Asmenybės moduliai

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
VADYBOS IR ADMINISTRAVIMO FAKULTETAS

ASMENYBĖS MODELIAI
Bendrosios psichologijos referatas

Tikrino:

Atliko:

Panevėžys, 2005
Pavarde v.. Asmenybės moduliai: Bendrosios psichologijos referatas/ vadovas v. Pavarde: Kauno technologijos universitetas Vadybos ir administravimo fakultetas Vadybos mokslų katedra.- Panevėžys, 2005. – 12 psl.
SANTRAUKA

Psichologija – mokslas tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys (nors tai labiausia priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos). Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būūtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus. Tačiau nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, gerokai sunkiau yra apibrėžti jos pagrindinį objektą – asmenybę ir asmenybės modulius.
Z.Froidas- pirmasis psichologas pradėjęs tyrinėti asmenybės modulius, kurių pagrindu kiti psichologai sudarinėjo savo asmenybės modulius. Nors kiekvienas psichologas tyrinėdamas asmenybė ne visuomet sutikdavo suu Z.Froido asmenybės moduliais. Bet iš esmės didelių naujovių tyrinėjant asmenybė ir jos modulius nepasiekta. Labai panašus Z. Froido ir K. G. Jungo asmenybės moduliai, tik Jungas manė, kad visas yra daug giliau negu mane Z. Froidas.

Turinys:

ĮVADAS.............................. 4
1. Z. Froido asmenybės modulis......................... 5
2. K. G.

. Jungo analitinis asmenybės modulis................. 7
3. A. Adlerio individualius asmenybės modulis................. 9
IŠVADOS.............................. 11
LITERATŪRA.............................. 12

ĮVADAS

Darbo objektas: mokslinė literatūra.
Darbo tikslas: atskleisti asmenybės pagrindinius bruožus ir jos formavimąsi.
Uždaviniai:
1. Z. Froido asmenybės tyrinėjimo pradžia.
2. Z. Froido struktūrinis žmogaus psichinis gyvenimo organizacijos modelis.
3. K. G. Jungo asmenybės modulis, panašumai ir skirtumai su Z. Froido asmenybės moduliu.
4. A. Adlerio individualioji asmenybės modulis

Z. FROIDO ASMENYBĖS MODELIS

Z. Froidas buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos autorius. Z. Froidas (1856- 1939)- austrų psichiatras ir psichologas, sukūręs individo psichoseksualinio vystymosi teoriją, pasiūlęs laisvų asociacijų metodą laikyti psichoanalitinės terapijos pagrindu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija.

Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmosios esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį. Froidas įrodinėjo, kaad sapnų turinys, nors dažnai atrodo nieko bendro su realybe neturintis, yra sąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų. Antroji hipotezė sako, kad neįsisąmoninti procesai vaidina žymiai svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi. Žmogus dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų. Kad išsiaiškintų slaptus siekius, Froidas sukūrė laisvų asociacijų metodą, t.y. tiriamasis kalba viską, kas jam šauna į galvą, nesvarbu kokios keistos ar nesąmoningos išreikštosios mintys bebūtų.

Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali ko

ontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Froidas išskyrė 3 lygius:
1. Sąmonę (tai nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti)
2. Priešsąmonę (joje yra informacija, kurią galima perkelti į sąmonės lygį)
3. Pasąmonę (pati reikšmingiausia dalis, į kurią patenka visa, kada nors gauta informacija, į ją išstumiami visi ne malonūs prisiminimai, kuriuos žmogus mano esąs užmiršęs, žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės ir net nežino jos turinio. Į pasąmonę patekusios neišspręstos problemos niekur nedingsta, o toliau kelia pasąmoninius konfliktus, griaunančius žmogaus asmenybę iš vidaus)
Tęsdamas tyrimus, Froidas sukūrė struktūrinį žmogaus psichinio gyvenimo organizacijos modelį. Asmenybė modulis susideda iš trijų pagrindinių sistemų – id, ego ir superego.
Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai. Žmogaus elgesys praktiškai visada yra nulemiamas sąveikos tarp šių trijų:
Id (tai)- žmogiškų troškimų šaltinis. Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai seksualiniai ir agresyvieji troškimai, besivadovaujantys pasitenkinimu ir norų įgyvendinimu nedelsiant. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos – instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras. Id netoleruoja energijos au
ugimo, kuris patiriamas kaip ne maloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. . Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai – įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis Id iš esmės veikia tik pagal šį dėsnį, kuris vadinamas malonumo principu.
Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų. Būtent tokie yra antriniai psichiniai procesai, kurie sudaro pagrindą kitai asmenybės struktūros sistemai – ego.
Ego (aš)- tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Ta
ai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Būtent jie padeda ego planuoti, kaip patenkinti poreikį.
Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Tai yra ganėtinai sunku.
Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir -jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id. Jo pagrindinis vaidmuo yra suderinti instinktyvių organizmo poreikių patenkinimą su aplinkos sąlygomis, tad jo pagrindiniai tikslai ir būtų – išlaikyti individo gyvybę ir prižiūrėti rūšies reprodukciją. Kai susidaro išorinis pavojus žmogaus psichinei būsenai (nerimas, stresas), “ego” stengiasi sumažinti pavojų ieškodamas realaus, sąmoningo problemos sprendimo arba iškreipdamas situaciją. Toks reiškinys žinomas kaip apsauginių mechanizmų veikimas.
Superego (aukščiau nei aš) – tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Auklėjimo, socialinių normų suformuotas psichikos lygis (sąžinė), padedantis sąmonei tramdyti ir valdyti pasąmonės potraukius. Superego formuojasi tėvų, kuriuos vaikas stebi, moralės pavyzdžiu. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Štai pavyzdys, kaip visos trys psichikos dalys veikia vienu metu. Sutikęs gatvėje patrauklią moterį, vyriškis gauna iš “id” seksualinį impulsą. Jo “ego” ieško galimybės realiai patenkinti norą, o “superego”- moralinių principų ir kaltės jausmo įsikūnijimas- sulaiko nuo agresyvių veiksmų.
Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasididžiavimo savimi jausmu. Po superego susiformavimo tėvų kontrolę pakeičia savikontrolė.
Tad superego – asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiausiai nei tai, kas realu ir labiausiai siekia tobulumo, nei realių tikslų. Būtent superego žmoguje nusprendžia, kas yra teisinga ir kas yra bloga, tam, kad žmogus galėtų veikti pagal atitinkamus visuomenės moralinius standartus.
Pagrindinės superego funkcijos yra:
1. uždrausti id impulsų, ypač seksualinių ir agresyvių, patenkinimą, kadangi šie impulsai yra smerkiami visuomenės;
2. priversti ego pakeisti realistinius tikslus moraliniais;
3. siekti tobulumo.
Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra ne racionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Bet jis ne tik siekia trumpam uždelsti instinktų patenkinimą, bet ir bando juos sustabdyti visam laikui.
Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys. Sąlyginai galima id prilyginti biologinei asmenybės pusei, ego – psichologinei, o superego – socialinei daliai.
K. G. JUNGO ANALITINIS ASMENYBĖS MODULIS
Jung Carl Gustav (1875 – 1961) – šveicarų psichologas, filosofas. Davė pradžią gelmių psichologijos krypčiai- analitinei psichologijai. K. G. Jungas buvo Froido mokinys ir bendradarbis. Jis tyrinėjo neįsisąmonintų dinaminių potraukių įtaką žmogaus veiklai ir elgesiui. Jungas manė, kad pasąmonėje glūdi žymiai daugiau nei seksualumo ir agresijos potraukiai. Jis buvo įsitikinęs, kad žmogų veikia pasąmonės vaizdiniai, kurie yra kilę iš žmonijos evoliucijos ir istorijos. Jie yra įgimti ir išsamesniam jų paaiškinimui Jungas panaudojo kolektyvinęs pasąmonės terminą. Visa asmenybė, arba psyche, kaip ją vadina Jungas, susidaro iš atskirų struktūrų ar sistemų, kurios nors yra ganėtinai skirtingos, tačiau įtakoja viena kitą. Pagrindinės sistemos yra ego, individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė.
Ego – tai sąmoninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Ji – sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus, pojūčius, kurių dėka mes suvokiame save kaip žmogų, kaip visumą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Į ego įeina ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio suvokimas, bei žinios apie jį. Iš esmės, tai yra sąmonė. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi. Ego suteikia žmogui tęstinumo, susietumo ir identiškumo jausmą – t.y., stabilumą tam kaip mes suvokiame save ir pasaulį.
Asmeninė (individualioji) pasąmonė. Ją sudaro aukščiau įsisąmoninti išgyvenimai, tendencijos, siekimai, kurie buvo pamiršti. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Asmeninei pasąmonei priklauso ir tie išgyvenimai, kurie buvo nemalonūs, keliantys skausmą, ir buvo išstumti. Dauguma dalykų esančių individualioje pasąmonėje gali būti lengvai prieinami ir tuoj pat vėl užmirštami. Asmeninės pasąmonės turinys nesunkiai vėl gali pereiti į sąmonę. Ego ir asmeninė pasąmonė yra įgyjami žmogui gyvenant. Kitaip yra su kolektyvine pasąmone. Ji išeina iš individualios psichikos ribų.
Tačiau yra ir tokių, kuriuos sunku prisiminti. Vieni tokių yra kompleksai. Kompleksas – tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą – komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus turintis kompleksą sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku – pvz.:, žmogus turintis jėgos kompleksą, pastoviai siekia valdžios ir viską matuoja tuo būdu, kiek jam tai naudinga jo karjerai, ir nors tai aiškiai matosi iš šono, jis pats nemano esąs karjeristas. Daugelis tokių kompleksų ir sukuria sąlygas neurozei, nors tuo pačiu gali padėti žmogui išvystyti ypatingą talentą arba sugebėjimą.
Patys kompleksai atsiranda iš vaikystės, suaugusio žmogaus ir protėvių patyrimų. Pastarieji yra tai, ką žmogus paveldėja iš savo rūšies – tai ir yra kolektyvinė pasąmonė.
Kolektyvinė pasąmonė- atspindi žmonijos evoliucijos elementus ir yra bendra visiems žmonėms. Tai giliausias ir neprieinamas tiesiogiai psyche sluoksnis, kuris sudaro savotišką psichikos lauką, jungiantį visą žmoniją ir egzistuojanti už atskiro individo ribų. Kolektyvinėje pasąmonėje glūdi slaptas polinkis būtent taip, o ne kitaip suvokti tikrovę.
Kolektyvinės pasąmonės pažinimui Jungas skyrė ypatingą dėmesį. Svarbiausi jos komponentai ra archetipai – universalios minties forma, idėja, turinti savyje emocinę galią. Jungo nuomone, žmonija kaip rūšis kaupia savo patirtį kolektyvinėje arba transpersonalinėje pasąmonėje. Joje taip pat yra ir iki žmogiškoje žmogaus vystymosi patirties. Kiekvienas žmogus paveldi šią patirtį, kuri susikaupė per žmonijos evoliuciją, ir kuri yra užkoduota kiekvieno mūsų smegenyse. Ši patirtis yra universali, sąlyginai nesikeičianti ir pastoviai besikartojanti kiekvienoje kartoje. Ši kolektyvinė patirtis nėra paveldėjama tiesiogiai. Iš esmės yra tam tikri baziniai patyrimai, kuriuos patiria kiekvienas žmogus – visi yra turėję motiną, visi patiria gimimą ir mirtį, visi susiduria su tamsa, visi susiduria su aukštesnėmis į Dievą panašiomis jėgomis. Būtent šie universalūs patyrimai ir užkoduojami mūsų prigimtyje bei nulemia būdą, kaip mes suvoksime ir elgsimės savo pasaulyje. Todėl ką tik gimęs kūdikis yra pasiruošęs suvokti motiną tam tikru būdu, nes jam jau yra įgimtas žinojimas kaip iš esmės turi elgtis motina. Kolektyvinės pasąmonės įrodymų Jungas sėmėsi iš sapnų ir įvairių kultūrų mitų analizės. Jis pastebėjo, kad tam tikros bendros temos ir simboliai yra universalūs įvairioms kultūroms, net toms, kurios nėra tarpusavyje susijusios. Be to, Jungo pacientai savo sapnuose atgamindavo tuos pačius simbolius.
Žinomiausia Jungo asmenybės teorijos dalis- žmonių skirstymas į intravertus ir ekstravertus. Ekstravertai susikoncentravę į išorinį pasaulį ir yra komunikabilesni. Intravertai orientuojasi į savo vidinį pasaulį, subjektyvius pojūčius, yra uždaresni. Abi šios tendencijos dera vienoje asmenybėje, tačiau viena jų dominuoja, nulemdama asmenybės tipą. Todėl vadovui svarbu žinoti, kad žmonės bendrauja su išoriniu pasauliu taip, kaip jiems patogiau, o tai reiškia, kad su kiekvienu iš jų reikia elgtis skirtingai.
Nors K. G. Jungas pritarė daugeliui Z.Froido idėjų, tačiau jų nuomonės išsiskyrė principiniuose nesutarimuose. Jungas manė, kad elgesį lemia tiek žmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Jei Froidas tvirtino, kad žmogus gyvena tik norais, tai Jungas manė, kad žmogus gyvena ir norais, ir tikslais.
A. ADLERIO INDIVIDUALIUS ASMENYBĖS MODULIS
A. Adleris – austrų psichiatras, buvo Z. Froido bendradarbis. Tačiau laikui bėgant, jų pažiūros išsiskyrė. Adleris nors ir neneigė seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jiems lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Adleris pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kurį jis pavadino socialiniu interesu. Jis labiausia orientavosi į asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jos įgyvendinimą, siekiant savo tikslų. Adlerio nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Visa tai jis pavadino gyvenimo stiliumi.
Siekdama pranašumo asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų, mažai galintis, šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Bet to Adleris manė, kad menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimstamumo seka – žmogaus elgesys ir siekiai priklauso nuo to, kelintas iš eilės vaikas buvo šeimoje ir kiek dėmesio bei meilės gavo.
Taigi asmenybė siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Asmenybė siekdama savo tikslų, individualų gyvenimo stilių.
Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrus psichinius sutrikimus ir asmenybės subrendimą matė iš tos pozicijos, kad subrendusi asmenybė šių sutrikimų neturi. Brandi asmenybė turi būti pakankamai kompensavusi savo menkavertiškumo jausmą vidutiniškai stipriu pranašumo siekimu. Brandi asmenybė turi turėti aukštus gyvenimo tikslus, kurie neprieštarauja visuomenės tikslams ir turi surasti savo socialinius uždavinius. Subrendęs žmogus turi būti suinteresuotas ir kitų žmonių gerove.

Išvados

• Tyrinėjimo pradžioje Z. Froidas sukūrė, kaip pats manė, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Teorijos esmė, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio.
• Z. Froidas sukūrė struktūrinį žmogaus psichinio gyvenimo organizacijos modelį. Asmenybė modulis susideda iš trijų pagrindinių sistemų – id, ego ir superego. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
• Asmenybė, pagal Jungą, susidaryta iš atskirų struktūrų ar sistemų, kurios nors yra ganėtinai skirtingos, tačiau įtakoja viena kitą. Pagrindinės sistemos yra ego, individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė.
K. G. Jungas pritarė daugeliui Z.Froido idėjų, tačiau jų nuomonės išsiskyrė principiniuose nesutarimuose. Jungas manė, kad elgesį lemia tiek žmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Jei Froidas tvirtino, kad žmogus gyvena tik norais, tai Jungas manė, kad žmogus gyvena ir norais, ir tikslais.
• Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrus psichinius sutrikimus ir asmenybės subrendimą matė iš tos pozicijos, kad subrendusi asmenybė šių sutrikimų neturi. Brandi asmenybė turi būti pakankamai kompensavusi savo menkavertiškumo jausmą vidutiniškai stipriu pranašumo siekimu. Brandi asmenybė turi turėti aukštus gyvenimo tikslus, kurie neprieštarauja visuomenės tikslams ir turi surasti savo socialinius uždavinius. Subrendęs žmogus turi būti suinteresuotas ir kitų žmonių gerove.

Literatūra
Butkienė G., Kepalaitė A., „Mokymasis ir asmenybės brendimas“;
Gaigalienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N., „Asmenybės ir bendravimo psichologija“;
Gudas A., Jasinevičius A., Rimkutė E., „Bendroji psichologija“;
KTU „Psichologija studentui“;
Legkauskas V., „Psichologijos įvadas“;

Leave a Comment