Politinė kultūra

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
SOCIALINĖS GEOGRAFIJOS KATEDRA
Egidijus Songaila
I kurso studentas
Politinė kultūra pagal G. Almondą
Referatas
Projekto vadovas:
Doc.dr. VACLOVAS ANUŠKEVIČIUS
Klaipėda, 2003

Turinys
Politinės kultūros sąvoka 4
Politinės kultūros struktūra 5
Politinės kultūros tipologija 9
Išvados 12
Literatūros sąrašas 13

Įžanga

Prieš keletą dešimtmečių politikos moksluose politinės kultūros koncepcija vis dar išlieka ginčų objektu. Atrodytu, visiems aišku, ką reiškia terminas “politinė kultūra”, tačiau iki šiol diskutuojama dėl jo mokslinės vertės. Vis dėlto, nepaisant visų kontroversijų, jis plačiai vartojamas politologinėje literatūroje ir kasdieninėje kalboje.
Kai kurie politinės kultūros genealogijos tyrinėtojai teigia, kad jau Antikoje yra nuorodų į šia koncepciją, paaralelių randama Herodoto, Platono, Aristotelio vėliau N. Machavelli, Ch. Montesquieu, J. J. Rousseau veikaluose. XIX a. įvyko didžiausias socialinių mokslų šuolis. A.Comte “socialinis konsensusas”, E. Durkheimo “kolektyvinė sąmonė”, M. Weberio “reikšmių struktūros” sudarė tiesiogines prielaidas kultūrai, kaip socialiniams mokslams svarbiam objektui suvokti. Galiausiai XX a. viduryje T. Parsonas socialinių klasių idėjas susistemino į teoriškai ir metodologiškai išbaigtą kultūros koncepcija.
Visa tai galima vadinti politinės kultūros koncepcijos priešistore, tuo tarpu pačią nagrinėjamą koncepciją pirmą kartą sutinkame G. Almondo 1956 m. žurnale “Journal of Politics” iššspausdintame straipsnyje “Lyginamosios politinės sistemos”. Tačiau tikrąja jo įsitvirtinimo politikos mokslų diskurse data laikoma 1963 m. kai buvo išleista klasikine tapusi G. Almondo ir S.Verba studija “The Civil Culture”.

Politinės kultūros sąvoka
G. Almondas pirmasis suformavo politinės kultūros apibrėžimą. 1956 m. straipsnyje jis rašė: “K

Kiekviena politinė sistema remiasi tam tikra orientacija į politinius veiksmus”. Vėlesnieji jo darbai su S. Verba ir B. Powell išplėtė politinės kultūros tyrimus. Pateiktoji politinės kultūros sąvoka atspindėjo psichologinę ir politinę tautos charakteristiką, leido teoriškai atsakyti į tuomet iškilusius konkrečius politinius klausimus. G Almondas ir S. Verba pateikė tokį politinės kultūros apibrėžimą: “Politinė kultūra tampa pasikartojančios pažintinės, jausminės, vertinančiosios orientacijos į politinę sistemą, jos “įėjimo” ir “išėjimo” procesus, į asmenį kaip politinį veikėją”.
G. Almondas ir S. Verba pabrėžė, kad tik pasikartojančios ir santykinai pastovios politinės orientacijos gali būti tyrimų objektu. Orientacija yra daugiau psichologinė sąvoka, atspindinti pasaulio priėmimą, suvokimą, be to, pats daugiau taikomas kalbant apie vertybines orientacijas, todėl siekdami aiškumo vietoj klasikų naudoto “orientacijų” naudosime pažiūrų terminą.
Politinė kultūra – tai istoriškai susiklosčiusių santykių pastovių poolitinių pažiūrų ir politinio elgesio modelio visuma. Politinė kultūra įkūnija ankstesnių kartų patyrimą ir pasireiškia politinio proceso dalyvių (subjektų) veikloje, fiksuojant jų santykį su tuo procesu ir atskirais jo elementais, su kitais politinio proceso dalyviais bei savimi, su politine sistema, kurioje vyksta politinis procesas. Ji užtikrina politinio gyvenimo pereinamumą ir atkūrimą kitoms kartoms. Politinė kultūra – tai subjektų egzistavimo būdas. Politinio proceso subjektu gali būti paprastas pilietis ar jų grupė, pilietinė bendrija, visa tarptautinė bendruomenė. Politinė kultūra atspindi ir tautos politinę is
storiją, ir atskirų politinės visuomenės narių gyvenimo raidą. Tad politinė kultūra remiasi viešais įvykiais, ir asmenine patirtimi.

Politinės kultūros struktūra
Politinės kultūros fenomenas taip ir liktų neišaiškintas ir neapčiuopiamas, jeigu jos nebūtų galima struktūrizuoti. G. Almondas ir S. Verba išskyrė tris politinių orientacijų tipus:
1. Pažintines
2. Emocines
3. Vertinančiąsias
Pažintinės orientacijos apima turimas žinias ir informaciją bei jų sąlygojamus lūkesčius ir tikėjimus, susijusius su politika. Informacijos šaltiniai gali būti spauda, radijas, televizija, asmeniniai kontaktai su politiniu gyvenimu ar kiti politinės socializacijos veiksniai. Turimos informacijos pagrindu formuojasi politiniai tikėjimai ir lūkesčiai. Pavyzdžiui, tauta tiki, kad demokratija yra netik skelbiama, bet ji realiai egzistuoja kaip visuomenės politinė vertybė. Pažintinės orientacijos gali būti teisingos ir klaidingos.
Jausminės orientacijos liudija domėjimąsi vykstančiu politiniu gyvenimu ir su tuo susijusius jausmus. Jausmų skalė gali atspindėti ir kraštutinius (fanatiškas atsidavimas ar visiškas nusišalinimas) , ir neutralus jausmų pasireiškimas. Žmogus gali didžiuotis savo šalies politine sistema, esamomis politinėmis ir demokratinėmis laisvėmis. Su emocine sąmonės puse susiję politiniai mitai. Juos galima apibūdinti kaip tam tikrą tikėjimą paremtą ne žiniomis, bet iracionalumu, kurio patikrinti praktiškai. Politiniai mitai paprastai būna trumpalaikiai ir egzistuoja tol, kol yra jų puoselėtojų. Mitai gali reguliuoti ir atskirų individų, ir socialinių grupių politinį elgesį.
Vertinančios orientacijos apima nuomones, svarstymus, politinio proceso bei atskirų jo objektų vertinimą. Tu

urimos informacijos ir jausmų pagrindu formuojasi vertinimai ir sprendimai. Tiriant politinę visuomenės kultūrą itin svarbu atkreipti dėmesį , kaip formuojasi politiniai vertinimai: ar turima pakankamai informacijos daryti sprendimus, ar daugiau remiasi asmeniniais jausmais, ar tiesiog vertinimai formuojasi ne asmeniniu, o iš šalies priimtu orientacijų pagrindu. Gana dažnai vertinant remiamasi kitų išsakomomis mintimis bei jausmais. Čia pažymima masinės informacijos priemonių formuojama visuomenės nuomonė. Jeigu individas save identifikuoja su kuria nors politine partija, jo vertinimų pagrindas gali būti partijos pozicija. Dar vienas tiek politinės informacijos, tiek jausmų ir vertinimų šaltinis kartais būna politiniai gandai.
Pažintinės, jausminės, vertybinės orientacijos gali būti susipynusios todėl kartais sunku jas išskirti. Bet visų politinių orientacijų pagrindas – santykis su politika kaip specifine visuomenės gyvenimo sfera. Tačiau to konstatuot nepakanka, ne politinių orientacijų objektus taip pat galima išskaidyti. G. Almondas ir S. Verba teigia, kad tikslinga skirt šiuos politinius objektus:
1. Politinę sistemą kaip visumą
2. “įėjimo” į politinę sistemą objektus
3. Politinės sistemos “išėjimo” objektus
4. “aš” kaip politinės sistemos objektas
Kalbėdami apie politinės sistemos dalis jie skiria tris objektus:
1. ypatingas roles ar struktūras (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji valdžia, biurokratyja)
2. rolių atlikėjus (monarchai, administratoriai,įstatymų leidėjai)
3. viešąją politiką ir sprendimus
visi šie objektai (struktūros, atlikėjai, sprendimai) gali būti vertinami kaip įtraukti į politinį “įėjimo” arba administracinį “išėjimo” procesą.
Per politinį arba “įėjimo” procesą visuomenės reikalavimai pasiekia “tikrąją politiką”, o
tai realizuojama per politines partijas, interesų grupes, visuomeninės informacijos priemones. Administracinis arba “išėjimo” procesas reiškia politikos vykdymą, realizavimą per biurokratiją ir teismus.
Piliečių žinios, nuomonės ir jausmai apie tautą, jos istoriją, politinę sistemą, valdžią, konstitucines charakteristikas klasikų įvardijami kaip politinės orientacijos į politinę sistemą kaip visumą. Gyventojų nuomonės, jausmai ir informacija apie politines struktūras, roles, politinį elitą,politiniai pasiūlymai apibūdinami kai politinės orientacijos į politinį “įėjimo” procesą. Piliečių žinios, vertinimai ir emocijos susiję su politikos įgyvendinimu, politinėmis struktūromis, politiniais dalyviais ir sprendimais yra orientacijos į politikos administravimą. Pati politika atspindi visuomenėje puoselėjamas vertybes, normas, tradicijas, sąlygotas bendrosios tautos kultūros.
Žmonių žinios apie apie savo kaip piliečių teises, valdžią, laisves, pareigas, įtaką, jausmai susiję su šiomis galimybėmis, savo paties vertinimai sudaro politines orientacijas į save kaip politinės sistemos veikėją. Atskiro piliečio ar tautos požiūris į save kaip politinio proceso dalyvį rodo piliečio ar tautos politinę savimonę. Politinė savimonė yra politinės sąmonės dalis. Suvokdamas save kaip valstybės pilietį, individas svarsto asmeninių politinių pareigų bei laisvių turinį ir kokybę, vertina savo asmeninę kompetenciją. Politinė tautos savimonė yra labai svarbi politinės kultūros dalis.
Politinės sistemos laisvumo ar demokratiškumo laipsnis leidžia atskiram piliečiui ar tautai suvokti savo kaip politinio proceso dalyvio galimybes. Nuo politinės sistemos priklauso, ar bus įmanoma pilietinės bendrijos egzistavimas ir ar ji bus pasiruošusi savarankiškam politiniam gyvenimui.
Tiriant tautos politinę kultūrą svarbu akcentuoti, kad politinės savimonės ir politinių pažiūrų pagrindu formuojasi politinis elgesys. Politinis elgesys tai konkreti politinių orientacijų išraiška, pasireiškianti netik rinkimų metu. Tai ir priklausymas politinėms partijoms bei organizacijoms, kontaktai su valstybės ir vietos valdžia, dalyvavimas politiniuose sueigose ar mitinguose. Politinis elgesys gali būti įvardytas politinio dalyvavimo terminu, kuris apima ne tik aktyvų, bet ir pasyvų buvimą politinėje sistemoje. Netik politinis elitas, aktyvūs piliečiai, bet ir apolitiškai nusiteikusi visuomenės dalis yra politinio proceso dalyviai. Politinio proceso dalyviu tampama netik atliekant politinę pareigą per rinkimus, dalyvaujant politinių partijų veikloje, bet ir mokant mokesčius valstybei, užimant tam tikrą darbo vietą, t. y. dalyvaujant politikos įgyvendinime. Tad nepaisant mūsų norų visi mes esame politinio proceso dalyviai, nes gyvename tam tikroje politinėje sistemoje.
G. Almondas kiekvienoje kultūroje išskiria tris piliečių tipus: dalyvius, subjektus ir parapijiečius. Politinio proceso dalyviai yra informuoti, gali kelti politinius reikalavimus, palaikyti politinius lyderius. Piliečiai – subjektai pasyviai paklūsta valdžiai ir įstatymams, nebalsuoja ir nėra įsitraukę į politiką. Piliečiais – parapijiečiais tokie asmenys, kurie beveik nieko nežino apie valdžią ir politiką.politinio proceso dalyvių, subjektų ir parapijiečių santykis nulemia politinės kultūros tipą.
Remiantis klasikų pozicija reikėtų skirti keletą pagrindinių politinio elgesio modelių:
1. dalyvavimą
2. pasyvumą
3. apolitiškumą ir nusišalinimą
Pirmasis elgesio modelis įvardytas dalyvavimo terminu. Dalyviai nuolatos domisi vykstančiu politiniu procesu, įvykiais, asmeniškai dalyvauja politiniame gyvenime. Tačiau tai dar neįpareigoją suvokti, kad visi dalyvių yra pagrysti, logiškai argumentuti ir pažangūs. Dalyvių kategorija nėra vienalytė. Objektyvią informaciją, kompetenciją, atsakomybės už savo veiksmus suvokimu besiremiantys asmenys, kurie daugiau vadovaujasi protu nei jausmais, sudaro vieną dalyvaujančių sparną. Kita dalis, besiremiantys savaip suprasta ir savaip traktuojama informacija, daugiau gandais nei tikrais faktais, jausmais, o ne protu, aktyviai norintys dalyvauti politiniame gyvenime, taip pat yra politinio proceso dalyviai.

Kitas modelis apolitiškumas ir nusišalinimas. Asmenys užimantys tokią padėty dažniausiai vadovaujasi principu “aš nieko negaliu pakeisti todėl nieko nedarau”. Jie nesidomi politika,nesiekia žinių, neigiamai vertina bet kokį dalyvavimą. Jų poziciją nebūtinai apsprendžia politinė aplinka, dažniausiai tai sąlygota pačios asmenybės. Bet politinis pasyvumas dar nereiškia bendrojo individo pasyvumo. Tarpinę grandy tarp dalyvavimo ir nusišalinimo sudaro individai pažyminys pasyvumu. Į asmeninį dalyvavimą jie žiūri neigiamai arba neutraliai, menkai domisi politika, nors gali būti pakankamai informuoti. Dažniausiai jų pasyvumą nulemia nusivylimas politika mat turėdami pakankamai informacijos apmastymams ir stebėdami politinį procesą mato, kad tai kas skelbiama, neatitinka to, kas daroma. Turimas pareigos jausmas gali įpareigoti juos dalyvauti rinkimuose.

Kiekvienoje politinėje visuomenėje galima rasti visus išvardytuosius politinio elgesio modelius. Jų tarpusavio santykius, vieno modelio persvara leidžia aptart esamą politinę kultūrą. Egzistuoja politinio elgesio ir politinių pažiūrų santykio problema. Jau minėta, kad politinių pažiūrų ir politinės savimonės pagrindu formuojasi politinis elgesys. Tačiau neabejotinas yra atvirkščias ryšys, kai politinis elgesys veikia politinę sąmonę, formuoja atitinkamas nuostatas. Kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti politinių orientacijų ir politino elgesio santykio kryptį nėra paprasta, pagaliau įtaka gali būti abipusė.
Politinės kultūros struktūra nėra absoliutinis dydis, o tai reiškia, kad ji gali patirti ir kokybinius, ir kiekybinius pokyčius. Atskiru istoriniu laikotarpiu gali vyrauti tam tikros politinės pažiūros ir politinio elgesio modeliai, laikui bėgant bus pakeisti kitais. Taigi politinė kultūra ne statiškas, o dinamiškas reiškinys, pasižymintis savita raidos logika. Tautos politinė kultūra negali būti suvokiama kaip visų jos piliečių turimų politinių kultūrų suma, nes tai būtų tik atskirų politinių orientacijų ir politinio elgesio modelių išvardijimas. Politinė kultūra nėra bendra suma, bet visai naujas dydis pasižymintis savita kokybe, nes politinės kultūros sudedamosios dalys, tarpusavyje sąveikaudamos, duoda kokybiškai naują rezultatą.

Politinės kultūros tipologija
G. Almondas ir S. Verba buvo pirmieji pateikę politinės kultūros skirstymą į atskirus tipus. Tipologijos pagrindas – piliečių orientacijų į objektus santykis. Palyginę penkių tautų politines kultūras išskyrė politinės politinės kultūros tipų. Kaip “grynieji” tipai minimi:
1. provincinė arba parapijinė politinė kultūra
2. paklusni arba subjektyvi politinė kultūra
3. dalyvaujanti politinė kultūra
Jeigu visuomenėje nėra specializuotų politinių rolių arba politinė specializacija yra minimali, nėra orientacijų į atskirus politinius objektus, vyrauja parapijinė politinė kultūra. Politinės orientacijos tuokiu atveju dažnai persipynusios su ekonominėmis ar religinėmis pažiūromis. Žmonės, gyvenantys tokioje šalyje nieko nesitiki iš politinės sistemos. Tokia politinė kultūra būdinga tradicinei politinei sistemai.
Subjektyvi politinė kultūra dažniausiai sutinkama centralizuotoje, autoritarinėje visuomenėje esant tokiai politinei kultūrai piliečiai turi nuomonę apie politinę sistemą, politikos administravimą, tačiau apie politinį “įėjimo” procesą, piliečio galimybių suvokimą nėra kalbos. Žmonės suvokia valdžios autoritetą, ją vertina teigiamai arba neigiamai, tačiau jų mintys daugiau remiasi jausmais, asmeniniais vertinimais nei informaciją, jie linkę būti pasyvesniais.

Dalyvaujanti politinė kultūra pasižymi aiškia visuomenės narių orientaciją į politinę sistemą, politines administracines struktūras, “įėjimo” ir “išėjimo” procesus. Piliečiai gali būti palankiai ir nepalankiai orientuoti į politinius objektus. Jų jausmai ir vertinimai irgi gali būti skirtingi. Jie suvokia savo vietą politiniame procese. Dalyvaujanti politinė sistema būdinga demokratinėms valstybėms.

G. Almondas išskirdamas “grynuosius” tipus daro pastabą, kad ir jų pateikta klasifikacija nereiškia politinių kultūrų vienodumo, be to, pastebi, kad visos politinės kultūros išskyrus parapijinę yra mišrios ir vartoja terminą “sistemiškai susimaišę”. Pagal politinės kultūros ir politinės struktūros atitikimą G. Almondas ir S. Verba skiria tris mišrius politinės kultūros tipus:
1. parapijinę – subjektyvią
2. subjektyvią – dalyvaujančią
3. parapijinę – dalyvaujančią.
Politinės kultūros pokyčio procesai gali stabilizuoti politinę struktūrą arba privesti prie jis pasikeitimo. Politinė kultūra ilgą laiką gali būti mišri, susimaišiusi, tuomet pastebima įtampa tarp politinės kultūros ir politinės struktūros, būdingas struktūros nestabilumas.

Kuomet dalis visuomenės yra pajėgūs suvokti sudėtingesnę politinę sistemą, pereinama nuo parapijiškumo į centralizuotą valdžią – parapijinė subjektyvi politinė kultūra. Subjektyvioje dalyvaujančioje politinėje kultūroje dalis piliečių turi specializuotas “įėjimo” orientacijas ir aktyvią orientaciją, bet didesnė dalis tebėra orientuota į autoritarines valdžios struktūras ir turi santykinai pasyvią orientaciją. Pažangesni piliečiai “priima” dalyvaujančios politinės kultūros normas, bet nėra pakankamai kompetentingi ir neturi patyrimo. Esantis struktūrinis nestabilumas šalyje gimdo “atšalimo” tendencijas demokratiškai orientuotų gyventojų tarpe. Daugelyje šalių, pasižyminčių parapijine – dalyvaujančia politine kultūra, piliečiai linkę dalyvauti, nors jų politinės pažiūros mažai diferencijuotos.

Prie mišrių tipų priskiriama ir pilietinė kultūra, kurią autoriai laikė idealiu modeliu ir jai skyrė daug dėmesio. Pilietinę kultūrą G. Almondas ir S. Verba apibrėžia kaip mišrią politinę kultūrą, kur vyraujančios dalyvaujančios politinės orientacijos derinasi su subjektyviomis ir parapijinėmis. Politiniame gyvenime individai nepasyvūs stebėtojai, bet aktyvūs dalyviai. Už politikos ribų tokie žmonės pasitiki kitais, yra socialiai aktyvūs. Piliečių politinis aktyvumas, įsijungimas, racionalumas darant sprendimus ir dalyvaujant užtikrina politinės struktūros stabilumą. Pilietinė kultūra apima pareigos jausmą dalyvauti politiniame procese ir kart kompetenciją. Nesidomint valdžios veikla ir politika pilietinė kultūra negalima.

Tokia kultūra autorių teigimu gimė D. Britanijoje susidūrus modernizacijai ir tradicionalizmui. nauja pilietinė kultūra, turinti tradicinės ir modernios kultūros bruožų, buvo pliuralistinė. Ji rėmėsi konsensusu ir įvairove, racionaliu mastymu.

Ankstesniame savo darbe G. Almondas (1956 m.) buvo pateikęs tokį politinės kultūros skirstymą:
1. Anglosaksų – homogeninė politinė kultūra, būdinga JAV ir D. Britanijai, kur piliečiai linkę sujungti įvairias vertybes. Čia gera išvystytos ir skiriamos politinių vaidmenų struktūros: partijos, spaudimo grupės, visuomenės informavimo priemonės. Individai priklauso įvairioms viena kitą papildančioms grupėms. Todėl jie veikiami kryžminių įtakų. Tai skatina piliečių toleranciją, pakantumą įvairioms pažiūroms. Politika čia vykdoma pragmatine ir pasaulietine dvasia.
2. Fragmentinė politinė kultūra būdinga kontinentinei Europai (Prancūzijai, Italijai). Ji sudaryta iš keleto subkultūrų, kurios įkūnytos įvairiuose institucijose. Čia egzistuoja konfesinis, socialinis pasiskirstymas, kurio pamatu susidaro šališkos grupės, linkusios atsiriboti viena nuo kitos. Pavyzdžiui, katalikai balsuoja už savo partijas, priklauso katalikų profsąjungoms, skaito katalikiškumo laikraščius. Todėl galimybė paversti tokių uždarų darinių reikalavimus derinamoms politikos alternatyvomis yra labai ribota. Toks grupinis atsiribojimas didina subkultūrų antagonizmą, yra nepalankus įtvirtinti kompromisu grindžiamą politiką.
3. Priešindustrinėms visuomenėms būdinga mišri politinė kultūra. Čia jaučiama režimų ir jų normų pripažinimo stoka. Ji būdinga trečiojo pasaulio šalims.
4. Sintetinė homogeninė politinė kultūra yra totalitarinės politinės sistemos bruožas. Čia apatija derinasi su bendru rėžimo normų palaikymu.
Tuo metu G. Almondas teigė, kad homogeninė anglosaksų politinė kultūra tiesiogiai susijusi su demokratijos stabilumu, o fragmentinė – su rėžimo nestabilumu.

Išvados
G. Almondas buvo pirmasis (1956 m.) kuris apibrežė politinę kultūrą kaip orientacijų politinės veiklos atžvilgiu išsidėstymą ir atskyrė ją nuo ideologijos, teigdamas, kad pastaroji reiškia sistemingą ir eksplicitišką bendros orientacijos politikos atžvilgiu formulavimą, o politinė kultūra apima miglotesnes orientacijas.
G. Almondas kartu su S. Verba išskyrė politinė kultūros tipus ir strukturą, jų teigimu tikslingiausia skirt tris “grinuosius” tipus:
1. provincinė arba parapijinė politinė kultūra
2. paklusni arba subjektyvi politinė kultūra
3. dalyvaujanti politinė kultūra
Tačiau klasikai išskyrė ir tris mišrius politinės kultūros tipus, remdamiesi politinės kultūros ir politinės stuktūros atitikimu.
Stukturizuodami politinę kultūrą klasikai išskyrė politinių orientacijų tipus, politinių orientacijų objektus.
Politinių orientacijų tipus skirstė į:
1. Pažintines
2. Emocines
3. Vertinančiąsias
O politinių orientacijų objektus į:
1. politinės Politinę sistemą kaip visumą
2. “įėjimo” į politinę sistemą objektus
3. Politinės sistemos “išėjimo” objektus
4. “aš” kaip sistemos objektas

Literatūros sąrašas
1. J. Novagrachenė. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius 2001
2. J. Palidauskaitė. Lietuvos politinė kultūra. Kaunas 1997
3. Politologijos almanakas. 2001

Leave a Comment