Taikos misija

1806 0

Lietuvos taikdariai – šalies sėkmė stojant į NATO

Vienas iš reikalavimų siekiant narystės NATO yra dalyvavimas tarptautinėse operacijose. Lietuvos taikdarių tarnyba karštuose pasaulio taškuose yra svarbus kriterijus, pagal kurį, kaip ir daugelį kitų, yra vertinamas šalies pasirengimas narystei. Šiais kriterijais remiantis, šalis, kaip laukiama, bus pakviesta tapti tikrąja NATO nare šį lapkritį vyksiančiame NATO viršūnių susitikime Prahoje.

Lietuvos karių darbas taikos misijose yra neabejotinas šalies laimėjimas kelyje į NATO: sėkmingas dalyvavimas tarptautinėse operacijose suformavo Lietuvos kaip patikimos partnerės įvaizdį. Tokia diplomatinė pergalė yra ne mažiau svarbi neei šalies politikų bei biurokratų laimėjimai užsienio politikos arenoje. Apie šį visiškai kitokios specifikos, bet ne mažiau reikšmingą darbą, šalies visuomenė žino palyginti nedaug, nes žiniasklaidos dėmesį labiau traukia aukštų šalies pareigūnų žygiai, politinio lygmens peripetijos ir aštrūs, diskutuotini integracijos aspektai.

Nepaisant paplitusių visuomenėje diskusijų apie NATO reikalingumą, jos teikiamą žalą ar naudą, konsensuso, atsakant į iškilusius klausimus, nerandama, nes nuomonių įvairovė formuoja nesutaikomus argumentus. Tačiau tik Lietuvos kariai, dalyvavę taikos misijose, iš tikrųjų patyrė, ką praktiškai reiškia NATO. Tiesioginė jų patirtis Bosnijoje beei Kosove, galimybė iš arti pamatyti NATO veiksmų efektyvumą, lemia tai, kad jų nuomonė tik sutvirtina remiančių narystę pozicijas, o NATO skeptikus verčia dar kartą susimąstyti.

Lietuva – daugelio taikdariškų misijų dalyvė

1994 m. sausio mėnesį pareiškusi norą tapti NATO nare, Lietuva dar tais pa

ačiais metais prisijungė prie Partnerystės taikos labui iniciatyvos (toliau PTL). PTL – tai ilgalaikė programa, kurią sudaro daugiau kaip 2000 renginių, nuo didelių karinių pratybų iki seminarų keletui žmonių. Daugiašalio bendradarbiavimo pagrindu Lietuva nuo 1994 m. dalyvavo 27 pratybose („Amber Hope ‘01″, „Baltico ‘01″ ir kt.), įvairiuose projektuose, pavyzdžiui: BALTBAT – Baltijos taikos pajėgų batalionas, dalyvavęs taikos palaikymo operacijose Balkanuose, BALTRON – Baltijos karinė jūrų eskadra, kurios tikslas – vykdyti nesprogusios amunicijos nukenksminimo operacijas Baltijos jūroje, LITPOLBAT (Lithuanian-Polish Batalion), sukurtas 1996 m. tarptautinei taikai ir saugumui atkurti bei palaikyti.

Didžiausio masto NATO vadovaujama misija Bosnijoje ir Hercegovinoje – SFOR (Stabilizavimo pajėgos Bosnijoje ir Hercegovinoje). Lietuva į ją įsijungė nuo pat SFOR organizavimo pradžios 1996 m. ir dalyvauja iki šiol. SFOR yra tęsinys savo užduotį sėkmingai įvykdžiusios IFOR (Taikos įgyvendinimo pajėgų Bosnijoje ir Hercegovinoje) misijos, kuuri buvo likviduota sąjungininkų pajėgoms pavykus nutraukti kovos veiksmus ir atskirti bosnių-kroatų ir Bosnijos serbų ginkluotąsias pajėgas. Tuomet 1996 m. NATO šalių užsienio ir gynybos ministrams nusprendus, kad stabilizuoti taiką regione neįmanoma be sumažintų pajėgų dislokavimo, buvo nutarta, kad NATO turi organizuoti Stabilizavimo pajėgas.

Iš viso tarptautinėse taikos palaikymo operacijose dalyvavo beveik 1000 Lietuvos karių. Kai kurie jų – ne po vieną kartą. Lietuvos būriai misijoje dalyvauja Lenkijos arba Danijos batalionų sudėtyje. Neseniai kartu su kitų valstybių kariais į antiteroristinę operaciją Afganistane „Enduring Freedom“ („Tvirta ta
aika”) išvyko 37 lietuvių kariai.

Lietuva – lyderės pozicijose

Likus visiškai nedaug laiko iki laukiamo pakvietimo tapti NATO nare, visuomenė bei politikai svarsto ir vertina, ar pasiruošusi ir kaip pasiruošusi Lietuva narystei NATO. Reikia pripažinti, kad per pasirengimo NATO laikotarpį buvo pasiekta nemažai didesnių ar mažesnių pergalių, itin reikšmingų Lietuvai siekiant integracijos. Viena iš jų – sėkmingas Lietuvos karių dalyvavimas taikos misijose. Patikimumas ir nepriekaištingas užduočių atlikimas, tapęs Lietuvos taikdarių vizitine kortele, įgyja didelę reikšmę politiniu lygmeniu, – Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos vadovų bei ekspertų vertinimu, Lietuva yra lyderė tarp šalių kandidačių. Lietuviai pagrįstai gali didžiuotis kelyje į NATO pasiviję ir aplenkę savo kaimynus, siekiančius to paties tikslo – narystės Aljanse.

Tokie ir panašūs teiginiai nėra laužti iš piršto. Juos galima išgirsti iš pačių aukščiausių NATO pareigūnų. Neseniai Vilniuje lankėsi Elton Gallegly, JAV Kongreso narys, Tarptautinių ryšių komiteto Europos pakomitečio pirmininkas. Jis išskyrė tris kriterijus, pagal kuriuos vertinamos šalys kandidatės: pasiryžimas vykdyti įsipareigojimus, indėlis į saugumo užtikrinimą ir vyriausybių veiklos skaidrumas. „Vertindamas Lietuvą pagal šiuos kriterijus, nematau jokių problemų ir, jei jau šiandien reiktų balsuoti dėl naujų narių priėmimo, tai, mano manymu, Lietuva būtų šio sąrašo pradžioje”, – teigė kongresmenas.

Teigiamai Lietuvos kariuomenę vertina ir šalies visuomenė, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos ar pajamų. Apklausos bei tyrimai rodo, kad nuo 1996-ųjų pa
asitikėjimas kariuomene nuolat didėjo. Per aštuonerius metus pasitikinčiųjų ja padaugėjo 30 nuošimčių – nuo 35 iki 65. Paskutiniai tyrimų duomenys teigia, jog Lietuvos kariuomenę teigiamai vertina 58 proc. apklaustųjų, o 6 proc. netgi labai teigiamai. Neigiamai vertinančių yra 20 proc. – taigi tris kartus mažiau nei pozityviai atsiliepusiųjų. Visuomenės pripažinimas ir pakitęs jos požiūris į Lietuvos karines pajėgas yra reikšmingas šalies valstybingumui, nes didžiavimasis sava kariuomene yra vienas iš stiprios valstybės bruožų.

Kodėl kariai sutinka vykti į pavojingas misijas?

Apie kasdieninį karių gyvenimą Bosnijoje ir jų tarnybą prisiminimais ir mintimis pasidalino pirmajam Lietuvos taikdarių būriui IFOR (Taikos įgyvendinimo pajėgos Bosnijoje ir Hercegovinoje) misijoje vadovavęs kapitonas Darius Vaicekauskas. Pirmiausia pasidomėjome, kodėl kariai visgi ryžtasi dalyvauti tiek psichologiškai, tiek fiziškai nelengvose misijose. Kapitono manymu, pusei metų palikus Lietuvą, vykti į neramius Balkanų regionus karius skatina trys motyvai, iš kurių pats svarbiausia – noras pritaikyti įgytas teorines žinias praktikoje ir „paragauti” tikro kariško gyvenimo. Ir nors taikos misijos toli gražu nėra karas, tačiau karius vilioja galimybė išbandyti savo jėgas ekstremaliose situacijose, patirti tikrų pavojų skonį. Kita priežastis yra kur kas materialesnė: ne paslaptis, kad taikdariams yra mokamas didesnis atlyginimas, nei tarnaujant Lietuvoje, todėl yra suprantamas karių noras užsidirbti daugiau pinigų. Trečiasis kapitono nurodytas motyvas – žingeidumas. Tarnaudami užsienyje, lietuviai bendrauja su kitų tautybių žmonėmis, taip lavindami anglų kalbą ir
r plėsdami žinias apie kitas valstybes bei kultūras.

Atrenkant karius į misijas, naudojami įvairūs testai, skirti patikrinti karių fiziniams ir psichologiniams sugebėjimams. Vis dėl to pusę metų išbūti neįprastomis sąlygomis yra sunku net stipriausiam profesionalui. Paklaustas apie riziką, atliekant užduotis, D. Vaicekauskas atsakė: „Ten vykstama savanoriškumo principu, todėl dėl visų pasekmių galima kaltinti tik save”. Tarnaudamas taikos misijoje Bosnijoje, 1996 m. žuvo Lietuvos karys vyriausiasis l

. . .

Join the Conversation

×
×