Valstybė ir saugumas

TURINYS

1. Įvadas..............................3
2. Valstybė..............................4
3. Valstybė ir saugumas.......................5
4. Ekonominiai ir valstybės saugumo veiksniai...........6
5. Europos saugumas – Lietuvos saugumas............7
6. Globalinis saugumas........................9
7. Išvados..............................11
8. Literatūra............................12

ĮVADAS

Šiais laikais yra labai svarbu užtikrinti valstybės ir tautos saugumą. Todėl šiame referate apžvelgsiu : visų pirma kas tai yra valstybė, saugumas, Europos ir Lietuvos saugumą. Manau, kiekvienas norėtų, kad jo saugumas būtų visuomet užtikrintas ir, kad būtų galima ramiai vaiksčioti savo žeme. Kiekviena valstybė turi garantuoti žmonių , o taip pat ir savo saugumą.
Yra daug įvairių žmonių, ir tuo pačiu daug įvairių nuomonių ir supratimo apie valstybės atliekamas funkcijas ir appie pačią valstybę. Valstybė gyvuoja vien savo žmonių dėka, jų pastangomis ir protais. Visais laikais valstybė žmonių gyvenime atliko svarbų vaidmenį. Svarbiausios valstybės atsiradimo ir raidos priežastys gludi ekonomikoje ir socialiniame žmonių gyvenime.
Pagrindinės valstybės susidarymo priežastys – tai būtinumas: 1) tobulinti visuomenės valdymą, kadangi jis darėsi vis sudėtingesnis dėl gamybos plėtros, darbo pasidalijimo, visuomeninio produkto pasidalijimo sąlygų pasikeitimo; 2) organizuoti didelius visuomeninius darbus ir įtraukti į juos kuo daugiau žmonių; 3) kariauti – gintis ir užgrobti kaimynines teritorijas.
Tautos, žmonių saugumas ir gerovė yra pamatinis valstybės uždavinys. Žmmonės valstybės padedami turi išsaugoti savo kultūrą ir papročius. Valstybei užtikrinti saugumą padeda tam įgaliotos institucijos kaip pvz. Saugumo departamentas, policija, krašto apsauga ir t.t. Tik saugus žmogus gali buti laisvas ir laimingas.

VALSTYBĖ

„Valstybė yra svarbiausia visuomenės politinės sistemos organizacija, per ku

urią valdoma visuomenė ir saugoma jos ekonominė ir socialinė struktūra. Visuomenė, susidedanti iš individų, klasių ir socialinių grupių, istorinių kultūrinių, religinių ir kitų bendruomenių, yra labai sudėtinga sistema, kuriai objektyviai būtinas jos santykių ir raidos reguliavimo objektas.“
Valstybės sąvoką galima tyrinėti labai įvairiai. Yra daug valstybės egzistavimo formų.
1. Valstybė yra normatyvinė – loginė sąvoka. Valstybė yra kalbos kategorija, o kartu ir įvaizdis vieningos sistemos normų, reguliuojančių žmonių elgesį. Teisininkai teigia, kad valstybė – juridinis asmuo, gyvuojantis teisinių normų pagrindu.
2. Kita valstybės egzistavimo forma – žmonių gyvenimo patirtis, susijusi su institucijomis, valdžios atstovais ir valdymo stiliais. Tai, ką žmonės mąsto apie valstybę, ir vadinama valstybės prigimtimi. Dabar žiniomis disponuojantis elitas formuoja požiūrį į valdžią.
3. Trečia valstybės egzistavimo aspektas yra sociologinio bei istorinio pobūdžio. Valstybė yra didelė soocialinė grupė, turinti bendrą istorinę patirtį. Nuo kitų organizuotų grupių valstybė skiriasi, ne vienu kuriuo nors bruožu (pavyzdžiui, valdžios-hierarchija), o patvariu kelių bruožų deriniu. Šių bruožų visuma apibūdina valstybę kaip socialinį – istorinį reiškinį. Valstybė – tai tokia organizuota žmonių bendruomenė, kuri yra natūralios istorinės jų raidos produktas
„Valstybė yra visuomenės organizacijos forma, skirta visuomenės vientisumui ir jos valdymui užtikrinti. Ji vykdo naudingas visuomenei funkcijas ir tarnauja visuomenės interesams. Valstybė integruoja susiskaldžiusią visuomenę ir jai oficialiai atstovauja. Be valstybės būtų neįmanoma visuomenės pa
ažanga, civilizuotos visuomenės egzistavimas ir raida.“
Labai sunku nuodugniai ištirti valstybės esmę, savybes ir bruožus. Tai įmanoma tik konkrečiai istoriškai nagrinėjant įvairius valstybės ir ekonomikos, visuomenės socialinio, politinio ir dvasinio gyvenimo ryšius.
Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė apibrėžiama kaip viešosios valdžios politiškai suvereni teritorinė organizacija, turinti specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimus privalomus visai šaliai.

Valstybė ir saugumas

„Valstybė yra svarbiausia centrinė politinės sistemos institucija. Valstybė daugiau negu bet kokia kita institucija organizuoja, nukreipia ir kontroliuoja bendrą žmonių ir jų grupių veiklą, jų tarpusavio santykius. Valstybei tenka pagrindinė politinės sistemos funkcijų dalis, o be to ji atlieka specifines funkcijas (saugumo užtikrinimas, teritorinis vientisumas, užsienio politika).“

Valstybei ypač yra svarbu užtikrinti šalies ir piliečių saugumą. Lietuvoje nacionalinį saugumą reglamentuoja įstatymai. „Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lietuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga ir gynimas.
Lietuvos nacionalinio saugumo sistemą sudaro valstybės ir piliečių veiklos šiam tikslui patvirtintų pagrindinių nuostatų, principų ir būdų, narystės Europos ir transatlantinėje sąjungose priemonių, įstatymų ir kitų teisės aktų, valstybės šiam tikslui įsteigtų institucijų, jų veiklos principų bei tarpusavio sąveikos būdų visuma. „Lietuvos nacionalinį saugumą užtikrina Lietuvos Respublikos piliečiai, jų bendrijos ir organizacijos, Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, kariuomenė, policija, Valstybės sa

augumo departamentas, kitos šiam tikslui valstybės įsteigtos institucijos.“

Žinoma nebūtų valstybės nebūtu ir ką saugoti, valstybė taip pat atlieka svarbų vaidmenį mūsų visų gyvenime. Valstybės svarba labai ryškiai išreikšta žmonių identifikacijoje. Tai mažiau pastebima, esant savo šalyje, tačiau bet kur užsienyje žmogus identifikuojamas pirmiausia pagal pilietybę: Lietuvos pilietis yra lietuvis, nepriklausomai nuo jo etninės savimonės.
Centrinė valstybės padėtis būdinga kiekvienai stabiliai sistemai. Tačiau jos vaidmuo būna labai skirtingas. Vienose sistemose koncentriniai ratai, vaizduoją valstybės ribas, priartėja prie išorinio rato: tai simbolizuotų, kad valstybė beveik sutampa su politine sistema, pajungdama partijas, žiniasklaidą, bažnyčią. Kitais atvejais, atvirkščiai, mažas valstybinis skritulys rodo, kad valstybinio reguliavimo sferos yra žymiai apribotos.
Valstybė esminiais bruožais skiriasi nuo ikivalstybinių gentinių sąjungų ir bendruomenių. Pagrindiniai skirtumai yra keturi:

1. Atsiranda viešoji valdžia su prievartos (prinuždenije) aparatu;
2. Atsiranda aparatas, užimtas tik valdymu, t.y. valstybinis aparatas;
3. Gyventojai dalinami teritorinių principu, nepriklausomai nuo giminystės ryšių;
4. Atsiranda mokesčiai ir prievolės.
„Vienas iš svarbiausių valstybės bruožų yra suverenitetas: egzistuoja aukščiausia, niekam nepavaldi valdžia, kurios sprendimai yra privalomi visiems gyventojams. Tačiau realiai suverenitetas būna dažnai apribojamas: viduramžių Europoje, ypač iki Reformacijos, didelę įtaką turėjo bažnyčia, šiais laikais – tarptautinė bendrija ir tarptautinės organizacijos. Dabartiniame pasaulyje žmogaus ir mažumų teisės jau nėra skaitomi išimtinai valstybės vidaus reikalu. Suverenitetą dar labiau apriboja valstybių narystė įvairiose ta

arptautinėse organizacijose (JTO, Tarptautinėje darbo organizacijoje, Europos Taryboje, ESBO ir daugelyje kitų) ir regioniniuose susivienijimuose (pavyzdžiui, Europos Sąjungoje).“
Antra ypatybė, būdinga tik valstybei, yra monopoline teisė panaudoti prievartą. Dėl tos priežasties aukščiausias pareigūnas – prezidentas arba premjeras – neretai palyginamas su vyriausiuoju policijos viršininku.

Ekonominiai ir valstybės saugumo veiksniai

„Nors egzistuoja įvairūs požiūriai į valstybės gynybinę galią, grandinėje „ekonomika – politika – gynyba“ ekonomikai priklauso prioritetinis vaidmuo. Ekonomika lemia valstybės įtaką tarptautiniams politiniams santykiams, jos aljansuose, žinoma, ir ginkluotasiasiąs pajėgas.“

Valstybės kaip suverenaus tarptautinių santykiu subjekto išsaugojimas yra svarbiausia jos valdžios funkcija. Valstybė, panaudodama biudžeto lėšas, kuria šslies gynybynę bazę, kurios apimtis priklauso nuo valstybės saugumo doktrinos ir nuo gynybinės bazės kūrimo strategijos, kurią taip pat per finansų poltitiką reguliuoja valstybė. Todėl ne viena visuomenės gyvenimo sritis nėra taip glaudžiai susijusi su valstybe kaip krašto apsauga ar gynyba.

Kuriant šalies gynybinę bazę, dalyvauja ekonomikos šakos, įmonės, žmonės. Karinė ekonomika apima ginklų ir kitų karinių reikmenų gamybą, pikimą, pardavimą, naudojimąinfrastruktūros kūrimą ir naudojimą, moklslinius tyrimus, sudėtingus mainų ryšius tarp civilinės ir karinės ekonomikos valstybės viduje ir dar sudėtingesnius ryšius bei ekonominius santykius su kitomis valstybėmis. Šalia vidaus civilinių ekonominių, pasaulyje
susiformavo sudėtingi ir painūs tarptautiniai kariniai ekonominiai santykiai. Daugelyje valstybių karinė ekonomika tapo antrąja tų šalių ekonomika.

Tad nenuostabu, kad gynybinės ekonomikos neaplenkia bendri pasaulio ekonomikos raidos dėsniai, dėsningumai ir tendencijos: vis didėjantis darbo pasidalijimas, tarptautinių mainų plėtotė, gamybos ir visų visuomenės gyvenimo sričių internacionalizavimas, valstybių ekonominė ir politinė integracija, globali konkurencija.

„Pasaulio ekonomika galutinai susiformavo kaip sistema, kurioje ryšių tarp nacionalinių ekonomikų funkcijų atlieka tarptautiniai ekonominiai ir politiniai santykiai, o jų subjekto vaidmenį – valstybių ir vyriausybių vadovai. Jų samoningų politinių ir ekonominių sprendimų skatinama klostosi nauja geoekonominė ir geopolitinė situacija, turinti įtakos valstybių gynybai ir saugumui organizuoti ir valdyti.“

Europos saugumas – Lietuvos saugumas
„Kalbėdami apie Lietuvos vaidmenį Vakarų Europoje, šiai dienai yra svarbiausia paminėti Lietuvą, Vakarų Europoje saugumo plačiąja prasme atžvilgiu. Tai saugumas ne tik nuo išorinių grėsmių, bet ir valstybės galimybės vykdyti savarankišką vidinę politiką ir tvarkyti savo ūkį nepriklausomai nuo išorės kontrolės. Pavyzdžiui, ekonominė nepriklausomybė nuo užsienio monopolistinės kontrolės.“ Visi suprantame naftos bei gamtinių dujų oligarchijos įtaką pasaulio rinkoje. Šis klausimas itin aktualus ir Lietuvai, ypač šiuo metu, kai šios ūkio šakos pereina iš valstybinio sektoriaus į privatų. Imkime Iraną: tai valstybė, turinti nepaprastai didelius resursus, tačiau negali jų išnaudoti dėl jai pateiktų sankcijų. Praeityje žiūrėjome į grėsmes, kylančias dėl karinių veiksmų, nors ir tada ekonominė sankloda buvo konfliktų pagrindas. Vis dėlto Rytų-Vakarų poliarizacija buvo nubrėžusi aiškias varžybų ribas, kurias peržengus kiltų branduolinis karas be galutinio nugalėtojo. „Komunizmas daugiau nei pusšimtį metų besitęsusiose varžybose bankrutavo, ir Sovietų Sąjunga subyrėjo Daugiau nei dešimtmetis praėjo, kai politikai, mokslininkai, diplomatai bei tarptautinės organizacijos kuria naują pasaulio tvarką, bet aiškios sistemos vis dar nematyti. Taip, Europa vienijasi ir bando sukurti saugumą ekonominės pusiausvyros dėka.“ Šio proceso tikslas – taip sujungti Europos valstybes, kad jos nenorėtų ir neturėtų rimtos inspiracijos viena prieš kitą kovoti. Tačiau tokia pusiausvyra yra tik tarp Europos Sąjungos valstybių. Ekonomiškai galinga Europa meta iššūkius ir kitoms, toliau ir arčiau esančioms šalims. Labai svarbus klausimas, ar Kinija, Indija ir Rusija bus patenkintos savo padėtimi ateityje. Ar nedidės skirtumas tarp turtingųjų ir „nuskriaustųjų“? Nors tai ne pagrindinė šios dienos tema, bet, manau, šių momentų negalima nepaisyti.

Silpnomis reikėtų, matyt, vadinti tokias valstybes, kurių politinė sistema nėra iki galo susiformavusi bei stabili. Jų ekonomika yra silpna, jos negali savo piliečiams suteikti bent jau minimalių socialinių garantijų, užtikrinti jų saugumo bei efektyviai spręsti nusikalstamumo problemų. Tai valstybės, kurios susiduria su ekologinėmis bei kitomis problemomis ir turi labai ribotas galimybes jas spręsti. Stiprioms valstybėms paprastai būdingos visos priešingos savybės. Manoma, kad silpnos valstybės dažniausiai yra nesaugios, o stiprios – atvirkščiai.

Šiuo metu Vakarų Europa ir jai priklausančios valstybės yra stiprios. Jos garantuoja šalies vidaus saugumą – turi efektyvią, ilgus metus veikiančią demokratinę sistemą, leidžiančią užtikrinti pagrindines žmogaus teises ir laisves. Šalyse puikiai funkcionuoja laisvosios rinkos ekonomika, kuri ir leidžia piliečiams kurti savo gerovę, o valstybei padeda užtikrinti aukštą pragyvenimo lygį bei suteikti būtinas socialines garantijas. Tos valstybės užtikrina savo piliečių saugumą efektyviai spręsdamos nusikalstamumo ir jo prevencijos problemas. Visos jos gana stiprios taip pat ir karine prasme – ten jau seniai sukurtos bei ištobulintos karinės doktrinos ir procedūros. Kariuomenės egzistuoja ilgus metus ir turi susiformavusias tradicijas, nepriekaištingai parengtą personalą, yra gerai ginkluotos. Visa tai leidžia užtikrinti šalių efektyvų karinį saugumą bei spręsti kitas naujai kylančiais grėsmes. Galime daryti išvadą, kad Lietuva po komunistinio nualinimo yra ekonomiškai silpna ir nėra saugi. Bet šio krašto žmonės pasirinko tinkamą kelią – integraciją į saugią Vakarų Europos draugiją. Deja, dėl geografinės padėties Lietuva vėl atsiduria tarp konkuruojančių jėgų.
Globalinis saugumas
“Nors Vakarų Europos šalys gali garantuoti savo vidinį saugumą, tačiau jos nepajėgia ir niekada negalės atsiriboti nuo jas supančios išorinės regioninės bei tarptautinės aplinkos įtakos. Visa tai ir nulemia pastangas gerinti išorinį regioninį ir tarptautinį saugumą. Bendradarbiaudamos tarpusavyje Vakarų Europos šalys sukūrė nemažai institucijų, tokių kaip NATO ir ES. “
Jos, racionalios ir efektyviai veikiančios, gali adekvačiai reaguoti į naujus iššūkius bei prisitaikyti prie naujų besiformuojančių aplinkybių. Visa tai užtikrina kiekvienos šalies narės ir vidinį, ir išorinį saugumą. Priklausymas tokioms institucijoms ir bendradarbiavimas su jomis kiekvienai šaliai leidžia siekti nacionalinių interesų bei efektyvesnio tikslų įgyvendinimo. Pasibaigus šaltajam karui Vakarų Europa susidūrė su naujomis, iki tol dar nepatirtomis regioninio ir tarptautinio saugumo problemomis. Viena tokio pobūdžio problemų – konfliktai valstybių arba buvusių sudėtinių valstybių viduje, kylantys dėl etninių, religinių skirtumų. Jie gali peraugti į tarptautinius regioninius konfliktus ir plėstis. Pavyzdžiui, kariniai konfliktai buvusios Jugoslavijos teritorijoje. Tokie procesai sukelia pasekmes, būdingas silpnoms valstybėms ir visuomenėms: politinį ir ekonominį nestabilumą, bedarbystę, migraciją, nusikalstamumą ir t.t. Po šaltojo karo Europos žemyne susikūrė arba savo nepriklausomybę atgavo nemažai valstybių. Dauguma jų pirmaisiais metais susidūrė su panašiomis, visoms besikuriančioms valstybėms bei visuomenėms būdingomis problemomis.
Tai ir neaiški politinė sistema, ir pereinamojo laikotarpio ekonomika, ir piliečių socialinių garantijų stoka bei pilietinės kultūros pasikeitimai. Logiška, kad tokios silpnos valstybės ne pačios geriausios ir mėgstamiausios kaimynės. Dažniausiai jų silpnybės peržengia teritorines ribas ir gali sudaryti nepatogumų kaimynams. „Tačiau būtų neatleistina nepastebėti, kad dauguma tokių pereinamojo laikotarpio šalių vis dėlto jau pasiekė didžiulės pažangos politinėje, karinėje, ekonominėje, socialinėje ir teisinėje srityse. Kartu jos sukūrė palankesnę aplinką ir savo kaimynėms.“ Kita vertus, kad pasivytų Vakarų Europos valstybes, jos ir toliau turi daug dirbti ir stengtis. Aišku, kad visiškas Vakarų Europos ir jos šalių regioninis saugumas galėtų būti garantuotas tik tada, kai šios šalys pasieks lygiavertį Vakarų Europai ekonominį ir politinį lygį. Ypač tada, kai visos ar bent dauguma bus priimtos į pagrindines tarptautines organizacijas – ES bei NATO.

IŠVADOS
Valstybė yra nuolat besivystanti atvira sistema, nuo kurios valdžios, piliečių veiklos, tarptautinių santykių pobūdžio, priklauso visos visuomenės raida. Valstybė visais laikais privalėjo ir privalės savo piliečiam užtikrinti tiek ekonominį, tiek socialininį , tiek moralinį saugumą. Šiandien socialinius ir ekonominius valstybės uždavinius galima spręsti žymiai palankesnėmis aplinkybėmis.
Saugumas ir piliečių gerovė – šie du principiniai valstybės tikslai šiandien taip glaudžiai susipynę, kad neįmanoma atskirti, kur prasideda ir kur baigiasi valstybės vidaus ir užsienio politika. Kartais girdime, kad įstojusi į NATO Lietuva jau išsprendė svarbiausius saugumo klausimus, todėl daugiau dėmesio galėtų skirti savo piliečių gerovei. Tačiau įžengę į XXI amžių susiduriame su kitomis, šiuolaikinėmis saugumo problemomis. Jos dažnai pamatomos ne iš karto, jos skverbiasi iš vidaus – per ekonomiką, finansų sistemą, komunikacijas, per pažeidžiamą visuomenės ir valstybės institucijų struktūrą.
Kiekvienos šalies piliečio vizija yra matyti savo valstybę didesnę, stipresnę ir atviresnę
įvairioms naujovėms ir šalims. Todėl, kad visą šitą turėti, dar reikės iš širdies ir nuosekliai padirbėti.

Leave a Comment