Bethovenas

Kada Liudvigas van Bethovenas gimė nėra tikslia žinoma, nes tada bažnyčios knygose būdavo pažymima tik krikšto diena. Todėl 1770 metų gruodžio 17-ją, Liudvigo Bethoveno krikšto dieną, laikome ir gimimo diena. Bethovenas nė pats nežinojo. kada gimęs. Ilgą laiką jis manė esąs dviem metais jaunesnis. Taip pat netikslios yra ir kitos pirmosios Bethoveno gyvenimo datos.
Bethovenų namuose būdavo mažai džiaugsmo. Tėvas, grįžęs iš smuklės naktį, keldavo mažąjį Liudvigą iš patalo. Jis turėdavo groti jo išgertuvių draugams. 0 jei dieną sėsdavo prie spineto ir be naatų fantazuodavo, gaudavo nuo tėvo antausių. Toks skambinimas, jo nuomone, buvo beprasmis.
Kai Liudvigui visa tai įgrisdavo, jis užlipdavo į savo palėpės kambarėlį. Ten galėjo žvalgytis į Reiną ir jo apylinkes. Turėjo Liudvigas ir mažą žiūrona. Juo buvo ištyrinėjęs visą kitą Reino krantą.
Greit pasklido gandas apie Liudvigo sugebėjimą skambinti, ir jis buvo pakviestas į rūmus. Ten reikėjo gero klavesinisto bei vargonininko. Taip trylikmetis Bethovenas buvo pasamdytas už 150 guldenų per metus. Žinoma, jam reikėjo dėvėti ir rūmų aprangą. Su šviesiai žaliu fraku, trumpomis žaliomis kelnėmis irr baltomis kojinėmis bemiukas gražiai atrodė. Prie visoto, savalme suprantama, reikėjo nešioti ir špagą.
Nuo tada šeimoje bado nebuvo. Tačiau kartu atsirado naujas rūpestis – su tėvu jau beveik negalima buvo susikalbėti, Kone kiekvieną vakarą jis grįždavo girtas. Pagaliau tėvui nustojo mokėti al

lgą, perduodavo ją žmonai. Su savo vyriausiuoju sūnumi ji išlaikė visą šeimą. Juk reikėjo dar ir dviem jaunesmais vaikais pasirūpinti.
Motinos gimimo diena buvo vienintelė puiki metų diena. Jau išvakarėse būdavo viskas išpuošta, nupirkta pakankamai valgio ir gėrimo. Motina sėsdavo po visų gerbiamo senelio portretu. Draugės ir draugai šokdavo. Šią vienintelę metų dieną šeimoje būdavo tikrai džiugu. Tačiau kitą rytą vėl prasidėdavo sena giesmė.
Tėvas troško iš savo Liudvigo padaryti antrąjį Mocartą. Tuo būdu būsią galima užlopyti visas skyles namų kasoje. Kaskart vis daugiau ateidavo muzikos mėgėjų paklausyti, kaip Liudvigas improvizuoja. Matyt, kad tikrai puikiai grojo.
Paskui tėvas suorganizavo koncertą Kelne, o kartą su sūnumi nukako net į Olandiją. Žinoma, žmonės stebėjosi, kad berniukas taip puikiai skambina, tačiau jis nesukėlė tokios sensacijos, kaip Volfgangas Ammadėjus Mocartas. Visų pirma tai aplamai buvo nepakartojama, be to, tėvas Bethovenas nebuvo toks žmogus, kuris sugebėtų sumaniai tokius koncertus ir keliones organizuoti.
Liudvigas Bethovends buvo išmintingesnis, negu jo perdaug ambicingas tėvas. Berniukui rūpėjo išeiti gercį muzikos mokykla. Geriausias mokyiojas jam buvo Christijanas Gotlobas Nefė (1748–1798), rūmų muzikos direktorius. Kaip kompozitorius Nefė nebuvo labai kūrybingas, tačiau jis gerai mokėjo savo darbą. 0 kaip tik to Bethovenui ir reikėjo.
Nefė ragino kuo geriau išstudijuoti Bacho ,,Gerai temperuotą klavyrą”. Tai buvo labai teisinga, nes geresnės mokyklos ja
aunajam kompozitoriui nebuvo. Norėdamas išsilavinti išsilavinti, Bethovenas klausėsi ir kai kurių paskaitų universitete.
Apsiėjimo trūkumų atsikratyti Liudvigui labai padėjo bendravimas su Broiningų šeima. Jei jis iš nežinojimo padarydavo ką nors ne taip, ponia Broining būdavo jam labai gera. Berniu kui pačiam nepastebint, ji vadovavo jam,. Bethovenas visą gyvenimą liko dėkingas jai už tą motinišką gerumą. Trys broiningų sūnūs – Christofas, Stefanas ir Lorencas buvo Liudvigo geriausi draugai; Eleonoia Broining jis buvo susižavėjęs. Gal būt, ji ir buvo jo pirmoji meilė.
Liudvigas Bethovenas kaip pagrindinis boso partijos atlikėjas kunigaikščio kapeloje galėjo aukštai iškilti. Tikriausiai jis būtų tapęs kapelmeisteriu ir aplamai padaręs karjerą Bonoje.
Tačiau tai Liudvigui nerūpėjo. Jis siekė daugiau. Tada Vielioje gyveno Jozefas Haidnas ir Volfgangas Ama.dėjus Mocartas. Pas juos Bethovenas norėjo mokytis, į juos lygiuotis.
Taigi jam reikėjo nuvykti į Vieną.
Taip 1787 metais septyniolikmetis Bethovenas išvyko į Vieną. Iš pradžių keliavo palei Reiną, paskui palei Dunojų. Vienoje jis luoj pat susirado Mocartą, kuris tais metais statė savo ,,Don Žuaną”. Nauji mokiniai Mocartui visada buvo pravartu, nes operos atnešdavo daug garbės, bet mažai pinigų. Iki pat mirties jis buvo priverstas duoti pamokas.
Kas gali žinoti, kaip būtų sutaręs Mocartas su keturiolika metų už jį jaunesniu Bethovenu. Pamokų nedaug teįvyko. Liudvigas gavo žinią iš Bonos, kad jo motina prie mirties. Je
ei nori dar kartą ją pamatyti, turi skubėti. Motina Bethovenui buvo viskas. Su jokiu kitu žmogumi jįs nebuvo toks artimas. Liudvigass susirišo savo ryšulėlį ir kuo skubiausiai leidosi į tolimą kelią.
Vos jam parvykus, motina mirė. Bethovenas paskyrė jai gražiausius žodžius, kokius sūnus gali pasakyti apie savo motiną:
,;Ji buvo man gera ir švelni motina, mano geriausia bičiule. Nebuvo laimingesmo žmogaus už mane, kai dar galėjau tarti tą puikų žodį ,,mama”, ir jis visada būdavo išgirstas. 0 kam dabar aš jį sakysiu?”
Apie grįžimą į Vieną dabar jau nebebuvo galima ir galvoti. Liudvigas turėjo pasilikti Bonoje ir rūpintis abiem jaunesniais Lroliais ir tėvu. Užuot gyvenęs savo menu ir mokęsis, jis privalėjo dabar rūpintis namų ūkiu ir saugoti tėvą, kad nepridarytų kvailysčių.
Taip praslinko penkeri metai. Liudvigas van Bethovenas dirbo rūmuose kaip čembalistas ir vargonininkas. Jis fantazuodavo čembalu ir uoliai kūrė. Pirmieji Liudvigu kūriniai jau buvo anksčiau išspausdinti. Ant spausdimų, be abejo, buvo užrašyta ne Liudvigas, bel ,,Louis van Beethoven”. Vardą rašyti prancūziškai tuo metu buvo laikoma geru tonu.
Jozefas haidanas, pirmą kartą grįždamas iš Anglijos, sustojo Bonoje, Bethovenas atliko jam savo kūrinį. Tada ir panoro Liudvigas mokytis pas Haidną. nes Mocartas jau buvo miręs.
Taigi Bethovenas savo senųjų svajų apie Vieną neužmiršo. Jis, matyt, jautė, kad Viena dar ilgai bu
us muzikos centras. Todėl apie jokį kitą miestą jis negalvojo.
Bethovenas atsisveikino su Bona, kurios daugiau ir nebematė. Su daugybe gerų linkėjimų iškeliavo. Vienas jo rėmėjų patarė ,,uoliai dirbant, perimti iš Haidno rankų Mocarto dvasią”.
Vienoje Liudvigas tuojau prisistatė Jozefui Haidnui ir pamokos prasidėjo. Deja, jos nesuteikė jam didelio džiaugsmo. Haidnas buvo beveik 40 metų vyresnis už Bethoveną. Solidus vyras ir kalnus besiruošiantis nuversti jaunuolis – jie negalėjo būti artirni. Bethovenui galvą ūžė, galvojant apie ateitį, tuo taipu Hcndnas žvalgėsi į laimingą praeitį.
Pastebėjęs, kad Haidnas nemato didelių klaidų, Bethovenas į tuos užsiėmimus ėmė žiūrėti ne taip rimtai. Kai Haidnas iietrukus antrąjį kartą išvyko į Londoną, pamokos nutrūko. Lairnė, Vienoje gyveno nemaža kompozitorių, pas kuriuos buvo galima mokytis. Tai operų kūrėjas Johanas Senkas ir didysis muzikos teoretikas Johanas Georgas Albrechtsbergeris. 0 jei kas norėjo sužinoti, kaip rašomi vokaliniai kūriniai, eidavo pas italą Antoniją Saljerį.
Bethovenas šiuos žmones lankė vieną po kito, atrodo, kar tais dargi paslapčiomis. Jis nenorėjo, kad vienas kuris jų sužinotų apie įo mokymąsi pas kitą. Su Saljeriu Jis konsultavosi ne mazžau kaip dešimt metų. Komponuoti insirumentams Bethovenui sekėsi nepalyginamai lengviau, negu rašyti vokalinius kūrinius. Tikriausiai dėl to šioje srityje jam ir ilgiau reikėjo nuolatinių patarimų.
Praslinko dveji -metai, kai Bethovenas atvyko į Vieną, ir štai 1795 metais jis jau koncertavo. Jis skambino savo fortepijoninį koncertą. Skelbimuose buvo rašoma apie ,,maestro Ludvigą van Bethoveną”, o kritikoje galima buvo paskaityti apie garsųjį poną Liudvigą van Bethoveną”’.
Labiausiai Belhovenas stebino savo improvizacijomis. Jomis jis jau žavėjo meno žinovus Bonoje, jomis pavergė ir Viena. Atlikėjui būdavo pasiūloma tema, kurią jis turėdavo išvystyti į sonatą, fugą ar bet kurią kitą formą. Kartais klausytojai pasiūlydavo menimnkul savo jausmus perleikti laisvai”- improvizuoti.
Taip improvizuoti būdavo galima ir per didžiąją koncerto kadenciją. Orkestras tuo metu ilgam nutyla (fermata) ir solistas pradeda groti tai, ką jaučia. Jis improvizuoja. Žinoma, išeities taškas turėdavo būti atliekamo koncerto melodijos. Jas vystyti čia buvo galima žymiai laisviau, negu pačiame koncerte. Ta pačia proga atlikėjas galėdavo parodyti ir savo virtuoziškumą.
Bethovenas savo koncertų kadencijas paversdavo viso kūrinio kulminacijomis, karlais įis nel, uzsimiršdavo, kad laukia orkestras. Minlyse jis nuskrisdavo į lokius tolius, kad ilgai nesurasdavo kelio atgal Kartą tokia kadencija truko visą valandą.
Nelengva buvo priprašyti Bethoveną, kad paimprovizuotų. Kasmet jis darėsi nepatiklesnis. Jei kompozitorius neturėjo nuotaikos – visos aplinkinių pastangos būdavo veltui.
Paprastai tekdavo griebtis gudrybių. Kas nors tyčia klaidingai paskambindavo klavyru temą. Bethovenas to negalėdavo pakęsti; jis pašokdavo, imdavo taisyti suklydusįjį. 0 jeigu jau kartą prie klavesino atsisėsdavo ir rankomis paliesdavo klavišus – fantazija kaip mat įsiaudrindavo. Karlais kornpozitorius taip improvizuodavo ištisas valandas.
Bėda, jeigu kas tuo metu jį sutrukdydavo, šnipšteldavo tylų žodį ar išeidavo, Bethovenas tuoj pat prabusdavo iš savo svajų, užtrenkdavo instrumento dangtį ir lėkte išlėkdavo. Tik po ilgo laiko jis šiuose namuose vėl pasirodydavo.
Tuo metu buvo labai mėgiamos grojimo varžybos.
Bcthovcnas dalyvaudavo tokioso bcvcik sportinėse varžybose, jis žinojo, kad improvizuojant niekas jo nepralenks. Vienas Europoje pagarsėjęs pianistas gyresi Vienoje “sumalsiąs” Bethoveną. Tačiau, išgirdęs Bethoveną improvizuojant jis darėsi Vis tylesms, o kita dieną vaikščiojo kaip primuštas. Jis visiems skundėsi, kad tame jauname Bethovene slypįs velnias. Niekada nonorėtų su juo susitikti. Vėliau, kviečiamas į kokią nors draugiją, jis visada pirmiausia pasiteiraudavo, ar tasai Bethovenas ten taip pat būsiąs.
Tokių varžybų vieta būdavo kilmingų ponų, Lichnovskio, Valdšteino ir kilų salonai. Turtingesmeji turedavo net nuosavus orkestms. Jie stengdavosi pritraukti jaunus menininkus ir visaip remdavo juos. Būsimam menininkui tokie grojimai didikų salonuose buvo puiki proga pasireikšti.
Keletas aristokralų snsidėio ir mokėjo Belliovenui pastovu atlyginimą. Kai kompozitoriui biivo pasiulyta dirbti Kaselyje kapelmeisteriu, jie šią paramą dar padidino. Bethovenui to pakako gyventi be rūpesčių.
Bethoveno santykiai su aristokratais buvo savotiški. Liudvigui nė motais buvo, kad jie turėjo skambius vardus, gyveno puošniuose rūmuose, buvo apsupti tarnų, važinėdavo keturkinkėmis karietomis, ruošdavo prabangias puotas ir buvo laikomi ,,dideliais ponais”. Būti ponu ,,fon”, gauti didelį palikimą ir jį pamažu iššvaistyti – menkas daiktas. Tačiau fortepijonines sonatas rašyti vis dėlto niekas taip nesugeba. Tokių ponų daug gimsta, tačiau Bethovenas esąs tik v i e n a s.
Vargas, jei tie kilmingi ponai neparodydavo jam reikiamo dėmesio. Vos tik Bethovenas pajusdavo, kad tikimasi įį priversti skambinti, tuoj pašėldavo.
Kartą, kai kompozitorius gyveno pas vieną savo rėmėją užmiestyje, štai kas atsitiko. Kai Befchovenas nepanoro vienam prancūzui pagroti, kunigaikštis Lichnovskis murmtelėjo kažką apie namų areštą. Tai kornpozitorių baisiai supykino. Jei nebūtų įsikišę draugai, jis būtų su kėde suskaldęs kumgaikščiui galvą. Paskui išlėkė iš kambario, nepaisydamas, kad lauke taip .smarkiai lyja, – visos jo naujosios forlepijoninės sonatos gaidos (tai buvo ,,Apasionata”) tada sumirko. Grįžęs namo, Bethovenas numetė kunigaikščio biuistą nuo postamento), šis subyrėjo į tūkstančius skeveldrų.
Atsitiktinumas lėmė, kad Bethovenas turėjo tokią pat kelionę, kaip ir Mocartas prieš devynerius metus. Vienas jo rėmėjų vyko į Berlyną ir pasiūlė kompozitoriui vietą karietoje. Jie važiavo per Prahą ir Drezdeną. Bethoveną gerbėjai visur sutikdavo kaip mielą svečia. Daug kartų jis grojo Berlyno Dainavimo akademijoje pas Getės draugą Karlą Fridrichą Celterį. Taip pat buvo priimtas rūmuose ir paprašytas parašyti kūrinių Fridrichui Vilhelmui Antrajam, gerai grojančiam violončele. Bethovenas šį pageidavimą noriai išpildė. Taip atsirado jo dvi sonatos violončelei opus 5. Kompozitorius už tai buvo gausiai apdovanotas.
Princas Lui Ferdinandas, paveldėjęs Hochenc’olernų muzikalumą, tapo geru Beihovono draugu. Kompozitorius nuosirdžiai jį gyrė, sakydamas, jog Lui Ferdinandas grojąs puikiai, visai ne kaip karalius ar princas, bet kaip tikras menininkas. Princas Lui Ferdinandas pats ko’mponavo ir sekė Bethoveno stiliumi. Bethoveną vėliau labai sukrėtė žinia apie princo inirtį Zalfeldo 1806 metų mūšyje.
Pirmaisiais metais Vienoje Bethovenas rašė daugiausia kūrnius klavesinui variacijas, sonatas ir kamerinę muziką. Tai buvo parankiau, nes šluos kūrinius iis galėdavo pagroti savo akademijose (taip tada budavo vadinamį savarankiški koncertai) arba savo rėmėjų salonuose.
Bethovenas buvo gimęs skambinti. Prie klavesino jis susiJaukdavo didžiausio pasisekimo. Taigi jam buvo artimesni kūriniai klavesinui arba bent tokie, kuriuose dalyvautų ir pianistas.
Per pirmus penkerius metus Vienoje atsirado 12 sonatų fortepijonui. Jų tarpe tokie didingi kūriniai, kaip aštuntoji ,,Patetinė” – c-moll opus 13. Ji tapo viena populiariausių fortepijoninių sonatų iš ankstyvojo Bethoveno kūrybinio laikotarpio. Ją kompozitorius paskyrė savo rėmėjui, kunigaikščiui Lichnovskiui, su kuriuo jis vėliau taip smarkiai susipyko. Žinoma,. po to jie vėl susitaikė. Draugaudamas ir neapkęsdamas Bethovcnas visuomet buvo labai ,,paletiškas”, t. y. itin karštas.
Gana vėlai Bethovenas ėmėsi simfonijos. Pirmojoje jo simfonijoje C-dur dar buvo ryški Haidno ir Mocarto įtaka. Visai teisingai teigiama, kad Bethovenas pradėjo tuo, kuo aniedu baigė. Tai sutampa ir Idiko atžvilgiu, nes Bethoveno pirmoji simfonija sukurta 1798 metais, t y. tuo metu, kai Haidnas jau liovėsi rašęs simfonijas.
Nežiūrmfc tam tikros įtakos, ši simfonija yra bethoveniškas kūrinys. Jai nereikia gėdingai slėptis už kitų jo simfonijų.
Vienas labiausiai žinomų kamerinės muzikos kūrinių iš šio ankstyvo Bethoveno kūrybos meto yra Septetas. Simfoniją ir Septetą Bethovenas atliko autorimame koncerte rūmų teatre 1800-jų metų balandžio 2-ją. Be to, šia proga jis paskambino ir vieną savo fortepijoninį koncertą.
Įdomiai tada buvo skelbiama tokio koncerto programa. Apie simfoniją buvo parašyta taip: ,,Nauja dide.lė simfonija su sava rankišku orkestru, sukomponuota pono Liudvigo van Bethoveno”. Iš anksto buvo pažadėta: ,,Seštą ponas Liudvigas van Bethovenas improvizuos fortepijonu”.
Atrodytų, kad likimas Bethovenui buvo palankus. Ko jis imdavcsi – viskas sekdavosi. Visi muzikos mėgėjai ir žinovaiVienoje, o taip pat visoje Austrijoje ir net toliau Vokietijoje – jį mylėjo. Jo kūriniai būdavo atliekami visur. Bethovenas turėjo geras gyvenimo sąlygas ir elegantiškai rengdavosi. Draugijoje, jei jo niekas nesupykindavo, kompozitorius būdavomalonus ir linksmas pašnekovas.
Bet štai įvyko baisiausia nelaimė, kuri tik gali ištikti muziką. Jau kuris laikas Belhovenas skundėsi blogai girdįs. Jis pats nežinojo, iš kur ši liga alsirado. Gal kada persalo? Juk jis mėgo apsilieti iki pusiaujo lediniu vandeniu, kai apleisdavo muzkinės mintys. 0 gal jis savo ausis pažeidė, kai kartą pargriuvo aukštielninkas?
Prieš savo ligą kompozitorius kovojo visaip – gydėsi tepalais, kompresais, voniomis ir t. t. Nepagerėjo.
Kartą Bethovenas su draugu ėjo per pievą. Pamiškėje sėdėJU picniuo ir pūtė birbyne. Belhovenas matė, kaip jis judina pirštus. Taigi, piemuo grojo. Tačiau ir arčiau priėjęs, kompozitorius nieko negirdėjo. Dabar jau nebuvo ko abejoti – jis apkurto.
Kitas deė to būtų visiškai palūžęs. Taip pat ir Bethovenas turėjo įtempti visas jėgas. Nežiurint to, jis vis dėlto išlaikė tvirtą tikėjimą gyvemmu. Jei jis nežiūrėjo į dievą taip, kaip buvo mokoma bažnyčioje, tai įžvelgė įį visuose gamtos stebukluose, matė jį miške ir spindinčioįe saules sviesoje. Gyvenimą, kuks jis sunkus bebūtų, kompozitorius laikė didžia dovana, kurios nebrangina tik niekam tikęs žmogus.
Likimas Bethovenui suteikė didžią muzikos genijaus dovaną. Jis privalėjo ją panaudoti, kiek galėdamas, nepaisydamas jokių nelaimių. Šitaip atkaklaudamas, kompozitorius sekė savo niegiamo didžiojo filosoio Emanuelio Kanto žodžiais, Kantas kalbėjo apie moralinį įstatymą mumyse ir apie žvaigždėtą dangų virš mūsų.
Bethovenas vėl rado save. Jo visas atkaklumas ir valia atsispindi šiame išdidžiame posakyje:
,,Aš noriu pasigalynėti su likimu, Visiškai palaužti mane jam tikrai nepavyks!”
Nuo to meto Bethovenas darėsi vis uždaresnis. Jis bijojo, kad žmonės, pastebėję jo kurtumą, ims niekinti ir jau nepripažins kaip muziko.
Jis norėjo turėtii šalia niyiimą draugę. Tačiau dabar tuo 1abiau nedrįso pasipiršti mylimai moteriai. Viename laiške Betliovenas kartą tiesiog sukrečiamai skundėsi savo vienišumu, kuriam jis yra pasmerktas. Šį laišką jis rašė Heiligenštate. Todėl jis vadinamas Heiligenštato testamentu.
Vėliau buvo rastas jo laiškas? Nemirtingajai mylimajai. Tačiau. neaišku, ar kompozitorius norėjo pasiūsti kuria nors realiai moteriai. Gal būt, šį laišką jis paskyrė tik savo svajų idealui.
Bethovenas kaskart darėsi vis didesms keistuolis. Taip, pavyzdžiui, juokinga būdavo su jo buveinėmis. Bethovenas negalėdavo ilgai išgyventi tame pačiame bute. Ištvėręs vienoje vietoje daugiausia metus, jis susidėdavo savo manta ir ieškodavo kitos pastogės. Nežinia, kas versdavo jį taip elgtis. Gal būt, kas nors pasiklause jo improvizacijų, o gal tanie name gyveno kas nors, ko jis negalėjo pakęsti. To pakako. Tuoj pat jis atsisakydavo buto ir ieškodavo naujo.
Pasitaikydavo, kad jis pamiršdavo buto atsisakyti ir vienu metu turėdavo du ar tris. 0 kartą Bethovenui nepaliko, kad iš savo kambario negali matyti gražaus vaizdo. Tada liopė ateiti mūrininkams ir iškalti sienoje langą. 0 kai šeimininkas ėmė priekaištauti, jis tuoj pat išsikraustė. Kartais, tiesa, jis vėl sugrįždavo į seną vietą ir tokiu būdu gyvendavo du ar tris kartus tame pačiame bute.
Kas tik beįeidavo į kompozitoriaus kambarį – išsigąsdavo. Čia būdavo baisiausia netvarka. Drabužiai išmėtyti ant nepaklotos lovos. Klavesinas ir stalai apkrauti didžiausiomis krūvomis natų. Ant klavesino – lėkštės ir stiklai, iš kurių buvo tik ką valgyta. Viską dengia dulkės, nes bėda, jeigu jo šeimininkei ateitų į galvą patvarkyti.
Kad Bethovenas inėgdavo šalto vandens kiblru apsilieti, jau minėta. Vanduo tada telkšodavo klanais ant grindų, o kartais net imdavo lašėti pro lubas į žemiau esantį kambarį. Jei kas ryždavosi jam priekaišiauti – supykindavo. Kartais jis tuojau pat išsikraustydavo kitur.
Amžinai skųsdavosi ir Bethoveno šeimininkės. Ilgiau kaip keturias savaites nė viena negalėdavo pas jį išbūti. Kompozitorius visomis nepasitikedavo. Už kiekvieną helerį ir pfenigą jos privalėdavo raštiškai atsiskaityti. Kiaušinius, kavą ir lašinius kompozitorius slėpdavo už savo lovos ir duodavo tik po truputį, visada per mažai. Visos šeiminmkės jį apgaudinėjo. 0 kas meluoja, sakė Bethovenas, negali gerai sriubos išvirti.
Ir jo draugams nebuvo lengva. Vienas neatsargus žodis, ir jie jau tapdavo išdavikais. Kitą dieną kompozitorius vėl juos maloniai sutikdavo, tačiau su kitais taip niekada ir nesusitaikydavo.
Kuo labiau Bethovenas seno, tuo smarkiau mylėjo gamtą. Žiemą jis praleisdavo Vienoje, rašė kūnrnus, rūpinosi jų spausdinimu arba koncertuodavo. Bet vos lik dienos pailgėdavo, tuoj traukdavo į laukus. Susidėdavo natas, pakraudavo klavesiną į vežimą ir išvykdavo į idiliškas Vienos apylinkes, į Medlinga. Nusdorfą ar kitus jaukius kaimelius.
Labiausiai Bethovenas mėgo būti vienas. Kartais jis visą dieną negrįždavo namo. Kur nors pievose ar miške sėsdavo ant kelmo ir kurdavo savo melodijas. Kai kada jis užsirašydavo atėjusias į galvą temas. Vargas, jei kas nors kompozitoriui tuo metu sutrukdydavo. Beiliovenas džiaugdavosi, jei apsilankyda vo draugai, tada jis būdavo žvalus ir smagus.
1811 ir 1812 metų vasaras Bethovenas praleido Teplice. Kiekviena viltis geriau girdėti sužlugdavo. Kartais kompozitoriaus klausa kiek pagerėdavo, tačiau po to paprastai kildavo skaudi reakcija. Visiškai kurčias Bethovenas buvo tik paskutiniais savo gyvenimo metais. Tada jau visai nebuvo įmanoma su juo susikalbėti. Visus klausiimus, viską, ką reikėjo pasakyti, tekdavo užrašyti. Deja, ten, žinoma, nėra kompozitoriaus atsakymų.
Bethovenas daug kuo domėjosi. aktyviai sekė politinius įvykius Anglijoje. Reguliariai skaitė žinias apie anglų parlamento derybas. Nuolatos studijavo lotynų kiasikus. Pagaliau jis tapo visapusiškai išsilavinęs, o juk jaunystėje niekada reguliariai nesimokė.
Blogiausia būdavo tada, kai tekdavo viešai koncertuoti. Metams bėgant, Bethovenas vis rečiau išdrįsdavo groti, nes jau nebegirdėjo instrumento skambesio. Per fortepijoninių koncertų kddencijas, kol kompozilorius improvizuodavo, neretai būdavo priemama iki katastrofos, nes orkestras nickada nežinojo, kada jam įstoti. Todėl galima suprasti, kodėl komponavimas fortepijonui mažai beviliojo Bethoveną antroje gyvenimo pusėje.
Ir vis dėlto tuo metu buvo sukurtos šios didingos fortepijoninės sonatos: ,,Apasionata”, sonata, kurioje jis išreiškė išsiskyrimo skausmą, ilgesį ir džiaugsmingą sugrįžimą, didžioji sonata B-dur ir paskutinioji sonata c-moll opus 111. ,,Diabelio variacijas” Bethovenas parašė užsakius vienam tuščiagarbiui leidėjui Diabeliui, kuris puikevosi, kad daugelis kompozitorių varijavo jo valsinę melodiją. Kūriniai fortepijonui pasirodydavo kaskart rečiau.
Labiausiai tekdavo nuogąstauti, kai Bethovenas diriguodavo. Tais laikais būdavo įprasta, kad kompozitoriai savo kūrmius patys atlikdavo. Juo Bethovenas blogiau girdėjo, juo labiau jis stengėsi būti suprantamas orkestrui, todėl labai plačiai mojuodavo rankomis. Kai reikėdavo groti piano, jis susigūždavo, o kai lorte – pašokdavo kaip pašėlęs aukštyn. Kadangi jau gerai nebegirdėdavo, ką orkestras iš tikrųjų groja, kai kuriuos ženklus rodydavo ne ten, kur reikia.
Tokie nesklandumai visienis buvo labai nemalonūs. Draudai, stovedami užpakalyje Bethoveno, rodydavo orkestrui ar daininkams, kad nekreiptų dėmesio į dirigento klaidas. Tačiau vargas, jei Bethovenas tai pastebėdavo. Jei orkestras visai iškrikddvo, jis pabelsdavo į pultą ir sušukdavo; ,,Dar kartą”. Tada vėl viskas prasidėdavo nuo pradžios. Į tokius nesklandumus tada nebuvo taip aštriai reaguojama ir pykstama, kaip kad būtų šiandien, jei taip atsitiktų.
Kai Bethovenas kartą vėl ėmesi diriguoti savo operą ,,Fidelijus”, kilo tikra katastrofa. Nieko kito nebeliko, kaip tik paprašyti, kad jis perduotų lazdelę kam nors kitam. Ir vėl jis išlėkė galvotrūkčiais, užsidarė namie ir kelias dienas nesirodė.
Kai veliau gastruliavo garsi dainininkė Vilhelmina Sreder Devrient ir dainavo ,,Fidelijuje”, Bethovenas atsisėdo už dirigento ir iš ten sekė spektaklį.
Po to jis prisakė damininkei visokiausių komplirnentų dėl jos dainavimo stiliaus. Ji suabejojo jo nuoširdumu, nes jis juk negalėjęs girdėti Bet kompozilorms jai atsakė įtempt.ai sekęs jos lūpas. Tokiu būdu gerai galėjęs įsivaizduoti, kaip ji dainavo. Tada Sredei-Devrienl pasijuto dvigubai laiminga.
Kaip žmogus Bethovends buvo sunkiai sagyvenamas. Tačiau niekas nepykdavo dėl jo išsišokimų, dargi jo gailėjo. Ir būsimoms kartoms tokios smulkios žmogiškos silpnybės netrukde stebėtis jo genialumu. Svarbiausia yra tai, kad, kuo Bethovenui buvo sunkiau, tuo puikesnius kūrinius jis icišė. Tarsi juokdamasi iš negandų, jo dvasia vis labiau augo. Kuo daugiau gyvenime jis sutikdavo priešiškumo, tuo aukščiau pakildavo jo genijus.
Trečiosios simfonijos atsiradimo istorija gerai žinoma.
Bethoveną žavėjo Napoleonas, kuris, jo nianymu, turėjo padaryti galą prancūzų revoliucijos neramumams ir baisybėms ir vėl atstatyti senąją Prancūzijus galybę. Atrodė, kad ir visai Europai Napolconas turėtų padaryti daug gero. Jo veikla visus žavėjo.
Šį susižavėjimą Bethovenas panoro išreikšti garsais. Napoleono žygdarbiai turi virsti gaisais, kiek tai muzikoje įmnanorna. Ryškiausiai tai galima pastebėti pirmosios dalies herojinėje temoje. Antrąją dalį kompozitorius parašė kaip gedulingą maršą.
Tituliniamelape Bethovenas užrašė: ,,Boiwpaiie. Luigi VANBeeihoven” (Bonapartui. Liudvigas Bethovenas).
Taigi, ši simtonija turėjo būti skirta Napoleonui. Tačiau kai Napoleonas nusprendė užsidėti Prancūzijos karūną, Bethovcno nuomonė pasikeitė. ,,Argi jis ne pats paprasčiausias žmogus! – sušuko kompoziLrrius. – Dabar jis dėl savu garbėtroškos sutryps kojomis visas žmogiškąsias tcises. Jis iškels save aukščiau kitų ir taps tironu.,”
Tada kompozitorius nutrynė užrašą ,,Bonapartui” ir savo simfoniją pavadino “Herojine”‘. Nuo to meto ji ir vadinama ,,Herojine simfonija”.
Kažkokia ypatinga idėja tapo ir jo Penktosios simfonijos pagrindu. Beldžiantis motyvas, kuriuo ji prasideda, žinomas visanic pasaulyje. Jis yra visos simfonijos temalinė medžiaga, t. y. juo perpintos visos šios simfonijos dalys: ramus andante, atkaklus skerco ir paskutinioji dalis, švytinti pergalingame C-dur. Šioje simfonijoje negalima nepastebėti kelio iš tamsos į šviesą. Pamatę nuožmią kovą pirmojoje dalyje, paskutiniojoje patenkameĮ triumfališką pergalės šventę.
Dėl pagrindinės Penktosios simfonijos idėjos negalima abejoti. Nesuklysime pasakydami, kad Bethovenas čia norėjo pavaizduoti savo gyvenimo kovą. Kalbėdamas apie pirmąjį motyvą, jis taip yra išsireiškęs:
– Taip beldžiasi likimas į duris.
Reikia manyti, kad ši simfonija ir buvo garsinė išraiška jo paties likimo ir pergalės prieš ištikusią nelaimę.
Nėra abejonių, ką Bethovenas mąstė, rašydamas Šeštąją simtoniją. Jis tai užrašė virš kiekvienos dalies. Kompozitorius norėjo garsais išreikšti savo meilę gamtai. Jo muzika turėjo perteikti viską, ką jis aplinkui matė. Bethovenas jausdavosi nusimetęs sunkiausią naštą, kai pagaliau galėdavo palikti miestą jam nieko nebuvo malonesnio, kaip, ilgai laukus pavasario vėl braidžioti rasotomis pievomis ir mėgautis gamtos ramybe. Todėl Šeštosios simfomjos dalis vadinasi ,,Džiugaus jausmo prahudimas, atvykus į kaimą”.
Pirmiausia kompozitorius visada ateidavo prie upelio. Atsisėsdavo prie čiurlenančio vandens, kurio, jis, tiesa, negirdėdavo, o tik matydavo. Čia žolės ir medžiai imdavo kalbėtis su juo ilgomis, į tolumas viliojančiomis melodijomis. Pagaliau prabildavo lakštingala, putpelė ir gegutė. Jų balsai susipindavo į linksmą klegesį. Apie visa tai pasakoja ,,Scena prie upelio”.
Septintoji simfonija neturi jokios apčiuopiamos programos. Richardas Vagneris įžvelgė joje šokio simbolį. Šią mintį tikriausiai davė paskutinioji itin ugninga dalis.
Aštuntoji simfonija yra linksmiausia iš visų Bethoveno simlonijų. Jis pažvelgė į gyvenimą ramia, laiminga širdimi. Visas pasau jis jam atrodė nušvitęs palaiminga šypsena. Antrojoje simfonijos dalyje kompozitorius sugalvojo savotišką išdaigą. Tikriausiai tai padaryti paskatino Melcelio metronomo tiksėjimas.
Paskutiniaisiais metais Bethovenas visas jėgas paskyrė Devintajai simfonijai, kuria jis ir baigė savo simfoninę kūrybą. Dabar jam jau nepakako orkestro, kad galėtų išsakyti tai, kas buvo susikaupę mintyse. Kompozitoriui reikėjo dar choro ir solistų. Tačiau jis ilgai negalėjo rasti tinkamų žodžių. Pagaliau išsirinko Fridricho Silerio ,,0dę džiaugsmui”. Joje skambėjo žodžiai: ,,0 jaunystės džiaugsme šventas!” ir ,,Vienykitės, milijonai”. Šie sakiniai turėjo skatinti žmones pasilikėti vienas kitu ir nepamiršli dėkingunio.
Bethovenas visą laiką svajojo parašyti operą. Tačiau vis nesisekė rasti tinkamo libreto. Nors ir labai gerbdamas Mocarta, Bothovenas niekada nesiryžo lašyti operą meilės teina, kažką panašaus į ,,Figaro vedybas” ar ,,Don Zuaną”.
Nuo prancūzų revoliucijos jo mintyse gyveno žmogaus laisvės idėja. Senoji tironiškųjų valdovų patvaldystė buvo nuversta, kad kiekvienam paskelbtų laisvės teisę. Niekas džiugiau šio šauksmo nesutiko, kaip Bethovenas. Todėl jis ir norėjo parašyti operą prieš neteisybę ir priespaudą.
Bethoveno opera išauga į laisvę apvaimkuojančią dainą, kurios įtaigūs tonai skambėjo žmonių ausyse jau šimtas penkiasdešimt metų. Iš meninių kūrinių, keliančių žmogiškumo problemas, ,,Fidelijus” – vienas ryškiausių.
Ši opera pirmą kartą buvo atlikta 1805 met.ais. Tuo metu kaip tik reikėjo kalbėti apie laisvę, nes prancūzai tik ką buvo užėmę Vieną, o austrai praradę savo laisvę. Nenuostabu, kad tokiomis neramiomis dienomls Bethoveno opera galėįo būti paruošta tik probėgoimis ir per jos premjerą teatras buvo beveiktuščias. Spektaklis publikai nepatiko.
Nors ir 1abai nenoriai, kornpozilorhis pagaliau suprato, kad operą reikia perdirbli. Antrasis operos variantas buvo pastatytas po metų. Tačiau šį karią pasisekimas buvo dar mažesnis. Bc to, Bethovenas susipyko su teatro vadovu. Jis atsiėmė savo partitūrą ir nenorėjo daugiau ir girdėti apie šį savo nelaimingą darbą.
Čia žlugo Napoleonas, Vienos kongrese mėginama naujai tvarkyti Europos politiką. Šia proga vėl buvo pastatyta Bethoveno opera, kuri dabar vadinosi nebe ,,Leonora”, kaip anksčiau, bet ,,Fidelijus”. Pagaliau ji sulaukė užsitarnauto pasisekimo. Nuo to laiko ,,Fidelijus” nuolat įtraukiamas į viso pasaulio teatrų repertuarus.
Įdomi ,,Fidelijaus” uvertiūrų istorija. Kiekvienam naujam pastatymui Bethovenas savo kūrinį perdirbdavo ir parašydavo naują uvertiūrą. Taip atsirado trys šios operos variantai ir trys skirtingos uvertiūros. Dažniausiai atliekama trečioji uvertiūra ,,T.eonora”. Tačiau kai kada dirigentai pasirenka taip pat ir pirmąją ar antrąją.
Kai 1314 metais vė1 buvo statomas ,,Fido1ijus”, Bethovenas sukurė dar vieną uvertiūrą, kuri tematiškai su opera nesusijusi.Tai buvo uvertiūra “Fidelij’us”, kurią mes ir šiandlen girdime prieš šią operą. Tačiau 1814 metų pastatymui kompozitorius šios uvertiūios nebuvo baigęs, nes per ilgai užtruko su perrašymu. Todėl šia proga jis pasiūlė atlikti uvertiūrą ,,Prometėjas”. Taigi atsitiko taip, kad opera ,,Fidelijus” turėjo keturias uvertiūras, iš kurių nė viena neskambėjo 1814 metų pastatyme.
Ilgą Iaiką Bethovenas kūrė mažai. Jis tnrėjo daug kitų rūpesčių. Dar Bonoje kompozitoriui teko rūpintis savo jaunesniaisiais broliais. 0 dabar, tapęs žymiu Vienos kompozitoriumi, jis jautė pareigą juos parsikviesti.
1814 metais mirė brolis Kasparas Karlas. Lmdvigas tapo jo sūnaus Karlo globėju. Kornpozitornis staiga pasijuto labai atsakingas už devynmečio berniuko ateitį. Jis pasišventė šiam uždaviniui visu rimtumu, savo Karlu rūpinosi kaip tikras tėvas, stengėsi suteikti jam kuo geresnį išsiauklėjimą. Taip juo besirūpindamas, Bethovenas ir mažiau kūrė.
Kompozitorius ilgai bylinėjosi su Karlo motina ir čia patyrė nuoskaudą dėl savo vardo. Jis buvo numatęs ŠĮ ginčą išspręsti kilmingųjų teisme. Dabar paaiškėjo, kad, nežiūrint žodelio ,,van”, Bethovenas buvo eilinis pilietis, toks, kaip ir visi kiti.
Dėdės Liudvigo auklėjimas mažai veikė Karlą. Gali būti, kad jis buvo nenaudėlis. Tačiau būti Bethoveno auklėjamam taip pat buvo nelengva. Kada kompozitorių apnikdavo niūrios mintys, niekas negalėdavo su juo sutarti. Kad berniukas į Bethoveno niūrias nuotaikas reaguodavo ne visada Hnkaniai, negalima jo už tai smerkti.
Pagaliau Karlas neištvėrė ir nusižudė. Tai Bethoveną visiškai pakirto. Juk jis taip norėjo turėti mylimą žmogų prie savęs. Karlui jis norėjo viską paaukoti. Po šios nelaimės kompozitorius prarado tikėjimą zmonėmis. Taip, pasirodo, jam lemta visą gyvenimą likti vienišam.
Dabar Bethovenas darėsi vis piktesnis ir vis giliau grimzdo į savo viemšumą. Ištisomis dienomis būdavo vienas. Tuo tarpu jo šlovė sklido kaip vėjas po visą Europą. Iš Anglijos į Vieną kartą atvyko muzikos mėgėjai, trokšdami pamatyti Bethoveną ir, gal būt, su juo pasikalbėti Viešbutyje tarpinininkai jiems parodė kompozitorių, Negalima buvo numatyti, kaip jis juos sutiks.
Penkiasdešimties metų Bethovenas visiškai palūžo. Tačiau dabar jis dar kartą ryžosi nutvert.i likimą už gerklės. Kaip tik iš vienatvės verždamasis jis ir parašė savo džiugią simfoniją pagal Fridricho Silerio žodžius.
Be to, šiuo metu jis buvo užsiėmęs didelėmis mišiomis. Jas rašyti taip pat greičiausiai paskalino išorinis akstinas. Mišios turėjo skambėti pamaldose, šventinant kompozitoriaus mokinį erchercogą Rudolfą į arkivyskupus.
Bethovenas šį veikalą kūrė labai diidžidi, labdi gerbdamao tekstą. Todėl šių mišių numatytam terminui nepabaigė. Kompozitorius šias ,,Iškilmingąsias mišias” laikė savo genausiai pavykusiu kūrmiu.
Be to, tais metais Bclhovends sukomponavo keletą styginių kvartetų. Šią formą jis dabar Iaikė tinkamiausią išreikšti savo mintims, taip labai atitoliisioms nuo žemiškų dalykų. Todėl Bethoveno paskutinieji kvartetai supraniaml tik nuodugniai juos išstudijavus.
1826-1827 metų žiemą Bethovenas praleido pas savo brolį kaime. Jis blogai jautėsi ir norėjo pailsėti nuo Vienos triukšmo. Be tu, kompozilorius jautėsi atsakingaš už savo brolių likimą.
Svečiavimasis pas brolį nebuvo malonus. Greitai paaiškėjo, kad tarp jų išlikę labai mažai kas bendro. Kai Johanas kartą savo laiške Liudvigui pasirašė ,,dvaro savinmkas”, Liudvigas atsakydamas pasivadino ,,proto savininku”.
Vieną labai šaltą žiemos dieną Bethovenas išvažiavo atvira karieta atgal į Vieną. Naktį viešbutyje jis ėmė karščiuoti ir išgėrė porą stiklinių ledinio vandens. Į Vieną kompozitorius grįžo jau mirtinai sirgdamas.
Paskutinėmis savaitėmis Bethovenas dar patyrė šiek tiek ažiaugsmo. Jis gavo savo labiausiai vertinamo kompozitoriaus Georgo Fndricho Hendelio kūrinių partitūras. Viena leidykla atsiuntė jam dėžę brangaus vyno, kurio jis, žinoma, negalėjo gerti. Londono Filharmonijos draugija nustebino stambia pinigine dovana. Bethovenas džiaugėsi turįs tokių gerų draug AngliJojc. Apic šią šalį jis visada aisiliepdavo labai pagarbiai.
Maloniausia Bethovenui buvo su keturiolikmečiu Gerhardu Broiningu savo seno jaunystės draugo sūnumi Gerhardas tapo jo ištikimiausiu lankytoju. Jis dažnai cateidavo po pamokų pas sergantį kompozitorių, galintį ant geležinių gullų su šiaudiniu maišu ir apsiklojusi vilnone antklode. Berniukas pasakodavo apie mokyklą, atnešdavo knygų ir klausdavo, ką šeimimnkė turinti išvirti. Tomis valandomis Bethovenas pamiršdavo savo ligą.
Savo jaunajam draugui jis sugalvojo gražų vardą – Arielis. Taip buvo vadmama didysis Šekspyro dramojc ,,Audra”. Jei kada Bethovends būdavu Iabai gero ūpo, Gerhardą vadindavo savo ,,pipiru”.
Gydytojai dėju visas pdstdngds. Tdčidu be chirurginio įsikišimo nebuvo galima apsieiti. Kiekvieną kartų konipoziloriui pašalindavu porą kibirų vandens. Tačiau netrukus jo sąnariai vėl prisisunkdavo vandens.
Bcthovenui dar pakako jėgų sudaryti testamenta. Jį posirašęs, kompozitorius sumurmėjo:
– Piaudite, anuci, iinita est comediu (Plokite, draugai, komedija baigta).
Beihovenas mirė 1827 metų kovo 26-jq per pavasario audrą. Dar kartą jis iškėle tada dešiniusios rankos kumštį, tartum ir šį kartą norėdamas pasipriešinti likimui. Veltui! Jo didvyriška kova baigėsi.
Pagal išlikusiay žinias Bethoveno laidotuvėse dalyvavo 20 000 vieniečių. Tiesą pasakius, jie kompozitorių ne per daug mylėjo, tačiau nujautė, kad į kapus keliauja didi asmenybė – vienas žymiausiųjų Vakarų kompozitorių.
Muzikos istorijoje datos didelio vaidmens nevaidina. Juk iš esmės yra tas pats ar kompozitorius mirė porą metų anksčiau ar vėliau. Muzikos menui būtų menka paslauga, jei muzikos mėgėjai privalėtų jos istorijos datas mintinai išmokti, tarsi kaizerių valdymo metus. Muzikos istorija mums tik padeda geriau suprasti muziką.
Tačiau keletą muzikos iytorijos datų kiekvienas turėtų įsiminli, nes jos padeda geriau orientuotis įvykių eigoje. Apie 1600 ir 1685 metus jau kalbėjume. Niekada neužmiršime ir trijų kompozitorių, kuriš pavardės prasideda raide ,,S”, gimusių 1585, ir 1987-sias metais, jeigu kartą suradome jų bendrą ryšį.
Taip pat ir iš Bethoveno gyvento laikotarpio yra kelelas datų, kurias būtina įsiminti.
Metais anksčiau mirė “Lisvojo šulio” kompozitorius Karlas Marija Veberis, o metais vėliau (1828) – dainų kūrėjas Francas šubertas. Taigi per šiuos trejus metus (1826, 1827 ir 1828) vokiečių muzikos menas labai daug neteko.
Jeigu jau kartą mus Bethovenas atvedė į Vieną, papsakosime dabar apie francą Šubertą, nors jis ir buvo jauniausias iš tų trijų minėtų meninkų.

Leave a Comment