Politinio proceso samprata

POLITINIO PROCESO SAMPRATA

Politikos procesas yra dialektinis procesas, kuriame įstatymdavystė, dokumentai ir įgyvendinimas gali būti daugiau ar mažiau laisvai sujungti. Politinis procesas apibūdinamas kaip veiksmas, kurio metu nustatoma problema, vėliau ji apibrėžiama. Sprendimo būdas priimamas, įgyvendinamas, vėliau įvertinamas. Paprastai politinis procesas skaidomas į stadijas, fazes arba etapus – nuo politikos formavimo iki jos įvertinimo bei nutraukimo, tačiau tikrovėje tos stadijos paprastai nėra griežtai atskirtos, jos sutampa ir susipina. Be to, laikantis to dėstymo, paprastai užgožiamas faktas, jog į politikos formavimą ir politinę analizę esama laabai daug požiūrių. Taigi „stadijų“ sąvoka gali būti išplėsta taip, kad būtų atsižvelgiama į skirtingas analitines schemas ir požiūrius. Tad negali būti vienintelio viešosios politikos analizės apibrėžimo ir nė viena atskira teorija ar modelis negali aprėpti ar paaiškinti tos „sprendimų tinklo“ visumos.

Lietuvoje demokratijos institucijų raida labai nutolusi nuo pilietinės visuomenės plėtros. Dėl tokio atotrūkio smunka partinės sistemos stabilizacijos ir demokratijos konsolidacijos lygis. Pabrėžtina, kad be pilietinės visuomenės ir gana aukšto politinės kultūros lygio neįmanoma veiksminga demokratijos institutų veikla. Menkas politinės kultūros lyygis irgi turi labai didelę įtaką politinio proceso suvokimui. Todėl piliečių lūkesčiai neatitinka tikrovės – tai skatina vis didesnį nepasitenkinimą pačia demokratija ir jos institucijomis.

Viena dažniausiai nurodomų šio reiškinio priežasčių: neadekvatūs, populistiniai rinkiminiai pažadai patekus į valdžią paprastai netesimi. Svarbiausias projekto uždavinys –

išsiaiškinti, ar taip yra iš tiesų, ir jei tai tiesa – atkreipti į šį reiškinį visuomenės dėmesį. Projekto tikslas – stebėti, koks santykis yra tarp Seimo narių, politinių partijų, rinkiminių programų, rinkiminių pažadų ir:
1. Seimo narių inicijuotų teisės aktų;
2. Seimo narių balsavimo klausimų, sutampančių su rinkiminių programų nuostatomis, rinkiminiais pažadais;
3. Seimo priimtų teisės aktų.
Bus tikrinamos tik tos partijų rinkimų programų nuostatos, kurios tiesiogiai susijusios su LR Seimo kompetencija ir gali būti įgyvendinamos priimant teisės aktą. Per pirmą etapą bus atlikta valdančiajai daugumai priklausančių partijų rinkimų programų analizė, per antrą – patikrinti opozicijai priklausančių politinių partijų, frakcijų nariai. Atskirai bus nagrinėjamas Vyriausybės programos ir Vyriausybę sudarančių partijų programų, rinkiminių programų santykis.

Seimo nario mandatas yra laisvas – formaliai Seimo narys neprivalo vykdyti ar stengtis vykdyti partijų, rinkiminių programų. Kiita vertus, nariai pagal politines pažiūras susiskirstę į struktūrinius Seimo padalinius – frakcijas. Šios savo reglamentuose, nuostatuose įtvirtina vykdysiančios konkrečios partijos programą. Nuostata, kad Seimo frakcijos nariai turi vykdyti partijos programą, irgi įtvirtinta visų pagrindinių politinių partijų statutuose. Todėl manome, kad mūsų tyrimas yra teisiškai korektiškas.

Politiniu procesu siekiama skaidrumo dėl trijų tikslų:
1. Skaidrumas yra reikalingas užtikrinti, kad sprendimų priėmimo procesas tinkamai funkcionuotų. Uždaroje sistemoje visuomet bus formuojama bloga politika, kadangi tokia sistema yra kurčia ir izoliuota. Tačiau visiškai atviroje sistemoje sprendimus priimančios institucijos ti

ik daug diskutuotų, o darytų – mažai. Bet sprendimą galiausiai kažkas juk turi priimti. Todėl skaidrumą užtikrinančios procedūros turi būti visiškai aiškios ir suderintos prieš pradedant sprendimo priėmimo procesą. Politikai turi laikytis skaidrumo principo, tačiau jiems taip pat reikia leisti „pamąstyti“. Pavyzdžiui, rengdami teisės aktus, sprendimus priimantys asmenys prieš pateikdami pasiūlymą turi turėti galimybę laisvai aptarti ir įvertinti informaciją. Kitos suinteresuotos šalys gali pateikti duomenų, pasiūlymų, išsakyti savo pozicijas, tačiau galutinį pasiūlymą pateikti ir jį apginti Parlamente turės tie, kas už tai yra politiškai atsakingi.
2. Skaidrumas yra reikalingas įgyti visuomenės pasitikėjimui. Politinės institucijos negali dirbti, jei visuomenė jomis nepasitiki. Nuo senų laikų ambicingos imperijos bandė kurti politines institucijas ir įgyvendinti savo politiką neatsižvelgdamos į visuomenę. Daugeliu atvejų žmonėms laimė buvo žadama net prieš jų pačių valią. Buvo kuriamos „pavyzdinės valstybės“, „gerų ketinimų politika“. Intelektualai, ypač patys būdami toli, žavėjosi vadinamosiomis „pavyzdinėmis valstybėmis“ ir jų vadovais. Bet, atidžiau pažvelgus, jos buvo ne tvirtesnės nei kortų nameliai. Kodėl? Žmonės daugiau jomis netikėjo, nepaisant daug žadančių skaičių ir kasdien pranešamų „gerų žinių“, kurias skleidė valstybės kontroliuojama žiniasklaida. Teisėtumas bus užtikrintas tik tuomet, kai politinės institucijos veiks skaidriai, kai žmonės žinos, kad jie gauna tai, ką mato.
3. Skaidrumas apsaugo politikus nuo jų pačių. Kova su sukčiavimu ir valstybės lė
ėšų švaistymu turėtų pastoviai vykti kiekvienoje viešojo administravimo sistemoje. Politikai yra tokie pat kaip eiliniai žmonės. Galbūt jie ir nėra linkę klausytis vidinio blogio balso, tačiau visuomet geriau įdiegti realias garantijas. Kartais politinės institucijos ir pačios nepajunta, kaip atsiduria ant bedugnės krašto. Skaidrumas yra viena iš priemonių, padedančių užtikrinti, kad viešojo administravimo sistemos žengtų teisinga linkme ir būtų užkirstas kelias žmogaus silpnybėms klestėti.

Leave a Comment