Prancūzijos konstitucija. Penktoji respublika.

Turinys

Turinys 2Įvadas 31. 1958 m. konstitucija 51.1 Prezidentas 51.2 Vyriausybė 71.3 “Sugyvenimo” politika 72. Parlamento ir vyriausybės bendradarbiavimas 8Išvados 10ĮvadasŠiuolaikinės visuomenės gyvenime ypatingą vietą užima konstitucija. Jos sudėtis reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius tarp piliečių, visuomenės ir valstybės, valstybinio aparato organizacinius principus. Ji yra pamatas ant kurio laikosi teisinė ir politinė sistema.Prancūzija visada traukė istorikų, teisininkų ir politikų dėmesį. Ji priklauso skaičiui tų valstybių, kurios įnešė išskirtinį indėlį į konstitucijos teorijų ir praktikos vystymą. Šios šalies savitumas, liaudies meilė laisvei, skelbiami penktos Konstitucijos preambulėjė: “Prancūzijos liaudis iškilmingai skelbia savo приверженность žmogaus teisėms ir nacionalinio suvereniteto principams” , užsitarnauja garbę ir jos konstitucinių pagrindų tyrinėjimą, vedantį į įžymių įvykių pradžią 1789 metus ir Žmogaus ir piliečio teisės deklaracijos priėmimą. Respublikinę santvarką, susiklosčiusią šiais laikais Prancūzijoje, vadina Penktąja Respublika. Pirmoji respublika buvo įkurta 1792 metų rugsėjo mėnesį ir tęsė savo gyvavimą iki 1804 metų, kai Napoleonas Bonapartas paskelbė save imperatoriumi, o Prancūziją imperija. Antroji respublika buvo į kurta 1848 metais, bet ji gyvavo tik keturis metus iki 1852 metų gruodžio 2 dienos, kai Prancūzija vėl buvo paskelbta imperija, o Napoleonas III imperatoriumi. Sekanti Trečioji respublika gyvavo daug ilgiau – 28 metus nuo 1871 iki 1899 metų. Ketvirtoji respublika gyvavo trumpiausią laikotarpį – tik 3 metus (1954 – 1957). Darbo objektas. 1958 m. Prancūzijos konstitucija.Darbo tikslas. Prancūzijos respublikos konstitucijų analizė.Darbo uždaviniai:• Apžvelgti Prancūzijos konstitucijos priėmimo aplinkybes;• Apžvelgti pagrindinius konstitucijos pasikeitimus;• Apžvelgti naujas prezidento, vyriausybės ir parlamento funkcijas;• Išanalizuoti valstybės valdymo ypatumus;Darbo metodai. Rašant darbą, studijuota įvairi teisinė ir analitinė Prancūzijos respublikos konstitucinė medžiaga. Kaip metodas, panaudota tiriamoji analizė. Darbo tikslas siekiamas nuosekliai, turinyje išskirti svarbiausi jos punktai.1. 1958 m. konstitucijaŠiuo metu Prancūzijoje galiojanti konstitucija buvo priimta 1958 m. ji nustatė šalyje prezidentinę santvarką ir naują, Penktąją respubliką.

1958 m. konstitucijos projektas buvo sudarytas „ Darbo komiteto“ pareigūnais, kuriems vadovavo tuometinis Justicijos ministras Mišelis Debre. Pagrindinis naujojo konstitucijos projekto klausimas buvo nustatyti tam tikrą santykį tarp įstatymų leidžiamosios (parlamento) ir vykdomosios (prezidentas, ministras pirmininkas) valdžių, paskutiniosios naudai. Naujojo valstybės valdymo šerdimi tapo respublikos prezidentas. Valstybės vadovo įgaliojimai smarkiai prasiplėtė. Pagrindiniai jų tapo teisė skirti ministrą pirmininką ir jo teikimu atskirus ministrus, grąžinti parlamento priimtus įstatymų projektus naujam svarstymui, teikti referendumui vyriausybės arba abiejų rūmų teikimu įvairius įstatymų projektus susijusius su valstybės valdymo organizacijomis arba tarptautinėmis sutartimis, kiurie gali tiesiogiai paliesti valstybinių institutų veiklą, paleisti ( po konsultacijos su ministru pirmininku ir abiejų rūmų pirmininkais) Nacionalinį susirinkimą. Liko ir įprastos prezidento funkcijos Prancūzijoje, tokios, kaip teisė pirmininkauti ministrų pasitarimui, pasirašyti jame priimtus dekretus ir potvarkius, skirti į aukščiausias pareigas civilius ir karinius tarnautojus, leisti amnestijas. Jis yra valstybės ginkluotojų pajėgų vadas, pirmininkauja aukščiausiems nacionalinės gynybos pasitarimams ir komitetams. Precedento neturinčia naujove Prancūzijos konstitucinėje praktikoje tapo straipsnis, kuris suteikė respublikos prezidentui ypatingos padėties atveju perimti visą valstybės valdžią į savo rankas, o ministras pirmininkas tampa tik prezidento valios vykdytoju administracinio charakterio klausimais, gebančio atstovauti prezidento valia parlamente.1.1 PrezidentasPrancūzijos prezidentas savo rankose sutelkdavo tokią valdžią, kuria nevaldė nė vienas kitas demokratinės šalies prezidentas. Prancūzijos prezidentas gauna įgaliojimus septyneriems metams, kai tuo metu kitų valstybių prezidentai keturiems, o geriausiu atveju penkeriems metams. Prancūzijos prezidentas nėra atsakingas prieš parlamentą, bet turi teisę jį paleisti, kai tuo tarpu Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas irgi nėra atsakingas prieš kongresą, bet negali nutraukti jo veiklos. O Anglijoje ministras pirmininkas turi teisę paleisti parlamentą, bet Bendruomenių rūmai gali nuversti savo valstybės vadovą. Tuo pačiu, Prancūzijoje prezidentas praktiškai nepriklauso nuo partijos, kuri jį atvedė prie valdžios, o net atvirkščiai, partija priklauso nuo jo.
Viena iš esminių naujovių, sukėlusi daug prieštaravimų, buvo draudimas turėti parlamentaro mandatą kartu su vyriausybės tarnautojo mandatu. Rinkiminių pagrindų įstatymai buvo paimti iš Trečios respublikos konstitucijos. 1958 m. rugsėjo 4 d. projektas buvo paskelbtas viešai ir tų pačių metų rugsėjo 28 d. priimtas referendumu 79,25 už ir 20,75 prieš . Didžioji masė pasisakė ne tiek už konstitucijos projektą ar prieš, kiek už valdžios perdavimą generolui Šarliui de Goliui (Charles de Gaulle), kuris daugelio prancūzų akimis buvo vienintelė figūra, galėjusi susitvarkyti su daugeliu problemų, buvusių Prancūzijoje šeštajame dešimtmetyje. Nuo šiol prezidentas tai – ” Nacionalinės nepriklausomybės garantas…” . Pirmuosius dešimt metų režimas rėmėsi į asmeninę Šarlio de Golio valdžią ir autoritetą, su autoritarinio valdymo metodų trūkumais, kurie kėlė visuomenės nepasitenkinimą šalyje. Darbo ir demokratinis judėjimas tais metais Prancūzijoje vertė valdžią pereiti prie lankstesnių valdymo formų. Išėjus generolui Šarliui de Goliui buvo įvesti “asmeninės valdžios” apribojimai. Nė vienas iš Š.de Golio įpėdinių nepasižymėjo jo charizma, to pasėkoje “asmeninė valdžia” transformavosi į “prezidentinę”. Kitaip sakant šalyje susiformavo režimas su stipria vykdomąja valdžia, kuria kontroliuoti galėjo tik visuomeniniai rinkimai, vykdomi kas septynis metus.1962 m. spalio 28 d. referendumas, įtvirtino tiesioginius prezidento rinkimus. Tai reiškė ne tik dar stipresnį prezidento legitimumą, kadangi prezidento postas yra vienintelis ir nedalomas. Prezidentas renkamas dviejų turų sistema, kur, norint laimėti pirmajame ture, reikia surinkti 50 proc. ir vieną balsą. Neišrinkus prezidento, į antrąjį turą patenka du daugiausia balsų surinkę kandidatai . Taigi galiausiai prezidentu išrenkamas absoliučią balsų daugumą surinkęs asmuo. Referendumas buvo inicijuotas veikiau kaip politinės kovos priemonė, siekiant išlaikyti prezidento institucijos populiarumą bei legitimumą po de Golio kadencijos, bet, kaip ir visa Prancūzijos Penktosios respublikos konstitucija, padarė neplanuotą poveikį partijų organizacijai, ir partijų sistemai. Šarlio de Golio politikos rezultatas: jis ne tik sukūrė stiprią prezidento instituciją, bet ir stiprią prezidento daugumos partiją.1.2 Vyriausybė
Antrą vietą Penktosios respublikos valdyme buvo pavesta vyriausybei. Bendram fone jos kompetencija buvo įtvirtinta konstitucijos 20 straipsnyje: vyriausybė turi nustatyti ir įgyvendinti ” tautos politiką, tvarkyti administracija ir ginkluotąsias pajėgas”. Ministro pirmininko įgaliojimai buvo nustatyti labai aiškiai, turi vadovauti vyriausybei darbui ir yra atsakingas už šalies gynybą. Palaikyti įstatymų vykdymą, leisti normatyvinius aktus reglamentuojančius valdžios struktūras, skirti į pareigas civilius ir karinius tarnautojus.Tokiu atveju, aukščiausioji vykdomoji valdžia, pagal konstituciją, buvo neaiškiai padalinta tarp ministro pirmininko ir prezidento, bet buvo siūloma, kad ministras pirmininkas, turėdamas ribotą autonomiją, vykdytų kasdieninį vidinės politikos valdymą.1.3 “Sugyvenimo” politikaDaugumos poreikis kyla dėl 1958 m. konstitucijos ypatybių. Ji nustato, kad šiaip jau ribotas galias turinti Nacionalinė asamblėja gali atstatydinti vyriausybę, jei už nepasitikėjimą balsuoja dauguma jos narių. Tai reiškia, jog prezidentas turi skirti daugumai priimtiną vyriausybę, kitaip jos žlugimo galimybės smarkiai padidėja. Savaime tai nereiškia, kad dauguma turi būti prezidento pusėje, tačiau daugumos poreikis yra vienas iš skiriamųjų Penktosios respublikos bruožų.Rinkėjų jėgos liudininku tapo 1981 m. prezidento rinkimai, kuriuose laimėjo Fransua Miteranas (Francois Mitterand), kairiųjų koalicijos kandidatas. O po penkerių metų vykę parlamento rinkimai užtikrino pergalę dešiniesiems, kurie parlamente suformavo dešiniųjų daugumą. Vykdydamas tautos valią, Fransua Miteranas buvo priverstas į ministro pirmininko postą skirti lyderį iš jam priešiškos stovyklos, kad išvengti konfrontacijos su naujai išrinktu parlamentu. Ypač tai buvo svarbu ryšiu su tuo, kad artėjo 1988 m. prezidento rinkimai. Pirmą kartą per visus Penktosios respublikos gyvavimo metus šalyje susiklostė aštri politinė situacija: kairiųjų prezidentas turi bendradarbiauti su dešiniųjų ministrų kabinetu, bent jau du metus iki prezidento rinkimų 1988 m.. Fransua Miteranas apsistojo ties vienu iš dešiniųjų lyderiu Žaku Širaku (Jacque Shirac). Šis kairiojo prezidento su dešiniojo ministro pirmininko ir dešiniojo ministrų kabineto susigyvenimas iki sekančių prezidento rinkimų davė pagrindus šiuolaikinei Prancūzijos politinei sistemai. Per tuos du metus Fransua Miteranas ir Žakas Širakas suformavo ” sugyvenimo kodeksą” kuriuo jie laikėsi socialinio – ekonominio kurso, vidinės reformos buvo vyriausybės kompetencijoje, o tuo metu Fransua Miteranas ties išorine ir karine politika, kas praktikoje įrodė tokią valstybės valdymo galimybę, ir tuo dar labiau padidino Fransua Miterano populiarumą.
1988 m. pavasarį vykę prezidento rinkimuose Fransua Miteranas gavo antrą mandatą, paleido Nacionalinę asamblėją ir paskelbė naujus parlamento rinkimus. Vasarą prancūzai prabalsavo už naują deputatų korpusą, daugumą kurio sudarė atstovai iš kairiųjų stovyklos ir atspindėjo prezidento politinę orientaciją.2. Parlamento ir vyriausybės bendradarbiavimasPaskutinė vieta konstitucijoje tarp aukščiausių valdymo organų buvo nuvesta parlamentui. Jis susidarė iš dviejų rūmų – Nacionalinės asamblėjos ir Senato kurie buvo beveik lygiateisiai. Svarbūs sulaikomieji Senato įgaliojimai buvo veto teisė, kuri galėjo labai smarkiai pristabdyti svarbių konstitucinių įstatymų projektų priėmimą. Be to, parlamentas gali jai deleguoti teisę leisti aktus ir savo kompetencijos klausimais. Įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų tvarka: Nacionalinis susirinkimas renkamas visuotiniais (nuo 1974 m. sulaukus 18 m.) tiesioginiais rinkimais dviejų turų sistema 5 metams. Senatas renkamas netiesioginiais rinkikų kolegijų departamentuose rinkimais devyneriems metams, kas treji metai atnaujinant vienu trečdaliu.Specialus skirsnis 1958 m. konstitucijoje buvo skirtas parlamento ir vyriausybės tarpusavio santykiams , kuriuose ryškiai matėsi vyriausybės dominuojantis vaidmuo. Nuosekliai įformintos valdžios padalijimo funkcijos, aiškiai reglamentuotas valdymas, parlamento posėdžių struktūra ir procedūros buvo paimtos iš Trečiosios ir Ketvirtosios respublikų modelių .Parlamento aktai galėjo reguliuoti griežtai nustatytą ir palyginti nedidelį klausimų spektrą (valstybinio aparato struktūros ir principų organizavimą, teises ir laisves, pilietybės, mokesčius, pagrindinius principus civilinės, baudžiamosios ir darbo teisės ir kt.). Šiais klausimais vyriausybė galėdavo leisti normatyvinius aktus, turinčius įstatymo galią, bet tik parlamentui leidus. Visi kiti klausimai turėjo būti sprendžiami administracine tvarka, reglamentuojančia valdžios kabinetą – dekretų keliu. Vyriausybė taip pat turėjo didesnius įgaliojimus kontroliuojant įstatymų leidybos procesą. Vyriausybė nustatydavo parlamento dienotvarkės grafiką, pirma buvo svarstomi vyriausybiniai įstatymų projektai. Vyriausybė taip pat turėjo daug priemonių prieš parlamento pataisų įvedimą į vyriausybinį įstatymo projektą ir pravesti balsavimą be svarstymo. Kad priimti finansinį įstatymo projektą parlamentui buvo duodamas terminas. Jei biudžetinis įstatymo projektas per tam tikrą terminą nebūdavo priimtas parlamente, tai jis tada būdavo priimamas vyriausybiniu keliu – dekretu.
1958 m. Prancūzijos konstitucija numatė vyriausybės atsakomumą prieš parlamentą. Nepasitikėjimas vyriausybe galėdavo būti paskelbiamas tik absoliučia parlamento balsų dauguma, bet jeigu rezoliucijos iniciatoriams nepavykdavo surinkti absoliučios balsų daugumos, tai jie netekdavo teises inicijuoti naują tos pačios sesijos metu.Tokiu būdu, Prancūzijos organų sistema pagal 1958 m. konstitucija turėjo parlamentinės respublikos atributų (vyriausybės atsakomumą prieš parlamentą,…), bet daugiau pagrindiniai įgaliojimai nustatant ir reguliuojant valstybės politiką buvo perleisti prezidentui. Didelės Prancūzijos prezidento įgaliojimų prerogatyvos, numatytos konstitucijos, neturėjo analogų net prezidentinėse respublikose. Penktos respublikos režimas teorijoje tapo mišiniu tarp “parlamentinio – prezidentinio” ir “prezidentinio” režimo, tapusi savotiško hibrido pavyzdžiu, toliau nauja savarankiška valdymo forma – “pusiau prezidentinė respublika”.IšvadosPeržiūrėjus Prancūzijos politinės sistemos pasikeitimus Penktosios respublikos metais, galima konstatuoti, kad Prancūzijos politinė sistema transformavosi iš autoritarinės “monarchijos” į “pusiau prezidentinę” demokratiją su įvairių politinių srovių įtaka valstybės gyvenimui. Golizmo ideologija tapo valstybinės Prancūzijos respublikos politikos pagrindu. Pagrindinis jų – 1958 m. konstitucija. Pagal ją ir šią dieną yra valdoma Prancūzija.Šiame darbe buvo išanalizuoti ir pasiekti visi darbo uždaviniai, aprašyti pagrindiniai aspektai ir nuosekliai pratęstas valstybinės Prancūzijos politikos kelias. Darbe ypatingas dėmesys skiriamas Prancūzijos prezidento įgaliojimams nuo Penktosios respublikos gyvavimo laikų. Išaiškėjo, kad didelę įtaka šiai tvirtai institucijos pozicijai padarė jos pirmasis prezidentas Šarlis de Golis, kuris pavergė gyventojų pasitikėjimą kovodamas su nacistine Vokietija ir atvedęs šalį į gerbuvį po karo.Nors 1958 m. konstitucija buvo sukurta pagal Šarlį de Golį, reikėjo šalyje stabilizuoti politinę sistemą nuo įvairių politinių partijų manipuliavimų. Vykdomoji ir leidžiamosios valdžios buvo aiškiai padalintos ir pačiu sistemos tvirtintoju tapo prezidento institucija.Pagrindinis 1958 m. konstitucijos bruožas – koncentruoti politinę valdžią vykdomųjų organų rankose. Sutelkti valdžią valstybės vadovo ir ministro pirmininko rankose – viena iš įtvirtintu konstitucija autoritarine tendencija Prancūzijos politiniame režime.
Pagal konstitucija prezidentas randasi hierarchinės valstybės valdžios piramidės viršūnėje. Įstatymų leidžiamasis organas yra parlamentas, kuris daro nedidelę įtaką Prancūzijos politikai, nes konstitucija smarkiai apibrėžė ir sumažino pastarojo funkcijas.Prancūzijos vyriausybė nustato ir įgyvendina prancūzų tautos politiką. Jis susideda iš ministro pirmininko – vyriausybės vadovo, vadovaujančių ministrų, ministrų ir valstybės sekretorių. Konstitucijoje aiškiai apibrėžtos pastarosios funkcijos: vykdyti nacionalinę gynybą, kontroliuoti įstatymų vykdymą ir kt. . Konstitucija apima ir kitus valstybės valdymo ir kontroliavimo organus kurie darbe yra nepaminėti.Penktosios respublikos konstitucija galioja iki šių dienų, joje buvo nemažai įvesta papildymų ir neesminių pakeitimų, kurie buvo pritaikomi prie šiuolaikinės pasaulinės politikos. Literatūros sąrašasКонституция Французской Республики, http://www.vescc.com/constitution/france-constitution-rus.html, 2006 01 04.Голль, Шарль де — Википедия http://ru.wikipedia.org , 2006 01 04.Пятая республика, http://www.krugosvet.ru/articles/52/1005206/1005206a37.htm#1005206-L-215, 2006 01 04.Четвертая республика, http://www.krugosvet.ru/articles/52/1005206/1005206a36.htm#1005206-L-211, 2006 01 04.ГОСУДАРСТВЕННЫЙ СТРОЙ И ПОЛИТИКА, http://www.krugosvet.ru/articles/52/1005206/1005206a5.htm#1005206-L-117, 2006 01 04.Арзаканян М.Ц., Цолаковна M., Де Голль и голлисты на пути к власти, Mocква, 1990.