Politinės partijos Lietuvoje: atsiradimo aplinkybės, raida

TURINYS

Įvadas..............................3

Partijų atsiradimo istorija......................4

Lietuvos politinių partijų ištakos..................5

Tradicinės partijos Lietuvoje....................8

Populizmas ir naujos partijos....................9

Išvados..............................10

Literatūros sąrašas..........................11

ĮVADAS

Politinėje sistemoje partijos užima tarpininko tarp visuomenės ir politinių institutų vietą. Todėl bent demokratinėse šalyse politinės partijos daugiau negu bet koks kitas politinės sistemos elementas įkūnija politikos esmę. Demokratinėse politinėse sistemose politinės partijos yra svarbiausia politinės veiklos organizacinė forma. Nors partijos yra viena įprasčiausių politinių institucijų, tiksliai apibrėžti kas yra partija ne taip paprasta. Terminas kilęs iš lotynų pars – “dalis”, tiksliau aiškinant galima sakyti, kad partija yra laisvanoriška rinkėjų orrganizacija, siekianti kontroliuoti vyriausybę, iškovojant pergalę rinkimuose bei kandidatuojančioms užimti postus vyriausybėje. Bet kuri politinė partija aktyviai dalyvauja rinkimuose ir stengiasi savo kandidatus įtraukti į valstybines įstaigas. Partijos apjungia tuos, kuriems priimtini tie patys tikslai. Yra virš 200 partijos definicijų, kuriose pabrėžiama vienas ar kitas tos institucijos bruožas.

Šio darbo tikslas yra apžvelgti partijų atsiradimo istoriją. Pateikti informaciją apie partijų esmę bei sampratą.

Darbo uždaviniai: apžvelgti partijų atsiradimą, jų raidą; aptarti pagrindinių ideologinių srovių susiformavimą Lietuvoje; apžvelgti Lietuvos politinių partijų vaidmenį, kuriant nepriklausomą vaalstybę; aptarti šiandieninių tradicinių ir populistinių partijų būvį Lietuvoje.

Darbo objektas – Lietuvos partijų atsiradimas, jų raida, ypatybės.

Darbo metodika: periodikos analizė; mokslinės literatūros analizė; techninis surinktos medžiagos apdorojimas.

Mano darbą sudaro skyriai: „Partijų atsiradimo istorija“ – apžvelgiama partijų atsiradimo istorija Europoje; „Lietuvos politinių partijų iš

štakos“ – tautinio išsivadavimo įtaka kuriantis politinėms partijoms Lietuvoje XIXa., jų raida, tautininkų režimas ir autoritarinis valdymas, totalitarinis ir autoritarinis komunistų valdymas ; „Tradicinės partijos Lietuvoje“ ; „Populizmas ir naujos partijos“. Darbą sudaro 11 lapų.

1. PARTIJŲ ATSIRADIMO ISTORIJA

Politinio pobūdžio grupės be abejo atsirado kartu su valdžia, nes kiekvienas, turėjęs valdžią arba pretendavęs į ją, negalėjo apsieiti be šalininkų ar bendraminčių. Šiuolaikinių partijų ankstyviausiais pirmtakais buvo politiniai klubai, kurie atsirado Anglijoje formuojantis parlamentarizmui ir išreiškė susipriešinusių elitinių grupių interesus. Dar 1688 m. revoliucijos metu susiformavusios vigų ir torių grupės nuo XIX a. vidurio žinomos liberalų ir konservatorių pavadinimu. Daugumoje kitų Europos šalių partijos formavosi nuo XVIII amžiaus pabaigos kaip opozicija absoliutizmui. Politinės partijos Europoje kuriasi feodalinės krizės ir kapitalizmo formavimosi sąlygomis. Kapitalizmo raida vedė prie darbininkų partijų susikūrimo. Prroletariatas tapo priežastim didinant ideologinę kristalizaciją (tai akcentavo marksistinės ideologijos tyrinėtojai). Pramonės revoliucijos metu išryškėja klasės, miestų plėtojimas pakeitė tradicinės visuomenės sandarą. Atsiranda klasinis dalyvavimas politikoje, tai pakeitė ne tik politinių interesų atstovavimą, bet ir politinės scenos struktūrą. Jei iki XIX a. politika sukosi aplink feodalus ir buržua, tai modernizacija pavertė politinius konfliktus daugiasluoksniais (darbininkų ir fermerių konfliktai). Politinė veikla tapo to meto norma.

XX a. išryškėja nacionalinio išsivadavimo procesai, kurie kėlė tautinio išsivadavimo ir valstybingumo idėjas daugianacionalinėse vastybėse. Bendras išprusimo ly

ygio išaugimas, spaudos atsiradimas. Partijų atsiradimas sietinas su rinkimais, ypač rinkimų teisės išplėtimu, kada profesinės sąjungos, religinės bendruomenės ir tautiniai klubai įsijungė į elektoralinį procesą ir tuo būdu susiformavo kaip partijos. Tokiu būdu visuomeninių judėjimų pagrindu susikūrė partijos, kurias genetiškai galima pavadinti neparlamentinėmis. Politinių partijų formavimasis ir augimas yra glaudžiai susijęs su atstovavimo principo įsitvirtinimu. Skirtingai nuo antikinių filosofų, naujųjų laikų mąstytojai gerai suvokė, kad šiuolaikinėse valstybėse, turinčiose milijonus gyventojų, joks tiesioginis liaudies valdymas nėra įmanomas, ir vienintelė išeitis yra atstovaujamas valdymas. Praktiškai realizuojant atstovavimo principą politinės partijos pasirodė esančios efektyviausiu atstovavimo instrumentu. Politinės partijos yra ta institucija, kuri leidžia vienu metu išsiaiškinti ir apibendrinti skirtingų grupių interesus, suderinti juos bendravalstybiniame lygyje ir, pasinaudojant parlamentinėmis procedūromis, priimti konkrečius sprendimus. Ne mažesnę reikšmę partijos turi ir realizuojant rinkiminę teisę: pirma, būtent jos aktyviai agituoja piliečius dalyvauti rinkimuose, antra, konkurencija tarp partijų, keliančių skirtingus reikalavimus ir siūlančių skirtingus problemų sprendimų būdus suteikia rinkimams daugiau prasmės ir padidina jų reikšmę. Piliečiai vienu ar kitu būdu išrenka savo atstovus, kuriems suteikiama teisė kurti įstatymus, sudaryti visų lygių vykdomosios valdžios organus ir priiminėti kitus sprendimus.
Daugelyje šalių partijų veikla, jų tarpusavio santykiai, o taip pat santykiai su valdžia yra pagrindinė politinio gyvenimo ašis. Rinkimai stabiliose visuomenėse vy
yksta tik kartą per keletą metų, nedažni ir kiti svarbūs politiniai įvykiai. O partijos vienu ar kitu būdu primena apie save vos ne kasdien. Naujienose iš parlamento visada figūruoja skirtingų partijų atstovų požiūriai svarstomais klausimais, opozicija vienaip ar kitaip išsako savo nuomonę apie vyriausybės veiksmus, partijų lyderiai dažnai surengia spaudos konferencijas, televizija rodo politines diskusijas, kuriose dalyvauja skirtingų partijų atstovai. Todėl dauguma piliečių sužino apie politinį gyvenimą, pradeda orientuotis šalies vidaus ir užsienio politikoje pirmiausia partijų veiklos dėka. Kritiškais momentais partijos surengia masinius mitingus, kurių tikslas gali būti įvairus: politinė parama valdžiai ar kokiam nors lyderiui, reikalavimai, protestas prieš valdžios sprendimus ar kokios nors politinės grupės veiksmus. Kitaip tariant, partijos beveik visur (išskyrus nepartines sistemas), kovodamos dėl valdžios, siekdamos įtakoti sprendimų priėmimą (politinė funkcija) ir propaguodamos savo tikslus ir požiūrius (ideologinė funkcija) kartu atlieka politinės socializacijos funkciją. Partijos daugiau negu bet kokios kitos struktūruotos politinės institucijos įtraukia į politiką plačius gyventojų sluoksnius. Jos yra atviros kiekvienam piliečiui, demokratinėse šalyse kiekvienas gali dalyvauti jų veikloje, būti masinių partijų nariais. Todėl jos yra svarbiausias masinio politinio dalyvavimo instrumentas. Masių dalyvavimas partijų veikloje, piliečių parama partijoms rinkimuose reiškia, kad partijos yra tarp svarbiausių institucijų, suteikiančių legitimumą politinei sistemai ir režimui. Galiausiai, aktyviems partijų šalininkams ir
r nariams, o ypač lyderiams būdinga partinė identifikacija: daugelyje šalių kai kurios partijos gyvuoja jau virš šimto metų, todėl ryšys su partija suteikia daugeliui žmonių pastovumo jausmą permainingame pasaulyje.

2. LIETUVOS POLITINIŲ PARTIJŲ IŠTAKOS

Lietuvoje politinės partijos susikūrė XIX a.pabaigoje – XX a. pradžioje. Partijų kūrimasį lėmė Lietuvos tautinis sąjūdis XIX a. antroje pusėje. Nacionalinės priespaudos bei prievartinės asimiliacijos politikoje, kurią vykdė caro valdžia, svarbiausia vieta buvo skiriama mokyklos ir spaudai. Spaudos draudimą teisino lietuvių tautos interesų „gynimu“ ir „išlaisvinimu“ iš lenkų kultūrinės bei politinės įtakos. Kova dėl nacionalinio išsivadavimo buvo viena iš reikšmingų viso išsivaduojamojo judėjimo formų. Lietuvos inteligentija pradėjo organizuoti draudžiamos spaudos leidimą užsienyje. Ėmė kurtis slaptos draugijos ir kuopelės, remiančios spaudos leidimą bei platinimą. Šiam laikotarpiui būdingas nelegalios periodinės spaudos susikūrimas.
Nors XIX a. antrosios pusės tautinio sąjūdžio pradžioje nebuvo didelio politinio ideologinio susiskaidymo, tačiau atsiradę nesutarimai stiprėjo. Visuomenė jau buvo pasidalijusi, ryškėjo ir socialinė diferenciacija. Iš Vakarų, per Varšuvos ir Rusijos universitetus skverbėsi socialinės idėjos. A.Domaševičiaus ir A.Moravskio iniciatyva Vilniuje ėmė organizuotis socialinės kuopelės, o nuo 1896 m. ėmė veikti Lietuvių socialdemokratų partija. Tai buvo pirmoji politinė partija Lietuvoje. Ji savo programoje kėlė ir savarankiškos Lietuvos Respublikos, susikonfederavusios su Lenkija, idėją. Per „Lietuvos Darbininką“, kitus laikraščius, suvažiavimus ir streikus socialdemokratai išvystė gana plačią ir sėkmingą veiklą.
1902 m. varpininkai ėmė organizuoti lietuvių demokratų partiją, kuri 1905 m. pasivadino Lietuvos demokratų partija, 1904 m. ėmė organizuotis krikdemai. Tokiu būdu, XX a. pradžioje Lietuvoje veikė trys aiškios politinės partijos, kurios atspindėjo tris pagrindines ideologines ir politines tendencijas Lietuvos tautiniame sąjūdyje. 1905 m . sušauktame Didžiajame Vilniaus Seime dalyvavo apie 2000 žmonių iš visų visuomenės sluoksnių ir visų politinių partijų bei srovių.
1917 m. Rusijoje lietuviai susibūrė į bolševikų lietuvių sekcijas. 1918 m. Vilniuje susiformavo P.Eidukiavičiaus vadovaujama revoliucinių socialdemokratų partija. Tačiau bolševikinės idėjos Lietuvoje dar nebuvo pakankamai išplitusios. 1919 m. išvijus lenkus iš Vilniaus, V.Kapsukas pradėjo kurti sovietų valdžią. Suvažiavime buvo priimatas sprendimas sujungti Lietuvos ir Baltarusijos kompartijas į vieną (Libelą), kuris iširo lenkų kariuomenei užėmus Vilnių.
1918 m. Lietuvoje buvo susiklosčiusi sudėtinga situacija: A.Voldemaro vyriausybė, sudaryta vien iš tautininkų atstovų, neturėjo daugumos Lietuvos gyventojų pasitikėjimo, o kritiniu momentu sutriko. Išvykus vyriausybės vadovams, atsistatydino visi minisrai, po ko valstiečių liaudininkų partijos atstovui M.Sleževičiui pavesta sudaryti vyriausybę. Į jo kabinetą įėjo visų visuomenės srovių (liaudinikų, socialdemokratų, tautininkų, krikdemų, santarininkų) ir visų gausiausių Lietuvos tautų, išskyrus lenkus, atstovai. Bet po trijų mėnesių kabinetas buvo priverstas atsistatydinti.
Politinės partijos labai nesutarė tarpusavyje. Ypač stipri kova vyko tarp krikdemų ir socialistų liaudininkų. Tokioje situacijoje seimas nepajėgė sudaryti vyriausybės. Prezidentu išrinktas A.Stulginskis paleido pirmąjį Seimą. Antrajame Seima vėl daugumą turėjo Krikdemai, kurie savo valdžią išlaikė iki 1926m. rinkimų. Trečiajame Seime daugiausia buvo valstiečių liaudininkų, kurie su socialdemokratais sudarė naują vyriausybę. Atėjus į valdžią kairiosioms jėgoms, Maskvoje buvo pasirašyta nepyuolimo sutartis su SSRS. Įtampa tarp kairiųjų ir dešiniųjų vis didėjo. Lietuvoje įvyko perversmas ir naujuoju Prezidentu sukilėliai pasirinko A.Smetoną – tautininkų lyderį. Prasidėjo tikras autoritarinis režimas.
Partinės demokratijos tradicijų silpnumas, bekompromisė politinių lyderių konkurencija, nesugebėjimas siekti susitarimo – visa tai kėlė tam tikros visuomenės dalies nepasitenkinimą šalies valdymu. Taip susidarė nepalankios sąlygos partijų veiklai ir tai išnaudojo politinių tikslų siekiantys lyderiai.
1920m. -1939m. Vilniaus krašte veikė daugiau kaip 500 politinių, kultūrinių, ūkinių, švietimo ir kitų organizacijų. Daugelis jų buvo negausios, veikė trumpai. Krašte reiškėsi kelios pagrindinės politinės srovės, tačiau nė viena jų nesivadino politine partija. Didžiulę įtaką turėjo krikdemų šalininkai. Antrąją srovę sudarė laidininkams artimi liberalai. Įvairių politinių srovių atstovai buvo renkami į Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą.
Partijų ir politinių grupuočių interesus atspindėjo periodinė spauda ( „Garsas“, „Rytų Lietuva“, „ Lietuvos kelias“, Lietuvos Rytai“, „Vilniaus varpas“).
1927 m. – 1935 m. Lietuvos partinė sistema pamažu nustojo funkcionuoti, nors partijos dar bandė veikti užparlamentinėje erdvėje. 1936 m. politinių partijų veikla buvo visiškai uždrausta, šalyje įsigalėjo partinė vienvaldystė ir pradėjo formuotis vienpartinė sistema.
Sovietų valdžiai okupavus Lietuvą buvo pripažįstama tik totalitarinė komunistinė ideologija, įtvirtinta vienpartinė diktatūra, o niekada nebuvusi populiari ir gausi LKP tapo vienintele ir teisėta organizacija.
Kitų partijų lyderiai, pasitraukę į užsienį, galėjo ten pradėti politinę veiklą. Pagrindiniu partijų veiklos siekiu tapo Lietuvos okupacijos klausimo kėlimas tarptautinėje plotmėje bei nepriklausomos valstybės atkūrrimo idėjos propogavimas.
Išeivijoje veikė partijų organizacijos, kurių centru tapo Jungtinės Valstijos. Emigracijoje veikusios partijos iš esmės nedarė jokio poveikio Lietuvos vidaus politikai. Per visą Lietuvos istoriją Katalikų bažnyčia buvo svarbus ne tik socialinio, bet ir politinio gyvenimo veiksnys. Per visą sovietinę okupaciją katalikybė išliko ideologine alternatyva komunizmui. Alternatyvi Katalikų bažnyčios veikla skatino pilietinio protesto ir disidentų grupių atsiradimą Lietuvoje. Disidentų judėjimas Lietuvoje darė ribotą įtaką politinėms visuomenės orientacijoms. Kur kas didesnę reikšmę turėjo konservacinė visuomenės daugumos nuostata prieš sovietinį režimą.
Taigi tradicinės politinės partijos pradėjo steigtis ir veikti Lietuvoje dar XIX a. Lietuvoje veikė ir daugpartinė sistema; ir tatutininkų režimo apribota ir uždrausta partijų veikla – autoritarinis valdymas; ir totalitarinis ir autoritarinis komunistų valdymas; ir po Sąjūdžio daugiapartiškumo atgimimas. 1988 m. Lietuvoje prasidėjus tautinio atgimimo judėjimui, šalyje susidarė sąlygos politinių partijų steigimui, atkūrimui ir daugiapartinės sistemos plėtotei. Politinių partijų Lietuvoje veiklą sąlygojo perėjimo į demokratiją aplinka. Partinės demokratijos patirtis, sukaupta tarpukario Lietuvoje, taip pat buvo reikšmingas veiksnys formuojantis moderniajai partinei sistemai. Lietuvoje buvo atkurtos būtent anuo metu veikusios partijos. Dauguma atkurtųjų partijų paskelbė tęsiančios savo pirmtakų, tarpukario Lietuvoje veikusių politinių partijų veiklą bei tradicijas. Konkurenciniai rinkimai ir parlamentinės veiklos galimybės suaktyvino politinį gyvenimą. 1988m. – 1992 m. susiformavo svarbiausios šiuolaikinės Lietuvos daugiapartinės prielaidos.

3. TRADICINĖS PARTIJOS LIETUVOJE

Atsižvelgiant į Lietuvos demokratijos patirtį, tradicinės partijos egzistuoja. Tos partijos turėjo galimybę pabūti valdžioje, formuoti savo vyriausybes, pagyventi opozicijoje. Tokios partijos turi tam tikros patirties.
Tos mūsų tradicijos, aišku, yra labai seklios, negilios. Ypač seklios partijų ideologinės šaknys, jų ištakos. Mūsų partijos vienaip ar kitaip kūrė savo ryšį su Vakarų tradicinėmis ideologijomis. Ir konservatoriai – Tėvynės sąjunga, ir socialdemokratai – negausi jų dalis, ir liberalai. Jos atkūrinėjo santykį su tradicinėmis ideologijomis, tačiau klausimas, kiek tas santykis buvo autentiškas ar teorinis, o kiek – siejamas su Lietuvos praktiniu politiniu veikimu.
Turime įvairių pavyzdžių. Ir Lietuvos socialdemokratų partija iki susijungimo su Lietuvos demokratine darbo partija, ir Liberalų partija buvo nelabai gausios, bet ideologiškai gana ištikimos savo ištakoms. Deja, su Lietuvos praktiniu politiniu gyvenimu jos nelabai turėjo ką bendro. Taigi kalbėti apie partijų tradiciškumą verta ir reikia, bet labai santykinai, turint galvoje lietuvišką dirvą.
Įtampų yra pačiose partijose. Daugelyje jų įsigali nuostata, kad dėl valdžios galima aukoti ideologinius principus. Tai nereiškia, kad ideologijos turėtų mirti.
Šiandien žmonėms yra sunku apsispręsti, kuo tokia jau bloga yra Darbo partija ir kuo jos veikimo principai skiriasi nuo liberalcentristų ar socialdemokratų. Nebeliko aiškių alternatyvų, aiškių politinio veikimo principų viešajame gyvenime. Ir tai yra didžiausia bėda. Kai kovojama vien technologijomis ar finansiniais ištekliais, pasirodo, kad yra partijų, kurios gali pranokti tradicines.
Rinkimai ištvirkino mūsų tradicines partijas, buvusias valdžioje ir opozicijoje, nes leido manyti, kad valdžią galima labai greitai paimti naudojantis mūsų visuomenės nebrandumu, emociniu jautrumu, tereikia daug pinigų ir geros įvaizdžio formavimo kompanijos. Partijos atsisakė rimto darbo, ilgalaikės perspektyvos; nugalėjo noras greitai, skubiai laimėti. Toks politinių partijų elgesys destabilizavo ir mūsų nelabai brandžią visuomenę, atitolino nuo jos politines partijas. Politinis susvetimėjimas iš to ir kyla, kad visuomenė nebepasikliauja politinių partijų galios žaidimais, o nuoseklaus darbo nelabai mato. Noras sudaryti greitus sandorius įvaizdžio pagrindu užgožė galvojimą apie ilgalaikes perspektyvas.
Visuomenė tampa vis labiau organizuota, ji labiau spaudžia ir politikus, keldama jiems daugiau reikalavimų. Tam tikra dalimi visuomenės vis dar galima manipuliuoti, bet yra ir kita dalis, kuri toms manipuliacijoms priešinasi.

4. POPULIZMAS IR NAUJOS PARTIJOS

Populizmas turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Jis plinta ir minta tradicinių partijų nerangumu ten, kur esama skurdo, vargo. Populistai užčiuopia problemas, kurių nenori ar tingi pastebėti valdančiosios partijos. Populizmas gali turėti ne tik neigiamų, bet ir teigiamų padarinių valstybės politinei raidai, kadangi skatina valdančiąsias partijas pripažinti bei taisyti savo klaidas.
Politinė “kairė” ir “dešinė” pastaruoju metu supanašėjo ir tai derlinga dirva kurtis populistinėms partijoms. Pokomunistinėse valstybėse partijoms nevertėtų atsisakyti ideologinių skirtumų. Kai partijos supanašėja, mažėja rinkėjų pasirinkimo galimybė. Supanašėjus kairei ir dešinei, tie, kurie garsiau kalba ir daugiau žada, ima atrodyti patrauklūs.
Pirmieji Lietuvos populistai – teigiami populistai, idealistai – prieš 15 metų buvo Sąjūdžio atstovai. Tai buvo šviesūs populistai, ir jie dalyvavo judėjimo, ne partijos veikloje. Tada reikėjo pažadų ir esminių vizijų, šiokio tokio atotrūkio nuo realybės.
Dabar Lietuvoje yra dvi ar trys pakankamai ryškios populistinės partijos. Jų populizmas skiriasi nuo Europos partijų tuo, kad Lietuvoje tiek nepabrėžiamas nacionalizmas, kiek, pavyzdžiui, Lenkijoje ar Vokietijoje. Nacionalizmo daugiau esama ir kaimyninėje Latvijoje, kur populistai sėkmingai dalyvavo rinkimuose su šūkiais „Latvija – latviams, Rusija – rusams“.
Lietuvos politiniame gyvenime išryškėjo „vadizmo“ principas. Be savo lyderių šios partijos apskritai sužlugtų, tad jos tvirtai laikosi “vadizmo” krypties. Į valdžią veržiasi didelį kapitalą sukaupę žmonės. Kas gali paneigti galimybę, kad kokį nors turtingą, visagaliu pasijutusį politiką apims noras ignoruoti Konstituciją ir įstatymus.

Lietuvoje nėra stiprios kairės , galbūt dėl to, kad komunistinis laikotarpis iš esmės pakirto, sukompromitavo kairės idėją. Ji liko daugiau senųjų socialdemokratų laikysenoje, tačiau autentiškumo pritrūko. Šiandien išlieka gal vienas kitas iškilesnis politikas, pavyzdžiui, Aloyzas Sakalas.
Kairiosios politikos stoka iš tikrųjų sukuria nišą Darbo partijai, kaip populistinei partijai. Jeigu socialdemokratai, net ir susijungę su Demokratine darbo partija, būtų turėję pakankamai įtakos ar bent jau būtų svarbios jų programinės nuostatos, galbūt nebūtų dabar tiek daug žmonių, nusivylusių socialine valdžios politika. O dabar turime pereinamojo laikotarpio visuomenę, nusivylusią socialine situacija esant valdžioje socialdemokratams. Tai sudaro sąlygas veikti antisisteminėms partijoms, veikiančioms net prieš demokratinę sistemą arba ją neigiančioms. Kuriama iliuzija, kad socialines problemas galima išspręsti tik autoritarinės valstybės pastangomis. Tai ir yra stiprios kairiosios politikos stygiaus padariniai.
Didelis populistų pranašumas šioje rinkimų kampanijoje – tai, kad jie turi daug pinigų. Tačiau pinigų ir nepagrįstų pažadų dėka į valdžią iškopusiems populistams gali nepavykti išsilaikyti valdžioje, jei jie nepripažins normalioms politinėms partijoms galiojančių demokratinio žaidimo taisyklių.
Politikoje žmogiškojo faktoriaus svarbą seniai perprato dabartiniai politikai, dalis kurių į politiką atėjo iš verslo ir naujoje veiklos srityje sėkmingai pritaikė įvaizdžio ir prekinio ženklo kūrimo, marketingo ir reklamos, masinių pardavimų technologijas. Jiems nelabai sekasi naudotis savo laimėjimų rezultatais, nes sėkmingai valdyti valstybę ar savivaldybę yra kur kas sudėtingiau, nei surengti rinkiminę kampaniją ir laimėti rinkimus. Tačiau naujoji politikų karta nelabai pergyvena dėl šių nesėkmių, nes jie žino, jog iki naujų rinkimų iš verslininkų, kurie suinteresuoti palankiais valdančiųjų sprendimais, pavyks vėl surinkti reikalingas lėšas, o atėjus rinkimams išradingi viešųjų ryšių ir reklamos specialistai sukauptus pinigus pavers rinkėjų balsais.

IŠVADOS

Demokratinėse šalyse politinės partijos daugiau negu bet koks kitas politinės sistemos elementas įkūnija politikos esmę. Politinių partijų formavimasis ir augimas yra glaudžiai susijęs su atstovavimo principo įsitvirtinimu. Praktiškai realizuojant atstovavimo principą politinės partijos pasirodė esančios efektyviausiu atstovavimo instrumentu.
Politinės partijos yra ta institucija, kuri leidžia vienu metu išsiaiškinti ir apibendrinti skirtingų grupių interesus, suderinti juos bendravalstybiniame lygyje ir, pasinaudojant parlamentinėmis procedūromis, priimti konkrečius sprendimus. Socialinio arba ideologinio atstovavimo nuostata dažnai išreikšta partijų pavadinimuose: konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, krikščionys demokratai ir t.t. Ne mažesnę reikšmę partijos turi ir realizuojant rinkiminę teisę: pirma, būtent jos aktyviai agituoja piliečius dalyvauti rinkimuose, antra, konkurencija tarp partijų, keliančių skirtingus reikalavimus ir siūlančių skirtingus problemų sprendimų būdus suteikia rinkimams daugiau prasmės ir padidina jų reikšmę. Piliečiai vienu ar kitu būdu išrenka savo atstovus, kuriems suteikiama teisė kurti įstatymus, sudaryti visų lygių vykdomosios valdžios organus ir priiminėti kitus sprendimus.
Lietuvoje šiuo metu teisingumo ministerijoje užregistruota 35 politinės organizacijos, tačiau kaip buvo atkreiptas dėmesys, – tik apie pusę iš jų yra realiai veikiančios. Šią situaciją turėtų ištaisyti naujai svarstomas Politinių partijų įstatymas.
Koalicinėje politikoje visada slypi tam tikro nesusikalbėjimo bei galimo politinio nestabilumo pavojus.
Jei prieš rinkimus paklaustume eilinių rinkėjų, kuo jie labiau pasitiki – partijų propaguojamomis ideologijomis ir jų rinkiminėmis programomis ar tų partijų lyderiais, dalinančiais aiškius ir paprastus pažadus, dauguma rinkėjų prisipažintų labiau pasitikintys žmonėmis, o ne jų atstovaujamomis teorijomis. Žmonės kur kas labiau pasitiki A.Brazausku, V.Uspaskichu, A.Kubiliumi, A.Zuoku ir kitais politikais, nei jų vadovaujamomis partijomis, kurios ir pačios keletą pastarųjų metų nelabai besirūpina savo programomis ir nesiveržia jų propaguoti. Vargu, ar Lietuvos rinkėjai vertina šiandieninių partijų programas. Tai, kad partinės programos nėra svarbios rinkėjams, nereiškia, kad rimtos partijos gali be jų apsieiti ar pasitenkinti bet kokiu atsitiktinių tezių rinkiniu.
Gera programa pirmiausia būtina partijų nariams, kad jie geriau suvoktų savo pažiūrų vieningumą, o taip pat skirtumus ar panašumus, lyginant su kitų partijų programomis.
Į valdžią patekusios partijos turėtų daugiau rūpintis ne partiečių ir jų artimųjų verslo bei įdarbinimo reikalais, o savo narių ideologinių pažiūrų bendrumu.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Politikos būtis ir politinė sąmonė. Sudarė K.Šerpetis. Šiauliai: Ped. in-tas, 1993;
2. Studijuojantiems politologiją. Sudarė G.Vitkus. K.: Šviesa, 1990;
3. Šiuolaikinė valstybė. Technologija: Kaunas, 1999;
4. Lietuvos politinės partijos. Vilnius, 1996;
5. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. 2004;
6. Teisingumo ministerijos interneto svetainė www.tm.lt;
7. http://www.alexandersajt.koping.se/europe/lithuania/rinkimai_lt.html;
8. Lietuvos Respublikos Seimo internetines tinklalapis www.lrs.lt;
9. “Lietuvos rytas” interneto tinklalapis www.lrytas.lt;
10. www.politika.lt;

Leave a Comment