Tarptautinių santykių raida antikos, viduramžiu ir Renesanso laikais

IVADINIS TEKSTAS 1
1. KELETAS IVADINIU PASTABU APIE TARPTAUTINIU SANTYKIU (TS) DISCIPLINOS OBJEKTA 1
2. TARPTAUTINĖS SISTEMOS IR IMPERIJOS 3
3. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI ANTIKOS LAIKAIS 3
3.1. Graikija 3
3.2. Roma 4
4. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI VIDURAMŽIAIS 5
4.1. Bizantija 5
4.2. Šventosios Romos imperija 7
4.3. Popiežius 8
5. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI IR RENESANSO ITALIJA 9
PAPILDOMI TEKSTAI 10
1 TEKSTAS – IŠTRAUKA IŠ CHARLES P. SCHLEICHER, INTRODUCTION TO INTERNATIONAL RELATIONS, NEW YORK, 1954, PP.42-50. 11
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 15Ivadinis tekstas
1. Keletas ivadiniu pastabu apie tarptautiniu santykiu (TS) disciplinos objekta
Pagrindinis tarptautinių santykių kaip mokslinės disciplinos studijų objektas yra tarptautinė sistema.
Tarptautinė sistema kyla iš to, kad:
• visi Žemės planetos gyventojai yra pasidaliję ir susiskirstę į atskiras nepriklausomas politines bendrijas – valstybes;
• tuo pat metu žmonės, gyyvendami atskirose valstybėse vis dėlto nėra vieni visiškai vieni nuo kitų atsiriboję, bet nuolat ir įvairiausiais pavidalais ir dėl įvairiausių reikalų sąveikauja;
• kai kurie dėl šio politinio žmonijos pasidalinimo bei valstybių tarpusavio bendravimo susiklostę santykiai yra nuolat besikartojantys ir atsinaujinantys.
Jeigu bandytumėme keliais žodžiais apibūdinti šiuolaikinę tarptautinę sistemą, tai kaip pagrindinį jos principą reikėtų paminėti tarptautinės sistemos dalyvių – valstybių – nepriklausomybę, tų valstybių vyriausybių teisę visiškai savarankiškai ir savo nuožiūra valdyti ir tvarkyti savo valstybių reikalus. Todėl kiekvienos iš valstybių, kokia ji beebūtų, gyvenimas tarsi susideda iš dviejų didžiulių sudedamųjų dalių – vidaus reikalų ir dalyvavimo tarptautinėje sistemoje. Todėl ir be specialių studijų nesunku pastebėti, kad šie du “pasauliai” yra ganėtinai skirtingi.
Valstybių vidaus gyvenimas, vidaus reikalai yra tvarkomi pasiremiant valstybės viduje galiojančiais ir

r visiems privalomais įstatymais, o jų vykdymą užtikrina atitinkamos valdžios institucijos. Valstybės viduje konfliktuojantys ar bendradarbiaujantys asmenys arba jų grupės galų gale yra pavaldūs valstybės valdžiai, kuri gali nustatyti įvairių konfliktų ir problemų sprendimo taisykles. Kitaip tariant, kiekvienos valstybės vidaus organizacija yra santykiais, kuriuose dominuoja vertikalūs pavaldumo ir priklausomybės ryšiai.
Tuo tarpu tarptautinė sistema yra kitokia. Čia valstybių bendravimas, tarptautiniai santykiai yra ne pavaldumo – paklusnumo santykiai, bet lygiateisių partnerių santykiai. Tarptautinėje sistemoje nėra tokios neginčijamą valdžią turinčios institucijos kaip vyriausybė. Todėl, pavyzdžiui, jeigu tarptautinės sistemos nariai – valstybės – tarpusavyje susiginčija, jų interesai ir poreikiai susikerta, tai joms belieka arba vis dėlto bandyti geranoriškai susitarti, arba tiesiog griebtis jėgos ir pradėti kariauti tam, kad savo interesus įgyvendinti ar apginti. Bet kuriuo atveju teenka pasikliauti savo gebėjimais ir jėgomis. Kitaip tariant, tarptautinėje sistemoje dominuoja ne vertikalūs priklausomybės, bet horizontalūs lygybės ryšiai, o visos valstybių “bendruomenės” gyvenimas plėtojasi bevaldystės sąlygomis. Žinoma, bevaldystė santykiuose tarp valstybių nebūtinai reiškia, jog čia klesti savivalė, chaosas ir džiunglių įstatymai. Tačiau, bet kuriuo atveju, tai reiškia, kad “tarptautinės bendruomenės” gyvenimas yra iš principo kitoks negu valstybių vidaus gyvenimas.
Tiesa, šiais laikais riba tarp valstybės vidaus gyvenimo ir tarptautinės sistemos jau ne visais atvejais yra lengvai nubrėžiama. Šiame komunikacijos ir gl
lobalizacijos laikmetyje, kai valstybės “bendrauja” daug intensyviau ir įvairiapusiškiau ir tampa vis labiau priklausomomis vien anuo kitos, riba tarp išimtinai vidaus reikalų ir tarptautinių santykių yra daug sunkiau surandama. Tačiau nepaisant to, pokyčiai žmonijos politinėje organizacijoje dar nėra tokie fundamentalūs, kad būtų galima atsisakyti nusistovėjusios politikos moksle tradicijos, manyti, kad valstybių vidaus gyvenimas ir valstybių tarpusavio santykiai yra pakankamai skirtingos prigimties reiškiniai ir todėl jiems tyrinėti reikia atskirų akademinių disciplinų.

2. Tarptautinės sistemos ir imperijos

Be abejonės, šiandien mes egzistuojančią tarptautinę sistemą neretai suvokiame kaip savaime suprantamą dalyką. Tačiau pradiniame pažinties su tarptautinių santykių disciplina etape būtų pravartu atkreipti dėmesį į tai, kad dabartinis jos pavidalas yra istorinės raidos rezultatas, ir kad būtų klaida tvirtinti, jog tokia tarptautinė sistema, kokią mes pažįstame šiandien, egzistavo visada. Valstybių nepriklausomybės principas, kuriai.s remiasi dabartinė sistema pradėjo įgyti savo pripažinimą tiktai maždaug 16-17 šimtmečių Europoje. Ir tik gerokai vėliau tapo visos globalinės tarptautinės sistemos pagrindiniu principu. Tuo tarpu ankstesniais laikais tokio aiškumo nebuvo.
Ankstyvoji tarptautinių santykių istorija – tai yra dviejų organizacinių principų – anarchijos ir hierarchijos varžybos. Kadangi žmonijos politinis susiskaldymas buvo akivaizdus faktas, tai dalis žmonių manė, kad tokia padėtis ir turėtų išlikti, kad ir toliau politinės bendrijos galėtų likti nepriklausomos. Tuo tarpu kiti manė, kad susiskaldymas yra blogybė ir

r betvarkė, todėl visi turi būti pajungti vieningai valdžiai. Kitaip tariant, pasaulis turėtų būti ne nepriklausomų valstybių bendruomenė, bet tarsi viena valstybė, kurioje veikia aukščiausioji valdžia.
Dar kitaip šitą vieningą valstybę būtų galima pavadinti imperija. Imperija tuomet būtų tokia politinės organizacijos forma, kuri nepripažįsta jokių jai lygiateisių politinių darinių. O tos žmonių politinės bendrijos, kurios nesutinka tapti imperijos dalimi, turi būti nukariautos ir įjungtos į imperiją prievarta. Ir iš tiesų, jeigu pažvelgsime į pasaulio istorija atidžiau, tai nesunkiai pastebėsime, kad, tiesą sakant didžioji istorijos dalis yra ne tarptautinės sistemos istorija, bet imperijų kilimo gyvavimo ir žlugimo istorija. Būtent imperijos ilgą laiką buvo pagrindinė žmonijos politinė organizacijos forma, o tarptautinės sistemos, būdavo greičiau išimtys negu taisyklė. Valstybių lygiateisiškumas nebuvo jokia ypatinga vertybė ir kiekviena valstybė, kiekvienas valdovas stengėsi plėsti savo valdas, aišku, jeigu tiktai turėdavo savo žinioje pakankamai galios.3. Tarptautiniai santykiai antikos laikais
3.1. Graikija
Senovės Graikija nebuvo vieninga valstybė. Dėl to ji ir buvo panaši šiuolaikinę iš suverenių valstybių susidedančią tarptautinę bendriją. Tiktai šios bendrijos sudėtinės dalys buvo gana smulkūs miestai-valstybės (poliai), bet jų tarpusavio santykiai kaip tik ir turėjo tarptautinio bendradarbiavimo požymių. Poliai sudarinėdavo tarpusavio sutartis, prekybines ir gynybines sąjungas, o kartais imdavo vieni prieš kitus kariauti. Persijos bandymai užkariauti Graikiją (490, 480-479 pr. Kr.), skatino po
olius suvienyti savo pajėgas, ir jiems pavyko pasiekti pergalę prieš daug skaitlingesnį priešą. Tačiau pavojui praėjus, polių sąjunga netruko suskilti į dvi stambias politines-karines sąjungas – Atėnų ir Peloponeso – kurios ėmė varžytis dėl dominavimo. Peloponeso karas (431-404 pr. Kr.) buvo senovės Graikijos tarptautinės sistemos žlugimo pradžia. Galiausiai Graikiją 338 m. pr. Kr. iš pradžių prisijungė Makedonija, o 146 m. pr. Kr. Romai nukariavus Makedoniją Graikija tapo Romos provincija.3.2. Roma
Jeigu Graikija buvo savotiškas pirmasis žinomas Europoje tarptautinės sistemos pasireiškimas, tai Roma buvo priešingos patirties pavyzdys. Roma ilgainiui išaugo į imperiją, kurioje dominavo ne lygiateisiškumo, bet pavaldumo santykiai. Roma buvo sudėtinga politinio valdymo sistema, bet, nepaisant savo dydžio, ji niekada nebuvo tarptautine sistema šiandienine prasme. Maždaug paskutiniame šimtmetyje prieš Kristų Roma ilgainiui savo valdžią išplėtusi nuo Škotijos iki Mesopotamijos, nuo Sacharos iki Karpatų, galiausiai pasijuto būtent vienintele ir amžinąja valstybe, kurios paskirtis – valdyti pasaulį ir kuriai iš tiesų turi būti klusnūs bei pavaldūs visų kitų kraštų valdovai. Pasiekusi savo galios apogėjų, Romos imperija visuotinę valdžią turėjo trims su puse milijono kvadratinių kilometrų su dešimtimis tūkstančių kilometrų sienų ir, kaip manoma, septynioms dešimtims milijonų gyventojų. Apjungusi visas tuomet romėnams žinomas žemes ji galėjo skelbtis pasauline imperija.

Tiesa, Roma ne iš karto buvo pavadinta imperija. Romos, kurią nuo pat įkūrimo valdė aristokratijos renkamas Senatas, virsmas imperija yra susijęs su Cezario nužudymu 44 metais prieš Kristų ir Oktaviano valdymu. Cezaris, vienas iš Senato išrinktų pareigūnų konsulų, buvo talentingas karvedys ir, užkariavęs galus, pasidarė labai įtakingas. Dalis senatorių, išsigandę, kad Cezaris pasiskelbs monarchu ir paleis Senatą, nusprendė jį nužudyti. Po neilgos tik kelerius metus trukusios kovos tarp Senato ir Cezario šalininkų valdžia Romoje atiteko Cezario sūnėnui ir įvaikiui Oktavianui, kuris 40 metais prieš Kristų ir pasivadino imperatoriumi. Iki tol senovės Romoje pagal lotynišką žodį imperare (t. y. „įsakyti, valdyti“) imperatoriais buvo vadinami kariuomenės vadai. Iš pradžių tai net nebuvo oficialus titulas. Tiktai per pūnų ir romėnų karą (218–202 metais prieš Kristų) atsirado imperatoriaus titulas. Jį Romos Senatas suteikdavo pirmą didelę pergalę pasiekusiam karvedžiui. Šį titulą būdavo galima gauti netgi kelis kartus, už kiekvieną pergalę. Nuo Oktaviano laikų imperatoriumi imta vadinti būtent Romos valdovą. Iš čia kilo ir mums šiandien įprastas Romos imperijos pavadinimas.
Galingos Romos imperijos klestėjimo istorija – tai drauge ir pirmasis sėkmingas bandymas suvienyti Europą. Tiesa, tuometinės imperijos centras buvo Viduržemio jūra, nes romėnai užkariautojai taip ir nepajėgė pajunti šiaurinių germanų genčių. Tačiau užkariautuose kraštuose Romos imperija skleidė graikų ir romėnų civilizaciją, palaikė vidinę taiką ir tvarką. Šita santykinė, bet vis dėlto reali taika ir vienybė, kuriai prigijo Pax Romana (t. y. Romos taikos) vardas, tęsėsi beveik porą šimtmečių po Kristaus gimimo. Todėl imperija netgi daugelio po jos žlugimo gyvenusių kartų akyse taip ir liko aukščiausios valdžios, taikos, tvarkos ir vienybės įsikūnijimu. Jos silpnėjimas bei II amžiaus pabaigoje prasidėjęs vidinės ir išorinės suirutės laikotarpis, imperatorių valdžios padalijimas tarp Rytų ir Vakarų imperijų ir netgi Vakarų Romos imperijos žlugimas 476 metais buvo suvokiamas kaip laikinas reiškinys, o ne pačios imperijos – amžinosios ir pranašiausios valstybės – žlugimas. Juolab kad pretendentų tęsti imperijos misiją ir prisiskirti išimtines teises niekada netrūko. Nors, aišku, niekam taip ir nepavyko atkurti ankstesnės Romos imperijos galybės.
Romos imperijai pradėjus silpti atsirado poreikis palaikyti ir plėtoti taikius tarptautinus ir diplomatinius santykius ir sudarinėti sutartis su kaimyninėmis vadinamųjų barbarų tautomis. Tačiau tai neišgelbėjo jos nuo žlugimo. Vakarų Romos imperija žlugo 476 metais ir Vakarų Europoje įsitvyrojo neapibrėžtumo laikotarpis, kurio metu formavosi nauji politiniai junginiai ir atitinkama jų tarpusavio santykių sistema.

4. Tarptautiniai santykiai viduramžiais4.1. Bizantija
Vakarų Romos imperijos žlugimas šiandien visuotiniu sutarimu laikomas vadinamųjų viduramžių pradžia. Ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje susiformavo nemažai paskirų politinių darinių, apjungusių barbarų gentis. Tačiau tarptautinei padėčiai labai trūko stabilumo. Europą užtvindydavo įvairių užkariautojų – arabų, hunų, avarų ir kt. kariniai dalinai. Netgi stambūs politiniai junginiai, kaip Karolio Didžiojo imperija arba Kijevo Rusia nesugebėjo ilgam išsaugoti savo vientisumo. Tuo metu, kai Vakarų Romos imperija neatlaikė barbarų užkariautojų ir 476 metais nustojo egzistuoti, Rytų Romos, arba Bizantijos (kaip ją imta vadinti VI amžiuje), imperija dar ilgai buvo galinga valstybė. Vieninteliu Romos imperijos tradicijos tęsėju ir paveldėtoju tapo Konstantinopolyje rezidavęs imperatorius. Skirtingai nei Vakarų imperija, Bizantija dar ilgam išliko todėl, kad jai pavyko kuriam laikui suramdyti grasinusius priešus, atkurti veiksmingą valdymą, įdiegti religinę vienybę, plėtoti helenistinę stačiatikišką kultūrą, pajungti turtingą antikos palikimą valstybės labui. Bizantija plečia savo įtaką ir kaimyniniuose kraštuose. 864 metais jai pavyksta pakrikštyti Bulgariją, 989 metais – Kijevo Rusią. Bizantijos imperijos teritorija X–XI amžiuje apėmė šiuolaikinių Graikijos, Turkijos, Bulgarijos, Pietų Italijos, buvusios Jugoslavijos teritorijas. Imperijos valdovai ir piliečiai kalbėjo graikiškai.
Tačiau ilgainiui Bizantija ėmė silpti. Ją sekino didėjanti įtampa tarp Vakarų ir Rytų krikščionybės, tarp Romos popiežiaus ir Konstantinopolio imperatoriaus. Rytų imperija vis labiau tolo nuo Vakarų. Galutinai Bizantiją nuo Vakarų Europos atribojo 1054 metais įvykęs didysis krikščionybės skilimas – schizma – į Stačiatikių ir Katalikų bažnyčias. Dar vėliau ją pradėjo kamuoti smunkanti ekonomika, vidaus kovos ir išorės priešai. XII ir XIII amžių sandūroje valstybė buvo beveik sunykusi ir iš esmės virtusi mažų valstybėlių junginiu. 1204 metais Konstantinopolį buvo užėmę kryžiuočiai. Vis dėlto 1261 metais imperija dar buvo atkurta, bet jai nuolat grasino nauji užkariautojai, ypač turkai osmanai, kurie jau nuo XIV amžiaus vidurio tapo ne tik Bizantijos, bet ir visų Balkanų siaubu; jie pradėjo grasinti ir Vakarų Europai. Bizantijos valdovai ieškojo paramos Vakarų Europoje, buvo bandoma netgi atkurti Krikščionių bažnyčios vienybę, tačiau šios pastangos nedavė vaisių. Galiausiai priešakinis krikščioniškosios Europos forpostas Rytuose, Konstantinopolis, 1453 metais buvo užimtas turkų. Bizantijos imperija nustojo egzistuoti, o jos kultūros paveldas arba buvo užkariautojų sunaikintas, arba pasklido po kitas šalis.
Bizantijos žlugimas – tai neabejotinas nuostolis Europos civilizacijai. Žlugus Vakarų Romos imperijai, Bizantija ilgą laiką buvo vienintelė antikinės klasikinės civilizacijos saugotoja ir puoselėtoja. Laikui bėgant Vakarai ir Rytai vieni nuo kitų tolo ir vis svarbesni darėsi lotyniškųjų Vakarų ir graikiškųjų Rytų skirtumai, o ne bendrybės, tačiau daugeliu atžvilgių Bizantijos palikimas ir jo suvaidintas vaidmuo yra labai svarbūs ir šiandieninei Europos civilizacijai. Būtent Bizantija savotiškai padėjo Europai iš naujo „atrasti“ antiką. Turkams užėmus Konstantinopolį, Vakarų Europą užplūdo bėgantys nuo turkų priespaudos graikų emigrantai, tarp kurių buvo daug labai išsilavinusių ir antikos palikimą puoselėjusių žmonių. Taip ilgainiui susiformavo netgi ištisa humanitarinių mokslų šaka – bizantistika, kuri tyrė Bizantijos istoriją, kultūros paminklus, jos ryšius su kitomis Europos šalimis.

Bizantiškoji diplomatija suklestėjo imperatoriaus Justiniano valdymo laikais tai 527 – 565 m. Neapsieita buvo ir be moterų įtakos imperatoriui. Daug “vertingų” patarimų Justinianui davė dvaro aktorė, o vėliau imperatorienė Teodora.

Rytų Romos imperija arba Bizantija iš visų pusių buvo apsupta neramių klajoklių genčių. Bizantiečiai kruopščiai rinko visą informaciją apie tas gentis, jų papročius, karinę galią, prekybinius ryšius, jų ginčus ir įtakingus žmon.es bei jų papirkimo galimybes. Surinktų duomenų pagrindu ir buvo formuojama bizantiškoji diplomatija – kaip barbarų valdymo mokslas ir menas.

Pagrindinis bizantiečių tikslas buvo priversti barbarus tarnauti, o ne grasinti imperijai, o taip pat samdyti juos kaip karinę jėgą prieš kitus barbarus. Barbarų vadams, kurie gynė imperiją būdavo suteikinėjami įmantrūs bizantiškieji titulai apdovanojimai – diademai, žiedai, žezlai, mantijos. Barbarų vaikai būdavo auklėjami Konstantinopolyje ir esant reikalui būdavo gyvieji savų paklusnumo įkaitai.. Imperija taip pat priglausdavo įvarius perbėgėliu, nevykėlius, maištininkus, tremtinius, kuriuos laikydavo iki pasitaikys proga juos panaudoti bizantiškose intrigose.

Į Bizantijos imperatoriaus dvarą kone kasdien atvykdavo būdavo daug pasiuntinių iš tuomet žinomo pasaulio valstybių. Todėl imperatoriaus užsienio reikalų magistratas buvo parengęs sudėtingą pasiuntinių priėmimo ceremonialą, kurio paskirtis buvo paveikti pasiuntinių vaizduotę ir netgi pasąmonę ir pademonstruoti visą esamą ir ypač tariamą imperatoriaus galybę. O iš kitos pusės buvo daroma viskas, kad pasiuntiniai nesužinotų tai, ko nereikia, kad jie negalėtų įsigilinti ir perprasti imperijos silpnųjų vietų.

Pasiuntinius sutikdavo prie sienos. Apsaugos pretekstu pasiuntiniai būdavo saugojami, jiems nebuvo leidžiama žengti nė vieno savarankiško žingsnio. Dažnai pasiuntinius į Konstantinopolį vesdavo pačiu ilgiausiu ir nepatogiausiu keliu, visaip tikindami pasiuntinius, kad tai pats tiesiausias ir vienintelis kelias. Taip buvo tikimasi įdiegti barbarams mintį, kad Konstantinopolis yra sunkiai prieinamas miestas ir nėra jokios galimybės jo užpulti. Pakeliui pasiuntiniai būdavo maitinami ir apgyvendinami specialiuose namuose, kad negalėtų bendrauti su vietiniais gyventojais. Atvykus į Konstantinopolį jie būdavo apgyvendinami specialiuose rūmuose, kurie de facto virsdavo jų kalėjimu, nes jiems nebūdavo galima iš jų išeiti be apsaugos.

Priėmimas pas imperatorių taip pat buvo skirtas tam, kad galutinai pritrenkti pasiuntinius. Štai kaip tokį priėmimą aprašo vienos 10 amžiaus barbarų valstybės iš Italijos pusiasalio pasiuntinys:
Priešais imperatoriaus sostą stovėjo auksinis medis, ant kurio šakų tupėjo, čiulbėjo ir netgi skraidė auksiniai paukščiai. Prie sosto šonų stovėjo auksiniai liūtai, kurie garsiai riaumojo ir daužė uodega grindis. Kada pagal etiketo taisykles pasiuntiniai puolė prieš kniūbsti prie valdovo kojų, tai atsikėlę pamatė, kad sostas su jame sėdinčiu imperatoriumi yra pakilęs iki lubų ir kad jis vilki jau visai kitais iš dar brangesnės medžiagos pasiūtais rūbais. Galiausiai dienos pabaigoje pasiuntinių garbei buvo surengta puota, kurios metu savo neįtikėtinus gabumus demonstravo akrobatai ir žonglieriai.
Žinoma, visa tai tiesiog apstulbindavo tamsius barbarų pasiuntinius ir drauge sukeldavo gardaus juoko imperatoriui ir dvariškiams. Tačiau esant reikalui bizantiečiai mokėjo ne tik stulbinti, bet ir pažeminti pasiuntinius ir apnuodyti jų buvimą Konstantinopolyje. Tačiau pagrindinis jų tikslas būdavo stulbinti ir mulkinti. Buvo demonstruojamas sienų storis, parado metu būdavo pravedami po kelis kartus tie patys pulkai su pakeistais rūbais ir t.t.

Tuo tarpu Vakarų Europoje nuolatinis daugelio valdovų politinis tikslas buvo vienaip ar kitaip stabilizuoti situaciją. Stabilumas, tuo metu asocijavosi tiktai su Romos imperijos atkūrimu. Galiausiai vienas bandymas lyg ir pavyko. 962 metais Otto Didysis įkūrė Šventąją Romos imperiją, kuri apjungė didžiumą šiuolaikinės Vokietijos ir Italijos žemių..4.2. Šventosios Romos imperija
476 metais žlugus Vakarų Romos imperijai, vieninteliu Romos imperijos tęsėju ir paveldėtoju tapo Konstantinopolyje rezidavęs imperatorius. Netgi germanų užkariautojų kunigaikščiai, nukariavę Vakarų imperiją ir sukūrę savo valstybes buvusioje jos teritorijoje, laikė save imperatoriaus valdiniais ir priimdavo iš jo imperatoriaus patricijų titulus. Ir tiktai dėl to, kad vis svarbesni darėsi kultūriniai skirtumai tarp lotyniškųjų Vakarų ir graikiškųjų Rytų, tarp Vakarų ir Rytų krikščionybės, tarp Romos popiežiaus ir Konstantinopolio imperatoriaus, Rytų Romos, arba Bizantijos, imperija vis labiau tolo nuo Vakarų. Tai galiausiai baigėsi ir imperijos atkūrimu Vakaruose. 800 metais Romoje frankų karalius Karolis Didysis, nepaisant Bizantijos prieštaravimų, karūnuojamas imperatoriumi.
Taip Karolio Didžiojo atkurtoji imperija ir Katalikų bažnyčia tapo vyraujančiomis jėgomis Vakarų Europoje ir nulėmė viduramžių politinį, kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą. Nors Karolio Didžiojo sukurtos imperijos, kuri jungė dabartinių Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos teritorijas, jo palikuonys neišsaugojo, bet ir imperatoriaus titulas, ir simbolinė imperijos viršenybė kitų karalysčių bei kunigaikštysčių atžvilgiu išliko ir atiteko vokiečių karaliams. 962 metais Romoje imperatoriumi buvo vainikuotas vokiečių karalius Otto. Tačiau imperatoriaus karūna netapo paveldima. Parenkant naują imperatorių visuomet daug įtakos turėjo Vokietijos ir Italijos žemių bei miestų valdovai ir Romos popiežius, nes imperatoriai turėdavo būti vainikuojami Romoje. O pati imperija, artimai susijusi su Katalikų bažnyčia, imta vadinti Šventąja Romos imperija. Tiktai XV amžiuje padidėjus nesutarimams su popiežiumi šios tradicijos buvo atsisakyta. Imperatorius nustota vainikuoti Romoje, nors jie vis dėlto pasiliko Romos imperatorių titulą, ir pati valstybė tebesivadino Šventosios Romos imperija, tačiau jau su priedėliu „vokiečių tautos“. Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos imperatorius rinkdavo speciali rinkimų kolegija, sudaryta iš septynių elektorių (dar vadintų kurfiurstais) kolegijos. Taip vokiečių karaliai (nuo XV amžiaus iki pat Habsburgų dinastijos pabaigos) išlaikė Romos imperatoriaus titulą.
Žinoma, tuomet imperija ir imperatorius jau turėjo labiau simbolinę, o ne realią galią. Imperija buvo tik mažų dabartinės Vokietijos teritorijoje buvusių valstybėlių ir laisvųjų miestų mozaika. Šiaurės Italijos miestuose imperatoriaus valdžia buvo grynas formalumas. Vis dėlto Šventosios Romos imperatoriaus titulas tarsi iškeldavo tą asmenį virš kitų valdovų, suteikdavo jam ypatingų teisių. Pavyzdžiui, imperatorius turėjo teisę suteikti vietiniams monarchams karaliaus karūną arba ją iš jų atimti. Jis galėjo spręsti jų ginčus ir nesutarimus. Antai 1428 metais Lietuvą valdžiusiam Vytautui imperatorius Zigmantas Liuksemburgas pasiūlė vainikuotis karaliumi, o Lietuvai iš didžiosios kunigaikštystės tapti karalyste. Deja, politinis ir techninis pasirengimas šiam aktui užtruko ir galiausiai dėl Vytauto mirties 1430 metais liko neįgyvendintas.
Vis dėlto laikui bėgant ir iškylant naujoms galingoms valstybėms netgi simbolinė imperijos, kaip aukštesnės valdžios, principo reikšmė nyko. Šventoji vokiečių tautos Romos imperija prarado savo svarbą ir jau niekaip nebegalėjo pretenduoti į visuotinę valdžią dėl didžiųjų krikščioniškųjų Prancūzijos ir Anglijos karalysčių iškilimo. Kūrėsi ir kitos karalystės bei kunigaikštystės, kurioms imperija nebeturėjo jokios realios įtakos. Galutinai Romos imperatoriaus titulas buvo panaikintas 1806 metais, kai imperatorius Pranciškus II, pralaimėjęs karą Napoleonui, atsisakė šio titulo ir pasiskelbė tiktai Austrijos imperatoriumi.
Nors formaliai Imperija egzistavo kone tūkstantį metų (1805 m. ją panaikino Napoleonas), bet iš esmės jai nepavyko pasiekti senovės Romos imperijos sutelktumo ir centralizacijos lygio. Imperatoriaus valdžia nebuvo paveldima. Imperatorių rinkdavo septyni pasaulietiniai ir bažnytiniai kunigaikščiai – elektoriai (kurfiurstai).. Pagaliau išrinktą imperatorių turėdavo karūnuoti, t.y. savotiškai “patvirtinti” Romos popiežius. Todėl Šventoji Romos imperija iš esmės liko gana laisva vokiečių ir italų kunigaikštysčių sistema. O visą viduramžių laikotarpį greta imperatoriaus aktyvią tarptautinę politiką plėtojo ir Romos popiežiai.4.3. Popiežius
Kaip Europos istorija yra neatskiriamai susijusi su katalikybe, taip Katalikų bažnyčia yra neįsivaizduojama be jos aukščiausiojo vadovo – Romos vyskupo, kuris šiandien vadinamas popiežiumi, autoriteto ir veiklos. Pats žodis popiežius yra kilęs iš graikiško žodžio pappas –„tėvas“ arba „mokytojas“. Į lietuvių kalbą šis žodis atkeliavo pritaikius lenkiškąjį papież.
Ne iš karto Romos vyskupai įgijo tokią išskirtinę padėtį Bažnyčioje. Iki V amžiaus garbingu popiežiaus vardu buvo vadinami visi vyskupai. Tik VI–IX amžiuje šį vardą pamažu imta taikyti išimtinai Romos vyskupui. Šiandien ši istorija yra apipinta legendomis. Be abejo, tam turėjo įtakos pats senojo imperatoriškojo miesto prestižas. Paskelbus krikščionybę Romos imperijos religija, natūraliai iškilo ir Romos vyskupo vaidmuo, nes joks Vakarų miestas netgi ir žlugus imperijai negalėjo savo garsu lygintis su Roma. Paradoksaliai prie Romos vyskupo autoriteto stiprėjimo prisidėjo ir Vakarų imperijos sostinės perkėlimas į Raveną, o Rytų – į Konstantinopolį. Romos vyskupas mieste liko vieninteliu aukštu ne tik religiniu, bet ir politiniu asmeniu.
Tačiau, kaip žinoma, visuotiniais krikščionių tikėjimo vadovais Romos vyskupai netapo. Jie valdė tik Vakarų krikščionių, arba Romos katalikų, bažnyčią. Nepaisant to, Europos politinei ir kultūrinei raidai, ypač ankstyvaisiais viduramžiais, popiežių institucija turėjo didelę reikšmę. Popiežius ir jo vadovaujama Katalikų bažnyčia telkė ir jungė skirtingas Europos tautas į vieningą visumą, formavo europiečių pasaulėžiūrą ir moralę, auklėjo ir švietė buvusias barbarų tautas, ragino jų valdovus laikytis dorovės ir įstatymų. Popiežiaus valdos driekėsi visur, kur gyveno katalikai, nepaisant valstybių sienų ar gyventojų tautybės. Popiežiai karūnuodavo karalius. Antai ir Lietuvos valdovas Mindaugas, sutikęs krikštytis, 1253 metais karaliaus karūną gavo iš popiežiaus Inocento IV.
XI–XII amžiuje popiežiai ir jų vadovaujama Bažnyčia tapo ne tik galingiausia ir įtakingiausia dvasine, bet ir politine Europos jėga, kuriai nedrįsdavo prieštarauti netgi galingiausi valdovai. Susipykę su popiežiumi ir atskirti nuo Bažnyčios karaliai dažniausiai pralaimėdavo. Plačiai pagarsėjo germanų imperatoriaus Henriko IV ir popiežiaus Grigaliaus VII 1076–1077 metų konfliktas. Susipykęs su popiežiumi imperatorius buvo atskirtas nuo Bažnyčios, o jo valdiniai buvo atleisti nuo ištikimybės priesaikos. Praradęs savo valdinių paramą, imperatorius nebeturėjo kitos išeities, kaip tik bandyti susitaikyti su popiežiumi. Ir iš tikrųjų Henrikas IV apsirengęs atgailautojo drabužiais, prie popiežiaus pilies vartų per patį viduržiemį tikrai maldavo popiežiaus atleidimo.
Išaugusią popiežiaus galybę ir norą toliau plėsti savo valdas atspindėjo ir X–XII amžiais vykę kryžiaus žygiai, kurių oficialus motyvas buvo šventųjų vietų išlaisvinimas iš arabų viešpatavimo. Iš esmės tai buvo ne kas kita, kaip pirmieji susivienijusios katalikiškosios Europos bandymai surengti ekspansiją į Rytus. 1204 metais kryžiuočiai ryžosi sutriuškinti Rytų krikščionybės centrą – Konstantinopolį, o popiežius išsiuntinėjo stačiatikių bulgarų, serbų ir netgi rusų kunigaikščiams reikalavimus pripažinti popiežiaus valdžią ir jai nuolankiai paklusti. Tačiau šie sumanymai liko neįgyvendinti.
Vis dėlto popiežiai tam tikru atžvilgiu buvo suvieniję Europą ir tapę dvasiniais jos tautų vadovais, tačiau jie nepajėgė ilgai išsilaikyti šiose aukštumose. XIV amžiuje popiežiaus galia ir įtaka ima silpnėti. Tai sąlygojo visų pirma pačios bažnytinės hierarchijos problemos. Dvasininkai, įskaitant ir popiežius, nebuvo laisvi nuo valdžios ir turto troškimo, jų pamaldumui ir vienybei trukdė nuolatinės intrigos ir vaidai. Tačiau pagrindiniais didžiulę galią įgijusių popiežių varžovais tapo besiformuojančių Europos valstybių valdovai, kurie vis mažiau norėjo dalytis savo valdžia ir įtaka. Politiškai ir geografiškai apibrėžtų valstybių formavimasis ženklina katalikybės besąlygiško dominavimo pabaigą.5. Tarptautiniai santykiai ir Renesanso Italija
Išplitus krikščionybei, tarp buvusių barbarų Romos katalikų bažnyčia pretendavo ne tik į dvasinę lyderystę, bet ir į pasaulietinę valdžią. Todėl neretai viduramžiais susikirsdavo pasaulietinių valdovų – imperatoriaus ar karalių – ir popiežių interesai. Tačiau nei vieniems nei kitiems nepasisekė įgyti neribotos valdžios. Greta Šventosios Romos imperijos stiprėjo ir konsolidavosi nepriklausomos karalystės Anglijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Švedijoje ir kitur. Didelis smūgis popiežių visagalystės pretenzijoms buvo ir 1054 m. įvykusi Rytų ir Vakarų bažnyčių schizma.
Vėlyvaisiais viduramžiais 13-15 amžiais ypatingą vaidmenį tarptautiniuose santykiuose suvaidino Šiaurės Italijoje susiformavę miestai-valstybės – Venecija, Florencija, Milanas. Italijos miestai konkuruodami tarpusavyje vykdė intensyvią tarptautinę prekybą ir palaikė platų tarptautinių ryšių tinklą. Jie suklestėjo kaip tarpininkai tarp Vakarų Europos ir Bizantijos, tarp Vakarų ir Rytų, todėl užuot susivieniję jie iš esmės liko vienas kito konkurentais. Tuo pačiu jie perėmė ir patobulino Bizantijos imperijos suformuotas išmoningos diplomatijos tradicijas. Itališkoji diplomatija tapo tuo tradicijų, kuriuo kurias po to savo ruožtu perėmė stiprėjančios Vakarų Europos absoliutinės monarchijos, pagrindu.
Itališkoji diplomatija ne tik perėmė iš Bizantijos bendravimo papročius, bet ir pakėlė juos į naują lygmenį, pritaikė jau ne imperijos, bet nepriklausomo prekybinio miesto sąlygoms ir poreikiams. Italai dėl įvairialypių prekybinių ryšių išplėtojo Rytų miestuose ir konsulinės tarnybos sistemą. Patobulinta buvo ir pati oficialiųjų pasiuntinių tarnyba. Ypatingai svarbus buvo nuolatinio pasiuntinio Konstantinopolyje postas. Todėl į šį postą būdavo skiriami, labiausiai patyrę asmenys. Tai buvo savotiška diplomatinės karjeros viršūnė. Štai vienas aprašymas: kas gali būti laikomas tinkamu pasiuntinio darbui:
Ambasadorius, kuris gali būti laikomas pilnai pasiruošusiu atlikti savo funkcijas, be viso kito turi būti gerai pasiruošęs teologas, mintinai cituoti Aristotelį ir Platoną, momentaliai ir visiškai logiškai ir aiškiai pateikti painias problemas. Tas asmuo turi būti matematikas, architektas, muzikas, fizikas, civilinės ir kanoninės teisės žinovas. Jis turi laisvai kalbėti ir rašyti ne tik lotyniškai, bet pakankamai žinoti graikų, ispanų, prancūzų, vokiečių ir turkų kalbas. Taip pat jis turi būti specialiai studijavęs ir gerai nusimanyti literatūroje, istorijoje, geografijoje, o taip pat būti karo mokslo ekspertas, turėti išlavintą meninį skonį poezijai. Bet svarbiausia, jis turi būti kilęs iš labai kilmingos šeimos, būti labai turtingas bei apdovanotas puikia fizine išvaizda.
Taigi viduramžių epocha Europoje nors politiniu požiūriu ir buvo sudėtinga ir paini imperijos, karalysčių, kunigaikštysčių ir popiežiaus valdų sistema, bet būtent joje susiformavo prielaidas unikaliai iš suverenių nepriklausomų valstybių sudarytai tarptautinei sistemai atsirasti. Imperatoriaus pretenzijas į politinį dominavimą galutinai pakirto stiprėjančios ir besiformuojančios absoliutinės monarchijos – Anglijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Švedijoje. Popiežiaus pretenzijoms galutinį smūgį sudavė dar vienas bažnyčios suskilimas, prasidėjęs dėl Martino Liuterio ir jo pasekėjų inicijuotos reformacijos. Prasidėję religiniai karai tarp katalikų ir reformatorių neatnešė pergalės ne vienai iš pusių ir tuo pačiu galutinai buvo “palaidota” Romos imperijos – Pax Romana – atkūrimo idėja.Papildomi tekstai
Žinių pagilinimui pasitelksime šiuos tekstus:

• Charles P. Schleicher, Introduction to International Relations, New York, 1954, p. 42-50. (pateikiamas žemiau)
• Robert H. Jackson, “The Evolution of International Society” in John Baylis and Steve Smith, The Globalization of World Politics. An Introduction to International Relations, 2nd edition, Oxford, 2001, pp. 35-46. (žr. vadovėlį)
• Vykintas Pugačiauskas referate “Graikijos mietų-valstybių tarptautinė politika”, http://www.geocities.com/Vykintas/tp1.html

Leave a Comment