Propaganda užsienio politikojePropaganda, kaip nurodo Dž. Frankelis (J. Frankel),— sistemingas bandymas paveikti kitos valstybės atitinkamos žmonių grupės protus, jausmus ir veiksmus, nukreipiant juos ypatingiems savo valstybės tikslams. Svarbiausia propagandos ypatybė yra ta, kad ji skiriama ne kitų valstybių vyriausybėms, bet piliečiams, taigi tikimasi veikti kitų valstybių vyriausybes per viešąją nuomonę.Propaganda atsirado tik pradėjus vystytis masinei politikai, t. y. didėjant žmonių, turinčių galimybę įsitraukti į viešąją politiką, skaičiui ir plečiantis keliaujančių, bendraujančių su kitų valstybių piliečiais žmonių ratui. Tuomet visuomenės, taip pat atskiros jų dalys, klasės, grupės tapo propagandos taikiniu. Pats terminas „propaganda“ atsirado iš Šventosios Kongregacijos, sukurtos katalikų tikėjimo propagavimui ir besivadinusios „de propaganda fide“. Ypač greitai propaganda vystėsi tarpukaryje, susikūrus fašistiniams ir nacistiniams režimams. Po Antrojo pasaulinio karo susikūrus dviems blokams propagandos mastai dar išaugo, nes tiek JAV, tiek TSRS siekė ne tik paveikti priešiško bloko piliečius, bet ir skatinti vadinamojo „trečiojo pasaulio“ šalių apsisprendimą. Be šių „išorinių“ propagandos tikslų, buvo ir vidinis — kiek įmanoma labiau suvienyti savo bloko piliečius, kad būtų minimizuotas pažeidžiamumas ir maksimizuota jėga. Pasibaigus „šaltajam karui“, propagandos apimtys ir jos finansavimas sumažėjo, tačiau propaganda anaiptol neišnyko, ypač turint omeny tai, kad propaganda užsiima ne tik didžiosios valstybės, bet kiekviena vyriausybė. Pagrindinis tokios propagandos tikslas yra sukurti kuo geresnį savo šalies įvaizdį užsienyje. Efektyvi propaganda yra sudaryta iš keturių komunikacijos proceso etapų: 1) paties propagandos skleidėjo ketinimų; 2) auditorijos; 3) simbolių, kurie bus naudojami; 4) komunikacijos priemonės pasirinkimo. Kas yra propagandos skleidėjas ir kokie gali būti jo tikslai? Propaganda užsiima ne tik valstybės, bet ir tarpnacionalinės korporacijos, siekiančios gauti kuo palankesnes investicijų ir kitos veiklos sąlygas. Kalbant bendriau, galima skirti keturias tarptautinės politinės komunikacijos formas:
1) oficiali komunikacija, turinti tikslą paveikti užsienio visuomenes (VOA, „Laisvės“ radijas ir kt.); 2) oficiali komunikacija, neskirta daryti įtakos užsienio auditorijai (JAV karinių pajėgų RTV stotys Europos šalyse); 3) neoficiali komunikacija, kurios tikslas — daryti politinę įtaką (taikos šalininkų grupės) — iš dalies šiai kategorijai galima priskirti ir teroristinius aktus; 4) neoficiali komunikacija, nesiekianti daryti politinės įtakos (naujienų agentūros, Holivudo filmai). Nepaisant to, kad tik dvi minėtų kategorijų (oficiali ir neoficiali komunikacija su tikslu paveikti užsienio šalių piliečius) galima pavadinti tikra propaganda, labai sunku nustatyti šių kategorijų praktinius skirtumus, nes labai sunku įvertinti, kokį poveikį politinei socializacijai ir vadinamajam „įkultūrinimui“ (acculturation) daro tarptautinė kultūrinė komunikacija. Tarp tokių pavyzdžių galima paminėti ir Amerikos centro bei Britų Tarybos veiklą Vilniuje. Be to, net privačios tarptautinės visuomenės informavimo priemonės pateikia daug informacijos, kuri ne visada yra nešališka. Nekalbant apie tokius skandalingus pavyzdžius kaip tikslingai paties CNN kanalo organizuotas S. Huseino interviu Persų įlankos krizės metu, vyriausybės paprastai stengiasi organizuoti ar pakreipti įvykius taip, kad jie pateiktų kuo daugiau reikalingos informacijos net „bešališkai“ nupasakoti. Kalbant apie propagandą kaip apie vyriausybių veiklos formą, būtina pabrėžti, kad ji jokiu būdu nėra savitikslė politika. Kitaip sakant, propaganda visąlaik yra viena iš priemonių, padedančių siekti tam tikrų politinių tikslų. Jos ypatybė yra stabilumas: politika gali nuolat keistis, tuo tarpu propaganda visąlaik turės vienintelį tikslą — tarnauti tai politikai kiek įmanoma efektyviau. Kaip sakė J. Gebelsas (J. Goebbels), „Propaganda neturi politikos, ji turi tikslą“. Kai kurie teoretikai mini keturis valstybės politikos įgyvendinimo instrumentus: diplomatiją, propagandą, ekonomiką ir karą. Tiesa, propaganda negali būti efektyvi, jei ji neparemta kitais veiksmais — todėl propaganda negali pakeisti, pavyzdžiui, ginklavimosi, o tik jį kaip poveikio priemonę papildyti. Taigi propaganda gali keisti nuomones apie sąlygas, bet negali keisti pačių sąlygų. Ji negali priversti, tik bando įtikinti. Be to, propagandos veikimas gali būti dvejopas: ji gali siekti pateikti įvykį norimu aspektu ir, plačiau, skatinti tokias auditorijos pažiūras, kad ji pati įvykį matytų būtent tuo aspektu. Todėl propaganda turi įtikinti, ne kad asmuo veiktų, bet kad jis norėtų veikti. Tiesa, įvertinti propagandos sukeltą efektą gana sunku, nes „noras“ yra sunkiai išmatuojamas. D. Lerneris siūlo jį vertinti pagal tokius kriterijus, išdėstytus pagal jų patikimumo mažėjimą: 1) stebimi veiksmai, kurių priežastis veikiau negu kas kitas gali būti propaganda; 2) stebimas reiškiamų nuomonių kitimas; 3) apie propagandos poveikį pasakoja liudytojai; 4) netiesioginiai indikatoriai, rodantys propagandos populiarumą. Kokie yra propagandai keliami tikslai ir jų įgyvendinimo būdai? Bendrieji tikslai gali būti gero valstybės įvaizdžio kūrimas ir palaikymas, siekimas informuoti užsienio auditorijas apie savo valstybės ketinimus ir pan. Specifiniai, ekstremalių situacijų tikslai, pasak H. Špajerio (H. Speier), yra penki: 1) pasidavimas; 2) nuvertimas, arba, anot K. Holsčio, tam tikrų piliečių grupių lojalumo vyriausybei modifikavimas; 3) bendradarbiavimas; 4) privatizavimas; 5) panika. Dar galima išskirti siekimą eksploatuoti potencialius ar esamus visuomenės lūžius (kiršinti vienos valstybės piliečius) bei, atvirkščiai, suvienyti visuomenę, kad ji pasipriešintų vyriausybės sudarytam aljansui su kita draugiška valsybe (kiršinti valstybes tarpusavyje). Kad propaganda pasiektų jai skirtą tikslą, būtina, kad ji atitiktų keletą sąlygų: 1) turi būti užtikrintas auditorijos dėmesys; 2) turi būti užtikrintas auditorijos pasitikėjimas; 3) auditorija turi būti pasiruošusi svarstyti propagandos siūlomus pokyčius, o ne iš anksto juos atmesti; 4) auditorijos aplinka turi leisti veikti pagal propagandos siūlomą veiksmų planą, kitaip sakant, pats planas turi būti įgyvendinamas. Auditorijos dėmesį sunku užtikrinti, jei ji iš anksto nusiteikusi priešiškai, nes daugelis žmonių linkę kreipti kuo mažiau dėmesio į nemėgstamus argumentus. Todėl K. Holstis nurodo, kad propaganda lengviau sustiprina jau egzistuojančias pažiūras negu įtikina priešininkus. Tad ji turi būti skiriama tiems, kurių požiūriai jau iš anksto bent iš dalies atitinka propagandos skleidėjo ketinimus. Kartu taip patenkinamas ir pasitikėjimo propagandos skleidėju reikalavimas. Kitas būtinas dalykas, norint, kad propagandos skleidėju būtų pasitikima, yra bent tam tikras propagandos atitikimas realiems vyriausybės veiksmams. Priešingu atveju propagandą gali paneigti sveikas protas. Be to, kadangi auditorija sunkiai atsisako savo senų įsitikinimų, efektyvi propaganda gali būti tose sferose, kur tokių įsitikinimų nėra. Dėkingiausia propagandos veikimo sritis yra nuomonių apie naujus objektus formavimas arba vienos iš kelių vienodai vertinamų nuomonių iškėlimas. Propaganda efektyvi ne tik tada, kai ji yra pirmasis, bet ir tada, kai ji yra vienintelis ar pagrindinis informacijos apie objektą šaltinis. Didesnę įtaką daro ir su asmenine nauda susijusi propaganda. Taigi galima išskirti dvejopas propagandos ribas: politika nustato, kas yra siektina, o auditorijos išankstinės nuostatos ir galimybės, kartu su įmanomais poveikio kanalais,— ką galima pasiekti. Todėl šiuo atveju propaganda neįmanoma be žvalgybinių duomenų. Kokia auditorija yra lengviausiai paveikiama ir kokią tikslingiausia veikti? Nepaisant to, kad, kaip minėta, propaganda atsirado tada, kai didelė visuomenės dalis gavo teisę veikti valstybės politiką, dabar propagandos taikinys yra gana nedidelis žmonių skaičius (čia nebus kalbama apie ekstremalius propagandos atvejus kaip karo metu skelbiamas reikalavimas pasiduoti). Paprastai tik nedaugelis žmonių domisi užsienio politika, dar mažiau yra aktyviai įsijungę į užsienio politikos sprendimus. Todėl propagandos siūlomi pokyčiai dažnai didelei visuomenės daliai, įsitraukusiai į „parapijinį“, vietos gyvenimą yra visai neaktualūs. Renkantis auditoriją propagandai, K. Holsčio (K. Holsti) teigimu, svarbu žinoti, kad žmonių pažiūras sudaro dvejopi patyrimai: pradėję formuotis vaikystėje, o vėliau įtvirtinti aplinkos, ir tie, kuriuos žmonės susidaro tapę tam tikros grupės nariais. Pakeisti pirmuosius labai sunku, nes jie susiję su individualiomis savybėmis ir įsitikinimais, tuo tarpu individai paprastai linkę „dreifuoti“ kartu su savo grupės nuomone, bijodami būti atstumti. Propaganda gali būti itin sėkminga minioms, nes čia sukuriamas emocinis fonas, padedantis išryškėti propagandos skleidėjo siekiamoms emocijoms. Bet reikia dar kartą priminti, kad propaganda nesukuria naujų sąlygų ir naujų nuomonių, ji tik paskatina jos skleidėjui naudingas jau esančias. Ką ir kaip turi skatinti propagandos skleidėjas? Vien tinkama auditorija neužtikrina propagandos sėkmės. Propaganda yra manipuliavimas simboliais ir jausmais, todėl vyriausybės turi tiksliai juos parinkti. Iš jausmų tinkamiausias suvienyti visuomenę yra neapykanta bei baimė, sukelta netikrumo dėl ateities, tuo tarpu simbolių pasirinkimas yra kur kas platesnis. 1. Asmeniui ar valstybei propagandos skleidėjas gali suteikti etiketę, kuri dėl visuomenėje egzistuojančių stereotipų bus atitinkamai priimta, nesigilinant į jos turinį („raudonieji“). 2. Idėją ar politiką galima palankiai apibendrinti, sukuriant palankią ir inspiruojančią sąvoką („laisvasis pasaulis“). 3. Galima suteikti vienai idėjai kitos reikšmę, prilyginant jas viena kitai („komunizmas“ tolygus „ateizmui“). 4. Propagandos skleidėjas gali sukurti „savo“ žmogaus įspūdį, naudodamas įprastas auditorijos vertybes ir gyvenimo stilių (slengą, akcentą ir pan.). 5. Skleidėjas gali nurodyti auditorijos autoriteto palankią ar nepalankią nuomonę apie konkrečią idėją. 6. Dažniausiai naudojamas yra faktų atrinkimas. Šiuo atveju nėra toks svarbus faktų turinys — naudingiau jų neiškraipyti,— bet norimo teiginio įrodymui naudojami tik atrinkti faktai. 7. Kaip autoritetas gali būti nurodoma pati auditorija, žmonių masė, suteikiant priešingai nuomonei neteisingos etiketę. 8. Propagandos skleidėjas gali rasti „atpirkimo ožių“. Kokios yra propagandos priemonės? Propagandą gali skleisti valstybės atstovai (netiesioginę — menininkai, sportininkai), tačiau daugiau dėmesio propagandos iniciatoriai skiria visuomenės informavimo priemonėms. Spauda kai kurioms propagandos rūšims yra naudingiausia skleidimo priemonė. Ji gali būti lengvai nutaikoma specifinei auditorijai, yra nebrangi ir gali išsamiai papasakoti apie reikalingą įdėją, įvykį ir pan. Trūkumai yra tokie: propagandinės spaudos platinimą kita valstybė gali uždrausti, jos negali perskaityti dalis visuomenės, kurioje aukštas neraštingumo lygis, ji gali pasenti, pakeitus propagandai keliamus tikslus. Todėl plačiausiai propagandai naudojamas radijas. Jo auditorija yra labai plati, jį brangu trukdyti (TSRS per metus trukdymams išleisdavo 900 milijonų JAV dolerių), radijas nepalieka rašytinių duomenų ir yra labai lankstus ir operatyvus. Dar Gebelsas radiją laikė „beribiu tarpininku“. „Šaltojo karo“ metais didžiausi transliuotojai užsieniui buvo TSRS (Maskvos radijas), JAV (VOA, „Liberty“, „Radio Free Europe“), Kinija (Pekino radijas), Vokietija („Deutsche Welle“) ir Didžioji Britanija (BBC). Kiekviena šių radijo stočių transliuodavo dešimtimis užsienio kalbų. Skyrėsi šių radijo stočių koncepcijos: dauguma jų pateikdavo tam tikrą valstybės nuomonę atspindinčias žinias, tik BBC ir VOA stengėsi likti kiek įmanoma bešališkesni. Nors pasibaigus „šaltajam karui“ daugelis radijo programų, ypač iš JAV ir TSRS, buvo sutrumpintos, radijas tebėra svarbus tarptautinės komunikacijos šaltinis. Kaip skelbia „BBC World Service“ reklama, laisvas žodis tikrai egzistuoja Mjanmare, Irake ir Libijoje, bet tik BBC radijo bangomis. Vis naudingesnis propagandos instrumentas tampa televizija, ypač jai globalizuojantis. Esminis televizijos pranašumas yra tas, kad ji dar labiau negu radijas tinka sukurti įvykio staigumo ir jo masto efektą. Televizija gali ne visada pakeisti žiūrovų nuomones, tačiau dažnai suteikia bent paviršutiniškų žinių apie sunkumus, pavojus ir pritarimus. Televizijos trūkumas yra kur kas mažesni negu radijo perdavimo atstumai, suteikiantys galimybę žymiai lengviau kontroliuoti programų priėmimą.