Bendravimo psichologijos konspektas

Psichologijos samprata
Psichologija – mokslas apie psichiką. (Yra faktų, dėsnių, mechanizmų)

Psichika
Reiškiniai: 1. emocijos ir jausmai, tai betarpiški santykiai su tikrove ar jos atspindžiai, pasireiškiantys tam tikrais išgyvenimais. 2. Jutimai (5). 3. Suvokimas (unikalus žmogus). 4. Kalba ir mąstymas. Mąstymas – turimos informacijos pertvarkymas. 5. Vaizduotė. Tai naujų vaizdinių sudarymas. 6. Dėmesys. 7. Atmintis. Įsiminimas, laikymas ir atgaminimas. Trumpalaikė, ilgalaikė.

Kokiam mokslui priskirti?
1. Kodėl žmogus susirgo? Medicina.
2. Kaip nustatyti IQ? Psichologija.
3. Kaip turi prisistatyti vienas kitam nepažįstami žmonės? Etika.
4. Kaip pertvarkyti respublikos ūkį? Ekonomika.
5. Kuris iš 2 žmonių turi geresnę vaizduotę? Psichologija.
6. Kaip pasiekti visiško susikaupimo skaitant filosofinę liiteratūrą? Psichologija.
7. Kodėl sportininkai varžybų metu pasiekia blogesnių rezultatų nei treniruočių metu? Psichologija (emocija).
8. Kas bus išrinktas į savivaldybę? Sociologija ir dalinai psichologija.
Psichikos struktūra
1. Sąmonė. Sritis, kurioje yra gamtinės ir visuomeninės aplinkos poveikis, pažinimas, atspindėjimas ir būsimų tikrovės reiškinių prognozavimas.
2. Pasąmonė. Sudaro tie reiškiniai, apie kurių vyksmą žmogus nieko nežino arba žino labai neapibrėžtai. 1) Sapnai ir visi reiškiniai, kurie vyksta miegant. 2) Hipnozė. 3) Automatizmas: vaikščiojimas, kalba, kvėpavimas. 4) Instinktyvūs potraukiai: valgyti, mylėtis. 5) Anksčiau pergyventi ir užmiršti dalykai.
3. Savimonė. Savęs paties, asmenybės su aplinka atspindėjimas ir savo „Aš“ pažinimas.

Psichiniai reiškiniai skiriasi pastovumu ir savo vaidmeniu gyvenime: 1) psichiniai procesai. Dinamiški, dažnai besikeičiantys psichiniai reiškiniai, kurie susidaro veikiant išoriniams arba vidiniams dirginimams ir išnyksta jiems nutrūkus. Dažnai tas vyksmas užsifiksuoja atmintyje ir bet kada vėliau atgaminamas. Pvz.: skausmo pojūtis. 2) psichinės bū

ūsenos. Ne visai pastovūs reiškiniai ir jais apibūdina tam tikrų psichinių procesų funkcines ypatybes, pvz.: darbinga nuotaika, įkvėpimas, įtampa. 3) psichinės savybės. Tai reliatyviai pastovūs reiškiniai, besikartojantys atskirų individų santykiuose su tikrove ir nepriklausomi nuo dirginimų. (žmogaus būdas, charakterio bruožai, jautrumas, darbštumas).

Psichologijos šakos ir ryšiai su kitais mokslais
Šaka Objektas
1. Socialinė Psichiniai reiškiniai kylantys žmonėms bendraujant.
2. Pedagoginė Auklėjimo ir mokymo psichologiniai dėsningumai.
3. Politinė Politika, valdymas.
4. Rinkos
5. Vadovavimo Vadovo ir pavaldinio psichologinių reiškinių tyrinėjimas ir gamybos proceso psichologinės problemos.
6. Atskirų veiklos sričių Pastoracinė; meno; sporto; reklamos.
7. Teisės Teisės; kriminalinė.
8. Medicinos Medicinos (procesai tarp ligonio ir gydytojo); klinikinė (procesus susirgus psichine liga).
9. Zoo
10. Amžiaus tarpsnio Atitinkamo raidos tarpsnio žmonių psichikos ypatumai, atminties kitimai.
11. Bendroji (teoretikai) Bendruosius normalaus žmogaus psichikos dėsningumus.

Psichologijos mokslo kryptys
1864m. susiformavo kaip atskira mokslo šaka.
1. Struktūralizmas. Vuntas. Pirmieji grindė moksline prasme, eksperimentais. Introspekcija – ruošiami žmonės, kurie jautė kažkokį stimulą ir turėjo pasakot, kas jųų sąmonėje. Suteiktas mokslo statusas.
2. Funkcionalizmas. Džeimsas, Spenseris. Iš principo psichologija, tai uždavinys, kuris padeda žmogui taikytis prie aplinkos. Pirmieji intelekto testai (Binė). Pedagoginės psichologijos pradžia.
3. Biheviorizmas. Vatsonas. Trondaikas. Teigė, kad grynoji sąmonė negali būti tyrimo objektas, tirti galima elgesį. Yra tam tikras stimulas, kuris sukelia tam tikrą reakciją.
4. Geštalt. Kultas Levenas, Kofka, Keleris. Pagrindinis teiginys „dėmesį reikia sutelkti suvokimo ir atminties tyrimui ir žmogų traktuoti visuminiu, holistiniu pažiūriu.
5. Psichoanalizė. Zigmundas Froidas. Asmenybės pagrindą sudaro: Id (nesąmoninga) Ego (pasąmoninė) Superego (sąmoninga). Teigė, kad žm

mogaus elgesio pagrindą motyvuoja seksualiniai ir agresijos impulsai. Asmenybės problemas kuria išstumti vaikystės konfliktai. Normali asmenybės raida remiasi seksualinės savalaikiu raidos perėjimu ir integracija 1) nuo gimimo iki 1 metų – oralinė fazė. 2) 1 – 2/2,5 metų – analinė. 3) 2-5 metų – falinė. 4) 5/6 metų iki paauglystės – latentinė. 5) nuo paauglystės iki. – genitalinė.
6. Neopsichoanalizė. Adleris, Jungas, Horni. Atsiskyrę nuo Froido ir jam ėmė prieštarauti. Pošakės: Adlerio ir Jungo. Adleris sukūrė individualiosios psichologijos mokyklą ir akcentuoja pozityvią žmogaus prigimtį. Teigia, kad vaikystėje kiekvienas žmogus formuoja unikalų gyvenimo stilių, kuris metams bėgant mažai kinta. Kurdamas tą stilių, žmogus kuria ir savo gyvenimą, savo likimą. Žmogaus elgesį motyvuoja socialinis interesas, tikslų siekimas ir gyvenimo uždavinių sprendimas. Tuo tarpu problemas kuria netinkamas gyvenimo stilius. Normalią kryptį asmenybės raidai suteikia tinkami gyvenimo tikslai. Jungas analitinės psichologijos atstovas. Aiškina, kad žmogaus bendra psichinė energija lemia elgesį. Kolektyvinė, individualioji pasąmonė ir sąmonė. Horni – žmogaus elgesį lemia aplinka. Neturi teorijos.

Elgesio terapija
Biheviorizmas. Tičeneris, Strondaikas, Bandūra. Žmogus – aplinkos produktas ir kartu kūrėjas. Bihevioristai teigia, kad žmogaus elgesys yra išmokstamas. Ir visos jo problemos kyla dėl blogo išmokimo. Elgesys yra taisomas. Persimokyti galima pastiprinimo ir imitacijos būdu.
Kognityvinė. Elis. (Lt – Diržytė). Teorija teigia, kad žmogus gimsta su tendencija mąstyti ne tik racionaliai, bet ir iškreiptai. Be to linkęs tapti savo iracionalių id

dėjų auka. Gyvenimo problemas kuria neteisingi įsitikinimai. O normaliai elgtis išmokstama, taisant mąstymą ir sprendimus. MEEl. (mintis>emocija>elgesys). Pakeitę mintį – pakeičiam elgesį.
Humanistinė. Rodžersas. Akcentuojama pozityvi žmogaus prigimti. Siekis tapti pilnaverčiu. Problemos kyla išstumiant tam tikras mintis, jausmus iš sąmonės lauko ir iškraipant patyrimo vertinimus. Psichinės sveikatos pagrindą sudaro atitikimas tarp realaus ir idealaus „aš“, pasiekiamas realizuojant savo asmenybės potencialą, siekiant geriau pažinti save, spontaniškumo.
Rodžerso teorijos išvados:
• Žmogus suprantamas kaip besivystanti būtybė su savirealizacijos savybe.
• Kaip visuma.
• Žmogus – unikali būtybė.
• Pagrindinė psichinė realybė – atsparumas pasauliui, išgyvenimas.
• Gyvenimas suprantamas kaip brendimo ir būties procesas. Gyvenimas ne kančia, o uždavinys, kurį turim išspręsti.
• Laisvės laipsnis, kurį turi žmogus, susijęs su vertybėmis ir kūrybiška esybe.
• Žmogus – aktyvi ir kūrybiška esybė.

Egzistencinė psichologija
Įsisąmoninti savo vidinį pasaulį, laisvai pasirinkti savo likimą, atsakomybė, egzistenciniam nerimui, kaip pagrindiniam skatinančiam elementui, unikaliai prasmei ieškoti šiame beprasmiame pasaulyje, vienatvėj, santykiais su kitais, gyvenimo laikinumui, mirčiai ir t.t.
Normali asmenybės raida siejama su kiekvieno žmogaus unikalumu. Kiekvienas turi gyventi savo autentišką gyvenimą, nes receptų nėra.

Motyvacija
Tam tikro poreikio patenkinimas. Kiekvienas poreikis iškelia tam tikrus jo patenkinimo motyvus, kuria kreipia elgesį į tam tikrą tikslą. PoreikisMotyvaiElgesysTikslas. Pasiektas, nepasiektas, iš dalies, vis tiek kyla naujas poreikis ir susijungia ratas.
Motyvas – veiklos priežastis, susijusi su objektyviu poreikių patenkinimu.
Kriterijai: 1) motyvacija pastebima iš veiksmų, 2) motyvacija at

tsiskleidžia veiksmų kryptyje, 3) veiklos intensyvumas rodo motyvacijos buvimą, 4) veiklos patvarumas rodo ilgalaikės motyvacijos buvimą.
Motyvacija – motyvų kaitos procesas, reguliuojantis asmenybės veiklos ir santykių kryptį, intensyvumą ir pastovumą, vykstant sąveikai tarp individo ir aplinkos.
Pseudomotyvai – šiuo metu tam tikro elgesio neišjudina. Vidinė paskata, kuri suveikia atsiradus tam tikroms sąlygoms.

Motyvų klasifikacija:

I Pagal paskirtį asmenybės gyvenime:
1. Biologiniai
2. Socialiniai
3. Asmeniniai
II Pagal ryšį su objektu:
1. Pirminiai (betarpiški)
2. Antriniai
III Pagal aktualumą:
1. Dispoziciniai
2. Aktualieji a) spontaniniai, b) reaktyviniai
IV Pagal sąmoningumą:
1. Įsisąmoninti
2. Neįsisąmoninti

Poreikiai
Klasifikacija.
1. Biogeniniai a) organiniai, b) materialiniai, c) vitaliniai
2. Sociogeniniai a) bendravimas, b) veikla, c) etiniai, d) pagarbos
3. Biosocialiniai, biologinių poreikių socialinis padarinys.

Proceso teorija (kas skatina žmogų elgtis vienaip ar kitaip) ir turinio teorija (tai, kad duoda impulsą elgtis vienokiu ar kitokiu būdu)
Turinio teorija Maslou poreikių hierarchija. 1954m. Maslou parašė savo veikalą iš kurio pasaulis sužinojo apie poreikių klasifikaciją ir kaip jie veikia žmogaus elgesį. Jis teigė, kad piramidės apačioj fiziologiniai poreikiai (F) valgyti, kvėpuoti, miegoti, be kurių mirtų. Toliau – saugumas (S) darbas, namai, pinigai, po to socialiniai (Soc) bendravimas, draugystė, pagarba (P) meilė, pripažinimas, ir viršuje savirealizacija (Sav). Kad siekti kito poreikio, prieš tai esantį reikia patenkinti bent minimaliai.
Motyvu gali būti: Interesas, įsitikinimai, vertybės, gyvenimo tikslai, emocijos (ne visada).
Didina motyvaciją:
1. Perspektyva, artimų ir tolimų veiklos tikslų supratimas.
2. Teorinių ir praktinių žinių reikšmės supratimas.
3. Savo veiklos reikšmės supratimas.
4. Vidiniai prieštaravimai.

Motyvu kova
Pasirinkimas tarp dviejų vienodai reikšmingų žmogaus gyvenimo tikslų – motyvų kova.
Nuo ko priklauso, kuris motyvas laimi:
Nuo dominuojančio motyvo; nuo tų pačių dalykų, nuo kurių priklauso bet koks motyvas.

Kognityvinis disonansas
Žinojimo, minčių, poreikių nesuderinamumas su situacija ir jos reikalavimais.
Festindžeris sukūrė teoriją, kuri sako, kad žmogus siekia pusiausvyros, harmonijos.
Kognityvinis disonansas atsiranda po sprendimo priėmimo. Žinai, kad negerai darai, bet darai.
Likvidavimo būdai:
Kai alternatyva įgyja didesnį svorį, socialinis palaikymas, priverstinis sutikimas.

Temperamentas
1. Pirmoji teorija suskirsto į 4 tipus: sangvinikas (S), cholerikas (Ch), flegmatikas (Fl), melancholikas (M). 5 a per.Kr. Hipokratas suskirstė žmones ir davė tipams pavadinimus.
Nuo vyraujančio skysčio organizme priskiriamas temperamento tipas: S  kraujas, Ch  geltonoji tulžis, M  juodoji tulžis, F  gleivės.
2. Konstitucinės psichologijos atsiradimas: Šeldonas ir Krečmeris. 19a. pab.
3. Kanto aiškinimas apie skirtingus temperamentus. Pirmasis aprašė tuos tipus.
4. Pavlovas bandė temperamentą paaiškinti fiziologiškai.
Temperamentas priklauso nuo įgimtos aukštosios nervinės veiklos tipo, kurį lemia du nerviniai procesai jaudinimas ir slopinimas su trimis jų savybėmis: procesų jėga, pusiausvyra ir paslankumu.
Vienu žodžiu: S  aktyvumas, Ch  emocingumas, M  jautrumas, Fl  lėtumas.
Būdingi požymiai:
1. temperamento ypatybės daro poveikį įvairioms žmogaus veiklos sritims, turinčioms pačius įvairiausius poreikius ir motyvus.
2. Temperamento savybės nekinta ilgą laiką žmogaus gyvenimo arba net visą gyvenimą. Tai įgimta savybė.
3. Temperamento savybės pasireiškia ne atsietai, o yra dėsningai tarpusavy susijusios ir sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą tam tikram tipui.

Temperamentu vadiname individualias psichines savybes, kurios lemia žmogaus psichinės veiklos dinamiką, intensyvumą, išorinę išraišką, kurios santykinai pastovios, nepriklausomos nuo veiklos srities, tikslų, motyvų ir turinio, dėsningai siejasi tarpusavy, sudarydamos tam tikrą temperamento tipą.
6 temperamento savybės:
1. Sensityvumas (jautrumas) – sprendžiame iš silpniausių nervinių reakcijų, t.y. koks silpniausias išorinis poveikis gali sukelti išorinę reakciją.
2. Reaktyvumas – kokio stiprumo emocines reakcijas sukelia to paties stiprumo išorinis arba emocinis dirgiklis.
3. Aktyvumas – kaip aktyviai žmogus veikia nugalėdamas vidinius arba išorinius sunkumus įveikiant iškeltą tikslą.
4. Reaktyvumo ir aktyvumo santykis – nuo kokių, vidinių ar išorinių, ypatybių priklauso žmogaus veikla.
5. Reakcijų tempas – psichinių reakcijų ir procesų greitis.
6. Plastiškumas ir frigidiškumas – kaip laksčiai ir lengvai žmogus prisitaiko prie išorinio poveikio.

Temperamento teorija

S, Ch, Fl – stiprių tipų atstovai, stiprus jaudinimas ir slopinimas, tai lemia fiziologinis nervinių ląstelių sugebėjimas ilgai išlaikyti stiprų dirgiklių veikimą.
Ch – jaudinimo persvara prieš slopinimą, būdingos greitai kylančios stiprios ir pastovios emocijos. Emocijų išraiška labai ryški išorėje. Būdingas staigumas, polinkis į grubumą, greitų judesių, energingi, stengiasi nuolat veikti.
Vaikai: aktyvūs, imasi bet kokios veiklos, ją atlieka iki galo, mėgsta masinius žaidimus, dažnai juos patys organizuoja, aktyviai dalyvauja juose iki galo.
S – karštas produktyvus veikėjas, bet tik tada, kai yra daug ir įdomių reikalų. Kai jam įdomios veiklos nėra – tingus ir suglebęs. Charakterizuojamas greitai kylančiu, bet nepastoviu jaudinimu. Būdinga pastovi nuotaikų kaita, gyvumas, judrumas, karštumas. Jie greitai ir karštai visko imasi, bet taip pat greitai ir atvėsta. Nelinkę ilgai ir kryptingai veikti. Linkę žadėti.
Vaikai: žaidime linkę nuolat keisti savo vaidmenį, greitai įsižeidžia, bet greit ir atleidžia.
Fl – ramus individas, kurį silpnai veikia išorinė aplinka, retai juokiasi arba pyksta, tas emocijas „perskaityti“ iš viso neįmanoma. Darbe ištvermingi, tačiau dirba be entuziazmo. Būdingos palengva kylančios, silpnos ir trumpalaikės emocinės reakcijos. Visi psichiniai procesai kyla palengva, yra ramūs, lėtų veiksmų, tačiau veikia atkakliai.
Vaikai: ramūs, lygių poelgių, nelinkę į bendravimą, į triukšmingus žaidimus. Jie nieko neužkalbina, stengiasi išvengti ir konfliktų. Linkę žaisti vieni.
M – silpni, būdinga jaudinimo ir slopinimo procesų silpnumas, kuris neleidžia pakankamai gerai prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Greitai palūžta ir suserga, kai susiduria su sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis. Sunkiai paklūsta disciplinai. Tinkamai tvarkosi tik ypatingomis sąlygomis. Aiškiai slopinamos nervinės veiklos tipas. Iš aplinkos tikisi tik blogiausio. Ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai silpni. Nepakeičiami jautruoliai. Linkę į pastovias, ilgai trunkančias emocijas, bet išorėje to neparodo. Būdingi lėti judesiai, atkaklumas.
Vaikai: kuklūs, drovūs, ilgai išlaiko nuoskaudą, į veiklą įsitraukia palengva, ir ten lieka iki galo.

Emocijos
Emocijų išraiška. Emocijos viena iš svarbiausių komunikacinių priemonių. Mes matome tik emocijų išraiškas.
Emocijos įgimtos: gimęs kūdikis verkia; tu gali stebėt kaip kiti reiškia emocijas, bet situacijoje elgsies savaip
Emocijos įgytos: Atsargumas; baimė.
Emocijų išraiškų būdai:
1. Mimika – ryškiausiai emocijas išduoda raumenų veikla
2. Pantomimiška (kūno kalba)
3. Kalba
4. Balso ypatumai
5. Žmogaus organizmo parametrai (padidintas spaudimas, drebėjimas rankų ir kt.)
Emocijų funkcijos:
1. Komunikacinė, susijusi su išraiškomis ir stengimusi jas suprasti, priskiriamos 3 emocijų judesių rušys:
• natūralūs judesiai (juokas, ašaros)
• konvenciniai (plojimas)
• artistiniai (neturi tikslo perduoti informaciją apie mus: pilvo glostymas, auskarų tampymas)
2. Vertinamoji, atspindi subjektyvią informaciją, apie mus supantį pasaulį.
3. Skatinamoji, emocijos su vertinančia funkcija didina arba mažina aktyvumą, bet ne visada.
4. Motyvacinė, ne kiekviena emocija, tačiau kai kurios gali (meilė, aistra.).
5. Reguliacinė, reguliuoja psichinę veiklą, kelia arba slopina psichinį tonusą. Reguliuoja mąstymą, dėmesį, atmintį ir kitus kognityvinius dalykus. Skiria į 2 rūšis: steninės (didina įtampą) ir asteninės (slopina).

Aleksetimija – nesugebėjimas įsisąmoninti ir verbalizuoti savo jausmus. Tai sutrikimas, serga aukštesnio intelekto vyrai ir tai susiję su sociumu (bet serga ir moterys).

EMOCINĖS būsenos
Būna teigiamų ir neigiamų, skiriasi intensyvumu ir objektu į ką nukreiptos.
1. Afektas. Trumpalaikis, stiprus, teigiamas arba neigiamas emocinis išgyvenimas, kurį lydi organizmo išoriniai ar vidiniai pokyčiai. Atsakas į jau įvykusią situaciją.
2. Aistra. Labai stiprus išgyvenimas, tačiau labiau pastovus, sąmoningesnis ir ramesnis jausmas. Dominuoja visų kitų jausmų atžvilgiu. Atlieka reguliacinę funkciją.
3. Baimė. Kyla susidūrus su pavojumi. Visada turi objektą (konkretų). Būdinga: įtampa, nerimas, susijaudinimas, pakitęs sumanumas. Siejama su nežinia. Sukelia – informacijos stoka, netikėtumas.
4. Depresija. Liūdnai prislėgta nuotaika, susijusi su poreikių sumažėjimu, motoriniu slopinimu, bei psichinio aktyvumo sumažėjimu. Ilgai trunkanti nelaimingumo būsena, kai žmogaus niekas nebedžiugina, dingsta prisirišimas prie mylimų žmonių, kankina bejėgiškumo jausmas, nuolatinis nuovargis, kai kurie kūno funkcijų sutrikimai (nemiga..). žmogus tolsta nuo kitų, apleidžia darbus ir pareigas.
Reaktyvinė – kuri atsiranda įvykus tam tikriems įvykiams, ištikus nesėkmei ar panašiai.
Simptomatinė – tam tikro susirgimo lydimasis reiškinys.
DEPRESIJA labai sunkus sutrikimas, iš kurios žmogus pats neišsikapsto.
5. Empatija. Kito žmogaus emocinės būsenos pajautimas, įsijautimas į jo emocinius išgyvenimus, poreikius, tarsi persikėlimas vaizduotėje į jo pasaulio supratimą. Yra 3 formos: 1) emocinė empatija, sugebėjimas suprasti išgyvenimus su jo motorinėmis funkcijomis. 2) kognityvinė, sugebėjimas palyginti, ieškoti analogijų. 3) predikcinė, numatanti žmogaus išgyvenimus.
Empatiškas žmogus tarsi atsiriboja nuo savęs ir nusikreipia į kito išgyvenimus.
6. Frustracija. Tai psichinė būsena sukelta objektyviai neįveikiamų arba žmogaus manymu neįveikiamų sunkumų ir kliūčių atsirandančių siekiant tikslo ir sprendžiant problemas (aukščiausia streso forma). Priklauso nuo frustratoriaus, emocinės būsenos, reagavimo formų ir veikimo formų.
7. Nerimas. Būsena kylanti dėl gresiančio pavojaus, įtampos ar nelaimės. Atsiradimo priežastys panašios į baimės, (kyla susidūrus su pavojumi) bet konkretaus objekto dažnai nežinome. 3 lygiai: 1) neuroendokrininis, kai kinta hormonų (adrenalino ir epimefrino) santykis organizme. 2) psichinis, nerimo objektas gali būti įsisąmonintas ir ne. 3) somatinis, visos organizmo sistemos reaguoja į tą nerimą.
Jaučiame nerimą dėl daug priežasčių. Egzistencinis nerimas – žmogaus gyvenimo variklis.
8. Nuotaika. Sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė būsena. Pasireiškianti kaip teigiamas ar neigiamas žmogaus veiklos fonas, kuriame pasireiškia daugiau ar mažiau ryškūs, atskiri išgyvenimai. Priklauso nuo: sąlygoja reikšmingi įvykiai, žmonės; savijauta; narkotikai, alkoholis, vaistai, saldainiai :).
Naulis išskyrė tam tikrus nuotaikų faktorius:
1. Koncentracija – ar susimąstęs, susikaupęs, susitelkęs.
2. Agresija – piktas, pasipiktinęs, susierzinęs.
3. Malonumas – patenkintas, nerūpestingas, atsipalaidavęs.
4. Aktyvumas – energingas, budrus, žvalus.
5. Egocentriškumas – įsigilinęs, susikoncentravęs.
6. Socialumas – nuoširdus, jautrus, rūpestingas.
7. Depresiškumas – liūdnas, nepasitikintis, beviltiškas.
8. Nerimas – neramus, susinervinęs, susijaudinęs.
Šiomis dimensijomis galima aprašyti bet kokią nuotaiką. Derinant tarpusavy 8.
9. Stresas. Ilgai trunkanti, stipraus nerimo ir įtampos būsena. Priežasčių daug (dažniausia tam tikri ekstremalūs pokyčiai). Fiziologinis – maistas, šaltis, karštis, liga. Psichologinis – informacinis (dėl pertekliaus), emocinis (dėl grėsmingos situacijos, įtampos), socialinis (sukelia konfliktai, ginčai).
3 reakcijos į stresą būdai:
1. Pastangos be kančių, kai organizmas mobilizuoja streso įveikimui ir vidines jėgas nukreipia tinkama linkme
2. Pastangos su kančia, organizmo budrumas padidėja, atsiranda įtampa, streso baimė, tačiau organizmas mobilizuojasi streso įveikimui
3. Kančia be pastangų, organizmas nesipriešina negatyviems poreikiams ir be pastangų pasiduoda.
Fundamentalios emocijos:
1. Susidomėjimas – jaudinimasis.
2. Džiaugsmas.
3. Nuostaba.
4. Kančia – širdgėla.
5. Įniršis.
6. Pasibjaurėjimas.
7. Liūdesys.
8. Baimė – siaubas.
9. Gėda.
10. Kaltė.
Jos yra visų kitų emocinių būsenų sudėtinės dalys. Sumaišius kai kurias gauname tarkim – meilę.
Stresą gali sukelti:
• Asmeniniame gyvenime priežastys
• Stresoriai darbo aplinkoje:
1. Perkrovimas darbu
2. Nepakankamas darbo krūvis
3. Vaidmenų konfliktas (neapibrėžti reikalavimai)
4. Neįdomi veikla ar darbas
5. Fizinės darbo sąlygos: triukšmas, apšvietimas, rūbai
6. Informacija (perteklius)
7. Santykiai, žodžiai.
Stesoriai gali sukelti neurotines reakcijas.
Eustresas – teigiamas stresas, kuris aktyvina ir motyvuoja žmogų įveikti tam tikrus sunkumus.
Distresas – keliantis nemalonius pojūčius, turi įtakos mūsų sveikatai, savigarbai.

Streso požymiai:
1. Emociniai (pyktis, abejingumas, jautrumas, nerimas, baimė, panika, depresija, irzlumas)
2. Fiziologiniai (galvos skausmas, skrandžio spazmai, širdies permušimai, nemiga, prakaitavimas, apetitas).
3. Elgesio (elgiasi neadekvačiai, automatiniai poelgiai).
4. Kognityviniai procesai kinta (mąstymas, atmintis, dėmesys).
Seljė – streso teorijos tėvas, klasikas, 1936 m. pirmasis išsamiai aprašė stresą ir apibūdina streso įtaką organizmui bendru adaptaciniu sindromu, bendrų stresorių poveikis. Kūnas patiria 3BAS fazes ir jo mąstymu yra 3 pakopų žmogaus reakcija į stresą. 1. stresui paveikus organizmas turi kovoti arba bėgti, kinta visi jo parametrai, fiziologiniai poveikiai – nesugebėjęs kovoti žūna. 2. nerimo požymiai išnyksta ir pasipriešinimas pakyla aukščiau normalaus, jei stresorius nepašalinamas, lygis nenukrenta, išnykus – organizmas grįžta į normalią veiklą. Stresorius stiprus – kyla nerimo požymiai ir leidžiasi kreivė, adaptacinės jėgos senka ir organizmas nebesusidoroja. Gali atsirasti fiziologiniai sutrikimai arba net ištikti mirtis.

Stresinės situacijos suvokimas
1. Stresorių atpažinimas
2. Stresorių klasifikacija : kontroliuoja žmogus; nekontroliuoja; svarbūs stresoriai; nesvarbūs.
3. Klasifikacijos peržiūrėjimas
4. Streso įvertinimas.
Streso įveikimas. Metodai:
1. Kognityvinis perorientavimas (kai situacijos pakeisti negalime reikia keisti požiūrį į situaciją)
2. Racionalus laiko paskirstymas. Sudvejinimas (kelių darbų darymas) – sutaupo laiką.
3. Racionalus jėgų paskirstymas (vengti žalingų įpročių, sekti svorį) – nebijoti rodyti jausmus.

Sąmoningas emocinių būsenų reguliavimas
Kalba apie žmogaus pastangas, jis visų pirma turi pažinti save, atpažinti stresorius.
Būdai:
1. Kryptingas išraiškos judesių, būdingų tam tikriems emociniams sujaudinimams reguliavimas.
2. Sąmoningas emocionalus reguliavimas kryptingais judesiais (sportiniai)
3. Kryptingas kvėpavimo reguliavimas
4. Masažas
5. Emocijų reguliavimas veikiant įvairius jutimo organus.
6. Emocinių būsenų pakeitimas kalba
7. Tikslingas dėmesio krypties perkėlimas
8. „Išėjimas“ į balkoną (iš paukščio skrydžio pažvelgimas į situaciją)
9. Psichinė savireguliacija (savęs įtikinėjimas – poveikis loginiais argumentais; savitaiga – savęs įtikinėjimas veikiant sąmonę, apeinant logiką).

Grupės
Socialinės psichologijos skyrius. Žmogus – sociali būtybė ir tai yra jo prigimtyje.
Visuomenė ↔Šeima ↔ Individas
Socialinė grupė – juos sieja tam tikri psichiniai reiškiniai, vienija bendri veiksmai.
Reiškiniai:
1. Interesai (psichinės savybės)
2. Bendras darbas
3. Santykiai (tam tikros pozicijos)
4. Pastovumas (grupės egzistavimo laikas)

Socialinės grupės: Sąlyginės (Laboratorinės) ir Realios: Didelės (Neorganizuotos ir Organizuotos) ir Mažos (Tampančios ir Kolektyvinės).

Sąlyginės, kurios sukuriamos loginio mąstymo keliu pagal tam tikras ypatybes.
Realios, jų nariai veikia tuo pačiu metu, bendroje erdvėje ir turi kažkokių tarpusavio santykių. Tai kolektyvinės grupės, nes visada yra tam tikrų kontaktų.
Didelės, jose nėra realių tarpusavio kontaktų, nors gali būti realios ir nesąlyginės. Galėtų būti: tauta, teritorinės grupės, profesinės grupės, klasių ir kastų grupės, organizacijos ir auditorijos, didžiausia – žmonija.
Mažos, kurias sudaro nedaug narių, turi daug maš bendrus tikslus ir tiesioginius kontaktus. Požymiai: 1. diada ( iš mažiausiai dviejų žmonių), didžiausia 20-30 žmonių, turi tiesioginį kontaktą. Jos skyla į dar mažesnes grupes (mikrogrupes 2-7 žmonės). 2. narių tarpusavio kontrolė, kiekvienas atlieka tam tikrą vaidmenį.

Antraeiliai grupės požymiai:
1. Savanoriškumas. Toje grupėje gali būti kiek nori ir pan. negalioja principas: šeimoje ir jėgos struktūroje.
2. Konformizmas. Elgsenos formų, mąstymo būdų, pažiūrų ar vertinimo priėmimas grupei darant tiesioginį arba ne spaudimą. (individas pasiruošęs sutikti su daugumos nuomone)
3. Homogeniškumas. Vientisumas
4. Santykių intymumas. Vienas iš pagrindinių mikro grupės požymių. Bet tai sąlyginis požymis.
5. Stabilumas. Grupės gyvavimo trukmė.
Grupės savivalda. Kiekviena grupė, tai savarankiškas vienetas su lyderiu, taisyklėmis, tačiau autonomija sąlyginė, nes priklauso didesnei grupei ir vadovaujasi aukštesnės instancijos taisyklėmis.

Formalios ir neformalios grupės:
Pagal susidariusių santykių reikalavimus skiriamos:
Neformalios Formalios
Savanoriškumo principu formuojasi Turi tam tikrą nustatytą tvarką iš anksto sukurtą.
Neoficialūs santykiai Oficialūs santykiai
Kompetencijos: valdžia Teisės ir pareigos
Pagr. Dėmesys: žmogui Pareigybei
Lyderio valdžia: kyla iš grupės Deklaruojama
Vadovaujamasi: grupės normomis Taisyklėmis
Valdymo šaltiniai: sankcijos Skatinimai, baidos
Ypatingos rūšies grupės – klikas. Tai mikrogrupės, neturinčios tikslaus visuomeninio tikslo, padėties visuomenėje, oficialių veikimo taisyklių, tačiau griežtai reglamentuojančių savo narių elgseną, grupės viduje susidariusiais papročiais ir tam tikromis moralės normomis. (mafija, sektos, teroristai, kontrabandininkai) – izoliuotos.

Asociacija – grupė pradinėje vystymosi fazėje.
Korporacija – atskirų grupės narių tikslai panašūs ir sutampa su kitų tikslais, tačiau nėra bendrų siekimų.
Kolektyvas – idealiai organizuota grupė.
Referentinė – reikšmingiausia asmenybės grupė: kurios vertybės žmogui svarbiausios, į kurią žiūrimą, kai vertini savo padėtį, grupė, kurios nariu žmogus norėtų tapti (ta grupė gali būti menama), ta grupė, kurios vertybės priimtiniausios.

Grupių vystymasis:
1. Situacija
2. Kas vyksta grupėje
3. Vadovo elgesys

grupės raidos fazės:
1. Orientacinė fazė: kas yra kiti, metas skirtas orientuotis grupėje. Santykiai neryžtingi, dažnai laikosi distancijos, tam , kad jaustųsi saugus. Rodo pačias geriausias savo savybes. Linkimas kategorizuoti, vyksta grupės normų užuomazgos. Nesudaro tvirtų grupės normų užuomazgos. Nesudaro tvirtų grupės ryšių. Vadovas turi vadovauti, turi suburti kolektyvą, numatyti aiškius tikslus
2. Kovos dėl valdžios fazė: kur yra mano vieta, grupė susipažįsta, bet kyla įtampa. Grupės nariai kuo nors nepatenkinti. Vadovas patenka į kryžminę ugnį. Grupę palieka dalis narių ar grasina palikti. Kiekvienas narys turi įtakos, tačiau suabejoja tuo, kas vyko iki šiol, dar kartą tariasi dėl tvarkos, vadovavimo, normos. kovoja dėl valdžios. Neformalus lyderis atsiranda, apie jį vienijasi koalicija. Kovą formalus lyderis turi pripažinti. Viską dėstyti atvirom kortom. Nebijoti prarasti valdžią.
3. Pasitikėjimo fazė. Taip, mes esame drauge. Susitikimais džiaugiamasi, net bijo kažkur nesudalyvauti. Tarpusavy atvirai bendrauja. Generuojamos idėjos, jų daug. Auga pasitikėjimas grupės nariais. Išmokstama vertinti ir toleruoti vienas kitą. Santykių aiškinimasis, smulkūs konfliktai gali kilti. Veiklos rezultatai ne tokie kokių norima, nes šioje stadijoje svarbiausia – santykiai. Vadovas turi skatinti pasitikėjimą, idėjų įgyvendinimą. Grupė nesugeba priimti naujų narių. Vadovas turi deleguoti atsakomybę. Priimti naujoką tik viena galimybė – regeneruoti į 1 fazę.
4. Diferenciacijos fazė. Mes esame skirtingi, bet mums reikia kiekvieno mūsų. Nariai vieningi, įvairioje veikloje dalyvauja, noras veikti didelis. Sunkumus įveikia vieningai. Grupę lydi sėkmė. Ryškius plečia. Kiekvienas narys žino savo rolę, turi įtakos grupėje. Visi priimami, kokie yra. Grupės ir asmeniniai interesai – vienodai svarbūs. Grupė darbinga, sugeba priimti atsakomybę. Vadovas vadovauja. Tvarko finansus, sudaro sąlygas veikti grupei, bet šiuo metu jis nėra labai svarbus, tik kaip patarėjas reikalingas.
5. Išsiskyrimo fazė. Vieni kitiem neturi ką pasakyti, nieko naujo nepadaro, nepasitenkinimas auga, nuobodulys, ieškoma kaltų. Grupė nebeturi bendrų interesų, baigėsi grupei skirtas laikas. Vadovas turi sudaryti sąlygas gražiai išsiskirti.

Vadovas ir lyderis
3 vadovavimo tipai:
1. Autokratinis. Būdinga: aiški hierarchinė struktūra, subordinacija. Visus tikslus, vertybes apsprendžia tik vadovas ir jis sprendžia vienas.
2. Demokratinis. Būdinga: grupės taisyklės labai paslankios, gali kisti priklausomai nuo situacijos. Dinamiškumas taisyklių apsprendžiamas vadovo ir grupės. Vadovo pozicija labai aiški, bet jis sugeba atsižvelgti į visos grupės nuomonę.
3. Liberalus. Būdinga: vyraujantis chaosas, tvarkos nėra, vadovas neturi aiškios pozicijos. Dirbama be taisyklių, vadovavimo nėra.

Asmenybės kitimas
Kaip jaučiamasi, kinta grupėje žmogus.
Johari langas A- žinoma asmenybės dalis, kurią deklaruoja, B- tik pačia žinoma apie save asmenybės dalis, C- pačiam nežinoma dalis, D- niekam nežinoma dalis.

Grupėje bendraujant pirma stadija.

Vėliau bendraujant grupėje.

Konfliktų sprendimas.
Konfliktas – nuomonių nesutapimas. Būna pozityvinis ir negatyvinis. Jie yra varikliai bendravimo.
Organizacija be konfliktų – serganti.
Konfliktų sprendimo būdas:
1. etapas. Garo nuleidimas
2. etapas. Sutikimas
3. etapas. Pozicija
4. etapas. Kompromisas.
Kai ateina ir šaukia, konfliktuoja, reikia tylėti tol, kol tas žmogus nusiramins, nuleis garą. Galų gale ieškos akimis jūsų atsakymo. Tada antras etapas: jūs sutinkate, kad tas asmuo jaučiasi nuskriaustas šioje situacijoje. Bet juk jis laukė prieštaravimo, tada jau trečias etapas, kaip aš suprantu jo reikalavimus, ar vykstančią situaciją, ir paskutinis – kartu ieškoti kompromiso, susitarti su tuo žmogumi.

Interakcinė teorija

Tėvo pozicija
Suaugusio
Vaiko
Visada reikia numatyti iš kurios pozicijos klausia ir tada atsakyti ir reikalaujamos pozicijos.

Leave a Comment