seiminė prezidentrinė Lietuva

TURINYS

Įvadas 1

1918 – 1940 seiminė prezidentinė Lietuva(konstitucijos) 2

Išvados 7

Literatūra 8

Turinys 9

ĮVADAS

1918 metų lapkričio 5 dieną buvo sudarytas pirmas nepriklausomas Lietuvos kabinetas kai vokiečiai pralaimėję karą, turėjo pasirašyti kapituliacijos sąlygas. Tokiu būdu susidarė naujos sąlygos Lietuvos nepriklausomybei plėtotis.

Vyriausybė pradėjo veikti, vaduodamasi vadinamaisiais laikinos konstitucijos pamatiniais dėsniais kuriuos išleido Valstybės Taryba savo sesijoje spalio mėnesio pabaigoje. Aukščiausiojo valdžios organo kompetencija buvo atiduota tarybos prezidiumui. Prezidiumas savo valdžią turėjo vykdyti per ministrų kabinetą atsakingą prieš Valstybės Tarybą. 1919 m. prezidiumą pakeitė prezidentas, kuris gavo teisę leisti įstatymus priimtus miinistrų kabineto. 1919m balandžio 4 dieną buvo pakeisti laikinos konstitucijos pamatiniai dėsniai ir išleista laikinoji Lietuvos konstitucija.

1920 metais gegužes 15 dieną steigiamasis seimas vienu balsu patvirtino Lietuvos vyriausybės nepriklausomybės atstatymą ir tuojau pareiškė, kad ji būsianti demokratinė respublika. Turėdamas uždavinį sudaryti valstybės konstituciją, steigiamasis seimas iš pradžių sudarė naują laikiną konstituciją, kuri buvo paskelbta 1920 birželio 10 diena.

Galutinė konstitucija buvo priimta tik 1922 rugpjūčio 1 dieną. Ir iki 1940 metu buvo iš leistos dar dvi konstitucijos.

Vienas pirmųjų Steigiamojo Seimo darbų buvo jo priimtoji ir ikišiolinio Valstybės Prezidento paaskelbtoji 1920 06 10 “Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija” (veikė iki pirmos nuolatinės Lietuvos Vyriausybės Konstitucijos įsigaliojimo- 1922 08 01. Paskelbta “Valstybės žiniose” 1922 08 06 Nr.: 100). Savaime suprantama, kad nuolatinės pastovios Konstitucijos suprojektavimas, paruošimas ir priėmimas,reikalavo ilgesnio laiko kadangi sudarė pamatinį Steigiamojo Seimo funkcijos elementą. Pats Steigiamojo Seimo buvimo fa

aktas, ypač atsižvelgiant į visos to laiko valstybiškai teisinės minties pagrindu dedamą demokratišką teisiškai konstitucinę koncepciją, griovė iki tol veikusią laikinąją 1919 04 04 konstituciją, kuri ir pati buvo numačiusi valstybės valdžios konstituciją tiktai iki Steigiamojo Seimo sušaukimo ir jį sušaukus savaime neteko jokios veikimo galios prieš steigiamąją, vadinasi, suvereninę, diktatūros pobūdžio, bet demokratinio valstybės “šeimininko” galią. Buvusiai 1919 04 04 laikinajai konstitucijai, 1920 05 15 automatiškai žlugus valstybė atsidūrė Steigiamojo Seimo diktatūroje. Steigiamasis Seimas paskelbiamas Lietuvos “suvereninės galios” reiškėju, visiškoje harmonijoje su bendrais demokratiniais principais. Steigiamasis Seimas tampa monopoliniu valstybės šeimininku. Steigiamasis Seimas jokios kadencijos neturi ir jo diktatūros laikinumas nėra teisinis ir pareina nuo jo paties valios, tai teisinės konstitucijos atžvilgiu jo diktatūra yra visiška ir absoliutinė.

Viskas Lietuvoje dar buvo valstybės kūrimo stadijoje, viskas buvo problematiška. Sovietų ir Leenkų jėga tuo metu buvo labai stipri, o ypač galėjo šiaip ar taip nulemti ir kitų fiziškai menkesnių lokalinių valstybės kūrybos jėgų darbo likimą, o tarp šių fiziškai mažesnių besireiškiančių jėgų besistengiančių sukurti ar išlaikyti jaunas nacionalines vietos valstybes, buvo kaip tik ir Lietuva. Steigiamojo Seimo funkcijos apima įvairiausias šios valstybės sritis ir įvairius sudėtingus jos elementus- Žemės Reformos ruošimą, šalies gynimą ir kariuomenę, valstybinę tarnybą, finansus, mokesčius ir t. t. Ypatingai Steigiamojo Seimo veikloje pirmą vietą užima tokie žymūs ir sv
varbūs taip vadinami organiškais įstatymai, arba sutartys, kurie tam tikra prasme paliečia ir materialinę Teisę. Buvo paskelbtas Lietuvos Universiteto statusas 1922 04 22d., kuris šiai pamatinei aukšto mokslo ir mokymo funkcijos įstaigai suteikia korporacinę organizaciją, pavesdamas jai viešosios teisės savivaldą valstybinių tarnybų eilėse. Antrasis įstatymas buvo dėl Žemės Reformos paskelbimo, kuris buvo paskelbtas 1922 04 03. Jis buvo ilgai ruoštos, visos eilės aukštesnių įstatymų iš dalies parengtas, sudaręs pagrindinę socialiai teisinę reformą, turįs pamatinę socialiai konstitucinę ir tuo pačiu politinę reikšmę Lietuvos ūkio, socialinių klasių ir tautiškai nacionalinių jėgų santykiavimo srity. Pagaliau 1920 17 12 Lietuvos taikos sutartis su Rusija, vadinasi, su RSFSR’u.

1922m. 08 01 Steigiamasis Seimas galutinai priėmė jo ilgai ruoštą pirmąją nuolatinę konstituciją, pavadintą “Lietuvos Valstybės Konstitucija”, kurią
1922 07 06 einąs respublikos prezidento pareigos Steigiamojo Seimo Pirmininkas (Aleksandras Stulginskis) progulmavo su viso Ministrų Kabineto sąstato kontrasignacija ir tą pačią dieną paskelbė “Valstybės žiniose” (Nr. 100). Ši konstitucija galiojo iki 1926 12 17 perversmo.

1927 04 12 iki 1928m. gegužės mėnesį buvo poperversminis valdžios laikotarpis. Šiuo laikotarpiu konstitucinė valdžios santvarka buvo aiškiai suardyta, tačiau vyriausybė palaikė 1922m.konstitucijos galiojimo fikciją. Buvo reikalinga nauja arba reformuota konstitucija ir vyriausybė tai suvokdama manė, kad šią problemą reikia spręsti “tautos balsavimu”- plebiscitu arba referendumu, nedalyvaujant šiame darbe Seimui; jau iš šių skleidžiamų minčių ir sumanymų, buvo aišku, kad vyriausybė nesijaučia esanti griežtai su
uvaržyta 1922m. konstitucijos ir, kad Seimo nebuvimo nelaiko laikinuoju “bėdos” reiškiniu, bet jausdamasi esanti faktine valdžia, kilusi iš perversmų, o ne iš konstitucijos, galvoja apie naujos konstitucinės santvarkos įsteigimą 1922m. konstitucijos numatytais keliais, bei jos pačios suprojektuotais principais ir laisvai pasirinkta, kad ir demokratine, bet ne senąja konstitucine tvarka.

Vyriausybė per visą 1927 04 12- 1928 05 14m. laikotarpį jokio įstatymo neišleido tik sudarė ir išleido eilę tarptautinių sutarčių, išleido kai kuriuos tokius reglamentinius valdymo aktus, kurie gali būti laikomi išeinančiais iš reglamentinės galios ribų ir kuriems reikia įstatyminės formos. Dar vienas darbas kurį to meto vyriausybė atliko – tai buvo 1927m. spalio ir gruodžio mėnesiais priimti du 1927m. biudžeto pakeitimai. Pastarieji to meto pakeitimai buvo priimti procedūra, nurodyta jų paskelbime: Ministrų Kabinetas priėmė ir Respublikos Prezidentas “patvirtino”. Biudžeto pakeitimai buvo labai svarbūs, bet tikras pamatinio metinio biudžeto aktas 1922m. konstitucijos griežtai rezervuojamas Seimui. Šį 1918m. biudžetą vyriausybė priėmė 1928 03 16 (po dviejų mėnesių),tada kai jau Respublikos Prezidentas buvo išleidęs (dar nepaskelbtą) naująją 1928 05 15 konstituciją. Ši konstitucija buvo paskelbta “Valstybės žiniose”.

1928 05 14 įstatymai buvo paskelbti šia formule: “Respublikos Prezidentas skelbia.”- toliau seka įstatymo pavadinimas bei tekstas. Šis įstatymo paskelbimo būdas rodo, kad tai buvo Respublikos prezidento aktai, gryniausieji įstatyminės galios dekretai, surišti su visa vyriausybe Ministro Pirmininko kontrasignavimu.

1928m. konstitucija yra skelbiama ka
aip Respublikos prezidento, Ministro Kabineto pritariamo, imperatyvinis sprendimas, kaip prezidento steigiamosios galios, diktatūros aktas.

1922m. konstitucijos įžangoje pabrėžiama Lietuvos Tauta, tai yra iškeliamas valstybės formalinis pagrindas. 1928m. Konstitucijos įžangoje taip pat iškeliama Lietuvių Tauta, tai yra esminis valstybės pagrindas. 1938 metų konstitucijoje ne tik iškeliama lietuvių tauta, bet ir pabrėžiama, kad ji turi vykdyti savo amžinąją teisę būti laisva ir nepriklausoma savo tėvų žemėse, privalo vieningai sergėti tai kas per amžius priklauso, ir būsimųjų kartų pastangomis ugdyti Lietuvos galią.

1928m. konstitucijoje 5- tame paragrafe įrašyta, kad “Lietuvos sostinė- Vilnius” to nebuvo 1922m. konstitucijoje. Dėl to Lenkija protestavo Tautų sąjungoje, o jos protestui pritarė ir kai kuriuos didžiosios valstybės. Bet to laiko Lietuvos valdžia nenusileido: lygiai tą patį pakartojo ir 1938m. Lietuvos konstitucijoje 6- tame straipsnyje: “Lietuvos sostinė- Vilnius.”

1928m. Lietuvos konstitucija buvo skelbiama tik prezidento aktu, jos 106- tas paragrafas sako: “ši konstitucija veikia nuo jos paskelbimo dienos, bet ji tikrinama ne vėliau kaip per dešimtį metų tautos atsiklausimo keliu”. Vadinasi, ši konstitucija buvo tik provizorinė , laikina, ji galėjo tapti nuolatine, tik atsiklausus tautos ir gavus jos pritarimą

1928m. konstitucija, paskelbta Respublikos prezidento pritariant ministrų kabinetui, turėjo būti tikrinama ne vėliau kaip per dešimt metų tautos atsiklausimo keliu. Su 1938 metais visiškai artėjo 1928 metų konstitucijos patikrinimo tautos atsiklausimo keliu galutinis terminas. Pagal 1928 metų konstitucijos nuostatus buvo išrinktas prezidentas ir seimas. Tame laikotarpyje politinė patirtis ir bandymai žymiai padėjo suformuluoti autoritetinio prezidentinio valdymo sistemą, o juridinę išraišką įgavo 1938 metų konstitucija.

Vietoje 1928 metų konstitucijos buvo Valstybės tarybos paruošta, seimo ilgai svarstyta ir 1938 metų vasario 11d. priimta nauja Lietuvos Valstybės konstitucija, kurią Respublikos prezidentas paskelbė 1938 metų gegužės 12d., tris dienas prieš pasibaigiant 1928metų konstitucijos terminui.

1938 metų konstitucija baigia performuoti Lietuvos valdymosi sistemą, pradėtą formuoti po 1926 metų gruodžio 17- osios perversmo. 1928 metų konstitucija formavimo laikotarpyje buvo tik tarpinė tarp 1922 metų Steigiamojo seimo konstitucijos ir 1938 metų konstitucijos. Tarp 1922 metų ir 1938 metų konstitucijų buvo žymių skirtumų. 1922 ir 1938 metų konstitucijos yra skirtingos tiek savo politinės bei socialinės filosofijos pagrindais, tiek institucijų kompetencija, tiek savo redakcijos stiliumi.

1922 ligi 1938m. Europoje daug kas žymiai pasikeitė. Ypačiai reikšmingi pakitimai įvyko socialiniame, politiniame ir konstituciniame gyvenime.

Visos trys nuolatinės (1922, 1928 ir 1938m.) Lietuvos konstitucijos pabrėžia, kad suvereninė valdžia priklauso tautai. Tačiau čia susiduriama su dviem tautos sąvokomis: Lietuvos tauta- piliečių visuma ir etninė lietuvių tauta. 1922metų konstitucija niekur nemini lietuvių tautos, tik Lietuvos Tautą. 1938 metų konstitucijoje jau įsakmiai minima lietuvių tauta. Etninės lietuvių tautos atžvilgiu ši konstitucija laikosi Vasario 16 Akto pažiūros. Taip pat ji kartoja 1928 metų konstitucijos nuostatą, jog Vilnius yra Lietuvos sostinė, ko nėra 1922m. konstitucijoje. Dar kitas labai svarbus lietuvių tautos paminėjimas yra 1938 metų konstitucijos 12 straipsnyje, kur nusakomas pilietybės įsigijimo reikalas, būtent: “piliečiu gali būti priimtas lietuvis, apsigyvenęs Lietuvos valstybėje; nelietuvis, išgyvenęs Lietuvos valstybėje bent dešimt metų; asmuo nusipelnęs Lietuvos valstybei” Lietuviui teikiama privilegija- jam užtenka tik Lietuvos valstybėje apsigyventi Lietuvos pilietybei gauti, o kitataučiui reikia išgyventi bent dešimt metų.

Labiausia ryšku, jog pagal 1938 metų konstituciją Lietuvos valstybės kūrėja yra etninė lietuvių tauta, iš tos konstitucijos įžangos ir prezidento priesaikos žodžių. 1922n. konstitucijos įžangoje minima Lietuvos Tauta, o 1938m. konstitucijos įžangoje- etninė lietuvių tauta.

1938 metų konstitucija demokratijos nemini. Jos pirmame straipsnyje pasakyta, kad suverenumas priklauso tautai, kaip piliečių visumai. 1938 metų konstitucija leidžia piliečiams pasisakyti šiais atvejais: renkant prezidentą ir seimą, dėl konstitucijos pakeitimo ar papildymo, dėl įstatymų tvirtinimo ir dėl ministrų kabineto atleidimo, seimui pareiškus jam nepasitikėjimą.

Seimas renkamas penkeriems metams. Tačiau prezidentas turi teisę paleisti seimą ir neišbuvusį penkerių metų laiko, ir už tai prezidentui nėra jokios sankcijos – seimas ne tik, negali atstatyti prezidento, bet negali kelti net baudžiamosios bylos nei prezidentui, nei ministrams.

Pagal konstitucijos 4- tą straipsnį Valstybės valdžią vykdo Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Pagal tos konstitucijos 62 ir 64 straipsnius Respublikos prezidentas renkamas septyneriems metams ne seimo, kaip buvo pagal 1922m. konstituciją, bet atskirai tautos išrinktų Tautos atstovų. Todėl prezidentas yra visiškai nepriklausomas nuo seimo ir gali būti perrenkamas neribotą skaičių kartų. Seimas pagal 1938 metų konstituciją vykdo dvi funkcijas- leidžia įstatymus ir teikia ministrams paklausimų bei interpeliacijų.

Pagal 1938 metų konstituciją yra ne trys aukščiausieji valdžios organai, bet keturi. Konstitucijos tekste yra minimos keturios pagrindinės valdžios funkcijos: vadovavimas valstybei, įstatymų leidimas, valdymas ir teisingumo darymas.

Vyriausybę sudaro ministras pirmininkas ir kiti ministrai. Parlamentinėje sistemoje ministras yra seimo daugumos, o ne prezidento agentas. Pagal 1938 metų konstituciją ministras yra prezidento agentas: jis turi vykdyti tai, ką prezidentas jam įsako, jis menkai tepriklauso seimui.

Valstybių gyvenime Konstitucijos turi tiek svarbos, kiek patys piliečiai sugeba sąmoningai savo teisėmis naudotis, jas saugoti ir ginti. Kur piliečiai reikalingos sąmonės neturi ten geriausios Konstitucijos nieko nepadeda. Jei piliečiai nesaugo ir negina savo valstybės ji greitai žlunga, o visi piliečiai nustumiami į skurdą, įvairias nelaimes ir prapultį.

IŠVADOS

Išsiaiškinau, kad 1918 – 1940 buvo Lietuvos atkūrimo metai. Lietuvos Respublika gyveno pilnavertį nepriklausomos valstybės gyvenimą. Lietuvai suprato, kad teisę egzistuoti turi ne tik kaip tam tikra klasė, bet ir kaip tauta, ne tik didelė, bet ir maža valstybė. Taip pat išsiaiškinau, kad per 1918- 1940 metus buvo sudarytos dvi laikinosios ir trys nuolatinės konstitucijos.

Laikinosios:
1) 1919 04 04
2) 1920 06 10

Nuolatinės:
1) 1922 08 01
2) 1928 05 15
3) 1938 05 12

Leave a Comment