Asmenybės struktūros supratimas

Psichologijos referatas

Asmenybės struktūros supratimas.
Asmenybės vystymosi problemos

Turinys

1. Įvadas 3
2. Situacija 3
3. Psichodinaminė Z.Froido (S.Freud) asmenybės teorija 4
4. Karlo Gustavo Jungo (C. G. Jung) analinė asmenybės teorija 6
5. Alfredo Adlerio (A.Adler) individualioji asmenybės teorija 9
6. Eriko Berne (E.Berne) transakcinės analizės teorija 11
7. Išvados 15
8. Literatūros sąrašas 16

1. Įvadas

Visi turime teigiamų savybių ir trūkumų, skirtingai elgiamės su įvairiais žmonėmis. Kodėl turime kitaip elgtis su vaikais? Turime išnaudoti savo stipriąsias puses ir stengtis patobulinti silpnąsias. Kad geriau suprastume savo vaikus, visada turime pasitarti su mumyse pačiuose tebegyvenančiu vaiku ir prisiminti, kaip jautėmės būdami maži. Liūdna, kad bendraudami su savo vaikais leengvai pamirštame, kokie jie yra lengvai pažeidžiami, nepatyrę, nesuaugę, ir per dažnai reaguojame kaip suaugę žmonės. Neginčytinas tik vienas dalykas: meilė, kurią rodo tėvai, vaiko vystymuisi svarbiausia. Nesivaržykime savo vaikų, kuo dažniau, kuo įvairesniais būdais parodykime, kad juos mylime. Meilės niekada nebūna per daug. Kalbant apie visa kita, būti tėvais reiškia nuolat mokytis. Kad galėtų atitikti vaiko poreikius skirtingais jo augimo etapais, tėvai turi nuolat skaityti, galvoti, aptarti įvairius klausymus su kitais tėvais bei lavinti savo vaiką efektyviais, mokslu pagrįstais meetodais. Nepamirškime, kad vaikai yra mūsų pačių veidrodis.

Situacija

Jonukas antros klasės mokinys. Trečias vaikas šeimoje. Turi vyresnius brolį ir seserį. Metų skirtumas tarp vyresniojo brolio ir jo – 6 metai. Šeima pilna. Tėvas neturi laiko šeimai. Dirba. Vaikus mato tik miegančius.
Vaikai darželio nelankė. Tu

urėjo ateinančią auklę. Jonukas nuo pat pirmos klasės turėjo pagalbininkę studentę, kuri padeda ruošti pamokas.
Jonukas neturi jokių įsipareigojimų, nes už jį viską padaro mama arba auklė. Mama nedirba.
Po pamokų Jonuko laukia pietūs. Pavalgęs pietus Jonukas nesusiplauna indų. Kiekvieną kartą ima vis švarius indus. Po to jis ruošia pamokas. Su mama Jonukas bendrauja ryte ir per pietus. Po pamokų ruošos, Jonukas sėda prie kompiuterio. Jonukas susitinka su savo bendraamžiais tik mokykloje. Pas jį draugai neateina į svečius, pats irgi niekur neina. Kadangi brolis su seserimi vyresni, jų veikla įvairi, lanko būrelius, laiko su Jonuku bendrauti praktiškai neturi.
Mama jam anksti liepia eiti miegoti. Jis ožiuojasi, mama įkalbinėja Jonuką, pažada jam, jei užmigs gretai, tai ką nors nupirks.
Kad mama sudėtų mokyklinius reikmenis, Jonukas apsimeta laabai išsiblaškiusiu arba pavargusiu.
Mokykloje Jonukas sėdi trečiame suole prie lango su berniuku. Pamokų metu Jonukas nuolat kelia ranką, jei mokytoja jo nepaklausia, atsakymą pasako garsiai. Gali ateiti ir prie mokytojos stalo, parodyti ką padaręs. Mokytojai padarius klaidą, ne taip ką pasakius, jis pastebi, pastabas reiškia garsiai. Mokytoja susierzina, pyksta, nes jo elgesį tiktų pavadinti priekabiavimu.
Klasės vaikai jo nemėgsta. Jonukas nori sėdėti vienas. Suole sėdi užėmęs 2/3 erdvės. Dažnai nesutinka su mokytojos pastabomis dėl rašymo, skaičiavimo ir priekaištauja jai, sakydamas, kad jį ne
eteisingai, klaidingai vertina.

Psichodinaminė Z.Froido (S.Freud) asmenybės teorija

Pasak Z.Froido asmenybės modelį, asmenybėje gyvena sąmonės ir pasąmonės sluoksniuose. Jo nuomone žmogaus elgesys labai priklauso nuo pasąmonės, o ne nuo sąmonės. Vaiko, suaugusiojo elgesys tam tikru momentu priklauso nuo dviejų poreikių: gyvybės (arba sekso) ir agresijos (arba mirties). Taigi žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Žmogaus psichikoje Froidas išskyrė tris lygius.
ID apima įgimtus ir paveldėtus psichikos bruožus, tai tarsi instinktų energijos rezervuaras, iš kurio aprūpinamos kitos sritys. Taigi Jonuko ID yra chaotiškas ir veikia iracionaliai. Čia kyla pirminiai motyvai ir impulsai, daugiausia lytiniai ir agresyvūs. Savo agresyvumą Jonukas užslopina namuose, tačiau mokykloje jo agresyvumas išsiveržia į išorę amžinu konfliktu su mokytoja. Jonukas nori, kad jo užgaidos būtų patenkinamos tučtuojau ir visiškai nesvarbu, kokios bus pasekmės. Jonukas pamokos metu nuolat kelia ranką, žinodamas ar nežinodamas atsakymo. O jei mokytoja jo nepaklausia, jis garsiai atsako visai klasei. Jonukui nesvarbu ar tikslo pasiekimui naudojamos moraliai priimtinos normos. Jonuko ID svarbu tik patenkinti poreikius ir patirti pasitenkinimą. Jonukas siekia malonumo, patiriant pasitenkinimą ir išvengiant nepasitenkinimo (jo norai ir užgaidos visada būna patenkinami mamos).
Jonuko ID stengiasi pašalinti visus jaudinimus ir grįžti į ramybės būseną.
EGO. Žmogus ilgai neišgyventų, jei jo elgesiui vadovautų ID. No

orint išgyventi, negalima elgtis remiantis fantazijomis ar pasiduoti staigiems impulsams, reikia išmokti veikti realybėje. EGO – tai tarpinė grandis tarp ID ir SUPEREGO. Jonukui susiduriant su išoriniu pasauliu, savo instinktyvius poreikius reikia suorganizuoti taip, kad juos būtų galima bent jau išreikšti. Jonuko EGO nereikia daryti nieko kita, tik siekti naudos ir vengti žalos. Vaikas pradėdamas ką nors daryti, turi išmokti atsižvelgti į realybę. Jonukas nesugeba įvertinti realios situacijos, pastoviai nesutaria su mokytoja dėl klaidų, moko mokytoją kaip reikia dirbti. Jonukas nesugeba įvertinti savo galimybių. Jonuko EGO nėra galutinai susiformavęs, kuris turėtų sutramdyti staigų impulsą, atsižvelgiant į realybę. EGO formuojasi, kai ID suvokia kliūtis, su kuriomis gali susidurti išoriniame pasaulyje. Jonukas reikalauja, kad būtų patenkinami visi norai, bet kokiomis priemonėmis. Čia Jonuko ID atstovauja nevaldomoms aistroms, o EGO – snaudžia.
Tėvas retai būna namuose, tačiau, kai sugrįžta, kelia reikalavimus neatsižvelgdamas į tuometinį šeimos klimatą. Mama ilgai nemačiusi tėvo, jam pataikauja. Matydama tokį tėvų elgesį, Jonukas bando šitaip elgtis ir mokykloje. Reikalauja iš mokytojos paklusnumo ir atsidavimo jam.
Z.Froido nuomone, SUPEREGO atsiranda vaikystėje. Kai vaikai pavydi vienam iš tėvų dėmesio ir meilės. Kadangi tėvas pasirodo retai, tai Jonukas pavydi tėvui motinos meilės. Jonukui kelia nerimą tas pavydas ir pyktis, kurį jaučia tėvui. Norėdamas apsisaugoti nuo pavojingų impulsų, kuriuos jaučia tu
uo metu, Jonukas perėmė tėvų vertybes ir vertinimus (kokie santykiai namuose su artimaisiais, tokie santykiai mokykloje su mokytoja ir klasės draugais).
Mokėjimas spręsti gyvenimo problemas, priklauso nuo mūsų psichinės pusiausvyros, kuri priklauso nuo EGO sugebėjimo vykdyti visus jam keliamus reikalavimus. EGO yra vykdančioji dalis, kuri turi, tarnauti trims „baisuoliams“ – ID, REALYBĖ ir SUPEREGO. EGO turi vykdyti biologinius ID reikalavimus, bet tokiu būdu, kuris pirma atitinka realybę, antra neprieštarauja SUPEREGO įsitikinimams. Tai yra sunkus uždavinys, tuo labiau, pasak Z.Froido, EGO yra silpnas – jis neturi savo energijos, ją gauna iš ID, todėl EGO dažnai jaučia nerimą, baimę, kad gali neįtikti vienam iš trijų savo „baisuolių“. Todėl EGO visada gali jausti „realų nerimą“ dėl išorinio pasaulio pavojų. Jonukas nėra tikras dėl tėvų santykių ir jų ateities. Jis gal būt mano, kad yra kaltas dėl tėčio nebuvimo namuose. Jonukas nesupranta, kad tėtis materialiai aprūpina šeimą, nes realybėje mato, kad tik mama juo rūpinasi. Jonuko SUPEREGO svarbiausias uždavinys, savikritika, ji vadovaujasi tėvų įdiegtais idealais, kurie atspindi visuomenės vertybių bei moralės normas. Jonukas turi abu tėvus, tačiau jo šeima nėra normali. Jonukas nemato normalių bendravimo santykių tarp tėčio ir mamos, todėl jis nemoka bendrauti su savo klasės draugais.
Instinktai – tai vienintelis šaltinis, teikiantis energiją žmogaus veiksmams, kai psichika aprūpinta energija, organizmas verčiamas siekti tikslo. Manoma, kad instinkto šaltinis yra fiziologinis, o ne psichologinis. Sužadintas instinktas atsiranda psichikoje.
Instinkto tikslas – tai veiksmas, kuris panaikina vidinę įtampą ir kuriuo siekiama instinktą patenkinti. Jonuko mama rūpinasi, kad jos sūnus būtų pavalgęs. Jam grįžus iš mokyklos, pietūs jau būna paruošti. Netgi einant miegoti Jonukas reikalauja mamos skanumynų. Jonuko gyvybinių instinktų patenkinimo objektas nukreiptas į mamą, nes ji vienintelė patenkina Jonuko visas užgaidas. Tačiau kaip Froidas teigė, instinktų patenkinimo objektas gali keistis, priklausomai nuo to, kaip arba per ką instinktas pasiekia savo tikslą.
EROS tikslas – pakelti gyvenimą į aukštesnį lygį ir jį pratęsti, o THANATOS tikslas – siekia grąžinti subjektą į pirmykštę, neorganinę būseną, t.y. siekia sunaikinti gyvybę organizme. Mirties instinktas išeina į išorinį pasaulį kaip agresyvumo ir destrukcijos instinktas.
EROS – gėris, THANATA – blogis. Yra pašalinis poveikis, kuris nusprendžia, kas bus pavadinta geru ar blogu.
Kadangi to neužtikrina asmens jausmai, jis turi turėti motyvą, kad paklustų tai pašalinei įtakai. Tas motyvas lengvai randamas Jonuko bejėgiškume ir priklausomybėje nuo kitų žmonių (mama, iš dalie tėtis, brolis sesuo, mokytoja) ir tai galima pavadinti baime prarasti meilę. Tėvas retai pasirodo namuose, o jeigu ir mama paliks jį?. Jei jis praras mamos meilę, nuo kurios yra priklausomas, jis praranda ir apsaugą nuo įvairių galimų pavojų. Jis bijo, kad stipresnis asmuo panaudos jėgą bausmei prieš jį. Jonuko agresyvumą iš dalies lemia kiekis baudžiamosios agresijos, kurios jis tikisi iš savo tėvo.
Gyvenimo ir mirties instinktai visada reiškiasi kartu, yra susiję ir pasirodo įvairiomis proporcijomis, ir todėl tampa mums neatpažįstami.
Nei tenkinant materialius poreikius, nei gerinant Jonuko gyvenimo sąlygas, negalima pakeisti agresyvumo lygio.
Jonukas šeimoje yra lepinamas mamos, taip ir tėvo, kuris retai mato savo jaunėlį sūnų. Švelnus ir nuolaidžiaujantis tėvas yra pernelyg žiauraus SUPEREGO formavimosi priežastis, nes veikiamas tos meilės, vaikas negali išreikšti savo agresyvumo, kaip tik nukreipti jį į vidų (savęs naikinimo mechanizmas). Tačiau galimas ir toks variantas – Jonukas nepatyręs tėvų meilės, įtampos tarp EGO ir SUPEREGO neturi, visas jo agresyvumas nukreipiamas į išorę (mokytoją, klasės draugus).
Pagal amžių Jonukas turėtų būti latentinėje fazėje. Tačiau elgesyje atsispindi oralinės, analinės, falinės stadijų liekanos. Gal būt oralinėje stadijoje Jonukas patyrė frustraciją bei nerimą. Norimas objektas (pvz., čiulptukas) galėjo būti nepaduotas tuo momentu, kai Jonukas jo norėjo. Kadangi Jonuką prižiūrėjo ateinanti į namus auklė. Tikriausiai Jonukas turėjo laukti, nerimauti, kol auklė patenkins jo norus. Tėvai Jonukui perdavė tam tikrai visuomenei būdingus kultūros reikalavimus, kad gyvenime yra ir frustracijų, ir malonumų, turėjo išmokti nemalonias situacijas spręsti tam tikrais būdais (Jonukas neišlaukdavo, kol mokytoja jį pakvies atsakinėti). Kitas nemalonus jausmas Jonukui išliko – nerimas. Jonukas galėjo nerimauti, kad norimu metu nėra trokštamo objekto (mamos), nes šalia būdavo auklė. Nerimo šaltiniai yra ir suvokimas, kad motina nebūna su juo arba tėvą retai mato. Jonuko poreikiai oralinėje stadijoje buvo ignoruojami, todėl nemalonioje situacijoje Jonukas valgo, daug kalba, šaukia.
Analinėje stadijoje turėjo susiformuoti Jonuko tokie svarbūs bruožai, kaip užsispyrimas, taupumas, tvarkingumas. Tačiau gal būt su Jonuku buvo elgiamasi itin griežtai, todėl Jonukas yra smulkmeniškas (kabinasi prie mokytojos nepadėto taško, ar neteisingai parašytos raidės).
Jonukas yra įsitempęs, neorganizuotas, netvarkingas (pats nesusiplauna indų, kiekvieną kartą ima vis švarų indą.).
Falinės stadijos periode sūnus trokšta motinos ir laiko tėvą grėsmingu konkurentu (mama mažai bendrauja su Jonuku). Jonukas turėjo išgyventi EDIPO kompleksą, kastracijos baimę. Kastracijos nerimas išstumia lytinį potraukį motinai, kartu ir priešiškumą tėvui. To pasekmė – identifikavimas su tėvu. Tiktai klausimas, kokius gi tėvo bruožus Jonukas identifikavo? Manau, kad šioje stadijoje EDIPO komplekso problema liko neišspręsta, todėl ateityje Jonukui gali kilti problemų bendraujant su vyresniais.
Taigi Jonukas pagal savo amžių turėtų būti latentinėje stadijoje. Šioje stadijoje vaikų seksualumą stipriau slopina socialinė ir kultūrinė veikla.
Edipiškas Jonuko varžybas gali pakeisti rungtyniavimas mokykloje arba sporto aikštelėje, seksualinį smalsumą – noras pažinti, žinoti. Tačiau Jonukas nelanko jokių būrelių. Mama neleidžia atsivesti draugų, nei jam pačiam kurs nors eiti. Todėl Jonukas neįgis įvairių socialinių ir pažinimo įgūdžių. Juk šiame periode vaikai įsisąmonina naujus bendravimo sugebėjimus, kultūrines vertybes, nes jį supantis pasaulis gerokai išsiplečia. Vaikas bendrauja nebe tik su savo šeimos nariais, bet ir su mokytojais, kaimynais, bendraamžiais ir kt. O Jonukas „bendrauja“ tik su ateinančia studente.
Gynybos mechanizmai. Savo pozicijas EGO stiprina įvairiais gynybos būdais. Jonukas yra pasirinkęs projekcinį gynybos būdą. Nes jis linkęs savo jausmus, išgyvenimus, impulsus priskirti kitiems žmonėms (mokytojai). Yra toks posakis: „Kuo pats kvepia, tuo kitą tepa“. Šis gynybos būdas yra susijęs ir su kita Jonuko savybe: jam geriau jausti pavojų ir grėsmę iš išorės, o ne iš vidaus. Kitus kaltinti lengviau negu save.

Gynybos būdai padeda EGO prisitaikyti prie ID, SUPEREGO ir realaus pasaulio reikalavimų. Ne visa gynyba būna geriausia išeitis, kartais ji trukdo žmogui suprasti save, išsiaiškinti savo poreikių, norų ir minčių. Dėl gynybos sumažėja žmogaus pažintinės ir kūrybinės galios, nes daug psichinės energijos išeikvojama kovai su savimi, iš tikrųjų savęs gerai neperpratus. [Furst.M. Psichologija. V.,1998; KTU. Psichologija studentui. K., 2000; Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. V., 1996]

Karlo Gustavo Jungo (C.G.Jung)
analinė asmenybės teorija

K.G. Jungas manė, kad pasąmonėje glūdi žymiai daugiau nei nuslopinti seksualumo ir agresijos potraukiai.
Asmenybėje Jungas išskyrė tris, iš dalies tarpusavyje susijusias sistemas. Ego, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę. Kolektyvinės pasąmonės pažinimui Jungas skyrė ypatingą dėmesį. Svarbiausi jos komponentai yra archetipai. Arčiausiai sąmonės yra šie archetipai: persona, šešėlis, anima ir animus. Žymus Jungo indelis į psichologiją – asmenybės tipologijos. Intraversija ir ekstraversija.
Jonuko Ego, tai jo sąmonės centras, kuris jungia mintis, jausmus, atsiminimus, pojūčius. Jų dėka, Jonukas turėtų suvokti save kaip visumą. Į Ego įeina ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio suvokimas, bei žinios apie jį.
Persona yra Ego kaukė, tas vaizdas, kurį ego pateikia išoriniam pasauliui. Jonuko namai – tai jo vidinis pasaulis, mokykla – išorinis pasaulis. Jonuko elgesys skiriasi. Namuose jis ramus, mokykloje agresyvus, aktyvus. Jonuko Persona priklauso nuo vaidmenų, kuriuos jis pasirenka. Namuose jis vienoks, mokykloje pamokų metu kitoks, bendraudamas su klasės draugais dar kitoks. Jonuko „namų“ Persona uždarė jį tarsi į narvą ir taip trukdo jam prisitaikyti prie aplinkos. Jonukas mokykloje užsideda „blogiuko“ kaukę, kuri reikalauja visada dėmesio, nesvarbu, kad klasėje yra ir kiti mokiniai. Namuose, jis sulenda į savo kiautą ir užsidaro, šitaip irgi reikalaudamas dėmesio. Jonuko gyvenimas nėra pilnavertis, nes pasireiškia tik maža psichikos dalis – Persona. Harmoningo žmogaus Persona turi būti pakankamai išlavėjusi, bet ne kitų asmenybės struktūrų sąskaita. Kaukė gali būti naudinga, jei žmogus per daug neįsijaučia į vaidmenį ir nepasidaro svetimas sau.
Jonukas tarsi susitapatino su persona, todėl jis negali prisiimti savo klaidų ir silpnybių, visas jas priskirdamas kitiems žmonėms (mokytojai).
Šešėlis tai tokia psichikos dalis, kurioje slypi tai, ko mes savyje nepriimame. Kartais savo Šešėlis primetamas kitiems žmonėms. Jonukas nuolat taiso mokytojos padarytas klaidas, galimas daiktas, kad Jonukas pats daro daug klaidų rašydamas ir skaičiuodamas. Jonuko Šešėlyje iš sąmonės yra išstumtas patyrimas. Jo nepasitikėjimas klasės draugais, mokytoja. Neatpažintas šešėlis yra pavojingas, nes tuomet ne tik projektuojama nenorimas neigiamas ypatybes į kitus, bet ir leidžiama šešėliui save užvaldyti.
Namuose tikriausiai net neįtariama. Kad Jonukas agresyviai elgiasi su mokytoja. Tačiau Jonukas nepriima savo elgesio kaip trūkumo, ir tuo pačiu dar labiau save riboja. Visą tai Jonukas mato namuose. Obuolys nuo obels toli nekrenta. Mama su tėčiu bendrauja dviprasmiškai, todėl Jonukas taip pat išmoko dviprasmiškai elgtis.
Jonuko tėvai ir mokytoja turėtų jį atpažinti, nepriklausomai nuo to, ar Šešėlis yra teigiamas, ar neigiamas. Tai yra pirmasis savęs pažinimo ir tolesnio asmenybės tobulinimo žingsnis.
Šešėlio turinį sudari visi tie norai, prisiminimai, įvykiai, kuriuos individas atmeta kaip nesuderinamus su Persona ir prieštaraujančius visuomenės standartams bei normoms.
Į savo Šešėlį Jonukas sudeda, tai kas blogiausia ir ko nenorėtų turėti, taip pat trūkumus, kurių Jonukas neatpažįsta. Šešėlis formuojasi nuo pat vaikystės. Jonuko Šešėliui atsirasti paskatino retas tėvo buvimas namuose. Gal būt pavydas vyresniam broliui ir seseriai, kurie gali išeiti iš namų ir užsiimti savo mėgstama veikla. Nerimas, kurį Jonukas jaučia nesant tėvui. Jonuko Šešėlio ypatybę galima atpažinti ir tada, kai jis įtūžta ant savo mokytojos, kuri neteisingai, anot jo, vertina.
Pasak Jungo, svarbu žinoti, kad Šešėlis egzistuoja, kad nėra žmonių be trūkumų. Reikia išskirti jo ypatybes, ketinimus, atsiradimo istoriją. Kartais vien supratus trūkumo atsiradimo priežastį, Šešėlis susilpnėja arba išnyksta.
Anima ir Animus – psichikos dalys, kurios atspindi nesąmoningas priešingos ir savo lyties struktūras. Šių struktūrų turinys nesutampa su vyro ar moters įvaizdžiu. Šie du archetipai išsikristalizavo iš vyrų ir moterų bendruomeninio gyvenimo patirties. Kiekvienas vyras turi savyje moterį. Šis moteriškas elementas vadinamas Anima. Jonuko pasąmonėje Anima yra giliai išsišaknijusi, todėl jis dažnai būna depresijos būsenoje, nepatenkintas, nerimastingas, atsiskyręs. To priežastis – Jonuko bendravimo lauke dominuoja moterys (mama, auklė, mokytoja, sesuo, studentė).
Taigi kiekviename iš mūsų yra Animus ir Anima, tik nevienodai išreikštos. Genetinis lyčių skirtumus socialinis gyvenimas dar labiau išryškina, dėl to kita dalis yra išstumta ir nepakankamai išvystyta. Antai manoma, kad vyras turi nerodyti savo jausmų, o moteris – nesikrimsti, jeigu jai trūksta loginio mąstymo. Tokie archetipai asmenybę per daug apriboja, skurdina, tačiau išstumtieji aspektai nedingsta – jie tiesiog glūdi pasąmonėje ir daro žmogui poveikį iš tenai.
Asmeninė pasąmonė. Šiame pasąmonės sluoksnyje glūdi vaikystėje išstumti agresyvūs Jonuko jausmai tėvui. Anima ir Animus iš dalies irgi yra šiame pasąmonės sluoksnyje. Asmeninę pasąmonę sudaro įsisąmoninti išgyvenimai, kurie buvo išstumti, pamiršti arba nuslopinti. Asmeninėje pasąmonėje svarbią vietą užima kompleksai. Kompleksai gali turėti įtakos neįsisąmonintam žmogaus elgesiui. Jonuko ir tėvo santykiuose, susiformavęs Tėvo kompleksas, kuris turi įtakos Jonuko mintims ir jausmams. Čia įeina ne tik archetipinis tėvo vaizdas, bet ir visi išgyvenimai bei tarpasmeniniai santykiai su tėvu. Nemanau, kad Jonuko ir tėvo santykiai yra šilti, nes Jonukas nėra visiškai tikras dėl šių santykių. Jonuko ir „Tėvo“ kompleksas išryškėjo, kai pasikeitė aplinka. Jonukas turėjo prisitaikyti prie naujų reikalavimų ir sunkumų. Netgi antroje klasėje būdamas, Jonukas dar ne adaptavosi mokykloje. Todėl jis išgyvena nerimą, įtūžį, agresiją, baimę. Jis nežino kaip reikėtų reaguoti į problemas „vyriškai“, neturi atitinkamų vaizdinių, lūkesčių ateičiai. Todėl mokymąsi mokykloje suvokia klaidingai.
Kompleksai yra natūralūs ir būtini psichikos dariniai. Jie gali plėtotis teigiama arba neigiama linkme. Jonuko atveju – kompleksas plėtojamas neigiama linkme.
Kolektyvinė pasąmonė yra paveldima ir bendra visai žmonijai. Nuo pat gimimo žmogaus elgesį lemia kolektyvinė pasąmonė. Per ją žmogus tam tikru būdu patiria visos žmonijos evoliuciją. Taigi nuo seno susiformavęs stereotipas, kad moteris rūpinasi šeimos židiniu, augina vaikus, o vyras neša į namus maistą. Jonuko šeimoje – šeimos židinio sergėtoja ir vaikų prižiūrėtoja mama, o „medžiotojas“ – tėvas.
Kolektyvinę pasąmonę sudaro archetipų visuma, t.y. praeities kartų paveldėti bendriausi vaizdiniai, idėjos, daug lemiantys žmogaus požiūrį į save ir pasaulį. Kolektyvinė pasąmonė daro poveikį asmenybės struktūros susiklostymui nuo pat žmogaus gimimo. Kolektyvinėje pasąmonėje sukondensuotas mūsų protėvių protas, mąstysena, jausena, pasaulio supratimas.
Kolektyvinėje pasąmonėje nėra moralės normų, laiko erdvės kategorijų. Jos turinį sudaro tam tikros psichikos struktūros, vadinamos archetipais.
Archetipai organizuoja žmogaus elgesį, emocijas, suvokimą, mintis. Žmogus gali įsisąmoninti archetipo turinį, bet ne patį archetipą. Archetipai priklauso nuo individo gyvenimo situacijos (kultūros, šeimos aplinkos ir kt.).
Motinos archetipas. Susiliejus archetipų energijai ir vaiko aplinkai, vaiko psichikoje atsiranda tam tikrų kompleksų. Jų pobūdis energijai ir vaiko aplinkai, vaiko psichikoje atsiranda tam tikrų kompleksų. Jų pobūdis priklauso nuo kūdikio ir motinos sąveikos. Motina kūdikiui atstovauja pasaulį. Kai mama bendrauja su vaiku, atsiliepia į visus jo poreikius, vaikas patyria, kad pasaulis jam tinka. Tačiau Jonukui taip nėra. Šalia jo būna ne mama, o auklė. Todėl Jonukui nekyla pasitikėjimo savimi ir „gero pasaulio“ jausmas, kuris turėtų skatinti Jonuką veikti ir tyrinėti pasaulį. Jonuko psichikoje susidarė visai kitoks kompleksas, gimdantis nerimą, abejones, neviltį. Vaikui labai svarbu jausti, kad mama yra čia ir yra jam. Kiekvienas žmogus suranda savo tapatumą per kitą. Todėl Jonukui nepaprastai svarbu būti atspindėtam. Jonuko mama mažai bendrauja su juo, todėl ji visiškai nepatenkina Jonuko bendravimo poreikių. Jonuko pasąmonėje gali užsimegzti dar neįsisąmonintas jausmas „aš netinku pats sau“. Vėliau dėl psichologinės atmosferos šeimoje, vaikui įtakos pradeda turėti tėvo psichinė būsena, bei tėvų tarpusavio santykiai.
Slogi atmosfera Jonuko šeimoje, niekad neišsakomos paslaptys, neaptartos emocijos, netiesiogiai veikia Jonuką. Jis instinktyviai užima tam tikrą tėvų poziciją. Jonukas garsiai protestuoja (ginčai su mokytoja) arba nesąmoningai mėgdžioja tėvus (santykiai su bendraamžiais). Abiem atvejais Jonukas išreiškia priklausomybę nuo tėvų ir yra priverstas išgyventi tėvų nenuoširdumą, veidmainystę, savigraužą (tėvas tikriausiai jaučiasi kaltas, kad retai būna namuose, mažai bendrauja su vaikais, mama taip pat jaučiasi nelaiminga, kad mažai gali skirti dėmesio jaunėliui, nes pirmi du vaikai jau pakankamai dideli ir savarankiški.).

Jonuko asmenybės tipologija. Jonukas yra intravertas – užsisklendęs savyje, jautriai reaguoja, stengiasi būti vienas. Tačiau nėra korektiškas. Jis turi ir ekstraverto savybių – judrus, gyvai reaguoja į aplinką. Jonukas juntantis (sensorinis) tipas – tikrovę suvokia beveik realiai, vengia vertinimų. Objektus mato tokius, kokie yra. Kreipia dėmesį į detales ir tikslumus. [KTU. Psichologija studentui. K., 2000; Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. V., 1996]

Alfredo Adlerio (A.Adler)
individualioji asmenybės teorija

Adleris į žmogaus psichiką žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus gyvenime. Adleris teigė, kad asmenybės vystymasis yra bandymas kompensuoti menkavertiškumo jausmą. Jis pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kurį pavadino socialiniu interesu. Siekdama panašumo asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Jonukas bendraudamas tik su moterimis (mama, auklė, studentė, mokytoja) jaučia nepilnavertiškumo kompleksą, tarsi jis nėra pakankamai vyriškas, kad su juo bendrauja tik moterys, su tėčiu matosi gan retai, kuris kam galėtų suteikti stiprybės, pasitikėjimo savimi. Jonukas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų (nuo vyresnio brolio ir sesers, tėvų, mokytojos, auklės.), mažai galintis. Šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent, čia pasireiškia įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Jonukas pamokoje dažnai kelia ranką, jei mokytoja jo nepaklausia jis pats garsiai atsako atsakymą. Nors mokytoja jo ir nekviečia, Jonukas ateina prie jos ir parodo išspręstą matematikos užduotį.
Taigi, asmenybė, siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Pasak Adlerio, asmenybė, siekdama savo tikslų, susikuria individualų gyvenimo stilių. Jį žmogus pasirenka 5-6 gyvenimo metais, ir visa tolesnė jo veikla yra kryptingas šio stiliaus įgyvendinimas. Taigi Jonukas jau turėjo būti pasirinkęs gyvenimo stilių.
Pirma versija. Pasirinkdamas gyvenimo stilių, Jonukas turėjo iškelti sau šiuos klausimus:
1) Koks šis pasaulis?
2) Ko galima tikėtis iš žmonių?
3) Kas esu aš pats?
4) Ko verta siekti?
5) Kaip geriausia tai daryti?
6) Ko reikia vengti?
7) Kas yra svarbu ar nesvarbu?
Tai tarsi instrukcija, kurios Jonukas negalėtų žodžiais išdėstyti, tačiau intuityviai ja vadovaujasi. Gyvenimo stiliui savitos idėjos, aktyvumo lygis, nuostatos, kurios atsispindi santykiuose su aplinka. Gali būti, kad Jonukas sąmoningai nesuvokia gyvenimo stiliaus ir gyvena ne pagal jį. Todėl ir kyla įvairūs konfliktai. Gyvenimo stilius suformuoja ir savitus problemų sprendimo būdus. Tai išryškėja, kai žmogus susiduria su sunkumais. Gyvenimo stilius įtakojamas gimimo eiliškumo ir tėvų – vaikų santykių pobūdžio.
Sugrįžkime prie Jonuko menkavertiškumo. Jo menkavertiškumui atsirasti turėjo įtakos:
1)Jonuko lepinimas;
2)Retas tėvo buvimas namuose.
Kaip bekiltų menkavertiškumo jausmas, Jonukas gali net per stipriai bandyti jį kompensuoti, ir tada gali atsirasti pranašumo kompleksas. Todėl Jonukas perdėtai vertina savo sugebėjimus, pasipūtęs, perdėtai išdidus, egocentriškas ir linkęs nuvertinti kitus (nuvertina mokytojos darbą, nebendrauja su klasės draugais).
Jonukas pasirinko vengimo stilių. Jis nebando susidoroti su gyvenimo problemomis. Todėl išvengdamas problemų, jis išvengia ir bet kokio pralaimėjimo galimybės.
Dominavimo, gavimo, vengimo gyvenimo stilių pasirinkę žmonės nėra pasiruošę susitvarkyti su gyvenimo problemomis. Jiems trūksta socialinio intereso – suderinamumo su kitais žmonėmis.
Antra versija. Savo gyvenimo stilių mes kuriame vaikystėje, o vėliau, iki pat mirties, jį saugome ir puoselėjame, nors dažniausiai to visai neįsąmoniname. Kaip jau minėjau, gyvenimo stilius kuriamas ankstyvojoje vaikystėje, kai vaikas yra labai jautrus ir pastabus, tačiau dar nepajėgia įžvelgti pasaulio sudėtingumo. Jis pažįsta tik gana siaurą aplinką, todėl gyvenimo stilius gali būti nepakankamai universalus ar net gerokai ribotas – tik vaikystėje tai buvo geriausias iš įmanomų būdų pasiekti savo tikslus. Jonuko šeimoje, kur tėvas griežtas ir ūmus, siekiantis savo tikslų agresyviai, o mama nuolaidi ir mokanti apeiti kliūtis ar sulaukti tinkamos progos savo tikslų įgyvendinimui. Jonukas irgi seks tėvų elgesiu arba, prisitaikydamas prie jų, kurs savo tikslų užsispyrimu ir maištavimu.
Kartais net jausdami nepasitenkinimą savimi ir grauždamiesi dėl netikusių poelgių, nedrįstame pažvelgti į save ir savo gyvenimo stilių.
Ir tik patyręs gilų sukrėtimą, Jonukas kartais atitoks ir pasitikrins savo santykį su realybe. Pavyzdžiui, jau kelintą kartą įsivėlęs į konfliktą mokykloje, supras, kad klasės draugai – tai ne brolis ir sesuo, su kuriais turi nuolat kovoti dėl tėvų dėmesio ir įvertinimo. Neįtikęs savo mokytojai, supras, kad ji – nebaudžiantis tėvas, kuriam turi paklusti. O jeigu mokytoja, išvadinusi „mamytė sūneliu“ ir atsisakiusi vykdyti Jonuko užgaidas, trenks durimis, supras, kad ji – ne nuolaidi, Jonuką dievinusi mama. Aplinką matome tendencingai, kaip sakė Adleris, vadovaujamės savo asmenine logika. Asmens logika pagrįsta vieno žmogaus gyvenimu ir kartais prieštarauja sveikam protui, kuris paremtas gamtos ir žmonių sambūvio dėsniais. Pavyzdžiui, išlepintas Jonukas tuo tarpu gali manyti „aš esu ypatingas žmogus, aplinkiniai privalo paisyti mano nuotaikų ir norų“.
Gyvenimo stilius nėra nepakeičiamas. Žmogus visada dar turi neatskleistų išteklių, kūrybiškumo.
Gimimo eiliškumas turi didelę reikšmę žmogaus gyvenimo stiliui, nes su kiekvienu vaiku keičiasi tėvų požiūriai į vaikus, kiekvienam vaikui sukuria skirtingas socialines sąlygas. Adleris išskyrė tris svarbiausias vaiko pozicijas šeimoje – pirmas vaikas, antras vaikas ir paskutinis vaikas.
Jonukas jauniausias vaikas šeimoje, jis nesusidūrė su „nukarūnavimu“ ir tapo visos šeimos lepūnėliu. Siekdamas pralenkti vyresniuosius, jis galėjo vystytis ypač greitai, tačiau įvyko priešingai, kadangi jis yra lepinamas, tai neišmoko nieko sau padaryti (nesuplauna indų, nesusideda pamokų, savarankiškai neruošia namų darbų.). Jonukas sunkiai susidoros ir su gyvenimo problemomis ateityje.
Menkavertiškumo jausmas kartais pasiekia stadiją, kai ima reikštis giliai įsišaknijęs baikštumas. „Normalus“ menkavertiškumo jausmas, savo nepakankamumo pripažinimas, reikalauja kompensacijos; tariamą silpnybę reikia įveikti. Įsisąmonintą nepakankamumą Adleris laiko svarbiausiu tolesnio žmogaus tobulėjimo veiksniu.

Socialinis interesas yra tikroji, būtina ir natūrali kiekvieno žmogaus trūkumų kompensacija. Socialinis interesas – bendrumo jausmo poreikis. Tai yra įgimtas poreikis, kurį reikia sąmoningai ugdyti. Asmenybės augimas jį stipria, nepasisekimas – silpnina.
Jonukui socialinis interesas nėra ugdomas nuo pat vaikystės, nelankė darželio, mažai bendrauja su broliu ir seserimi, savo tėvą labai retai mato, mama taip pat su juo mažai bendrauja. Jonuko nemėgsta klasės draugai, nes jis nemoka su jais bendrauti. Jonukas jaučiais atstumtas, todėl ir nori sėdėti vienas.
Socialinis interesas yra normalumo barometras. Socialinį interesą turintis žmogus jaučiasi vertingas, saugus, būna drąsus, optimistiškas, prisitaiko prie gyvenimo sąlygų.

Socialinio intereso neturintys siekia dominuoti, būdami agresyvūs arba pernelyg nuolankūs, paslaugūs. Jiems trūksta nepriklausomybės. Nusivylimo jausmas verčia nervingas asmenybes ieškoti neužtarnauto reikšmingumo kitų akyse arba kitais būdais apsisaugoti nuo kentėjimų ar nesėkmių. Jie stengiasi izoliuotis nuo kitų žmonių ir nuo problemų, yra linkę perkelti atsakomybę nuo savęs kitiems žmonėms ar apkaltinti išorines priežastis, todėl nepanaudoja visų savo galimybių. Jonukas dažnai nesutinka su mokytojos pastabomis dėl rašymo, skaičiavimo ir priekaištauja sakydamas, kad mokytoja neteisingai jį vertina. Adleris teigė, kad kai kurie saugiai nesijaučiantys žmonės, imasi tam tikrų gynybos būdų: ar apkaltina kitus, ar atgailauja ir kaltina save, ar nerimauja, užsidaro nuo visų. [Furst.M. Psichologija. V., 1998; KTU. Psichologija studentui. K., 2000; Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. V., 1996]

Eriko Berne (E.Berne) transakcinės analizės teorija

Eriko Berne sukurta transakcinės analizės teorija matė kiekviename žmonių kontakte pasikeitimą tam tikromis vertybėmis – transakcija. Bendraudami mes dažnai nelabai linkę derintis prie kito, o juo labiau – nusileisti. Neretai žmonės stengiasi gauti transakcijų metu daugiau, negu duoti, o kartais net nori priversti kitus mokėti už savo klaidas. Tokias gana standartines situacijas Erikas Berne pavadino žaidimais. Žaidžiant ne psichologinius žaidimus, žaidėjas žino žaidimo taisykles. Bendraujant tarpusavyje dažnai nutinka taip, kad žmogus nesuvokia esąs įtrauktas į žaidimą, o suvokęs nelabai žino, kaip iš jo pasitraukti, nes socialinių normų prasme žaidėjo elgesys yra ganėtinai korektiškas. Žaidimus, kuriais manipuliuojama kitu žmogumi, ieškant sau naudos, pavadinsime blogais. Tačiau galima žaisti ir gerus žaidimus, kur gausime sau naudos ir duosime kitiems. Tik kažkodėl tuos žaidimus žaidžiame labai retai.
Jonukas yra pasirinkęs manipuliacinio lygio bendravimą. Taip jis bendrauja su mama ir mokytoja. Bendraudamas su mama jis nori gauti materialinę naudą, bendraudamas su mokytoja – psichologinę. Jonukas visokiais būdais ieško mamos ir mokytojos silpnų vietų, kad pasinaudodamas jomis galėtų pasiekti savo tikslų. Jonukas vakarais nenori anksti eiti miegoti, bando visokiais būdais atidėti „miegojimo procedūrą“. Matydamas, kad mama nenusileidžia, Jonukas provokuoja ją tol kol prieinama kompromiso, kuris būna naudingas Jonukui, o ne mamai. Kad mama sudėtų mokyklinius reikmenis, Jonukas apsimeta labai išsiblaškiusiu arba pavargusiu.
Psichologinę naudą galima gauti siekiant, kad kitas žmogus sumištų, susidrovėtų, pasimestų. Tada jį galima pažeminti, parodyti, koks jis nekompetetingas. Jonukas klasėje nuolat kelia ranką pamokų metu, o jei mokytoja jo nepaklausia, tada jis garsiai atsako visai klasei, taip manipuliuodamas su mokytoja. Jonukas nori pakelti savo prestižą klasės draugų akivaizdoje ir patirti didžiulį pasitenkinimą. Mokytoja tikriausiai supranta, kad Jonukas elgiasi taip specialiai, turėdamas tam tikrą tikslą, tačiau ne visada žino kaip į tai reaguoti ir elgtis. Jonukas – tai nesėkmių persekiojamas vaikas, nerandantis savęs įtvirtinimo kitais būdais, todėl aplinkiniai leidžia jam taip elgtis, juo labiau, kad jis pats savų tikrųjų motyvų gali ir neįsisąmoninti. Manipuliacijos gali ilgai tęstis. Visų pirma todėl, kad Jonuko silpnybes ne visi gali iš karto pastebėti. Kita vertus, Jonukas gali viską suplanuoti iš anksto.
Jonuko bendravimas su tėčiu – standartinis. Abu jie tarsi užsideda kaukes. Dėl amžiaus ir statusų skirtumo, neigiamos patirties, taupant laiką, kiekvienas iš jų galvoja, kaip čia bendrauti nebendraujant. Jonukas gal ir galėtų atsiskleisti , bet dėl tėvo neprieinamumo, neliečiamumo, nenatūralaus, apsimestinio paslaugumo, jų bendravimas dažnai palieka nemalonių nuotrupų. Slapstymasis po kauke yra vienas iš žaidimo elementų.
Reikia pasakyti, kad bendravimas nevyksta vienu kuriuo nors lygiu. Yra daug situacijų, kai neišverčiame be formalaus standartinio bendravimo., bet daugelį jų lydi vaidyba ar dalykiškumas.
Pasak Berne, socialinius kontaktus galima apibūdinti dviem formomis: žaidimais ir artumu, intymumu. Natūraliai kyla klausimas, ko žmogui reikia iš kontakto su kitu žmogumi, ko jis nori ir tikisi ir bendravimo? Esminis žmogaus poreikis – noras būti pastebėtam , pamyluotam, pripažintam. Jonukui kūdikystėje reikėjo emocinio ir fizinio kontakto su motina, nes artumo su motina poreikio tenkinimas prilygsta maitinimuisi ar kitiems fiziologiniams poreikiams. Jonukui augant, artumo su motina poreikis išliko toks pat stiprus, tačiau kuo toliau, tuo labiau jis jau nebegali būti patenkintas tokiomis pat formomis kaip kūdikystėje. Todėl šis poreikis transformavosi į bendrą siekį būti pastebėtam ir pripažintam. Žmogus neaudamas pripažinimo ženklų – stimuliacijų žodžiu, veiksmu, gestu, mimika ar bent žvilgsniu, netenka emocinės pusiausvyros. Todėl Jonukas, gaudamas iš aplinkos per mažai pripažinimo ženklų natūraliu būdu, išmoko išsireikalauti apgaulingais būdais, kitaip tariant, pripažinimo poreikio nepatenkinimas skatina mokytis žaisti.
Kokios gi stimuliacijos labiausiai pageidautinos? Pozityvios stimuliacijos – malonumo, atsiskleidimo, pasitikėjimo ir sėkmės šaltinis. Negatyvios – sukelia nesėkmes, panieką.
Pozityvios sąlyginės stimuliacijos skatina sėkmės raidą viena kryptimi. Negatyvios sąlyginės stimuliacijos verčia žmogų veikti priešingai.
Mokytoja ir Jonuko tėvai bendraudami tikriausiai nemoka išreikšti savo neigiamų stimuliacijų. Geriau išgirsti: „Tu man nepatinki, nes.“, negu „Aš visai tavęs nemyliu.“.
Kitas transakcinės teorijos atstovų akcentuojamas poreikis – tai noras įvairiais būdais užpildyti laiką, jį planuoti, suskirstyti intervalais, išvengti tarp jų tuštumos.
Planuodami ir užpildydami savo laiką, žmonės patenkina svarbiausią poreikį – būti pastebėtam ir pripažintam. Jonuko dienos režimas labai skurdus. Pusryčiai. Mokykla. Pietūs. Pamokų ruoša. Žaidimai. Vakarienė. Miegas. Ir taip diena ir dienos. Jokių pramogų, bendravimo su bendraamžiais, bendrų susiėjimų su tėvais, broliu, seserimi. Jokių šeimos tradicijų. Jonuko laikas suplanuotas taip netikusiai, kad nėra plečiami socialiniai kontaktai. Skiriama keletas laiko suskirstymo būdų: veikla, ritualai, žaidimai, artumas, vienatvė.
Artumas – tai spontaniškas, nuoširdus, laisvas nuo žaidimų elgesys. Tik artimai bendraudami žmonės gali visiškai patenkinti pripažinimo poreikį. Šio artumo Jonukui labiausiai ir trūksta.
Žmogaus gyvenimą lemia ne jo trukmė, o kokybė. Dar ankstyvojoje vaikystėje susikuriamas viso gyvenimo planas. Santykio su pasauliu ir su savimi būdas susiformuoja iš vaikystės patirties priklausomai nuo to, kaip tėvai, kiti aplinkiniai reagavo į spontaniško vaiko emocijas ir poreikius.
Tik realiai tenkinami poreikiai, adekvačios reakcijos į vaiko emocijas ir būsenas gali suformuoti teigiamą gyvenimo poziciją. Transakcinė analizė, pabandė bendravimo procesą suskaidyti į vienetus, leidžiančius aptikti bendravimo dėsningumus, numatyti jo eigą ir prognozuoti baigtį. Bendraudami mes siekiame patenkinti pripažinimo ir laiko planavimo pozicijų.
Kai kada mes elgiamės kai tėvai, kai kada kaip vaikai, o dažniausiai – kaip suaugę žmonės. Kai Jonukas eidamas miegoti prašo mamos saldumynų ar kompiuterinio žaidimo, tai jis elgiasi būdamas „vaiko“ pozicijoje, mama, reikalaudama jo paklusnumo, lieka „tėvo“ pozicijoje. Taigi jis nėra jokio tarpusavio ryšio, todėl ir iškyla konfliktinė situacija. Kai Jonukas garsiai kritikuoja mokytoją, tai jis elgias tarsi „tėvas“, o mokytoja pasimesdama ir susierzindama lieka „vaiko“ pozicijoje, ir vėlgi – konfliktinė situacija.
Psichologiniai žaidimai. Kiekvienas iš mūsų savo gyvenime esame žaidę, ir ne kartą., nes bendraujant, neįmanoma išsiversti be slaptos motyvacijos ir be naudos ieškojimo sau. Dauguma žmonių pasirenka vienokį ar kitokį vaidmenį ir ima ieškoti žaidimo partnerių.
Psichologinį žaidimą galima apibudinti kaip tam tikrą žmonių tarpusavio bendravimo ir elgesio modelį. Žaidimo metu visi veiksmai gerai matomi iš šalies, tačiau vidiniai motyvai, skatinantys žaisti, paslėpti pasąmonėje. Todėl paprastas žmogus beveik negali suvokti, kad jis yra kviečiamas žaisti, o ne nuoširdžiai bendrauti. Beje, iniciatorius taip pat nesuvokia, kad jo elgesys nėra nuoširdus. Žaidimų pagrindas yra pasąmonėje vykstantys procesai, tai ir jų priežastys glūdi žmogaus psichologinėse problemose, kurias jis atsineša iš vaikystės.
Jonukas su savo artimaisiais ir mokytoja tai pat žaidžia psichologinius žaidimus. Vienas iš jų – „Spirk man“. Šį žaidimą Jonukas žaidžia su mokytoja. Jonukas persekioja mokytoją, ją dirginą, išradingiausiais būdais erzina tarsi prašydamas sau bausmės, sulaukęs mokytojos susierzinimo , Jonukas sau gali tvirtinti, kad mokytoja jo nesupranta, kad ji labai neteisinga. Kodėl Jonukas žaidžia šį žaidimą? Žaidimų pagrindas – pasąmonėje vykstantys procesai, kuriuose glūdi psichologinės problemos atsineštos iš vaikystės. Šį žaidimą su Jonuku žaidė brolis ir sesuo. Jie erzindavo, persekiodavo tam, kad susilauktų iš tėvų bausmės ir tuo pačiu dėmesio, kurio jiems trūko jaunėliui. Jonuko pasąmonėje išliko nemalonūs pojūčiai, kurie iškilo į paviršių.

Antrasis žaidimas, kurį žaidžia Jonukas su mokytoja – „Trūkumai“. Jonukas nuolat akcentuoja mokytojos trūkumus, slėpdamas savuosius, ilgainiui toks žmogus įgrįsta kitiems ir lieka vienas. Taip atsitiko ir Jonukui. Klasės draugai nemėgsta jo ir nenori su juo bendrauti. Tada Jonukas gali drąsiai teigti, koks jis nemylimas ir nelaimingas. [Furst.M. Psichologija. V., 1998; KTU. Psichologija studentui. K., 2000; Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. V., 1996]

Išvados

Vaikų auklėjimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis didelių pastangų, keliantis daug klausimų, kaip reikia pasielgti įvairiose situacijose. Tiesa, mes sutinkame daug patarėjų, pradedant seneliais ir baigiant profesionalais, bet vis dėlto problemas tenka spręsti tėvams, nes jų patirtis bei paties vaiko asmenybės požymiai pasiūlo tam tikras korektūras. Tėvai paprastai remiasi tuo , ką jie yra patyrę vaikystėje, studijavę ar skaitę.

Tėvų įtaka vaiko asmenybės ugdymui negali būti net lyginama su kitomis įtakomis: jiedu ne tik perduoda paveldėjimo savybes lemiantį genetinį kodą, bet ir sukuria pagrindinę aplinką, kurioje auga ir bręsta jų vaikas.

Ugdyti vaikų socialinius, moralinius jausmus yra labai svarbus tėvų uždavinys. Vaikams reikia drausmės pamokų, dar dažniau progų sekti ir imituoti savo tėvus, bendrauti su kitais vaikais ir suaugusiais.

Mano pasirinktoji situacija – tipiškas šių dienų šeimų modelis. Bandžiau į Jonuko gyvenimą, šeimoje ir už jos ribų, pažvelgti per keletą asmenybės vystymosi teorijų. Ta pati situacija vis kitame rakurse. Kadangi pati dirbu mokykloje jau 12 metų, tokių „Jonukų“ klasėse sėdi nemažai. Ir tos problemos su kuriomis susidūrė mano Jonukas iškyla gana dažnai. Bandžiau ieškoti problemų sprendimo būdų.

Psichologijoje iš esmės galima išskirti dvi pozicijas – viena, nagrinėjanti žmogų kaip visumą, pagrįsta supratimu ir empatija, kita domisi skirtingais aspektais, kuriuos galima patikrinti eksperimentais. Taigi, tos teorijos kuriomis aš remiausi, nėra vienintelis metodas aiškinat ir įvertinant Jonuko elgesį ar charakterį, nes Jonuko asmenybė yra kompleksiška ir originali. [Furst M. Psichologija. V., 1998; Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis. K., 2000; Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. V., 1996]

Literatūros sąrašas

1. Bieliauskaitė R. Asmenybės psichologija. K., 1993.
2. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. V., 1996.
3. Furst.M. Psichologija. V., 1998.
4. Gage N.L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. V., 1994.
5. Gučas A. Psichologija. K., 1981.
6. KTU. Psichologija studentui. K., 2000.
7. Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis. K., 2000.
8. Psichologijos žodynas. V., 1993.
9. Valonas A. Psichinis vaiko vystymasis. K., 1972.
10. Žukauskienė R. Raidos psichologija. V., 1996.

Leave a Comment