TYRIMASPOLITINIS DALYVAVIMAS LIETUVOJE
Tai, kad piliečių politinis dalyvavimas yra būtinas (nors nepakankamas) bruožas demokratinei valstybei, kuris pasireiškia bent jau per laisvus rinkimus, demokratinėje teorijoje skelbiama nuo Rousseau ir kitų respublikonų laikų. Be to įvairių demokratijos teoretikai pabrėžia, kad siektinos ir kitos politinio dalyvavimo formos įtraukiant piliečius į sprendimų priėmimąŠiame pranešime bus aptariama politinį dalyvavimą liečiančių tyrimų situacija Lietuvoje. Politinio dalyvavimo tyrimai yra svarbūs, nes liečia esminių demokratijos principų egzistavimo klausimą, todėl daugelis tyrimų neįmanomi nepaliečiant politinio dalyvavimo problematikos. Tiesiogiai su politinio dalyvavimo indikatoriais siejasi transformacijos teorijos, demokratizacijos teorijos, taip pat tokių sričių tyrimai kaip politinė kultūra, pilietinės visuomenės tyrimai, politinių partijų sistemos tyrimai. Apie realų politinį dalyvavimą galima kalbėti tik žlugus komunizmui Lietuvoje, nes iki tol galime kalbėti tik arba apie jo nebuvimą arba apie politinio dalyvavimo imitaciją. Institucinės sąlygos politiniam dalyvavimui imtos kurti ir įtvirtinti tik nuo 1989 metų. Komunizmo žlugimas atvėrė kelią plisti autonomiškam piliečių ir jų grupių politiniam dalyvavimui, veikiant už politinių elitų kontrolės ribų. APIBRĖŽIMASPolitinis dalyvavimas šiame pranešime apibrėžiamas kaip dalyvavimas valdymo procese, kai privatūs piliečiai (skirtingai nuo pareigūnų ar rinktų politikų) vaidina tam tikrą vaidmenį procese, kuriame atrenkami lyderiai ir nustatoma bei vykdoma vyriausybės politika. [Birch, 80]. Galima išvardinti pagrindines politinio dalyvavimo formas, tai: balsavimas vietos ir nacionaliniuose rinkimuose, balsavimas referendumuose, dalyvavimas rinkiminėje kampanijoje ar rinkimų organizavime, aktyvi narystė partijoje, aktyvi narystė spaudimo grupėje, dalyvavimas demonstracijose ar streikuose su politiniais reikalavimais, įvairių formų pilietinio nepaklusnumo akcijos ir kt. veiksmai susiję su dalyvavimu nuo vyriausybės nepriklausančių grupių veikloje darančioje įtaką politikai [Birch, 81]. TYRIMO PADĖTISStudijas nagrinėjančias politinį dalyvavimą yra parašę pakankamai gausus būrys Vakarų politologų. Tarp jų paminėtini – S. Verba, N. Nie, J. O. Kim, S. Barnes, M. Kaase, R. Dalton. Tačiau studijų nagrinėjančių politinio dalyvavimo pokyčius pokomunistinėse valstybėse skaičius pakankamai ribotas. Dar labiau šis skaičius sumažėja kalbant apie Lietuvą. Darbų liečiančių vien tik politinį dalyvavimą tėra vienas kitas. Politinį dalyvavimą (tiesa platesniame – demokratizacijos – kontekste) studijoje The consolidation of democracy in East-Central Europe (Cambridge University Press. – 1997) nagrinėja R. J. Krickus (“Democratization in Lithuania”). Kiti autoriai politinį dalyvavimą liečia daugiau kaip šalutinį tyrimo aspektą savo darbuose. Iš tokių autorių išskirtinas M. Degutis, kuris paliečia keletą įdomių su dalyvavimu susijusių aspektų: amžiaus ir profesijos įtaką politiniam dalyvavimui taip pat religijos vaidmenį.
DEMOKRATIJA IR DALYVAVIMASNors mano pateiktas politinio dalyvavimo apibūdinimas skamba daugiau kaip besiremiantis politinio elgesio analize, tačiau politinio dalyvavimo principai kaip minėjau įžangoje turi tam tikrą normatyvinį krūvį, ypač siejant jį su demokratijos teorijomis. Prie pagrindinių demokratijos bruožų priskiriamos tokios politinio dalyvavimo charakteristikos kaip balsavimo teisė visiems suaugusiems piliečiams, teisė būti išrinktam, laisvi, reguliarūs ir teisingi rinkimai, teisė jungtis į organizacijas. Tiesa, klausimas dėl dalyvavimo laipsnio nėra vienareikšmis. Įvairios demokratijos teorijos skirtingai traktuoja dalyvavimo vaidmenį. Vadinamosios dalyvavimo demokratijos versijos autoriai tvirtina, kad politinis dalyvavimas turi būti kiek galima daugiau išplėstas siekiant užtikrinti egzistuojančių demokratijų legitimumą. Kitos demokratijos versijos politinį dalyvavimą suveda tik į reguliarius rinkimus, kurių tarpe tiesioginis dalyvavimas yra minimalus sprendimų priėmimą ir jų formulavimą paliekant instituciniams ar neinstituciniams elitams. Prie tokių demokratijos teorijų galima būtų priskirti ir konsociacinę demokratiją. Deja tyrimų padėtis Lietuvoje yra tokia, kad išsamesnių demokratijos teorijos darbų kaip ir nėra. Paprastai pasitenkinama Vakarų autorių rėmimusi ir komentavimu. Paprastai Lietuvoje demokratijos teorija remiamasi tik per transformacijos ir demokratizacijos teorijų prizmę kas trukdo originalios politinės minties reiškimasi. Tokia situacija nėra nuostabi, nes kaip jau minėta politinis dalyvavimas totalitarinėje valstybėje yra neįmanomas, todėl natūraliai aktualesni darosi patys perėjimo tyrimai, kurie periferines problemas nustumia į šoną. Dėl tos pačios padėties neturime ir darbų svarstančių ekonominės demokratijos ir dalyvavimo klausimus. Ši tema pokomunistinėje aplinkoje turbūt dar ilgai išliks vienu didžiausių tabu. Kita beveik įdomi ir nagrinėtina problema yra klausimas dėl rinkėjų balsavimo motyvų. Nors nebalsuojančių piliečių socialinis portretas yra gana aiškus, tačiau jų nebalsavimo motyvai paprastai tik spėjami, tuo labiau nesigilinama, kodėl yra balsuojama, t.y. kokie motyvai veda rinkėjus prie urnų? Žinant kas skatina rinkėjus balsuoti galėtume geriau prognozuoti rinkiminio aktyvumo tendencijas artimiausiu metu. Čia taip pat galime pastebėti, kad dalyvavimas rinkimuose ir politinio aktyvumo kaip sistemos įtvirtinimo rodiklio tyrimai neišeina už demokratizacijos tyrimo ribų, t.y. netiriama kiek šiuos procesus veikia kiti veiksniai, nes manoma, kad Lietuva yra atsilikusi ir vėluojančios modernizacijos šalis, todėl pomodernybės procesai negali būti rimtai nagrinėjami kaip kintančio politinio aktyvumo rodiklių priežastis. Be to šiuos politinio aktyvumo tyrimus įtakoja dar ir tai, kad periodas, kuriame šis fenomenas galėjo skleistis yra pernelyg trumpas- 10 metų, todėl galimos paklaidos dėl dienos aktualijų įtakojančių piliečių nuomonę apie politinio dalyvavimo svarbą. Be to politinio dalyvavimo galimybė sudaro sąlygas visuomenės stabilumui, nes esant atviriems komunikacijos kanalams tarp vyriausybės ar bendrai imant valdžios aparato nepasitenkinimas vykdoma politika išreiškiamas instituciniais metodais ir tokiu būdu sumažinama visos sistemos krizės galimybė.POLITINIS DALYVAVIMAS IR PILIETINĖ VISUOMENĖ
Politinio dalyvavimo tyrimai yra glaudžiai susiję su pilietinės visuomenės ir pilietinės kultūros tyrimais. Almondas ir Verba politinį dalyvavimą laikė viena iš charakteristikų apibūdinančių pilietinės kultūros padėtį. Tiesa, čia būtina atsižvelgti į faktą, kad politinis dalyvavimas tokiuose tyrimuose turi būti imamas aktualus, t.y. realiai egzistuojantis, o ne visuomenės narių nuomenė apie politinio dalyvavimo svarbą. Lietuvoje esantys politinio dalyvavimo tyrimai didžiaja dalimi netiesiogiai ir paliečiami per pilietinės visuomenės ir politinės kultūros tyrimus, tuo labiau, kad pilietinės visuomenės ir paprastai su tuo susiję politinės kultūros tyrimai Lietuvoje ima suformuoti tam tikrą publikacijų masyvą. Tačiau čia paprastai pasitenkinama institucinių dalyvavimo normų nagrinėjimu (kuris yra daugiau susijęs su konstitucine teise), nesigilinant į sociologinę ir politologinę politinio dalyvavimo analizę. Čia tipišku pavyzdžiu gali būti J.Palidauskaitės darbai. *** Galima paminėti ir dar vieną temą, kurioje tyrimų būklė nėra pakankami gera. Tai tautinių mažumų politinio dalyvavimo tyrimai. Nors formaliai tautinių mažumų dalyvavimo tyrimai yra daromi, tačiau gilesnės analizės dėl tautinių mažumų dalyvavimo specifikos rasti sunku. Dažnai pasitenkinama pasidžiaugimu, kad mūsų yra pats demokratiškiausias pilietybės įstatymas, formaliai leidžiantis visiems piliečiams dalyvauti politikoje. Taip pat nenagrinėtas klausimas kaip pati politinė sistema veikia dalyvavimą, kaip jis kistų keičiant atstovavimo sistemą, atsisakant proporcinės sistemos rinkimuose ir pan.
IŠVADOS
Nors politinis dalyvavimas Lietuvoje yra menkai tyrinėtas kaip atskira studijų kryptis, tačiau svarbiausi politinio dalyvavimo aspektai paliečiami kitų sričių tyrimuose- visų pirma politinių partijų, pilietinės visuomenės, politinės kultūros ir transformacijos bei demokratizacijos studijose. Tačiau išlieka gana daug su politiniu dalyvavimu susijusių temų, kurios yra arba nenagrinėtos arba tik įvardijamos kaip problemos, tačiau jų gilesnė analizė nėra atliekama. Tai ypač pasireiškia normatyvinės teorijos sityje.
LITERATŪRA
1. Almond G., Verba S. The Civic Culture. Political attitudes and democracy in five nations. – Boston: Little, Brown and Company. – 1965. 2. Birch A. H. The Concepts and Theories of Modern Democracy. – London: Routledge. – 1996. 3. Degutis M. Penkeri pilietinės visuomenės formavimosi metai: visuomenės reformos ir politinė kultūra // Politologija. – 1995. – Nr. 6. 4. Gaidys V. Partijų populiarumas viešosios nuomonės apklausose 1989-1996 m. // Politinės partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla: straipsnių rinkinys. – Kaunas: Litterae Universitatis. – 1996. – P. 91-114. 5. Gudavičiūtė D. Lietuviai mažiausiai iš visų Europos gyventojų pasitiki kitais žmonėmis // Lietuvos rytas, 1997, Spalio 31 d. 6. Held D. Models of Democracy. – Cambridge: Polity press, 1997. 7. Kaase M. Politische Beteiligung // Lexikon der Politik. Band 3. – Munchen: Beck. – 1995. – p.339-346. 8. Kavolis V. Pasitikėjimo problema. Pergalės ir atsitraukimai // Sociologija. Mintis ir veiksmas, 1997 (1). – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. – 1997. – P. 13-21. 9. Krickus R. J. Democratization in Lithuania // The consolidation of democracy in East-Central Europe. – Cambridge University Press. – 1997. – P.290-333. 10. Krupavičius A. Pokomunistinės transformacijos logika ir politinės partijos // Politinės partijos Lietuvoje. – Kaunas: Litterae Universitatis, 1996. – P.1-92. 11. Lietuvos politinė kultūra. Tyrimo ataskaita. – Vilnius: Informacijos ir taikomųjų socialinių tyrimų tarnyba, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. – 1995. 12. Palidauskaitė J. Instituciniai Lietuvos politinės kultūros rėmai // Filosofija ir sociologija. – 1996. – Nr. 4. – P. 38-54. 13. Palidauskaitė J. Lietuvos politinė kultūra. – Kaunas: Technologija. – 1997. 14. Petrauskas Z. Baltijos valstybių ir Ukrainos pilietybės politika // Politologija. – 1997. -Nr.2. – P.98-110. 15. Riekašius R. Magistrinis darbas.- Klaipėdos universitetas, SMF 1998. 16. Šerpetis K. “Pilietinė visuomenė” Politinis procesas. Šiauliai, 1992 17. Šmulkštys J. Politinės kultūros formavimasis Lietuvoje // Atgimimas. – 1993. – Nr. 27-28. 18. Vardys V. Lietuvos politinė kultūra ir laiko reikalavimai // Lietuvos rytas. – 1993. – Nr. 139-140. 19. Žeruolis D. Politinis stabilumas ir demokratija Lietuvoje // Lietuvos integracija į Europos sąjungą: būklės, perspektyvų ir pasekmių studija. – Kaunas: Naujasis Lankas, 1997. P.65-89.