Šengeno erdvė, Europos pilietybės perspektyva

Įvadas

Vos per pusę šimtmečio Europos Sąjunga (ES) pasiekė svarbių dalykų. Savo valstybėms narėms ji užtikrino taiką, o piliečiams  gerovę. Ji sukūrė bendrą Europos valiutą (eurą) ir sienų nedalijamą bendrąją rinką, kurioje laisvai juda prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas. Turėjusi šešias valstybes nares, ji tapo galinga jėga prekyboje, pasaulio lydere aplinkos apsaugos srityje ir dosniausia besivystančių šalių rėmėja.
Referate “Šengeno erdvė” ir Europos pilietybės perspektyva , norečiau aptarti kas tai yra “Šengeno erdvė”, valstybes nares, Šengeno erdvės saugumą, Lietuvos įstojimo į Šengenos erdvę galimybes. Taaip pat pakalbėti apie ES pilietybę, jos nauda Lietuvai.

Šengeno erdvė, kas tai?

1985 m.penkios ES valstybės ( Belgija, Liuksenburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija) susitarė panaikinti bet kokią tarp jų keliaujančių žmonių kontrolę. Taip atsirado vidaus sienų neturinti teritorija, kurią imta vadinti Šengeno erdve, ( Šengenas yra Liuksenburgo miestas, kuriame buvo pasirašytas šis susitarimas).

Šengeno valstybės šioje erdvėje nustatė bendrą vizų politiką ir susitarė įvesti veiksmingą kontrolę prie išorės sienų. Tikrinimai prie vidaus sienų gali būti atliekami tik ribotą laiką, jei tai tikrai būtina dėl viešosios tvvarkos ar nacionalinio saugumo.

Pamažu Šengeno erdvė plėtėsi. Šiuo metu jai iš esmės priklauso visos ES šalys ir Islandija bei Norvegija, o susitarimas tapo sudedamąja ES sutarčių dalimi. Vis dėl to 10 šalių, kurios prisijungė prie ES 2004 m., nėra pilnateisės Šengeno edvės na

ares. Be to, Airija ir Jungtinė Karalystė nedalyvauja susitarimuose dėl sienų, kontrolės ir vizų.

Šengeno valstybių piliečiams keliaujant Šengeno erdvėje vizos nereikia. Turint atvykimo į kurią nors Šengeno valstybę vizą, galima savaime laisvai keliauti visoje Šengeno erdvėje, išskyrus Airiją ir Jungtinę Karalystę.
Į Šengeno erdvę norinčiai įsilieti valstybei keliami tam tikri reikalavimai: patikima išorinės sienos apsauga, užsieniečių įvažiavimo į šalį kontrolė, veiksmingas policijos bendradarbiavimas, Šengeno informacinės sistemos diegimas ir veiksminga vizų politika.

Šengeno valstybės

Šengeno erdvei dabar priklauso šios šalys:
Belgija, Liuksenburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija nuo 1985 m. birzelio 14 d.
Italija nuo 1990 m. lapkričio 27 d.
Ispanija ir Portugalija prisijungė 1991 m. birželio 25 d.
Graikija nuo 1992 m. lapkričio 6d.
Austrija nuo 1995 m. balandžio 28 d.
Danija, Suomija, Švedija, Norvegija, Islandija 1996 m. gruodžio 19 d.

Šengeno erdvės saugumas

Saugumą Šengeno erdvėje užtikrina sustiprinta išorinių sienų kontrolė, intensyvėjantis Šengeno šalių policinis irr teisinis bendradarbiavimas, bendros Šengeno šalių vizų politikos vykdymas ir Šengeno informacinės sistemos funkcionavimas.

Šengeno informacinė sistema (SIS) – kompiuterinė duomenų bazė, kurioje kaupiami duomenys apie nepageidaujamus asmenis (dėl jų padarytų kriminalinių nusikaltimų, bandymo neteisėtai patekti į šalį ir t.t.), ieškomus asmenis, pavogtus daiktus (identifikacijos korteles, ginklus, transporto priemones) ir t.t. Centrinė Šengeno informacinė sistema yra įsikūrusi Strasbure. Ji yra susieta su kiekvienos valstybės narės nacionalinėmis Šengeno informacinėmis sistemomis. Teisę naudotis šioje sistemoje kaupiamais duomenimis turi valstybių narių policijos, pasienio, imigracinių tarnybų, muitinių pa

areigūnai.

Teisė laisvai judėti
Asmens teisė laisvai judėti ES iškelia valstybėms narėms saugumo klausimus, nes patikrinimai buvo panaikinti beveik prie visų Sąjungos vidaus sienų. Kaip atsvara tam buvo įdiegtos papildomos saugumo priemonės prie ES išorės sienų. Tai padaryta todėl, kad teise laisvai judėti Sąjungoje gali naudotis ir nusikaltėliai. Norėdamos įveikti tarptautinį nusikalstamumą, ES nacionalinės policijos ir teisminės institucijos turi bendradarbiauti.
Laisvės, saugumo ir teisingumo sąvokos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Laisvė didžia dalimi tampa bereikšme, jei žmonės negali gyventi saugiai, jei jų negina tokios teisinės sistemos, kuriomis jie galėtų pasitikėti.
1999 m. spalio 15–16 d. Europos Vadovų Taryba surengė specialų susitikimą Tamperėje (Suomija) teisingumo ir vidaus reikalų klausimams aptarti. ES vadovai susitarė dėl labai aiškios ir ambicingos veiksmų programos – iki 2004 m. privalomų įgyvendinti 60 priemonių, siekiant paversti Sąjungą „laisvės, saugumo ir teisingumo erdve“. Europos Komisijai buvo pavesta stebėti ES pažangą, kuri vertinama pagal rezultatų įvertinimo suvestinę.
Tamperėje buvo aptarti šie pagrindiniai klausimai:
• bendra ES prieglobsčio ir migracijos politika;
• tikrai europietiška teisingumo erdvė;
• bendra Sąjungos kova su nusikalstamumu;
• aktyvesni išoriniai veiksmai.
Vienas iš svarbiausių žingsnių supaprastinant judėjimą Europos Sąjungoje buvo žengtas 1985 m., kai Belgijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės mažame Liuksemburgo pasienio miestelyje Šengene pasirašė sutartį, kuria buvo nuspręsta panaikinti visus, nepriklausomai nuo pilietybės, asmenų patikrinimus prie bendrų sienų, suvienodinti pa

asienio kontrolę prie sienų su ne ES valstybėmis ir įgyvendinti bendrą vizų politiką. Kertant jos išorės sienas, ES piliečiams pakanka parodyti tik tapatybės kortelę arba pasą.
Nėra siekiama sukurti „Europos tvirtovę“, bet norima palengvinti žmonėms legalų įvažiavimą į Europos Sąjungą ir suteikt jiems teisę laisvai joje judėti. Tačiau tuo pačiu ES yra pasiryžusi įveikti žmones išnaudojančių nusikalstamų gaujų veiklą.

Šengenas ir Lietuva
Lietuva 2007 metų rudenį rengiasi įsitraukti ir į Šengeno erdvę – ES teritoriją be vidaus sienų. Visos valstybės, siekiančios narystės Europos Sąjungoje, turi pasirengti perimti ir įgyvendinti Šengeno normas iki narystės ES dienos (išskyrus reikalavimus dėl vidinių sienų kontrolės panaikinimo, Šengeno informacinės sitemos įdiegimo ir keleivių srautų oro uoste atskyrimo – jiems įgyvendinti numatytas ilgesnis laikotarpis).
Siekiant laiku ir tinkamai pasirengti būsimai narystei Šengene, Lietuvoje:
 2000 m. gruodžio 1 d. buvo pradėtas įgyvendinti PHARE projektas, kurio tikslas – pasirengti Šengeno acquis perėmimui ir įgyvendinimui bei nacionalinės SIS atkūrimui.
 Projekto vertė yra 5,5 mln. EUR, iš kurių 4 mln. skyrė PHARE, o 1,5 mln. EUR Lietuva.
 Jį sudarė dvi dalys – mokymo ir investicijų į techninę ir programinę įrangą. Per dvejus metus buvo surengta 160 mokymo seminarų (iš jų 141 Lietuvoje ir 19 Suomijoje).
Parengtas Nacionalinis Šengeno acquis priėmimo veiksmų planas, kuriame nustatytos konkrečios priemonės, kurias Lietuva turi įgyvendinti, siekdama tinkamai ir laiku pasirengti dalyvauti Šengeno bendradarbiavime.
Didžiausių investicijų ir laiko sąnaudų pareikalavo to

okių priemonių, kaip išorinių sienų (sienų su Rusijos Federacija (Kaliningrado sritimi ir Baltarusija) kontrolės sustiprinimas (reikiamos įrangos ir infrastruktūros įdiegimas, personalo mokymai), oro uostų pertvarkymas, atsižvelgiant į Šengeno reikalavimus (keleivių, atvykusių iš Šengeno erdvės ir kitų šalių srautų atskyrimas, pasirengimas įgyvendinti bendrą vizų politiką) įgyvendinimas.
Taigi pagrindinė Šengeno bendradarbiavimo idėja: įgyvendinti laisvo asmenų judėjimo principą atsisakant reguliarios vidinių sienų kontrolės (t.y. bet kuris asmuo, nepriklausomai nuo jo pilietybės, kirtęs sieną, turi teisę laisvai judėti šioje erdvėje

Nors pasirengimo stojimui į Šengeno erdvę laikotarpis jau persirito į antrą pusę, dar liko daug nebaigtų darbų. Siekiant, kad nė žingsniu nebūtų atsiliekama nuo suplanuoto grafiko, šių metų pradžioje Vidaus reikalų ministerija pateikė Vyriausybei nutarimo projektą, kuriuo buvo siūloma įteisinti avansinį Šengeno priemonės projektų finansavimą. Šiai nuostatai Ministrų kabinetas pritarė ir dabar jau neliko jokių abejonių, kad planuoti darbai bus atlikti laiku.

Praėjusių metų rugsėjy į Lietuvą buvo atvykęs Europos Komisijos teisingumo komisaras Franco Fratini, tiesiogiai atsakingas už Šengeno erdvę, kuris pasakė, kad Lietuvoje viskas daroma gerai, ir jis tik etikos sumetimais nesiryžta reitinguoti valstybių pasirengimo prisijungti prie Šengeno erdvės. Prisijungimas prie Šengeno erdvės – sunkiai įsibėgėjantis procesas, bet kai jis įsibėgėja, darbai vyksta plačiu frontu. Šiuo metu iš 45 suplanuotų Šengeno priemonės projektų, 55 procentai pradėti įgyvendinti. Visos, prekių, paslaugų ir darbų sutartys turi būti pasirašytos iki šių metų gruodžio 31 dienos, o projektų įgyvendinimas tęsis iki 2007-ųjų rugsėjo mėnesio pabaigos.
Europos Sąjungos pilietybė

Sąjungos pilietybės įvedimas sukūrė tiesioginį ryšį tarp Europos integracijos ir žmonių, kuriems tarnauti ji sukurta. Sąjungos pilietybė suteikia konkrečias civilines teises. Kaip Sąjungos piliečiai valstybių – narių piliečiai gali laisvai judėti visoje Sąjungoje ir apsigyventi, kur patinka. Jie turi teisę balsuoti ir bolotiruotis vietiniuose rinkimuose toje šalyje, kurioje gyvena. Tai sukelia tam tikrų padarinių. Norėdamos iš tikrųjų tai įdivendinti, kai kurios valstybės – narės turi papildyti savo konstitucijas. Piliečiai turi tas pačias teises ir rinkimuose į Europos Parlamentą. Be to, kiekvienas pilietis turi teisę Europos Parlamentui pateikti peticiją tiesiogiai jį liečiančiu klausymu arba savo prolemas gali išdėstyti ombudsmenui. Bendrijai nepriklausančiose valstybėse Sąjungos pilietis turi teisę į visų ten atstovaujamų valstybių – narių diplomatinę ir konsulinę aupsaugą. Sąjungos pilietybė nedubliuoja nacionalinės ( įprastinės) pilietybės ir žmonės gali išlaikyti nacionalinį identitetą.

ES pilietybės kūrimosi kontekstas ir tikslai: nuo Romos iki ES konstitucinės sutarties
Apžvelgiant ES pilietybės kūrimosi istoriją ir tikslus, skiriami keli laikotarpiai, kurių pirmasis prasideda aštuntajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje, kai dar buvo gaji politinės sąjungos ir europitiško identiteto kūrimosi idėja. Devintame dešimtmetyje orientuojamasi į bendros rinkos kūrimą, ir ideologiniai klausimai lieka nuošalyje. Dešimtame dešimtmetyje grįžtama prie demokratijos ir legitimumo svarbos. Apžvelgiant šiuos tarpsnius, matyti ES pilietybės idėjos transformacija.
Pirmaisiais Benrdijų egzistavimo metais pilietybės kūrimosi galimybė nebuvo svarstoma, nes tai buvęs per drąsus žingsnis. Europos Bnedrijas įsteigiančioje Romos sutartyje minimi Europos žmonės. Nors Romos sutartyje pateikiama grynai ekonominė laisvo asmenų judėjimo koncepcija, ji nebuvo keičiama beveik trisdešimtmetų. Pagal Romos sutarties reikalavimus laisvas asmenų judėjimas apima šias problemas:
 „Drbuotojo“ koncepcija.
 Teisę į darbą Europos Bendrijoje.
 Darbuotojų diskriminaciją pagal pilietybą.
 Šalių narių socialinės apsaugos sistemų suderinimą. Darbuotojo kvalifikacijos ir išsimokslinimo pripažinimą.
 Laisvo darbuotojų judėjimo apribojimus (apribojimai valstybiniam sektoriui, apribojimai remiantis vieąąja tvarka ir pan.)
ES pilietybės koncepcija susikūrė už laisvo asmenų judėjimo koncepcijos ribų. Iš tiesų terminas „laisvas asmenų judėjimas“ pradėtas vartoti kartu su terminu ‚ES pilietybė“ nuo 1970 m. tuo tarpu laisvo asmenų judėjimo pilietybės aspektai pradėti nagrinėti tik 1998 m. Europos Bendrijos tikslas yra siekti visiškos ekonominės integracijos. Taigi ir laisvas asmenų judėjimas atskleidžia grynai ekonominius siekius. Dėl šios priežasties sutartis nenurodo visiškos asmenų judėjimo laisvės. Romos sutartimi siekiama sukurti bendrą „ darbo jėgos rinka“, kuri pasitarnautų nedarbo, kvalifikacijos ir panašių problemų netolygumų sprendimui. Tačiau net ir Romos sutartyje atskleisti ne tik ekonominiai tikslai, taip pat padėti pagrindai ir socialiniams padariniams spręsti( pensijų, pašalpų ir kt. klausimai).
1976 m. Taryba priėmė sprendimą 1979 m. surengti visuotinius ir tiesioginius Parlamento rinkimus, taip užtikrinant tiesioginį piliečių atstovavimą bei integracijos demokratiškumą. 1981 m. buvo nuspręsta isteigti bendrą pasą. Nors aštuntajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje iš dalies pasireiškė Europos integracijos stagnacija, tačiau buvo suvokta piliečių įtraukimo ir dalyvavimo svarba.
Negalima nepaminėti 1985 m. penkių Europos Bendrijos valstybių( Belgijos, Liuksenburgo, Danijos, Prancūzijos ir Vokietijos) pasirašytos Šengeno sutarties, kurios tikslas buvo panaikinti visišką vidinių sienų kontrolę tarp valstybių signatarų.
1987 m. įsigaliojęs Suvestinis Europos aktas garantavo šalių narių piliečių pagrindinę teisę, laisvą judėjimą Bendrijos teritorijoje įsidarbinimo tikslais. Tai buvo viena iš bendrijos rinkos variklių.
Mastrichto sutartyje( arba ES sutartis), pasirašytoje 1992 m.(ESS įsigaliojo 1933 m. lapkričio 1d.), buvo įsteigta ES pilietybė. Tai reiškia, kad vėl buvo grįžta prie politinių svarstymų apie sukurtos ES demokratiškumą. Sutartyje yra įteisintos pilietinės ir politinės teisės. Šioje sutartyje buvo nuspręsta laikytis bendrų interesų šiose srityse:
 Prieglobsčio politikoje;
 Amsenų, vykstančių per išorines ES sienas, atžvilgiu;
 Atvykimo ir judėjimo sąlygos trečiųjų valstybių piliečių atžvilgiu,
 Nuolatinio gyvenimo sąlygos;
 Kova su nelegaliu darbu, imigracija ir gyvenimu.

ES pilietybė nereiškia, kad bet kuris ES pilietis bet kurioje ES valstybėje turi vienodas teises. Kiekviena valstybė turi nustačiusi savo pilietines ir politines teises bei pareigas, ir jos pasirinktinai taikomos kitų ES valstybių piliečiams. Amsterdamo sutartimi buvo nustatytos pagrindinės diskriminacijos draudimo sritys: draudžiama diskriminacija lyties, rasės, tautybės, kilmės, religijos ar tikėjimo, neįgalumo ar amžiaus pagrindu. Tačiau iki šiol šios taisyklės tiesioginio veiksmo poveikio kaip ir neturi.
1997 m. pasirašytoje Amsterdamo sutartyje nebuvo įvesta jokių pakeitimų dėl ES pilietybės, tik pridurta, kad ES pilietybė nepakeičia necionalinės pilietybės, o yra įsteigiama kaip šalutinė. Tokiu būdu buvo pakartotas valstybių narių ryžtas suteikti savo piliečiams, gyvenantiems kitose šalyse narėse, paplidomų teisių , tačiau buvo susilaikyta nuo gilesnės politinės integracijos. Kalbant apie laisvą asmneų judėjimą ES, Amsterdamo sutartis yra viena svarbiausių datų, nes iki Amsterdamo sutarties laisvo asmenų judėjimo koncepcija buvo glaudžiai susijusi su darbo jėgos judėjimu.
Nicos sutartis dėl ES sutaries, Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų, pasirašyta 2001 m. vasario 26 d. inicijuoja ES institucijų reforma, kuri buvo būtina ES plėtros priekaida. Veto teisę ES valstybės išlaikys dėl konstitucinės raidos, daugumos socialinės apsaugos, iždo politikos, sienų aosaugos, ekonominio ir finansinio bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis, sveikatos ir švietimo politikos klausimais. Numatyta, kad daliai sričių bendro sprendimo procedūros arba kvalifikuotos balsų daugumos principas bus imtas taikyti vėliau arba priėmus paplidomus aktus.
Europos konvencija dėl pilietybės
Konvencija buvo pasirašyta Strasbūre 1997.10.06.
Valstybės, Europos Tarybos narės, ir kitos valstybės, šios Konvencijos signatarės, manydamos, kad Europos Tarybos tikslas yra labiau suvienyti savo narius; atsižvelgdamos į tai, kad yra labai daug tarptautinių dokumentų, susijusių su pilietybe, kelių valstybių pilietybe ir bepilietybe. Pripažindamos, kad sprendžiant su pilietybe susijusius klausimus, būtina atsižvelgti į valstybių teisėtus interesus, taip pat į asmens teisėtus interesus; norėdamos skatinti teisės principų, susijusių su pilietybe, nuoseklią plėtrą, taip pat jų priėmimą vidaus teisėje ir norėdamos išvengti, kiek įmanoma, bepilietybės atvejų. Norėdamos išvengti diskriminacijos sprendžiant su pilietybe susijusius klausimus. Pažymėdamos įvairius valstybių požiūrius į kelių valstybių pilietybę ir pripažindamos, kad kiekviena valstybė savo vidaus teisėje gali savarankiškai nustatyti pasekmes, susijusias su tuo, kad jos pilietis įsigyja arba turi kitą pilietybę. sutikdamos, kad būtų pageidautina priimti tinkamus sprendimus dėl teisinių pasekmių, kurias sukelia kelių valstybių pilietybė, ir ypač dėl kelių valstybių piliečių teisių ir pareigų. Manydamos, kad būtų pageidautina, jog dviejų arba daugiau valstybių, kurios yra šios Konvencijos Šalys, piliečiai turėtų atlikti karo tarnybos prievolę tik vienoje šių valstybių. manydamos, kad būtina skatinti už pilietybės klausimus atsakingų nacionalinių valdžios institucijų tarptautinį bendradarbiavimą, susitare:
 II skyrius – Bendrieji pilietybės principai
3 straipsnis – Valstybės kompetencija
1. Kiekviena valstybė pagal savo teisę nustato, kas yra jos piliečiai.
2. Kitos valstybės šią teisę pripažįsta tiek, kiek ji atitinka tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir teisės principus, paprastai sietinus su pilietybe.
4 straipsnis – Principai

Kiekvienos valstybės, kuri yra šios Konvencijos Šalis, teritorijoje pilietybei taikomos teisės normos grindžiamos šiais principais:
a) kiekvienas asmuo turi teisę į pilietybę;

b) būtina vengti bepilietybės;

c) negalima savavališkai atimti iš bet kurio asmens pilietybės;

d) valstybės, kuri yra šios Konvencijos Šalis, piliečio ar pilietės santuokos sudarymas su užsieniečiu ar užsieniete arba tokios santuokos nutraukimas, taip pat vieno iš sutuoktinių pilietybės pakeitimas santuokos metu savaime nekeičia kito sutuoktinio pilietybės.
 III skyrius – Pilietybei taikomos teisės normos.
6 straipsnis – Pilietybės įgijimas
1. Kiekviena valstybė, kuri yra Konvencijos Šalis, užtikrina, kad pagal jos nacionalinę teisę įgyti pilietybę ex lege galėtų šie asmenys:
a) vaikai, kurių tėvai jų gimimo metu buvo valstybės, kuri yra šios Konvencijos Šalis, piliečiai, išskyrus vidaus teisės numatytus vaikų, gimusių už šios valstybės ribų, atvejus. Vaikų, kurių tėvai nustatomi pripažinimo būdu, teismo sprendimu arba panašia tvarka, atžvilgiu kiekviena valstybė, kuri yra šios Konvencijos Šalis, gali nustatyti, kad vaikas įgyja pilietybę vidaus teisės nustatyta tvarka;
b) šios valstybės teritorijoje rasti vaikai, kurie priešingu atveju būtų asmenimis be pilietybės.
2. Kiekviena valstybė, kuri yra šios Konvencijos Šalis, užtikrina, kad jos teritorijoje gimę vaikai, kurie gimus neįgyja kitos pilietybės, įgytų šios valstybės pilietybę pagal jos vidaus teisę. Pilietybė suteikiama:
a) gimus ex lege; arba
b) vaikams, kurie lieka be pilietybės, vėliau, kai vaikas arba kiti asmenys jo vardu pateikia prašymą atitinkamai institucijai valstybės, kuri yra šios Konvencijos Šalis, vidaus teisės nustatyta tvarka. Laikotarpis, kurį tokie vaikai privalo teisėtai ir nuolat gyventi šios valstybės teritorijoje iki prašymo pateikimo dienos negali viršyti penkių metų.
3. Kiekviena valstybė, kuri yra šios Konvencijos Šalis, užtikrina, kad jos teritorijoje teisėtai ir nuolat gyvenantys asmenys galėtų natūralizacijos būdu įgyti pilietybę. Nustatant natūralizacijos sąlygas, laikotarpis, kurį asmuo privalo nuolat gyventi šios valstybės teritorijoje iki prašymo pateikimo dienos, negali būti ilgesnis kaip dešimt metų.
4. Kiekviena valstybė, kuri yra šios Konvencijos Šalis, turi palengvinti pilietybės įgijimą pagal vidaus teisę šiems asmenims:
a) šios valstybės piliečių sutuoktiniams;
b) vaikams, kurių vienas iš tėvų yra šios valstybės pilietis ir kuriems taikoma 6 straipsnio 1 punkto (a) papunktyje nurodyta išimtis;
c) vaikams, kurių vienas iš tėvų pateikė prašymą įgyti šios valstybės pilietybę arba ją įgijo;
d) šios valstybės piliečių įvaikintiems vaikams;
e) asmenims, kurie gimė šios valstybės teritorijoje ir teisėtai bei nuolat joje gyvena;
f) asmenims, tam tikrą laikotarpį teisėtai ir nuolat gyvenantiems šios valstybės teritorijoje, iki jiems sukanka 18 metų; šio laikotarpio trukmė nustatoma pagal atitinkamos valstybės, kuri yra šios Konvencijos Šalis, vidaus teisę;
g) asmenims be pilietybės ir oficialų pabėgėlio statusą turintiems asmenims, kurie teisėtai ir nuolat gyvena šios valstybės teritorijoje.

Europos Konstitucija (I-10 straipsnis Sąjungos pilietybė)

1. Kiekvienas valstybės narės pilietis yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė papildo nacionalinę pilietybę, bet jos nepakeičia.
2. Sąjungos piliečiai turi šioje Konstitucijoje numatytas teises ir pareigas. Jie turi:
a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje;
b) teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai;
c) būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai;
d) teisę pateikti peticijas Europos Parlamentui, kreiptis į Europos ombudsmeną, taip pat raštu kreiptis į Sąjungos institucijas ir patariamuosius organus bet kuria Konstitucijos kalba bei ta pačia kalba gauti atsakymą.
Naudojimosi šiomis teisėmis sąlygas ir ribas nustato ši Konstitucija ir jai įgyvendinti skirtos priemonės.

Europos pilietybės nauda

Lietuvai tapus ES valstybe, turime Lietuvos ir bendrąją – ES pilietybę. Tai suteikia mums teisę ne tik laisvai keliauti, dirbti, mokytis, bet ir rinkti vietinę valdžią toje ES šalyje, kurioje gyvename, bei dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Nereikia pamiršti, kad Lietuva turės galimybę daryti įtaką Europos Sąjungos sprendimams – mūsų šalis turi atstovų Europos Parlamente ir ES Ministrų Taryboje.
Lietuvos piliečiams padaugėja galimybių įsidarbinti ir mokytis kitose Europos Sąjungos šalyse. Tiesa, kai kuriose iš jų laisvai dirbti galėsime tik po kelerių narystės matų. Be to, su migruojančiais gyventojais į kitas ES valstybes keliaus ir sosialinės garantijos, pensijos, motinystės pašalpos ir kitos socialinės išmokos. Tai reiškia, kad šias išmokas Lietuva savo piliečiams mokės nepriklausomai nuo to, kurioje ES valstybėje jie bus.
Pasieniuose su mūsų kaimynėmis – Lenkija ir Latvija – laipsniškai išnyksta kontrolės punktai, žmonėms nereikia juose gaišti laiko. Tuo tarpu Lietuvos sienos su Baltarusija ir Kaliningrado sritimi kartu tampa jau ir Europos Sąjungos sienomis, kos atidžiau saugomos ir prižiūrimos. Tačiau derėtų pasistengti, kad šios sienos neperkirstų žmogiškųjų kontaktų ir prekybinių srautų.

Išvados
Taigi, 1985 m. pasirašyta „Šengeno erdvės“ sutartis supaprastino judėjima Europos Sąjungos teritorijoje,buvo sukurta teritorija be vidaus sienu. Kurios dėka dabar galima daug lengviau keliauti, piliečiams kertant ES sienas užtenka parodyti tik tapatybės kortelę arba pasą. Šengeno sutarties dėka laisvai juda ne tik žmonės, bet ir prekes,valiuta. Na tokia sutartis turi ir trūkumu, yra bijoma dėl galimo padidėjusio nusikalstamumo, taip pat dėl nusikaltelių galėjimo laisvai keliauti europoje. Bet saugumuj užtikrinti yra sukurta Šengeno informacinė sistema (SIS), kurios dėka bendraudarbiaudamos šalys bando uzkirsti kelią nusikalstamumuj.
Sąjungos pilietybė suteikia konrečias civilines teises. Piliečiai gali laisvai judėti visoje Sąjungoje ir apsigyventi, kur patinka. Kiekvienas pilietis turi teisę Europos Parlamentui pateikti peticiją tiesiogiai jį liečiančiu klausimu arba savo problemas gali išdėstyti ombudsmenui. Suteikia galimybe įsidarbinti ar mokytis kitose ES šalyse.

Literatūros sąrašas
1. http://europa.eu/abc/eurojargon/index_lt.htm
2. http://europa.eu/scadplus/leg/en/lvb/l33020.htm
3. http://europa.eu/abc/12lessons/index10_lt.htm
4. http://www.etib.lt/site_files/teisinis/Europos%20konvencija%20del%20pilietybes.doc
5. Sutartis dėl Konstitucijos Europos, Vilnius 2005
6. Ties Europos greitkeliu : Briuselio užrašai , Algirdas Paleckis
7. Pilietybė ir socialine europos integracija, M. Taljūnaite , Mykolo Romerio universitetas, 2005

Leave a Comment