Tarptautiniai santykiai

1. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI KAIP STUDIJŲ OBJEKTAS

TS studijos tiria tuos politinius ir ekonominius, mažiau – kitų sferų reiškinius, kurie kerta valstybių sienas. Tai yra ne tik vyriausybių, tačiau taip pat korporacijų, nevyriausybinių organizacijų veiksmai. Šiuolaikiniame pasaulyje visi dalyvauja tarptautiniuose santykiuose. Analizuoti arba net kiek suvokti politinius procesus, vykstančius bet kokioje šalyje, neįmanoma, ignoruojant tos šalies tarptautinius santykius ir, plačiau, pasaulinę politiką.

TS daugumos politologų nuomone yra politikos mokslų (political science) dalis.

Pirma, vidaus ir užsienio politikos klausimai, ypač šiuolaikiniame pasaulyje, yra tiek persipynę, kaad vienų negalima nagrinėti be kitų. Pav., Lietuvoje daug svarbių vidaus politinio gyvenimo aspektų priklauso nuo santykių su ES, kitomis užsienio valstybėmis, ir atvirkščiai, užsienio politikos pasiekimus ir nesėkmes dažnai nulemiai vidiniai politiniai procesai. Kai kurie autoriai net vartoja specialų terminą – intermestic policy, sudarytą iš žodžių international ir domestic policy.

Antra, tiek vidaus politikos, tiek tarptautinių santykių pagrindinės problemos yra tos pačios: galia, interesų ir vertybių konfliktai, sprendimų priėmimas, valstybės funkcijos ir t.t.Todėl analizuojant tiek vidaus, tiek užsienio politiką vartojamos toos pačios kategorijos ir sąvokos: “valstybė”, “valdžia”, “galia” “teisė”, “ideologija” ir t.t. Tai reiškia, kad iš esmės nagrinėjami tie patys reiškiniai, tik platesniu mastu ir kiek skirtingu požiūriu.

Trečia, kaip tarptautinių santykių veikėjai (actors) pastaraisiais dešimtmečiais šalia valstybių vis aktyviau re

eiškiasi nevyriausybinės organizacijos: transnacionalinės korporacijos (TNC, arba multinationals), politinės partijos, judėjimai, organizacijos, interesų grupės, atskiri individai.

Ketvirta, nagrinėjant tarptautinius santykius taikomi pagrindinai tie patys politikos mokslu metodai: stebėjimas, dokumentų analizė, palyginimas, modeliavimas, sisteminis metodas, kontent-analizė, įvykių analizė (event analysis), žaidimų teorija ir t.t

Pagrindinės pasaulinės politikos temos:

Politika: Saugumas;

Mažėjantis didžiųjų valstybių vaidmuo;

Destruktyvinio potencialo augimas;

Didėjanti socialinė mobilizacija;

Ekonomika: Globalinė ekonominė restruktūrizacija

1. pramoninės revoliucijos plitimas;

2. poindustriniai pokyčiai;

Platesnė aplinka: Demografinis pokytis (transition);

Augantis apsirūpinimas produktais;

Energetiniai pokyčiai (transition)

Didėjanti globalinės aplinkos įtaka

TS kaip atskira tyrimų sritis susiformavo pagrindinai XX amžiuje. Skirtingai nuo kitų politikos mokslų, pamažu atsišakojusių nuo filosofijos ir teisės, tarptautiniai santykiai daug amžių buvo istorijos mokslo dalis. Nuo seno pagrindinė TS studijų tema, ypač 1950s ir 1960s buvo karo ir taikos, t.y. saugumo klausimai (international security studies). Centrine tema jie lieka ir daabar, tačiau saugumo tema tapo platesnė, apima ne tik karinę galią ir supervalstybių ginkluotės varžybas. Daugiau dėmesio skiriama regioniniams ir etniniams konfliktams, taikos studijoms, tarptautinei politinei ekonomijai (IPE). Daugumoje TS vadovėlių centrinės temos yra saugumas ir tarptautinė politinė ekonomija, svarbiausias pasaulio pasidalinimas yra į Pietus ir Šiaurę)

Pagrindinės paradigmos: realizmas, idealizmas/ liberalizmas, komunitarizmas

Pagal klasikinio realizmo teoriją, vadinama taip pat (politiniu) realizmu (political realism), galios arba jėgos politika (power politics), taip pat realpolitik, pasaulinė politika yra pirmiausia konfliktas tarp valstybių. Valstybė yra suprantama ka

aip unitarinis veikėjas, turįs savo specifinius – valstybinius interesus, pirmiausia saugumo ir autonomijos siekimą.

Realistinėje paradigmoje valstybė yra pagrindinis veikėjas, nes tarptautinėje arenoje virš jos nėra aukštesnės valdžios. Valstybinės veiklos (statecraft) tikslas yra nacionalinis išlikimas (survival) priešiškoje ir anarchiškoje aplinkoje. Todėl svarbiausia yra galia (power). Kokie bebūtų galutiniai tarptautinės politikos tikslai, artimiausias tikslas visada yra galia.

Tarptautinėje politikoje realistus labiausiai domina karo, saugumo ir taikos klausimai. Valstybės varžosi tarpusavyje dėl ribotų resursų: teritorijos, žaliavų, rinkų, statuso, strateginių punktų ir pan. Vienos valstybės laimėjimas yra kitos valstybės pralaimėjimas.

Pagrindinis principas siekiant saugumo yra savigalba (self-help): valstybė pastoviai gali pasiklaiuti tik savo resursais. Siekiant saugumo svarbiausias ramstis yra suverenitetas, įgaliojantis valstybės vadovą imtis bet kokių priemonių saugumo ir tautos gyvavimo vardan.

Realistų požiūriu galia ir jos realizacija yra atskira sfera, nepriklausoma nuo ir aukščiau moralės, ideologijos, religijos, socialinių ir ekonominių faktorių. Maksimaliai supaprastinus, pagrindiniai realizmo teiginiai yra: (1) valstybės yra pagrindiniai veikėjai ; (2) gindamos nacionalinius interesus, jos veikia kaip racionalūs individai (unitarinė racionalaus veikėjo koncepcija); (3) jos veikia tarptautinėje sistemoje, kurioje nėra centrinės valdžios (anarchy assumption). .

Daugeliui dabartinių šios teorijos šalininkų pagrindinis analizės objektas yra ne tiek valstybė, kiek sistema, kurioje jos veikia.
Realistinis požiūris ypač įsigalėjo po Antrojo pasaulinio karo. Pagrindinės koncepcijos suformuluotos E.H.Carr’o ir ypač Hanso Mo
orgenthau darbuose. Naujausieji tyrimai remiasi klasikinio realizmo požiūriais, tačiau praplatina ir papildo juos. Neoklasikinis realizmas, arba neorealizmas (struktūrinis realizmas) skaito, kad valstybės užsienio politiką determinuoja reliatyvi materialinė šalies galia, tačiau tai vyksta netiesiogiai, nes svarbūs yra politinių veikėjų požiūriai ir politinės sistemos struktūra. Valstybės lieka pagrindiniais veikėjais, tačiau jų vietą tarptautinėje sistemoje nulemia jų galimumai (capabilities); pastarųjų pasiskirstymas savo ruožtu determinuoja sistemos struktūrą. Neorealistų požiūrių galia nėra tikslas, o priemonė išlikimui . Susiformavus sistemai, ji tampa jėga, kurią valstybės nebegali kontroliuoti. Tokiu būdu, įvykius (outcomes) nulemia daugiau sistemos struktūra, negu veikėjų ypatybės.

Realizmo rėmuose išsiskiria keletas koncepcijų, dažnai taip pat vadinamų teorijomis. Populiariausia yra veiksmo-reakcijos dinamika (action-reaction dynamic). Valstybės supranta savo aplinką kaip priešišką, vertina kitų valstybių veiksmus kaip grėsmę savo saugumui ir reaguoja, stiprindamos savo saugumą.Tai savo ruožtu sukelia kitų valstybių panašią reakciją. Būdingas rezultatas yra ginkluotės varžybos. Siekdamos saugumo, valstybės dažnai sudaro blokus ir sąjungas, tuo padidindamos savo galią. Galios balansas (balance of power) yra viena reikšmingiausių realizmo teorijų. Realistai pripažįsta, kad tarp valstybių yra galimas ir bendradarbiavimas. Todėl viena realizmo pakraipų yra bendradarbiavimas anarchijos sąlygomis.

Liberalus/idealistinis požiūris

Liberalizmas suvokia pasaulį per individualios laisvės prizmę, žmonėms siekiant daugiau laisvės ir geresnių gyvenimo sąlygų. TS vertinimas per klasikinio liberalizmo prizmę yra populiari TS st

tudijų kryprtis Vakaruose.

Liberalizmo požiūriu pagrindiniai aktoriai pasaulinėje politikoje yra individai, kuries siekia asmeninės naudos: laisvės (politinės, sąžinės), saugumo, ekonominio gerbūvio. Todėl jie mokosi vienas iš kito, keičiasi prekėmis ir paslaugomis, sukuria institucijas. Bendradarbiavimas padeda individams pasiekti daugiau, tai yra situacija, kada laimi visi saugumo ir kitose sferose. Liberalų nuomone tarptautiniai santykiai turi remtis turi būti formuluojama, vadovaujantis ne galios, o bendradarbiavimo ir etiniais standartais, nes žmogus iš prigimties yra geras. Todėl reikia plėtoti bendradarbiavimą, ypač sprendžiant sudėtingiausias problemas: ginkluotės varžybų, globalinio skurdo ir bado, aplinkosaugos ir t.t.

Idealistų programos centre yra kolektyvinio saugumo principas (Tautų Lyga), tarptautinė teisė (Tarptautinis Teismas, Kellogo-Briando 1928 m. paktas, paskelbęs karą nelegaliu politikos instrumentu; jį pasirašė daugumas valstybių, buvo panaudotas sprendžiant konfliktus Pietų Amerikoje, tačiau nenumatė priemonių prieš agresorius ir 1930s, Japonijai okupavus Mandžuriją, Italijai įsiverzūs į Etiopiją ir didėjant Hitlerio galiai Vokietijoje, buvo pamirštas).

Dalies liberalų dėmesio centre yra ne tarptautinės teisinės valstybių bendrijos formavimasis, o radikali pasaulinės politikos transformacija, kūrimasis tarptautinės ir regioninių sistemų, kurių pagrindas yra individo teisės ir poreikiai. Šią tendenciją vaizdžiai iliustruoja tarptautinių organizacijų gausėjimas.

Pasibaigus Šaltajam karui jėgos vartojimo klausimu liberalai ir realistai dalinai susikeitė vietomis. Liberalai skaito, kad ginant demokratiją, žmonių gyvybę (pav., Bosnijoje) pateisinama pavartoti jėgą.

Kiek kitus tarptautinių santykių aspektus akcentuoja taip vadinamas feministinis idealizmas – labai marga srovė, ginanti moterų interesus. Feminizmo teoretikų nuomone, tarptautiniuose santykiuose ir jų studijose nepakankamai įvertinamas moterų vaidmuo, dominuoja vyriškos sąvokos (pav., taika kaip karo nebuvimas, t.y. “negatyvi taika”, tuo tarpu kai moterys siekia “pozityvios taikos” – socialinio teisingumo, ekonominės lygybės, ekologinės lygsvaros, saugumą taip pat supranta ne vien militarine prasme.

Komunitarinis/kultūrinis požiūris

Virš 90% ginkluotų konfliktų, vykusių pastaraisiais dešimtmečiais, buvo vidiniai karai. Paaiškinti juos neįmanoma nei liberalizmo, nei realizmo požiūriu. Bendruomenių modelyje akcentuojama grupių – tautinių, etninių, religinių svarba. Bendruomenių ideologijjos yra nacionalizmas, religija, atskirų grupių universalizmas /greičiau – transnacionalizmas/. Realizmo ir liberalizmo požiūriu jos dažnai vertinamos kaip iracionalios, fundamentalistinės.

Pagrindinis grupių siekis yra bendrijos kūrimas ir jos išsaugojimas, individo interesai tampa antraeiliais. Nacionalistai griežtai skiria save nuo kitų grupių narių (exclusion, išskirtinumas). Religiniams idealistams dažnai būdingas pranašumo jausmas, jie neretai siekia įjungti į savo grupę kitas atvertimo arba nukariavimo būdais. Nacionalistai paprastai siekia sunaikinti egzistuojančią valstybę ir dalyje jos teritorijos įkurti savo valstybę. Jeigu valstybės ir grupės ribos sutampa, komunitarinės ir realistinės perspektyvos praktiškai susilieja.

Komunitariniu požiūriu dabartiniam pasauliui būdinga fragmentacija ir ateityje turi susikurti visiškai kitokia pasaulinė bendrija. Yra taip pat nuomonė (Huntington 1993), kad gali susiformuoti keli arba net du (krikščionių is musulmonų) blokai.

Geopolitika

Geopolitika yra atskira tarptautinių studijų sritis, o kartu ir požiūris, kurį galima priskirti realistinei paradigmai. Galią nulemia geografiniai faktoriai (teritorijos dydis, strateginių punktų kontrolė, gyventojų skaičius ir t.t.). Per geopolitikos prizmę priešpastatomos jūrų galybė – dinamiška, orientuota į individualizmą (Atėnai, Britanija, JAV), prekybą, ir sausumos galybė – konservatyvi, kolektyvistinė, hierarchiška (Sparta, Roma, sausumos imperijos).

Pradininku skaitomas Friedrich Ratzel (1844-1904), “Politinės geografijos” (1897) ir “Antropogeografijos” autorius, nagrinėjęs Lebensraum ypatybes.

Alfred Mahan (1840-1914), JAV admirolas, “Jūros galios įtaka istorijai.1660-1783”. JAV būdingas jūrinis likimas, bendradarbiavimas su Britanija ir globalinio viešpatavimo perspektyva. Kontinentines galybes (Rusiją, Kiniją, antroje eilėje Vokietiją) išsekinti, taikant “anakondos principą”.

Sir Halford Mackinder (1861-1947), britų mokslininkas ir politikas (liberalas MP 1910-1925) , daugelio skaitomas svarbiausiu geopolitikos teoretiku. Pirmasis pateikė globalinį geopolitinį modelį. Svarbiausia teritorija skaitė Pasaulinės salos (World Island, i.e. Azija, Afrika ir Europa) šerdį -Euraziją, kurios centras – Rusija. Aplinkui – vidinis pusmėnulis (pakrantės zona – Vokietija, Austrija-Vengrija, Turkija, Indija, Kinija), toliau – išorinis arba salų (insular -UK, Pietų Afrika, Australija, Š.Amerika) pusmėnulis. Anglosaksų šalims svarbiausia – neleisti susidaryti strateginei kontinentinei sąjungai. “Kas valdo Rytų Europą, tas valdo heartlandą; kas valdo heartlandą, tas viešpatauja Pasaulinėje saloje; kas valdo Pasaulinę salą, tas viešpatauja pasaulyje”.

Mackinderio požiūris sufromulavo pagrindinę Šiaurės Atlanto aljanso tendenciją: visais būdais kliudyti Eurazijos bloko – Rusijos ir Vokietijos sąjungos – susidarymui. Tam reikalingas ir tarpinių valstybių ruožas (Suomija, Baltijos valstybės, Lenkija, Čekija, Rumunija).

Nicholas Spikman (1893-1943) įvedė savoką Midland Ocean (Atlanto vandenynas) – vidinė teorinio kontinento (“Naujosios Atlantidos”) jūra. Jo branduolys – JAV. Tuo faktiškai numatytas NATO, JAV dominavimas ir planetarinė hegemonija. JAV pergalė Šaltajame kare patvirtino jo schemą.

Karl Haushofer (1869-1946): jūrinų ir sausumos valstybių konkurencija – visos tarptautinės politikos raktas. Vokietijai reikalingas kontinentinis blokas Berlynas-Maskva-Tokyo. Eurazijos negalima įveikti, kol vokiečiai ir rusai sieks išvengti tarpusavio konflikto. Ši Ostorientierung linija turėjo įtvirtinti “naująją Eurazijos tvarką” ir rekonstruoti Pasaulinę salą taip, kad “jūrų jėgos” neturėtų jai įtakos.

Kiti Vokietijos mokslininkai plėtojo Mitteleuropa (Vid. Europos) koncepciją. Anot Arndto “Dievas patalpino mus [vokiečius] Europos centre, mes – tos pasaulio dalies širdis”. Karl Schmitt (1888-1985) nagrinėjo globalinius istorinius skirtumus tarp sausumos ir jūros civilizacijų. Geopolitinė sausumos ir jūros valstybių konfrontacija įgyja istorinę, ideologinę ir filosofinę prasmę.

Modeliai

Valstybių bendrijos modelis. Nežiūrint karų, tarpusavio įtarumo, tarp valstybių yra nemaža tvarkos elementų: tarptautinė teisė, diplomatija, “žaidimo taisyklės”. JTO sudaro savotišką valstybių klubą su savo priėmimo procedūromis, elgsenos normomis, konfliktų sprendimo būdais. Europoje tokia valstybių sistema susikūrė 1648 m., kad buvo pasirašyta Vestfalijos sutartis, ir nežiūrint kelių bandymų (Napoleono, Vokietijos) ją sugriauti, išsilaikė tris šimtmečius ir tik po Antrojo pasaulinio karo Europos pasidalijimas ir integracija reiškė jos eroziją. Valstybės, kurios nesilaiko pripažintų normų ir taisyklių, tampa parijais (Rusija, Kinija ir Kuba po komunistinių perversmų, Iranas ajatolos Khomeini laikais, dabartinė Lybija).

Pasaulinės (globalinės) visuomenės modelis daugiau akcentuoja ryšius tarp visuomenių ir ypatingą dėmesį skiria pasaulinės visuomenės formavimuisi. Šiuolaikiniame pasaulyje valstybinės sienos vis labiau netenka reikšmės: panašėja gyvenimo būdas (drabužiai, maitinimasis, architektūra), labai išaugo bendradarbiavimas tarp atskirų grupių, vienyja žmonija taip pat iškilusios bendros problemos: gamtosaugos, demilitarizacijos, mažumų teisių, moterų nelygybės. Pasaulinės visuomenės modelis atkreipia dėmesį į kai kurias ypatybes ir procesus, tačiau nepasiūlo jokios teorijos, neaiškina procesų dinamikos, o daugiau postuluoja, koks turėtų būti pasaulis.

Abiejų modelių pagrindas yra valstybė, o pagrindiniai klausimai – saugumo, taikos ir tvarkos palaikymas. Pliuralistinio tarpusavio priklausomumo modelyje (Pluralist-Interdependence Model) pabrėžiama sąveikos svarba. Vyriausybės negali veikti, ignoruodamos tarptautinį kontekstą, transnacionalinių korporacijų, politinių partijų ir gausybės kitų tarptautinių veikėjų (actors) interesų ir vertybių. Šios nevalstybinės organizacijos sudaro įvairiausias tarptautines koalicijas, kurios veikia kaip spaudimo grupės, kelia klausimus, siūlo sprendimus ir neretai nulemia tarpvalstybinių santykių darbotvarkę. Tokiu būdu tarptautinė politika, TS nėra vyriausybių ir jos atstovų – diplomatų – išimtina veiklos sfera. Valstybės užsienio politika formuojama sąveikos, konsultacijų ir derėjimosi procese tarp transnacionalinių grupių, politikų, valdžios atstovų. Todėl šis modelis ir yra vadinamas pliuralistiniu.

Priklausomybės (centro-periferijos) modelis (Dependency, or centre-periphery model): santykiai tarp valstybių nėra simetriški ir lygūs, dominuoja išsivysčiusios postindustrinės šalys, kurios nustato žaidimo taisykles ir diktuoja savo savo sąlygas daugumai Trečiojo pasaulio šalių. Pastarųjų požiūrių Vakarų Europos šalys praturėjo pirmiausia todėl, kad negailestingai išnaudojo ir pajungė savo ekonomikos naudai Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalis. Taip susiformavo hierarchiška sistema, kuri iš esmės išliko ir po dekolonizacijos. Treciojo pasaulio ideologų nuomone, taip atsitiko todėl, kad buvusios kolonijos liko ekonomiškai labai silpnos, o jų ekonominio elito -“kompradorinės buržuazijos”, egzistavimo pagrindas yra tarpininkavimas tarp savo šalies ir išsivysčiusių valstybių. Ekonominę priklausomybę sustiprina Vakarų teikiama ekonominė, techninė, karinė pagalba, viešpatavimas informacinėje, žymia dalimi taip pat masinės kultūros (televizija, kinas) sferoje. Ekspluatacija pasireiškia tuo, kad (a) besivystančios šalys tarnauja kaip žaliavų šaltinis, ir (b) veikia žalingos Trečiajam pasauliui kainų žirklės: žemos žaliavų ir aukštos užbaigtos produkcijos kainos. Šioje schemoje valstybės funkcija besivystančiose šalyse yra tarnauti transnacionalinio kapitalo poreikiams.

Analizės lygiai

Globalinis lygis
Šiaurės-Pietų gap Pasaulinė aplinka
Pasaulio regionai Pasaulinės mokslo ir biznio bendrijos
Technologinės permainos Jungtinės Tautos
Globalinės telekomunikacijos

Tarpvalstybinis lygis
Galia (power) TVO
Galios balansas Diplomatija
Sąjungų formavimasis ir nykimas Summit meetings
Karai Derybos
Sutartys Reciprocity
Prekybos sutartys

Vidinis lygis
Nacionalizmas Politinės partijos
Etninis konfliktas Rinkiminė kampanija
Valdymo forma Viešoji nuomonė
Demokratija Ekonomikos ir pramonės sferos
Diktatūra Militarinis-industrinis kompleksas
Vidinės koalicijos Užsienio politikos biurokratijos

Individualus lygis
Didieji lyderiai Mokymasis (learning)
Crazy leaders Nužudymai, istoriniai atsitiktinumai
Sprendimų priėmimas krizėse Piliečių dalyvavimas
Percepcijos ir sprendimo psichologija

Situacijos analizės metodai

Stebėjimas – tiesioginis (stebint įvykį vietoje) ir netiesioginis (per TV, radiją, spaudą, interviu, anketavimas), išorinis (žurnalisto požiūris) ir vidinis (dalyvio požiūris). Tarptautiniuose santykiuose daugiausia taikomas netiesioginis, išorinis stebėjimas.

Dokumentų analizė: oficialių (vyriausybinių institucijų oficialūs pranešimai, komunikatai, valstybių vadovų ir atstovų pareiškimai, sutarčių tekstai) ir neoficialių (užrašai, šeimyniniai archyvai, audio ir vizualinė medžiaga, ikonografiniai dokumentai: nuotraukos, paveikslai). Abiejų tipų dokumentai nevienodai prieinami skirtingose valstybėse. Komunistinėse šalyse įslaptinti būdavo net elementariausi faktai.

Palyginimas – paplitęs kituose moksluose metodas, pradėtas taikyti tarpaturinių santykių studijose nuo 1960s, kada dekolonizacijos išdavoje labai padidėjo valstybių skaičius; naudojamas taip pat chronologiniams palyginimams.

Eksplikaciniai (aiškinamieji) metodai

Kontent-analizė politikos moksluose pirmą kartą panaudota ir aprašyta H.Lasswello 1949 m. Esme: fiksuojami dažniausiai vartojami žodžiai ir žodžių deriniai ir dažnumas palyginamas su jų dažnumu kituose rašytiniuose arba žodiniuose tekstuose.

Event-analizė: (1) kas kalba (veikia) – subjektas-iniciatorius, (2) ką kalba (veikia) – issue-area, (3) kieno atžvilgiu – objektas-taikinys, (4) kada – įvykio data. Sitematizuoti tokiu būdu įvykiai suvedami į matricų lenteles, ranžiruojami ir matuojami kompiuteriu pagalba. Efektyvumas priklauso nuo duomenų bazės apimties. Pav., event-analizės būdu galima tiksliau išsiaiškinti, kas iš Rusijos politikų ir kokiose situacijose kalba, kad Rusijai yra nepriimtinas Baltijos prisijungimas prie NATO.

Kognityvinė “kartografija” (mapping). Priimdami sprendimus individai vadovaujasi ne tiek supančia realybe, kiek realybės percepcija (suvokimu), kuri gali būti klaidinga (misperception). Gaunamą informaciją kiekvienas žmogus, taip pat ir politinis lyderis, tvarko ir interpretuoja pagal savo nuostatas, pažiūras, prioritetus. Informacija, kuri neatitinka jų požiūrių, dažnai atmetama, kaip nereikšminga, ir atvirkščiai, pernelyg sureikšminami net smulkūs faktai, atitinką įprastinei schemai. Kognityvinio mappingo būdu bandoma išsiaiškinti pagrindines sąvokas, kuriomis operuoja politikas, ir sąryšius tarp jų.

Eksperimentas. Dviejų tipų imitaciniai žaidimai: personaliniai ir kompiuteriniai. Personaliniuose griežtai prisilaikoma formalių žaidimo taisyklių, parametrų, apibrėžiančių kiekvieno dalyvio vaidmenį. Kompiuteriniuose imitaciniuose žaidimuose kuriamas situacijos modelis kuris, įvedant vis daugiau duomenų, turi galiausiai atitikti konkretų istorinį pavyzdi ir toliau gali būti taikomas analizuojant dabartinius įvykius.

Prognoziniai metodai

Delfų metodas: sistematizuotas ir kontroliuojamas ekspertų svarstymas. Ekspertai pateikia įvykio ar situacijos įvertinimus centrinei grupei, kuri apibendrina ir sistematizuoja išvadas ir grąžina ekspertams. Taip daroma keletą kartų, kol išryškėja ir yra pagrindžiami svarbiausi nuomonių skirtumai arba, atvirkščiai, pasiekiamas bendras požiūris. Taip išsiaiškinama labiausiai ir mažiausiai tikimi tolimesni situacijos vystymosi variantai ir suformuluojamos rekomendacijos. TS yra sunkiai nuspėjama sfera, todėl daugumas jos tyrinėtojų ne be pagrindo kukliai vertina savo galimybes prognozuoti tarptautinius įvykius.

Scenarijų kūrimas. Išanalizavus situaciją, pateikiamos jos tolimesnio vystymosi ir pasekmių hipotezės, atsižvelgiant į svarbiausius faktorius. Antrame etape, remiantis vien “sveiku protu” bandoma numatyti tų faktorių pokyčiai tam tikru laikotarpiu (10-20 metų), o trečiame etape grįžtama prie galimų bendrų scenarijų, atsižvelgiant į faktorių pokyčius ir jų tarpusavio sąveiką. Ketvirtame etape scenarijai klasifikuojami pagal jų tikimumą.

Modeliavimas: faktiškai tai yra sisteminės analizės variantas, kuriami idealūs situacijų ir veikėjų modeliai.

Sprendimų priėmimo proceso analizė

Sprendimų priėmimas yra lyg filtras, per kurį praeina visi įtakoją tarptautinius santykius faktoriai. Klasikinis metodas, tęsiantis Maxo Weber’io tradiciją – du etapai: (1) svarbiausieji priimantys sprendimus veikėjai, jų vaidmuo; (2) veikėjų preferencijos, požiūriai, nuostatos. Yra keletas pagrindinių metodų (approaches):

(1) racionalaus pasirinkimo (rational choice) metodas;

(2) vyriausybinių struktūrų įtakoje; kiekviena institucija veikia pagal savo įprastas procedūras, sprendimas fragmentuojamas ir sunku priimti optimalų sprendimą;

(3) sprendimas kaip derėjimosi tarp atskirų biurokratinės struktūros elementų rezulatas;

(4) sprendėjas yra sunkioje aplinkoje, neturi pilnos informacijos, neretai taip pat negali įvertinti vieno ar kito pasirinkimo pasekmes.

Analizuojant tikslinga atsižvelgti į visus šiuos metodus.

Vienas populiariausių metodų, analizuojant sprendimų priėmimą tarptautiniuose santykiuose yra žaidimų teorija. Metodo pagrindas yra tikimybių teorija, o tikslas – analizuoti arba prognozuoti elgseną konkrečioje situacijoje. Kai kurių tyrinėtojų nuomone žaidimų teorija yra sprendimų rizikingose situacijose priėmimo teorija, t.y. subjektyviai racionalaus veiksmo modelis tokiose aplinkybėse, kada visi įvykiai yra nenusakomi. Jeigu žaidime dalyvauja keletas žaidėjų, tada rizikinga situacija yra bendra, o nenusakomumas priklauso nuo kiekvieno žaidėjo sprendimo. Sprendimas surandamas tada, kada situacija nustoja būti rizikinga. Žaidimų teorijoje svarbu ne aprašyti žaidėjų elgesį, o surasti kiekvienam žaidėjui geriausią iš galimų variantų sprendimą, priklausomai nuo prognozuojamo oponento sprendimo. Pagal žaidimų teoriją skaičius situacijų, kuriose gali atidurti žaidėjai, yra ribotas ir toliau gali būti sumažintas iki kelių žaidimų modelių, kurie skiriasi tikslu, komunikacijų galimybėmis ir žaidėjų skaičiumi.

Tarp žaidimų su dviem žaidejais labiausiai žinomi yra “Viščiukas” ir “Tardomųjų dilema” (Prisoners’ dilemma).

2. TARPTAUTINĖ SISTEMA
Istoriniai tarptautinių sistemų tipai

Senovės Graikija, Roma.

Po Romos žlugimo 476 m. apie 1000 metų politinė galia Vakaruose: makrolygyje krikščionybė (kaip ją interpretavo Katalikų bažnyčia ir Romos popiežius) veikė kaip integruojanti jėga, mikrolygyje galios centrais buvo vienetai, mažesni už valstybę (kunigaikštystės, hercogystės, grafystės ir kitos feodalinės valdos). Jų valdovai teoriškai buvo karaliaus arba imperatoriaus vasalais, arba pavaldiniais, tačiau realiai jos turėjo plačią autonomiją. Prieš viduramžių pabaigą išaugo taip pat kai kurių miestų-valstybių (Florencija, Venecija) reikšmė.

Multietninės imperijos: Britų, Habsburgų, Vokiečių, Nyderlandų, Otomanų, Rusijos, Ispanijos. Kai kurios jų išliko beveik iki XX a. pabaigos.

Prieš XIV a. religinio universalizmo ir feodalinio partikuliarizmo derinio irimas.
Šiuolaikinės Europos valstybių sistemos kontūrai išryškėjo po Trisdešimties metų karo (1618-1648). Vestfalijos sutartyje (1648 m.) suformuluoti pagrindiniai tarptautinės sistemos bruožai ir normos, išlikusios iki mūsų laikų. Todėl 1648 m. laikomi šiuolaikinės tarptautinės sistemos pradžia. Nuo to laiko pradėjo ryškėti kontinentinė jėgų lygsvaros sistema, teritorinės valstybės suverenumo principas nepriklausomai nuo aukštesnio lygio religinės, dinastinės ar imperinės valdžios.

Laikotarpyje nuo Vestfalijos taikos iki XIX a. pradžios Europoje formavosi šiuolaikinio tipo valstybės: feodalai neteko teisės turėti savo armijas, nyko laisvųjų miestų sistema, kūrėsi vieninga ir centralizuota valdymo sistema ir būdingas jai biurokratinis aparatas. Sustiprėjus absoliutizmui, tarpvalstybiniuose santykiuose didelę reikšmę įgijo dinastiniai ryšiai.

Pagal Vestfalijos sutartį buvo pripažintas valstybių (tiksliau – valdovų) suvereniteto principas, t.y. buvo atmestos bet kokios viršvalstybinių institucijų (Romos popiežiaus, Šventojo Romos imperatoriaus) juridinės galios. Kartu valstybės suverenitetas, tame tarpe ir teisė panaudoti jėgą, griežtai apsiriboja šalies teritorija. Antra, suvereniteto principas taip pat reiškė, kad subvalstybiniai vienetai – kunigaikštystės, laisvieji miestai, hercogystės ir kt.. – neteko valstybingumo požymių ir nebegalėjo veikti tarptautinėje arenoje (sudaryti sutartis, skelbti karą, prisilaikyti neutraliteto ir t.t.). Trečia, viena valstybė nebeturėjo teisės kištis į kitos valstybės vidaus reikalus. Nors pastarasis principas dažnai būdavo pažeidžiamas, tačiau skaitoma kad pagrindinai jo buvo prisilaikoma. Galiausiai, suvereniteto principas reiškia, kad juridiškai visos valstybės yra lygios.

Vestfalijos sutartis ilgam laikui nustatė “žaidimo taisykles”, kurių privalėjo prisilaikyti suverenai. Nors kai kurios jų buvo dažnai laužomos, ir ypač todėl, kad nebuvo sukurta jokio konfliktų prevencijos mechanizmo, ilgalaikėje perspektyvoje tai sudarė pagrindą sistemos stabilumui Europoje. Nors kai kurios valstybės labai išaugo (Prūsija), o kitos (Švedija) susilpnėjo, nė vienai valstybei negrėsė sunaikinimas (Lenkija – išimtis, Vakaruose jos padalijimai buvo pasmerkti). Buvo skaitoma, kad monarchas valdo dievo valia, todėl sunaikinti jį būtų tolygu pasipriešinti Dievo valiai. Lenkijos padalijimai buvo išimtis, kurią Vakarų Europos šalys pasmerkė. Religiniai motyvai, šalia sutarčių ir priimtų normų, darė tarptautinę politiką nuosaikesne. Galiausiai, jėgų balansas padėjo daugumai Europos šalių išsaugoti nepriklausomybę. Karlo V, Louis XIV, Napoleono pastangos primesti savo hegemoniją susidūrė su stiprių koalicijų pasipriešinimu ir žlugo. Utrechto sutartyje (1713) atmestas Prancūzijos mėginimas dominuoti Europoje, o Vienos kongrese sukurta Europos Santarvė, kurios pagrindinis tikslas buvo išsaugoti status quo.

Vienas svarbiausių vestfalinės sistemos bruožų buvo jėgų balansas. Susiformavusi sistema neleido nė vienai valstybei tapti hegemonu. Išskyrus trumpą periodą nuo Prancūzijos revoliucijos iki Napoleono karų pabaigos (1789-1814), jėgų balanso sistema išsilaikė iki pat Pirmojo pasaulinio karo. 1815 m. Austrijos princo Metternicho iniciatyva susirinkę Vienoje Europos konservatyvieji valdovai atkūrė jėgų balanso sistemą; ji dažnai buvo vadinama Metternicho sistema.

XVIII-XIX aa. Europos tarptautinėje vyko reikšmingi pokyčiai. Nusmuko Ispanija ir Otomanų imperija, pamažu sumažėjo Nyderlandų ir Švedijos vaidmuo, ir atvirkščiai, labai sustiprėjo Prusija/Vokietija ir Rusija, vėliau taip pat Italija, o už Europos ribų – JAV ir

XX a. žlugo Britanijos hegemonija, Habsburgų imperija suskilo į kelias antraeiles valstybes, labai sumažėjo Britanijos, Prancūzijos ir Italijos, o amžiaus pabaigoje ir Rusijos įtaka. Įsigalėjo JAV hegemonija, kylančia galia tapo Kinija.

(1) Daugumos analitikų nuomone tarptautinė sistema laikotarpiu po Antrojo pasaulinio karo (tiksliau, nuo 1947 m.) iki aštuntojo dešimtmečio buvo bipolinė. (NATO (1949), ANZUS (1951), SEATO (1954) vs Varšuvos paktas (1955).
(2) Tarptautinės ir regioninių sistemų analizėje dažniausiai išskiriami šie elementai: 1)valdžios struktūra (authority structure), 2) sistemos lygio veikėjai (actors), 3) polių skaičius, 4) valdžios (power) koncentracija, 5) galios resursų pasiskirstymas (distribution of power assets), 6) elgsenos taisyklės, 7) geografinė charakteristika, 8) sąveikos mastas ir lygis (scope and level of interacion.
(5) Valdžios struktūra (authority structure).
Tarptautinė sistema taip pat pagrindinai turi horizontalią, išsklaidytą valdžios struktūrą: jos pagrindiniai veikėjai yra valstybės, kurioms būdingas suverenitetas ir bent formali lygybė. Nėra centralizuojančių organizacijų, kiekviena šalis siekia savo tikslų. Būtent šia prasme tarptautinė sistema yra anarchiška. Iškilus konfliktui šalies viduje, vyriausybė gali pavartoti jėgaa, taip pat ir individualūs piliečiai gali kreiptis pagalbos į policiją ar į teismą. Tarptautinėje sistemoje valstybės pačios atsako už savo saugumą ir todėl beveik visos yra ginkluotos, arba bent šliejasi prie kitų, galingesnių valstybių.

2. Subjektai

National actors (states)

Pagrindiniai tarptautinės sistemos veikėjai yra valstybės. Šalia valstybių tarptautinėje sistemoje yra

a) viršvalstybiniai veikėjai (supranational actors): universalios (JTO) ir regioninės (ES, OAS,) organizacijos, sąjungos (NATO),

b)transnacionalinės vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos.

c) režimai;

Tarp nevalstybinių teritorinių aktorių politiškai svarbiausi yra tautinio išsivadavimo sąjūdžiai ir separatistiniai judėjimai. Jų veikla gali aprėpti visą pasaulį, tačiau jos tikslas yra sukurti valstybę.

(3) Polių skaičius arba galios pasiskirstymas, kartais taip pat vadinamas tarptautinės sistemos struktūra. Poliumi gali būti a) vienas veikėjas (dažniausiai valstybė), b) vertikali struktūra, apjungianti vieną galingą valstybę ir grupę silpnesnių; c) horizontali struktūra – lygių valstybių sąjunga arba blokas. Šios trys galimybės taikomos visai tarptautinei, rečiau – regioninėms sistemoms. Polių skaičius yra svarbus parametras, nes nuo jo daug priklauso sistemos stabilumas. Sistemų stabilumas (kai kurių tyrimų rezultatai, karo ir konfliktų tikimybė):

unipolinė žema hegemonija

bipolinė vidutinė Šaltojo karo struktūra

tripolinė žema el-tai JAV, SSRS, Kinija

4 ir daugiau (multipolinė) – aukščiausia

5-polinės pačios nestabiliausios

Bipolinė sistema gali būti amorfiška (loose), kada dvi supervalstybės nesutelkia kitas valstybes į aiškias sąjungas /pav., Šaltojo karo laikotarpiu dauguma valstybių nebuvo NATO ir Varšuvos pakto narėmis/ arba tight, kada neprisijungusių valstybių nėra.

(4) Galios (power) koncentracija. Bipolinėje ir daugiapolinėje sistemoje galimi keli galios pasiskirstymo variantai: vieno polio persvara, maždaug tolygi dviejų ar daugiau polių galia. Nuo galios koncentracijos labai priklauso sistemos stabilumas.

Pagal galią valstybės yra kvalifikuojamos kaip didžiosios (great powers) ir vidutinės (middle powers).
Didžiosioms valstybėms paprastai priskiriama apie pusę tuzino galingiausių valstybių. Kai kada didžiųjų valstybių statusas yra oficialiai apibrėžiamas, joms dalyvaujant uždarose organizacijose ar klubuose (XIX a. Santarvė Europoje, JTO Saugumo Taryba). Vienas iš kriterijų yra, kad didžioji valstybė gali patirti karinį pralaimėjimą tik kare su kita didžiąja valstybe. Be to, didžiųjų valstybių interesai neapsiriboja kaimyninėmis šalimis ar regionu, o apima ir tolimas teritorijas.

Nėra vieningos nuomonės, kokias valstybes galima skaityti didžiosiomis. Pagal BVP kriterijų (bln USD) tai JAV (5), Japonija (3), Vokietija (2). Kitais kriterijais šiai grupei priskirtinos taip pat silpnesnės ekonominių atžvilgius (po 1 trln USD BVP) Rusija, Prancūzija ir D.Britanija. Netoli pastarųjų taip pat Kinija. Penkios iš šių valstybių turi didelius branduolinių ginklų arsenalus ir yra pastovūs JTO Saugumo Tarybos nariai.

Didžiosios valstybės 1700-1990

1700 1800 1875 1910 1935 1945 1987
Turkija (Otom. imp.) xxxxxxx
Švedija xxxxxxx
Nyderlandai xxxxxxx
Ispanija xxxxxxx
Austrija (Habsb.) xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Prancūzija xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
D.Britanija xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Prūsija (Vokietija) xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Rusija (SSRS) xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Italija xxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Japonija xxxxxxxxxxxxxxxxxxx
JAV xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

(Pagal Kenneth Waltz. Theory of International Politics. N.Y.: Random House, 1979, p. 162, iš Willhoite 259)

Galios fluktuacijos 1900-1975 /Beckman 1984/

Dt UK R/SS Fr JAV A-Hu It Jap Kinija
1900 14 11 8 4 3 3 1 2 0
1910 14 8 4 4 5 4 1 2 0
1920 8 11 1 3 8 – 1 2 0
1930 9 8 6 5 4 – 1 2 0
1939 13 8 11 4 5 – 2 4 5
1947 0 6 9 1 53 – 0 0 1
1955 4 4 15 2 41 – 0 2 7
1975 2 2 24 2 22 – 1 5 7

Vidutinės valstybės tarptautiniuose reikaluose turi kiek žemesnį rangą. Kai kurios yra didelės, bet nepakankamai industrializuotos (Brazilija), kitos yra aukštai išvystytos, bet palyginti mažos. Kai kurios siekia dominuoti atskiruose regionuose ir yra vadinamos regioninėnims valstybėmis (regional powers).

Unipolinė arba hegemoninė sistema skaitoma saugiausia. XIX a., po Napoleono karų hegemonu tapo D.Britanija. Bipolinė paprastai susidaro po didelio karo ir išsilaiko palyginti neilgai, nes sustiprėja kitos valstybės (po WW II – SSRS, vėliau Europa, Japonija, Kinija).

Regionai ir valstybės tarptautinėje sistemoje. Atsižvelgiant į galios pasisikirstymą ir polius, galima konkretizuoti dabar egzistuojančią tarptautinę sistemą.

Šiaurė ir Pietūs.

Kaip Pietų sinonimas dažnai vartojamas terminas Trečiasis pasaulis. Kai kurie tyrinėtojai skiria dar Ketvirtąjį pasaulį – neturtingiausias 40 šalių, kurių BNP didėja tik 1% (t.y. dukart lėčiau gyventojų prieauglio) arba net mažėja 1-3%. (“Ketvirtuoju pasauliu” neretai vadinami taip pat indigenous peoples). Šiose šalyse gyvena apie 1 mlrd. žmonių. Daugumas jų yra multietninės, fragmentuotos visuomenės ir priskirtinos silpnų valstybių grupei. Padėtį komplikuoja tai, kad jų valstybinės sienos formavosi, vykstant kolonijinei ekspansijai ir nesutampa su etninių arealų ribomis, ir dėl šios priežasties daugelis grupių skaito valstybę neligitimia.

Centrinėje Amerikoje naftos resursuu, gyventojų skaičiaus, politinių kontaktų dėka išaugo Meksikos (98 mln. gyv.) ir Venesuelos (23 mln.) vaidmuo. 1979 m. būtent Venecuelos karinė pagalba ir politinė parama nulėmė Anastasio Samozos diktatūros žlugimą.

Pietų Amerikoje galingiausia kontinento valstybė yra Brazilija (162 mln.). Nežiūrint bendro neaukšto išsivystymo lygio, jos ekonomika yra 9-ji pasaulyje. Nuo Brazilijos pastebimai atsilieka mažesnė, nors ir labiau išsivysčiusi Argentina (36 mln.).

Pietų Azijoje ryškėja Indijos hegemonija (990 mln. gyv.,ek. – 6-ji pasaulyje).

Vidurio Rytuose dėl pirmenybės varžosi Egiptas (66 mln.), Izraelis (6 mln.), Iranas (64 mln.), Irakas (22 mln.), Sirija (16 mln.) ir Saudų Arabija (20 mln.). Kiekviena šių šalių turi savo stipriasias ir silpnasias puses (naftos resursai, gyventojų skaičius, religinė įtaka, ginkluotosios pajėgos (Sirija ir Irakas turi daugiau tankų, negu didžiosios Europos valstybės, Izraelis – galingą aviaciją ir vieną geriausių žvalgybų pasaulyje).

Tolimuosiuose Rytuose Kinija (1,25 mlrd.) yra viena sparčiausiai besivystančių šalių. Skaičiuojant gamybos apimtį pagal purchasing power parity Kinijos ekonomika yra trečioji pasaulyje – po JAV ir Japonijos. Atsižvelgiant į gyventojų skaičių, militarinę galią (įskaitant branduolinius ginklus ir raketinę techniką) Kinija yra galingiausia valstybė Azijoje.

Sub-Saharos Afrikoje didžiausia šalis yra Nigerija (122 mln.), kuri, nežiūrint ekonominių sunkumų, masinės korupcijos ir politinio nestabilumo, gyventojų skaičiumi, naftos resursų ir ginkluotųjų pajėgų galia toli lenkia kitas Afrikos valstybes.

(6) Elgsenos taisyklės. Tarptautinė teisinė sistema turi normas, pagrįstas vertybėmis ir sąveikos poreikiu. Daugumas tarptautinių veiksmų yra egzistuojančių normų pasekmė. Žymia dalimi normos atsispindi tarptautinėje teisėje, tačiau pastaroji veikia daugiau geros valios dėka. Dažnai priimama kaip norma ir agresyvūs veiksmai (pav., bandymai legitimizuoti karą, JAV invazija Panamoje 1989 m.).

(7) Geografinė charakteristika. Ypač sisteminė analizė kreipia dėmesį į tokius faktorius, kaip veikėjų geografinė padėtis, dydis, topografija. Technologija sumažino jų svarbą, tačiau neelimavo jos. Rusijos ir Vokietijos artimumas, jei Rytų ir Vidurio Europa bus fragmentuota ir nestabili, gali ateityje vėl sukelti konfrontaciją.

(8) Sąveikos mastas ir lygis. Daug kartų padidėjo XX amžiuje, ypač išaugo ekonominė tarpusavio priklausomybė (dėl kurios daugelio tyrinėtojų nuomone yra negalimas karas tarp susietų valstybių.

Sistemos vystimosi priežastys yra galios persiskirstymas, technologijos vystymasis (atominis ginklas, raketos, susisiekimas, informacija), keičiasi vidiniai faktoriai.

Kaip veikia sistemos

Unipolinės sistemos. Arti tokių buvo Romos, Mongolų, Kinijos imperijos, kontroliavusios visas arba didesnę dalį joms žinomų susiformavusių visuomenių.
Kitas kelias galėtų būti kokia nors pasaulinės vyriausybės forma.

Pagrindinės taisyklės:

1. Centrinės valdžios chartija arba konstitucija yra aukščiausias įstatymas ir turi viršenybę prieš visus kitus valdymo dokumentus ir žemesnes struktūras.

2. Centrinė valdžia nubrėžia politika klausimais, liečiančiais sistemą. Ji ypač dominuoja (ir net monopolizuoja) karinėje ir ekonominėje sferose.

3. Ginčai tarp pajungtų vienetų sprendžiami, tarpininkaujant central power, arba jai vykdant arbitro funkcijas.

4. Centrinė valdžia siekia pamažu sumažinti arba eliminuoti pajungtų vienetų autonomiją.

5. Vienetai, kurie bando nesilaikyti nustatytų elgsenos taisyklių, centrinės valdžios yra baudžiami.

6. Pajungtų vienetų bandymai pasiekti nepriklausomybę yra nuslopinami jėga.

Bipolinės sistemos:

1. Siekimas eliminuoti kitą bloką.

2. Kariauti, jeigu reikia eliminuoti kitą bloką, tačiau tik priimtinos rizikos ribose.

3. Didinti savo galią kito bloko atžvilgiu.

4. Kovoti, siekiant išvengti eliminacijos arba priklausomybės nuo priešingo bloko.

5. Stengtis priimti naujus narius į savo bloką, bandyti neleisti kitiems prisijungti prie konkuruojančio bloko.

6. Neprisijungę veikėjai veikia kaip tarpininkai, siekiant išvengti karo tarp dviejų blokų.

Tripolinės (strateginio trikampio) sistemos. Tikslaus istorinio pavyzdžio nėra, tačiau daugelis tokia sistema laiko “strateginį trikampį” JAV-SSRS-Kinija nuo 7-jo dešimtmečio galo iki 10-jo pradžios. Viena nuomone ideali pozicija yra būti “centriniu žaidėju” (pivot player), turinčiu gerus santykius su kitais dviem aktoriais, kurie savo ruožtu yra priešiški vienas kitam. Blogiausia padėtis – “trečiojo nereikalingo” (‘odd country out”), kai du žaidėjai yra draugiški tarpusavyje ir abu priešiški trečiam. Dittmer’o (1987) nuomone žaidimo trikampyje taisyklės yra:

1. Kiekvienas žaidėjas sieks maksimaliai turėti gerus santykius su kitais dviem žaidejais, minimaliai – išvengti priešiškų santykių su jais abiem.

2. Kiekvienas žaidėjas sieks trukdyti glaudžiam bendradarbiavimui tarp kitų dviejų.

Vienas iš JAV užsienio politikos paradoksų buvo tai, kad labiausiai antikomunistiški prezidentai – Nixon ir Reagan, siekė pagerinti santykius su Kinija. Sistemu lygio analitikas paaiškintų, kad JAV prezidentai turėjo nedaug pasirinkimo. Abu jie pagerino ir santykius su SSRS, o Reagan net evoliucionavo nuo atviro priešiškumo iki nuoširdžių santykių.

Multipolinės (jėgų lygsvaros – balance of power) sistemos: Europa 1648-1945. Žaidimo taisyklės kiekvienam aktoriui:

1. Didinti galią, bet daugiau derybomis, negu karu.

2. Kariauk, jeigu būtinai reikia, didinant galią.

3. Jeigu kariauji, nedestabilizuok sistemos, sunaikindamas kitą svarbų aktorių.

4. Priešinkis bet kokiam aktoriui arba sąjungai, kurie grąsina sugriauti lygsvarą savo naudai.

5. Suvaržyk bet kokius revoliucinius aktorius, kurie nepripažįsta sistemos arba žaidžia, neprisiliakydami žaidimo taisyklių.

6. Leisk pralaimėjusiems svarbiausiems aktoriams išsaugoti savo statusą arba, jeigu toks aktorius yra eliminuotas, surask jo vietai naują, kad išsaugoti sistemoje lygsvaros potencialą.

Poliarchinė sistema (polyarchal system). Pagrindinė polinių sistemų prielaida yra ta, kad valstybės yra pagrindiniai arba net vieninteliai aktoriai. Tačiau valstybių sistema yra spaudžiama iš dviejų pusių. Tiek tarptautiniame makrolygyje, tiek vidiniame mikrolygyje stiprėja įvairių politinių organizacijų vaidmuo. Didėja tarptautinių teisinių normų, transnacionalinių demokratijos, žmogaus teisių, gamtosaugos idėjų vaidmuo, nepaprastai išaugo globalinis komunikacijų tinklas, ekonominis tarpusavio priklausomumas. Visų šių tendencijų išdavoje formuojasi pasaulinė sistema, kurios pagrindas yra tarptautinės struktūros ir normos, neretai vykdančios valdžios funkcijas valstybių atžvilgiu, arba nepriklausomai nuo valstybių. Vyksta sparti masinės kultūros homogeneizacija, formuojasi naujas pasaulis – “McWorld”.

3. Valstybių užsienio politika: veikėjai, tikslai, sprendimų

priėmimo procesas

Valstybių interesai.

(1) saugumas;

(2) autonomija;

(3) gerovė plačiąja prasme;

(4) statusas ir prestižas.

(5) teisingumas.

Saugumas

Praktiškai visos valstybės (išskyrus Kosta Riką ir Islandiją) turi ginkluotas pajėgas, išleidžia vidinio ir išorinio saugumo užtikrinimui nemažą (nuo 1 iki 10%, Irakas, Š.Korėja, Kroatija, Jugoslavija – 20-30, Kuveitas – 62.4%) vidaus produkto.

Barry Buzan skiria grėsmes ir pažeidumus (1997, 3 sk..). Pažeidumai yra susieti daugiausia su geografine padėtimi (pav. Lenkija ir, atvirkščiai, palyginti saugi Britanija). Grėsmės yra priešo galimybė pasinaudoti pažeidumais. Šaltojo karo pavyzdžiai.

Kitos grėsmės formos: daliai teritorijos, strateginiams punktams, resursams, režimui, etc.

Autonomija/Suverenitetas

Autonomijos erozija būdinga visoms šalims. Autonomija dabar daugiau pasireiškia tuo, kad vyriausybės gali pasirinkti, prisijungti joms prie aljanso ar ne, laikytis neutraliteto, ar jungtis prie karinio bloko. Autonomiją galima išsaugoti, didinant karinį, ekonominį, mokslinį potencialą (strength), arba sumžinant priklausomybę nuo išorinių šaltinių. Autonomiją padidina taip pat ekonominė diversifikacija – prasiskverbimas į naujas rinkas ir surandant naujus žaliavų šaltinius.

Gerbūvis

XX a. tapo norma įsitikinimas, kad vyriausybės turi užtikrinti savo piliečiams socialinį aptarnavimą, ekonominį augimą ir gerbūvį. (Europoje iki XVIII a. pabaigos iš “geros valstybės” buvo laukiama tik, kad ji užtikrintų teisingumą ir viešąją tvarką). Gerbūvio valstybė samprata reiškia, kad valstybė, rinkdama mokesčius, turi parūpinti nemokamą švietimą, pastogę tiems, kurie jos negali įsigyti, minimalų medicininį aptarnavimą, draudimą nedarbo atveju, apsaugą nuo gaisro, gerus kelius ir t.t. – diapazonas gali būti labai skirtingas įvairiose šalyse. Demokratinėse šalyse nuo sugebėjimų užtikrinti gerbūvį priklauso vyriausybės likimas.

Gerbūvio pagrindas yra turtas ir ekonominis efektyvumas (economic efficiency). Norint juos padidinti, reikia prekiauti – tokia yra taisyklė, išplaukianti iš palyginamojo pranašumo (comparative advantage) principo. Pagal jį, kiekviena šalis turi specializuotis tų produktų gamyboje, kurie labiausiai atitinka klimato sąlygas, resursus, kvalifikaciją, ir kuriuos ji gali gaminti pigiausiai.

Statusas ir prestižas
Tradiciškai buvo siejamas su karine galia. Tarptautinis prestižas susietas ir su kultūra: Atėnai senovėje, Paryžius XVIII a. – XIX a. pradžioje.

Mūsų laikais mokslas ir technologija pagrindinai pakeitė meną ir literatūrą kaip nacionalinio prestižo ir statuso pagrindas. Besivystančioms šalims – industrializacijos simboliai (plieno kombinatai, avialinijos, pretenzingi oro uostai), sportas, ypač Olimpinės žaidynės, pasaulio arba žemynų čempionatai.

Teisingumas.
Vertybių sistemos yra labai skirtingos, priklausomai nuo kultūros, socialinio statuso ir daugybės kitų parametrų. Tarptautiniuose santykiuose skirtingų šalių valdančiosios grupės supranta teisingumą labai skirtingai. Trečiojo pasaulio šalyse yra gana plačiai paplitusi nuomonė, kad tarptautinė teisė yra išsivysčiusių šalių dominavimo įrankis. Neturtingos šalys aštuntojo dešimtmečio pradžioje Jungtinėse Tautose ir kitose tarptautinėse organizacijose teisingumo vardan pradėjo reikalauti, kad būtų sukurta nauja tarptautinė ekonominė tvarka (NIEO), nes egzistuojanti globalinė ekonominė sistema jų nuomone diskriminuoja mažiau išsivysčiusias valstybes. isine baze.

Kiti tikslai

– Etninių, ideologinių, religinių giminių protekcija;

– Pasaulio reorganizacijos svajonės /Napoleonas, bolševikai, nacistai, islamo fundamentalistai – Chomeini/ ;

– [Specifiniai, būdingi tik konkrečioms šalims. Pav., Izraeliui aktualiausias yra išlikimo klausimas, JAV – pirmaujančios padėties pasaulyje išlaikymas, Rusijai -pripažinimas kaip didžiosios valstybės, pokomunistinėms Rytų ir Vidurio Europos šalims – integracija į Europos struktūras].

Užsienio politikos veiksmai
Galioje išskirtini trys elementai: (1) įtakos kitoms valstybėms aktas (procesas, santykiai); (2) resursai, naudojami realizuojant įtaką ir (3) atsakymas į veiksmą.

Veiksmas.

1) Įtaka gali reikšti siekimą, kad B tęstų tam tikrą kursą, naudingą A. Įtakos realizacija nesibaigia, B atlikus laukiamą veiksmą.

2) Įtaka beveik niekada nebūna vienpusė. Mažų mažiausia, jei B paklūsta, ta aplinkybė gali paveikti A elgseną, pav., B interesais.

3) Galimi “laukiamos reakcijos” (anticipated reaction) santykiai: B, laukdamas apdovanojimo arba bausmės, gali atlikti veiksmą X, nelaukdamas iš A “signalo”, arba atvirkščiai – A nori B padaryti X, tačiau nesiekia įtakoti B, žinodamas, kad B gali padaryti veiksmą Y, reiškiantį neigiamą atsakymą.

4) Galią ir įtaką mokslininkai gali bandyti išmatuoti, tačiau tarptautinėje politikoje svarbiausia yra, kaip ją suvokia (perceive) politikos vykdytojai ir kaip jie interpretuoja kitos vyriausybės signalus. Valstybės leidžia milijonus dolerių už informacijos surinkimą todėl, kad joms reikalingas priimtinai tikslus kitų valstybių galimybių ir ketinimų supratimas. Jeigu percepcija ir realybė yra toli vienas nuo kito, pasekmės valstybės politikai gali būti katastrofiškos. /Holsti 120/ [Blefas – planuotas mėginimas suklaidinti].

5) Galiausiai, A gali siekti, kad B nedarytų kažko. Tai kai kada vadinamu negatyvia galia arba sulaikymu (deterrence). Pasirašydami Miuncheno 1938 m. sutartį, D.Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės tikėjosi, kad tai sulaikys Vokietiją nuo isiver’žimo į Čekoslovakiją.

Atsakymai

Valstybė B turi kelias alternatyvas:

1) paklusti;

2) ignoruoti – apsimesti, kad signalas negautas;

3) to procrastinate;

4) derėtis, kad A pakeistų savo tikslą;

5) priešintis, paprastai panaudojant adekvatiško atsakymo strategiją.
Kaip rodo istoriniai pavyzdžiai, kuo svarbesnis klausimas, tuo didesnė B pasipriešinimo tikimybė, nežiūrint resursų skirtumo. Grąsinimai mažiausia padeda, kada kalba eina apie suverenitetą ir prestižą, efektyvesni – ekonominiais klausimais. Kitaip tariant, vyriausybės daugiau vertina autonomiją, prestižą ir teritoriją, negu ekonominį gerbūvį.

Kintamosios, nulemiančios galios realizaciją

[1] Svarbu ne bendra resursų apimtis, o tai, kiek iš jų yra tinkami (relevant) konkrečioje diplomatinėje situacijoje: pav., Šiaurės Vietnamo vyriausybė žinojo, kad JAV nepanaudos branduolinio ginklo.

[2] Poreikiai dviejų šalių santykiuose: Vokietija ir Prancūzija yra labiau priklausomos nuo naftą eksportuojančių arabų šalių, ir jos šiuo atžvilgiu yra mažiau priklausomos.

[3] Techninės ekspertizės lygis tapo ypač svarbus pastaraisiais dešimtmečiais. Daug tarptautinės ir užsienio politikos klausimų dabar yra labai techniški: jūrų įstatymai, satelitinė TV, tarptautiniai finansiniai reikalai. Žinojimas tampa svarbiausiu resursu derybose ir konferencijose. Daugiau įtakos turi tos vyriausybės, kurios geriau žino problemą ir gali pasiūlyti realistiškus jų sprendimus.

[4] Labai efemeriška atsakomumo kokybė (responsiveness, įvesta K.Deutscho. Political Community and the North Atlantic Area. Princeton, NJ: PUP, 1957). Viena studija rodo, kad Valstybės departamento nariai deda daug jėgų, siekdami patenkinti prašymus arba apginti interesus tais atvejais, kada prašančioji vyriausybė laiko klausimą labai svarbiu.

[5] Įsipareigojimas (commitment) – priklauso nuo vertybių ir kitų aplinkybių. (Kiek sutampa įsipareigojimai ir interesai, ideologinės orientacijos ir t.t.]

Įtakos realizavimo būdai

1. Įtikinėjimas – pasiūlymo svarstymas, tikintis palankaus rezultato.

2. Apdovanojimų pasiūlymas – tarptautiniuose santykiuose galimi įvairiausi rewards.

3. Apdovanojimų suteikimas: dažnai reikia įrodyti savo patikimumą (credibility), pav. paliaubų derybose reikia įrodyti savo pasiruošimą demlitarizuoti konkretų rajoną (“darbai, o ne žodžiai”).

4. Grąsinimai bausme: (a) pozityvūs grąsinimai imtis naujų veiksmų ir (b) deprivacijos grąsinimai (nutraukti pagalbą, atimti privilegijas).

5. Neprievartinė bausmė: dažnai būna abipusė (pav., ginklavimasis) ir seka eskalacija; būdingos formos: diplomatinių santykių nutraukimas, tarifų padidinimas, boikotas, embargo, įkaitų paėmimas, blokados, sienų uždarymas, išejimas iš konferencijos, derybų nutraukimas.

6. Jėga. Ypač plačiai buvo vartojama anksčiau, kada buvo mažiau užsienio politikos instrumentų.

Veikėjai.

(a) Įtakingiausi – politiniai vadovai (leadership), pirmiausia prezidentas (karalius, emiras) arba ministras pirmininkas (kancleris), kartais – veikėjas, neužimąs aukščiausio posto (Deng Xiaoping Kinijoje). Daugumoje šalių politiniai vadovai turi juridines arba formalias galias; vykdomosios valdžios vadovas daugumoje šalių yra kartu ir ginkluotųjų pajėgų vyriausias vadas ir dažnai tik jie gali įsakyti armijai veikti.

(b) Biurokratija. Savo interesai ir savo požiūris. Centrinė institucija yra diplomatinė tarnybą – užsienio reikalų ministerija, ambasados, konsulatai. Aukščiausios pareigybės yra politiniai paskyrimai, vidutinę ir žemesniąją grandis sudaro profesionalūs diplomatai (career diplomats).
Biurokratinė konkurencija gali pastebimai susilpninti valstybė kaip tarpatautinį aktorių. 1993 metais Clintonas ilgai negalėjo suformuluoti JAV politiką Bosnijos atžvilgiu, nes visose pagrindinėse institucijose – Valstybės departamente, Kongrese, Pentagone buvo skirtingos nuomonės: vieni reikalavo NATO intervencijos prieš serbus, kiti skaitė, kad tokia akcija būtų neefektyvi ir tik daugiau sukomplikuotų padėtį, dar kiti buvo nepatenkinti galimomis išlaidomis. Dėl tokio neaiškumo kai kurie Valstybės departamento valdininkai net atsistatydino.

(c) Legislatūros. Vaidmuo užsienio politikoje yra mažesnis, negu vykdomosios valdžios. Efektyvumas reikalauja, kad tarptautinėje arenoje šalis kalbėtų vienu balsu ir nerodytų savo vidinių nesutarimų. Ypač tai svarbu krizių situacijose. Daugelyje šalių užsienio politikos srityje vykdomoji valdžia turi labai plačius įgaliojimus. Pav., Britanijoje karo paskelbimas nereikalauja parlamento sutikimo. Legislatūros pagrindinai užsiima vidaus klausimas dar it todėl, kad rinkėjams vidaus klausimai visada atrodo svarbesni, todėl deputato prestižas pirmiausia priklauso nuo jo aktyvumo, svarstant šalies vidaus problemas.
Amerikoje Kongresas buvo vienas iš faktorių, privertusių Nixoną trauktis iš Vietnamo ir Clinton’ą iš Somalijos. Dažniausiai taip įvyksta, kada vidaus ir užsienio politikos klausimai yra persipynę.

[d] Politinė opozicija.

[e] Interesų grupės pastaraisiais metai aktyviau reiškiasi užsienio politikos sferoje, [panaudodamos lobizmo mechanizmą arba organizuodamos viešą spaudimą]. Šiuo atžvilgiu jų aktyvumas priklauso nuo grupės pobūdžio:

– kultūrinės grupės turi etninius, rasinius, religinius ar kitokius ryšius su viena ar kita užsienio šalimi. Amerikoje – žydų, meksikiečių, lenkų lobby, Estijoje ir Latvijoje kaip spaudimo grupės veikia rusų organizacijos.
– ekonominės grupės dažniausiai reikalauja apginti nuo užsienio produktų konkurencijos ir kartu atidaryti naujas rinkas užsienio šalyse.

– grupės, orientuotos į konkrečius klausimus (issue-oriented groups): nuo specifinių (Amnesty International, Green Peace) iki universalių (JAV Council of Foreign Relations, apjungianti apie 1500 įtakingų liberalių požiūrių amerikiečių).
– transnacionalinės interesų grupės (tarptautinės organizacijos, arba grupės susijusios su konkrečia šalimi).
– – militarinis pramoninis kompleksas (military industrial complex) – vyriausybinių

organizacijų, industrinių korporacijų ir mokslo institutų (tarp jų universitetų) tinklas, aptarnaujantis ginkluotasias pajėgas. Terminas Eisenhower’io, 1961 m..

[f] Liaudis (tauta) – statistiškai didžiausias subnacionalinis veikėjas. Jos vaidmuo užsienio politikoje yra prieštaringas ir sunkiai įvertinamas. Pasireiškia jis daugiausia per viešąją nuomonę, kurią tiek vyriausybė tiek įvairios politinės jėgos ir interesų grupės siekia paveikti. Viešosios nuomonės vaidmuo svarbesnis demokratinėse valstybėse, tačiau bet kokiu atveju visuomenė niekada nekontroliuoja užsienio politikos. Šveicarijoje svarbesni užsienio politikos klausimai yra sprendžiami referendumuose. .

Visos aukščiau aptartos grupės turi įtakos užsienio politikai, tačiau konkrečius sprendimus visada priima siauras politinių veikėjų ratas. Kaip žmonės priima sprendimus analizuoja kelios užsienio politikos tyrimų kryptys, kurių pagrindinis objektas yra žmogus kaip asmenybė arba organizacijos dalis.

Sprendimų priėmimas
Organizacinio proceso modelis.

Esmė – priimantieji sprendimus nenubrėžia tikslų ir nesvarsto alternatyvų, o remiasi standartizuotais atsakymais (SOPs – standard operating procedures).
Jei problema išeina už SOPs ribų, stengiamasi surasti priimtiną (neieškant geriausio) sprendimą, kuris tik papildo SOPs repertuarą. Bet kokie dideli, radikalūs pokyčiai yra sunkiai įvykdomi, jų pasekmes sunku nusakyti.

SOP modelis ypač naudingas, siekiant suvokti detales, veiklos stilių. Tačiau jis niekaip negali paaiškinti, kodėl priimami radikalūs, nebūdingi biurokratijai, sprendimai. Pav., kodėl SSRS dislokavo strategines branduolines raketas Kuboje.
Kitos org. proceso ypatybės:

Pateikiama pernelyg optimistinė, tendencinga informacija.

Pavaldinių nenoras išsakyti skirtingas nuomones.

Apribojamas politikos (policy) pasirinkimas. Tendencija yra prisilaikyti vykdomos politikos. Brzezinski: “Užsienio politika yra kaip lėktuvnešis. Jis nesukiojamas 180 laipsnių, daugiausia jis pasukamas keletą laipsnių į vieną ar kitą pusę”. Ypač maža skirtingų nuomonių homogeniškose grupėse.

Žemiausio vardiklio tendencija: priimama ne optimali politika, o sprendimas, kuriam mažiausiai prieštaraujama. Žemos kokybės sprendimai visada turi neigiamos įtakos tolimesnei užsienio politikai.

Modelis “žmonės kaip individai”:analizuojamos politinių lyderių savybės, jų “psichobiografijos”.Variantai:

(1) Žmogaus prigimties požiūriu priimant sprendimus reikšmę turi grynai žmogiškos savybės: pasipiktinimas, baimė, išdidumas, fizinis negalimumas sukaupti ir išanalizuoti visą informaciją.

(2) Asmenybė. [a] Priimant sprendimus turi reikšmės tokie lyderių bruožai, kaip pakantumas/nepakantumas, sugebėjimas atskirti svarbią informaciją nuo mažareikšmės, blaiviai galvoti kritiškoje situacijoje.

[b] Fizinė ir psichinė sveikata.

[c] Ego ir ambicijos: asmeninė motivacija.

[d] Politinė ir asmeninė istorija.

Asmeninės vadovų savybės turi nedaug reikšmės demokratinių šalų užsienio politikai normaliomis aplinkybėmis. Jų svarba padidėja, jeigu:

(a) sprendimus priima vienas ar keli aukščiausieji vadovai;

(b) biurokratija nedalyvauja priimant sprendimus;

(c) viešoji nuomonė tradiciškai neturi įtakos ir negali apriboti vykdomosios valdžios pasirinkimo;

(d) sprendimas neliečia svarbiausių nacionalinų poreikių;

(e) tarptautinė sistema yra reliatyviai difuzinė.

[3] Percepcijos.

Žymia dalimi tikslai, sprendimai ir veiksmai priklauso nuo to, kaip priimantieji sprendimus įsivaizduoja ar suvokia realybę: svarbu ne tiek tai, kas yra iš tikrųjų, bet kas yra veikėjų supratimu, kaip jie vertina situaciją. Net labiausiai informuoti ekspertai negali žinoti visų, reikšmingų konkrečioje situacijoje faktų, todėl jų supratimas visada skiriasi nuo tikrovės. Blogiausiu atveju priimantieji sprendimus gali turėti neteisingą informaciją ir/arba vadovautis savo nuostatomis, vertybėmis, įsitikinimais.

(a) Klaidingas suvokimas (misperception) ir selektyvus suvokimas dėl
– informacinių filtrų (screens).
– doktrinos ir ideologijos:
– cognitive bias. Kognityvinio balanso siekimas ir kognityvinio disonanso vengimas (t.y. siekiama interpretuoti infprmaciją taip, kad ji atitiktų nusistovėjusioms pažiūroms ir atmetama kaip nereikšminga informacija, kuri jas griauna);
– siekimas pateisinti padarytas pastangas (Concorde fallacy;dėl to sunku užbaigti karus),
– wishful thinking – pernelyg tikima norimo outcome galimybe ir, atvirkščiai, skaitoma, kad mažiau tikėtinas įvykis tikrai neįvyks;
– stereotipai ir sigalėjęs priešo imidžas.

Veidrodinis imidžas ir projekcija – polinkis manyti, kad kiti supranta pasaulį ir situacijas, panašiai kaip mes ;

Istorinės analogijos. Jų šaltiniai: nacionalinė ir asmeninė istorinė patirtis, vertybės, informacija. Ypatybės:

– polinkis skaityti, kad kitos šalys yra agresyvesnės, negu savo šalis;

– kitų elgesena atrodo labiau centralizuota, drausminga ir koordinuota; Šaltojo karo metais abi pusės skaitė, kad oponentas turi detalią ir nuosekliai vykdomą generalinę strategiją, kaip stiprinti savo galingumą ir įveikti priešą. Henry Kiessinger palygino abi supervalstybes su “gerai ginkluotais aklaisias, kurie tamsiame kambaryje kiekvienas mano, kad yra mirtiname pavojuje, nes priešas viską puikiai mato”.

– polinkis manyti, kad kita pusė mato mūsų gerus ketinimus ir todėl neįtaria ir nebijo mūsų. Dažnai tai buvo klaidinga: Korėjos kare Kinija perspėjo (per Indijos delegaciją JTO), kad karas kelia pavojų Kinijai, ir ji turės įsikišti. Tačiau JAV tesė karo veiksmus Korėjoje, manydamos, kad žodiniai užtikrinimai turėjo nuraminti Pekiną.

Sprendimų priėmimas yra tik dalinis ir netobulas racionalumas. Dėl psichologinių faktorių racionaliame sprendimų priėmimo modelyje daromos dvi modifikacijos: (1) apriboto racionalumo modelis (bounded rationality) atsižvelgia į informacijos gavimo ir apdorojimo kaštus: analizuojami ne visi galimi variantai ir siekiama optimaliausio, o pasitenkinama tuo sprendimu, kuris atitinka minimalius reikalavimus; (2) perspektyvos (prospect) teorija: pasirinktą variantą sprendimų priėmėjas vertina, palygindamas jį su tam tikru reference point, kuriuo gali būti status quo išsaugojimas, arba kokia nors būta ar laukiama situacija; sprendėjas siekia viršyti šį tašką, tačiau lemiamą reikšmę turi distancija.

Išanalizavus visus faktorius, kurie turi įtakos užsienio politikai, darosi aišku, kad vargu ar įmanoma surasti kokį nors universalų teorinį modelį. Dėl šios priežasties realistai linkę vadovautis paprasčiausiu “vieningo veikėjo” modeliu, nesigilindami į vidaus politikos įtaką, kuri labai sukomplikuoja situaciją, ypač sprendimų priėmimą. Tačiau visapusė analizė padeda giliau suvokti, kaip formuojasi užsienio politika ir kokie yra galimi jos pakitimai.

Politinės situacijos (policy situations)

Sprendimų priėmimas daug priklauso nuo situacijos pobūdžio. Krizinėse situacijose, kuriose įvykiai yra politikams netikėti, jaučia grėsmę ir skaito, kad sprendimų priėmimui yra labai maža laiko, sprendimus priima palyginti maža, aukščiausio lygio politinės vadovybės grupė. Krizių metu mažesnių politinių aktoriu, pav. interesų grupių, įtaka yra žymiai mažesnė, Politiniai lyderiai stengiasi priimti racionalius sprendimus. Tačiau paprastai tam stinga informacijos, todėl labai remiamasi anksčiau susiformavusiais įvaizdžiais (pręxisting images). Pav., WW I prasidėjo, kada didžiosiose valstybėse vyko karinės mobilizacijos ir kontrmobilizacijos, ir kiekviena pusė įtarė kitą ruošiant puolimą.

Kai kurie autoriai siūlo skirti status quo, arba stabilias situacijas, kuriose sprendimai priimami, prisilaikant precedento, ir besikeičiančias (non-status quo) situacijas, reikalaujančias naujų sprendimų. Pastaruoju atveju priimant sprendimus dalyvauja platesnės grupės ir dažnai reiškiamas nepasitenkinimas priimtu sprendimu. Tokios situacijos būdingos laikotarpiui po Šaltojo karo pabaigos, dingus Rytų-Vakarų konfrontacijai ir prasidėjus tarptautinės sistemos restruktūrizacijai..

Kiti faktoriai, įtakoją sprendimų priėmimą

Užsienio politikos determinantai
Vidinės nepriklausomos kintamosios Išorinės nepriklausomos kintamosios

Fiziniai fkt. Strukt. fkt. Kult. fkt. Tarptautinė Kitų val- Bendro
| | | sistema stybių naudojimo
| | | veiksmai resursai
– geogr. padėtis | |
– gamt. resursai | – kultūra (vertybių sistema, kalba, religija)
– demogr. situacija | – ideologija (valdžios savės ir aplinkos, priem. įvert)

| – nacionalinis

| mentalitetas (ist. atmintis, stereotipai, elgsena, etc.)

| – sprendimus

| priimanti

| asmenybė (požiūris į savo aplinką ir pasaulį,

| fizinės savybės, moralinės savybės

|

|

– politiniai institutai

– ekonominiai institutai

– resursų panaudojimo galimybės (technologinis, ekonominis,

žmogiškasis potencialas

– politinės partijos

– interesų grupės (ypač militarinis-industrinis kompleksas)

– etninės ir konfesinės grupės

– socialinis mobilumas

– gyventojų pasiskirstymas: urbanizacijos lygis

– nacionalinės santarvės lygis

Net pati išsamiausia faktorių ir jų sąveikos analizė negali tiksliai prognozuoti būsimus įvykius. Tarptautiniuose santykiuose net daugiau negu kitose visuomenės gyvenimo sferose nulemia atsitiktinumas, sperendimus priimančių lyderių savybės, jų simpatijos ir antipatijos. Ypač tai būdinga nestabiliems periodams, tarptautinėje sistemoje vykstant dideliems pokyčiams.

4. Užsienio politikos priemonės I : galia

TS galia dažniausiai suprantama kaip: (1) užsienio politikos tikslas; (2) sugebėjimas kontroliuoti fizinius ir/arba politinius resursus; (3) sugebėjimas kontroliuoti kitus ir/arba savo aplinką, o taip pat procesus (outcomes), vykstančius šioje aplinkoje. (Rothgeb 1993:17)

Santykinė ir struktūrinė galia (Relational and Structural Power). Santykinė galia: tarp dviejų ar daugiau valstybių. “Struktūrinė galia” – autoriteto prezumpcija: reikia atitikti priimtus standartus ir normas; tarptautiniuose santykiuose pasireiškia, nustatant diskusijų dienotvarkę, jų taisykles, arbitražą, kalbą, etc. .

Reali ir įsivaizduojama (perceived) galia – turima ir objektyviai galima panaudoti galia. Dažnai galima kitus priversti paklusti vien todėl, kad jie mano, kad šalis X turi resursus ir valią juos panaudoti. Su realia ir įsivaizduojama galia susijusi dabartinė ir potenciali galia (current and potential power). Dažnai svarbią reikšmę turi ne tik egzistuojanti, bet ir būsimoji galia (pav. dabartinės Kinijos, Rusija).

Karinės galios ingredientai:

(1) gyventojų skaičius;

(2) industrinis potencialas ir gamtiniai resursai;

(3) ginkluotųjų pajėgų dydis ir kokybė.

Sumarinė ir dalinė/diferencijuota galia. JAV yra galingiausia pasaulio valstybė, nes ji žymiai pralenkia bet kokią kitą valstybę ekonomine ir miltarine galia bei politine įtaka. Tuo tarpu Japonija nedvejotinai yra didžioji valstybė ekonominiu, bet ne kariniu ar politiniu atžvilgiu. Atitinkamai, jos įtaka yra stipri ekonomikos, ypač tarptautinės prekybos klausimais, tuo tarpu kai regioninio – nekalbant jau apie globalinį – saugumo klausimais, jos įtaka yra mažesnė, negu Rusijos, Prancūzijos, Kinijos ar Indijos. Todėl gana keblu yra klasifikuoti pasaulio valstybes pagal jų sumarinę galią.

Dinamiškumas. Keičiasi pati galios prigimtis: karinis pajėgumas, gyventojų skaičius, teritorijos dydis, žaliavų atsargos, geografinė padėtis netenka reikšmės, svarbesni tampa technologijos ir švietimo lygis, ekonominis vystymasis. Ekonominis tarpusavio priklausomumas ir kultūriniai mainai mažina spaudimo ir didina bendradarbiavimo reikšmę. Kai kurie mokslininkai net mano, kad karinės galios panaudojimas jau atgyveno, nes siekiamas tikslas nevertas karo.

Situacinė galia yra dažniausiai mažesnė už visą galią. Daugeliu atveju neįsivaizduojamas militarinės jėgos panaudojimas, arba jis yra apribotas, pav. kaip Vietnamo ir Čečenijos karo metu.

Galios matavimas – labai sudėtinga problema, kuri nėra aiškiai išspręsta, nes yra labai daug komponentų, kuriuos sunku vertinti pagal vieną skalę arba formulę; skirtingi galios resursai daugeliu atveju negali pakeisti vienas kito. Todėl galios vertinimui naudojami įvairūs kriterijai ir labai skirtingos jų kombinacijos. Tarp svarbiausių kriterijų dažniausiai nurodomi gyventojų skaičius, teritorija, BVP dydis, mokslininkų ir inžinierių skaičius. Prie šitaip gauto vertinimo pripliusuojamas atskirai paskaičiuotas karinės galios vertinimas (remiantis karinių išlaidų dydžiu, ginkluotųjų pajėgų skaičiumi, karinės technikos kokybe ir kiekybe).

Pagal skirtingų Vakarų mokslininkų 1980 m. atliktus palyginimus galingiausia šalimi dažniausiai buvo nurodomos JAV, vertinamos kaip dvigubai galingesnės už Sovietų Sąjunga, tačiau kai kurių ekspertų nuomone pastaroji buvo galingesnė 10-30%, o vieno specialisto nuomone Kinija buvo beveik triskart stipresnė už JAV ir dukart stipresnė už Sovietų Sąjungą. Pagal kitą paskaičiavimą (J.L.Ray. Global Politics. 6th ed. Boston: Houghton Mifflin, 1995, p. 203-206/, galingiausios valstybės buvo:

(Skaičiuojant vertinta: demografiniai faktoriai, industrinis potencialas (miesto gyventojai, plieno gamyba, kuro sunaudojimas), karinis potencialas (skaičius, išlaidos).
/Ray 201/:

1938 1985 1992
SSRS 25 SSRS 31 JAV 30
JAV 23 Kinija 26 Kinija 29
Vokietija 20 JAV 23 Rusija 16
UK 10 Japonija 9 Japonija 10
Japonija 10 Vak. Vokietija 5 Vokietija 7
Prancūzija 7 Prancūzija 3 Prancūzija 5
Italija 5 D.Britanija 3 D.Britanija 5

Galios determinantai

Fizinė charakteristika

– geografinė padėtis, ypač kitų šalių atžvilgiu (Kinijos kariuomenė gali grasinti Rusijai, bet ne Kanadai);

– reljefas (topografija): Alpės, Himalajai; tuo tarpu lyguma nuo Reino iki Uralo visada buvo patogiu įsiveržimo keliu;

– dydis ir forma: Rusijos teritorijos dydis išgelbėjo ją nuo Napoleono, taip pat abiejuose pasauliniuose karuose;

– klimatas: tropiškas Vietnamo klimatas labai apsunkino tobulesnių JAV ginklų panaudojimą, Rusijoje žiemos sušaldė Napoleono ir Hitlerio kariuomenes (Nikolajus I: “Rusija turi du generolus, kuriais galima pasitikėti: generolą Sausį ir generolą Vasarį”)

Vyriausybė: valdžios kokybė, ypač jos kompetetingumas ir administraciniai sugebėjimai.

Šalies reputacija (prestižas).

Nacionalinė infrastruktūra.

– Technologijnis sudėtingumas.

– Transporto systema
– Informacijos ir komunikacijų galimybės.
Nacionalinė ekonomika

– Finansinė padėtis: üokėjimų balansas, užsienio valiutos rezervai, biudžeto deficitas (arba surplus), infliacija, vidaus ir užsienio skola.

– Gamtiniai resursai, ypač nafta, geležies rūda ir akmens anglis, taip pat spalvotieji metalai.

– Pramonės gamyba

– Žemės ūkio gamyba

Centrinės Europos šalių bendras vidaus produktas (BVP) 1990-1997 m.
_________________________________________________________________________
Nominal GDP ($bn) 1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 _________________________________________________________________________
Bulgaria 19.2 7.5 8.6 10.8 9.7 12.9 9.4 10.2
Croatia 24.4 20.0 10.0 11.6 14.2 18.1 19.1 19.3
Czech Rep 32.3 25.4 29.9 34.3 39.7 50.3 56.6 52.9
Estonia 0.6 1.0 1.7 2.3 3.6 4.4 4.5
Hungary 33.1 33.4 37.3 38.6 41.5 43.7 44.8 44.9
Latvia na 1.0 1.5 2.2 3.6 4.4 5.0 5.4
Lithuania na 0.0 0.0 2.7 4.2 5.9 7.9 9.0
Poland 59.0 78.0 84.3 86.0 92.6 119.1 134.4 135.8
Romania 35.1 28.9 19.6 26.4 31.5 35.7 35.5 34.8
Russia na 20.9 86.5 183.8 277.1 357.7 440.2 462.5
Slovakia 15.5 10.8 11.7 12.0 13.8 17.3 18.8 19.5
Slovenia 17.4 12.6 12.5 12.7 14.4 18.7 18.9 17.5
Ukraine na na 8.0 13.5 37.6 37.1 44.0 49.7
_____________________________________________________________________

BVP vienam gyventojui, PPP 1990-1997 m., USD
_____________________________________________________________________

1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997
_____________________________________________________________________
Bulgaria 4487.0 4114.0 4098.0 4195.0 4384.0 4369.0 4039.0 3860.0
Croatia 4866.0 4177.0 3959.0 3616.0 3911.0 4202.0 4735.0 5108.0
Czech Rep 9526.0 8721.0 8951.0 9273.0 9794.0 10531.0 11211.0 11566.0
Estonia 4778.0 4433.0 3992.0 3803.0 3834.0 4123.0 4444.0 na
Hungary 5750.0 5644.0 5830.0 5992.0 6331.0 6576.0 6845.0 7318.0
Latvia 5472.0 5118.0 3463.0 3070.0 3208.0 3249.0 3421.0 na
Lithuania 8965.0 8031.0 5141.0 3681.0 3812.0 4025.0 4255.0 na
Poland 4221.0 4018.0 4371.0 4668.0 5017.0 5417.0 5876.0 6406.0
Romania 3966.0 3580.0 3530.0 3700.0 3942.0 4276.0 4560.0 4356.0
Russia 5995.0 5845.0 5313.0 5009.0 4479.0 4348.0 4245.0 4378.0
Slovakia 7313.0 6438.0 6368.0 6288.0 6727.0 7274.0 7918.0 8585.0
Slovenia 9225.0 8620.0 8690.0 9237.0 9968.0 10488.0 11045.0 11724.0
Ukraine 4490.0 4069.0 3720.0 3299.0 2620.0 2352.0 2184.0 2175.0
______________________________________________________________________

(PPP – purchasing power parity, reali perkamoji galia)

Ginkluotosios pajėgos

Karinė galia yra svarbi tarptautinės politikos priemonė. JAV turi apie 20,000 diplomatų, tačiau 2 mln. karių, išleidžia kasmet 10 mlrd dolerių pagalbai užsienio šalims, o ginkluotosioms pajėgoms – virš 300 mlrd.

Svarbūs parametrai: valdymo sistemaį ārausmė ir subordinacija, paruošimo lygis (training), logistinė parama (aprūpinimas maistu, degalais, amunicija), žvalgyba, komunikacijos; kartais sutrumpintai C3I (command, control, communications, intelligence).

– Išlaidų lygis. 1991 m. – $ 995 mlrd., 1994 – $ 767 mlrd. Šaltojo karo laikotarpiu virš 60% pasaulinių išlaidų teko JAV ir SSRS. Sumažėjo kariuomenė NATO bloke, postsovietinėse respublikose, Kinijoje. Rusijoje karinės pramonės gamyba sumažėjo keletą kartų. 1991 m. išsivysčiusių šalių militarinės išlaidos sudarė 3.4% jų BVP (1989m. – 5.0%), LDCs – 3.5 (1989m. – 4.3)%.

Kiekybė ar kokybė. Vakarų šalys, ypač JAV pirmenybę atiduoda kokybei, Kinija – ginklų masei. Karas Persijos įlankoje buvo hi-tech demonstracija.

Branduolinis ir termobranduolinis ginklas. 1991 m. JAV ir SSRS turėjo maždaug po 10,000 strateginių branduolinių užtaisų. Dar 1960s atliktais skaičiavimais branduolinio karu atveju būtų žuvę apie 150 mln JAV ir 100 mln SSRS gyventojų.

Branduolinės valstybės: JAV (1945), SSRS (1949), Britanija (1952), Prancūzija (1960), Kinija (1964). Nepaskelbtos branduolinės valstybės yra Izraelis, Indija, Pakistanas, arti bombos pagaminimo buvo ir Š.Korėja 1994 m.

Personalas, moralė, vadovybė.

Galios institucijos

Militarinės ir nemilitarinės priemonės, kuriomis disponuoja valstybės vadovas:

Prekybos Mokesčiai ir Diplomatai Normos, Tarptaut. Užsienio Ekonominės
nuostatai monetarinė idėjos org-jos pagalba sankcijos

politika

Valstybės vadovas
Komandos, Partizanai, Konvenc. Jūrų Oro Cheminiai ir Branduo-
teroristai milicijos pajėgos laivynas pajėgos bakteriologiniai liniai gink-

ginklai lai

“Nerealizuotos galios paradoksas”: JAV Vietname, Sovietai Afganistane. Š.Vietnamui pergalė buvo vienintelis ir svarbiausias užsienio politikos tikslas, tuo tarpu kai JAV turėjo daug kitų, net svarbesnių uždavinių. Panašiai ir Sovietai Afganistane: jie neteko apie 15,000 žmonių (iš 280 mln.), afganai – 1 mln iš 15.

Svarbus faktorius – vidaus politika, ypač sugebėjimas mobilizuoti resursus, sukurti koalicijas.

5. Užsienio politikos priemonės II : diplomatija

Diplomatinė tarnyba

Užsienio reikalų ministerija (For. Office of the US State Dept, UK: Foreign Office).

Ambasados (Commonnwealth: High Commisions, kai kuriais atvejais jų
funkcijas atlieka kultūros centrai, prekybos atstovybės ir pan.).

_____

|

____________|________________________________________________

/

/_________________________________________________________________

| | | Komunikacijų skyrius |

| CIA/KGB Station | Kiti rezidentai |(šifravimas ir perdavimas |

|_________________________________________|_____________________|

| Ambasadoriaus | Politiniai | Kariniai atašė |

| ir misijos pavaduotojo | skyriai | |

| ofisai | | Armijos Laivyno Oro | |____________________|___________________ _|____________________ |

| |Prekybos ir žemės | |

|Ekonominis skyrius |ūkio atašė | Administracija |

| | | |

|__________________ |___________________|_______________________|

|Konsulinis skyrius | | Spaudos, info skyrius |

| _____ | Priimamasis | ir kultūros atašė |

| | | | | | | | | |

|_____| |_______|____| |____________|___ _____| |__________|

Diplomatinis procesas

Diplomatinis pripažinimas

Diplomatijos funkcijos

Diplomatija reiškia tris veiklos tipus: reprezentavimą, informaciją (reporting) ir derybas.

[1]. Derybos (negotiatiations) ir komunikacijos tarp vyriausybių.

[2]. Savo piliečių gynimas: jų nuosavybė, juridinė pagalba įkaldinimo etveju, reikalui kilus – evakuacija. Paprastai tais klausimais užsiima konsulinis skyrius arba konsulatai – ambasados padaliniai, aptarnaujantys keleivius (vizos ir kita pagalba, piliečių prekybinės transakcijos) iš savo šalies ir į atstovaujamąją sąlį.

[3]. Simbolinis atstovavimas – anksčiau tai buvo bene pagrindinė funkcija. Dalyvauja ceremonijose, kultūriniuose, ekonominiuose ir kituose renginiuose, susijusiuose su atstovaujama šalimi.

[4]. Informacijos apie akreditacijos šalį rinkimas (reporting).

Atstovavimas

Protokolas.

Vienos kongrese 1815 m. buvo nustatyti 4 aukščiausieji diplomatiniai rangai: 1) popiežiaus nuncijai ir ambasadoriai; 2) nepaprastieji pasiuntiniai ir įgaliotieji ministrai (envoy extraordinary and minister plenipotentiary); 3) reziduojantys ministrai (ministers resident) ir 4) reikalų patikėtiniai (chargé d’affaires). Kongrese Aix-la-Chapelle 1818 m.: tarp to paties rango diplomatų eilės tvarka nustatoma tik pagal tarnybos laiką šalyje. Diplomatas, kuris tarnavo ilgiausiai, yra paprastai vadinamas doyen arba diplomatinio korpuso dekanu (seniūnu) ir ceremonijose visada eina pirmas.

Imunitetas

Pagal bendrą tarptautinės teisės normą diplomatai ir ambasados yra skaitomos lyg esančios savo šalies teritorijoje. Jiems netaikomi šalies, kurioje jie yra akredituoti, įstatymai, diplomatai negali būti areštuoti ar nubausti, įeiti į ambasados teritoriją negalima be jos personalo leidimo. Jeigu diplomatas įvykdo nusikaltimą, akreditacijos šalies (host country) vyriausybė gali tik pareikalauti, kad jis būtų išsiųstas arba prašyti jo šalies vyriausybės atimti diplomatinį imunitetą.

Diplomatai gali būti paskelbti persona non grata (“nepageidaujamas asmuo”) dėl politinių veiksmų ar pareiškimų, kišimosi į šalies vidaus reikalus, špionažo.

Nesikišimas

Priimta, kad diplomatai jokiu būdu negali kištis į host šalies vidaus reikalus. paprastai, jie privalo oficialiai derėtis tik su vyriausybės atstovais. Gindami savo šalies interesus, diplomatai gali kreiptis į privačias grupes, tačiau negali jų prašyti paveikti savo vyriausybę, finansiškai padėti politinėms partijoms, teikti bet kokias paslaugas maištininkams, politinėms frakcijoms, ekonominėms organizacijoms.

Informavimas (Reporting)

Informacijos apie akreditacijos šalį rinkimas (oficialiu keliu, iš žiniasklaidos, pokalbių, slaptais būdais) yra svarbiausias – po derybų – uždavinys. Vyriausybei, priimant sprendimus, reikalinga kaip galima tikslesnė informacija. Diplomatai, pasiremdami savo patirtimi ir šalies žinojimu, turi interpretuoti informaciją ir prognozuoti šalies galimas reakcijas į savo vyriausybės veiksmus, sugebėti iš anksto nusakyti, kokios būtų pasekmės dvišaliams santykiams, jei rinkimuose nugalėtų ta ar kita partija, , kokia gali būti tos šalies pozicija svarbioje konferencijoje ir t.t.

Informacija kaupia ir interpretuoja specialistai. Didesnėse ambasadose dažnai yra specialūs kariniai, kultūros, mokslo, žemės ūkio atašė (attaché). Žvalgybų darbuotojai renka slaptą informaciją. /Abramowitz & Kerr:/. The ultimate purpose of U.S. intelligence is to enhance U.S. national security by informing policymakers and supporting military operations. Toward these ends, one of the most important functions of the intelligence community is to provide analysis gleaned from all sources (open and secret) and to package it in a timely and useful manner. Only the intelligence community performs this essential integrative function. Prioritization is a must. The highest priorities for U.S. intelligence collection-and, in most cases, analysis-for the foreseeable future include the following: the status of nuclear weapons and materials in the former Soviet Union; developments in Iraq, Iran, and North Korea; potential terrorism against U.S. targets in the continental United States and overseas; unconventional weapons proliferation; and political and military developments in China. Other targets could be added to this list temporarily if , for example, U.S. forces were to be deployed in significant numbers.

Elektroninė žvalgyba.

Šalia informacijos rinkimo žvalgyba atlieka slaptus veiksmus (covert action), kurių tikslas yra daryti neviešinamą įtaką politinei, ekonomoninei arba miltarinei situacijai užsienio šalyje. Didžiųjų šalių slaptosiose tarnybose tuo užsiima specialūs padaliniai.

Diplomatinės komunikacijos.

Tikslai

(1) Didžiausia dipomatinių komunikacijų dalis keitimasis nuomonėmis įvairiausiais klausimais: dalyvavimas konferencijoje, tarifų mažinimas, diplomatinė parama vienu ar kitu klausimu. Šiame lygyje nėra derėjimosi, grąsinimų, spaudimo. Tai yra tik “apsikeitimas nuomonėmis” ir “konsultacijos”.

(2) Dvišaliai susitikimai arba daugiašalės konferencijos – dažnai dalyvaujama, siekiant laimėti laiko arba sudaryti derybų iliuziją.

(3) Derybos propagandos tikslais: siekiama ne susitarimo konkrečiais klausimais, o viešų apeliacijų į visuomenę, ypač konferencijose, kurioms žiniasklaida skiria daug dėmesio. Propagandistiniai tikslai ypač akivaizdus JTO GA, nereti ir derybose.

(4) Abipusis mokymasis (learning), siekiant surasti taisykles, normas ir išlaidų formules, siekiant padidinti stbilumą, sprendžiant karines, technines, gamtosaugos ir kitas problemas. Kitaip tariant, kaupiamos sitematizuotos žinios, formuluojami principai ir “apmokomi” tie, kurie blogai supranta problemą. Todėl daugiašalėse konferencijose šalia diplomatų dalyvauja taip daug techninių ekspertų, tarp jų ir iš nevalstybinių mokslo centrų.

Derybos

Tiesioginės ar netiesioginės derybos. Tiesioginės derybos vyksta greičiau, mažesnė nesusipratimų galimybė, turi simbolinę reikšmę. Kai kada rekomenduotinos netiesioginės derybos: tiesioginiai kontaktai reiškia legitimumo pripažinima, todėl nesant diplomatinių santykių kontaktai palaikomi, pasinaudojant trečios šalies paslauga.

Pasiruošimas derybosms (derybos apie derybas)
– derybų vieta (paprastai neutrali tarp kariaujančių arba susipriešinusių šalių;
– dalyvaujančios šalys: paprastai kviečiami konflikto dalyviai, tačiau dažnai problemų iškyla dėl šalių, neturinčių formalaus diplomatinio statuso, pav. 1968 m. prasidėjusiose Paryžiaus derybose dėl Vietnamo – ar gali dalyvauti atskira nuo Š.Vietnamo Vietkongo delegacija. JAV po kelių savaičių sutiko, kad Vietkongas dalyvautų atskirai.)
– delegacijų lygis (bet kokiu atveju turi būti simetriškas), dydis;
– vietos prie stalo, jo forma, derybų kalba, dokumentų skelbimas;
– atviri ar uždari posėdžiai, ar leidžiami žurnalistai;

Esminės derybos (substantial talks)
– pozicijų pateikimas (presentation);
– reikalavimų ar sąlygų pateikimas;
– simboliniai veiksmai arba signalai (parama, pareiškimas, jėgos demonstracija ir pan.)
– įtikinėjimas;
– pažadai;
– grasinimai;
– įsipareigojimai (commitments);
– nuolaidos.

Šalia abipusių nuolaidų, derybos turi numatyti sąlygas, kurių vykdymas būtų patikimas. Ypač nusiginklavimo derybose pasiūlymai dažnai atmetami todėl, kad jie nenumatė efektyvios susitarimo vykdymo kontrolės.

Jeigu galia yra labai asimetriška, derybose galimas vienpusis diktatas (diktat), geriausiu atveju pasiekiant kompromiso smulkiais klausimais.

Derybos negali būti sėkmingos, jei šalių tikslai yra visai nesuderinami, arba jei viena ar abi pusės skaito, kad gali pasiekti savo tikslą kitu būdu.

Derybos gali būti naudojamos grynai propagandistiniams tikslams, /pav., siekiant sukurti taikingos šalies įvaizdį/, arba laimėti laiko. /

Problemų sprendimas derybų procesas

Problemų sprendimas užima didžiausią diplomatinių komunikacijų dalį – apie tai mažiau žinoma, nes čia nedaug sensacingo, arba palyginamo su aukščiausio lygio susitikimais.

Tai yra derybos tarp bendradarbiaujančių šalių, siekiant plėsti bendradarbiavimą, suderinti pozicijas įvairiais klausimas, išspręsti technines problemas. Problemų sprendimo derybų rezultatas yra tūkstančiai ekonominio, techninio, kultūrinio, mokslinio bendradarbiavimo sutarčių. Prasideda tokios derybos duomenų ir techninių tyrimų rezultatų pateikimu. Derybų metu retkarčiais panadojamos nuobaudos arba spaudimas.

Sudėtingose derybose, pav. Jūros teisės klausimu, kurios tęsėsi 10 metų, labai daug laiko užima derybos tarp įvairių departamentų ir ministerijų, siekiant suformuluoti delegacijos poziciją. Kai kada delegacijos suskyla dėl vidinių nesutarimų, diplomatai neretai atsistatydina, nenorėdami vykdyti jiems nepriimtinų instrukcijų, keičiami delegacijų nariai.

Diplomatijos formos ir opcijos

Aukšto ar žemo lygio diplomatija. Kuo aukštesnis kontakto ar oficialaus pareiškimo lygis, tuo rimčiau žiūrima į pranešimą. Daugeliu atveju naudojama žemesnio lygio diplomatija, ypač jei reikia pagrąsinti, parodyti alternatyvą, vengiant ją sutapatinti su oficialia poltika – vėliau visada galima paskelbti, kad žemesnio lygio arba neoficialių veikėjų pareiškimai, iniciatyvos ar kitokie veiksmai neišreiškia vyriausybės pozicijos.

Atvira ir slapta diplomatija (Open Diplomacy). Vieši pranešimai vyksta greičiau ir turi daugiau svorio. Pav., Kubos krizės metu Chruščiovas ir Kennedy ne kartą keitėsi pranešimais atitinkamai per Maskvos radiją ir Amerikos balsą. Kartais naudojami ir simboliniai signalai, pav., krizės metu prezidentas ar premjeras lankosi kariniuose daliniuose, apžiūri karinę techniką. Privačios komunikacijos turi kitų privalumų: leidžia apsikeisti pranešimais, kurių negalima skelbti viešai. Daugeliu atveju daugiau pasiekti, išspręsti keblią problemą galima tik slaptos diplomatijos būdu (įkaitai Libane 1991-1992 m.)

Spaudimo arba apdovanojimo panaudojimas. Spaudimą galima panaudoti, jeigu jį galima paremti galia. Neretai pasiteisina ir blefas, nors toks būdas skaitomas smerktinu. Spaudimo trūkumas: nepasiekus tikslo arba nukenčia prestižas, arba reikia imtis karinės akcijos. Apdovanojimus ir paskatinimus daugiau gali naudoti stipresnė pusė, mažesnių valstybių tokio pobūdžio veiksmai dažnai interpretuojami kaip silpnumo požymis.

Aiškumas arba tikslingas neaiškumas (vagueness). Tikslumas yra vienas būdingiausių diplomatijos bruožų. Camp Davido 1978 m. sutarčiai to stingo, ir abi pusės ją interpretavo skirtingai (Izraelis tėsė statybas okupuotose teritorijose). Tačiau kartais tai daroma padeda išvengti komplikacijų: pav., sutartyje tarp JAV ir Vietnamo buvo pasakyta, kad “užsienio kariuomenė” turi būti išvesta iš Vietnamo, nepatikslinant, kokia būtent. Oficialiuose viešuose pareiškimuose vietoj pavadinimų dažnai minima “užsienio valstybė”, “kaimyninė šalis”, etc. Tokiu atveju valstybė, kuri turima omenyje, viešai negali reaguoti (nebent tokia pat forma).

Komunikacija žodžiu ir veiksmu. Deryboms tinka žodinės arba raštiškos komunikacijos, jos lanksčios, apibrėžia pozicijas. Signalas veiksmu labiau rizikingas, nes nuo veiksmų sunkiau atsisakyti, negu nuo žodžių.

Tarp svarbiausių užsienio politikos priemonių yra ekonominiai (prekybiniai, ekonominė pagalba) instrumentai.

Plačiai paplitusi ekonominio spaudimo priemonė yra prekybos apribojimai: boikotas – importo iš tam tikros šalies arba šalių apribojimas, ir embargas – dalinis arba visiškas prekybos uždraudimas. Neretai – dažniausiai ekonominiais sumetimais, taikomi daliniai apribojimai: tarifai, kvotos, specifiniai kokybės reikalavimaiž

Tautų Lyga 1935-1936 m. rekomendavo boikotą ir dalinį embargo prieš Italiją dėl pastarosios invazijos Etiopijoje, tačiau šis žingsnis buvo nesėkmingas. JAV taikė strateginių prekių embargo prieš Sovietų Sąjungą ir jos satelitus, įvedė totalinį embargą prieš Kubą. Kubos atveju tai labai susilpnino šios šalies ekonomiką, tačiau nesugriovė režimo. Prasidėjus Sovietų intervencijai Afganistane, JAV nutraukė grūdų pardavimą Sovietų Sąjungai, tačiau SSRS nusipirko jų Kanadoje ir Argentinoje. Kaip rodo specialūs tyrimai, sankcijos bent dalinai pasiekia tikslą geriausiu atveju trečdalyje atvejų.

Ekonominė pagalba. 1946 m. JAV Marshallo planas (European Recovery Program), 1946-1952 m. 12 mld. dolerių pagalbos, tai sudarė 2% JAV BVP. Vėliau, vykstant dekolonizacijos procesui, pagalba buvo nukreipta į besivystančias šalis, paskutinio dešimtmečio pradžioje Vakarų lyderiai nusprendė suteikti 24 mld. dolerių pagalbą pokomunistinėms valstybėms.

Didžiausiu donoru ilgą laiką buvo JAV, tačiau vėliau jos lyginamasis svoris ir apimtis mažėjo ir 1993 m. sudarė jau tik 18% ir sudarė mažiau, negu 0.2% JAV BVP (Skandinavijos šalių ir Nyderlandų – apie 1%). Nuo 1993 m. didžiausiu donoru tapo Japonija (11 mld. dolerių, apie 0.3% BVP). Sovietų Sąjunga skyrė pagalbai apie 0.2% BVP, 1954-1981 m. tai sudarė 22.3 mld dolerių.

Pagalba paprastai yra adresuota konkrečioms šalims. Pagrindiniai JAV pagalbos recipientai 1992 m., mln. USD:

Viso Ek.pagalba Karinė pagalba
1. Izraelis 3,000 1,200 1,800
2. Egiptas 2,235 933 1,302
3. Turkija 505 1 504
4. El Salvadoras 292 269 23
5. Filipinai 263 236 27
8. Indija 146 146
9. Portugalija 142 40 102
10. Bangladešas 136 136

Pagrindiniai SSRS paramos recipientai 8-me dešimtmetyje buvo Egiptas, Sirija, Vietnamas, Kuba, Etiopija.

Įvertinti ekonominės pagalbos vaidmenį yra nelengva. Marshallo Plano sėkmė buvo išimtis, nes Europa turėjo kvalifikuotus darbininkus ir specialistus, aukštą darbo kultūrą.

Daugiašalė diplomatija.

Iki XIX a. antros pusės daugiašalės konferencijos Europoje paprastai vykdavo, sudarant taiką po eilinio karo. 1875 grupė valstybių sukūrė Universaliąją Pašto Sąjungą – pirmąją organizaciją, apjungusią daugumą pasaulio šalių. Labai išaugo tarptautinių konferencijų skaičius: XIX a. JAV dalyvavo 100 konferencijų darbe, 1956-58 m. – virš 1000. Labai išsiplėtė taip pat tiesioginės komunikacijos tarp šalių vadovų. Naujas bruožas yra tai, kad į diplomatines delegacijas pastaraisiais metais įjungiami paprasti piliečiai (“diplomatijos demokratizacija”).

Parlamentinė diplomatija – debatai ir balsavimas tarptautinėse organizacijose. Tuo būdų daugiau įtvirtininamas lygybės principas : JTO GA Kinija ir Lietuva turi po vieną balsą.

Diplomatijos vykdymas.

Kalbos svarba.
Efektyvios diplomatijos taisyklės

Būk realistas. H.Kiessinger: “Valstybės veikėjo testas yra jo sugebėjimas atpažinti realų jėgų santykį”. Su Š.Korėja nieko nebuvo galima padaryti, todėl beliko tik padaryti nuolaidas sutartyje.

Venk būti dogmatiškas. Geras derybininkas vengia pagundos skaityti savo poziciją moraliai aukštesne ir nekeičiama.

Stenkis suprasti kitą pusę. Reikia suprasti oponento požiūrį, net jeigu jis visai nepriimtinas. Informacija apie kitą pusę, jos atstovus ir jų požiūrius yra labai svarbi, nes padeda nuspėti, kokias nuolaidas gali ir kokių negali padayti oponentas, kuo jis gali paremti savo poziciją.

Turėk omenyje, kad kitos pusės vyriausybė taip pat turi namie oponentus.

Nusileisk neesminiais klausimais – oponentas visada teigiamai įvertins nuolaidą. Morgenthau: priimtini kompromisai visais klausimais, kurie neturi gyvybinės reikšmės; bevertes teises geriau atiduoti už realų pranašumą (advantage).

Būk kantrus. Skubėjimas gali kainuoti bereikalingų nuolaidų, duoti oponentui pagrindo įtarti jus silpnumu. Taip pat žalinga sau ar kitiems nustatyti konkrečias dątas (deadlines), nebent jūsų pozicija yra labai stipri, arba jums iš tikrųjų susitarimas nereikalingas.

Palik atsitraukimo galimybes. Įspaustas į kampą net silpnas oponentas kovoja. Todėl tiek sau, tiek jam reikia palikti galimybę trauktis, neprarandant orumo. “Arba/arba” ultimatumai, ypač vieši, neretai baigdavosi karu.

Niekada neleisk silpnesniam sąjungininkui priimti sprendimus už tavę. (Morgenthau)

Nacionalinis diplomatinis stilius

Nežiūrint bendrų diplomatijos normų, kultūriniai skirtumai pasireiškia ir diplomatijoje. Amerikiečiai, būdingo JAV legalizmo įtakoje derybose labai daug dėmesio skiria teisinei pusei, smulkmenoms, stengiasi laimėti kiekviena punktą. Japonų kultūrai būdingas konsenso siekimas, jie niekada tiesiai neatmeta kitos pusės reikalavimų, ir siekia, kad laimėtų abi pusės. Be to, amerikiečiams būdingas pragmatizmas ir sveikas protas, jie labai vertina kompromisą ir labai sunkiai suvokią kitoms kultūroms būdingą maksimalizmą (“mirsime, bet nepasiduosime”).

6. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS. TARPTAUTINĖS

ORGANIZACIJOS

Nežiūrint anarchiškos tarptautinės sistemos prigimties ir ilgų įtampos periodų, kaip pav. Šaltojo karo, bendradarbiavimas tarp valstybių yra svarbiausias, dominuojantis sistemos bruožas.

Aljansų strategija

Sąjungų tikslas yra reliatyvus valstybės galios padidinimas kitų valstybių atžvilgiu. Suvienydamos savo resursus dvi ar daugiau valstybių gali pasiekti daugiau savo santykiuose su kitomis valstybėmis, negu kiekviena veikdama atskirai. Daugumas sąjungų sudaroma kaip atsakymas į realią ar įsivaizduojamą grėsmę.

Williamo Riker’io (1962), “dydžio principas”: dalyviai sukuria sąjungas, pakankamai didelias, kad jos laimėtų, tačiau ne didesnes, kad nereikėtų dalintis laimikiu su pernelyg dideliu dalyviu skaičiumi. Kitaip tariant, valstybėms būdingi prieštaringi motyvai: (1) prisijungti prie nugalinčios koalicijos; (2) laimėti kaip galima daugiau. Tačiau realiai tarptautinėje politikoje panašiais apskaičiavimais nedažnai vadovaujamasi.

Realistų nuomone aljansai yra nepastovūs, nes autonomiškos valstybės gali jas lengvai sulaužyti. Sąjungų pagrindas yra nacionaliniai interesai (kaip juos interpretuoja vyriausybė), o interesai arba jų interpretacija gali lengvai pasikeisti, vakarykščiai sąjungininkai dažnai tampa priešais (SSRS-Vokietijos 1939 m. paktas, konfrontacija tarp buvusių sąjunginkų po WW II).

Svarbūs aljansų parametrai yra jų sutelktumas, kuris priklauso nuo dalyvavimo aljanse motyvų (bendras priešas nėra pastovus motyvas), narių sutikimo prisiimti dalį išlaidų, patikimumas – aljanso sugebėjimas efektyviai veikti, ypač vykdant Įsipareigojimus (alliance commitments).

Didžiosios valstybės dažnai sudaro sąjungas su mažomis valstybėmis, kurios tokiais atvejais kartais vadinamos client-states. Taip Šaltojo karo metais didžiosios valstybės priėmė po saugumo “skėčiu” sąjungines valstybes. Aljansuose mažosios valstybės neretai išnaudoja didžiąsias, pigiau užsitikrindamos savo saugumą: tarp NATO narių 1993 m. JAV skyrė gynybai 4.4% BVP, Turkija – 4.1%, Britanija – 3.7%, Portugalija – 2.0%, Belgija – 1.4%, Liuksemburgas – 0.7%, Islandija – 0.00% (pastaroji apskritai neturi ginkluotųjų. pajėgų).

Klasifikavimo kriterijai:

(1) Casus foederis – sutartis, kurioje nurodoma, kokiais atvejais arba kokiose situacijose įsigalioja karinio bendradarbiavimo straipsniai.

(2) Priimti įsipareigojimai, reakciją casus foederi atveju. Dvišaliai ar vienašaliai, simetriški arba asimetriški įsipareigojimai: pagal NATO sutartį, vienos šalies užpuolimas vertinamas kaip visų užpuolimas, JAV ir Japonijos sutartis numato, kad po “konsultacijų” JAV gali įsipareigoti ginti Japoniją nuo agresijos, tačiau jei būtų užpulta Amerika, japonai neprivalo suteikti jai pagalbą.

(3) Pajėgų integracija. XVIII a. karinės sąjungos apsiribojo, numatydamos karinės pagalbos ir/arba lėšų apimtis, vėliau atsiranda karinio planavimo koordinaciją
Po Antrojo pasaulinio karo abiejuose blokuose siekta karinės integracijos, kad karo atveju sąjungininkai galėtų veikti beveik kaip viena armija: sukuriamas bendras vadovavimas standartizuojami ginklai, kariniai statutai, įvairių šalių karinis personalas įjungiamas į bendras vadovavimo struktūras, arba leidžiama vienam iš didžiųjų bloko partnerių organizuoti, mobilizuoti ir vadovauti strateginiam ir taktiniam planavimui.

Sutartys nustato dalyvių veiksmus, o nusakomumas yra labai svarbus tarptautinio stabilumo elementas. Vienas iš argumentų prieš slaptas sutartis yra tai, kad nežinant sutarties sąlygų priimantieji sprendimus politikai negali numatyti tiek draugų, tiek priešų galimos reakcijos ir jos masto. Tačiau sutartys taip pat negarantuoja visiško nusakomumo. Pav., NATO sutartyje numatyta, kad sąjunginkai tik “ginkluoto užpuolimo” atveju nuspręs, kokia forma jie atsakys.

Įtampa aljansuose

Dėl nenoro prisiimti griežtus įsipareigojimus ir dėl koordinacijos stokos reali aljansų galia paprastai yra mažesnė, negu aritmetinė jų narių galios suma.

Blokų ir sąjungų efektyvumą sumažina vienybės stoka ir ginčai tarp narių. Iškyla dėl tikslų ar intersesų skirtumo, nesutarimo dėl bendro pavojaus. Dažnai tikslai pradeda pamažu skirtis. (Pav. Pakistanas Šaltojo karo metais netapo patikimu JAV sąjungininku, dėl konflikto su Indija labai suartėjęs su Kinija).

Tarptautinės organizacijos

Tarptautinių organizacijų atsiradimo svarbiausia priežastis yra tai, jos tarnauja kaip instrumentas, siekiant pagrindinių bet kokios valstybės užsienio politikos tikslų – saugumo ir ekonominės gerovės. Viršvalstybiniai aktoriai yra pasaulinės universalios organizacijos, regioninės org-jos, sąjungos (alliences), specializuotos organizacijos, taip pat režimai (taisyklių, normų ir procedūru kompleksas, kuriuo reguliuojamos tarptautinės reikšmės sferos, pav. laivininkystė, oro susisiekimas; normos ir procedūros yra fiksuojamos tarptautinėse sutartyse).

Transnacionalinės organizacijos – vyriausybinės (intergovernmental) ir nevyriausybinės (nongovernmental). Seniausios iki šiol veikiančios tarptautinės vyriausybinės organizacijos yra 6 šalių Navigacijos Reinu centrinė komisija, įsteigta 1815 m., Tarptautinė Telegrafo (dabar: Telekomunikacijų) Sąjunga (1865) ir Universalioji Pašto Sąjunga (Universal Postal Union, 1874).

1900 m. buvo 30 TVO ir 69 TNO, 1960 m. – atitinkamai 154 ir 1255, dabar – apie 500 ir 5000. Skaičiuojant visas organizacijas (4917 1991 m.), bendras užsiregistravusių nacionalinių narių skaičius 1991/92 m. viršijo 118,000.

Spartų tarpatautinių vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų skaičiaus augimą XX a. nulėmė:

(1) padidėję tarptautiniai kontaktai, ir iškilęs jų reguliavimo poreikis;

(2) padidėjęs šalių tarpusavio priklausomumas, ypač ek. sferoje (IMF, WB, TNCs etc.);

(3) transnacionlinės problemos, liečiančios daugelį šalių ir reikalaujančios sprendimų, kurių bet kokia pavienė valstybė negali įvykdyti (pvz., branduolinė technologija – IAEA);

(4) tarpvalstybinės sistemos (state-centered system) nesugebėjimas užtikrinti saugumą;

(5) išaugęs transnacionalinių politinių judėjimų aktyvumas;

(6) karinės ir ekonominės galios koncentracija nedidelioje valstybių grupėje verčia mažesnes šalis sudaryti koalicijas (NAM – Nonaligned Movement, 102 šalys; Group 77);

(7) vaidmenų modelis: organizacijų egzistavimas ir jų sėkminga veikla skatina naujų organizacijų kūrimą.

Neteritorinėms transnacionalinėms organizacijoms būdinga:

(1) organizuota veikla vienu metu įvairiose šalyse;

(2) tikslai, kurie nepsiriboja konkrečia teritorija;

(3) pagrindinai nepolitiniai komponentai.

[4] evoliucija: EEC+Europos Anglies ir Plieno Bendrija (ECSC) + Europos Atominės Energijos Bendrija (EAEC) = European Community (1967). Kitos organizacijos taip pat plečia savo funkcijas. 1990 10 Ec. Community of West African States (ECOWAS) intervencijos keliu bandė sustabdyti pilietinį karą Liberijoje.

Tarptautinių organizacijų tikslai ir veikla

Paprasčiausia tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų klasifiacija:
__________________________________________________________________________
Narių geogra- Deklaruotų tikslų diapazonas

finis mastas Multiple Purpose Single Purpose
__________________________________________________________________________
Globalinis JTO PSO (WHO)

WTO ILO

UNESCO IMF
Tarpregioninis, Europos Sąjunga Nordic Council
regioninis, OSCE NATO
subregioninis OAS Int’l Olive Oil Coouncil

OAU Int’l N.Pacific Fisheries

League of Arab States Commission

ASEAN
__________________________________________________________________________

– Sąveikos arena: suteikia neutralią areną, kurioje valstybės gali ginti savo nacionalinius interesus. Dažniausiai organizacijose susidaro blokai bei koalicijos. Dėl to tarptautinės organizacijos neretai tampa politinės kovos arena, atskiros šalys, nepasiekdamos savo tikslų, sumažina savo paramą arba apskritai pasitraukia iš jų. Tačiau šiaip ar taip TVO (IGOs) atlieka integruojančias funkcijas (intergovernmentalizmo teorija).

– Funkcinis bendradarbiavimas (funkcionalizmo teorija): poreikis spręsti specifines problemas (pav., pašto įteikimas, standartinė kalba tarp pilotų ir dispečerių) verčia bendradarbiauti. Bendradarbiavimas savo ruožtu ūgdo pasitikėjimą. Ryškiausias pavyzdys yra tarptautiniai režimai, kuriose sudaro įvairios sutartys, normos, organizacijos.

– Visapusis bendradarbiavimas – neofunkcionalistų požiūris: siekiant išspręsti didžiausias problemas, organizacijos turi siekti platesnių tikslų. Tokios plataus profilio organizacijos yra JTO, Europos Sąjunga.

– Nepriklausomas tarptautinis veikėjas ¬ – tradicinė, bet mažiausiai išvystyta sfera. Savarankiškumą sąlygoja nuolatinis personalas, kurio nuomonė gali skirtis nuo valstybių-narių nuomonės, t.y. atsiranda organizacinė nepriklausomybė.

Tarpvyriausybinės organizacijos sudaro tik 5% tarptautinių organizacijų, tačiau jos yra svarbiausios, nes jų nariai yra valstybės. Realiai universali (visuotinė) organizacija yra tik JTO, ir tik 18 organizacijų gali būti skaitomos multi-purpose; tuo tarpu didžioji dauguma (apie 97%) yra ribotos tiek narių skaičiumi, tiek veiklos diapazonu.

1992:
Organizacija Abbrev. Būstinė Šalių
___________________________________________________________________________

Tarptautinė atominės energijos agentūra IAAA Austrija 113
Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija ICAO Kanada 174
Tarptautinė kriminalinės policijos org. Interpol Prancūzija 168
Tarptautinė jūreivystės (Maritime) org. IMO UK 146
Tarptautinis valiutos fondas IMF JAV 175
Pasaulinis bankas WB JAV 172
Pasauline sveikatos organizacija WHO Šveicarija 182
Pasaulinė meteorologinė org. WMO Šveicarija 173
Pasaulinė prekybos organizacija WTO Šveicarija 132
__________________________________________________________________________

Jungtinių Tautų Organizacija

Įkurta 1945 m. San Francisco, dalyvaujant 51 valstybės atstovams. Būstinė New Yorke. JTO svarbiausias tikslas yra pateikti globalinę institucinę struktūrą, kurios pagalba valstybės galėtų spręsti tarpusavio konfliktus, kaip galima mažiau naudojant jėgą. JTO Chartija remiasi valstybių lygiateisiškumo, suvereniteto, nepriklausomybės, teritorinio vientisumo (integrity) ir tarptautinių įsipareigojimų vykdymo principais.

JTO padeda užtikrinti tarptautinį stabilumą ir saugumą, tarnauja kaip forumas, kuriame galima propaguoti savo požiūrius ir spreesti ginčus, koordinuoja ekonominį bendradarbiavimą (ekonominio ir socialinio vystymosi programos), teikia informaciją ir funkcionuoja kaip institucija, koordinuojanti šimtų kitų tarptautinių organizacijų veiklą.

JTO vaidmuo išaugo po Šaltojo karo (taikos palaikymas). 1994 m. JTO biudžetas $4,5 mlrd + asocijuotų organizacijų apie $1,5 mlrd. Tai saudaro tik 0,0071 pasaulinių karinių išlaidų (apie $850 mlrd.). Proporcingai galima palyginti, kad kiekvienas JAV pilietis per metus sumoka $1000 gynybos reikalams ir tik $5 (įskaitant taikos pajėgų and JTO programų finansavimą) JTO veiklai.

Struktūra:

Generalinis Sekretorius

Sekretariatas

Globėjų Taryba (Trusteeship Council) – 5 nariai, po 1 balsą

Tarptautinis Teismas – 15 teisėjų (9 metams)

Generalinė asamblėja – visi nariai, po 1 balsą

Saugumo Taryba – 15 narių (5 pastovūs, 10 – po 2 metus),

pastovūs nariai turi veto teisę

– Karinio štabo komitetas

– Taikos palaikymo pajėgos

Ekonominė ir socialinė Taryba (ECOSOC) – 54 nariai (3 metams)

– Regioninės komisijos (5)

– Funkcinės komisijos (6)

– Ekspertų komitetai (bodies)

– Kiti komitetai

– Asocijuotos organizacijos (autonomous agencies, 20)

Tarptatutinė Atominės Energijos Agentūra (IAEA,

Viena; neatsisakaito Ecosoc-ui)

Pasaulinė Sveikatos organizacija (WHO, Ženeva)

Tarptautinis Rekonstrukcijos ir Vystymosi Bankas

(IBRD, Washington)

Tarptautinė Darbo organizacija (ILO, Ženeva)

UNESCO (Paryžius)

Industrinio Vystymosi Organizacija (UNIDO, Wash.)

Tarptautinė Vystymosi Asoc. (IDA, Washington)

Tarptautinė Telekomunikacijų Sąjunga (ITU, Ženeva)

Tarptautinė Pašto Sąjunga (IPU, Bernas)

Maisto ir Žemės Ūkio organizacija (FAO)

Generalinis Tarifų ir Prekybos Susitarimas (GATT,

Ženeva; neatsiskaito Ecosoc-ui.

Tarpt. Finansinė Korporacija (IFC, Wahington)

Tarptautinė Civilinės Aviacijos Org. (ICAO, Montreal)

Tarptautinė Jūrų (Maritime) Org. (IMO, Londonas)

Pasaulinė Meteorologijos Org. (WMO, Ženeva)

– Programos

JT Vaikų Fondas (UNICEF)

JT Aplinkos Programa (UNEP)

JT Aukščiausias Pabėgėlių komisaras (UNHCR)

JT Vystymosi programa (UNDP)

JT Moterų Vystymosi Fondas (UNIFEM)

JT Prekybos ir Vystymosi Konferencija (UNCTAD)

Pasaulinė Maisto programa (WFP)

Pasaulinė Maisto Taryba (WFC)

JT Gyventojų Fondas (UNFPA)

JT Universitetas (UNU)

Šiandien JTO yra faktiškai ne viena organizacija, o daugybės komitetų, biurų, valdybų (boards), komisijų, centrų, agentūrų konglomeratas. Sudėtinga struktūra atspindi tarptautinės tarpusavio priklausomybės augimą ir valstybių siekimą panaudoti JTO, siekiant savo tikslų. Pav., Pietų šalys, pasinaudodamas savo dauguma balsų, nukreipia organizacijos veiklą, siekiant spreesti šių šalių problemas: sukuriamos komisijos ir agentūros, vykdomos programos, bandoma dar labiau sumažinti neturtingų šalių įmokas (90% Pietų šalių turi organizacijai įsiskolinimus)

JT plenarinis organas – Generalinę Asamblėją (GA; kitose organizacijose tai gali būsti taryba, konferencija, komisija). GA gali priimti tik rekomendacijas.

Kitas atstovaujamojo organo tipas yra pagrįstas ribota naryste: Saugumo Taryba. Mažesni organai funkcionuoja efektyviau, tačiau negarantuoja proporcingo atstovavimo. Pav., Saugumo Taryboje yra UK ir Prancūzija, tačiau nėra Vokietijos, Japonijos, regioninių valstybių – Indijos, Brazilijos, Egipto, Meksikos, Nigerijos.

Balsavimo klausimas: sunku surasti optimalią formulę. Dažniausiai naudojamas daugumos (paprastos arba kvalifikuotos) principas. Tačiau JTO 60% balsų turi valstybės, kuriose gyvena tik 15% pasaulio gyventojų, o didžiausios 10 šalių (kiekvienoje virš 100 milijonų gyventojų), kurioms tenka apie 60% pasaulio gyventojų, turi mažiau nei 6% balsų. 56% balsų dabar turi Afrikos (28%) ir Azijos-Ramiojo vandenyno (28% šalys).

Alternatyva yra weighted voting: balsai paskirstomi pagal kokią nors formulę. Tokia sistema yra Europos Sąjungos organuose,. Tarptautiniame valiutos fonde (IMF, kur JAV turi 17.8% balsų, Fr, UK, GB ir Japonija kartu 38.9%). Tokia sistema nepatenkina mažiau išsivysčiusių šalių.

Trečias variantas yra negatyvus balsavimas: (a) sprendimai priimami vienbalsiai (OECD, Arabų Lygoje ir kt.), (b) didžiosios valstybės turi veto teisę (JTO Saugumo Taryboje): 1946-1990 šia teise pasinaudota 264 kartus, 1993 05 Rusija pateikė 265-jį veto (pirmą sovietų/Rusijos veto nuo 1985 m.) dėl taikos palaikymo pajėgų Kipre finansavimo, ir sekantį 1994 12, užblokuodama griežtesnes sankcijas prieš Bosnijos serbus. Pastaraisias metais šia teise dažnai naudojasi JAV, Kinija.

Administravimas.

Generalinį sekretorių skiria Saugumo Taryba, tvirtina 5 metams GA.

Aparatas: JTO būstinėje New Yorke dirba apie 5,000 tarnautojų, kitur (daugiausia Ženevoje, Vienoje ir Paryžiuje) – dar apie 10,000.

Finansavimas. JTO biudžetą ruošia Generalinis sekretorius, tvirtina GA. Biudžetą sudaro trys dalys: reguliarus biudžetas (nuolatinė organizacijos veikla), taikos palaikymo operacijų (inicijuotų ST) išlaidos, savanoriški įnašai, iš kurių finansuojama asocijuotų organizacijų veikla (WHO, UNICEF, UNEP, etc.). Narių įnašai apskaičiuojami pagal sudėtingą formulę ir įsiskolinimo atveju jie gali netekti teisės balsuoti GA. 1993 m. biudžete Amerikos įnašas sudarė 25%, Japonijos – 12.5, Vokietijos – 8.9, Rusijos – 6.7, Prancūzijos – 6.0, UK – 5.0, Italijos – 4.3, Kanados – 3.1%. Tuo tarpu 87 valstybės (tarp jų Lietuva) moka tik po 0.01%.

Taikos palaikymo operacijas pagrindinai finansuoja ST nariai: JAV – 30.4%, Rusija – 11.4, Prancūzija – 7.3, UK – 6.1, Kinija – 1.0% (1993 m.). Lėšų nepakanka, nes šios išlaidos per 10 metų padidėjo 10 kartų; 1994 m. viduryje jos buvo vykdomos 17 įvairiose pasaulio dalyse. Labai išaugo ir brangiai kainuoja biurokratinis aparatas: vien generalinio sekretoriaus aparate 20 assistant generalinių sekretoriu, 27 undersecretaries-general ir 20 kitų aukštai apmokamų pareigybių.

JTO veikla

Per 50 veiklos metų JTO narių skaičius išaugo beveik 4 kartus, dabar daugumą turi besivystančios Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalys. Po Šaltojo karo jos nebegali pasinaudoti prieštaravimais tarp didžiųjų valstybių, todėl pastaraisiais metais JTO reikšmė labai padidėjo, ji tapo svarbiausiu konfliktų sprendimo instrumentu.

Taika ir saugumas

Normų kūrimas: JTO chartija ir gausybė kitų dokumentų smerkia agresiją, jėgos panaudojimą kaip konfliktų sprendimo būda. GA pasmerkė SSRS invaziją Afganistane, JAV jėgos panaudojimą Panamoje (nuverčiant Noriegos režimą) 1989 m., Irako agresiją prieš Kuveitą, pasmerkė Izraelio ekspansiją į palestiniečių žemes.

Saugumo Taryba (Security Council) yra svarbiausias organas, sprendžiantis taikos ir saugumo klausimus. Joje 5 pastovūs nariai (JAV, Rusija, Britanija, Prancūzija, Kinija) ir 10 nepastovių, renkamų dvejų metų laikotarpiui pagal regionų pasiūlymus. Pirmininkaujama rotacijos tvarka (vienam mėnesiui). Rezoliucijoms priimti reikalaujama 9 balsų, tarp kurių – visų pastovių narių balsai.

Saugumo Tarybos veiklą apriboja tai, kad valstybių atstovai turi griežtai laikytis instrukcijų, kuriuos jie gauna iš savo vyriausybių. Be to, sunku pasiekti, kad priimtos rezoliucijos būtų įgyvendintos. Tačiau daugeliu atvejų ST rezoliucijos tapo pagrindu, sprendžiant konfliktus.

Taikos palaikymas (Peacekeeping) Neutralios tarptautinės karinės pajėgos atskiria kovojančias puses. Chartijoje ši funkcija nebuvo numatyta, pirmą kartą tokią operaciją pasiūlė Kanados užsienio reikalų ministras (vėliau premjeras) Leston B. Pearson (1897-1972) Sueco krizės metu įtikinęs GA pasiūti į regioną 6,000 karių iš 10 šalių (1957 02, tais pačiais metais apdovanotas Nobelio Taikos premija).

Karinės intervencijos atvejai. Iki 1994 m. vidurio JTO organizavo 34 misijas, kuriose dalyvavo kariai arba policininkai iš daugiau negu 75 valstybių. 1994 m. pabaigoje įvairiuose regionuose 70,000 karių iš 70 šalių, kaina – apie $3 mlrd (1994). / 373/. Ypatybės:

(1)Daugumas operacijų – besivystančiose šalyse.

(2) Kontingentai daugiausia iš mažesnių ir neprisijungusių šalių; ypač daug dalyvauja Kanada, Skandinavijos šalys, Airija, vėliau taip pat Rusija (Balkanuose), JAV (Somalyje).

(3) JTO pajėgos (išskyrus Korėją, Kongo ir Persijos įlanką 1991 m.) nevykdė aktyvių karinių operacijų, paprastai tik užimdamos pozicijas tarp kovojančių pusių. 1992 12 pirmą kartą jos dislokuotos, siekiant išvengti ginkluoto konflikto plitimo (Makedonija).

Kai kurios misijos:

ONUC – Belgijos Kongo, 1960-64, užtikrino taiką, užtvėrė dezintrgraciją;

UNICYP – Kipre nuo 1974 m.

UNPROFOR – Kroatija ir Bosnija, nuo 1992, virš 10,000 karių.

UNTSO (UN Truce Supervision Organization) Palestinoje – nuo 1948 m., paliaubų vykdymas tarp Izraelio, Joradanijos, Libano ir Sirijos.

UNDOF (UN Disengagemet Observer Force) nuo 1974, palaikant paliaubas tarp Sirijos ir Izraelio.

UNIFIL (UN Interim Force in Lebanon), nuo 1978 m., patruliuoja Libano-Izraelio sieną.

UNIIMOG (UN Iran-Iraq Military Observer Group), nuo 1988 m.

UNMOGIP Military Observer Group in India and Pakistan, nuo 1948 m. J&K

UN Command in Korea – nuo 1950 m.

UNTAC Transitional Authority in Cambodia, nuo 1992 m., iki 20,000 karių.

Alternatyva debatams.

JTO ir kitos organizacijos yra forumas, kur jų nariai gali išsakyti savo požiūrius ir privačiai apsvarstyti nesutarimus. JTO yra savotiška scena, kur realizuojama pasaulinė drama be pasekmių, kurios būtų neišvengiamos kitose aplinkybėse: galima demaskuoti oponentą, ginti savo veiksmus, siekti paveikti pasaulinės bendrijos nuomonę, laimėti simboliškas pergales.
Diplomatinė intervencija.

JTO ir kitos organizacijos atlieka funkcijas: (1) Inquiry (fact-finding by neutral investigators); (2) Good offices: ragina šalis derėtis; (3) tarpininkavimo; (4) arbitražo.
Sankcijos.

Prieš P.Afriką, Libiją (1992), Jugoslavijos nušalinimas iš JT (1992); ekonominės JTO, OAS ir kitų sankcijos prieš Haiti, Iraką, Libiją, Jugoslaviją. /
Socialiniai, ekonominiai, ekologiniai ir kiti klausimai

Išaugus JTO narių skaičiui ir ypač pasibaigus Šaltajam karui, mažiau išsivysčiusios šalys reikalauja vis daugiau dėmesio skirti ekonominiams, socialiniams ir kitiems klausimams. Plečiasi veiklos sfera ir kitomis kryptimis:

– kuriamos teisinės normos ir tarptautiniai įstatymai, GA bent dalinai tampa savotišku tarptautiniu parlamentu, išreiškiančiu pasaulinės bendrijos nuomonę vienu ar kitu klausimu, o tai daro įtaką daugeliui šalių. Normų kūrimas netolygu įstatymų leidybai, tačiau yra žingsnis šia kryptimi;

– didina ginkluotės kontrolę ir skatina nusiginklavimą;

– gyvenimo kokybės gerinimas: daug Pasaulinės sveikatos organizacijos (WHO), Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) ir kitų organizacijų programų, kurių pagalba sprendžiamos sveikatos apsaugos, mitybos ir kitos problemos;

– žmogaus teisių gynimas (Amnesty International, Americas Watch);

– skatina kitas tarptautines organizacijas ir integraciją. JTO suteikė konsultacinį statusą beveik 700 nevyriausybinių organizacijų.

x x x

Nevalstybinių aktorių vaidmuo tarptautinėje politikoje:

(1) iškelia klausimus diplomatinei dienotvarkei;

(2) siekia paveikti piliečių sąmone globaliniais arba regioniniais klausimais;

(3) veikia kaip lobi, siekdamos, kad valstybių vyriausybės ir tarptautinės valstybinės organizacijos priimtų palankius sprendimus;

(4) siekia rezultato tiesiogiais veiksmais, retkarčiais net grąsindamos panaudoti jėgą (: 64).

Visus šiuos veiklos tipus gerai iliustruoja Greenpeace (štabas Londone), kuri turi savo skyrius daugelyje pasaulio šalių.

Tarp labiausiai paplitusių TNO yra transnacionalinės arba multinacionalinės korporacijos (MNC – multinationals, TNC – transnationals). Kai kurie specialistai skiria nacionalines korporacijas, turinčias savo padalinius užsienio šalyse, ir tikras MNCs, kurių veikla užsienio šalyse yra platesnė (pav., ne mažiau 6 šalių, reikšmingą dalį – 25% ar daugiau – kapitalo, gamybos, produkcijos realizavimo, dirbančiųjų skaičiaus yra kitose šalyse). MNC ypač pradėjo augti po Antrojo pasaulinio karo; pradžioje tai buvo beveik išimtinai JAV ir Europos šalių firmos, vėliau pradėjo veikti Japonijos, Pietų Korėjos, Indijos, Brazilijos ir kitų šalių korporacijos.

MNCs nėra visai naujas reiškinys: Fuggers veikė jau 15-me a., visą šimtmetį įvairiose šalyse veikia Singer, Herz, Unilever, Nestle. Didžiosios TNCs (IBM, General Motors, Unilever, British Petroleum, Mitsubishi) savo ekonomine galia toli lenkia daugelį valstybių. Palyginimui – didžiausių transnacionalinių produkcijos ir kai kurių šalių BVP, milrd. USD:

Mitsubishi 166,1
Turkija 149,0
25. Danija 145,4
27. GEN. MOTORS 133,6 (113,0)
28. Tailandas 129,9
32. FORD MOTOR 108,5
33. EXXON 97,8 (117,0)
35. SHELL 95,1
36. Lenkija 94.6
38. TOYOTA 85,3
39. Ukraina 80,9
40. Graikija 80,1
43. HITACHI 68,6
46. IBM 62.7
48. DAIMLER-BENZ 59,1
54. SAMSUNG 51,3
55. PHILIP MORRIS 50,6
57. SIEMENS 50,4

Izraelis 47,0
61. VOLKSWAGEN 46,3

Portugalija 46,1
65. CHRYSLER 43,6
66. TOSHIBA 42,9
71. NESTLE 38,9
76. FIAT 34,7
77. SONY 34.6
83. PHILIPS 31,7
87. PROCTOR & GAMBLE 30,4
89. Nigeria 30,0
90. RENAULT 30,0
94. Rumunija 27,9

Lietuva 10,0

Politinė įtaka. Transnacionalinės korporacijos dažnai tiesiogiai dalyvauja šalių politiniame gyvenime. Pav., gerai žinoma, kad JAV United Fruit Co. Centrinės Amerikos “bananų respublikose” siekė išsaugoti tas vyriausybes, kurios leido kompanijai veikti be apribojimų ir nereikalavo didelių mokesčių. 1970 m. IT&T (JAV) kūrė Allendes socialistinio režimo Čilėje nuvertimo planus, tačiau JAV vyriausybė jau anksčiau buvo sudariusi savo planą.

Tokie tiesioginio politinio kišimosi į vidaus reikalus yra palyginti reti.

1970s tarp 10 stambiausių TNCs 7 buvo iš JAV, ir būtent todėl jų veikla atrodė kontroverziška. 1993 m. dešimtuke liko tik 3 JAV kompanijos. Kai kurie analitikai tvirtina, kad MNCs neteko bet kokio tautinio identiteto ir neturi sąryšio su savo šalimi.

Tarptautinės profsąjungos

World Federation of Labor (WFL, 1920), 99 šalių daugiausia katalikiškos profsąjungos. Prokomunistinė World Federations of Trade Unions (WFTU, 1945) net po socializmo kolapso dar turi apie 175 mln. narių 85 šalyse. International Confederation of Free Trade Unions (1949, įsteigta dalyvaujant CIA) turi apie 113 mln. narių 117 šalių.

Šalia konfederacijų yra tarptautiniai profesiniai susivienyjimai, kuriuos apjungia International Trade Secretariat (ITS). Įeina International Metalworkers Federation, 13 mln narių 71 šalyje. Tokiu būdu kovojama su TNCs. Pav., kai 1980 m. Coca-Cola uždarė savo gamyklą Guatemaloje, International Union of Food and Allied Workers paskelbė tarptautinį Coca-Cola produktų boikotą ir privertė korporaciją pasirašyti sutartį.

Kitos

Raudonasis Kryžius įsteigtas Šveicarijoje 1860. Jo dėka pasirašyta daug sutarčių, apribojančių karo žiaurumą.

Amnesty International (1962) vaidmuo kovoje už žmogaus teises.

Green Peace.

Tarptautinis Olimpinis komitetas.

Transparency International (antikorupcinė).

Teroristinės ir kriminalinės organizacijos.

Vienos siekia globalinių tikslų, kitų tikslai yra vietinio pobūdžio, tačiau beveik visais atvejais teroristinės organizacijos veikia tarptautiniu mastu: palaiko tarpusavio ryšius, gauna paramą iš užsienio šalių arba privačių asmenų, įsigyja ginklų užsienio rinkose ir t.t. Terorizmą sunku atskirti nuo sukilimo (insurgency), o pastarąjį – nuo partizaninio karo. Šiuos reiškinius nemaža analitikų kvalifikuoja kaip low intensity warfare.

Dažniausiai teroristine veikla užsiima radikalios, neturinčios masinės paramos grupės.

Terorizmas labai išaugo per paskutinį amžiaus ketvirtį: nuo 165 antpuolių 1968 m. iki 600 kasmet 1984-1988 m. (1989 – 400, 1991 – beveik 600, 1993 – 375.

Kova prieš terorizmą (counterterrorism) yra sudėtinga veikla, kuriose dalyvauja tarptautinės organizacijos (ypač Interpolas), žvalgybos ir specialios tarnybos (JAV – CIA ir FBI), taip pat privačios kompanijos.

Revoliucinės organizacijos

Raudonosios armijos frakcija – Baader-Meinhof grupės paveldėtoja, ideologija – marksizmo ir maoizmo mišinys. Bombos, nužudymai, žmonių pagrobimas. Dabar taikiniai pagrindinai ES, NATO ir JAV institucijos Vokietijoje. 1993 m. susprogdino naują kalėjimą. 10-20 narių.

Sandero Luminoso – partizaninis judėjimas Peru nuo late 1960s, įkūrėjas – prof. Abimael Guzman (areštuotas 1992 09). Maoistinė orientacija, tikslas – revoliucinis socialistinis valstiečių režimas. Puolė įvairiausius taikinius, ypač diplomatines misijas. Dalyvauja kokaino prekyboje. 1,500-2,500 ginkluotų aktyvistų. 10-12 tūkst. aukų. 1991-93 m. Fujimori administracija sulaikė virš 2500 narių, iš jų 1000 nuteisti.

Tupac Amaru revoliucinis judėjimas – marksistinis-leninistinis revoliucinis judėjimas, 1983, pro-Cuban, tikslas – marksistinis režimas Peru. Daug teroristinių akcijųį 1996 12 17 užgrobė Japonijos ambasadą Limoje su 400 įkaitų (paimta šturmu 1997 04 22). Liko apie 100-150 aktyvistų. Parama buvo iš Kubos. Anksčiau palaikė ryšius su Kolumbijos M-19 ir kitomis kairiosiomis grupėmis.

Japonų Raudonoji Armija (JRA, kitas pavadinimas – Antiimperialistinė Internacionalinė brigada, AIIB), įkurta maždaug 1970 m., atskilus nuo Japonų komunistų lygos Raudonosios armijos frakcijos. Tikslas: nuversti Japonijos vyriausybę ir inspiruoti pasaulinę revoliuciją. Turi savo grupes Maniloje, Singapure, palaiko ryšius su Palestinos teroristais. Teroristinės akcijos Lod aerouoste Izraelyje (1972) ir kitur. Grupė labai maža.

Nacionalistinės organizacijos

IRA – įkurta 1969 m. kaip ginkluotas partijos Sinn Fein padalinys. Tačiau pirmtaku galima skaityti Irish Volunteers, veikusius jau 18 a.; dabartinį pavadinimą priėmė 1919 m. Palaiko ryšius ir naidojasi parama Libijoje, vienu metu – PLO, įtariama, kad gauna paramos iš šalininkų JAV.

ETA (Euzkadi Ta Askatasuna- “Baskų tėvynė ir laisvė”), įkurta 1959 m., veikia Ispanijoje ir Prancūzijoje, virš 800 aukų. Parama: Libija, Libanas, Nikaragua, IRA, Kuba. Pastaraisiais metais narių skaičius labai sumažėjo.

Palestinos išsivadavimo organizacija (PLO). Tikslas – sukurti nepriklausomą arabų-palestiniečių valstybę, atgavus Izraelio okupuotas (1948, 1967 m.) žemes. Įkurta 1964 m., per keletą metų suformulavo savo pagrindinį tikslą – sunaikinti Izraelį. Anksčiau buvo geriausiai žinoma teroristinė organizacija pasaulyje. Tačiau nuo 1974 m. pripažino politinių metodų ir dialogo poreikį. 1988 m. Jasiras Arafatas pasmerkė terorizmą; 1993 09 13 tarp Izraelio ir PLO Vašingtone pasirašyta Principų deklaracija. Buvo pripažinta JTO ir daugelio valstybių. 1982 m. Izraelio kariuomenė išstūmė PLO iš jos pagrindinės bazės Libane.

Hizballah (Dievo partija, taip pat vadinama Islamo džihadu, Revoliucine teisingumo organizacija, Pasaulio engiamųjų organizacija). Radikali šiitų grupė, susiformavusi 1983 Libane, siekianti Islamo respublikos įkūrimo, labai antivakarietiška. Yra daug smulkesnių jos frakcijų. Ypač užpuldinėja JAV taikinius (kareivines Beirute 1983 10 – suicide bomber sunkvežimis, žuvo 241 kariškis, ambasadą Beirute 1984 10), susprogdino Izraelio ambasadą Buenos Airese 1992 m. Keli tūkstančiai narių. Finansinė ir organizacinė parama, ginklai ir sprogmenys, parengimas – Irane ir Sirijoje.

Hamas (Musulmonų Rezistencijos judėjimas), 1987 m. atskilusi Musulmonų brolių Palestinos frakcija Gazos ruože. Užsiima tiek legalia (savitarpio pagalbos), tiek teroristine veikla, ypač prieš Izraelio civilius bei instucijas. Buvo parindinė PLO konkurentė, įkūrimas sutapo su intifados (sukilimo) pradžia. Aktyvistų skaičius nežinomas, remiančiųjų – dešimtys tūkstančių. Veikia pagrindinai Izraelyje, okupuotose teritorijose, Jordanijoje. Paramos šaltiniai: palestiniečiai, Iranas, privatūs asmenys iš Saudų Arabijos ir kitų arabų šalių.

Abu Nidal Organization (ANO, kiti pavadinimai: Fatah Revolutionary Council, Arab Revolutionary Council, Arab Revolutionary Brigades, Black September, Revolutionary Organization of Socialist Muslims), atskilusi nuo PLO 1974 m. Įvykdė teroristines akcijas 20 šalių (ypač JAV, UK, Prancūzijoje, Izraelyje, arabų šalyse), žuvo apie 900 žmonių. Stambiausios akcijos Romos ir Vienos aerouostuose 1985 12, Pan Am lėktuvo užgrobimas Karačyje 1986 09.

Kurdistano darbininkų partija (PKK), Turkijos kurdų marksistinė-leninistinė organizacija, įsteigta 1974 m. Apie 10,000 narių. Veikia Turkijoje, Europoje, Vidurio Rytuose, Azijoje. Mažos paramos šaltiniai: Sirija, Irakas, Iranas. Ypač dažnai puola turistinius objektus (turizmas duoda Turkijai $ 7-8 mlrd. kasmet). Apie 10,000 aukų.

ASALA – Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia (kitaip: Orly grupė, Spalio 3 organizacija, 1975) – marksistinė-leninistinė grupė, siekianti, kad Turkija ofcialiai pripažintų 1.5 mln. armėnų genocidą 1915 m., sumokėtų reparacijas ir atiduotų taip vad. Didžiosios Armėnijos teritorija. Manoma, kad grupėje yra keli šimtai narių. Gauna paramą iš Sirijos, Libijos, radikalių palestiniečių grupių. Veikia Libane, V.Europoje, JAV, Vidurio Rytuose. Jos lyderis Hagopas Hagopianas nužudytas Atėnuose 1988 m. Teroristiniai aktai prieš turkus, taip pat šveicarus, prancūzus, JAV (reikalaujant išlaisvinti įkalintus grupės narius). Labiausiai nuskambėjusi akcija – bomba prie Turkijos avialinijų sekcijos Orly aerouoste 1983 m. ; 8 aukos, 55 sužeisti. Pastaraisiais metais aktyvumas labai sumažėjo.

Kova prieš terorizmą.

Karinės akcijos prieš valstybes, palaikančias teroristus. Pav., JAV prieš Libiją 1986 m. Tokia reakcija yra daugelio smerkiama, juolab kad efektyvumas yra dvejotinas. Kitas būdas – bandyti spręsti teroristų keliamas problemas (palestiniečių problema)

Žlugus komunistiniams režimams, teroristinė veikla buvo pastebimai sumažėjusi: 1988 m. užregistruoti 855 incidentai, 1991 – 574, 1994 – 321. JAV Valstybės departamentas oficialiai skaito terorizmą palaikančiomis valstybėmis Kubą, Iraną, Iraką, Libiją, Š.Korėją, Sudaną ir Siriją. Dabar aktyviai reiškiasi tikLibija, Iranas ir Irakas.

Mafiozinės grupės: narkomafija, prekeiviai ginklais, žmonėmis, kontrabanda, vagystės.

Leave a Comment