėl ketverių metų dukters ir mylimos žmonos jis vėl ryžosi nusikaltimui. Įsiveržė į dviejų jaunų karjeros siekiančių moterų prabangų butą ketindamas jį apiplėšti. Plėšikas manė, jog namai tušti, todėl radęs vieną iš moterų labai suglumo, o jam ją rišant grįžo ir kita. Jam teko surišti ir antrąją. Moterys pastoviai klyko, jog yra labai gerai įsidėmėjusios plėšiko veidą ir padės policijai jį surasti. Iš baimės ir įsiučio vyras griebė butelį ir tol talžė moterims per galvas, kol šios neteko samonės. Paskui drebėdamas jas abi subadė ir supjaustė virtuviniu peiliu. ,,Aš tiesiog pamišau. Man kažkas sprogo galvoje“ – po dvidešimt penkerių metų šią akimirką vyriškis prisiminė aimanuodamas. Toks emocinis sprogimas – tai grėsmingas nervų sistemos išpuolis. Atakuojama staigiai, mąstančioms smegenims nespėjus suvokti kas vyksta, juo labiau ar tai gerai. Skiriamasis tokių išpuolių yra nesugbėjimas, praėjus pamišimo akimirkai, susigaudyti, kas atsitiko. Panašūs išpuoliai, dėl kurių įvyksta šiurpūs nusikaltimai tikrai nėra reti. Nesibaigiančių taip tragiškai, bet pareikalaujaunčių milžiniškos įtampos, gana dažnai patyriame visi. Dažnas draugo apšaukimas, vaiko barimas ir t.t. taip pat yra emocinis sprogimas. Juk tikrai ne kartą esame susimąstę:,,Kodėl jį taip aprėkiau? Juk nieko siaubingo jis nepadarė…“. Bet nevisada tokie išpuoliai liūdina: dažnai žmogus sprogdamas iš juoko, reaguoja į anekdotą, patiria nepaprasto džiaugsmo akimirkų.

(Žmogaus migdolinis kūnas yra kekė į migdolą panašių darinių, esančių smegenų kamieno viršuje. Migdolinis kūnas yra atsakingas už emocijas. Jeigu migdolinis kūnas būtų atskirtas nuo likusių smegenų, žmogus nepajėgtų įvertinti emocijų. Ši būklė kartais vadinama ,,emociniu aklumu“)

Skaičiau tokį nutikimą: Užkandęs kavinėje ant kanalo kranto vaikinas iš lėto leisdamasisi akmeniniais laiptais kanalo link, pastebėjo į vandenį žvelgiančią merginą, kurios akyse atsispindėjo neapsakomas siaubas. Nespėjęs suvokti, kas nutiko, vaikinas nenusirengęs šoko į vandenį ir tik atsidūręs jame suprato, kad šoko ištikta mergina spoksojo į skęstantį kūdikį. Jį pavyko išgelbėti. Kas privertė žmogų, nežinojusį, kas iš tiesų atsitiko, šokti į vandenį? Atsakymas būtų toks: greičiausiai jo migdolinis kūnas. Migdolinis kūnas tiesiogiai priima kai kuriuos jutimo organų siunčiamus signalus ir reaguoja anksčiau negu smegenys spėja priimti tuos signalus ir įvertinti. Vienas nervų skelbiamų pavojų trūkumas yra tas, jog skubus migdolinio kūno siunčiamas pranešimas kartais, o gal ir dažnai, mūsų permainingame pasaulyje yra kliuvinys. Migdolinis kūnas, kaip emocinės atminties saugykla, analizuoja patirtį, lygindamas tai, kas vyksta dabar, su tuo, kas vyko praeityje. Jo lyginimo būdas paremtas asociacija:jei viena dabarties situacija primena ankstesnę, migdolinis kūnas gali jas paskelbti ,,sutampančiomis“ ir, nesulaukęs pamatuoto patvirtinimo, tenkindamasisi menku panašumu, ima karšligiškai nurodinėti, ką daryti, vadovaudamasis ganėtinai seniai mūsų atmintyje įsispaudusiais veikimo būdais, mintimis, jausmais, kuriais esame reagavę į panašius įvykius. Pvz.: buvusią slaugytoją kare sukrėtė baisios sužeistų žmonių žaizdos ir vėl ją staiga apėmė siaubas, pasibjaurėjimas ir panika net po kelerių metų: vos pravėrusi spintos duris ir užuodusi iš jos sklindančią smarvę bei išvydusi ten savo mažylio paslėptas dvokiančias sauskelnias, šiurpus mūšio lauko prisiminimas jai akyse atgyja akimirksniu. Pakanka kelių senus pavojus primenančių smulkmenų, kad migdolinis kūnas pasiųstų signalą. Bėda ta, kad į emocijų kupinų prisiminimų sukeltą fizinį atsaką gali būti sureaguota visiškai netinkamai – minėtu būdu ar pan.

Kiekvienas turime mylimų žmonių dėl kurių nerimaujame ir jais rūpinames. O nerimas ir rūpestis trikdo visą proto veiklą. Nesekmės atveju rūpestis yra naudingas jausmas, nes protas dažnai rengiasi numatomai grėsmei. Nerimas kenkia intelektui. Nuolat nerimaujantis žmogus nepajėgs atlikti sudėtingos užduoties. Linkusiems nerimauti gyvenime paprastai nesiseka, net jei jų intelekto testo vertinimai geresni nei kitų.Gera nuotaika, jeigu ji patvari, stiprina gebėjimą lanksčiai mąstyti ir padeda lengviau surasti problemų – tiek intelektinių, tiek tarpusavio santykių – sprendimo būdus. Juokas, kaip ir pakili nuotaika, atrodo, padeda aiškiau mąstyti ir laisviau bendrauti, įžvelgti tarpusavio santykių niuansus, kurie kitu atveju liktų nepastebėti. Tai proto gebėjimas, svarbus ne tik kūrybiškumui palaikyti, bet ir siekiant suprasti sudėtingus žmonių tarpusavio santykius ir numatant galimų sprendimų padarinius. Nedideli nuotaikos pokyčiai sužadina gebėjimą kitaip suvokti aplinką, o tai padeda mąstyti neįprastai, pasitikėti savimi ir nesustabarėti. Taip iš dalies yra todėl, kad, būdami gerai nusiteikę, mes paprastai labiau atsimename teigiamus dalykus: pasvėrę visus galimų veiksmų privalumus bei trūkumus, susitelkiame ties pozityviais argumentais, kurie skatina mus elgtis drąsiau, net rizikuoti.

Iš tiesų labai daug apie jausmus ir emocijas galima pasakyti. Juos išgyvename kiekvieną dieną, sutinkame kiekviename gyvenimo žingsnyje. Mūsų jausmai ir emocijos labai susiję su emociniu intelektu..Vis dažniau trečiojo tūkstantmečio išvakarėse pradėta kalbėti apie emocinį intelektą. Intelektas (lot. intellectus – supratimas, pažinimas) kaip aukščiausias subjekto sąveikos su aplinka būdas, kaip įvairių pažintinių operacijų rinkinys tyrinėjamas jau pakankamai senai, tačiau jis jokiu būdu nebuvo siejamas su emocijomis. Greičiau atvirkščiai, intelektas ir emocijos buvo supriešinami. Jei anksčiau buvo išskiriami verbalinis, erdvinis ir socialinis intelektas, tai dabar intelekto sąvoka išplečiama ir emociniais faktoriais. Emocinis intelektas apibrėžiamas kaip sugebėjimas suvokti emocijas, sulyginti emociškai susijusius jausmus, suprasti informaciją, kurią užkoduoja emocijos, bei sugebėjimas valdyti emocijas. Emocinį intelektą sudaro:

Sugebėjimas suvokti emocijas. Galėjimas tiksliai atpažinti emocijas – veiduose, muzikoje, dizaine.

Sugebėjimas pasinaudoti emocijomis minčių eigoje. Tai tikslus emocijų susiejimas su kitais esminiais pojūčiais – spalvomis, tekstūra. Emocijų naudojimas pakeičiant perspektyvą.

Sugebėjimas suprasti emocijas bei jų prasmę.

Sugebėjimas analizuoti emocijas dalimis. Sugebėjimas suprasti galimus vienų jausmų perėjimus/virsmus į kitus. Sugebėjimas suprasti sudėtingus jausmus istorijose.

Sugebėjimas valdyti emocijas. Sugebėjimas valdyti emocijas savyje ir kituose.

Remdamasis įvairiais tyrimais ir propaguodamas emocinio intelekto idėjas verslo pasauliui D.Goleman 2001 metais sujungė sugebėjimus bei savybes ir teigė, jog emocinį intelektą sudaro:

Savęs suvokimas – tikslus savęs pažinimas ir įvertinimas, pasitikėjimas savimi;

Savireguliacija – galėjimas kontroliuoti save, būti patikimu, prisitaikančiu, besikeičiančiu;

Motyvacija – tai orientacija į pasiekimus, atsidavimas, iniciatyva, optimizmas;

Empatija – sugebėjimas suprasti kitus, lavinti juos, orientacija į pagalbą, sugebėjimas matyti kitus žmones skirtingus;

Socialiniai įgūdžiai – įtakos darymas, komunikavimas, konfliktų ir streso valdymas, lyderystė, pokyčių inicijavimas, ryšių užmezgimas, bendradarbiavimas, sugebėjimas dirbti komandoje.

Visi minėti emocinio intelekto komponentai yra labai svarbūs ir reikalingi socialiniame gyvenime. Kuo daugiau išvystytas žmogaus emocinis intelektas, tuo jis sveikesnis.Emocinio intelekto sąvoka Lietuvoje yra pakankamai nauja, todėl jam Lietuvos mokslininkai skiria pakankamai daug laiko… juk apie save norime viską žinoti…

Naudota literatūra:

Daniel Goleman ,,EQ Kodėl jis gali būti svarbesnis nei IQ“, Vilnius, 2001Rimvydas Augutis ir kt. ,,Psichologijos žodynas“, Vilnius, 1993Martišius Vaclovas ,,Psichologijos metodai“, Vilnius, 1999Laima Monginaitė ,,Psichologijos įvadas: mokomoji knyga“ , Vilnius, 2005Albina Kapalaitė ,,Intelektas. Emocijos“, Šiauliai, 1982