Žiniasklaida Lietuvoje

Turinys

Žiniasklaidos rūšys ir funkcijos.........................1

Žurnalistinių vertybių žlugimas.........................3

Didžiulė mulkinimo mašina? ...........................3

Žvilgsnis į nūdienos naująją žiniasklaidą ir jos užuomazgas..........5

Žiniasklaida ir konfliktinė hegemonija......................6

Lietuvos visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida fenomenas...........8

Žiniasklaida ir demokratija ...........................9

Žiniasklaida

Žiniasklaidos rūšys ir funkcijos.
Žiniasklaidos terminas lietuvių kalboje atsirado visai neseniai. Lietuviškas pavadinimas “žiniasklaida” yra palyginti naujas įvestas apie 1990-uosius metus, prieš tai šiai sąvokai apibūdinti naudotas “medijos” terminas. Pati sąvoka atsirado apie 1920-uosius metus anglosaksų šalyse atsiradus radijui ir masiniams laikraščiams. Žiniasklaidos tikslas – pateikti informacija plačiam vartotojų ratui. Šiam tikslui puikiai pasitarnauja vadinamosios visuomenes įformavimo prriemones: spauda, radijas ir televizija, bei žinoma internetas. Žiniasklaidai priskiriamos penkios rūšys:
1. Spauda (ir kita spausdinta žiniasklaida – lapeliai ir pan.)
2. Elektroninė žiniasklaida.
3. Audio (radijas, garso įrašai)
4. Audiovizualinė (Televizija, videomedžiaga, Kinas)
5. Internetas.
Pastaroji žiniasklaidos rūšis – internetas vis labiau įsigali tarp tradicinių žiniasklaidos priemonių, tokių kaip spauda. Pastaruoju metu elektroninė žiniasklaida vis labiau lenkia spaudą. Naudojant naujus perdavimo būdus (palydovai, kabeliai) tradicinei žiniasklaidai sukuriama vis didesnė konkurencija.

Nuo pat jos atsiradimo žiniasklaida buvo laikoma svarbia valstybės valdžios kontrolės institucija (bent jau potencialia). Šią savo funkciją ji gali atlikti tiik jei yra nepriklausoma. Šalia valstybės institucijų kontrolės žiniasklaida turi ir kitas svarbias funkcijas: objektyvios informacijos pateikimas, politinės komunikacijos tarp piliečių ir valstybės užtikrinimas, politinė piliečių socializacija ir kita. Tačiau žiniasklaidoje, kaip ir kitose sferose pinigai turi didelės, ir dažnai le

emiamos įtakos. Todėl tam tikri suinteresuoti asmenys žiniasklaidos įtaka gali naudoti savo tikslams pasiekti ar tiesoms įrodyti.
Gali kilti klausimas kodėl tokia padėtis susidarė kaip tik Lietuvoje. Lietuva skiriasi nuo senųjų demokratinių šalių, nes jose yra daug gilesnės tradicijos – tiek politinės, tiek žiniasklaidos. Lietuvoje tos tradicijos gana jaunos. Suprantama, kad žiniasklaida daro didžiulę įtaką, jei kalbėsime apie žinias, o ne apie visokius šou. Iš kur visuomenė sužinotų apie daugelį dalykų, jei ne iš žiniasklaidos.
Jei politikai, verslininkai, meno žmonės nori kažką pasakyti visuomenei, tai naudojasi žiniasklaida. Susirinkime jie gali kalbėti tik mažam būreliui, o per žiniasklaidą – visiems. Aišku, absoliučiai visi neišgirs, nepamatys, neperskaitys, bet didžioji dalis, – taip. Toks visuotinis susišnekėjimas per žiniasklaidą yra vienintelė priemonė šiandien.
Suprantama, kitose šalyse yra aiiškesnė žiniasklaidos priemonių diferenciacija: egzistuoja „geltonoji“ spauda, o kartu ir labai gerai vertinama profesionalioji spauda. Lietuvoje aš išskirčiau „Kultūros barus“ kaip puikios kokybės profesionalų leidinį, tačiau jis orientuojasi į kultūrą. Mes neturime plačiajai visuomenei skirto profesionalaus leidinio. Juo, sakykime, galėtų būti žurnalas „Veidas“, tačiau ir jam trūksta analitiškumo. Iš vis Lietuvoje trūksta tiriamosios žurnalistikos.
Senosiose demokratijose egzistuojanti žiniasklaidos diferenciacija nulemia tai, kuriuo leidiniu galima pasitikėti, o kuriuo – ne. Lietuvoje visų laikraščių labai panašus lygis: gana arti „Vakaro žinių“. Negalima sakyti, kad vi
isi tokie laikraščiai, tačiau beveik visi. Kuo skiriasi „Lietuvos rytas“ nuo „Lietuvos žinių“ arba „Respublikos“? Nebent tuo, kad vieni palaiko vieną pusę, kiti palaiko kitą. Aišku, laikraščių „kristalizacija“ priklauso ir nuo finansų.
Dažnai kalbame, kad mūsų politika yra tokia, kokia yra visuomenė. Taip pat sakoma, kad žiniasklaida yra tokia, kokia yra visuomenė. Taikomas, kaip savaime suprantamas, rinkos (pasiūlos ir paklausos) dėsnis. Jeigu žiniasklaidą suvoksime tik kaip verslą ir daugiau nieko, tuomet, žinoma, šis dėsnis galios. Patys politikai vis dažniau ne tik pateikia, bet ir įkūnija politiką kaip verslą, tad tas dėsnis pakankamai neblogai galioja. Tačiau turime savęs klausti, ar iš tikrųjų politika yra verslas? Žinoma, ne. Ar žiniasklaida yra verslas? Geras atsakymas būtų: tik iš dalies. Ta kultūrinė šviečiamoji žiniasklaidos misija, kuri Vakaruose yra įaugusi į dešimtmečių tradiciją, Lietuvoje yra arba neigiama arba tiesiog nepaisoma jos. Paisyti visuomenė pradės tik tada, kai patys žiniasklaidos atstovai imsis atsakomybės ir pastangų kažką daryti. Nes laukti vien iš vartotojo, – kuris jau yra įpratintas tokios pasiūlos, o ne kitokios, – pokyčių būtų neteisinga ir nesąžininga. Pati žiniasklaida turi jausti atsakomybę už tuos pokyčius, kurių daugelis darbuotojų šioje srityje norėtų ir lauktų. Jie, deja, nėra savarankiški to imtis ir keisti.
Kaip galima pastebėti žiniasklaida Lietuvoje nėra tokia to
obula ir skaidri kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai lemia keletas veiksnių, tačiau svarbiausiasis iš jų būtu žinių ir patirties stoka. Kadangi Lietuvoje žiniasklaida dar tik pradeda žengti savo pirmuosius žingsnius, taigi permainų ir permainų dar teks palaukti.
Įprasta apie korupciją kalbėti, kaip apie piktnaudžiavimą viešąja tarnyba. Tačiau ne tik valstybės ir savivaldybių tarnautojai bei pareigūnai gali būti korumpuoti – bet kokia valdžia, grįsta visuomenės pasitikėjimu, sudaro sąlygas korupcijai. „Transparency International“ pateikia tokį korupcijos apibrėžimą: „Korupcija – tai piktnaudžiavimas viešąja galia siekiant asmeninės naudos.“ O žiniasklaidos galia – iš visuomenės pasitikėjimo.
Sociologiniai tyrimai rodo, jog Lietuvoje visuomenės akyse žiniasklaida yra bene pagrindinė kovotoja su korupcija. „Žiniasklaida šiandien Lietuvoje labai smarkiai prisideda prie to, kas vadinama „teisingumu“, vykdymo. Todėl žiniasklaidos korupcija daugeliu atveju yra net svarbesnė nei teisėjų ar teisėsaugininkų korupcija“, – teigia „Transparency International“ Lietuvos skyriaus direktorius Rytis Juozapavičius.
Jis pažymi, kad 2003 m. pasirodžiusiame „Tarptautiniame naujienų paperkamumo indekse“, kuriame lyginami 66 šalių rodikliai nustatantys žiniasklaidos korumpuotumą. Lietuva šiame sąraše dalijasi septynioliktąją vietą kartu su kitomis septyniomis šalimis.
Šiame leidinyje yra pabrėžiama, kad Lietuva JAV organizacijos „Freedom House“ 2003 m. duomenimis, patenka į antrąjį laisviausios žiniasklaidos šalių dešimtuką. „Tačiau būdama laisva nuo valdžios ir piliečių kontrolės, ji nėra laisva nuo kapitalo interesų valdymo,“ – teigia R. Juozapavičius.

Žurnalistinių vertybių žlugimas
Pastarųjų dešimtmečių pokyčiai žiniasklaidoje ve

erčia abejoti jos demokratiškumu. Žiniasklaida ima vadovautis komerciniais rinkos principais, „įsipareigojimus demokratijai nustumdama į antrąjį planą“. Konkurencija dažnai priverčia žiniasklaidą atsisakyti pamatinių vertybių ir būti „racionaliu, pelno siekiančiu veikėju“.

Žiniasklaidos kuriama informacinė erdvė yra būtina sąlyga ne tik piliečiams, norintiems būti aktyviems politikoje, bet ir politikams, siekiantiems būti valdžioje. Dominavimas žiniasklaidoje yra vienas svarbesnių politiko uždavinių, nes „jei politiko nėra viešajame diskurse, tai jo nėra ir gyvenime“. Taigi, politika tampa vis labiau planuojama, vykdoma ir perteikiama kaip žiniasklaidos procesams paklūstantis fenomenas.

Didžiulė mulkinimo mašina?

„Žiniasklaidos koncentracija, kaip ir bet kurių išteklių koncentracija, niekada nėra teigiamas dalykas – Informacija šiuolaikiniame pasaulyje yra vienas svarbiausių resursų; žinios yra toks pat galios šaltinis, kaip valdžia ar turtas. Todėl jos sutelkimas keliose rankose savaime atveria kelią piktnaudžiavimui. Mūsų šalyje ši koncentracija dar nėra tokia didelė, kad galėtų grėsti valstybės stabilumui. Manyčiau, kad daug didesnė problema – žiniasklaidos neskaidrumas: Lietuvos visuomenė dažnai nežino, kas yra žiniasklaidos savininkai, kokių nuostatų jie laikosi, galų gale, kokie yra jų verslo ryšiai, – teigia politologas, filosofas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Vytautas Radžvilas. – Todėl susidaro unikalus paradoksas: Lietuva turi kone didžiausią žiniasklaidos laisvę visoje Europoje, tačiau žiniasklaida greitai gali tapti veiksniu, ribojančiu mūsų piliečių laisves“.

Lietuvoje nėra priimta jokių įstatymų, kurių įpareigota žiniasklaida „nuskaidrėtų“. Skaidrumą, pasak politologo, bus galima pasiekti tik tuomet, kai bus pradėta kalbėti ne apie žiniasklaidą bendrai – viešajame diskurse būtina išskirti jos savininkus, vadovus ir, galiausiai, žurnalistus. „O kol nėra tokios socialinės analizės, tol visai nereglamentuojama, taigi, ir potencialiai pavojinga, žiniasklaidos priemonių savininkų galia ir savivalė yra daugelio grėsmių šaltinis“, – įspėja politologas.

Kol kas tik retas skaitytojas pasigenda tokio pobūdžio išaiškinimų, tačiau V. Radžvilo nuomone, tokios žinios turėtų būti esminės kiekvienam, nes tik tuomet skaitytojas galėtų atskirti, kokia intencija yra parašytas vienas ar kitas straipsnis. „Net ir turėdamas specifinį išsilavinimą kartais pats negaliu atskirti, ar išspausdinta publikacija buvo užsakyta, ar parašyta objektyviai. O daugelis skaitytojų neturi nei laiko, nei šaltinių, nei galimybių analizuoti visą pasirodančią informaciją. Tokiomis sąlygomis, žiniasklaida labai greitai gali tapti manipuliavimo visuomenės sąmone ir piliečių mulkinimo mašina“, – taip šiandieninėje žiniasklaidoje vykstančius procesus komentavo V.Radžvilas.

Iliustruodamas, kad šis žiniasklaidos virsmas jau prasidėjo ir net įsibėgėjo, politologas teigia, jog Lietuvos piliečiai dažnai yra sąmoningai neinformuojami apie esminius dalykus, jie nesuvokia savo šalies, taigi ir savo pačių gyvenimo problemų. „Iš to galima daryti išvadą, kad žmonių mulkinimo mašina Lietuvoje jau veikia tikrai įspūdingai“, – sako jis.

„Labai liūdna, kad pati žodžio ir spaudos laisvė yra suvokiama labai siaurai ir netgi iškreiptai, todėl stebint žiniasklaidos priemonėse dirbančiųjų veiksmus natūraliai kyla mintis, jog šie žmonės piktnaudžiauja taip sunkiai iškovota žiniasklaidos laisve ir, galbūt patys to nesuvokdami, dirba toms jėgoms, kurios spaudos ir žodžio laisvę panaikintų tą pačią minutę, kai tik prasibrautų į valdžią. Kitaip tariant, kai kurių žiniasklaidos priemonių veiksmuose galima įžvelgti netgi savižudiškos elgsenos apraiškų“, – stebėjosi filosofas.

Žvilgsnis į nūdienos naująją žiniasklaidą ir jos užuomazgas

Jei imtume galvoti apie paskutiniojo 20-ojo amžiaus dešimtmečio svarbiausius pasiekimus, pirmas terminas, kurį dažnas greičiausiai paminėtume, būtų “Internetas”. Retam šis terminas nekeltų jokių asociacijų. Nereikia didelių tyrimų, kad suprastume – šis terminas kelia ir susižavėjimo, ir nusivylimo.

Galima drąsiai teigti, kad su kiekviena diena Interneto vartotojų daugėja. Tačiau vartotojų požiūriai ir žinios skiriasi. Vieniems tai gali būti tik miglotas įsivaizdavimas apie didžiulius informacijos lobynus. Kitiems – tai kasdieninio darbo įrankis, padedantis rasti reikiamos informacijos, pramogauti, tobulėti profesiškai, kurti įvaizdį ir pan.

Internetas ir įvairiausi kompiuteriniai kūriniai užtikrintai kovoja dėl deramos vietos šalia jau tradicinėmis pripažįstamų “mass media” – spaudos, radijo, televizijos ir kino.

Naujoji žiniasklaida – tai moderni informacijos technologija. Tačiau šiuo skambiu – informacijos technologijos – pavadinimu gali būti pavadintas bet kuris informaciją pateikiantis kūrinys.

Informacijos technologija – tai priemonių ir būdų sistema informacijai kaupti ir perduoti vartotojui.

Šis apibrėžimas esti dvilypis. Galime kalbėti ir apie taip vadinamus techniškuosius informacijos pateikimo aspektus, ir apie intelektualųjį.

Jei informacijos technologijos pavyzdžiu imtume tradicinę knygą, tai knygos, kaip spausdinto leidinio, techniškasis aspektas yra jos “apčiuopiamumas”. Jei žinome, kad knygą sudaro 50 puslapių, nesunkiai galime suplanuoti laiką, skirtą susipažinti su jos turiniu. Kitas – intelektualusis – spausdinto leidinio aspektas bus specialus metodas, kurį naudodamas, skaitytojas susipažins su jos turiniu. Paprastai sakoma, kad šis susipažinimas yra tiesinis. Nes pati knyga (tiksliau – paeiliui susegti lapai) inspiruoja tam tikrą jos turinio dėstymo “kelią”.

Nūdienos informacijos technologijos terminas vis labiau siejamas su skaitmeninės informacijos kūriniais. Geriausi tokių kūrinių pavyzdžiai – tai Internetas ir pačios įvairiausios multimedijos programos.

Multimedijos kūrinio, kaip informacijos technologijos, techniškasis aspektas būtų šios technologijos suteikiamos daugialypės informacijos tvarkymo galimybės. Intelektualus darbo su elektroniniais leidiniais aspektas pirmiausia akcentuoja skaitytojo reikšmę.

Jei dar prieš keletą dešimtmečių skaitmeninę informaciją buvo galima įsivaizduoti tik mokslinio tyrimo institutuose, tai šiandien kompiuteriniai kūriniai tampa neatsiejami nuo mūsų kasdienybės. Net ir pačių humanitariškiausių specialybių atstovai rengia kompiuterinius tekstus, redakcijos maketuoja leidinius, architektai ir dizaineriai projektuoja namus, baldus, drabužius. Nors ir palengva, tačiau akivaizdžiai formuojasi elektroninių leidinių pasiūla, poreikis ir, kartu, rinka.

Žiniasklaida ir konfliktinė hegemonija

Diskusijos apie žiniasklaidos vaidmenį, įtaką ir jos efektą vartotojui-piliečiui vyksta jau seniai. Kaip teigia Thomas J. Roach, viena iš labiausiai nesuprastų žiniasklaidos problemų yra masinės žiniasklaidos santykis su masine demokratija. Žiniasklaida dažnai kaltinama, kad ji trukdanti demokratijai. Antra vertus, masinė demokratija neįsivaizduojama be žiniasklaidos. Žiniasklaida palengvina masinę komunikacija, kuri yra proceso, kuriuo mūsų visuomenės formuluoja savo tapatybes ir tikslus, dalis.
Sunku pervertinti ir žiniasklaidos vaidmenį formuojant lyčių diskursą. Feministinės teorijos ir politikos proponentės mano, kad lyčių vaizdavimo žiniasklaidoje ir žiniasklaidos įvaizdžių problemos yra itin svarbios. Pasak feministinių žiniasklaidos studijų atstovių, kai kalbame apie moteris žiniasklaidoje, itin svarbu suvokti skirtumo ir skirtingumo joje klausimus.
Kodėl mums turėtų rūpėti vaizdavimo ir vadinamosios “reprezentacinės politikos” problemos? Pirmiausia dėl to, kad vaizdavimas įveiksmina tam tikrus galios santykius, kurie nuolat kuria ir seksualinio skirtumo diskursus, ir pačius subjektus. Šiuo požiūriu vaizdavimas žiniasklaidoje gali būti suvokiamas, vartojant Michel Foucaulto terminologiją, kaip normalizavimo strategija arba reguliavimo forma. Vaizdavimas dalyvauja įvairiuose galios santykiuose, su kuriais mes esame susiję. Nė vienas asmuo, jokia socialinė grupė ar struktūra negali išvengti šių galių ir normalizuojančio vaizdavimo/reprezentacijos instrumentalumo.
Pastarosios mintys implikuoja tai, kad žiniasklaida, nuolat dalyvaujanti reprezentacinėje “politikoje”, ne tik atspindi sociopolitinius procesus. Ji yra vienas iš socialinių mechanizmų, palaikančių ir stiprinančių socialinę tvarką (Norris 1997; van Zoonen 1994). Žiniasklaida platina ir cementuoja vadinamą “sveiką protą” arba tai, kas yra daugumai savaime suprantama ir priimtina. Ji yra ideologinis instrumentas išsaugantis status quo ir perduodantis hegemonines pasaulio sampratas. Savo ideologinį darbą žiniasklaida atlieka nesąmoningai priimdama pamatines prielaidas, susijusias su socialine struktūra ir socialine tvarka (Gitlin 1980).
Pasak britų teoretiko Philip Ellioto, žiniasklaida gana subtiliai priverčia auditoriją priimti socialinius vaidmenis ir įprastos asmeninės veiklos standartus. Visuomenę kontroliuojančios ekonominės jėgos vartoja masines komunikacijas siekdamos sukurti retoriką, kuria apibrėžiamos, įvertinamos ir paaiškinamos svarbiausios kasdienio gyvenimo kategorijos. Vadinasi, žiniasklaida skatina savo vartotoją atsiduoti dominuojančiai hegemoninei pasaulio vizijai.
Hegemonija, esminis Antoni Gramscio terminas, yra sutartinė pasaulio suvokimo ir mąstymo apie jį sistema, pasiekiama ne prievarta, bet sava valia taip, kad ši sistema yra priimama kaip natūralus ir tikras socialinės realybės suvokimo būdas. Hegemonijoje ideologijos yra natūralizuojamos ir atrodo kaip “sveikas protas”.
Hegemonijai nepakanka tik ideologinės artikuliacijos. Būtina, kad ideologinės nuostatos taptų savaime suprantamomis kultūrinėmis prielaidomis. Hegemonijos efektyvumas priklauso nuo to, ar subordinuoti asmenys priima dominuojančią ideologiją kaip „normalią realybę ar sveiką protą . aktyviomis patirties ir sąmonės formomis“ (Williams 1976, 145). Ir čia masinės komunikacijos priemonės yra nepakeičiamos. Giliai įsiskverbdamos į šiuolaikinių visuomenių kasdienybę, jos tampa neatskiriama žmonių gyvenimo dalimi, todėl jų įtaka ne visada atpažįstama, diskutuojama ar kritikuojama. Šitaip hegemonija pasiekia savo tikslą tiesiog nepastebimai .
Kita vertus, hegemonija yra ganėtinai trapi. Ji turi būti nuolat atnaujinama ir modifikuojama per galios patvirtinimą. Stuart Hall teigia, kad hegemonija nėra pastovi duotybė ir „nuolatinis dalykų būvis“; ji privalo būti aktyviai laimima ir palaikoma, tačiau ją galima ir prarasti. Kontra-hegemoninės tendencijos reguliariai pasirodo dominuojančiose ideologinėse formose, jų tarpe ir žiniasklaidoje. Čia būtina pažymėti, kad hegemoninės tendencijos pasireiškia ne tik, pavyzdžiui, pačiuose žiniasklaidos tekstuose. Jos yra formuluojamos komunikacijos procese, interpretuojant ir vartojant žiniasklaidą .
Kai kurie šiuolaikinės kultūros ir žiniasklaidos tyrinėtojai apskritai kvestionuoja idėją, kad šiuolaikinėje kultūroje yra viena „dominuojanti hegemonija“, kurios peteikiami realybės, normų ir standartų apibrėžimai atrodo natūralus ir neginčytini (Crane 2003, 315). Kalbėdamas apie šiuolaikinę Amerikos kultūrą, Douglas Kellner pabrėžia, kad amerikiečių žiniasklaida ir populiari kultūra gali būti tiksliau suvokta per konfliktinės hegemonijos (conflicted hegemony) sąvoką. Jo manymu, žiniasklaidoje vykstą konfliktai, debatai ir derybos dėl skirtingų dominuojančios kultūros interpretacijų (Kellner 1990). Vadinasi, žiniasklaidoje galima pastebėti prieštaringą hegemoninį procesą – nuolatinę dialektiką tarp dominuojančių ir opozicinių diskursų. Žiniasklaida išreiškia konfliktinės hegemonijos įtampas ir prieštaravimus.
Konfliktinės hegemonijos sąvoka itin pravarti šiam straipsniui, kadangi čia bus apžvelgiami moterų įvaizdžiai Lietuvos žiniasklaidoje, kurioje irgi matyti tokios hegemonijos požymių. Kita vertus, kalbėsime apie nemažą skaičių lyčių ir žiniasklaidos politikos dokumentų. Vienas iš šių dokumentų tikslų, mūsų nuomone, — priešintis dominuojančiai lyčių hegemonijai ir, atveriant jos veikimo mechanizmus, ją ardyti.

Lietuvos visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida fenomenas

Visuomenės nuomonė yra svarbus reiškinys kiekvienoje demokratinėje valstybėje. Tačiau dėl jo sudėtingumo visi šio reiškinio tyrinėtojai pateikia skirtingus apibrėžimus. Dažniausiai yra vartojamas B.Hennessy suformuluotas visuomenės nuomonės apibrėžimas, kuriame ji suvokiama kaip žymios žmonių dalies išreikštas preferencijų kompleksas apie visiems bendrai svarbią problemą ar situaciją.

Lietuvoje reguliarius visuomenės nuomonės tyrimus atlieka 4 kompanijos: Vilmorus, Baltijos tyrimai, Spinter ir SIC rinkos tyrimai. Daugelio metų visuomenės nuomonės tyrimų rezultatai rodo, kad Lietuvoje visuomenė labiausiai pasitiki žiniasklaida. Analizuojant 1998 m. kovo – 2002 m. gegužės mėnesio rezultatus pastebėta, jog pasitikėjimo žiniasklaida reitingai yra vieni aukščiausių ir stabiliausių. Jie svyruoja nuo 56.9 iki 69.6 procentų.

Šio darbo tikslas – analizuojant Lietuvos pasitikėjimo žiniasklaida reitingus, pabandyti išskirti veiksnius, kurie lemia tokį aukštą pasitikėjimą žiniasklaida.

Darbe ne tik aptariamas visuomenės nuomonės reiškinys, jo samprata, bet ir analizuojamas visuomenės nuomonės formavimosi procesas, jį įtakojantys veiksniai, žiniasklaidos bei auditorijos santykis, kuris negali būti vertinamas vienareikšmiškai. Apibūdinant 2 skirtingas perspektyvas, pabrėžiančias žiniasklaidos ir auditorijos santykį, bei jų pasireiškimą Lietuvoje, pastebimos tam tikros tendencijos. Nors auditorija tampa aktyvi ir besirenkanti, t.y. auga jos diversifikacija, vis dėlto išlieka žiniasklaidos galimybė manipuliuoti auditorija, panaudojant simbolinės galios resursus.

Lyginant pasitikėjimo žiniasklaida kaip institucija bei pasitikėjimo skirtingomis jos priemonėmis rezultatus su kitomis Europos valstybėmis, pastebėta, jog Lietuvos atvejis nėra išimtis pokomunistinių šalių kontekste. Tačiau akivaizdu, jog Lietuvoje pasitikėjimo šia institucija reitingai yra aukščiausi.

Remiantis ekspertų nuomone (daugiausia Baltijos tyrimų direktorės Rasos Ališauskienės) darbe išskiriami 4 pagrindiniai veiksniai, kurie įtakoja tokį aukštą pasitikėjimą žiniasklaida – tai simbolinė žiniasklaidos funkcija; žiniasklaidos kaip tarpininko tarp valdžios ir individo funkcija; žiniasklaidos kaip pagrindinio informacijos šaltinio vaidmuo bei nekritiškas žiniasklaidos pateikiamos informacijos vertinimas.

Nors pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje yra labai aukštas, tačiau jį lemiančios priežastys nėra plačiai nagrinėjamos. Todėl šis darbas galėtų tapti išeities tašku tolimesniems tyrinėjimams.

Žiniasklaida ir demokratija: Lietuvos visuomeninės televizijos vaidmuo visuomenės ir politikos kontekste

Šiame darbe parodomas Lietuvos visuomeninės televizijos vaidmuo visuomenės ir politikos kontekste.
Apžvelgiamas televizijos ir politikos santykį Lietuvoje, atsižvelgiant į tai, kad televizija yra populiariausias informacijos pateikimo būdas ir potencialiai efektyviausia visuomeninių vertybių skleidėja. Tačiau žiniasklaidai vis labiau orientuojantis į rinką, televizija, ir netgi visuomeninis transliuotojas, nebeatlieka savo visuomeninių funkcijų ir užsiima nebe visuomenės švietimu, bet pataikavimu masiniam skoniui, stengiantis išsilaikyti konkurencinėje rinkoje. Todėl akcentuojama visuomeninio transliuotojo svarba ir jo įtaka visuomeniniams procesams. Pamėginta parodyti, kokiu būdu galima išlaikyti visuomeniškai svarbų viešąjį transliuotoją.

Pristačius teorinę perspektyvą, išryškinančią žiniasklaidos svarbą demokratinei visuomenei, aptarta situacija Lietuvoje, žiniasklaidos, politikos ir visuomenės santykiai. Nagrinėjant teorinę medžiagą, parodyta visuomeninio transliuotojo svarba, mėginama gilintis kokiu būdu gali būti užtikrintas efektyvus visuomeninio transliuotojo funkcionavimas. Atlikta periodikos apžvalga, įstatymų analizė, TV metrų duomenų analizė, politinių diskusijų laidų vedėjų apklausa.

Parodyta, kad Lietuvoje politinės valdžios yra suinteresuotos kontroliuoti visuomeninį transliuotoją, ir turi tam teisinių galių. Nors LR Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme, reglamentuojančiame LRT teises, pareigas ir valdymą, nenumatyta politinės valdžios tiesioginė kontrolė, tačiau praktika rodo, kad ji naudojasi turimais svertais – įstatymų leidybos ir finansavimo – reguliuoti LRT veiklą. Abonentinis mokestis sumažintų politinės valdžios įtaką visuomeniniam transliuotojui ir padidintų LRT atskaitomybę prieš visuomenę.
Išanalizuotos politinių diskusijų laidos ir įvertinta, kiek jos aktualios visuomenei ir svarbios politikams. Politinių diskusijų laidos, darančios didelę įtaką viešajai sferai, gana populiarios visuomenėje, tačiau kinta prisitaikydamos prie nūdienos reikalavimų didėja jų interaktyvumas, laidos įgyja labiau pramoginį pobūdį.

Kaip matome žiniasklaida yra itin sudėtingas dalykas, jei perprasti neužtenka vien ja domėtis, kadangi ji apima kelias milžiniškas sritis. Be abejo žiniasklaida nuostabus dalykas be kurios neįsivaizduojamas civilizuotas pasaulis, tačiau kaip ir visi dalykai ji turi savo tamsiąją pusę. Žiniasklaida nuolat informuoja visuomene apie ją supančias problemas ir neretai atskleidžia melą ir korupcija, ypač šiais neramiais politiniais laikais.
Bet kita vertus žiniasklaida gali būti galingu ginklu, jei ji atsidurtu netinkamose rankose. Taip yra todėl, kad žiniasklaida turi didelę įtaka visuomenei ir tinkamai ja pasinaudojus galima pridaryti siaubingu dalyku.vienas iš tokiu populiariausiu butu oponentu kompromitavimas siekiant juos pašalinti. Tai ypač budinga politikai. Bet iš esmes žiniasklaidos tokiu atveju pažaboti ne įmanoma, kadangi bet koks bandymas tai padaryti būtu demokratijos nuostatų pažeidimas. Kadangi demokratines valstybės požymis yra laisva spauda ir žodžio laisvė. Galima daryti išvada, kad žiniasklaida turi didelią privilegiją būti beveik nebaudžiama, kuri ja daro panašią į valdžios institucija, štai kodėl neretai girdime kita žiniasklaidos apibūdinimą – „ketvirtoji valdžia“. Manau jis geriausiai atspindi žiniasklaidos įtaka, reikšmę ir paskirtį.

Naudota informacija:
Internetas.

Leave a Comment