Emocijos

Žmonių jausmai būna labai įvairūs. Kartais netikėtai kylantys, tačiau neužmirštami. Gal dažnam iš mūsų gimsta klausimas: kaip jie kyla? Mes, jeigu lyginti su gyvūnais, daug dažniau jaučiame baimę, pyktį, džiaugsmą, meilę ir t. t. , todėl esame ko gero viena iš emocingiausių būtybių. Emocijos, nors ir įneša įvairovės į mūsų gyvenimą, būna dvejopos: arba pražūtingos arba gelbstinčios. O kas gi yra emocijos, kas jas sudaro?

Emocija yra psichologinė viso organizmo reakcija, pasireiškianti:1)fiziologiniu sužadinimu;2)išraiškos veiksmais; 3) sąmojingu išgyvenimu. Kyla klausimas, kaip šie trys dalykai suusiderina. Norint tai suprasti, reikėtų pradėti nuo atskirų sudedamųjų dalių analizės.

EMOCIJŲ FIZIOLOGIJA
SUŽADINIMAS

Emocinį sužadinimą galima tapatinti su fiziniu. Tam tikrus fizinius atsakus gana nesunku pastebėti pvz.; dažnesnis širdies plakimas, raumenų įsitempimas, vidurių sukimas, džiūsta burna. Gal ne taip pastebimai, bet veiklai pasirengia visas organizmas. Padažnėja kvėpavimas išsiplečia akių vyzdžiai, daugiau prakaituojama, susižeidus daug greičiau kreša kraujas. Apie tai verta pagalvoti ištikus kritinei situacijai. Šias organizmo reakcijas aktyvina simpatinė nervų sistema, joms vykstant išskiriami tokie hormonai kaip adrenalinas bei noradrenalinas.To pasėkoje paadidėja kraujospūdis ir angliavandenių kiekis kraujyje. Suaktyvėjus parasimpatinės nervų sistemos centrams, organizmas pamažu nurimsta.

Nėra jokios abejonės, kad ilgai trunkanti sužadinimo būsena, kurią sukelia ilgalaikis stresas, kenkia organizmui, tačiau sužadinimas paprastai atitinka aplinkybes. Ir labai silpnas, ir ypač stiprus sužadinimas ga

ali būti žalingas. Paprastai veiksmai atliekami geriausiai kai, sužadinimas yra vidutinio stiprio, tačiau jo palankiausias lygis įvairuoja atliekant skirtingas užduotis.

Žmonės skirtingai jaučia baimę, liūdesį ar lytinį susijaudinimą ir atitinkamai skirtingai atrodo, tačiau ar žinodami tai, galime tiksliai nurodyti kiekvienai emocijai būdingus fiziologinius rodmenis. Atrodo, kad taip. Yra tikrų ir pakankamai akivaizdžių fiziologinių skirtumų, padedančių suprasti, kodėl mes panašias emocijas išgyvename skirtingai.
EMOCIJŲ RAIŠKA

Bendraudami mes plačiai naudojame nežodinę kūno kalbą. Įdėmiu žvilgsniu, nuleistomis akimis arba spoksojimu galima išreikšti artimumą, paklusnumą, valdingumą ir t. t. Tiesa, ne visi žmonės vienodai gerai atpažįsta emocijas, moterims tai sekasi geriau.

Stebėdami žmogaus veidą mes galime nustatyti, ką jis jaučia, todėl psichologai šiandien mėgina nustatyti, su kuriais veido raumenimis susijusios įvairios emocijos pvz.;
• pakelti, suraukti antakiai-baimė;
• kilstelėta viidinė antakio dalis-sielvartas, susirūpinimas;
• dirbtinė šypsena- nenuoširdumą;
• nenustygimas vietoje-nerimą ar nuobodulį;

Konkrečiau aiškinti kūno laikyseną ar gestus yra rizikinga. Tą pačią emociją gali atspindėti skirtingos išraiškos, pavyzdžiui, priešiškumą gali rodyti ne tik šaltas spoksojimas, bet ir vengimas žiūrėti į akis. Kita vertus, pati išraiška gali atspindėti labai skirtingas emocijas, pvz.; sukryžiuotos rankos gali reikšti ir susierzinimą, ir atsipalaidavimą.

VEIDO IŠRAIŠKOS PADARINIAI

• Veido išraiška ne tik perteikia emocijas, bet ir sustiprina bei valdo jas. Darwinas pateikė panašią hipotezę, kurią iš ties nesunku patikrinti. Pabandykite nusišypsoti, o po to

o staiga susiraukti-pajusite skirtumą, nes tokį skirtumą pajautė daugelio eksperimentų dalyviai. Buvo įrodyta, kad atliekami judesiai pažadina emocijas. Šis rezultatas yra neryškus, bet jį galima pastebėti, jeigu tuo metu nėra išgyvenamos kitos emocijos. Suaktyvinus šypsenos raumenis- ir animacinis filmas atrodys linksmesnis. Nuoširdžiai nusišypsojus kitiems ir patys geriau pasijaučiame, atitinkamai supykus, atrodo, kad visas pasaulis atsako tuo pačiu.

• Kodėl taip yra? Kad atsakytų į šį klausimą, Paulius Ekranas su bendradarbiais atliko eksperimentą . Jų tiriamieji buvo profesionalūs aktoriai , galintys fiziškai „tapti“ jų vaidinamais herojais. Jiems atliekant tam tikrą grimasą padažnėdavo pulsas, kartais pakildavo pirštų temperatūra. Atrodo, kad veido išraiška perduoda signalus autonominei nervų sistemai, kuri vėliau atitinkamai reaguoja. Šis eksperimentas rodo kaip „grįžtamasis ryšys iš veido“ veikia mūsų emocijas ir dar kartą įrodo, kad skirtingos emocijos lydi šiek tiek skirtingas kūno būsenas.

• Jei priimame prielaidą, kad emocijų išraiška sukelia jausmus, tai kitų išraiškos mėgdžiojimas turėtų padėti mums pajausti tai, ką jaučia kiti. Tuo įsitikinti vėl padeda laboratoriniai įrodymai. Kathleen Burns Vaugh ir Johnas Lanzetta prašė kai kuriuos tyrime dalyvavusius studentus padaryti skausmingą išraišką kiekvieną kartą, kai juos stebėję žmonės, tariamai gaudavo elektros smūgį. Stebėtojai, kurie vaizdavo skausmą, po kiekvieno tariamo smūgio labiau prakaitavo ir jų širdis dažniau plakė. Taigi, jei norite labiau įsijausti, t. y. jausti, ką

ą jaučia kiti, pamėginkite imituoti kitų žmonių veido išraišką. Darant tai, ką daro kiti, galima pajausti tai, ką jie jaučia.

KULTŪRA IR EMOCIJŲ RAIŠKA

• Gestų reikšmė įvairiose kultūrose yra nevienoda. Ar skirtingų kultūrų žmonių veido išraiškos taip pat reiškia kažką skirtinga? Dvi tyrinėtojų grupės atliko tyrimą. Žmonėms iš įvairių pasaulio šalių buvo rodomos įvairias veido išraiškas atspindinčios fotografijos išbuvo prašoma atspėti, kokias emocijas jos išreiškia. Brazilai ir japonai šią užduotį atliko panašiai kaip ir amerikiečiai. Šypsena yra šypsena visame pasaulyje-tai pasakytina ir apie kitas pagrindines emocijas. Galbūt skirtingų kultūrų žmonės vienodai reiškia emocijas ir vienodai supranta veido išraiškas todėl, kad visi patiria panašias įtakas, pvz.; amerikiečių kino ir CNN poveikį. Įvairių kultūrų žmonės labai panašiai parodo, kaip stipriausiai išreiškiama tam tikra emocija arba kaip perteikiamas dviejų emocijų derinys. Vaikų- netgi aklų, niekada neregėjusių žmogaus veido- veido išraiškos yra vienodos.

• Tai, kad veido raumenys kalba visiems bendra kalba neturėtų nieko stebinti. Priešistoriniais laikais, kai mūsų protėviai dar nebendravo žodžiais , jų gebėjimas veido išraiška perteikti grėsmę, pritarimą, paklusnumą padėjo jiems išgyventi. Šis bendras paveldas lemia tai, kad visi žmonės pagrindines emocijas išreiškia labai panašiai. Pvz.; pašaipoje išlikę kai kurių žvėries urzgimo elementų. Šypsena taip pat yra ne tik emocinis refleksas, bet ir socialinis bendravimas.

• Visos ku

ultūros turi universalią nežodinę kalbą , bet jos skirtingai ją naudoja. Vakarų Europoje, Australijos Naujojoje Zelandijoje ir Šiaurės Amerikoje, kur labiau skatinamas individualizmas, didesnės stiprios ir ilgai trunkančios emocijos. Azijos bei Trečiojo pasaulio šalyse labiausiai pabrėžiami socialiniai santykiai ir žmonių tarpusavio priklausomybė, todėl ten užuojautos , pagarbos bei gėdos emocijos yra dažnesnės negu Vakarų šalyse. Be to, šių šalių žmonės daug rečiau ir trumpiau rodo save išaukštinančias arba neigiamas emocijas, nes tai gali pakenkti labai sutelktų grupių bendruomeniniam jausmui.

EMOCIJŲ IŠGYVENIMAS

• Emocijas sudaro ne tik fiziologinis sužadinimas ir išraiška, bet ir taip pat sąmojingi mūsų išgyvenimai. Norėdami prasklaidyti neaiškumą , psichologai prašo žmonių papasakoti apie įvairias išgyvenamas emocijas. Estai, lenkai, graikai, kinai, ir kanadiečiai- visi apibūdino emocijas dviem matmenimis: maloni- nemaloni ir stipri-silpna. Prie šių dviejų matmenų galėtume pridėti ir trečiąjį- trukmę. Bent jau amerikiečiams ir japonams džiaugsmo bei liūdesio emocijos trunka ilgiau negu pykčio ir kaltės, o šios- ilgiau negu baimės ir pasibjaurėjimo emocijos.

• Psichologai mėgino išskirti biologiniu, veido išraiškos ir išgyvenimo atžvilgiu skirtingas emocijas. Carrollis Izardas mano, kad yra dešimt pagrindinių emocijų: džiaugsmas, susidomėjimas- susijaudinimas, nuostaba, liūdesys, pyktis, pasibjaurėjimas, neapykanta, baimė, gėda ir kaltė. Dauguma jų būdingos jau kūdikiams. Kitos emocijos esančios šių deriniai, pvz.; meilė yra džiaugsmo ir susidomėjimo- susijaudinimo derinys.

Galime panagrinėti tris iš dešimties pagrindinių emocijų: baimę, pyktį ir džiaugsmą. Kokios yra šių emocijų funkcijos? Nuo ko priklauso jų išgyvenimas?

BAIMĖ

• Baimė gali būti bjauri emocija. Ji gali kankinti, sutrikdyti miegą ir užvaldyti mūsų mintis. Žmonės gali būti iš tiesų mirtinai išgąsdinti. Baimė taip pat gali būti užkrečianti. Dažniau baimė yra prisitaikymo prie aplinkos reakcija. Ji parengia kūną gelbėtis nuo pavojaus. Baimindamiesi tikrų ar įsivaizduojamų priešų, žmonės buriasi į šeimas, gentis, tautas. Baimė susižeisti saugo mus susižalojimų. Bijodami bausmės ar keršto, stengiamės nepakenkti vienas kitam. Dėl tokio sąlygojimo trumpas natūraliai skausmą ir baimę keliančių reiškinių sąrašas labai pailgėja- bijome važiuoti ar skristi, bijome pelių ar tarakonų, bijome atviros ar uždaros erdvės, bijome kitos rasės ar tautos.

• Be to, gali būti, kad mes biologiškai esame pasirengę išmokti bijoti kai kurių dalykų greičiau negu kiti gyvūnai. Perėmę akmens amžiaus baimes, mes esame nepasirengę tobulos technikos keliamiems pavojams. Kai kurioms biologiškai sąlygotoms baimėms kilti patirtis turi labai mažą įtaką arba visai jos neturi. Žinoma, kai kurie žmonės tam tikrų dalykų , pvz.; vorų bijo labiau nei kiti. Stipri tam tikrų konkrečių dalykų baimė kai kuriuos žmones visiškai išmuša iš vėžių. Kiti žmonės labai bijo grėsmingų ar juos trikdančių situacijų. Dar kiti- narsūs herojai ar žiaurūs nusikaltėliai – bijo mažiau. Astronautai ar nuotykių ieškotojai, kurie nepraranda galvos ir veikia šaltai bei tikslingai net ir didžiausio streso sąlygomis, atrodo, tiesiog klesti rizikuodami.

• Bailumą arba bebaimiškumą formuoja mūsų patirtis, bet turi įtakos ir ir genai. Net ir atskirai auginamų tapačių dvynių baimingumas yra panašus.

PYKTIS

• Pyktis- reakcija į draugo ar mylimo žmogaus nusikaltimą. Ypač kai kito žmogaus veiksmas laikomas sąmojingu, neteisingu ir išvengiamu. Šlykštūs kvapai, aukšta temperatūra, skausmas ir kančia taip pat sukelia pyktį.

Ką daro supykę žmonės?:

• Rodo netinkamą prisitaikymą;
• Greičiau aiškina, o ne įžeidinėja;
• Apsvarsto dalykus su nusikaltusiu asmeniu, taip sumažindami susierzinimą

Tokia kontroliuojamo pykčio išraiška yra daug tinkamesnė negu priešiški pykčio protrūkiai ar tiesiog viduje užniaužtas pyktis.Tokios neigiamos emocijos kaip nusiminimas taip pat palaiko pyktį. “Garo išleidimas“ laikinai nuramina , tačiau ilgam pykčio nesumažina. Iš tikrųjų pykčio raiška gali kelti dar didesnį pyktį.

LAIMĖ

o Laimingi žmonės suvokia, kad pasaulis yra saugesnis, jie daug lengviau priima sprendimus, daug palankiau vertina į darbą priimamus žmones, apskritai yra labiau patenkinti savo gyvenimu.

o Be to, ir tai yra vienas svarbiausių psichologijos atradimų, būdami laimingi, mes noriau padedame kitiems. Tai vadinamasis „ gerai jautiesi, gerai elgiesi“ reiškinys. Psichologai, ieškodami, kur glūdi baimingumo šaknys, tyrė veiksnius, turinčius įtakos ir laikinai nuotaikai, ir ilgalaikiam pasitenkinimui gyvenimu. Buvo nustatyta, kad įtampos kupini reiškiniai blogina nuotaiką. Yra du psichologijos dėsniai, kuriais remiantis, galima paaiškinti, kodėl , turėdami daugiau pinigų „nenusiperkame“ daugiau laimės. Abu šie dėsniai , tik savaip, teigia, jog laimės jausmas yra santykinis:

• Prisitaikymo lygio dėsnis: laimė yra susijusi su mūsų ankstesne patirtimi: jei padidėja mūsų pajamos, pažymių vidurkis, ar autoritetas, mums iš pradžių labai malonu. Tačiau gana greitai mes priprantame prie savo naujo laimėjimų lygio, pradedame laikyti jį normaliu ir reikalauti kažko dar, kas mus mestelėtų į kitą laimės bangą.

• Santykinės netekties dėsnis: laimės jausmas siejasi su kitų žmonių laimėjimais:
• Lipdamas sėkmės laiptais, žmogus lygina save su tais , kurie yra pasiekę tokį pat ar aukštesnį lygį. Mūsų laimėjimai nepadeda atsikratyti pavydo jausmo, nes visuomet gyvenime ar legendose atsiras žmogus, pasiekęs didesnės sėkmės už mus.

• Laimė ar gera nuotaika praplečia pasaulio suvokimą. Nuotaikos, kurias sukelia kasdieniai geri ar blogi dalykai, retai kada trunka ilgiau negu dieną. Tačiau taip jau yra, kad kai kurie žmonės yra paprasčiausiai laimingesni už kitus, buvo netgi nustatyti veiksniai kurie leidžia nuspėti žmogaus baimingumą.

Leave a Comment