TURINYS
Brolių ir seserų konfliktai…………………………………………………………..2Konfliktų samprata…………………………………………………………………….2Vidinių asmenybės konfliktų tipai……………………………………………….3Tarpasmeninių konfliktų tipai……………………………………………………..4Konflikto struktūra…………………………………………………………………….5Konflikto dinamika…………………………………………………………………….6Konflikto sprendimo strategijos……………………………………………………6Suaugusių brolių ir seserų ryšiai…………………………………………………..8Brolių ir seserų konfliktai……………………………………………………………10Išvados……………………………………………………………………………………..11Literatūros sąrašas……………………………………………………………………..12
BROLIŲ IR SESRŲ KONFLIKTAI
Psichologija – mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus. Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Mokslas apie sielą.Konfliktas – tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metų žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai. Konflikto terminas – yra kilęs iš lotinų kalbos žodžio –confliktus- t.y.- susidūrimasKonfliktai yra mūsų kasdienybės dalis. Jie atskleidžia sistemos, kurioje gyvename ir dirbame, netobulumus. Konfliktai, įtampos, problemos yra neišvengiami kiekvienoje organizacijoje. Žmonės yra skirtingi: jie turi skirtingus požiūrius įvairiais klausimais, savus problemų sprendimo būdus. Tarpasmeniniai konfliktai kyla iš nesutarimų tam tikrais klausimais. Žmonės gali ir toliau nemėgti vienas kito net ir po vieningo sprendimo vien dėl neteisingo derybų būdo. Tačiau, neišsiaiškinus tikrosios nesutarimų priežasties, ir kurstytojų nubaudimas gali konfliktą tik paslėpti, bet aistros, lyg rūkstantys po žeme durpynai, virs dar ilgai ir palankią akimirką prasiverš tikromis liepsnomis. Jos neužges, kol konfliktas nebus išspręstas. Beje, konfliktai – tai ne visada tai, kas yra “neteisinga”, agresyvu ir pan. Konfliktai gali atlikti ir teigiamą vaidmenį:• Konfliktas – santykių, procesų vystymosi šaltinis;• Konfliktas – signalinis asmenybės keistis;• Konfliktas – galimybė suartėti;• Konfliktas – galimybė “išelektrinti” įtemptus santykius.
Pagrindiniai konfliktų tipai yra tokie:1. Vidiniai asmenybės konfliktai2. Socialiniai konfliktai:• Tarpasmeniniai;• Tarpgrupiniai;• Tarptautiniai.Bendravimo psichologija labiausiai domisi tarpasmeniniais konfliktais. Tačiau šio tipo konfliktai, jų motyvai yra paaiškinami lengviau, jeigu lygiaverčiai yra analizuojamos ir sunkios asmenybės situacijos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai veikia tarpasmeninius santykius.
KONFLIKTŲ SAMPRATA
Skirtingų žmonių pažiūros, nevienodas įvairių reiškinių suvokimas ir jų vertinimas gana dažnai sukelia ginčytinas situacijas. Jeigu tokia situacija sukelia grėsmę nors vieno iš sąveikos dalyvių suformuluotam tikslui, tai sudaro konfliktinę situaciją. Taigi, konfliktinė situacija – tai prieštaringos šalių pozicijos kokiu nors klausimu, siekimas priešingų tikslų ir įvairių priemonių jiems pasiekti naudojimas, interesų nesutapimas ir t.t. Dažnai konfliktinės situacijos pagrindą sudaro objektyvūs prieštaravimai. Tačiau kartais pakanka kokios nors smulkmenos – nevykusiai ir ne laiku pasakytų žodžių, nuomonės, kitaip tariant, incidento, – ir konfliktas gali prasidėti. Incidentas yra maža ‚liepsnelė’ dideliai konflikto ‚ugniai’ įžiebti. Teoriškai, incidentas- tai vienos iš šalių veiklos aktyvizacija, kuri apriboja (gal ir nesąmoningai) kitos šalies interesus. Iškilę prieštaravimai tampa konfliktine situacija, kai: a) situacija svarbi konfliktinės sąveikos nariams; b) yra kliūtis, kurią sukuria vienas oponentų, norėdamas sutrukdyti kitiems dalyviams pasiekti savo tikslą; c) asmenybė arba grupė nebegali daugiau taikstytis su iškilusia kliūtimi (nors tarp vienos šalies narių). Konfliktu laikytina bendravimo sferos sandūra, kilusi dėl žmonių prieštaringų tikslų, elgesio, nuostatų pakeliui į savo tikslus. Konflikto kilimą lemia objektyvūs ir subjektyvūs faktai. Jis priklauso nuo išorės (aplinkos) konteksto, kuriame tarpsta ir vystosi. Konteksto dalis- socialinė psichologinė terpė (aplinka), o ne vien artimiausioji asmenybės aplinka. Beveik visi autoriai pažymi situacijos konfliktiškumo subjektyvų suvokimą. Tai būtina sąlyga konfliktui kilti. Taigi, konfliktas plačiąja prasme- tai prieštaravimų paūmėjimo kraštutinis atvejis. Paprastai jo pasekmė- stiprios neigiamos emocijos. Paprastai konfliktu laikoma priešingų požiūriu, interesų, elgesio motyvų, siekių susidūrimas, kadangi išvertus iš lotynų kalbos žodį ‚confliktus‘, tai reškia susidūrimą.
Vidinių asmenybės konfliktų tipai
Sunkioms asmenybės situacijoms priskiriami vidiniai sunkumai, krizės ir konfliktai. Beje, paminėti sunkių situacijų tipai tik retais atvejais reiškiasi izoliuotai vienas nuo kito – dažniausiai jie tarsi “susisluoksniuoja” tarpusavy: vidiniai sunkumai provokuoja vidinius konfliktus; asmenybės krizės nulemia naujų vidinių sunkumų atsiradimą ir pan.
Vidiniai sunkumai – tai santykiai nesudėtingos asmenybės vidinės problemos: abejonės, neryžtingumas, nerasta išeities, problemos sprendimo nebuvimas. Turbūt nerastume žmogaus, kuris kada nebūtų išgyvenęs vidinių sunkumų.Asmenybės krizės – ilgai trunkantys asmenybės gyvenimo periodai, kuriems būdingi ryškūs psichologiniai pokyčiai. Skiriamos raidos, neuratinės ir trauminės krizės. Galimas ir kitoks skirstymas (pagal veiklumo kriterijų): gyvenimo veiksmų krizės (“nežinau, kaip toliau gyventi”); gyvenimo motyvacijos ir tikslų krizės (“nežinau, dėl ko gyventi”), gyvenimo prasmės krizės (“nežinau, kam apskritai gyventi”). Krizės – tai sunkiausios asmenybės situacijos.Vidiniai asmenybės konfliktai apibrėžiami kaip aštrūs negatyvūs išgyvenimai, atsiradę dėl užsitęsusios vidinių asmenybės struktūrų kovos ir atspindintys prieštaringus ryšius su socialine aplinka. Be to, dėl neigiamų asmenybės išgyvenimų uždelsiamos sprendimo priėmimas.Tarpasmeninių konfliktų tipai
Viena dažniausiai pasitaikančių konfliktų priežasčių – nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. Į konfliktus su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Konfliktiški yra ir tie žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas – bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomenėje. Konfliktams palankios sąlygos ir tuomet, kai yra keliami nerealūs reikalavimai aplinkiniams, sąlygoti per didelio savojo Aš idealizavimo. Tokiu atveju žmogus ima jaustis pranašesnis už kitus, mano esąs teisuolis, neklystantis, galintis nurodinėti. Konfliktus gali taip pat gali sąlygoti pernelyg didelis konformizmas.Tarpasmeninių konfliktų tipai:Pagal gyvenimo sferą:1. šeimos,2. darbo,3. buitiniai,4. politiniai ir t.t.Pagal trukmę:1. trumpalaikiai,2. ilgalaikiai,3. užsitęsę, patekę į aklagatvį.Pagal pavadinimą:1. horizontalūs – tarp vienodo statuso individų,2. vertikalūs – tarp pavaldinio ir vadovo,
3. diagonalūs – tarp vadovo ir netiesiogiai jam pavaldaus žemesnio statuso asmens.Pagal emocinę įtampą:1. aukštos įtampos,2. vidutinės įtampos,3. žemos įtampos.Pagal intensyvumą:1. aukšto intensyvumo,2. vidutinio intensyvumo, 3. žemo intensyvumo.Pagal nukreiptumą:1. tiesioginiai – nukreipti į mus,2. šalutiniai – tiesiogiai mūsų neliečia, tačiau vis tiek žeidžia.Pagal konflikto sukėlėją:1. aktyvūs – patys išprovokuojate konfliktą,2. pasyvūs – išgyvenkite kito individo sukeltą konfliktą.Pagal konflikto kontrolę:1. kontroliuojami,2. nekontroliuojami.Yra ir daugybė kitokių skirstymų.Konflikto struktūra
Kiekvienas konfliktas turi tam tikrą objektyvų turinį:1. konflikto dalyviai:• pagrindiniai konflikto dalyviai, kartai dar vadinami konkurentais, priešininkais. Dažnai konflikte galima rasti asmeninį, praėjusį konfliktą – iniciatorių. Svarbus yra konfliktuojančių pusių statusas, kurį nusako savo tikslų realizavimo galimybių lygis, individo “jėga”, išreškiama jo fizinėmis, materialinėmis, socialinėmis, intelektinėmis galimybėmis, žiniomis, įgūdžiais, jo socialine patirtimi, socialiniais ryšiais.• Konfliktuojančius palaikantys individai ar grupės (koalicijos).• Kiti dalyviai.2. konflikto objektas. Objektyviai egzistuojančios ar įsivaizduojamos problemos, dėl kurios kilo konfliktas, priežastis, branduolys. Konflikto objektu gali būti materialinė, socialinė ar dvasinė vertybė, kurios siekia abu oponentai.3. aplinka. Sąlygos, kuriuose vyksta konfliktas, kitaip tariant, tai mikro- ir makroaplinka. Aplinkos įvertinimas leidžia analizuoti konfliktą kaip socialinę situaciją.Kiekvienas konfliktas taip pat turi ir psichologinį turinį:1. motyvai – vidinė paskata pradėti konfliktą, siekiant patenkinti savo poreikius. Kartais būna gana sunku nustatyti tikruosius konflikto motyvus, kadangi jie gali būti slepiami. 2. konfliktinis elgesys – konflikto dalyvių priešingos krypties veiksmai. Konfliktinis elgesys turi tam tikrus savo principus, strategijas ir taktikas.
Konflikto dinamika
Konflikto eigą nusako dvi pagrindinės sąvokos: konflikto etapai ir konflikto fazės.Konflikto etapai parodo konflikto raidos (nuo jo kilimo iki išsprendimo) esminius momentus. Paprastai skiriami šie etapai: konfliktinės situacijos atsiradimas. Konfliktinės situacijos suvokimas, įsisąmoninimas.
Atviros konfliktinės sąveikos pradžia. Kuris nors iš oponentų, įsisąmoninęs konfliktinę situaciją, imasi aktyvių veiksmų (įspėjimų, pareiškimų, grasinimų ir pan.). savaime suprantama, konflikto iniciatorius greit sulaukia atsakomųjų veiksmų. Atviro konflikto plėtra. Aktyviai reiškiamos savos pozicijos ir reikalavimai. Konflikto išsprendimas.Konflikto fazės glaudžiai siejasi su konflikto etapais. Skiriamos keturios fazės, kurios konflikto metu cikliškai gali pasikartoti keletą kartų:1. pradinė fazė2. kilimo fazė3. konflikto pikas4. kilimo fazė.Beje, kuo daugiau ciklų konflikto metu pasikartoja, tuo kaskart menkesnės galimybės jį išspręsti.Konflikto sprendimo strategijos
Lemiamą reikšmę konflikto eigai turi jo šalių elgesys. Kilus konfrontacijai, dalyvių reakcijos patenka į vieną iš penkių kategorijų:Spaudimas – tai ultimatyvus reikalavimas patenkinti savo interesus kitų sąskaita. Tam tikslui gali būti naudojami oficialūs įgaliojimai, fizinė jėga ar grasinimas ją panaudoti, vyresnybės teisė, kitos šalies argumentų ignoravimas. Tai – kraštutinis strategijos “nugalėtojas – pralaimėjęs” pavyzdys. Tačiau prievarta gali būti efektyvi tais atvejais, kai konfliktas kilo dėl vertybių pervertinimo, plėtros perspektyvų, t. y. kai reikia apginti “teisingą” poziciją, o konflikto šalių santykiai neturi didelės reikšmės, taip pat toks elgesys pateisinamas krizės metu arba kai reikia priimti neišvengiamą sprendimą.Susitaikėliškumas – tai priešingos šalies interesų patenkinimas savo interesų sąskaita, siekiant išsaugoti gerus santykius. Kai santykiai yra svarbesni už visa kita, susitaikėliškumo strategija yra pateisinama. Tačiau ji gali apsunkinti padėtį, jeigu draugiški santykiai prieštarauja darbo ir valdymo tikslams. Vadovas, pasirinkęs tokią strategiją, rizikuoja prarasti autoritetą.Vengimas – viena iš dažniausiai pasitaikančių reakcijų į konfrontaciją. Tai klasikinė situacija “pralaimėjęs – pralaimėjęs”, nes taip jokia problema negali būti išspręsta. Tačiau, esant nedidelėms problemoms, laikiniems apribojimams arba kai yra svarbesnių, laukiančių neatidėliotino sprendimo, problemų, tinka ir ši strategija.
Kompromisas – tai sprendimo, kuris patenkintų abi konfrontuojančias šalis, paieška. Naudingas, kai problemos labai sudėtingos, svarbios ir yra laiko deryboms. Tai – abipusių nuolaidų strategija. Kompromisiniai sprendimai paprastai nebūna patys geriausi.Bendradarbiavimas – problemos sprendimo, kurį suprastų ir priimtų abi šalys, paieška. Taikant šią strategiją, pabrėžiamas problemos sprendimas, o ne dalyvių interesai, nesiaiškinama, kuri šalis teisi, o kuri klydo. Bendradarbiavimas labai efektyvus tais atvejais, kai sprendžiamos labai rimtos problemos, bet netinka, kai sprendimą reikia priimti skubiai.Neretai konfliktinė situacija iškyla dėl to, kad mes tiesiog nesugebame suprasti oponento motyvų, ir skiriasi mūsų požiūris į problemą. Jeigu vis tik mūsų oponentas yra neteisus, nėra būtina jam tai įrodinėti. Yra situacijų, kad vis dėl to oponentui reikia pasakyti, kad jis neteisus, ir tai reikia padaryti ramiai, ne kitų akivaizdoje, neversti jo atgailauti. Žinome, jog konfliktiškumo lygį veikia mūsų psichikos būsena, kuri dienos bėgyje kinta ir priklauso nuo fiziologinės organizmo būsenos, nuovargio, irzlumo, aplinkos ir kitų dalykų. Todėl labai svarbu laiku mokėti įvertinti savo būseną ir laiku save sustabdyti.Nesutarimai gali arba virsti griaunančia stichija, pridarydami rūpesčių ir dalyviams, ir liudininkams (destruktyvus konfliktas), arba atlikti diagnostinį vaidmenį, suteikti tobulėjimo galimybę (konstruktyvus konfliktas). Paversti riaušių energiją konstruktyvia jėga galima tik supratus konfliktų prigimtį, žmonių reakcijos ypatybes bei išmokus taikyti konfliktų valdymo metodus.O kaip paveikti oponento elgesį, norint išsaugoti konstruktyvią situacijos eigą?Stengtis nekada nereikalauti iš aplinkinių neįmanomo: to ko jie nesugeba, to ko jie negalės suspėti atlikti, ko jie visiškai nenori daryti. Tokie reikalavimai neišvengiamai išprovokuoja konfliktą. Taip pat neturėti iliuzijų, kad žmogų galima radikaliai ir greitai perauklėti pagal mūsų norą. Auklėjimas, o to labiau perauklėjimas yra ilgas procesas ir daug svarbiau pasiekti, kad pats žmogus norėtų pasikeisti, kad jis suprastų, jog pasikeitimas labiausiai reikalingas jam pačiam, o ne kitiems.
Nepatartina pradėti spręsti sudėtingas problemas, jei bendravimo partneris yra sudirgęs, pavargęs, agresyviai nusiteikęs ar panašiai. Taip pat kai mus kamuoja panaši būklė, rekomenduotina atidėti problemos sprendimą.Jeigu reikia išspręsti keletą komplikuotų problemų reikia pradėti nuo paprasčiausios, po truputi pereidami prie sudėtingesnių. Daug informacijos apie nepalankią situacijos eigą gali suteikti bendravimo partnerio nežodinis elgesys t.y. jo mimika, gestai, kūno judesiai, balso ypatumai ir kt. Tai įvertinę, greičiau galima pajusti konflikto grėsmę. Dažna daroma klaida – ne tik oponento pozicijos kritikavimas, bet ir jo asmenybės puolimas. Norėdami apginti savo interesus, būtina parodyti oponentui, jog suprantama ir jo poziciją. Palankia pozicija oponento atžvilgiu padeda sušvelninti situaciją ir ją sėkmingai išspręsti. Oponento neigiamos emocijos greičiau išseks, jeigu jam bus leidžiama išsikalbėti, nepertraukinėsime jo. Reikia nepamiršti, kad negatyvios emocijos gali būti susijusios ir su kategorišku kalbos tonu, kuris sukelia oponentui atsakomąjį norą ginčytis. Bendravimo partnerio niekada nereikia statyti į beviltišką padėtį: įžeistas ir pažemintas jis bus pasirengęs bet kokiam konfliktui. Nes juk svarbiausia – išsaugoti savo orumą ir garbę.Suaugusių brolių ir seserų ryšiai
Broliai ir seserys – asmenys, turintys tuos pačius biologinius tėvus. Socialinių mokslų atstovai nemažai domisi suaugusių brolių ir seserų tarpusavio ryšiais, kurie, nors dar nepakankamai ištirti, veikiausiai sudaro svarbią socialinės paramos tinklo daqlį, ypač senatvėje. Manoma, kad ateityje šie ryšiai bus dar svarbesni, kai pradės senti kūdikių bumo karta, kurioje brolių ir seserų yra daugiau nei ankstesnėse kohortose, tačiau nepakankamai pastovūs sutuoktiniai ryšiai ir mažiau vaikų, galinčių suteikti emocinę ir instrumentinę paramą. Taigi nors dauguma tyrimų skirta ryšiams tarp kartų, labai vertingos gali būti ir žinios apie vidinius kartos ryšius. Brolių ir seserų tarpusavio ryšių prigimtį ir trukmę geriausiai paaiškina gyvenimo raidos prieraišumo teorija. Kaip kūdikiai prisiriša prie tėvų, taip vaikai prisiriša prie brolių ir seserų. Šis prieraišumas nenutrūksta ir pilnametystėje, pasireikšdamas siekiu palaikyti bendravimą ir saugoti šiuos ryšius, pavyzdžiui, broliams padedant ir glbojant vienas kitą.
Kokie dažniausi brolių ir sesrų pokyčiai? Bendravimo intensyvumas, vaikystėje buvęs labai stiprus, pilnametystėje mažėja, o sulaukus senatvės – vėl ima augti. Apklausos 60 vyresnių nei 65 m. amžiaus asmenų, broliškų ryšių kokybės tyrimuose Gold (1987) nustatė, kad vyresniame amžiuje sustiprėjo 53 proc. apklaustųjų emociniai ryšiai su broliais. 80 proc. Tiriamųjų su malonumu palaikė glaudžius ryšius su broliais ir seserimis. Viena iš dažniausiai minimu priežaščių, lėmusių glaudesnius kontaktus, – laisvas laikas, atsiradęs išėjus vaikams arba mirus sutuoktiniui. Kaip ir kituose tyrimuose, 63 proc. Tiriamųjų teigė, kad jaunystėje ir vidutiniame amžiuje ryšiai su broliais is seserimis buvo antraeiliai, nes pagrindinis dėmesys buvo skiriamas raidos užduotims, susijusioms su santuoka, vaikų auginimu ir profesija. Tarp kitų priežasčių, skatinusių atnaujinti ryšius, buvo minima branda ir noras išspręsti senus konfliktus, susirūpinimas brolio arba sesers sveikata ir gerove, stipresnis paramos ir palaikymo poreikis. Ypatingas brolių ir seserų ryšys – ypatingos ir bendravimo funkcijos. Gold mano, kad senatvėje stiprėjantis troškimas palaikyti ir puoselėti šiuos ryšius atspindi norą atkurti pirminę šeimą. Beveik visi tiriamieji sakė, kad bendravimas su broliais ir seserimis – vienintelis gyvas ryšys su tėvų šeima, todėl bendra patirtis tampa labai reikšminga. Be to, turėdami bendrą istoriją, broliai ir seserys gali dalintis prisiminimais, kartu peržiūrėti savo gyvenimą, o tai teikia abipusį malonumą. Šalia to, broliai ir seserys senatvėje tampa svarbiausiais palydos nariais, užimdami iš socialinio tinklo pasitraukusių narių vietas. Šie ryšiai itin svarbūs nesusituokusiems individams, kurie dažniau kreipiasi paramos į brolius ir seseris. Dažnai, dalindamiesi globos rūpesčiais ir atsakomybe, broliai ir seserys stiprina tarpusavio ryšius.Brolių ir seserų konfliktai
Augant vienturčiui vaikui yra sunku susitaikyti su atsiradusiu nauju nariu šeimoje (broliu/sesute). Anksčiau jam tekusi visa tėvu, senelių ir kt. meile dabar reikia dalinti. O tai vaikui yra nemalonu. Jis dažniausiai visais įmanomais būdais stengiasi atkreipti į save dėmesį. Ir jei vis vien vaikas jaučia dėmesio stoką, tai tuomet gali pradėti net nekęsti brolio ar sesers. O tėvams gali būti sunku įrodyti vyriausiajam vaikui jog jo sesutei ar broliukui reikia ypatingai daug dėmesio. Tuo galime įsitikinti iš vienos mamos pasakojimo: “Viskas buvo gerai, kol ta mažoji beždžionėlė išmoko karstytis. Kariasi ant kėdės, stalo, lentynos, stalčiaus išsikišimo… Po to drimba ir cypia. Kristupas juokiasi. Man pikta, kad juokiasi. Tada nebesijuokia… Kėdės namie guli ant šono – namai atrodo kaip po karo. Ir šiaip kaip po gero karo – kai abu teršia, siaučia ir žaislus tąso… Kristupas tvarkyti Kamilės žaislus kategoriškai atisako. Aš neverčiu – prisimenu, kai vadovavau Tako “mamos svetainei”, konsultuojančiai psichologei atėjo klausimas: “ką atsakyti septynmečiui berniukui, kuris sakosi nenorįs gyventi, nes jam reikia tvarkyti ne tik savo, bet ir jaunesniojo brolio žaislus”. Gal ir negerai darau, bet iki tokios situacijos privesti vaikų nenoriu. Kristupas sėdi žiūri filmukus. Kur Kamilė? Bum – ajajajajaaaaaaaaai… Nusivertė nuo kompiuterinio stalo. Aukštis nepaguodžiantis. Pasirodo kavalierius “prie kompo” sėdėjo ir kėdės neparvertė. Kristupai, sakau, aš gi virtuvėj, indus plaunu, nematau kur Kamilė ką daro. Kodėl negali mane pašaukti, pasakyti? “O kad aš televizorių žiūrėjau, nemačiau”. Bet Kristupai, tu žinai, kad negalima kėdės prie kompiuterio palikti”. Be reakcijos. Tęsiu. “Tu gi žinai, sesutė galėjo nukristi ir galvytę susitrenkti. Ir būtų kvailutė, nei kalbėti nei žaisti niekad neišmoktų. Arba iš vis numirt galėjo”. Numirt yra negerai. Tą jau jis žino. Pamoka didelė ir iš mano pusės žiauri. Rezultatas stulbinantis – nuo šiol ne tik visada po savęs kėdę nuverčia, bet ir atlekia atraportuoja, ką sesutė kur pavojingai daro. Net pats nukelia ir pabara: “nui niu niu Kamile, tu nukrist gali. Busi po to kvailutė…”.
Taip mes ir gyvenam. Mažoji nori to žaislo, kuriuo žaidžia didysis. Didysis pribėga ir lupa mažajai iš nagų knygą, kurios jam visai nereikia. Mažoji išjungia televizorių, kai didysis žiūri filmuką. Didysis pažadina mažąją, garsiai trinktelėdamas tualeto durimis. Bet svarbiausia – jie labai myli vienas kitą ir negali vienas be kito gyventi. Ir jau daug laiko prabėgo nuo tada, kai Kristupas paskutinį kartą prašė: “mama, papasakok man apie tada, kai mes gyvenom be Kamilės – tik tu, tėtė ir aš”…” (Audra Maksvytienė, Mamos internetas 2000.11.02)IŠVADOS
Visą gyvenimą mus lydi ištikimi ir neatskiriami palydovai – konfliktai. Jie yra nedaloma gyvenimo dalis. Tarpusavio santykių be konfliktų tiesiog nebūna. Pasaulėžiūros, požiūrių ir pozicijų skirtumai – įprastas reiškinys bet kurioje socialinėje grupėje (pavyzdžiui, šeimoje, santuokoje, sporto komandoje, darbuotojų kolektyve). Skirtingi požiūriai ir sprendimų priėmimo metodai, pasikeitimas nuomonėmis ir ginčai tarp brolių ir seserų nebūtinai gali turėti ir neigiamų pasekmių. Atvirkščiai, jie gali turėti skatinamąjį poveikį, tačiau jie neturėtų peraugti į neigiamus santykius, neefektyvią ir nenaudingą nesantaiką. Tačiau stiprūs konfliktai gali sukelti skaudžių pasekmių, todėl jų reikėtų vengti. Konfliktams spręsti galima naudoti įvairias strategijas. Tačiau reikia prisiminti, kad kai kurios jų gali dar pabloginti situaciją ir todėl tinka tik tam tikromis sąlygomis. Dažnai patartina panaudoti kelias strategijas, kurios papildo viena kitą. Kiekvienam tėvui svarbu įsisąmoninti , kad konfliktų išvengti beveik neįmanoma, todėl jų supratimas ir tinkamas elgesys labai svarbus. Manau, kad brolių ir seserų konfliktą lengviau išspręsti padeda geriausiai tėvai. Kai įvyksta konfliktas tarp mano brolio ir sesers tėvams juos lengviau išspręsti. Dažniausiai jie stengiuosi linkti link kompromiso, tačiau tai ne visada pavyksta. Tėvais yra gera būti: jautiesi stipresnis, galingesnis.
Literatūra:1. Lekavičienė R. (2003). Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija.2. Karnegis D. (1999). Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms. Kaunas: Gardenija.3. Myers D. G. (2000). Psichologija. Kaunas: poligrafija ir informatika.4. http://www.mama.lt/