politologijos terminai

POLITOLOGIJOS TERMINAI

Absoliutizmas – neribotos valstybės valdžios forma: visa valdžia priklauso vienam valdovui.
Administracija – valdininkai ir tarnautojai, vykdantys valstybės politikų priimtus sprendimus ir nutarimus.
Agresija – tarptautiniai teisei prieštaraujantis valstybės ginkluotos jėgos vartojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorijos neliečiamybę ir politinę nepriklausomybę.
Akreditacija – įgaliojimas būti atstovu užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje.
Aksioma – teiginys, kuris priimamas kaip savaime suprantamas ir nereikalaujantis įrodymo.
Ambasada – aukščiausioji valstybės diplomatinė atstovybė užsienio šalyje.
Ambasadorius – aukščiausias diplomatinio atstovo rangas.
Anarchija – valdžios nebuvimas, bevaldystė.
Anoniminė interesų grupė – interesų grupė, kuri susiformuoja spontaniškai, nepasižymi dideliu organizuotumu, neturi ryškių lyderių irr egzistuoja trumpą laiką.
Apatridas – asmuo be pilietybės.
Apolitiškumas – abejingumas politikai, nesidomėjimas ja.
Arbitražas – ginčų, taip pat ir tarpvalstybinių, sprendimo būdas: šalys kreipiasi ne į teismą, o į trečiąjį asmenį – arbitrą. Arbitras parenkamas šalių susitarimu.
Aristokratija – senovės Graikijoje – turtingiausių ir kilmingiausių piliečių vyriausybė. Dabar šis terminas reiškia turtingiausią, kilmingiausią ar labiausiai privilegijuotą bet kurio socialinio sluoksnio ar luomo viršūnę.
Armija – ginkluotosios valstybės pajėgos arba kariuomenė. Tai ypatinga sudedamoji valstybės administracijos dalis, kuriai pavesta užtikrinti valstybės saugumą, ginti ją nuo galimos kitų valstybių agresijos.
Asocijuota interesų grupė – laisvai susikūrusi orrganizuota valstybės piliečių grupė, siekianti norima linkme paveikti vyriausybės politiką.
Atašė – žemiausias diplomatinio atstovo rangas; diplomatinės atstovybės kurios nors srities specialistas, pvz., karo atašė, kultūros atašė ir kt.
Autarkija – uždaro, be tradicinių tarptautinių ekonominių ryšių, savo poreikius patenkinančio valstybės ūkio kūrimas.
Autonomija – savivalda, sa

avarankiškumas, teisė pačiam tvarkyti savo reikalus.
Autoritarizmas – nedemokratinio, diktatūrinio valdymo forma: vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams už vykdomą politiką, valstybėje varžoma piliečių politinė veikla, nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai.
Bajorija – turintis išimtinių teisių, lengvatų ar privilegijų luomas viduramžių Europoje.
Balsavimas – balso padavimas rinkimuose už vieną ar kitą kandidatą. Balsavimas gali būti viešas ir slaptas, tiesioginis ir netiesioginis, lygus (visi balsuotojai turi po vieną balsą) ir nelygus.
Biudžetas (valstybės) – valstybės vyriausybės pajamų ir išlaidų sąmata.
Biurokratija – vienas iš galimų ir šiuo metu visuotinis valstybės administracijos organizavimo būdas, kurio ypatybės: 1) griežtai hierarchinė organizacija, kur žemesnieji organai turi paklusti aukštesniesiems, 2) valdininkų funkcijos yra aiškiai apibrėžtos ir standartizuotos instrukcijose ir statutuose, 3) vietą valstybės administracijoje gali užimti tik tas asmuo, kurio pasirengimas atitinka numatomo darbo turinį. Kasdieniame gyvenime terminas “biurokratija” daažnai žymi tik nepatenkinamą valdininkijos veiklą. Toks termino vartojimas yra nepagrįstai susiaurintas.
Chargė d’affaires[šaržė dafėr] – ketvirtas pagal rangą diplomato titulas, reiškiantis laikinąjį valstybės reiklų patikėtinį, kuriam pavedama pavaduoti išvykusį ar dėl kitų priežasčių nesantį aukštesnio rango atstovą – ambasadorių ar įgaliotąjį ministrą. Terminas paprastai vartojamas prancūzų kalba ir neverčiamas į kitas kalbas.
Charizma – išskirtinė asmens ar asmenų grupės savybė, kuria gali būti grindžiama jų teisė valdyti kitus žmones, valstybę.
Chartija – politinis dokumentas, kuriame skelbiami pagrindiniai kurios nors politinės grupuotės ar organizacijos principai. Pvz., Jungtinių Tautų Or
rganizacijos Chartija, Lietuvos Piliečių Chartija ir kt.
Civilinė administracija – valstybės administracijos dalis (neskaitant valstybės ginkluotųjų pajėgų ir policijos), vykdanti politikų sprendimus, kurie liečia civilių (ne kariškių) valstybės piliečių reikalus.
Coup d’etat [kū dėta] – valstybinis perversmas. Šis terminas labai dažnai tekstuose neverčiamas ir vartojamas prancūzų kalba.
Daugiapartinė sistema – partinė sistema, susidedanti iš daugelio maždaug vienodo pajėgumo laisvai veikiančių politinių partijų.
Daugumos atstovavimo (DA) (mažoritarinė) rinkimų sistema – rinkimų sistema, grindžiama daugumos principu. Kiekvienoje rinkiminėje apygardoje renkama po vieną atstovą, o laimi tas kandidatas, kuris surenka daugiausiai balsų.
Daugumos valdymas – parlamentinio valdymo įgyvendinimo būdas: vyriausybę sudaro daugumą parlamento vietų kontroliuojanti partija ar partijų koalicija.
Deficitas (biudžeto) – valstybės biudžeto trūkumas, kai išlaidos viršija pajamas.
Dekolonizacija – kolonijų tautų išsivadavimo nuo metropolijų valdžios ir nepriklausomų valstybių steigimo procesas. Ypač sparčiai ir plačiai šis procesas vyko po Atrojo pasaulinio karo; iki šeštojo dešimtmečio kolonijų beveik nebeliko.
Demagogija – senovės Graikijoje – politinė veikėjo, lyderio veikla. Dabar šis terminas yra įgavęs neigiamą atspalvį ir reiškia politikų siekimą gyti piliečių pasitikėjimą ir paramą melagingais pažadais, meilikavimu, suktais išvedžiojimais sąmoningu faktų iškraipymu.
Demokratija – valstybės valdymo forma: visa valdžia kyla iš valstybės piliečių valios, o patį valdymą įgyvendina laisvais ir reguliariais rinkimais renkama ir veikianti pagal konstitucijoje numatytus įgaliojimu vyriausybė. Senovės Graikijoje vartotoje valdymo formų klasifikacijoje taip buvo vadinama įstatymų besilaikanti ir į
visuotinę gerovę orientuota daugumos miesto-valstybės piliečių valdžia.
o Atstovaujamoji demokratija – tokia demokratijos forma, kai valstybės piliečiai išrenka savo atstovus ir jiems paveda tvarkyti valstybės reikalus.
o Tiesioginė demokratija – tokia demokratijos forma, kai valstybės piliečiai visuotiniuose susirinkimuose ar visuotiniais balsavimais patys sprendžia svarbiausius valstybinius klausimus ir tik paskui sprendimus paveda įgyvendinti specialiai sudarytiems organams. Pažymėtina, kad ši demokratijos forma praktiškai labai sunkiai įgyvendinama ir beveik nebetaikoma. Šiuolaikinės valstybės pernelyg didelės, kad visi jų piliečiai galėtų tvarkyti valstybinius reikalus.
Deputatas – renkamas atstovaujamosios valstybinės valdžios institucijos (parlamento) narys.
Derybos – tradicinis ir dažniausias suverenių valstybių vyriausybių bendravimo būdas, kurio pagrindinis požymis yra siekimas sureguliuoti tarpvalstybiniuose santykiuose kylančias problemas tarpusavio susitarimu.
Dešinieji – konservatyvių ir iš dalies liberalių pažiūrų politikai ir politinės partijos.
Diarchija – dvivaldystė; kai kurioms pusiau prezidentinio valdymo valstybėms būdinga prezidento ir parlamento remiamos vyriausybės politinės įtakos pusiausvyra.
Diktatūra – valstybės valdymo forma, priešinga demokratijai: valstybės vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams ir savo nuožiūra naudojasi neribota valdžia. Diktatūros gali reikštis įvairiomis formomis nuo absoliutinės monarchijos iki vienpartinio valdymo, bet pagal represyvumo laipsnius gali skirti du pagrindinius diktatūrų tipus: autoritarizmą ir totalitarizmą.
Dilema – problema, alternatyva, padėtis, reikalaujanti rinktis vieną iš dviejų galimybių.
Dinastija – tas pačios giminės valdovai, monarchai.
Diplomatas – valstybės pareigūnas, valdininkas, dirbantis oficialių santykių su užsienio valstybėmis srityje.
Diplomatija – 1. Valstybių pastangos susitarti tarpusavyje derybomis. 2. Derybų menas t.y., gebėjimas nu
uosekliai ir įtikinamai atstovauti savo pozicijai bei tuo pat metu pademonstruoti, kad suprantama ir gerbiama kitos pusės pozicija ir kad susitarimas yra bendras abiejų pusių interesas. 3. Diplomatinė tarnyba.
Diplomatinė tarnyba – valstybės administracijos dalis, pavaldi užsienio reikalų ministerijai. Šiai tarnybai tenka tokie uždaviniai, kaip: oficialus atstovavimas savo šaliai, buvimo šalies politinio gyvenimo stebėjimas ir nuolatinių ataskaitų rengimas, įvairių savo valstybei naudingų kontaktų užmezgimas, taip pat ir, gavus specialius įgaliojimus, tarpvalstybinių derybų vedimas.
Diplomatinis korpusas – visi valstybėje gyvenantys ir dirbantys kitų kraštų diplomatai.
Doktrina – ištisa viena iš kitos išplaukiančių ir tam tikrą hierarchiją sudarančių idėjų sistema, tam tikrų politinių pažiūrų sistema, kurioje galima išskirti palyginti aiškius sudedamuosius elementus ir griežtą vidinę logiką.
Dominuojanti partija – didžiausia ir įtakingiausia politinė partija, kuri nuolat laimi demokratiniuose rinkimuose ir gerokai aplenkia visas kitas veikiančias partijas. Kai kuriose demokratinėse valstybėse susiklosto ypatingos partinės sistemos, kai nuolat dominuoja ta pati partija. Tada tampa svarbi ne tiek įvairių partijų tarpusavio konkurencija, kiek įvairių frakcijų varžybos dominuojančios partijos viduje. Galų gale dominuojančios partijos arba suskyla, arba pamažu praranda savo pozicijas ir užleidžia vietą kitoms partijoms.
Dotacija – valstybės biudžeto lėšos, skiriamos bendrovėms, kompanijoms, savivaldybių biudžetams, kad galėtų apmokėti išlaidas, kurios prašoka pajamas.
Duajenas (diplomatinio korpuso) – savotiškas diplomatinio korpuso seniūnas, kuriuo pagal nusistovėjusią tradiciją visi kurioje nors valstybėje dirbantys diplomatiniai pasiuntiniai laiko ilgiausiai toje šalyje išdirbusį kolegą.
Dviejų kalavijų teorija – ankstyvaisiais viduramžiais suformuluota bažnyčios ir valstybės santykį nagrinėjanti teorija. Pagal ją žmonių visuomenė turi dvigubą vertybių sistemą ir dvigubą organizaciją, kuri tas vertybes saugo. Dvasiniais interesais ir amžinuoju išganymu rūpinasi bažnyčia, kuriai priklauso ir visuomenės švietimas, tuo tarpu žemiškieji ir pasaulietiniai interesai ir taikos, tvarkos bei teisingumo palaikymas priklauso pasaulietiniai valdžiai ir tam reikalui sukurtoms jos institucijoms.
Dvipartinė sistema – partinė sistema, kai tarp visų veikiančių partijų pajėgumu ir įtaka išsiskiria dvi partijos, kurios periodiškai keičia viena kitą valdžioje. Dvipartinės sistemos susiklostymas nereiškia, kad kitoms partijoms kaip nors kliudoma veikti, tačiau jų galimybės laimėti rinkimuose daugumą balsų yra labai menkos.
Egzekutyvinė valdžia – vykdomoji valdžia (žiūrėti toliau)
Elektoratas – visuma rinkėjų,balsuojančių už kurią nors partiją parlamento, prezidento ar vietinės savivaldos rinkimuose.
Federacija – sudėtinė valstybė, susidedanti iš federacijos narių ir centrinės vyriausybės. Tokioje valstybėje pagrindinė kompetencija priklauso federacijos nariams, o išvestinė – centrui, bet kompetencijų paskirstymą kontroliuoja centras
Filiacija – pilietybės įgijimas pagal kilmę – vaikai įgyja tėvų pilietybę.
Fizinė bazė – valstybės tauta ir teritorija.
Frakcija – arba organizuota partijos narių grupė, veikianti parlamente ir vykdanti savo partijos politiką, arba politikų grupuotė partijos viduje, atsiradusi dėl nesutarimo su bendrąja politine partijos linija.
Galia (valstybės) – valstybės turimų galimybių it ryžto siekti savo tikslų sandauga. Galimybių stoką tam tikru laipsniu gali kompensuoti ryžtas ir atvirkščiai.
Galios pusiausvyra – valstybių sambūvis, kai vienos valstybės ar valstybių grupės galia ir įtaka atsveriama ar varžoma kitos valstybės ar valstybių grupės galios ir įtakos. Skiriamos sudėtingoji arba daugiapolė ir paprastoji arba dvipolė galios pusiausvyros. Pirmoji pasižymi tuo, kad išsiskiria keletas didžiųjų valstybių, kurios tarpusavyje sudaro tam tikras koalicijas bei laikui bėgant jas nuolat pergrupuoja. Antroji – tai pusiausvyra tarp dviejų galios centrų, kurie aplink save sutelkia beveik visas kitas valstybes. Valstybės nepriklausančios nei vienai iš besivaržančių grupuočių, tampa neutraliomis.
Geografinis valdžios suskirstymas – valdžios ir kompetencijos paskirstymas tarp centrinės vyriausybės ir vietinės valdžios organų.
Geopolitika – mokslas apie valstybės politikos ir jos suverenitetui pavaldžios teritorijos kokybės, geografinės padėties, klimato ir kitokių geografinių veiksnių ryšius.
Gerilja – Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje – partizanų karo veiksmai.
Gynybos dilema – vyriausybės gynybos politikos dilema, kai vyriausybės skiriamos išlaidos gynybai, užuot stiprinusios valstybės saugumą, pradeda jam vis labiau kenkti (pvz., gynybos biudžetas suryja daug lėšų, kurias galima būtų skirti mokslo, švietimo, socialinei ir kitokiai politikai; arba ginkluotosios pajėgos apginkluojamos tokiais ginklais, kurie, užuot stiprinę saugumą, padidina karo pavojų).
Globalizmas – tarptautinės politikos esmės aiškinimo nuostata: teigiama, kad tarptautinė politika yra vientisas visos planetos mastu vykstantis, globalinis procesas, kuriame pagrindinį ir lemiamą vaidmenį vaidina dominuojanti pasaulinė ekonominė sistema – kapitalizmas. Svarbiausiuoju tarptautinės politikos veikėju laikomi ekonominiai stambaus kapitalo interesai, o pati tarptautinė politika apibrėžiama kaip tų interesų pagrindu susiklostę vienų valstybių dominavimo ir kitų valstybių priklausomybės santykiai.
“Grobio dalijimo” sistema – vienos valstybės administracijos organizavimo būdų, kai valdininkų vietas skirsto rinkimus laimėjęs kandidatas savo pagalbininkams ir kitiems asmenims, prisidėjusiems prie jo pergalės. Tokia sistema buvo XIX a. Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet palengva ją išstūmė biurokratinis valstybės administracijos organizavimo būdas.
Idealizmas – tarptautinės politikos esmės aiškinimo nuostata: tvirtinama, kad iš esmės valstybės yra taikingos politinės bendruomenės, kurias vienija bendri interesai. Visi valstybių konfliktai iš esmės kyla dėl tarpusavio nesusipratimų, kurių išvengti turėtų padėti tinkamai sutvarkyta tarptautinė teisė, tobuli valstybių bendradarbiavimo mechanizmai, komunikacijos bei informacijos mainų sistema ir įtakinga universali tarptautinė organizacija. Idealizmą nuolat kritikavo realizmas.
Imperializmas – valstybės užsienio politika, kuria siekiama laimėti daugiau galios, išteklių ar užgrobti kitoms valstybėms priklausančias teritorijas.
Impičmentas (apkalta) – ypatingas nusikaltusių įstatymams aukštųjų valstybės pareigūnų apkaltinimo ir jų bylų nagrinėjimo būdas.
Individualizmas – pasaulėžiūra, aukštinanti žmogaus kaip individo vertę ir teigianti, kad individo interesai yra svarbesni už bendruosius visuomenės interesus.
Institucija – apibrėžtų valdymo funkcijų visuma.
Institucinė interesų grupė – piliečių susivienijimas ar valstybės įstaiga, kurie buvo įsteigti ne politinei veiklai, o kokiam nors kitam tikslui (pvz., civilinė administracija ar armija), bet pasidaro politiškai aktyvūs ir siekia pakreipti vyriausybės politiką sau naudinga linkme.
Integracija (tarptautinė) – valstybių sąveikos forma, kada atskiros suverenios valstybės įsteigia bendras institucijas ar organizacijas ir suteikia joms išskirtinų galių. Tarpvalstybinės institucijos gauna teisę vykdyti tokias politines ir ekonomines funkcijas, kurias iki tol vykdė ir iš principo gali toliau vykdyti valstybių vyriausybės. Bet taip daroma todėl, kad susiklosto ypatingos ir skatinančios tokį sprendimą vidaus ir išorės sąlygos, ir svarbiausia, kad iš tokio sprendimo tikimasi tam tikros politinės ir ekonominės naudos, kad yra priežasčių manyti, jog taip reikalai bus tvarkomi efektyviau. Šiuolaikiniame pasaulyje kol kas galime aptikti tiktai dalinę ir tiktai regioninę integraciją: specialiai įsteigtoms tarptautinėms institucijoms perduodamos tik kai kurios funkcijos ir tai vyksta tik kai kuriuose regionuose.
Interesų grupė – valstybės piliečių grupės, kurios įvairiais būdais siekia, kad vyriausybė vykdytų joms palankią politiką. Pagal susiorganizavimo būdą ir laipsnį interesų grupės skirstomos į 4 tipus: anoniminės, asocijuotos, institucinės ir neasocijuotos.
Interpeliacija – įstatymų leidimo valdžią turinčio vyriausybės organo (parlamento) deputato ar jų grupės priklausymas vykdomąją valdžią turinčiam organui (vyriausybei) ar jo nariui tam tikru jų veiklos klausimu.
Investitūra – katalikų dvasininko paskyrimo bažnytinės pareigoms aktas. Viduramžiais kartu su vyskupo arba abato titulu dvasininkas gaudavo teisę valdyti žemės valdą (feodą, leną). Dėl to viduramžiais vyko aštrūs ginčai dėl pasaulietinių valdovų vaidmens šiame procese.
Įstatymas – nustatyta tvarka aukščiausiųjų valstybės valdymo organų priimtas normatyvinis teisinis aktas, turintis kitų normatyvinių teisinių aktų atžvilgiu viršenybę. Įstatymai yra vienokios ar kitokios vyriausybės politikos įgyvendinimo įrankis, nes jų nustatytos teisinės normos reguliuoja ir tvarko valstybės gyvenimo reikalus.
Įstatymo leidimo valdžia arba legislatūra – Valdžia (įstatymų leidimo).
Izoliacija – vienoks ar kitoks valstybės atskirumas, atsiribojimas nuo bendravimo su kitomis valstybėmis.
Izoliacionizmas – sąmoninga valstybės vyriausybės užsienio politika, kuria siekiama kaip nors (politiškai, ekonomiškai ar kultūriškai) atsiriboti nuo bendravimo su kitomis valstybėmis.
Jurisdikcija – teismo ar kito valstybės administracijos organo teisė spręsti teisinius ginčus ar klausimus.kiekvienas valdymo organas turi savo jurisdikciją.
Jurisprudencija – teisės mokslas.
Jus sangvinis – (kraujo teisė) principas, kuriuo nustatoma, kad pilietybę žmogus paveldi iš tėvų. Kokios valstybės pilietybę turi vaiko tėvai, tokią pilietybę sulaukęs pilnametystės gauna ir jų vaikas.
Jus soli – (saulės teisė)principas, kuriuo remiantis žmogui pilietybė suteikiama pagal jo gimimo vietą, nepriklausomai nuo jo tėvų pilietybės. Užtenka tik gimti valstybės, kurioje galioja šis principas (pvz., JAV), teritorijoje, t.y., “po jos saule”, ir toks asmuo automatiškai įgauna teisę į tos valstybės pilietybę.
Kadencija – įstatymo numatytas laiko tarpas kokiai nors valstybės valdžios institucijai veikti ar pareigūnui pareigas eiti.
Kairieji – socialistinių, socialdemokratinių pažiūrų politikai ir politinės partijos.
Kancleris – Austrijoje ir Vokietijoje – ministras pirmininkas.
Kapitalas – sukauptos lėšos, kurias verslininkai gali investuoti į savo įmones ir kurių pagrindu sėkmės atveju gaunamas pelnas.
Kapitalizmas – ekonominė sistema, pagrįsta privačia nuosavybe, asmens teise nevaržomai imtis verslo pasirinktoje srityje ir taip siekti pelno. Drauge su esamomis laisvėmis ir galimybėmis tuo pat metu tai yra tokia ekonominė sistema,kurioje vyksta nuolatinė verslininkų konkurencija.
Karalius – valstybės valdovas monarchinėje valstybėje. Paprastai karaliaus sostas perduodamas paveldėjimo būdu, bet gali būti ir nustatyta tvarka renkamas karalius, kuris pakeičia mirusį savo pirmtaką. Paprastai asmuo, gavęs karaliaus titulą, jį turi iki gyvos galvos.
Karas (pasaulinis) – Pasaulinis karas.
Karas (pilietinis) – Pilietinis karas.
Karas (Šaltasis) – Šaltasis karas.
Karas (tarpvalstybinis) – fizinės ginkluotos jėgos vartojimas santykiuose tarp valstybių. Jėga vartojama tada, kai valstybės nepajėgia arba nenori susitarti. Už kiekvienos valstybės karinių veiksmų slypi noras priversti kitą valstybę sutikti su pirmajai palankiomis taikos sąlygomis.
Kasta – Indijoje ir kai kuriose kitose šalyse – uždara grupė žmonių, susijusių tam tikru tradiciniu verslu, kilme ir papročiais.
Koalicija – dviejų ar kelių parlamentinių partijų ar frakcijų sąjunga, siekianti sudaryti parlamentinę daugumą ir kartu suformuoti vyriausybę. Partijų koalicijos būdingos tose valstybėse, kur yra susiklosčiusi daugiapartinė sistema ir parlamentinis valdymas.
Kodeksas – sistemiškas tam tikrą visuomeninių reiklų sritį reguliuojančių teisės normų rinkinys.
Kodifikacija – įstatymų ir kitokių normų, reguliuojančių vienokius ar kitokius visuomeninius reikalus, kodekso sudarymas.
Kohabitacija – pusiau prezidentinio valdymo būklė, kada valstybės vadovo – prezidento – ir vyriausybės vadovo postuose atsiduria skirtingų politinių pažiūrų politikai.
Kolonializmas – galingųjų valstybių politika, nukreipta į esamų kolonijų išlaikymą ir naujų kolonijų įsigijimą.
Kolonija – šalis, kraštas ar jo dalis, kuri neturi suverenios vyriausybės ir yra valdoma kitos valstybės – metropolijos.
Kompetencija – visuma kurio nors organo ar pareigūno teisių ir pareigų, nustatytų konstitucijoje ar to organo statute.
o Išvestinė (atributyvinė) kompetencija – kompetencija, kurios turinį sudaro aiškiai ir tiksliai išvardintos ir nurodytos teisės ir pareigos, kurias vienas valdžios organas ar pareigūnas paveda atlikti kitam valdžios organui.
o Pagrindinė kompetencija – kompetencija, kurios turinį nėra griežtai ir aiškiai apibrėžtas ar kaip nors apribotas. Jos turinį sudaro visa tai, kas “lieka” išskyrus iš jos išvestinę (atributyvinę) kompetenciją.
Kompromisas – priešingų nuomonių ir interesų atstovų susitarimas, pasiektas abipusėmis nuolaidomis.
Komunizmas – agresyvioji socializmo politinės doktrinos atšaka, kurios šalininkai siekia įgyvendinti socialinę lygybę prievartiniu, revoliuciniu būdu nušalindami demokratinę vyriausybę ir suteikdami valdžios įgaliojimus komunistų partijai. Tokia komunistinė vyriausybė, remdamasi vargingiausiais socialiniais sluoksniais, imasi beatodairiškai įgyvendinti socialinę reformą: nacionalizuoja ūkį ir įveda centralizuotą planavimą. Socialinių grupių ar asmenų, nepatenkintų šiomis reformomis, pasipriešinimas įveikiamas represijomis.
Konciliarinė bažnyčios teorija – teorija, kuri teigė, kad aukščiausioji valdžia bažnyčioje priklauso ne popiežiui (jis juk tik vienas iš vyskupų), bet visuotiniam vyskupų susirinkimui.
Konfederacija – valstybių sąjunga arba jungtinė valstybė, susidedanti iš konfederacijos narių ir jų įsteigtos centrinės vyriausybės. Čia pagrindinė kompetencija priklauso konfederacijos nariams, o išvestinė – centrui. Kompetencijų skirstymą kontroliuoja konfederacijos nariai, kurie savo nuožiūra nustato, kokius įgaliojimus suteikti centrui.
Konservatizmas – politinė doktrina, pasisakanti už senų tradicijų laikymąsi, už nusistovėjusių žmonių tarpusavio ryšių išsaugojimą ir puoselėjimą, už atsargų ir pamatuotą reformų įgyvendinimą.
Konstitucija – valstybės vyriausybės sudarymo bei vyriausybės ir piliečių tarpusavio santykių normų ir taisyklių sąvadas. Konstitucija neretai vadinama pagrindiniu valstybės įstatymu pabrėžiant, kad jokie kiti toje valstybėje galiojantys ar naujai priimami įstatymai neturi prieštarauti konstitucijai.
Konstitucinė monarchija – žr. Monarchija.
Konstitucionalizmas – vyriausybės politikos nuostata griežtai laikytis ir nepažeidinėti konstitucijos.
Konsulas – valstybės administracijos pareigūnas, pasiųstas į kitą valstybę nuolatiniam darbui, kurio turinys yra oficialiai atstovauti ne savo vyriausybei, o tik savo krašto organizacijoms ir piliečiams bei tvarkyti imigracinius reikalus.
Konsulinė tarnyba – valstybės administracijos dalis, nuolat veikianti užsienio valstybėse, su kuriomis palaikomi atitinkami santykiai. Konsulinė taryba nepalaiko oficialių ryšių su savo buvimo valstybės vyriausybe, bet atstovauja savo valstybės organizacijų ir piliečių ekonominiams, kultūriniams ir kitokiems interesams, tvarko įvažiavimo į savo šalį reikalus, globoja savo valstybės piliečius, nuolat gyvenančius užsienyje.
Kontrasignacija – ministro parašas valstybės vadovo akte, reiškiantis, kad ministras, o ne valstybės galva yra politiškai ir teisiškai atsakingas už akto turinį.
Korporacija – įstatymų nustatyta tvarka bendradarbiaujanti su vyriausybe interesų grupė.
Korporatyvizmas – vyriausybės ir interesų grupių tarpusavio santykių sistema: vyriausybė bendradarbiauja su atskiromis interesų grupėmis (korporacijomis) pagal įstatymų nustatytą tvarką. Korporatyvizmo sąlygomis pagal įstatymus sudaroma interesų grupių hierarchija, o politiniai sprendimai dažniausiai priimami vyriausybės ir korporacijų kompromiso būdu.
Korupcija – įstatymų draudžiamas, bet stichiškai nuolat atsirandantis biurokratiniu būdu organizuotos valdininkijos nelankstumo kompensacijos mechanizmas, t.y., valdininkų papirkinėjimas.
Krizė (vyriausybės) – parlamentinio valdymo sistemos būklė, kuri trunka nuo to laiko, kai parlamentas pareiškia vyriausybei nepasitikėjimo votumą, iki tol, kol sudaroma nauja vyriausybė, turinti parlamento pasitikėjimą. Vyriausybės krizės metu senoji vyriausybė tvarko tik einamuosius reikalus, bet nevykdo ir nepriima sprendimų svarbiausiais politiniais valstybės gyvenimo klausimas.
Kvalifikuota dauguma – balsavimo būdas, kai kandidatui išrinkti ar sprendimui priimti neužtenka absoliučios (50% + 1 balsas) balsų daugumos, bet reikalaujama surinkti 2/3 arba 3/4 ir t.t.balsų.
Kvorumas – susirinkime dalyvaujančių organizacijos ar institucijos (pvz., parlamento) narių skaičius, kuris laikomas būtina sąlyga, kad priimti nutarimai būtų pripažinti galiojančiais.
Laissez faire – [lėsė fėr] posakis, reiškiantis liberalizmo politinės doktrinos nuostatą, kad vyriausybės kišimasis į žmonių gyvenimo ir ūkininkavimo reikalus turi būti maksimaliai apribotas – vyriausybė su savo reglamentacijomis ir taisyklėmis turi stengtis netrukdyti savaimingam žmonių aktyvumui reikštis.
Legalumas – vyriausybės valdžios teisėtumas, kuris remiasi tuo, kad vyriausybė buvo sudaryta pagal iš anksto nustatytas teisines procedūras.
Legatas – dvasininkas, atstovaujantis Romos popiežiui kurioje nors kitoje valstybėje. Legato titulas prilyginamas aukščiausiajam diplomatiniam rangui – ambasadoriui.
Legislatyvinė valdžia – žr. Valdžia (įstatymų leidimo).
Legitimumas – vyriausybės valdžios teisėtumas, kuris remiasi valstybės piliečių pasitikėjimu ir sutikimu dėl vienokių ar kitokių priežasčių paklusti valdžiai.
Liberalizmas – politinė doktrina, pasisakanti už asmens laisvės principą. Kiekvienas asmuo turi teis laisvai naudotis visomis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, susirasti pragyvenimo šaltinį. Valstybės paskirtis – sudaryti sąlygas, užtikrinančias galimybę visiems žmonėms naudotis savo laisve, ir neleisti atsirasti laisvės suvaržymams, galintiems kilti tiek iš kitų asmenų, tiek iš vyriausybės.
Lyderis – vienas iš žmonių grupės narių, kuris išsiskiria iš kitų tuo,kad imasi ir, svarbiausia, gali vadovauti visai grupei.
Lobizmas – interesų grupių veikla siekianti paveikti politikus, kad šie priimtų joms palankius politinius sprendimus.
Luomas – sudedamoji viduramžių Europos dalis, žmonių grupė, turinti paveldimų teisių ir pareigų, pvz., bajorija, dvasininkija ir kt.
Makiavelizmas – politinės veiklos būdas, tikslui pasiekti rekomenduojantis bet kurias, net ir pačias amoraliausias priemones, t. y., klastą, veidmainystę, cinizmą. Terminas kilo iš XVI a. Italų mąstytojo Makiavelio, aprašiusio rekomendavusio tokį politinį veikimą savo laikų politikams, pavardės.
Makroekonomika – ekonomikos mokslas, tyrinėjantis bendras valstybių ekonomikos raidos tendencijas, pvz., gyventojų įdarbinimo lygį, ekonomikos plėtotę, mokėjimų balansą, infliaciją ir kt.
Mandatas – tam tikros teritorijos, rinkiminės apygardos rinkėjų įgaliojimas asmeniui, laimėjusiam rinkimus, atstovauti jiems kokiame nors vyriausybės organe: parlamente, taryboje, kongrese ar kitokiame forume.
Marksizmas – socializmo politinės doktrinos atmaina, kuri visuomenės susiskaldymą į klases ir socialinę nelygybę aiškina ekonominėmis priežastimis ir teigia, kad kapitalistinė ekonominė sistema yra paskutinė sistema, kuri reprodukuoja socialinę nelygybę. Ilgainiui, augant ir tobulėjant gamybos priemonėms, susiskaidymas į klases išnyksiąs ir įsigalėsianti socialinė lygybė. Terminas kilo iš šią doktriną sukūrusio ir propagavusio XIX a. Vokiečių socialdemokrato Markso pavardės. Marksizmas visų pirma buvo skirtas aiškinti valstybės vidaus politikos esmei, tačiau jo sekėjai ir šalininkai pritaikė jį ir tarptautinės politikos tyrinėjimams.
Mažumos valdymas – parlamentinio valdymo įgyvendinimo būdas, kai parlamente susidaro stabili dauguma, o vyriausybę imasi sudaryti kuri nors daugumos nesudaranti frakcija ar koalicija. Mažumos valdymo atveju valdančiai koalicijai daug sunkiau vykdyti savo politiką, nes kiekvieną kartą tenka užsitikrinti papildomą kitų frakcijų paramą, daryti nuolaidų, siekti kompromisų.
Memorandumas – diplomatinis aktas, smulkiai išdėstantis kurio nors klausimo esmę, faktinę ir teisinę argumentaciją.
Meras – miesto savivaldos vadovas.
Metropolija – kolonijas valdanti valstybė.
Mikroekonomika – ekonomikos mokslas, tiriantis atskirų įmonių, bendrovių, kompanijų ar kitokių ūkio subjektų bei vartotojų veiklą.
Ministerija – ministro vadovaujama valstybės valdymo institucija, tvarkanti kurią nors ūkinės, administracinės, socialinės ar kultūrinės veiklos sritį.
Ministras – vyriausybės narys, vadovaujantis kuriai nors ministerijai.
Ministras “be portfelio” – vyriausybės narys, kuris yra atsakingas už kokį nors vyriausybės politikai svarbų reikalą, bet nevadovauja jokiai ministerijai.
Ministras pirmininkas – vyriausybės vadovas. Parlamentinio ir pusiau prezidentinio valdymo sistemose ministru pirmininku paprastai tampa tas asmuo, kuris vadovauja parlamentinę daugumą sudarančiai frakcijai, o prezidentinio valdymo sistemoje ministrą pirmininką skiria prezidentas arba pats prezidentas eina šias pareigas. Įvairiose valstybėse ministro pirmininko pareigos gali būti vadinamos įvairiai: premjeras, kancleris, valstybės ministras.
Mokestis – nustatyto dydžio pinigų suma, mokama piliečių ir pelną gaunančių juridinių asmenų į valstybės biudžetą. Mokesčių mokėtojų įnašai sudaro pagrindinę valstybės biudžeto įplaukų dalį.
o Progresyvinis mokestis – mokesčio dydžio skaičiavimo būdas, kai gaunančiam didesnes pajamas asmeniui priskaičiuojamas ir didesnis mokesčių procentas.
o Regresyvinis mokestis – mokesčio dydžio apskaičiavimo būdas, priešingas progresyviam mokesčiui: gaunančiam didesnes pajamas asmeniui priskaičiuojamas mažesnis mokesčių procentas.
Mokslas – susistemintų teiginių apie tikrovę visuma.
Monarchas – valstybės vadovas, valdžią įgyjantis sosto paveldėjimo tvarka arba specialiais rinkimais iki gyvos galvos (karalius).
Monarchija – valstybės valdymo forma: aukščiausioji valdžia priklauso valstybės monarchui. Senovės Graikijoje vartotoje valdymo formų klasifikacijoje taip buvo vadinama įstatymų besilaikanti ir į visuotinę gerovę orientuota paveldima vieno asmens valdžia.
o Absoliutinė monarchija – valstybės valdymo forma: monarchas savo rankose yra sutelkęs ir įstatymų leidimo, ir vykdomąją valdžią. Absoliutus monarchas nėra niekam atsakingas ir savo nuožiūra formuoja valstybės vyriausybę, nustato jos politikos turinį.
o Konstitucinė monarchija – valstybės valdymo forma: monarchas atlieka tik reprezentacines valstybės vadovo funkcijas, tuo tarpu įstatymų leidimo valdžia bei vykdomoji valdžia priklauso demokratiniu būdu išrinktam parlamentui ir jam atsakingai vyriausybei.
Moratoriumas – kokio nors sprendimo, akto galiojimo sulaikymas, sustabdymas, vykdymo atidėjimas.
Muitas – mokestis už įvežamas į šalį prekes, padidinantis jų kainą.
Nacija – tauta.
Nacionaliniai interesai – valstybę sudarančios žmonių bendrijos – valstybės tautos – poreikiai.
Nacionalizacija – privačios nuosavybės pavertimas valstybine konfiskuojant arba išperkant.
Nacionalizmas – politinė doktrina, pasisakanti už kiekvienos tautos apsisprendimo ir savarankiškos valstybės įkūrimo teisę.
Natūralizacija – pilietybės suteikimas apatridui arba užsienio valstybės piliečiui.
Naujoji tarptautinė ekonominė tvarka – tokia tarptautinių ekonominių santykių sistema, kuri sudarytų palankias sąlygas mažiau išsivysčiusioms valstybėms ekonomiškai atsigauti ir ilgainiui galutinai pašalintų Šiaurė ir Pietų ekonominio išsivystymo atotrūkį.
Neasocijuota interesų grupė – socialinė grupė, kuri nėra kokiu nors būdu organizuota ir politiškai aktyvi, bet vien jau savo buvimu daro įtaką valstybės politikai, verčia sprendimus priimančius politikus atsižvelgti ir į jos interesus.
Neokolonializmas – didžiųjų ir turtingųjų pasaulio valstybių politika, kuria siekiama išlaikyti buvusių kolonijų, kurios tapo suvereniomis valstybėmis, ekonominę ir politinę priklausomybę nuo buvusių metropolijų.
Neutralitetas – tarptautinis teisinis valstybės statusas, reiškiantis jos atsisakymą dalyvauti kitų valstybių karuose, o taikos metu – kariniuose blokuose ar sąjungose.
Nota – oficialus diplomatinis vienos valstybės kreipimasis į kitą, kai norima pareikšti pretenzijas, protestą ar informuoti apie kokius nors įvykius ar dalykus.
Nuncijus – nuolatinis diplomatinis Vatikano atstovas užsienio valstybėje, atitinkantis kitų valstybių diplomatinių atstovų – ambasadorių – rangą.
Ochlokratija – senovės Graikijoje vartotoje valdymo formų klasifikacijoje – iškrypusi, įstatymų nesilaikanti agresyvios minios valdžia.
Oligarchija – senovės Graikijoje vartotoje valdymo formų klasifikacijoje – iškrypusi įstatymų nesilaikanti negausaus turtingųjų sluoksnio valdžia.
Ombudsmenas – specialus parlamentui pavaldus valstybės pareigūnas, kuriam pavesta kontroliuoti valstybės administracijos darbą bei nusiskundimus dėl nepatenkinamos valdininkų veiklos. Ombudsmeno pareigų paskirtis – kompensuoti valstybės biurokratinės administracijos nelankstumą.
Opozicija – frakcijų ar partijų koalicija parlamente, sudaranti mažumą ir nepritarianti daugumos sudarytos vyriausybės politinei linijai.
Parafavimas – sutarties pasirašymas pirmosiomis vardo arba pavardės raidėmis, t.y., principinis susitarimas pasirašyti suderintą sutarties tekstą įforminant ją pagal visus tarptautinės teisės reikalavimus.
Parlamentas – vyriausybės organas, turintis įstatymų leidimo valdžią ir sudarytas iš rinkimus laimėjusių tautos atstovų. Parlamentas gali būti sudarytas iš vienų arba iš dviejų rūmų. Pastaruoju atveju į skirtingus rūmus atstovai renkami skirtingu būdu, o vieni rūmai paprastai yra laikomi aukštesniais už kitus. Įvairiuose kraštuose parlamentai gali būti skirtingai vadinami, pvz., D.Britanijoje –Parlamentas, JAV – Kongresas, Vokietijoje – Bundestagas, Lietuvoje – Seimas. Valstybėje, kur veikia parlamentinio valdymo sistema, parlamentas yra aukščiausiasis valstybės valdymo organas.
Parlamentinis valdymas – tokia vyriausybės struktūros forma, kuriai būdingas valdžios sukoncentravimas viename centre – parlamente. Parlamentas, kaip aukščiausiąją valdžią turintis organas, turi tiek įstatymų leidimo valdžią, tiek galią daugumą sudarančios frakcijos lyderiui pavesti sudaryti vyriausybę. Vyriausybės nariais gali būti tik parlamento nariai, o pati vyriausybė už savo veiklą atsakinga parlamentui. Jeigu valstybės vadovo funkcijos paskirtos karaliui, tai parlamentas skiria lėšų karališkajai šeimai išlaikyti. Jeigu valstybės vadovo funkcijas atlieka prezidentas, tai parlamentas pats tą prezidentą ir išrenka. Bet kuriuo atveju valstybės vadovas, kaip ir vyriausybė, yra atsakingas parlamentui.
Partija (politinė) – profesionalių politikų ir juos remiančių piliečių organizacija, kurios pagrindinis tikslas – laimėti rinkimus ir gauti teisę valdyti vyriausybę, įgyvendinti savo politines nuostatas.
Partinė sistema – valstybėje veikiančių politinių partijų visuma.
Partizaninis karas – pilietinio karo valstybės viduje arba okupuotos šalies piliečių pasipriešinimo okupantui forma, kai vienoje pusėje (vyriausybės, okupanto) veikia reguliari ir gerai ginkluota kariuomenė, o kitoje pusėje jai priešinasi kovotojai, kurie dėl savo negausumo ir menkos ginkluotės negali stoti į atvirą kovą su priešais. Pagrindinis partizaninio karo tikslas – smulkiais išpuoliais alinti ir silpninti priešų jėgas, o sustiprėjus – suformuoti savo reguliarią armiją, pajėgią atvirai kovoti ir vykdyti puolamąsias operacijas. Ispanijoje ir Lotynų Amerikos valstybėse partizaninis karas vadinamas gerilja.
Pasaulinis karas – karas, kuriame dalyvauja visos svarbiausios didžiosios pasaulio valstybės. Priimtina laikyti, kad vyko du pasauliniai karai: 1914 – 1918m. – pirmasis ir 1939 – 1945 – antrasis. Iki įsiliepsnojant Antrajam pasauliniam karui Pirmasis pasaulinis karas buvo vadinamas Didžiuoju karu.
Periferija – pagal globalizmo teoriją – menkiau išsivysčiusios šalys, kuriose nėra išplėtota industrinė gamyba ir ekonomika paremta žaliavų ir žemės ūkio gaminių pardavimu industrinėms šalims. Todėl periferija yra labai priklausoma nuo prekybos ir kitokių ryšių su centru, t.y., išsivysčiusiomis šalimis. Ne visada lengva išvesti ribą tarp centro ir periferijos. Dalis kraštų ir valstybių negali būti priskirta nei centrui, nei periferijai ir gali būti pusiau periferija t.y., tokia vieta, kurioje derinasi kai kurie centro ir kai kurie periferijos požymiai.
Persona non grata – vienos valstybės asmuo, kuris buvo numatytas paskirti diplomatiniu atstovu į kitą valstybę, bet pastaroji nesutiko jo priimti, arba diplomatinis atstovas ar kitas diplomatas, paskelbtas nepageidaujamu asmeniu ir privalantis per nustatytą laiką išvykti iš tos valstybės.
Perversmas – ginkluotų pajėgų ar jų dalies įvykdytas prievartinis civilinės vyriausybės pašalinimas ir naujos, kariškių vadovaujamos vyriausybės sudarymas.
Peticija – kolektyvinis prašymas, dažniausiai įteikiamas aukščiausiąją valdžią valstybėje turintiems b vyriausybės organams: karaliui, parlamentui ar prezidentui.
“Pietūs” – terminas, žymintis skurstančias ekonomiškai atsilikusias pasaulio valstybes. Tai tik sutartinis terminas, nes ne visada turtingos šalys yra įsikūrusios “Šiaurėje”, o neturtingos – “Pietuose”.
Pilietybė – asmens teisinė padėtis, reiškianti jo priklausomybę kuriai nors valstybei.
Pilietinis karas – vyriausybės ir piliečių konflikto forma, kai piliečiai protestuoja ne prieš vienokį ar kitokį vyriausybės sprendimą, o apskritai prieš vyriausybės politiką. Tačiau prieš vyriausybę protestuoja ne visi, o tik žymi piliečių dalis, tad vyriausybė, remdamasi ją palaikančiais piliečiais, ryžtasi nepaklusniuosius sutramdyti jėga. Pagrindinė pilietinio karo kilimo sąlyga – apylygė konfliktuojančių pusių jėgos.
Pilietinis nepaklusnumas – vyriausybės ir piliečių konflikto forma, kai piliečiai viešai protestuoja savo pasirinktais būdais prieš tiksliai įvardintus vyriausybės sprendimus ar įstatymus. Pilietinis nepaklusnumas gali reikštis įvairiomis formomis – nuo terorizmo iki neprievartinio pasipriešinimo.
Pilietis – valstybės, kaip suverenios žmonių bendrijos, pilnateisis narys.
Plebiscitas – valstybės piliečių balsavimas labai svarbiu valstybės politikos klausimu. Kartais plebiscito būdu įgyvendinamas tautos apsisprendimas.
Pliuralizmas – 1.Valstybėje nusistovėjusi interesų grupių veiklos ir jų santykių su vyriausybe sistema, kai visi įvairiausių interesų piliečiai gali laisvai organizuotis ir konkuruoti tarpusavyje dėl įtakos vyriausybei, kuri yra atvira įvairiausių interesų grupių poveikiui, bet savo nuožiūra sprendžia, kiek ir kokių interesų grupių spaudimą atsižvelgti.2. Tarptautinės politikos esmės aiškinimo nuostata, teigianti, kad ne tik suverenios valstybės, bet ir kiti tarptautinės politikos veikėjai yra svarbūs tarptautinei politikai. Pliuralizmo požiūriu pagrindinė šiuolaikinės tarptautinės politikos problema yra dėl didėjančios valstybių tarpusavio priklausomybės atsirandančių problemų efektyvaus tvarkymo formos paieška.
Policija – speciali valstybės administracijos dalis, pavaldi vidaus reikalų ministerijai ir turinti savo specialų statutą. Policijos paskirtis – palaikyti viešąją tvarką ir garantuoti piliečių saugumą.
Polis – antikos laikų (senovės Graikijoje, Finikijoje, Romoje) miestas-valstybė. Tokios valstybės teritoriją sudarė pats miestas ir jo apylinkės.
Politika – bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla. Savo turiniu būdama viešųjų reikalų tvarkymo procesas, mūsų kasdienybėje ji reiškiasi valdymo, valdžios santykių pavidalu.
Politikas (profesionalus) – asmuo, kurio nuolatinė veikla yra politika ir kuris dalyvauja partijų ar vyriausybės aukščiausiųjų organų darbe, turi įgaliojimus priimti politinius sprendimus.
Politinis sprendimas – remiantis valdžia pasiekiamas sprendimas dėl svarbiausių valstybę sudarančios žmonių bendrijos reikalų.
Politologija – mokslas apie politiką arba politikos mokslas.
Popiežius – Romos katalikų bažnyčios ir Vatikano valstybės vadovas. Nuo V a. Šiuo titulu ėmė tituluotis Romos vyskupai.
Pozicija – 1.Požiūris, nusistatymas kuriuo nors klausimu, lemiantis veiksmų, elgesio pobūdį. 2.Daugumą sudaranti ir vyriausybę formuojanti frakcijų ar partijų koalicija parlamente.
Prezidentas – respublikinės valdymo formos valstybės aukščiausias pareigūnas – valstybės vadovas. Parlamentinio valdymo sistemoje prezidentą paprastai renka parlamentas, prezidentinio ir pusiau prezidentinio valdymo sistemose – tiesiogiai arba per ypatingus įgaliotinius visi valstybės piliečiai.
Prezidentinis valdymas – vyriausybės struktūros forma, kuriai būdingas valdžios suskirstymas. Įstatymų leidimo organas – parlamentas ir vykdomosios valdžios vadovas – prezidentas renkami visos tautos atskirai ir už savo veiklą vienas kitam neatsako. Vyriausybė yra atsakinga tik prezidentui. Prezidentas vienu metu yra ir valstybės, ir vyriausybės vadovas.
Privatizacija – valstybinės nuosavybės perdavimas arba išpardavimas privatiems asmenims.
Problema – uždavinys, iškylantis tikslingoje žmonių veikloje ir reikalaujantis vienokio ar kitokio sprendimo.
Probleminė situacija – taip susiklosčiusios subjekto veiklos aplinkybės, kuriomis jis yra priverstas rinktis, priimti sprendimą dėl tolesnių veiksmų.
Procedūra – veiksmų, kuriais siekiama kokio nors tikslo, atlikimo eilės tvarka, paprastai iš anksto nustatyta teisės arba kitų normų.
Profesinė sąjunga – asocijuota interesų grupė, vienijanti ir ginanti vienos kurios nors profesijos žmonių interesus.
Proporcingo atstovavimo (PA) rinkimų sistema – rinkimų sistema, pagrįsta principu, kad visos partijos turi būti atstovaujamos, bet atstovaujamos ne vienodai, o proporcingai gautai per rinkimus rinkėjų paramai. Kiekvienoje rinkiminėje apygardoje renkama po keletą ar net keliolika atstovų, o rinkėjai balsuoja ne už vieną ar kitą asmenį, bet už partijų pateiktus kandidatų sąrašus. Po rinkimų mandatai paskirstomi proporcingai kiekvienai partijai pagal gautų už ją balsų skaičių.

Protektoratas – valstybės priklausomybės forma: stipri valstybė per savo rezidentą tvarko silpnesnės šalies užsienio politiką ir kontroliuoja vidaus politiką.
Provokacija – pastangos dirbtinai sukelti kokius nors veiksmus, kieno nors reakciją; asmenų, organizacijų ar valstybių vyriausybių kurstymas kam nors kenkti.
Pusiau prezidentinis valdymas – valstybės struktūros forma: siekiama suderinti teigiamas tiek prezidentinio, tiek parlamentinio valdymo ypatybes bei pašalinti jų trūkumus. Čia vyriausybė yra, kaip ir parlamentinio valdymo sistemoje, atsakinga parlamentui, o prezidentas, kaip prezidentinio valdymo sistemoje, renkamas ne parlamento, o visų valstybės piliečių tiesiogiai. Todėl prezidentas gali atlikti ne tik valstybės, bet ir vykdomosios valdžios vadovo funkcijas.
Radikalizmas – griežtas greitų ir esminių permainų ir reformų reikalavimas.
Ratas (politinis) – politinių doktrinų klasifikacijos sistema iš dviejų ašių ir atitinkamai keturių polių. Horizontalioji politinio rato ašis – tai “laisvės – lygybės” ašis, o vertikalioji – tai “diktatūros – demokratijos” ašis.
Ratifikacija – aukščiausiojo valstybės valdymo organo (prezidento ar parlamento) aktas, kuriuo tvirtinama tarpvalstybinė sutartis, pasirašyta valstybės įgalioto atstovo.
Realizmas – tarptautinės politikos esmės aiškinimo nuostata, pagal kurią svarbiausi tarptautinės politikos veikėjai yra didžiosios valstybės, o tarptautinės politikos esmę sudaro toks procesas: didžiosios valstybės, įvairiais būdais didindamos galią ir taip siekdamos užtikrinti savo saugumą, galiausiai suformuoja vienokią ar kitokią galios pusiausvyrą, kuri tampa nebepriklausoma nuo kiekvienos atskiros valstybės valios ir pati ima lemti visų valstybių užsienio politiką, tikslus ir veikimo galimybes.
Realpolitik – valstybės užsienio politika, vykdoma atsižvelgiant į susiklosčiusią ir besikeičiančią didžiųjų valstybių galios pusiausvyrą.
Referendumas – visuotinis piliečių balsavimas konstitucijos ar kito įstatymo priėmimo bei vidaus ir užsienio politikos klausimais. Referendumų rezultatai gali tiek turėti galutinio sprendimo galią, tiek būti viešosios nuomonės pozicija, kurią svarbu žinoti vyriausybei priimant galutinį sprendimą. Referendumas yra vienas iš tiesioginės demokratijos įgyvendinimo būdų.
Reforma – laipsniškas, bet esminis valstybės gyvenimo, vyriausybės struktūros ar galiojančių įstatymų pertvarkymas ir pakeitimas.
Reprezentacija (valstybės) – valstybės vadovo funkcija, kurios turinį sudaro valstybės vardu kviesti ir priimti užsienio valstybių vadovus, vesti su jais derybas, taip pat valstybės vardu skelbti aktus vidaus politikos klausimais. Pagrindinis reprezentacijos uždavinys – ne vykdyti konkrečius politinius sprendimus, bet pateikti valstybės interesus, tautos savybes palankiausia forma.
Respublika – valstybės valdymo forma: visi valstybės valdymo organai yra arba renkami tiesiogiai, arba gali būti sudaryti jau ankščiau išrinktų organų.
Revoliucija – vyriausybės ir piliečių konflikto forma: piliečiai protestuoja ne prieš vienokį ar kitokį vyriausybės sprendimą, bet prieš visą vyriausybės politiką ir ją pačią. Nepasitenkinimas vyriausybe dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra apėmęs visus visuomenės sluoksnius, ir vyriausybės neberemia jokia įtakingesnė socialinė grupė. Revoliucijos padarinys yra senosios vyriausybės pašalinimas ir naujosios suformavimas. Naujoji vyriausybė pradeda vykdyti visiškai naują, priešingą senajai, politiką ir turi piliečių pasitikėjimą.
Revizionistinė valstybė – valstybė, siekianti pakeisti esamą padėtį (savo santykius su kitomis valstybėmis, galios pusiausvyrą ir kt.).
Režimas (tarptautinis) – konkrečiai apibrėžtoje srityje nustatyta ir dviejų ar daugiau dalyvaujančių valstybių santykius reguliuojanti normų, taisyklių, reglamentų ir principų visuma.
Rinkimai – pagal iš anksto nustatytas taisykles atliekama procedūra, kurios metu valstybės piliečiai iš kelių kandidatų renka savo atstovus ir pareigūnus, kuriems bus pavesta valdyti valstybę. Laisvi ir periodiški atstovų rinkimai – svarbiausia demokratinio valdymo įgyvendinimo sąlyga.
Rinkiminė apygarda – valstybės teritorijos dalis, kurioje skaičiuojami ir sumuojami rikėjų balsai už iškeltus kandidatus.
Rinkimų cenzas – būtina sąlyga (amžius, sėslumas, tam tikras turtas) leidžianti dalyvauto rinkimuose (rinkti arba būti renkamam).
Rinkimų sistema – balsų skaičiavimo ir rinkimų rezultatų įvertinimo sistema. Yra dvi pagrindinės rinkimų sistemos: arba daugumos atstovavimo, arba proporcingo atstovavimo bei daug įvairių šių sistemų modifikacijų.
Rinkimų teisė – teisė dalyvauti rinkimuose. Rinkimų teisė yra dvejopa: aktyvioji (teisė rinkti) ir pasyvioji (teisė būti išrinktam).
Satelitinė valstybė – formaliai nepriklausoma ir suvereni valstybė, bet faktiškai pajungta stipresnės valstybės valdžiai ir įtakai.
Separatizmas – politinio judėjimo, partijos ar vyriausybės linija, reiškianti siekimą atsiskirti nuo ko nors, egzistuoti ir veikti savarankiškai, nepriklausomai. Separatizmu dažnai vadinamas tautinės mažumos siekimas atsiskirti nuo kitos tautos dominuojamos valstybės kartu su savo gyvenama teritorija ir įsteigti savo valstybę. Kadangi separatizmas neretai tampa įtampos ir ginkluotų konfliktų priežastimi, tarptautinė viešoji nuomonė stengiasi jo neskatinti ir neremti.
Siena – kaimyninių valstybių teritorijų riba. Siena žymima specialiais riboženkliais.
Sinekūra – gerai apmokama tarnyba valstybės administracijoje viduramžiais. Sinekūros buvo traktuojamos kaip privati nuosavybė, galėjo būti perkamos ir parduodamos už didelius pinigus. Turtingų šeimų tėvai, norėdami užtikrinti savo vaikams ateitį, pirkdavo jiems sinekūras civilinėje administracijoje ar armijoje.
Slenkstis (minimalaus atstovavimo) – minimalus rinkėjų balsų skaičius, kurį pagal parlamento rinkimų įstatymą partija privalo surinkti, kad galėtų būti atstovaujama parlamente.
Socialdemokratija arba socialistinė demokratija – politinės socializmo doktrinos atšaka, pasisakanti už demokratiniu būdu suformuotos vyriausybės politiką, orientuotą į socialinės lygybės ir teisingumo įgyvendinimą.
Socialinė grupė – bet kuri žmonių grupė.
Socializmas – politinė doktrina, teigianti, kad visuomenė sudaryta iš dviejų pagrindinių socialinių grupių-klasių, kurios skiriasi ekonomine padėtimi, t.y., iš buržuazijos ir samdomų darbininkų, ir pasisakanti už socialinę lygybę ir teisingumą – šių dviejų klasių padėties sulyginimą, visuomeninio turto perskirstymą neturtingosios klasės naudai.
Sosto kalba – monarcho, kuris parlamentinio valdymo sistemoje atlieka valstybės vadovo funkciją, kalba pirmajame po rinkimų parlamento posėdyje. Joje išdėstoma politinė naujai sudarytos vyriausybės programa, sosto kalbą paprastai parengia naujasis ministras pirmininkas ir vyriausybė, o karaliui tenka atlikti tik reprezentacinę ceremoniją.
Spektras (politinis) – politinių doktrinų klasifikacijos schema, kurioje pagal puoselėjamas vertybes viena linija gali būti išdėstytos politinės doktrinos bei joms atstovaujančios politinės partijos.tradicinis politinis spektras susideda iš “kairiųjų”. “dešiniųjų”, “centro” doktrinų ir joms atstovaujančių politinių partijų.
Spikeris – kai kuriose valstybėse (pvz., D. Britanijoje) parlamento arba parlamento žemųjų rūmų pirmininkas.
“Stabdžių ir atsvarų” sistema – posakis, atspindintis prezidentinio valdymo sistemoje veikiantį “valdžių padalijimo” principą bei įstatymų leidimo valdžios ir vykdomosios valdžios organų tarpusavio sąveiką.
Status quo[status kvo] – terminas, vartojamas apibūdinti faktinei arba teisinei būklei, kurią norima išsaugoti arba atkurti.
Status quo valstybė – valstybė, kurios politika orientuota į esamos padėties išlaikymą.
Stoicizmas – filosofinė mokykla, propagavusi idėją, kad žmogaus gyvenimo sąlygas lemia aukštesniųjų jėgų nustatyta tvarka, kuri iš principo yra tobula ir kuri būtų įgyvendinta tikrovėje, jeigu jai netrukdytų kvaili arba blogi žmonės. Todėl kiekvienas išmintingas žmogus dvasios ramybę gali užsitikrinti tiktai atsiduodamas apvaizdos valiai ir šiaip veikdamas išvien su gėrio jėgomis. Stoicizmo pavadinimas kilęs nuo graikiško žodžio stoa; taip Atėnuose buvo vadinamas portikas (pastatas su kolonomis šonuose), kuriame buvo įsikūrusi šios krypties įkūrėjo Zenono Kitijiečio mokykla.
Subnacionaliniai tarptautinės politikos veikėjai – veikėjai, kurie daugiau dalyvauja ne tarptautinėje, o vidaus politikoje, bet dalis jų veiklos vis dėlto peržengia savo valstybės sienas.
Subsidija – finansinė parama.
Supranacionaliniai tarptautinės politikos veikėjai – dariniai, kuriuos įkuria valstybių vyriausybės ir kurie įgauna steigėjų įgaliojimus tvarkyti bendrus valstybių reikalus. Dar kitaip šie veikėjai vadinami tarptautinėmis organizacijomis.
Suspendavimas – draudimas arba savanoriškas atsisakymas eiti kurias nors pareigas.
Suspensyvinis veto – prezidento teisė nepatvirtinti parlamento priimto įstatymo projekto. Įstatymas įsigalioja tada, kai parlamentas jį priima iš naujo nustatyta kvalifikuota balsų dauguma. Šis reiškinys būdingas prezidentinio ir pusiau prezidentinio valdymo sistemai.
Suverenas – aukščiausios valdžios valstybėje turėtojas.
Suverenitetas – valstybės nepriklausomybė, teisė savo nuožiūra tvarkyti vidaus ir užsienio politiką.
o Monarchinis suverenitetas – terminas, rodantis, kad valstybės suverenas yra monarchas. Monarchinis suverenitetas būdingas absoliutinei monarchijai.
o Tautos suverenitetas – terminas, rodantis, kad valstybės suverenas yra visi tos valstybės piliečiai. Įgyvendintas tautos suverenas yra demokratija.
Šaltasis karas – dviejų karinių politinių blokų – kapitalistinių Vakarų ir komunistinių Rytų – priešpriešos laikotarpis, trukęs nuo1948 iki 1989m. Jo metu, nepaisant nuolatinės politinės, ideologinės ir psichologinės įtampos, nebuvo prieita iki tiesioginio karinio blokų susidūrimo.
“Šiaurė” – terminas, žymintis turtingąsias ekonomiškai išsivysčiusias pasaulio valstybes. Tai tik sutartinis terminas, nes ne visada turtingos šalys yra įsikūrusios būtent Šiaurėje, o neturtingos – “Pietuose”.
Taika – valstybių sambūvio pavidalas, kai valstybės tarpusavio santykiuose nevartoja ar negrasina pavartoti ginkluotą jėgą ir nevykdo viena prieš kitą karinių veiksmų.
Tarpusavio priklausomybė – tokie tarp suverenių valstybių susiklostę santykiai, kada kiekvienos iš jų nacionalinių interesų patenkinimas tampa vargiai įmanomas arba iš viso neįmanomas be tarpusavio bendradarbiavimo.

Leave a Comment