Svarbiausi šių laikų kariniai konfliktai

Turinys

Įvadas 3

I. Irako karas 4

1.Pasaulis prasidėjus Irako karui 4

2.Irako karo pamokos (tamsioji karo pusė, pranašumą nulėmę faktoriai) 5

3. Pasaulis po karo Irake 7
II. Izraelio-Palestinos konfliktas 9
1. Konflikto tikslai ir svarbiausi eigos faktai 9
2. Bandymas spręsti konfliktą ir ateities vizija 10
3. Izraelio karinė galia ir galimybės 11
4. Šių dienų aktualijos 12
III. Priedas 13

Išvados 14

Literatūros ir internetinių nuorodų sąrašas 15

Įvadas

Šiandien nerasime laikraščio, internatinio naujienų puslapio nerašančio apie Irako ar Izraelio-Palestinos karą, kiekvieną dieną naujienų agentūros praneša apie žuvusius pasaulio valstybių karius ir civilius, paimtus į nelaisvę ir kankinamus Ir rako kovotojus, savižudžių islamo fundamentalistų atakas, apie tūkstančius badaujančių vaikų, apie sugriautus miestus ir kaimus. “JAV gynybos departamentas ketvirtadienį nustatė dviejų sekmadienio pasaloje žuvusių kareivių tapatybę ir paskelbė, jog iš viso Irako kare JAV neteko 24 kareivių.”

Mano pasirinktos temos aktualumas akivaizdus. Tačiau pasaulio galingieji niekaip nesutaria, karas teisingas – ar ne, tesėtas – ar ne. Jungtinės Amerikos valstijos ir Didžioji Britanija laikosi nuomonės jog karas Irake sumažins teroristų galia ir ves prie taikos stiprinimo pasaulyje. JAV įsitikinę savo teisumu. Tai rodo jų si iunčiamų karių skaičius ir tai, jog mėnesinis vien šios supervalstybės karo Irake biudžetas keletą kartų viršija kai kurių pasaulio valstybių metines pajamas. Tačiau Vokietija ir Prancūzija tokiai šalių politikai prieštarauja teikdamos, kad bet koks karas yra blogai, kai žūsta žmonės ir

r griaunama viskas, kas buvo kurta tiek metu. Jos žiuri į ateitį ir kaip papildomą argumentą pateikia tai, jog pasaulio galingųjų kišimasis į islamo šalių vidaus reikalus pasės dar didesnį religinį o kartu ir politinį priešiškumą tarp rytų ir vakarų. Kas teisus, sunku pasakyti, parodys tik laikas.
Ruošdamasis rašyti šį darbą skaičiau keletą analitinių įvairių sričių specialistų straipsnių, kadangi tokio pobūdžio konfliktas liečia begalę sferų: nuo ekonomikos pasaulyje iki tarptautinių santykių kaitos, domėjausi Irako politine struktūra, santykiais su kaimyninėmis šalimis ir Vakarų Europos valstybėmis, ieškojau sąsajų su kai kuriomis Afrikos valstybėmis, kuriose taip pat vyrauja islamo išpažinėjai. Karas Irake prasidėjo dar ne taip ir seniai, todėl įvykiai šioje Artimųjų rytų valstybėje – tai daugiausiai šių dienų aktualijos. Per tokį trumpą laiką dar beveik nėra pa arašyta literatūros, kuri aptartų būtent šį konfliktą, todėl daugiausiai remsiuos internetiniais puslapiais, kuriuose pateikiama “karščiausia” ir aktualiausia informacija, tačiau trūksta specialistų vertinimų ir nuomonių, todėl kai kuriuos įvykius pabandysiu išnagrinėti pats. Taip pat rėmiausi keletu knygų, kuriose radau informacijos apie keletą didžiausių praėjusio šimtmečio karų, tokių kaip Afganistano, Vietnamo karai, nes manau, jog jie labai panašūs Irako karui. Žinoma ne iš technologinės pusės, tačiau tuo, kokia įtaką jie padarė tarptautinei sistemai ir kokia to kryptį davė tolimesniam pasaulio vystymuisi. Bandydamas nuspėti at
teitį, kaip precedentu pasinaudojau 1990m. Kuveito išvadavimo operacija “Audra dykumoje”, jos vertinimais ir įtaka tarptautiniams santykiams. Informacijos ieškojau naujienų svetainėse, kuriose pateikti vien faktai, taip pat skaičiau straipsnius, skirtus nagrinėti specialiai šiam įvykiui.
Kaip pagrindinį savo darbo tikslą įvardinčiau siekį išnagrinėti išmoktas pamokas Irako ir Izraelio-Palestinos konfliktų metu, apžvelgti, kokią įtaką jie padarė pasaulio tvarkai, tarptautiniams santykiams, šalių ekonominei, ūkinei bei kultūrinei raidai.
Nuo pat pirmojo konflikto, kai kariaujant pirmąkart panaudotas lankas ir strėlės, žmonės nuolat išradinėjo priemones žudyti vienas kitą per atstumą. Visuomet pagrindinis tikslas buvo laimėti minimaliais nuostoliais, tačiau ne visada – nepadarant priešui didesnės nei yra būtina žalos. Buvo karų, kurie naikino ir griovė amžiais kurtas kultūras, buvo, kuriais tik mėginta susigražinti savo žemę. Kartais netgi milžiniška technologinė persvara neleidžia pasiekti greitos ir vienareikšmės pergalės. Silpnesnės šalys išmoko kovoti prieš galingesnes ir labiau technologinėje srityje pažengusias valstybes. Tačiau dėl ko kovojama dabar? Kodėl silpnosios ir visais atžvilgiais atsilikusios savo vystymusi šalys sugeba pasipriešinti pasaulio galingiesiems? Kas skatina vienas šalis susivienyti prieš kitas? Patriotizmas, laivės troškimas ar religinis nepakantumas? Ar teisingai elgiasi Jungtinių Amerikos valstijų prezidentas Džoržas W.Bushas bandydamas “terorizmą rauti su šaknimis, ar musulmonų propaguojamas partizaninis karas ir terorizmas – vienintelės efektyvios priemonės ir ar visada “tikslas pateisina priemones”? Aptardamas šiuos kl
lausimus aš ir pabadysiu pasieti pagrindinį savo darbo tikslą ir atsakyti, kokią gi įtaką turi didžiausi šių dienų kariniai konfliktai tarptautinių santykių vystymuisi.

Irako karas

Pasaulis prasidėjus Irako karui

Esminis lūžis , manau, įvyko dar po 2001 rugsėjo 11 dienos antpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ypač suaktyvėjo kova su tarptautiniu terorizmu. Irakas – Jungtinių Valstijų prezidento nuomone, vienas tokių šaltinių.
Buvusio JAV prezidento Clintono vienašališkumą priimant sprendimus analitikai apibūdina kaip su “šypsena”, t.y., gan švelnų, o tuo tarpu Busho – su “pykčiu”, kas reiškia griežtą ir sunkiai pakeičiamą poziciją. Vienas pagrindinių JAV tikslų – keisti arabiškų ir musulmoniškų šalių režimus, kaip potencialius terorizmo platinimo taškus, ir keisti, jei to nedarys pačios valstybės – jėga. Tokia pozicija ėmė skaldyti po Šaltojo karo persiformavusią tarptautinę sistemą, o dabar puikus pavyzdys Irako karas.
Viena tikrai aišku, baigėsi daugiašališkumas. T. Blairo žodžiais tariant, “ diplomatijos ąsotis, sudaužytas prieš pradedant Irako karą, šiandien turi būti kuo greičiau suklijuotas iš naujo visų mūsų labui – ir kuo greičiau, tuo geriau”. Diplomatinė karo Irake kaina, bent jau žvelgiant likusio pasaulio akimis, buvo didelė.
Santykiai su Vokietija ir Prancūzija, dar neseniai artimiausiomis JAV sąjungininkėmis, šiandien ypač prastos būklės. 50 metų Turkija taip pat buvo viena iš patikimiausių JAV sąjungininkių. Dar neseniai, prieš karo pradžią, Turkijos valstiečiai laikė užblokavę amerikiečių kovines mašinas, o pa

atys amerikiečiai iš Turkijos bazių kėlėsi į Kuveitą. Dar didesnė žala buvo padaryta JAV ir Rusijos santykiams, kurie sparčiai gerėjo šios šalies prezidentu tapus V. Putinui. Nors D. Bušas beveik nekreipė dėmesio į Rusijos prieštaravimus kariniams veiksmams Irake. “Rusijos Dūma netgi atsisakė ratifikuoti JAV ir Rusijos sutartį, pagal kurią abi šalys turėjo sumažinti savo branduolinį arsenalą dviem trečdaliais.”
Tie kas kalba apie tarptautinių santykių atstatymą, kaip buvo dar prieš karą Irake, manau, yra neteisūs. To padaryti jau neįmanoma. Tiksliau kalbant, suskilo Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Kaip tada suprasti? Pasaulio galingieji nesutaria? Ar tai dar vienas JAV išsišokimas, tik aukščiau nei ankstesni? Akivaizdus, tiek Prancūzijos, tiek Vokietijos nenoras pripažinti JAV vienvaldystės pasaulyje. Tik įdomu kaip ši problema bus sprendžiama, kadangi kol kas nei viena pusė nėra linkusi nusileisti.
Eidamos į karą, Jungtinės Valstijos galiausiai išdrįso apsigaubti pasaulio lyderės mantija ir prisiimti vienintelės pasaulio super-galios statusą. Tačiau kuo grindžia savo nepasitenkinimą kitos valstybės koalicijos pradėtam karui? Žvelgiant objektyviai, galingiesiems visuomet pavydima, o ir silpnesnieji jais netgi piktinasi. Drįsčiau teigti, kad tai savotiška valstybių nepritariančių karui Irake pavydo forma. Netgi su atitinkama pagarba žvelgiant į JAV sąjungininkus šiame kare, padėjusias vykdyti karinius veiksmus – Britaniją, Australiją, Lenkiją ir Daniją – galima teigti, kad jokia kita pasaulio kariuomenė šiandien negalėtų padaryti to, ką Jungtinių Valstijų pajėgos padarė Irake, judėdamos greičiau ir toliau nei bet kokia kita armija pasaulio karinėje istorijoje. Be abejo, reikia pripažinti tai, kad JAV buvo vienintelė pasaulio super-galia dar 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga, o pagrindinė Pentagono misija buvo ne karai, o taikos palaikymas.
Ar tikėtinas bloko prieš JAV susidarymas, kaip pvz., Prancūzijos – Vokietijos – Rusijos ašis? Manau, kad tokios sąjungos susidarymas mažai tikėtinas, tuo labiau kad, nei viena iš tų šalių neparodė karinių pajėgų akumuliacijos, tuo labiau to neleistų ir patys amerikiečiai. O priežasčių tam yra. Kad ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išrastas ir išbandytas atominis ginklas ar nenoras griauti ekonominę gerovę, “pyktis” su pasaulio galingaisiais. JAV yra nemažai mokslininkų, manančių, jog JAV ir didžiųjų Europos valstybių nesutarimai dėl karo Irake yra lemti vieno priešo nebuvimo, kaip tai pvz., nutiko Šaltojo karo metais. Tačiau ir čia pabandyčiau paprieštarauti – argi sparčiai plintantis terorizmas XXI amžiuje nėra tas vienas, grėsmingas priešas? O kiek dar bendrų problemų: pasaulio ekologija, skurstančios trečiojo pasaulio šalys ir t.t.
Akivaizdu, kad pasaulis keičiasi, o Irako konfliktas tai tik dar labiau pagreitino. Koks bus iš to rezultatas, nesiryšiu prognozuoti, tik aišku viena, kad to kas buvo anksčiau – nebus..

Irako karo pamokos

Tamsioji karo pusė

Niekada karas nebuvo pats geriausiais problemos sprendimo būdas. Dėl karinių veiksmų jau žuvo daugybė civilių gyventojų. Tikslūs Irako kariškių nuostoliai nėra žinomi, nes skelbiami skaičiai kaip visada mažai objektyvūs (tačiau aišku, kad žuvusių ne mažiau nei keli tūstančiai).
Puikiai žinomas posakis, kad kare po pirmo šūvio, planai keičiasi. Šiuo atveju taip nebuvo, tačiau problemų su kuriomis susidūrė koalicijos pajėgos buvo tikrai pakankamai.
Visų pirma, oro antskrydžių kompanija, kuri, kaip teigė Pentagonas, turėjo sukelti “šoką ir išgąsdinti” Huseiną, atrodo nelabai pasisekė. Huseinas neprarado valdžios, o Irako karinės pajėgos ir jų kontrolės sistemos puikiausiai veikė. Turkijos sprendimas neįsileisti į savo teritoriją JAV karių, sutrukdė amerikiečiams greitai atidaryti “šiaurinį frontą”, o tai Huseinui leido pasiųsti didesnes nereguliariąsias karines pajėgas į šalies pietus. Tai neleido pasiekti staigios pergalės, kaip tikėjosi D. Busho administracija.
Nors kare taisyklių iš esmės ir nėra ( kai kurias normas nustato Ženevos konvencija, bei kiti tarptautinės teisės aktai ), tačiau Irako kariai naudojo visiškai nepriimtinas, pavadinčiau nesąžiningas priemones, negerbdami nei savęs nei kitų šalių karių. Jie kariauja apsirengę civiliais drabužiais arba apsimesdami, kad pasiduoda, eidami iškeltomis rankomis, o paskui netikėtai priartėję atidengia ugnį. Amerikiečiai ypač stengiasi išvengti civilių aukų. Tai žinodamas priešininkas puikiai pasirinko atitinkamą taktiką, kad išprovokuotų nekaltų žmonių naikinimą, tačiau ši strategija nepasiteisino. Netgi pats prezidentas D. Bushas, kreipdamasis į tautą sakė: “.JAV susiduria su priešu, kuris negerbia jokių karo taisyklių ir negerbia moralinių normų.”
Judėti į priekį koalicijoms trukdė ir klimatinės, oro sąlygos. Smėlio audrų metu buvo pasitaikę “nesusipratimų”, kai koalicinės pajėgos ėmė šaudyti vieni į kitus (žinoma, kad per tokios mūšius buvo sužeistų ir netgi nukautų). Taip pat buvo sunkumų tiems daliniams, kurie sekė paskui pagrindines pajėgas (spec. pajėgas), kadangi neturėjo kovos su partizanais patirties ir nežinojo kaip elgtis tokiose situacijose.

Pranašumą nulėmę faktoriai

Pačia bendriausiąja prasme atsakymas į šį klausimą būtų: “informacija”. Pasitelkusios palydovų ir nepilotuojamų skraidyklių teikiamus vaizdus, sąjungininkų pajėgos galėjo praskleisti mūšio lauką dengiančią dūmų uždangą. Nors nelaimingų atsitikimų išvengti ir nepavyko, JAV ir Didžiosios Britanijos kariuomenė, įskaitant kiekvieną pėstininką ar tanko vadą, beveik visada tiksliai žinojo, kur jie yra ir kur yra jų taikiniai. Taip buvo ir dieną, ir naktį, apsiniaukus ar esant giedrai, per smėlio audrą ir netgi tuomet, kai Irako kariuomenė padegdavo naftą, desperatiškai vildamasi, kad tankūs juodų dūmų debesys uždengs potencialius taikinius miestuose.

Turbūt, svarbiausia yra tai, kad koalicijos vadai žinojo, kur yra jų pajėgos. Skirtingai nuo jų, Irako kariuomenė didelę karo dalį turėjo veikti apgraibomis dėl tiksliai nutaikytų taktinių bombardavimų ir dėl rekordiškai didelio specialiųjų dalinių operacijų skaičiaus ( įvairiais duomenimis iki 10 000 ). Čia dalyvavo pačių įvairiausių rūšių spec.pajėgos (U.S. Special Forces, Army Rangers, Delta Force, ‘Night Stalkers’, SEALs, Air Force Special Operations Forces ir kitos ). Daug iš šių operacijų iki šiol yra laikoma paslaptyje, bet manoma, kad būtent dėl jų Irako kariuomenės valdymo sistemos buvo stipriai pažeistos jau pirmosiomis karo valandomis, atimant iš generolų net ir pačią pradinę informaciją apie jų vadovaujamų dalinių dislokaciją. Tai buvo kova tarp aklos kariuomenės ir geriausiai per visą karų istoriją reginčių pajėgų.

Pats efektyviausias įrankis buvo palydovai. Jų Jungtinių Valstijų kariškiai turi daugiausiai pasaulyje. Beveik 100 orbitoje skriejančių platformų užtikrino saugius ryšių kanalus, navigacijai skirtą informaciją ir detalius žemės ir oro stebėjimų duomenis. Ypač didelis vaidmuo teko distanciškai valdomiems nepilotuojamiems skraidymo aparatams. Jūrų pėstininkus į mūšį lydėjo lėktuvėlis, kurio kameros leido pėstininkams matyti tai, kas dedasi už reljefo pakilimų ir kitų kliūčių.

Viena iš šiame kare naudotų Irako strategijų buvo valdymo centrų, ginklų sandėlių ir pačios kariuomenės dislokavimas tankiai apgyvendintuose rajonuose, tikintis iššaukti kuo didesnius civilių gyventojų nuostolius ir išprovokuoti humanitarinių sluoksnių pasipiktinimą. Bet nepasiteisino netgi ir tai. Beveik 70 proc. Irake numestų bombų beveik preciziškai tiksliai pataikydavo į numatytus taikinius. Nebuvo griuvėsiais paverstų miestų vaizdų, o civilių gyventojų nuostoliai buvo mažesni, nei per bet kurį panašų karinį konfliktą, vykusį anksčiau. Kaip rodo pirmojo karo Irake pavyzdys, per masinius bombardavimus žuvo apie 150 000 irakiečių (daugiausia kariškių ).
JAV ir Didžiosios Britanijos pajėgos buvo kur kas mažesnės, mobilesnės. Visa tai leido įsiveržti į Iraką pasitelkus mažiau nei pusę tų pajėgų, kurios 1991 m. buvo mobilizuotos išlaisvinant Kuveitą. Šios nedidelės kariuomenės tikslumas, greitis ir judrumas leido panaudoti strategiją, kuri apribojo Sadamo režimo veiksnumą ir sunaikino jį be didelių mūšių – neužimant didelių teritorijų ar miestų.

Tokie vaizdai kaip Irako lyderio statulos nuvertimas, dar visiškai neužėmus miesto, visiškai demoralizavo režimą. Nuolatinis nesustabdomo pranašumo demonstravimas privertė net ir pačius didžiausius režimo šalininkus įsitikinti, kad pasipriešinimas yra beprasmis.

Pasaulis po karo Irake

Pats karas Irake, galima sakyti jau baigėsi, dabar vyksta partizaninis karas, kuriam JAV nėra gerai pasiruošusi. Tai mažo dėmesio taikos palaikymo ir įvedimo pajėgoms treniruoti – pasekmė. Galima teigti, kad konflikto sureguliavimas ir Irako atstatymas truks ne vienerius metus. Kyla klausimas, o kas už visą tai mokės? JAV mielai priimtų paramą iš kitų valstybių, tačiau jokių būdu nenori užleisti vadovaujančios pozicijos Irake. Problema yra ta, kad tai nėra karas, kuris kainuoja tik pinigus. Iraką reikės atstatyti, o tai, netgi pasitelkiant pinigus už Irako naftą, padaryti bus sunku. Kiek viskas kainuos, analitikai neturi bendros nuomonės, manau, čia nei milijardo sumos tikslumu, tikrosios sumos įvardyti neįmanoma.
Akivaizdu, kad ateities konfliktai, bei būsimieji JAV priešai įgaus kitokį pobūdį. Optimistai, vizijose jau regi, kai moderni aparatūra ir programinė įranga leis Jungtinėms Valstijoms kariauti be kareivių, lakūnų ar jūreivių. Nesu linkęs sutikti su tokiais teiginiais. Manau, kad dar artimiausiu metu žmogiškasis faktorius vaidins didelį vaidmenį, bet galbūt nepagrindinį.

JAV priešai nebetelks didžiulių kariuomenių, oro ir jūrų laivynų – užuot tai darę, jie smogs amerikiečių miestams ir jų infrastruktūroms (rugsėjo 11d.). Jie padvigubins pastangas gauti masinio naikinimo ginklus. Jau dabar jie pastebėjo, kad milžiniškas JAV technologinis arsenalas, kaip ir pasaulio ekonomika ar telekomunikacijos, yra valdomi vis labiau centralizuotai. Taikiniu tampa pati informacinė technologija.
Manau, taipogi didelę įtaiką tarptautiniams santykiams turės karo lubų žemėjimas. Kadangi jau dabar kyla klausimas, kokia priežastis yra pakankama pradėti karą? Pasirodo, kad karą dabar galima pradėti dėl menkiausios priežasties. Tai pasauliui tikrai nėra geras dalykas.
Pagrindinio vaidmens suteikimas pokariniame Irake tokiai organizacijai kaip NATO, suteiktų daug privalumų. Visų pirma, jokia kita organizacija nedisponuoja reikalingu skaičiumi patikimų ir patyrusių taikdarių, kurie nesunkiai galėtų palaipsniui pakeisti išvargusius amerikiečius ir britus, šiuo metu esančius Irake. NATO įtraukimas į pokarinio Irako sutvarkymą gali padėti legitimizuoti atstatymo procesą daugelio pasaulio valstybių akyse – tai palengvintų ir Jungtinių Tautų mandato gavimą bei padidintų tikimybę, kad atstatymui pinigai gali būti skirti ir iš ES rekonstrukcinių fondų.
Viena iš blogiausių pasekmių to, kad šį karą amerikiečiai kariavo be Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos ir daugelio Europos valstybių paramos, yra tai, kad Europos visuomenė šiandien taikaus, demokratiško ir klestinčio Irako sukūrimą suvokia kaip JAV projektą. Jie netgi slapčia tikisi, kad amerikiečiams to pasiekti nepavyks, nes nori įrodyti, kad prieštaravimas karo veiksmams tikrai buvo to vertas. Norėdamas panaikinti tokias destruktyvias tendencijas, D.Bušas, manau, turėtų būti suinteresuotas įtraukti kuo daugiau savo buvusių sąjungininkų iš Europos. Kolektyvinis NATO įsikišimas šiam tikslui pasiekti gali būti labai svarbus pirmasis žingsnis. Net ir karui pasibaigus, JAV turės “kalbėtis” su Vakarų Europos šalimis, sutarti dėl ateities konfliktų reguliavimo, nes toks nuomonių skirtumas kaip per Irako karą gali atvesti į dar gilesnę tarptautinės sistemos krizę.

Baigiant kalbėti apie Irako karą pirmiausia reikėtų konstatuoti akivaizdų tarptautinių organizacijų silpnumą ir nesugebėjimą daryti įtakos konfliktų reguliavimui. Ypatingai tai taikytina Jungtinių Tautų organizacijai, kuri, galima sakyti, nedarė nieko, kad konfliktas būtų sureguliuotas diplomatinėmis priemonėmis. Pasitvirtino faktas, jog JAV – didžiausia ir svarbiausia karinė(ir ne tik) galia pasaulyje. Taip pat reikia prisiminti, jog tarpvalstybiniai ryšiai jau nebėra tokie tvirti kaip prieš karą. Vokietija, Prancūzija, Rusija – valstybės, kurios nepritarė ir nepritaria JAV invazijai į Iraką. Pasaulis dar vienareikšmiškai nenusprendė, ar pergalė ir visa tai, ką padarė koalicija atsveria šiuos faktus. Mano nuomone- taip.

Izraelio-Palestinos konfliktas

Konflikto tikslai ir svarbiausi eigos faktai

Saugumo paranojos apimta Izraelio visuomenė nemato išeities. Vieni aktyviai perka ginklus, kiti stengiasi niekur neiti ir nevažiuoti. Dėl tokios padėties abi pusės nuolat kaltina viena kitą. Visi politikai žada taiką ir saugumą, tačiau pasiekti politinį susitarimą niekam taip ir nepavyksta.
Palestiniečių tikslas kitas. Jiems rūpi atkurti istorinį teisingumą. Neretai norint paveikti politinį procesą griebiamasi radikalių priemonių, teroro aktų. Čia ir slypi pagrindinė šio globalinio konflikto ilgaamžiškumo priežastis. Abi pusės skirtingai mato galutinį taikos proceso rezultatą. Žydams – tai taika ir saugumas. O palestiniečiams – istorinio teisingumo atkūrimas. Palestiniečiai nesupranta, kodėl žydai jiems trukdo įkurti savo valstybę, kuriai mandatą suteikė pati JTO dar 1947 m.

Karai tarp šių krikščioniškos ir musulmoniškos valstybių yra vienas iš ilgiausių konfliktų, besitęsiančių iki šių dienų. Egiptas ir Palestina Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo D. Britanijos kolonijos. Tiek žydai, tiek arabai norėjo įkurti nacionalines valstybes. D. Britanija nenorėdama veltis dalybų kivirčais, šias teritorijas perdavė JTO žiniai. JTO 1947 m. žydams perdavė 56 % Palestinos teritorijos, likusią – palestiniečiams. Kiekviena pusė jautėsi gavusi per mažą teritorijos dalį ir problemą nusprendė išspręsti pačios ginklu. 1948 m. gegužės mėn. žydai įkūrė Izraelio valstybę. Tais pačiais metais arabų valstybės – Egiptas, Libija, Irakas, Jordanas, Libanas paskelbė karą Izraeliui. Izraelis remiamas viso pasaulio žydų labai greitai užėmė net 76 % priešininkų teritorijos, palestiniečiai buvo išvaryti iš savo gyvenamų žemių. Taip prasidėjo iki šiol nesibaigiantis Izraelio – arabų konfliktas. 1964 m. palestiniečiai sukūrė Palestinos išsivadavimo organizaciją PIO (jai vadovauja J. Arafatas) ir pradėjo partizaninį karą. Užsitęsusį konfliktą bandyta išspręsti aukščiausiu lygiu, derybų keliu. Tokie bandymai buvo 1979 m. Egipto prezidentas A. Sadatas pradėjo derybas su Izraeliu, bet jis buvo nužudytas egiptiečių kariškių. 1993 m. derybų keliu bandė išspręsti problemą I. Rabinas ir J. Arafatas. 1999 m. – I. Rabinas buvo nužudytas žydų fanatikų. „Problemos sprendimą sunkina, kad radikaliai nusiteikusios palestiniečių organizacijos “Hamas”, “Hezbollah”, “Amal” taip pat ir žydai radikalai ir neketina problemą spręsti derybų keliu. Taip iki šiol šis rajonas Artimuosiuose Rytuose tebėra kariaujanti žaizda.“

Bandymas spręsti konfliktą ir ateities vizija

2003m. pavasarį buvo įžiebta viltis, kad įsisenėjęs Izraelio ir palestiniečių konfliktas galiausiai bus pradėtas konstruktyviai reguliuoti. Izraelio vyriausybė pritarė „kelio gairių“ taikos planui. Keturšaliame (jį rengė JT, ES, Rusija, JAV) plane atsižvelgta į abiejų konfliktuojančių pusių reikalavimus, kad būtų galima pasiekti ilgalaikę taiką regione. Jis numato savarankiškos Palestinos valstybės įkūrimą iki 2005 metų. Palestiniečiai nedelsdami sutiko su šiuo planu. Izraelio ministras pirmininkas dabartinę palestiniečių žemių kontrolę net pripažino esant okupacija.

Prasideda pataisų brūzgynas

Visa tai – didžiulis žingsnis taikos link. Tačiau pirminį optimizmą turėjo atšaldyti tai, kad Izraelis, pasikonsultavęs su JAV, ėmė siūlyti savo pataisas ir net skelbti reikalavimus. Tiesa, jų ne tiek daug (14, nors buvo planuota iki 100 pataisų), kad grėstų neišvengiamas proceso žlugimas. Ir vis dėlto Izraelio keliamos išankstinės sąlygos vertė abejoti „kelio gairių“ plano gyvybingumu.

Vienpusio požiūrio apraiškos

Taikos planas numato, kad pirmajame jo etape smurtą turi nutraukti abi konflikto pusės. Šiai nuostatai palestiniečių administracija iš esmės pritaria. O Izraelio vyriausybė reikalauja, kad palestiniečių vadovybė pirmiausia pati susidorotų su savo kovotojais – tai esanti esminė sąlyga bet kokiai taikos derybų pažangai. Izraelis į palestiniečius žiūri kaip į nedalomą vienetą. Arba visi palestiniečiai, sudėję ginklus sėda prie derybų stalo, arba jie visi – teroristai, su kuriais nėra ko tartis.

Nelygios svorio kategorijos

Nepasitikėdamas pasaulio bendrija, kuri dažnai palankesnė arabams, Izraelis laikosi nuostatos, kad visą procesą prižiūrėtų tik jo sąjungininkė Amerika. Plane minimas Saudo Arabijos ir Arabų lygos taikos iniciatyvas Izraelis reikalauja išbraukti. Vieninteliu legitimiu taikos iniciatyvų šaltiniu jis laiko Vašingtoną. Jei Izraeliui pavyktų „prastumti“ sąlygą, kad JAV vadovautų visam taikos procesui, pakistų proceso struktūra. Dabar yra Palestina ir Izraelis, kuriuos prižiūri minėtas ketvertas (ES, JT, JAV ir Rusija), o būtų Palestina ir Izraelio bei JAV aljansas, kurio niekas neprižiūri. Atitinkamos būtų ir pasekmės.
Spąstai būsimajai valstybei

Be to Izraelis iš principo paneigia būsimos Palestinos valstybės suverenumą. Jis reikalauja, kad Palestina neturėtų ginkluotojų pajėgų, o jos oro erdvę bei sienas kontroliuotų Izraelis. Jei palestiniečiai sutiktų taptų aišku, kad ginkluotas pasipriešinimas tik suaktyvės. Be to, Izraelis net nesirengia svarstyti žydų naujakurių gyvenviečių galimo iškėlimo iš būsimos Palestinos valstybės teritorijos. Jų pasilikimas būtų itin palankus argumentas Izraeliui bet kokiu pretekstu kištis į Palestinos valstybės vidaus reikalus.

Raktas – Vašingtono rankose

Peržvelgus Izraelio reikalavimus, susidaro įspūdis, kad laikomasi principo „viskas arba nieko“. Tokia startinė pozicija nėra daug žadanti. Ir šis taikos planas gali sulaukti tokios pačios lemties, kaip ir kitos iniciatyvos ar net pasirašytos sutartys. Kada ir apskritai ar bus sutarta, neaišku. Kol Izraelis bus užsispyręs, tol taikos regione nebus. O užsispyręs jis bus tol, kol Jungtinės Valstijos jam leis taip elgtis. Todėl galiausiai problemos sprendimo raktas yra ne Artimuosiuose Rytuose, bet Vašingtone.
Izraelio karinė galia ir galimybės
Netrūksta ir karinių grėsmių, arba pavojų išoriniam valstybės saugumui ir išlikimui. Izraelis apsuptas priešiškų arabų valstybių, jo ypatinga geopolitinė padėtis itin veikia valstybės nacionalinį saugumą. Valstybė beveik neturi strateginio gylio – visi pagrindiniai miestai, pramonės resursai, karinės bazės lengvai pasiekiami arabų armijų. Tokia geografinė padėtis Izraeliui nesuteikia galimybės kariauti nei intensyvaus, nei mažo intensyvumo karo. Mažo intensyvumo konfliktas neabejotinai padarytų didelę žalą Izraelio visuomenei, ekonomikai, o intensyvus puolimas gali tiesiog nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus. Dėl to Izraelio saugumo politikos strategai stengiasi neleisti kilti kariniam konfliktui Izraelio teritorijoje, o visus gynybinius veiksmus nukreipia į arabų valstybių teritorijas. Siekiu padidinti strateginį gylį galima puikiai paaiškinti ir palestiniečių teritorijų okupaciją, įtvirtintą dar 1967 m.; čia ir slypi esminės žydų ir arabų konflikto šaknys.

Puikiai parengtai, mobiliai Izraelio kariuomenei keliami du pagrindiniai uždaviniai – minimizuoti radikalių teroristinių išpuolių tikimybę ir būti pasirengus intensyviam išoriniam karui. Priešiškai nusiteikusių gretimų arabų valstybių kariuomenės yra daug gausesnės. Tačiau žydų kariuomenė remiasi ne tik stipriu pasitikėjimu savo jėgomis, įprastine ginkluote ir milžiniškais resursais. Žydai turi branduolinį ginklą ir tai kaimynai gerai žino. Paprastai šnekant, potencialus priešas turi žinoti, kad kariauti jam neapsimoka. Dar 1974 m. Izraelio premjeras Y. Rabinas pasakė garsiąją frazę: “Izraelis niekada nepanaudos branduolinio ginklo”. Tačiau lyg juokais pridūrė: “Mes negalime sau leisti būti antri”. 1997 m. Izraelis turėjo apie 400 termobranduolinių ir atominių ginklų. Izraelis turi ir tokio ginklo paleidimo sistemas, eskadriles F-16 ir mobilias paleidimo sistemas. Įvairių nepriklausomų agentūrų duomenimis, gynybos pajėgos turi ir tarpkontinentines balistines raketas “Ofec”, galinčias nešti ginklą net 6000 mylių. Nepriklausomi tyrimų centrai skelbia, kad ši šalis turi ir biologinių bei cheminių ginklų. Galima paklausti, kam gi aš apie tai pasakoju. O gi tam, kad suprastumėme, kokia didelę karinę galią turi Izraelis, kas gali laukti valstybės, konfliktuojančios su juo ir kaip tie konfliktai gali paveikti tarptautinę sistemą.

Šių dienų aktualijos

Visi bandymai tartis iki šiol baigdavosi nesėkmėmis. Nei Izraelio karinė galia, nei JAV kišimasis nenumalšino palestiniečių noro gyventi laisvai ir nepriklausomai, nesustabdė partizaninių išpuolių, kuriais beje tik ir gali remtis dauguma mažesnių ir silpnesnių šalių. Tiek JTO, tiek daugelis didžiųjų pasaulio valstybių individualiai kalba ir siūlo taikų konflikto sprendimo būdų. Tačiau ar atsiras jėga, sugebanti suvaldyti šį „nesantaikos liūną“.

Kaip žinome, šiomis dienomis labai daug kalbama apie PIO (palestinos išsivadavimo organizacija) lyderio Yassero Arafato sunkią sveikatos būklę. Kai kurių šaltinių teigimu, po keleto dienų jau turėtų įvykti jo laidotuvės. „Apie palestiniečių lyderio Yassero Arafato mirtį oficialiai turi būti paskelbta trečiadienį, jo būstinėje Ramaloje, žurnalistams sakė vienas palestiniečių pareigūnas.
Aukšti Izraelio pareigūnai (min.pirmininkas Arielis Scharonas ir ministrų kabinetas) buvo susirinkę į posėdį, kuriame aptarė galimas laidotuves.

Šia žinią vienos informacijos priemonės sutinka kaip galimą santykių atšilimą, nes tiek Izraelis, tiek JAV laiko Y.Arafatą „smurto kurstytoju“. Tačiau patys palestiniečiai palaiko savo lyderį (tai akivaizdu iš to, kaip gyventojai elgiasi jam gilint „mirties patale“), jo formuojamą politiką ir jam mirus sunku tikėtis gyventojų, o ypač tarp jų esančių daugelio sukilėlių pritarimo, santykių gerinimui su krikščioniškuoju kaimynu. Bet kokie naujos valdžios bandymai derėtis gali sukelti naujus neramumus pačioje Palestinoje ir kruvinus teroristinius grupuočių išpuolius už jos teritorijos ribų, kas be abejo dar labiau pakenktų tarptautinės sistemos vystymuisi ir tarptautinių organizacijų (JTO, NATO) įvaizdžiui, nes akivaizdu, jog jos efektyvių priešnuodžių prieš terorizmą ir partizaninį karą dar neišrado.

Priedas

Priede pateiksiu kariaujančių pusių valstybines vėliavas ir teritorijas, kuriose vyksta pagrindiniai kariniai veiksmai.

Izraelio valstybinė vėliava. (Palestinai nepriklausomybė nesuteikta ir valstybinės vėliavos ji oficialiai neturi).

Izraelio valstybė su į ją įeinančiu Gazos sektoriumi, musulmonų apgyvendintu Vakarų krantu ir kaimyninėmis valstybėmis.

Irako valstybinė vėliava, naudojama tik nuo 2004m. JAV ir pagrindinės jos sąjungininkės D.Britanijos valst.vėliavos.

Irako politinis žemėlapis. Pagrindiniai mūšiai vyko sostinėje Bagdade ir daugelyje kitų didesnių miestų (Al Basra, Faludža).

Išvados

Taigi išnagrinėję du didžiausius šio meto karinius konfliktus matome, kad pasaulis dar tikrai netobulas. Kariaujama tiek religiniu, tiek politiniu pagrindu, kartais norint tiesiog atsiimti okupuotas teritorijas (Izraelio-Palestinos karo atveju), kartais apsaugoti valstybes nuo šiuo metu ypač didelę grėsmę saugumui keliančio terorizmo (Irako, Afganistano karai). Nors plinta ir stiprėja demokratija, tačiau nėra ir galbūt nebus taip, kad viską būtų galima išspręsti diplomatinėmis priemonėmis. Visi supranta, kad karas yra pražūtingas, visapusiškai kenkia tiek valstybių ekonominei, tiek kultūrinei ar politinei raidai, kainuoja daug gyvybių (pvz. per Antrą pasaulinį karą žuvo apie 50 mln. Žmonių) tačiau atrodo, kad išvadų „pasaulio galingieji“ padaryti nesugeba, nors negalima sakyti, kad bandymų nebūta. Pasaulį valdomą žodžio, o ne ginklo bandė įsivaizduoti tiek Tautų lygos kūrėjai šio amžiaus pradžioje, tiek dabar bando tai daryti JTO atstovai. Išvada būtų tokia – pirmiesiems nepasisekė visiškai (kilo Antrasis pasaulinis karas), o antriesiems nesiseka dabar. Galbūt teisūs tie, kurie sako, jog karinės jėgos dominavimas nėra blogas dalykas, jei jis subalansuotas? Galbūt ir šių dienų pasaulyje bus ramu ir nekils karų, jei viena jėga sugebės tinkamai priešintis kitai? Tačiau kas gali atsverti JAV galią, ką slepia islamistiniai kraštai, ką gali pademonstruoti Rusija pasibaigus Sovietų Sąjungos erai? Mes galime tik spėlioti ir tuo pačiu tikėtis, jog globalizacija, naujos technologijos ir demokratėjanti visuomenė sudarys sąlygas ateityje išvengti karinių konfliktų.

Literatūros ir internatinių nuorodų sąrašas

1. “ Irako krizė – faktai, priežastys pasėkmės.” http://www.geocities.com/rb_free_speach/Iraq2.htm#_Toc35995785, 2004m.lapkričio 11d.
2. “War in Iraq,” http://edition.cnn.com/SPECIALS/2003/iraq/ 2004m.lapkričio 12d.
3. “Kaip JAV sužinos, kad laimėjo karą Irake?”, Atgimimas http://www.atgimimas.lt/Karas_Irake/index.php?ncandidate=1048493085, 2004m.lapkričio 09d.
4. “Efektyvią pergalę Irake nulėmė informacija”,Ryšių technikos naujienos, http://www.rtn.lt/rtn/0303/irake.html,2004m.lapkričio 16d.
5. Freedman L. The changing forms of military conflict / Survival, Berlin, 1998/1999,p.32-36.
6. Cornetta C. Burning Down the House: How Iraq War Will Affect the International System. The Project on Defense Alternatives,London, 2003, p.16-21.
7. “Reikšmingiausi šaltojo karo konfliktai ir krizės”, http://www.kalnieciai.lt/zenius/istorija/apibendrinimai/saltaskaras.html, 2004m.lapkričio 08d.

8. Račius E., ”Vilties blyksnį temdo senų nuotaikų migla”, http://www.tspmi.vu.lt/files/tpkomentarai, 2004m. lapkričio 13d.

9. Perednis A., “Nesibaigiantis mūšis dėl pažadėtosios žemės”, http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=661&kas=straipsnis&st_id=1951, 2004m.lapkričio 08d.

Leave a Comment