Bendravimo reikšmė žmogaus gyvenime

ĮŽANGA

Žmogaus kelias prasideda nuo to, kas arčiausia (nuo artimiausių žmonių daiktų medžių), nuo tėviškės. Jis veda ir tolyn – į pasaulį, ir gilyn į tautą, į jos kalbą kultūrą, į pažinimą. Kelias kyla į viršų (žmogus pasiekia dvasios aukštumas) ir krenta žemyn, kur viešpatauja galingas laikas ir visagalė mirtis. Kelias nėra tiesus, dažnai jis labai vingiuotas, žmogus neišvengiamai susiduria su kalte, nuodeme, blogiu, bausme. Jis pamato ,kad kelyje yra daug užtvarų, kad vieno laisvė susiduria su kito laisve, kad būtinos sutartys, susitarimai, įstatymai. Tai irgi kelio gairės.

BENDRAVIMO REIKŠMĖ ŽMOGAUS GYVENIME

Vertybe vadiname tai, kas, žmogaus manymu, jo gyvenime yra svarbiausia, jei mes ką nors labai vertiname, tuomet manome, jog verta šito siekti. Mes dedame daug pastangų, įgydami tai, kas vertinga. Kiekvienas iš savo patirties žinome, kokie įvairūs, nepanašūs vienas į kitą būna žmonės, todėl nenuostabu, jog jie gali būti orientuoti į nevienodas vertybes. Vieno asmens vertybė gali labai skirtis nuo kito asmens vertybių. Tačiau viena tokių universalių vertybių laikytinas bendravimas. Tai, ką mes laokome vertybėmis, padeda tenkinti svarbiausius mūsų poreokius. Pirmiausia žmogus stengiasi patenkinti savo fiziologinius poreikius: miego, kvėpavimo, maitinimosi ir kt. Paskui siekia aukštesnės pakopos – saugumo poreikių tenkinimo. Kiekvienas žmogus nori jaustis saugiai. Trečioji pakopa, kurios galime siekti tada, kai mums niekas nebegresia, yra meilės ir priklausomybės poreikiai. Meilė – tai stiprus ir ilgalaikis ryšys tarp žmonių, sąlygotas abipusės simpatijos, pagarbos ir pasitikėjimo. Mes trokštame mylėti ir būti mylimi, rasti pasaulyje sau artimą, giminingą sielą. Kaip tik meilė ir išlaiko žmonių giminės, šeimos visuomenės vienybę. Kai patenkinami meilės ir priklausomybės poreikiai, įmanoma siekti aukščiausiųjų – savęs vertinimo ir saviraiškos – poreikių. Kitaip tariant jeigu žmogui nesiseka bendrauti, jeigu jam sunku patenkinti priklausymo grupei ar grupėms poreikį, mylėti ir bųti mylimam, jam vargu ar pavyks gerai save vertinti, jis negalės atskleisti visų savo talentų ir sugebėjimų.

Bendravimas tai tikrai univaersali vertybė – ji būdinga visiems arba beveik visiems žmonėms. Antra, tai vertybė, kurios nepasiekus, sunkiai įgyvendinami kiti svarbiausi žmogaus poreikiai – poreikis gerai vertinti ir gerbti save, pasiekti visišką asmenybės saviraišką. Tenka rinktis, kuri iš bendravimo gijų turi gauti pirmenybę, kuris priklausomybės ryšys mums pasirodys besąs vertingesnis. Daugelis psichologinių problemų kyla dėl tokio pasirinkimo sudėtingumo, ypač paaugliams ir jaunuoliams. Jei įvyksta vidinis konfliktas tarp skirtingo tipo vertybių, pavyzdžiui, renkantis tarp draugystės ir meilės bei patogaus, sotaus gyvenimo, dažniau teisingesnis kelias yra atiduoti pirmenybę bendravimui. Ne veltui liaudies išmintis sako, jog draugystės nenusipirksi už pinigus. Dažniausiai kasdieniniame gyvenime minėdami bendravimą, turime galvoje visų pirma bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau psichologiniai tyrimai parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio metu tarp dviejų žmonių metu tik apie tredždalį informacijos perduodame ir priimame žodžiais, o maždaug du tredždalius – kitais būdais. Iš jų svarbiausi yra: Asmeninės erdvės valdymas Akių kontaktas Apranga bei išvaizda Veido išraiška Mūsų turimi daiktai Gestai Prisilietimai Kūno kalba Garsiniai būdai Asmeninė erdvė. Erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų žmonių, yra išorinė vidinių jausmų išraiška. Ji daug ką pasako apie tai, ką jaučiame kitų žmonių atžvilgiu, ir ką, savo ruožtu, jie jaučia mums. Bendraudami su skirtingų kultūrų atstovais, neturime pamiršti, jog jų asmeninės erdvės supratimas gali būti labai nevienodas. Akių kontaktas. Akių kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis. Akių kontaktu parodomas ketinimas užmegsti bendravimo ryšį, tačiau mes nežinome ką jis reiškia. Pašaliečio žvilgsnis yra visiškai suprantamas, nėra reikalo jo vengti – tiesiog į jį vienaip ar kitaip reaguojame. Akių žvilgsnis gali būti banaudotas ir grasinimui. Agresyvūs ir linkę dominuoti žmonės taip mėgsta žvelgti atkakliu ir veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę mes nuleidžiame akis.
Veido išraiška. Veido išraiška mums padeda orientuotis, ko reikia vengti, kam turėtume padėti, su kuo verta užmegsti pokalbį, o ko geriau nekalbinti. Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų? Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, jog pasireiškia iš karto, nedelsiant. Ne veltui sokoma, kad pirmoji žmogaus reakcija yra pati tikriausia. Bandydami nuslėpti neigiamus jausmus žmonės naudoja socialinę šypseną, jos nereikėtų painioti su tikrais jausmais, tačiau, be jos sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą ypač paslaugų, aptarnavimo, informacijos tiekimo sferose. Be veido išraiško bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ir galvos judesiai: linkčiojimas, krypčiojimas, kraipymas, purtymas. Gestai. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir pan. Yra gestų, kuriuos naudojame nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais, ką žmogus galvoja. Žmogus dalyvaudamas svarbiame pokalbyje, gali stengtis atrodyti ramus, tačiau pagal dažną kaklaraiščio taisymasi, švarko sagos siukiojimą ar šukuosenos taisymą įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus nervinasi. Kūno kalba. Kuno kalba skirstoma į keturias pozas: Artėjimas – šita. Pasitraukimas – atšiauri. Išsiplėtimas – dominuojanti. Susitraukimas – paklūstanti. Mėgstamam žmogui stengiamęs pasirodyti palankiai, todėl kontroliuojame savo kūną tam, kad nebūtume pernelyg atsainūs. Uždaresni, nenorintys atsiveri žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės ir sukryžiavę kojas. Ne veltui sakoma, jog žmogui užsidarius nuo mūsų dvasiškai, užsisklaidžia ir jo kūnas. Kuno ženklai gali mums padėti ir trukdyti. Trukdo tais atvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja, ryam ką sakome. Apranga bei išvaizda. Drabužiai nusako žmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę orientaciją. Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių, valstybės tarnautoją arba sunkiojo roko gerbėją ir pagal tai spresime, bendrauti su juo ar ne ir koks bus tas bendravimas. Ypač daug apie bendravimo pobūdį mums pasako uniforma.
Mūsų turimi daiktai. Daiktai gaki suteikti informaciją apie mūsų fizinę būseną, sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda su vaikščiojimu susijusius sunkumus. Jie taip pat atskleidžia ir dvasinę būseną: rankoje laikoma gėlių puokštė – džiaugsmą susitikimo laukimą, kumštyje sugniaušta nosinė – sielvarto ašaras ir pan. Prisilietimai. Prisilietimai – tai vienas ankstyviausių ir papraščiausių noro bendrauti reiškimo būdų.. šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų vengiama: jie savotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžia mūsų asmeninę erdvę. Atlikti bandymai rodo, jog prisilietimai ypač stipriai išryškina kultūros skirtumus. Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artumo arba agresijos pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažystamų žmonių. Pavyzdžiui prisilietimai, kuriuos patiriame aerpildytame autobuse, stovėdami eilėje arba patękę į spūstį, dažniausiai nėra malonūs, tačiau jie toleruojami, priimami kaip neišvengiama būtinybė. Prisilietimo teisę pripažystame tam tikrų profesijų žmonėms, prisilietimas laikomas normaliu reiškiniu daugumoje judriųjų žaidimų. Prisilietimai skirstomi į penkis tipus: 1. Funkcinis/profesinis – tai, pavyzdžiui, gydytojo prisilietimas prie ligonio per medicinos apžiūrą. 2. Socialinis/mandagumo – rankos paspaudimas pasisveikinant. 3. Draugiškas/šiltas – patašnojimas per petį, apkabinimas. 4. Meilės/intymumo – pabučiavimas. 5. Seksualinis … Kaip matyti prisilietimais dažniausiai reikiami taeigiami jausmai. Garsiniai būdai. Bendravimas su kalba nesusijusiais garsais vadinamas paralingvistiniu bendravimu. Tai – juokas, varksmas, kosėjimas, žiovavimas ir kt. Prie šio bendravimo priskiriamos ir pauzės tačiau ne tarp žodžių ar sakinių, o klbos pauzės, t, y. tylėjimas. Paralingvistinis bendravimas yra labai svarbus užmezgantir palaikant kontaktą su kūdikiais, dar nemokančiais kalbėti. Vieniems žmonėms pauzė yra kaip priemonė savo žodžių reikšmingumui pabrėžti, kitiems, priešingai, rodo abejonę tuo, kas sakoma. Daug ką sako kallbėjimo garsumas. Garsiau šneka drąsesni, labiau savimi pasitikintys žmonės. Garsiau taip pat kalbama norint stipriau išreikšti jausmus – baimę, pyktį ir kt. Tyliau kalba ramesni, drovažesni žmonės. Tylesniu balsu reiškiamos subtilesnės emocijos. Kada balso variacijų negirdime, t. y. kai žmogus viską sako vienodu, monotonišku balsu, galime manyti, jog jis jaučiasi prislėgtas, apimtas depresiškos nuotaikos. Ir atvirkščiai, kai pašnekovas vartoją intensyvią ir variacijų gausią šneką, galime spėti, jog – tai aktyvaus ir dominuojančio žmogaus tipas.
Žmonių bendravimas kalbos ženklais vadinamas kalbėjimu. Bendraujantys žmonės turi kalbėti abiems suprantama kalba. Bendraujantiems reikia žinoti, kokiais žodžiais viena ar kita kalba yra įvardijami žmonės, daiktai ar reiškiniai. Kalbėjimas gali būti ne tik išorinis bet ir vidinis. Galima kalbėti su pačiu savimi. Išorinis kalbėjimas skirstomas į sakytinį ir rašytinį. Rašytinis kalbėjimas yra sudėtungesnis. Rašto kalbos sakiniai paprastai esti ilgesni ir gramatiškai sudėtingesni negu sakytinės kalbos. Jo nevaržo tempas, kurio reikia laikytis kalbant. Kita vertus sakytinis kalbėjimas yra kur kas išraiškingesnis. Monologinis kalbėjimas esti tada, kai šneka vienas žmogus, o kiti, tik būdami klausytojais tik priima žodinę informaciją. Dialoginio bendravimo metu partneriai vienas kitam perdavinėja pokalbio giją – ir patys kalba ir kitų kalausosi. Bendarujant derinamasi ne tik prie pokalbio stiliaus. Palaikomas ir jo turinys: mes linkčiojame galva, parodydami, kadsuprantame pašnekovą, juokiamės iš komiškos pasakojimo dalies, nutaisome susirūpinusį veidą, girdėdami liūdnas naujienas. Pokalbį dažnai lydi gestai. Pagal pasirengimo laipsnį pokalbiai skirstomi į tri grupes: 1.Pokalbis vyksta spontaniškai, t. y. nei vienas iš pašnekovų jam iš anksto nesiruošė. 2.Vienas iš pašnekovų yra iš anksto apgalvojęs pokalbį, o kitas ne. 3.Abu pašnekovai yra iš anksto pasirengę pokalbiui. Jei pokalbio planai labai skiriasi, bendravimas gali nutrūkti. Kai susitinka priešingi nesuderinamų pažiūrų žmonės, gali kilti konfliktas. Tačiau jis gali kilti tarp geriausiai sutariančių žmonių. Galimi keli konflikto baigmės variantai: 1.Viena pusė laimi, kita – pralaimi. 2.Pralaimi abi pusės. 3.Abi pusės laimi. Bendravimui gali trukdyti bet kokie kraštutinumai, pavyzdžiui, pokalbis nuolat nuslysta į smulkias detales ir aplinkiniams sekti pokalbio giją gali tapti varginančiu užsiemimu. Bendravimo nesėkmės gali kilti ir dėl nemokėjimo pasirodyti, tinkamai pateikti save. Kartais žmonės rengiasi ne taip, kaip jiems derėtų, arba apsimeta ne tais kuo iš tikrųjų nėra, visa tai erzina aplinkinius ir trukdo bendrauti.
Taigi bendravimas – abipusis procesas. Jame privalo dalyvauti abi pusės. Turi būti informacijos pateikėjas ir gavėjas, kalbėtojas ir klausytojas. Jei bent viena iš pusių blogai funkcionuos bendravimas sutriks.

Literatūra, kuria naudojomės: Rimantas Želvys – “Bendravimo psichologija”. Viktorija Daujotytė, Arvydas Šliogeris “Gairės”. Igoris Konas – “Draugystė”.