Politikos mokslas – socialinis mokslas

Įvadas

Politikos mokslas turi vietą tarp šiuolaikinių visuomenės mokslų, nes politikos vaidmuo visuomenės gyvenime yar labai svarbus. Per visą civilizacijos istorijos laikotarpį valstybė ir jos poltika darė didelę įtaką šalių ir tautų likimui, kasdienianiam žmonių gyvenimui. Politinis gyvenimas yra nenutrūkstamas procesas, todėl gali būti matojamas istorijoje priimtais matais. Vienas iš jų – politinio gyvenimo skirstymas į konkrečių istorinių epochų politinį gyvenimą. Pažvelgus į politinio gyvenimo raidą, galima pastebėti. Kad esminiai pokyčiai politiniame gyvenime vyko palyginti neseniai, kada, daugelyje Vakarų šalių įvedus visuotinę rinkimų teisę.
Šiuolaikinis poolitiks mokslas yra daugiaveidė disciplina. Tačiau jos įtaka išeina už akademinių ribų. Ji yra ne tik mąstymo apie politiką, bet ir politikos veiksmų mokslas. Politologija savo žiniomis veikia makropolitinę – globalinės ir valstybių politikos – tėkmę, tiek ir mikropolitinį – atskiro individo santykius su politika – pasaulius.
Ryškiausia politinio gyvenimo tendencija dabartiniu metu yra jo demokratėjimas, kuris pasireiškia, politinio dalyvavimo išsiplėtimu ir geresnės jo kokybės poslinkiais.
Lietuvoje politikos mokslo disciplina yra gana nauja. Politikos mokslų plėtra Lietuvoje tiesiogiai susijusi su dviejų, svarbiausių šioje srityje veikiančių institucijų – Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bei Lietuvos politologų asociacijos veikla.

Politika ir politologija, jų raida

Apibendrinant skirtingas definicijas galima sakyti, kad politologija yra žinių apie politiką, politinį gyvenimą, politinius interesus, santykius, procesus, politinio gyvenimo organizaciją bei atitinkančias politines si

istemas ir politinę sąmonę. Šioje definicijoje keletą kartų figūruoja žodis “politika” , todėl ji lieka nepilna, jeigu ne visai aišku, kas yra politika. Deja, vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Terminas yra kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio polis – “miestas, valstybë”, išvestinis žodis politikos tarp kitų reikšmių turi ir piliečio, dalyvaujančio sprendžiant miesto-valstybės reikalus, prasmę (nesidomintieji valstybiniais reikalas buvo vadinami idiotes). Šiuolaikiniai politikai ir valdininkai labai mėgsta definiciją, kurią prieš šimta metų pasiūlė prancūzas E.Littre: politika yra valdymo menas. Tačiau už šio apibrėžimo ribų lieka nevaldančiųjų grupių siekimas paimti valdžią, be to, vargu ar galima pavadinti menu tokius valdymo metodus, kaip masinės represijos, genocidas, deportacija.

Dažnai cituojamas aforizmas, anot kurio politika yra galimumo menas, realios prasmės neturi, nes tikrovėje politikai labai dažnai nedaro taai, kas galima, ir nebando daryti tai, kas galima. Be to, ši charakeristika nėra specifinis politikos bruožas: galimumo menu galima pavadinti sportą, ūkinę veiklą, mediciną ir daug kitų žmogaus veiklos sferų. Kita definicija apibrėžia politiką kaip veiklą, “per kurią bendruomenėje ir bendruomenės labui priimami bei įgyvendinami sprendimai” . Tačiau kiekvienas pilietis žino, kad ne visi sprendimai liūdija apie rūpestį visumenės gerove, be to, klausimas, ar priimtas sprendimas atitinka gerovės kriterijų, yra labai ginčytinas. Pavyzdžiui, “visuomenës labui” gali būti padidinti mokesčiai arba ku
uro kainos, tačiau piliečiai gali manyti kitaip, ypač jei padidėjusios pajamos bus panaudotos biurokratinio aparato algoms pakelti. Padarius išlygą dėl visuomemės labo, sprendimus, kurie liečia tam tikros grupės interesus šios grupės lygyje galima vadinti politiniais. Priklausomai nuo grupės pubūdžio ir dydžio galima kalbėti apie įstaigų ir firmų, miesto, srities, valstybės lygio sprendimus. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad riba tarp politinių ir nepolitinių sprendimų yra reliatyvi. Grynai ekonomiai didelios firmos arba profesinės sąjungos sprendimai gali betarpiškai paliesti nemažos visuomenės dalies interesus ir įgyja politinį pobūdį.

Daug politologų akcentuoja konkurencinius politikos aspektus. Žymus teoretikas Harold Laswell savo knygą pavadino “Politika: kas ką gauna, kada, kaip?” (1936). Šią formulę galima taikyti ne tik politinėms, bet ir visoms kitoms visuomeninio gyvenimo pusėms, tačiau ji pabrėžia kad politikoje centrinis klausimas yra valdžios siekimas ir realizavimas. Valdžia yra svarbiausia politikos ašis, ir jos reikšmę politikoje žinomas JAV sociologas Talcott Parsons pagrįstai palygino su pinigų vaidmeniu ekonomikoje. Valdžia politikoje yra ir tikslas ir universali priemonė visiems kitiems tikslams pasiekti.

Šie du požiūriai į politiką – kaip į sprendimų priėmimo procesą ir valdžios siekimo bei naudojimosi problemą – atspindi du jos apektus ir du galimus požiūrius į politinio gyvenimo faktus. Vieną ir tą patį įvykį galima analizuoti abiem požiūriais. Jei vyriausybė nusprendė pakelti mokesčius, šį žingsnį galima ve
ertinti kaip vieną iš galimų socialinių ir ekonominių sprendimų (kitas klausimas, laikyti tą sprendimą geru ar blogu) variantų. Kitu požiūriu galima įžvelgti taktinį ar strateginį žingsnį kovoje už valdžios išlaikymą arba sandėrio tarp įvairių politinių jėgų (frakcijų, partijų, interesų grupių) rezultatą.

Analizuojant politinę veiklą ir procesus, galima aiškiau suvokti, kas, kodėl ir kaip siekia valdžios ir kaip ja naudojasi, t.y. kaip veikia sprendimų priėmimo mechanizmas. Gilinantis į šias problemas, prireikia išsiaiškinti, kaip atsirado ir kokias funkcijas atlieka įvairios politinės struktūros ir institucijos: politinës partijos ir organizacijos, judėjimai, valstybė, spaudimo grupės, parlamentai, ideologijos, tarptautinė bendrija ir taip toliau.

Logiškai iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo lyg ir aišku, tačiau politinė realybė yra žymiai sudėtingesnė. Pirmiausia, valdžia pasireiškia ne tik (ir ne tiek) atvira forma (vieši nurodymai, įsakai, nutarimai, kurių autoriai yra žinomi), labai dažnai ji yra nematoma. Daug reikalavimų, sprendimų net nesvarstoma todėl, kad jų suinteresuoti veikejai puikiai žino, kad tai būtų bergždžios pastangos. Tiriant realios valdžios pasiskirstymą mieste, srityje, ar valstybėje daugumoje atvejų labai sunku nusakyti, kokios grupės turi realią valdžią ir realiai priima sprendimus. Daugelis tyrinėjimų aiškiai rodo, kad renkamos institucijos, pavyzdžiui, miestų savivaldybės, yra priklausomos ne tik (o dažnai ir ne tiek) nuo aukštesnių valdžios instancijų, bet ir nuo įtakingų grupių, kurios fi

inansiškai palaiko rinkimines kampanijas, o po rinkimų naudojasi savo įtaka valdžios institucijoms ir neretai visiškai kontroliuoja jas.

Visuomenės gyvenime galima išskirti daug sferų. Politologija pirmiausia tiria politinę sferą, kuri egzistuoja šalia kitų sferų: socialinės, kultūrinės, ekonominės, dvasinės. Kiekviena iš šių sferų yra tam tikra sistema, turi savo struktūros tipą, valdymo sistemą ir, savaime suprantama, žmones, kurie toje sferoje atlieka vienokias ar kitokias funkcijas. Kiekvieną sferą tiria speciali mokslo šaka, kurios tikslas yra geriau suvokti tos sferos funcionavimą, jos vystimosi dėsningumus, galimus tobulinimo būdus. Politinė sfera apjungia visas politines institucijas ir mechanizmus. Pirmiausia tai visuomenės politinė sistema (political system), valstybė kaip jos svarbiausias elementas, politinė valdžia ir politikos subjektai (politiniai aktoriai), politiniai režimai, politinės partijos ir judėjimai, rinkiminis procesas (electoral process) ir rinkiminės sistemos, politinis vystimasis (tame tarpe revoliucija ir evoliucija), politinė kultūra, ideologija, tarptautiniai santykiai ir tarptautinė sistema bei jos vystymasis.

Kadangi politinė sfera kertasi su visomis kitomis sferomis, yra išskiriamos įvairios politikos kryptys: socialinė, nacionalinė, ekonominė, agrarinė, finansinė, švietimo ir mokslo, kultūrinė, karinė, demografinė politika ir t.t. Anglų kalboje tie du politikos lygiai nusakomi skirtingais terminais: politics (politika kaip kova už valdžią) ir policies (social, cultural, economic).

Politikos mokslo funkcijos:

1) normatyvinė – organizacijų ir asmenų politinės veiklos normų ir politinių procedūrų (rinkimų tvarkos, organizacijų kūrimo ir t.t.) nustatymas;

2) politinių veiksmų ir procesų planavimas (policy planning);

3) prognozinė – politinio vystymosi prognozių sudarymas, t.y. bandymai atsakyti į klausimą, kas ir kada įvyks politinėje sferoje, kokios gali būti vienokių ar kitokių sprendimų ir veiksmų politinės pasekmės;

4) organizacinė: rekomendacijų ruošimas, kuriant politines institucijas, partijas, ruošiantis deryboms;

5) ideologinė ir auklėjamoji: politinės sąmonės ugdymas, idealų ir politinių vertybių kūrimas; dažniausiai tarp pagrindinių tikslų yra patriotizmo, lojalumo valstybei ugdymas, postkomunistinėse visuomenėse aktualu teisinės valstybės kūrimas, demokratijos konsolidacija.

Pagrindinės pažintinės funkcijos:

1) metodologinė: politinių reiškinių ir procesų analizės būdų ir metodų, politinės teorijos sudarymo taisyklių kūrimas ir vystymas; šita plati funkcija apima daug metodologinių klausimų – nuo duomenų rinkimo ir analizės būdų iki matematinių ir sisteminių metodų panaudojimo, modeliavimo principų, ateities scenarijų kūrimo, žaidimų teorijos taikymo ir kitų klausimų;

2) teorinė: svarbiausias uždavinys yra politinės teorijos, t.y. visa apimančio ir sistemingai vystomo politinės sferos žinojimo; tai pasiekiama, sukuriant politinio mokslo sąvokas ir kategorijas, atskleidžiant politinio proceso dėsningumus. Generalizuota, apibendrinta forma teorinė funkcija sintezuoja visas kitas politikos mokslo funkcijas;

3) deskriptyvinė (descriptive), arba aprašomoji: politinio gyvenimo faktų kaupimas, aprašymas ir analizė, politinių tendencijų išaiškinimas; tikslas yra pažinti konkrečią politinę tikrovę, aprašant ir nagrinėjant, pavyzdžiui, prezidentinius ar parlamentinius rinkimus kokioje nors šalyje, konstituciją, parlamento veiklą, politines partijas (tame tarpe jų programas, struktūrą, veiklą, vietą politinėje šalies arenoje), politinio lyderio karjerą arba reikšmingą epizodą iš politinio gyvenimo (politinę krizę, politinį skandalą ir pan.);

4) aiškinamoji – glaudžiai susieta su aprašomąja funkcija, turi atsakyti į klausimą, kodėl vyksta būtent tokie, o ne kitokie ivykiai.

Politiniai mokslai yra seniausia socialinių mokslų šaka. Jau antikos laikais filosofijoje bandyta išspręsti politikos problemas ( Platono “Valstybė”, Aristotelio “Politika”). Naujausiais laikais (XVI – XIX a.) nuo filosofijos atsiskyrė mokslas apie valstybę – teisės mokslų šaka. Šio mokslo dėka daugiausiai nuveikta tiriant politinį reiškinį.
Ne mažai politologijoje nuveikė politikos, filosofijos kūrėjai. Politologijos raida glaudžiai susijusi su Dž. Loko, T. Hobso, Š. Monteskjė, Ž.Ž. Ruso ir kitų mąstytojų vardais. XIXa.pab. – XX a. Pr. Politologijos formavimąsi paskatino sociologija, psichologija, tarptautinių santykių istorija ir kitos mokslo šakos.
Nuo senovės laikų iki Xxa. Politikos klausimai buvo nagrinėjami kartu su kitais humanitariniais , ypač teisės, istorijos mokslais. Tada politika buvo suprantama kaip valstybės valdymo formos. Pamažu politikos mokslas suformavo atskirą tyrimų objektą. XXa. pr. JAV ir po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje politikos mokslai telkėsi į atskirą sferą, apimančią ne tik valstybės valdymą, bet ir politinę sąmonę, politinius santykius, politines sistemas ir kt.
Teoriniai politikos tyrimai prasidėjo JAV, kritikuojant viešpatavusius, bet jau neatitinkančius realybės, tenykščio visuomenės politinio gyvenimo juridines politines teorijas. Būtent tada iškilo pasiūlimas sukurti politinį mokslą, aiškinantį Amerikos politinio gyvenimo pagrindus ir sąlygas. Pradžioje tyrimai apėmė tik vyriausybės įstaigų funkcionavimą. Lemiami poslinkiai įvyko iškilus būtinumui plėsti valstybės iniciatyvą socialinio, ekonominio bei tarptautinio gyvenimo sferose. Tikslingas ir efektyvus valstybės mašinos veikimas darėsi vis labiau priklausomas nuo socialinų – politinių procesų dinamikos ir jų reguliavimo technikos įvaldymo. Sėkmingas valstybės mašinos funkcionavimas reikalavo politinių procesų valdymo žinių. Būtent JAV politologijoje apie 1950m. Buvo sukurta politinės sistemos teorija. Politinė sistema – tai vieninga valstybinių ir nevalstybinių organizacijų sąveika formuojant ir realizuojant politinę valdžią t.y. valdant šalį.

Tarptautinė politikos mokslo asociacija

XX a. Pradžioje politologijos virtimas savarankiška akademine disciplina iš esmės baigėsi. Tai, kad padaugėjo politinių tyrinėjimų, didelės įtakos turėjo 1949 m. Tarptautinės politikos mokslo asociacijos (TMPA) įkūrimas prie UNESCO, kuri tęsia veiklą iki mūsų diena. Šioje kongrese buvo rekomenduota politikos studijas vadinti ne politiniais mokslais, o politikos mokslu. Taip pat kongresas suformulavo politikos mokslo tyrimų ir analizės objetą:

1) Politikos teorija:

a)Politinė filosofija;

b)Politinių idėjų istorija;
2) Politiniai valstybės institutai:
a) Konstitucija;
b) Valstybinė valdžia;
c) Vyriausybė;
3) Partijos ir organizacijos:
a) Politinės partijos;
b)Grupės, sąjungos ir organizacijos;
c)Piliečių dalivavimas politikoje;
4) Tarptautiniai santykiai:
a) Tarptautinė politika;
b) Tarptautinės organizacijos;
5) Viešoji nuomonė apie:
a) Valstybės vidaus ir užsienio politika;
b) Politikos subjektus ir lyderius.

Politikos mokslo plėtotę atspindi TMPA individualios ir asocijuotos narystės dinamika. Ši tarptautinė organizacija 1952m. Jungė vos 52 individualius ir 8 asocijuotus narius, tai nuo 6-jo dešimtmečio pabaigos iki 8 deš. Vidurio individualių narių skaičius svyravo tarp 400 – 500, o nuo 1975m. Viršijo 1000 narių. 1994m. TMPA turėjo 1247 individualius iš 65 pasaulio šalių ir 143 asocijuotus narius. Ši asociacija kas keli meta šaukia suvažiavimus, rūpinasi politinių žinių skleidimu, literatūros rengimu, leidyba, šio dalyko tyrimų bei studijų raida ir metodika.

Politikos mokslai: naujos disciplinos formavimasis Lietuvoje

Politikos mokslų plėtra Lietuvoje tiesiogiai susijusi su dviejų, svarbiausių šioje srityje veikiančių institucijų – Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) bei Lietuvos politologų asociacijos veikla.
Šiandien niekas nesiginčija, jog politikos mokslai Lietuvoje yra iš esmės nauja mokslinės veiklos sritis, kurios okupacinio režimo sąlygomis nebuvo. Vis rečiau pasitaiko tokių politologijos “pristatymų”, kai į krūvą suplakama viskas – nuo viešosios nuomonės tyrimų iki rafinuotų politinės filosofijos darbų. Kalbant apie politikos mokslus vis dažniau turima galvoje savarankiški ir sistemingi politikos mokslai: tai ne tik mokymas apie politiką, bet ir mokslas apie save patį. Tai rodo šios akademinės disciplinos Lietuvoje brendimą ir drauge – minėtų institutų veiklos rezultatus. Prieš dešimtį metų situacija buvo kitokia.
Politikos mokslo Lietuvoje brendimo kelyje tapo 1991m. Birželis, kuomet politikos mokslo dėstytojai (jie dėstė politinių sistemų pagrindus arba demokratijos teorijas, Lietuvos politinę istoriją arba tarptautinius santykius, ir visa tai vadino vienu bendru žodžiu “politologija”) įkūrė bendrą organizaciją – Lietuvos politologų asocijaciją. Pirmoji politikos mokslų asociacija posovietinėje erdvėje vienijo apie 80 narių, iš kurių dalis buvo net ne politologijos dėstytojai, bet šiaip politika besidomintys žmonės ar artimų profesijų atsovai. Asociacija turėjo ambicijų ne tik palaikyti ne tik palaikyti profesinius ryšius tarp savo narių, bet ir organizuoti bei koordinuoti politikos tyrimus Lietuvoje. Tačiau nebuvo specializuotų politikos mokslų institucijų ir vyko nuolatinė žmonių kaita, todėl tokia organizacija negalėjo būti veiksminga. Ilgainiui buvo prieita prie išvados, kad iš asociacijos negalima tikėtis daugiau negu ji gali duoti. Profesinių ryšių palaikymas tarp savo narių – svarbiausioji asociacijos funkcija šiandien. Tai įtvirtinta ir 1995m. Pakeistuose saciacijos įstatuose.
Asociacija gali būti veiksminga tik tokiu atveju, jeigu jos veiklą remtų kuri nors specializuota politikos mokslo institucija. Tokia institucija natūraliai tapo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas.
Reikia pripažinti, šiandien Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo institutas – ne vienintelė institucija Lietuvoje, atitinkanti minėtą “sistemingumo” kriterijų. Paminėtina Klaipėdos universiteto Politologijos katedra. Galbūt kada nors į šią gretą atsistos ir kitos šalies aukštosios mokyklos. Tačiau šiandien Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo institutas ypač išsiskiria iš kitų.
Pirma, jos rūpesčio objektas yra visas politikos mokslas, ne tik atskiros jo sritys. Tai nereiškia, kad čia atliekami tyrimai iš visų pagrindinių politikos mokslo temų. Bet yra sveikos pretenzijos kada nors tai daryti. Kitos institucijos domisi tik tam tikru – dažnai taikomuoju – politikos mokslo aspektu.
Antra, VU TSPMI veikla orientuota ne į šios dienos politinę praktiką ir galimus užsakomuosius darbus, o į politologo profesijos formavimą. Tie, kurie šiandien Lietuvoje laikomi pripažintais politologais, iš tikrųjų yra baigę visai kitus mokslus – ekonomiką, teisę, istoriją ir t.t., o baigusieji šiuos dviejų universitetų padalinius – pirmieji Lietuvos politologai.
Trečia, VU TSPMI orientuojasi į savus dėstytojus, one į vizituojančius profesorius iš Vakarų. Net ir nežinant, kad dėstantys politologiją ir atliekantys jos tyrimus asmenys pradėjo ne kaip politologai, bet kaip kitų profesijų atsovai, dar neturintys pakankamai žinių, vis dėlto į juos investuoti verta. Kituose institucijose buvo per ilgai pasikliauta beveik vien tik vizituojančiais dėstytojais.
Ketvirta, VU TSPMI orientuojamasi į skirtingus politikos mokslo studijų lygmenis – bakalaurą, magistrantūrą ir doktarantūrą. Ir vėl laikomasi nuostatos, jog profesionaliam politikos mokslui susiformuoti reikia laiko.
Šie keturi dalykai apibūdina politikos mokslo plėtros strategiją Lietuvoje. Ji nėra universali.

Politologijos institucionalizacija

Tyrimų tradicijos yra tik vienas politikos raios aspektas, kita pusė tai – jo kaip akademinės disciplinos “sąmonėjimas” arba savęs kaip mokslo šakos identifikacija ir intitucionalizacija.D. Easton aprašė poltikos mokslo disciplinos raidą per insitucionalizacijos prizmę.. Jis nurodė 4 politiologijos ikiinstitucinius bei institucinius būvius ir etapus:
1) univesalizmą, kai politikos mokslas dar nebuvo išsiskyręs iš kitų socialinių mokslų, nuo pat antikos filosofų politinių esė iki XIXa.;
2) legalizmą arba vokiečių “valstybės mokslo” tradiciją išreikštą J.W. Burgess, R.G. Gestell, J.W. Garner darbuose;
3) realizmą, kuris politinio gyvenimo subjektu pripažino socialines grupes;
4) biheviorizmą, pasukusį politikos studijas į politinio elgesio tyrimų vagą.
Tačiau D. Eastono politikos mokslo chronologija nėra be trūkumų. Esminė jos problema yra tai, kad nėra pakankamai aiškus jos sudarymo principas. Jei paskutiniai trys etapai – legalizmas, realizmas, biheviorizmas apibrėžiami pagal tyrimų tradicijas, tai universalizmo ryšys su apibrėžta politikos anlizės srove nėra pažymėtas. Insituciniu požiūriu 2 pirmieji D.Easton laikotarpiai – universalizmas ir legalizmas – yra ikiinstituciniai ( į atskirą tyrimų šaką politikos tyrimai konslidavosi, būtent, dėl “valstybės mokslo” negalios paaiškinti naujus masinės politikos reiškinius, kiap interesų grupių augimas, partijų sklaida politikoje XIXa. Pab. – XXa. Pr.) būviai, o realizmas ir biheviorizmas jau instituciniai disciplinos etapai.

Politologijos tyrimo metodai

Politologijos metodai iš principo gali būti įvairiausi moksle taikomi metodai, bet ne visi tyrinėjimo būdai ir metodai turi politologijai vienodos reikšmės. Dažniausiai naudojamus galime suskirstyti į tris grupes:
1) Politinių objektų tyrinėjimo bendri metodai. Jie pasižymi tiesioginiu kryptingumu tiriamo objekto atžvilgiu arba pateikia jo specifinę interpretaciją. Kokie šios grupės svarbiausi metodai?
Sociologinis. Naudojant šį metodą, siekiama nustatyti politikos priklausymą nuo visuomenės, nuo socialinių, tapr jų ir ekonominių santykių, nuo socialinės struktūros, atskleisti ideologijos ir kultūros įtaką politinei sistemai. Sociologinis metodas ryškiai matomas marksizmo teiginyje, kad politika yra ekonominės bazės antstatas, kaip santykis tarp klasių, nacijų ir valstybių. Šis metodas teisėtai užima vieną svarbiausių vietų politikos moksle ir daro nemažą įtaką politinės sociologijos specifikai. Šis metodas dažnai remiasi tokiu kultūrologiniu požiūriu, kad politiniai procesai priklauso nuo politinės kultūros.
Normatyvinis arba normatyvinis – vertybinis metodas. Pagal šį metodą politika traktuojama kaip poveikio priemonę visuomenei ir asmenybei, formuojant gėrio, teisingumo, laisvės ir kitus žmogiškuosius idealus. Pastarasis aiškina politikos reikšmę visuomenei ir asmenybei iš bendro gėrio, teisingumo, laisvės ir kitų žmogiškųjų vertybių požiūrio taško. Šis požiūris orientuotas į idealią politiką ir idealų praktinį įgivendinimą. Jis reikalauja vadovautis estetinėmis vertybėmis ir normomis, pagal jas turi būti kuriami politiniai institutai bei reglamentuojama jų veikla. Normatyvinis metodas kritikuojamas už politinės realybės idealizavimą, atotrūkį nuo realybės. Silpnoji šio metodo pusė – reliatyvumas, vertybių santykinumas, vertinimų priklausomybė nuo pasaulėziūros, socialinės padėties ir žmonių individualių savybių. Šis metodas politikos moksle reikalingas, nes drauge su anropologiniu ir kitais metodais suteikia politikai moralumo ir humanizmo.
Biheviorizmo metodas. Šio metodo esmę sudaro atskirų grupių ir asmenybių įvairialypio elgeio tyrimas gamtos mokslams ir sociologijai taikomomis metodikomis. Biheviorizmo metodas buvo panaudotas politologijoje ir įgavo konkretumą 1880m. Pasirodžiusioje Vudro Vilsono knygoje. Šis metodas turi šias paradigmas: 1) politika turi asmenybinį matavimą ( žmonių kolektyviniai, grupiniai veiksmai vienaip ar kitaip yra konkrrečių asmenybių, o pastarosios yra politinio tyrinėjimo svarbiausias objektas) 2) politinio elgesio dominuojantis motyvas yra psichologinia motyvai, kuria gali būti socialiai riboti, bet gali turėti specifinę individualią prigimtį 3) politologijoje gali būti panaudoti kitų mokslų laimėjimai, kadangi žmonių elgesio modeliai dažnai būna panašūs įvairiose situacijose ir veiklos srityse 4) politiniai reiškiniai matuojami kiekybiškai, o tai politologijai suteikia galimybes naudoti matematinius metodus, statistinius duomenis, apklausą ir kompiuterinę techniką. Šio metodo taikymas sukėlė tikrą revoliuciją politologijoje.
Sisteminis metodas. Pirma kartą šį metodą pritaikė T. Parsonas ir D. Istonas. Jo esmė yra tai, kad į politiką žiūrima kaip į vieningą, sudėtingai organizuotą, savaime besireguliuojantį mechanizmą, turintį nenutrūkstamą terpusavio ryšį su aplinka per sistemos “įėjimą” ir “išėjimą”. Politinei sistemai priklauso aukščiausioji valdžia visuomenėje. Ji siekia save išsaugoti ir visuomenėje vykdyti dvi svarbiausias funkcijas: 1) skirstyti vertybes ir resursus 2) užtikrinti daugumos piliečių priimtus privalomus paskirstymo sprendimus. Šis metodas per gana trumpą laiką įrodė politikai savo konstruktyvumą ir taikomumą įvairiose politinių sistemų teorijose.
Antropologinis metodas. Šiuo metodu remiantis politikos sąliginė priklausomybė tiriama ne pagal socialinius faktorius, o pagal žmogaus prigimtį. Šio metodo pagrindą sudaro trys svarbiausi principai: 1) pastovumas, fundamentalių įgimtų žmogaus savybių invariantiškumas, nes žmogaus biologinė, socialinė ir sąmoninga, laisva iš prigimties būtybė. 2) žmogaus universalumas, žmonių giminės vieningumas nepriklausomai nuo etninių, rasinių, socialinių, geografinių ir kt. Skirtumų, visų žmonių lygybės. 3) natūralios, esminės žmogaus teisės, jų prioritetas santykiuose su įstatymais ir valstybės valdžia. Šis metodas reikalauja neapsiriboti socialinės terpės įtakos, protingos racionalios motyvacijos tyrimu.
Psichologinis metodas. Šio metodo politinių tyrimų pagrindu yra žmogus. Jis orientuotas į politinio elgesio studijavimą, individualių savybių, nesąmoningų psichinių procesų subjektyvumo ir psichologinės motyvacijos tipiškumo mechanizmus. Metodas atsirado gilioje senovėje. Dar Konfucijus rekomendavo Kinijos vadovams kreipti dėmesį į pavaldinių psichologinę reakciją, norint užtikrinti jų pasitikėjimą ir paklusmumą.
Socialinis – psichologinis metodas. Šis metodas padeda atskleisti individo politinį elgesį, atsižvelgiant į priklausomybę politinei grupei, taipp pat tyrinėja įvairių grupių, tokių kaip nacija ir kt. Psichologines charakteristikas.
Veiklos metodas. Pagal šį metodą politika vertinama kaip specifinės rūšies gyva ir sudaiktinta veikla, kaip ciklinis procesas, turintis tam tikras stadijas Juo nurodomi tikslai, sprendimai. Tai masių organizavimas ir resursų mobilizavimas įgyvendinant tikslus, veiklos reguliavimas, tikslų realizavimas ir apskaita; gautų rezultatų analizė ir naujų tikslų bei uždavinių iškėlimas. Šis metodas yra politinių sprendimų teorijos metodologinė bazė.
Kritinis – dialektinis metodas. Šis metodas orientuotas į politikos kritinę analizę, į aiškinimą, kad politika vystosi dėl prieštaravimų, dėl socialinių – politinių pakitimų. Jis taikomas marksistinėje politikos analizėje, neomarksizme, socialdemokratijoje ir kt. srovėse. Šio metodo efektyvumas iš esmės pripažįstamas visų pliuralistinės demokratijos šalininkų.
Lyginamasis metodas. Šio metodo esmę sudaro vieno tipo politinių reiškinių lyginimas, pvz. Politinių sistemų, partijų, funkcijų skirtingus realizavimo būdus, siekia atskleisti jų bendrus bruožus ir specifiką. Lyginamojo metodo naudojimas plečia tyrinėtojo akiratį, padeda pasinaudoti kitų šalių ar tautų patirtimi.
Substancinis metodas. Jis siekia nustatyti ir ištirti tą pirmapradį pagrindą, kuris sudaro specifinį kokybinį politikos apibrėžtumą. Tokiu pagrindu laikoma valdžia, santykiai tarp viešpatavimo ir pavaldumo.
Istorizmo metodas. Jis jau seniai naudojamas politologijoje ir kituose visuomeniniuose moksluose. Juo remiantis politiniai reiškiniai tiriami pagal jų chronologinį vystymąsi, aiškinamas ryšys tarp praeities, dabarties, ateities.
2) Šiai grupei priskiriami metodai, kuriais tiriami ne patys politinia objektai, o tiesioginis pažinimo procesas, jo organizavimas ir procedūros. Šią metodų grupę sudaro analizė ir sintezė, indukcija ir dedukcija, abstrahavimas ir perėjimas nuo abstraktaus prie konkretaus, istorinės ir loginės analizių suderinimas, minčių eksperimentas, modeliavimas ir kiti panašūs metodai.
3) Šia grupę sudaro empirinių tyrinėjimų metodai, t.y. pirminė informacija apie politinius faktus. Šie metodai, tiesiogiai neatspindi politologijos specifikos ir iš esmės yra perimti iš sociologijos, kibernetikos ir kitų mokslų.Tai statistikos bei elektorato panaudojimas; dokumentų analizė, anketinė apklausa; labaratoriniai eksperimentai. Stebėjimai vykdomi tiesioginių realių politinių įvykių dalyvių ir t.t.
Visos šiuolaikinio politikos mokslo įvairiausios metodologinės ir metodinės priemonės naudojamos vienam tikslui – gauti patikimų žinių, objektyvių suvestinių apie politinius procesus ir jų vystymąsi.

Gerry Stoker, Stratchclyde universitetas, pateikia šiuolaikinio politikos mokslo 6 tyrimų kryptis:

Turinys Metodologinė orientacija Teorijo pobūdis Požiūris į valstybę ir politiką Stausas
Normatyvinė teorija Moralinių imperatyvų ieškojimasir taikymas politiniuose santykiuose Dedukcija ir analitiškumas Normatyvinė
Vertinanti
Preskripcinė Dominuoja liberali paradigma Gili tradicija. Atrėmė pozityvizmo, reliatyvizmo, determinizmo iššūkius
Institucinės studijos Taisyklės, procedūros ir formali politinės sistemos organizacija bei jų poveikis politikos praktikai Indukcija ir reliatyvizmas. Kai kada kiekybinė analizė Normatyvinė
Preskripcinė
Vertinanti
Empirinė Pritaria liberaliam demokratiniam modeliui ir konservatyvi reformoms. Teorinis pliuralizmas Tęstinumą padeda išlaikyti tradicinė politikos perspektyva ir metodologinis sudėtingumas. Valstybės centriškumo pažinimas
Bihevioristinė analizė Individualaus ir agreguoto politinio elgesio aiškinimas Agreguoti duomenys ir kiekybinė analizė. Teorija yra hipotezių ašis. Pozityvizmas Empirinė
Prognostinė
Preskripcinė Dominuojanti naujųjų dešiniųjų paradigma. Daugiateoriškumas Naudingas metodas kolektyvinių pasirinkimų sąlygų tyrimuose. Bando tyrinėti sudėtingas ir neapibrėžtas sprendimų sąlygas bei neegoistinius motyvus
Feminizmas Iššūkis partiarchališkumui Reliatyvizmas, kokybiniai metodai Normatyvinė
Preskripcinė Vertinamoji
Empirinė Diskusijų feminizavimas ir politikos apibrėžimo išplėtimas Ribota įtaka. Potencialiai įtakinga, jei išvangs postmodemizmo nukrypimų
Diskursų analizė Diskursų prasmių poveikis politiniams veiksniams Reliatyvizmas Empirinė Suteikia pirmenybę politikai. Elitistinės ir marksistinės tendencijos Politikos mokslo pakraštyje dėl plačių apibendrinimų ir abstraktumo

Išvados

Politikos mokslas yra taikomojo pobūdžio, politikoje siekaiama konkrečių valstybinių tikslų. Politologinių tyrimų tikslas yra ne tik išsiaiškinti, kas politiniame gyvenime realiai egzistuoja, bet dar svarbiau – kas turi egzisuoti. Politologinis tyrimas, atliekamas istoriniu aspektu, visada yra politinis. Istorinis tyrimų metodas padeda išsiaiškinti ne paprastą reiškinių kaitą, bet jų priežastingumą.
Politologija tiria politikos teoriją kaip praktinės politinės veiklos strategijos ir taktikos parengimo bazę, kaip visuomenės politinių institutų ir visos politinės sistemos tobulinimo priemonę. Šiuo požiūriu analizuojami ir apibendrinami įvairių šalių ir regionų politiniai įvykiai ir procesai, taip pat tarptautinės politikos eiga.

Literatūros sąrašas:

1) “Valstybės pagrindai” II dalis (mokomoji knyga)
2) “Šioulaikinė valstybė” KTU vadovėlis 1999m.
3) Charles E. Linblam, Edward J. Woodhouse – “Politikos formavimosi procesas”
4) Klara Vinickienė – “Kas yra politologija” Kaunas 1998m.
5) Feliksas Žigaras – “Politologija” I dalis Vilnius 1997m.
6) “Mokslas ir gyvenimas” – Doc. Raimundo Lopatos straipsnis
7) Interneto svetainės

Leave a Comment