politika

3414 0

POLITIKOS SAMPRATA

Kas yra politika?

Vienas svarbiausių visuomenės gyvenimo reiškinių yra politika. Kas yra politika? Kokia jos prigimtis, esmė, kuo ji skiriasi nuo kitų visuomenės gyvenimo sferų? Nors politikos reiškinys egzistuoja per visą tūkstantmetę žmonijos istoriją, o ją analizuoti pradėta dar Senovės Graikijoje, vienareikšmio atsakymo į visus šiuos klausimus nėra.

Labai nevienareikšmiškai vartojamas pats terminas “politika”. Paprastai žodžiu politika apibūdinama viešoji politika, tačiau jis labai dažnai vartojamas ir kitomis prasmėmis. Maksas Veberis(Weber) savo darbe “Politika, kaip profesinis pašaukimas rašė: “Tai be galo plati sąvoka, appimanti bet kurią savarankiškos vadovaujamos veiklos rūšį. Kalbama apie bankų devizų politiką, apie reicho banko diskonto politiką, apie profsąjungų politiką streiko metu, galima kalbėti apie miesto ir kaimo bendruomenės mokyklinę politiką, apie valdybos vadovavimo savo draugijai politiką, pagaliau apie politiką išmintingos moters trokštančios valdyti savo vyrą”(Cit. pagal Politologija. Almanachas t. 2, p. 27, Vilnius, 1991 )

Politikos kaip ir kitų visuomenės gyvenimo sferų aiškinimas ir suvokimas priklauso nuo aiškintojo sociologinių- filosofinių pažiūrų, vertybinių nuostatų, pasaulėžiūros. Tačiau akivaizdu yra tai , kad politika yra žmonių visuomeninės, jųų kolektyvinės veiklos rezultatas. Dėl šios priežasties aiškinant politikos esmę ir turinį paprastai yra pabrėžiamas skirtumas tarp viešo ir privataus. Politika yra viešojo (visuomeninio) gyvenimo sfera.

Anglų kalboje yra net trys terminai žymintys įvairias politikos pasaulio dalis:

Politics—reiškia bendrai politikos sferą;

Polity—politinė santvarka, jo

os institucinė sąranga;

Policy—tam tikras politinis kursas, sąmoningai parengta politinė strategija (švietimo, užsienio politika ir tt. ).

Lietuvių kalboje visa tai yra išreiškiama vienu žodžiu – politika. Polity sampratą galima išreikšti dviem lietuviškais žodžiais – politinė bendruomenė.

Labai svarbu aiškinant politiką atsakyti į klausimą, kokia šios visuomenės veiklos rūšies paskirtis ir prasmė. Jeigu sutiktume, kad politika yra visuomenės veikla, tam tikra žmonių veiklos rūšis aplamai, tai visų pirma taptų akivaizdu, kad svarbiausias momentas šioje veikloje, savita ašis apie kurią viskas ir sukasi yra valdžia.

1) Politika yra veikla, kai valdžios priemonėmis siekiama reguliuoti individų ar socialinių grupių elgesį

2) Kai siekiama įgyvendinti grupinius- tautos, socialinės grupės ar visos visuomenės interesus. Tai daroma :

– -disponuojant valdžios priemonėmis

– siekiama paveikti valdžią (priemonės tam yra labai įvairios )

– siekiama pakeisti valdžią

3) Politika yra tokia veikla , kuria siiekiama esamą valdžią pateisinti arba ją paneigti.

Tačiau tai nėra vienintelis atsakymas į tai kokį vaidmenį vaidina politika visuomeniniame gyvenime?. Atsakymai į šiuos kausimus yra įvairūs. Politikai priskiriamas skirtingų interesų derintojo, konfliktų reguliatoriaus, bendrų visuomeninių sprendimų įgyvendintojo ir kt. vaidmenys.

Ne mažiau svarbus yra ir klausimas apie tai, kokios yra politikos sferos visuomenėje ribos? Kiek politika yra savarankiška sfera ir kiek ji susijusi su kitomis visuomeninio gyvenimo sferomis? Ar galimą politikos sferą apriboti valstybės gyvenimu, valdymo institucijomis, ar tai yra vienas iš labai įvairių vi

isuomenės gyvenimo reiškinių susijusių su kitais visuomenės gyvenimo reiškiniais? Politika kaip visuomenės veiklos rūšis yra glaudžiai susijusi su kitomis visuomenės veiklos rūšimis, tačiau, būdama viena iš visuomenės sistemos posistemių ji egzistuoja kaip santykinai savarankiška ir turi savo funkcijas. Svarbiausia iš jų yra visuomenės integracija bendriems tikslams pasiekti. Toks politikos suvokimas leidžia ją analizuoti kaip sistemą, kurios elementai susiję tarpusavio ryšiais ir turi jiems būdingus veikimo principus.

Politinė sistema yra santykinai savarankiška visuomenės posistemė. Tai vientisa, susijusių tarpusavyje politinių institucijų, santykių, procesų visuma. Kiekvienos konkrečios visuomenės politinę sistemą apibūdina tos visuomenės socialinė santvarka, valdymo sistema ( parlamentinė ar prezidentinė ), politinio režimo pobūdis ( demokratinis, totalitarinis, autoritarinis ), visuomeniniai politiniai santykiai (ar jie yra konfliktiški, ar pasiekiamas kompromisas ir susitarimas,)istorinė kultūrinė šalies gyvenimo tradicija ir kt.

Politikos moksluose XX a. 6 deš . buvo išplėtota politinės sistemos teorija. Politika pradėta analizuoti kaip sistema, sudaryta iš tarpusavyje susijusių elementų, kurių kiekvienas atlieka savo funkcijas.

Politikos tyrinėjimo istorija

Kaip matėme, suvokti ir paaiškinti politiką nėra paprasta. Per tūkstantmetę žmonijos istoriją keitėsi politikos pasaulis, politikos sferos ribos plėtėsi, todėl kito ir evoliucionavo supratimas apie politiką.

Pirmasis politikos suvokimo ir jos aiškinimo etapas prasidėjo dar Senovės Graikijoje ir truko ilgai. Pirmaisiais politikos aiškintojais laikomi Platonas ir Aristotelis, o visiškai naujas politikos supratimas prasidėjo tada, kai susiformavo po

olitikos mokslai. Šiame ilgame procese galima išskirti du etapus. Pirmasis laikotarpis truko nuo senovės graikų iki XIX a. Po to prasidėjo kokybiškai naujas etapas. Kuo skiriasi politikos suvokimas pirmąjame ir antrąjame etapuose? Pirmąjame etape politikos centru laikoma valstybė. Aristotelis pirmasis plėtoja mintį, kad politika tai valstybė,o politinė sfera tai valstybinių santykių sfera. Toks valstybinis – centristinis požiūris yra dėstomas ir vėlesnio laiko mąstytojų darbuose. Taip politiką suvokia Nikolo. Makiavelis (Machiavelli) ir Tomas Hobsas (Hobbes). Visi paminėti mąstytojai svarsto valstybės kilmę, jos valdymo pobūdį. Šie svarstymai susiejami su individų, socialinių grupių vieta ir vaidmeniu valstybėje, o taip pat su socialinių sluoksnių įvairove ir tuo, koks yra kiekvieno socialinio sluoksnio vaidmuo valstybės valdyme. Visas politikos pasaulis šiuo laikotarpiu yra suprantamas kaip pavaldinių valdymas.

Reikšmingiausi tekstai, kuriuose politika yra analizuojama ir aiškinama pirmąjame jos suvokimo etape yra;

Aristotelis. Politika IV a. pr. Kr.

Platonas. Valstybė V-IV a. pr. Kr.

Nikolo Makiavelis. Valdovas 1513 m.

Tomas Hobsas. Leviatanas 1651 m.

Anrasis etapas skiriasi kokybiškai. Jame politika pradedama suvokti kaip visos visuomenės, visų žmonių veikla. Šis suvokimas neatsirado staiga. Jis formavosi palaipsniui pradedant XVIII a. Kas sąlygojo šiuos pokyčius? Visų pirma vyko politinio gyvenimo evoliucija.

Reikšmingiausi istorijos įvykiai ir faktai ženklinantys politinio gyvenimo pokyčius:

1) JAV Nepriklausomybės deklaracija 1776 m.

2) JAV Konstitucija 1787 m.

3) Didžioji Prancūzijos revoliucija 1789 – 1794 m.

4) Žmogaus ir piliečio te

eisių deklaracija paskelbta Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu 1789 m.

5) Visuotinės rinkimų teisės pradžia(rinkimų teisė suteikiama tik vyrams) 1791m. Prancūzijoje

6) Rinkimų teisė moterims pirmą kartą istorijoje suteikta Naujojoje Zelandijoje 1902 m.

Visuomenė keitėsi . Į politinį gyvenimą įsitraukė vis platesni gyventojų sluoksniai . XIX a. įsitvirtino visuotinė rinkimų teisė. Lyderiai, vadai, aristokratijos elitas turėjo “pasispausti’ ir į politinę veiklą įsitraukė didelės žmonių masės. Visi šie pokyčiai atsispindėjo ir politikos aiškinimuose. Todėl akivaizdu, kad politikos aiškinimas ir jos suvokimas yra susijęs su politinių idėjų raida ir pačiu politinio gyvenimo kitimu.

XIX a. pradėjo formuotis mokslo sritis, kurios objektu tapo politikos pasaulis- politikos mokslai. Pirmiausiai politikos mokslai pradėjo formuotis ir įsitvirtino Vokietijos ir JAV universitetuose, o po Antrojo pasaulinio karo visur tapo labai svarbia socialinių mokslų šaka. Šių mokslų atstovai politologai, kaip ir visų kitų mokslų atstovai, norėdami suvokti savo veiklos prasmę XX a. apžvelgė ir apibendrino politikos tyrinėjimų istoriją. Visame politikos tyrinėjimų procese, kuris truko du tūkstančius metų, jie išskyrė keturis pagrindinius laikotarpius.

Pirmasis laikotarpis pavadintas universalizmu yra politinės filosofijos ir jos idėjų raida. Amžinieji klausimai, kuriais prasidėjo politinė filosofija ( jie iš šiandien yra labai svarbūs ) buvo tokie: 1) kokia yra valstybės prigimtis? 2)Kokia valdymo forma yra tobuliausia? 3) Kokie turi būti valdančių ir pavaldinių santykiai?. Nereikia labai susikaupus galvoti, kad suvoktum jog politinės filosofijos problematika yra vertybinė problematika. Čia kalbama ne apie faktus. o apie vertybes- kas yra gerai ,o kas blogai, kas yra teisybė, o kas neteisybė, kas tai yra teisingumas. Svarbiausias rūpestis yra tai ar racionalus žmogaus protas gali suvokti politinį gyvenimą teisingai ir sutvarkyti jį visiems priimtinu būdu.

Politinę filosofiją priimta skirstyti į klasikinę, kuri prasidėjo Senovės Graikijoje ir baigėsi XIX a. ir į šiuolaikinę, kuri atgijo ir vėl išsiplėtojo XX a. antroje pusėje.

Pagrindiniais kalsikinės politinės filosofijoa atstovais laikomi mąstytojai, kurie atkreipė dėmesį į praktinę reikšmę turinčias problemas yra: Platonas , Aristotelis, Ciceronas, Aurelijus Augustinas, Tomas Akvinietis, Marsilijus Paduvietis, Makiavelis, Hobsas, Lokas ( Locke), Kantas (Kant), Ruso (Rousseau), Hegelis (Hegal), Marksas(Marx)

Šiuolaikinės politinės filosofijos atgaivintoju laikomas amerikietis J.Roulsas (John Rawls), kuris 1971 m. išspausdino knygą “Teisingumo teorija’(A Theory of Justice)

Antrasis politikos mokslų raidos laikotarpis vadinamas legalizmu. Jis susiformavo XIX a. Svarbiausia jame yra tai, kad politikos mokslai pradėti traktuoti kaip atskira visuomenės mokslų šaka. Pirmiausiai tai atsitiko Vokietijoje. Būtent Vokietijos universitetuose politikos mokslai atsiskyrė nuo politinės filosofijos ir pradėta ieškoti kas to, kas yra politkos esmė. Šiame laikotarpyje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas valstybei, jos institucijų struktūrai ir toms teisinėms – įstatyminėms normoms, kurios gali pagerinti valstybės institucijų veikimą. Dėl šios priežąsties laikotarpis ir pavadintas legalizmu. (lotyniškas žodis lex reiškia įstatymas.) etapas.

Po pirmojo pasaulinio karo pradėjo formuotis naujas politikos mokslų raidos etapas Kai kurie politikos mokslų atstovai pradėjo kritikuoti legalistus teigdami kad toks požiūris į politiką yra labai siauras ir negali atskleisti jos tikrosios esmės. Jie teigė, ksd galima labai puikiai žinoti kaip veikia parlamentas, galima priimti visą eilę nutarimų, įstatymų, potvarkių, kurie pagerins parlamento darbą, bet tai visai nepadės atsakyti į klausimą, kodėl parlamentarai nusprendė taip, o ne kitaip. Taip formavosi naujas politikos aiškinimo etapas įgavęs realizmo vardą. Jo atstovai teigė, kad politikos esmė yra interesų grupių veiksmai norint pasiekti savo tikslų. Todėl norint atsakyti į klausimą, kodėl priimami vieni ar kiti politiniai sprendimai reikia analizuoti ko siekia viena ar kita socialinė grupė ir atsakymas į klausimą, kodėl parlamento sprendimas yra būtent tos skambėtų: “Todėl, kad yra interesas”.

Ketvirtasis politikos aiškinimo etapas vadinamas biheiviorizmu (nuo angliško žodžio behaviour – elgesys). Biheiviorizmas labiausiai išsiplėtojo JAV ir paveikė politikos mokslų plėtrą visose kitose šalyse. Politika pradėta aiškinti kaip žmonių elgesys. Kodėl žmonės balsuoja už vieną ar kitą politinę partiją? Kas nulemia jų pasirinkimą ? Kodėl politiniame gyvenime jie elgiasi taip, o ne kitaip? Jeigu mes galėsime į visus šiuos klausimus atsakyti labai tiksliai, mes galėsime ne tik paaiškinti politikos pasaulį, bet ir jį valdyti. Politologai privalo tyrinėti pasikartojančius politinio elgesio dėsningumus o juos perpratę galės paaiškinti visus politinius procesus.

Biheivioristų sumanymai labai tiksliai paaiškinti politinį elgesį, o, svarbiausia jį valdyti nebuvo vaisingi, bet politikos mokslams jie buvo labai svarbūs. Jie pirmieji pradėjo taikyti visuomenės apklausas, susiejo politikos tyrinėjimus su ekonomikos mokslais pirmieji sugebėjo įžvelgti, kad politinis gyvenimas ir politinis elgesys yra sąlygotas bendrų visuomenės gyvenimo dėsningumų. Šiandien politikos mokslai nepretenduoja matematiškai tiksliai atsakyti į visus politinio visuomenės gyvenimo procese kylančius klausimus. Jie analizuoja politiką ir politinį gyvenimą bandydami paaiškinti naujai iškylančias problemas. Kaip visame visuomenės gyvenime, taip ir politikoje nuolatos vyksta pokyčiai, todėl ir mokslai, kurie šiuos pokyčius aiškina negali pateikti vienareikšmių atsakymų.

Pagrindinės sąvokos:

politika, politikos mokslai.

SVARBIAUSIOS POLITINĖS INSTITUCIJOS

Parlamentas

Parlamentas yra pagrindinis politinio gyvenimo institutas.. Jo narius išrenka visi šalies gyventojai ir parlamentarai yra laikomi svarbiausiais tautos atstovais. Į parlamentą gali būti išrinktas bet kuris šalies gyventojas Jame yra svarstomi patys svarbiausi ir aktualiausi visuomenės gyvenimo klausimai. Parlamento, kaip politinio instituto svarbą liudija tai, kad konstitucijose visos politinės-institucinės sąrangos aprašymas pradedamas nuo parlamento, o parlamentarai turi neliečiamumo statusą – suimti parlamentarą ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn galima tik pačiam parlamentui sutikus.

Pats žodis parlamentas šio metu turi apibendrinančią prasmę. Įvairiose pasaulio valstybėse tautos atstovų institucijos vadinamos skirtingai: kongresu JAV, nacionaliniu susirinkimu Prancūzijoje, medžlisu Turkijoje, atstovų rūmais Japonijoje, parlamentu Didžiojoje Britanijoje, Singapūre ir kitose. šalyse, seimu Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje ir tt.

Parlamento kilimas.Tam, kad suprastume parlamento kaip politinės institucijos reikšmę ir svarbą pravartu prisiminti jo atsiradimo istoriją. Parlamento šaknys yra viduramžių Europa. Parlamentų tikslas buvo atstovauti svarbiausius visuomenės sluoksnius – dvasininkus, pasaulietinius feodalus ir miestiečius (visų kitų gyventojų sluoksnių atstovavimas parlamentuose prasideda tik XVIII a. pabaigoje ir įsigali XIX a ). Pirmasis istorijoje parlamentas atsirado Anglijoje 1265 m. Stiprėjant paminėtiems gyventojų sluoksniams ir augant jų reikšmei, karaliai buvo priversti tartis su jais mokesčių, karo paskelbimo ar taikos sudarymo, bei valdymo kausimais. Vėliau parlamentų vaidmuo pastoviai augo, o galiausiai jie tapo svarbiausiomis politinėmis institucijomis. Kiekvienoje šalyje šis procesas vyko skirtingai ir šio proceso priežastis bei jo raidą aiškina istorijos mokslas.

Parlamentų struktūra. Šiuo metu visose pasaulio valstybėse egzistuojančius parlamentus galima apibūdinti dviem bendrais bruožais:

– kiek rūmų ( vieni ar dveji –aukštesnieji ar žemesnieji ) sudaro šalies parlamentą;

– kiek juose yra narių ir kokiu būdu šie nariai tampa parlamentarais.

Pirmasis bruožas

Absoliuti dauguma parlamentų egzistuojančių dabartiniame pasaulyje yra vienų rūmų parlamentai. Vieną ketvirtadalis šiuolaikinių parlamentų turi dvejus rūmus.. Ar vienų ar dviejų rūmų parlamentas egzistuoja šalyje priklauso visų pirma nuo dviejų dalykų. Visų pirma, kai kuriose šalyse dviejų rūmų parlamentas yra istorinė tradicija. Akivaizdžiausias to pavyzdys yra Didžioji Britanija. Antroji priežastis yra šalies struktūra. Valstybė gali būti unitarinė ( Lietuva, Lenkija) , kurioje visos pagrindinės kompetencijos priklauso centrinei vyriausybei, o ji savo ruožtu suteikia įgaliojimus vietinės savivaldos institucijoms,. Tokiose šalyse paprastai egzistuoja vienų rūmų parlamentai. Valstybėse, kurios yra federacinės ir kurias sudaro pakankamai savarankiškų teritorijų sąjunga (JAV, Vokietija, Indija ) parlamentą sudaro dveji rūmai.

Būtina paminėti ir kitą labai svarbų momentą – po Antrojo pasaulinio karo eilė šalių panaikino aukštesniuosius parlamento rūmus, kaip atgyvenusius ir neatitinkančius demokratinės pasaulio raidos. 1950 m. tai padarė Naujoji Zelandija, 1954 m. Danija, 1971 m. Švedija.

Dviejų parlamento rūmų priežastys

Šalis Žemesnieji rūmai Aukštesnieji rūmai Priežastis

Jungtinė Karalystė Bendruomenių rūmai Lordų rūmai Tradicija

Kanada Bendruomenių rūmai Senatas Federacinė struktūra

Jungtinės Amerikos Valstijos Atstovų rūmai Senatas Federacinė struktūra

Vokietija Bundestagas Bundesratas Federacinė struktūra

Japonija Atstovų rūmai Tarėjų rūmai Tradicija

Antrasis bruožas.

Žemesnieji parlamento rūmai visur, kaip taisyklė, yra išrenkami tiesioginiuose rinkimuose. Tuo tarpu aukštesniųjų rūmų sudarymo tvarka yra skirtinga įvairiose šalyse.

Aukštesniųjų parlamento rūmų sudarymo tvarka

Šalis Aukštesniųjų parlamento rūmų pavadinimas Deputatų skaičius Rinkimo tvarka

Australija Senatas 76 Tiesioginiai rinkimai kiekvienoje valstijoje

Didžioji Britanija Lordų rūmai Apie 1200 Tampa nariais paveldėjimo tvarka arba yra vyriausybės paskiriami

Kanada Senatas 104 Skiria ministras pirmininkas

Prancūzija Senatas 321 Netiesiogiai renkami departamentuose

Vokietija Bundesratas 69 Skiria žemių vyriausybės

Indija Valstijų taryba 245 Aštuonis narius skiria prezidentas, kitus netiesiogiai renka valstijų parlamentai

Ten kur egzistuoja dviejų rūmų sistema aukštesniųjų rūmų atstovų skaičius visur yra mažesnis nei žemesniųjų. Pastarųjų deputatų skaičius priklauso nuo susiklosčiusių tradicijų arba nustatytų taisyklių. Pats mažiausias parlamentas egzistuoja Tuvalu saloje (Pietinė Ramiojo vandenyno dalis ). Jame viso yra 12 deputatų. Didžiausias parlamentarų skaičius yra Kinijos Liaudies Respublikoje. Kinijos Nacionaliniame kongrese posėdžiauja 2970 deputatų. Brazilijoje yra 517 parlamentarai, Lietuvoje 171, Didžiojoje Britanijoje 659 Bendruomenių rūmų nariai. Parlamentarų skaičius iš dalies yra sąlygotas bendro gyventojų skaičiaus šalyje. Laikoma, kad efektyviausiai gali veikti vidutinio dydžio parlamentas. Kai parlamentarų nedaug, jie labai apkrauti darbu, menkai tegali specializuotis ir efektyviai atlikti savo darbą. Esant labai dideliam jų skaičiui dalis tiesiog užima deputato vietą, o realiame darbe mažai dalyvauja.

Parlamento struktūra ir jo darbo organizavimas.Parlamentai renkami konstitucijos nustatytam laikui, kuris yra vadinamas legislatūra. Parlamentai veikia sesijomis, kurių būna ne mažiau kaip dvi per metus. Be taip vadinamų eilinių parlamento sesijų gali būti sušaukiamos ir neeilinės sesijos, jeigu valstybei iškyla labai svarbios problemos. Parlamento vidaus darbo tvarką reguliuoja specialus dokumentas – parlamento statutas. Jo posėdžiams vadovauja parlamento pirmininkas paprastai išrenkamas visam legislatūros laikui. (kai kuriose šalyse parlamento pirmininkas vadinamas spikeriu ).

Politine prasme parlamentai susideda iš frakcijų –politinių partijų atstovų grupių.Gausiausiai atstovaujama parlamente politinė partija arba partijų koalicija vadinama pozicija, o kitų partijų atstovai yra opozicija. Opozicija turi savo lyderį, bet pagal savo sudėtį ji nebūtinai yra pastovi. Tai gali priklausyti nuo svarstomų parlamente klausimų ; yra sprendimų, kuriems pritaria visi deputatai.

Konkrečiam parlamento darbui organizuoti yra sudaromos komisijos ir komitetai. Komitetai sudaromi įvairiai. Jų partinė sudėtis nustatoma remiantis proporcinio atstovavimo principu. Tai reiškia, kad daugiausiai vietų gauna tos partijos, kurios gausiausiai atstovaujamos parlamente.. Komitetui vadovauja jo pirmininkas. Komitetai gali būti nuolatiniai ir laikini, sudaromi vienam ar kitam klausimui išspręsti. Nuolatiniai komitetai paprastai būna užsienio reikalų, nacionalinio saugumo, finansų ir biudžeto ir tt. Darbas parlamente yra labai atsakingas, reikalaujantis aukštų kvalifikacijų, todėl senas parlamentinio gyvenimo tradicijas turinčiose šalyse į parlamentą išrenkami labai kvalifikuoti teisininkai, ekonomistai, politikos mokslų atstovai.

Parlamento funkcijos. Jau buvo minėta, kad parlamentai yra atstovaujančios institucijos. Atstovavimas yra seniausioji parlamento funkcija. Jeigu savo formavimosi metais jie atstovaudavo luomus, tai šiuolaikinėse visuomenėse parlamentai yra savotiškas visuomenės mikrokosmosas. Parlamento sudėtis atspindi visuomenės socialinę struktūrą ir joje egzistuojančius prieštaravimus.Parlamentarai arba jų grupės teigia, kad jie atstovauja ir išreiškia vieno ar kito visuomenės sluoksnio, aplamai savo rinkėjų valią.

Kita labai svarbi parlamento funkcija yra įstatymų leidimas. Įstatymų leidimo procedūra įvairiose šalyse yra skirtinga ( įstatymus gali sumanyti ne tik parlamentarai, bet ir vyriausybė, įvairios piliečių grupės ) , bet jie gali įsigalioti visoje šalyje tik tokiu atveju jeigu yra apsvarstyti ir priimti parlamente. Įstatymų priėmimas parlamente vyksta pagal tam tikras taisykles. Parengtas įstatymo projektas yra svarstomas ir tai vadinama skaitymais. Gali vykti trys skaitymai. Pirmuoju skaitymu susipažįstama su pagrindiniais įstatymo teiginiais ir principais, antruoju skaitymu įstatymas yra svarstomas papunkčiui, o trečiuoju apsvarstomas galutinis įstatymo tekstas su visais pataisymais ir pastabomis ir tada yra balsuojama. Galimi atvejai kai įstatymas yra priimamas pirmuoju ar antruoju skaitymu, priklausomai nuo to kaip greitai parlamentarams pavyksta prieiti vieningos nuomonės.

Vienas iš svarbiausių parlamento darbų yra šalies biudžeto tvirtinimas.Parengti biudžeto projektą yra vyriausybės uždavinys, bet įstatymo galią jis įgauna tik parlamentui patvirtinus.

Parlamentinėse valdymo sistemose parlamentui priklauso ir vyriausybės kontrolės funkcija.

Parlamentinei valdymo sistemai yra būdingi trys esminiai principai:

1.Parlamentas yra vienintelė tiesiogiai renkama politinė institucija ir turi pačias didžiausias valdžios galias šalyje.

2 Vyriausybė yra sudaroma parlamento tvarkyti valstybės reikalams. Tokioje vyriausybėje ministrai paprastai yra ir parlamento nariai

3. Vyriausybė gali veikti tol kol ji turi parlamento daugumos pasitikėjimą

Šie esminiai principai būdingi visų šalių parlamentinėms sistemoms, o šiaip jau atskiroje šalyse parlamentinė valdymo sistema gali turėti specifinių tik šiai šaliai būdingų bruožų.

Parlamentinė valdymo sistema plačiausiai yra paplitusi Europoje. Kituose kontinentuose ji būdinga buvusioms Didžiosios Britanijos kolonijoms ( Kanada, Australija, Indija.) Pirmiausiai ji susiformavo Anglijoje. Čia parlamentinė sistema kūrėsi evoliuciniu keliu. Karaliai pastoviai darė nuolaidas naujai iškilusiems socialiniams sluoksniams ir taip evoliucijos ir kompromiso keliu valdžios galios iš karaliaus perėjo parlamentui.

Parlamento vykdoma vyriausybės kontrolė yra įvairi. Tai gali būti deputatų žodiniai paklausimai premjerui ir jo kabineto nariams. Antai Indijos parlamente kiekvienas rytinis parlamento pasėdis prasideda nuo žodinių paklausimų vienam ar kitam ministrui. Kita svarbi kontrolės forma yra interpeliacija – vieno deputato arba deputatų grupės paklausimas vyriausybei arba atskiram ministrui kokiu nors konkrečiu jų veiklos klausimu.Ministras arba premjeras privalo atsakyti į jam pateiktus klausimus. Galiausiai parlamentas gali pareikšti nepasitikėjimą atskiru ministru, premjeru arba ir visa vyriausybe. Jeigu vyriausybei nepavyksta užsitikrinti parlamento pritarimo savo vykdomai politikai ji turi atsistatydinti.

Pastaruoju laikotarpiu daugelis politologų konstatuoja, kad parlamento vaidmuo labai sumažėjo. Parlamentas dažnai ne pats kuria įstatymus, o tik svarsto vyriausybės jam pateiktus įstatymų projektus. Realūs sprendimai yra priimami ne parlamento, o kitų politinių institucijų. Parlamentas priima tik tuos nutarimus ir įstatymus, kurie reikalingi valdančiai daugumai, todėl realiai nebėra atstovaujanti institucija. Ši abejonė parlamento reikšme yra pagrįsta, tačiau nepaisant to jis yra svarbiausia politinė institucija. Būtent parlamente yra viešai diskutuojama ir analizuojami patys aktualiausi visuomenei klausimai, todėl pati seniausia parlamento funkcija – atstovauti – nenyksta.

Vyriausybė

Vyriausybės reikšmė, struktūra ir funkcija.Vyriausybė yra tokia politinė institucija be kurio politinis visuomenės gyvenimas yra visai nesuvokiamas. Gali nebūti parlamento, teismų, konstitucijos politinių partijų, tačiau be vyriausybės politika neegzistuos aplamai. Vyriausybė yra ta institucija kuri suformuluoja ir vykdo visą kiekvienos šalies politiką. Todėl politologijoje ji yra apibūdinama kaip vykdomoji valdžia. Vyriausybė paprastai yra savitas visos valdžios veidas. Jos veikla yra labiausiai matoma. Ji iš esmės atsako už visą vidaus ir užsienio politiką.., todėl jos veiksmai yra labiausiai stebimi ir labiausiai kritikuojami.

Pats terminas vyriausybė ir jo vartojimas reikalauja atskiro paaiškinimo. Reikalas tas, kad vyriausybe gali būti vadinamas ministrų kabinetas, kuris paprastai nėra didelis ir jį sudaro tik atskirų ministerijų vadovai. Jų skaičius paprastai yra tikslai nustatytas . Vyriausybė yra ir platesnė sąvoka, kai taip yra pavadinami valstybės tarnautojai, kurių kiekvienoje šalyje yra pakankamai daug. Čia bus kalbama apie vyriausybę siaurąja prasme.

Vyriausybė įvairiose šalyse vadinama įvairiai – ministrų kabinetu, ministrų taryba, valstybės taryba, federaline taryba. Ją sudaro asmenys ,kurie vadovauja atskiroms ministerijoms. Kartais vyriausybei priklauso taip vadinamieji ministrei be portfelių. Tai žmonės kurie vykdo atskirus vyriausybės vadovo įpareigojimus arba vadovauja žinyboms, kurios nepriskiriamos prie ministerijų. Ministrų kabinetai parrastai ne būna skaitlingi. Pagrindinės ministerijos, kurio egzistuoja visur yra teisingumo, krašto apsaugos, finansų užsienio reikalų, vidaus reikalų, krašto apsaugos. Yra daug šalių, kuriose neegzistuoja tokios ministerijos kaip darbo. Sveikatos apsaugos, socialinių reikalų ir tt. Todėl pagrindinių vyriausybės narių skaičius siekia nuo 10 iki 20 su viršum žmonių. Tai yra pati piramidės viršūnė, o jos pagrindą sudaro nepalyginamai daugiau žmonių. Antai Didžiosios Britanijos premjeras paprastai pakviečia į vyriausybę apie 70 žmonių .30 iš jų yra tiesiogiai jo kabineto nariai, o kiti eina labai svarbias patarėjų ir konsultantų pareigas . Pastaruoju laikotarpiu vyriausybės reikšmė politiniame gyvenime auga, todėl ir kabinetų narių skaičius didėja. XIX a. Kanados ministrų kabinetą sudarė tik 12 narių, o dabar jų yra jau virš 30.

Įvairiose šalyse vyriausybių darbo stilius skiriasi, bet jų kompetencija yra visur panaši.:

– vyriausybė vykdo įstatymus, parlamento nutarimus;

– -rengia valstybės biudžeto projektą ir pateikia jį parlamentui svarstyti;

– vykdo valstybės biudžetą;

– palaiko santykius su visomis tarptautinėmis organizacijomis ir atstovauja valstybę tarptautiniuose santykiuose

– koordinuoja valstybės įstaigų, viso administracinio aparato veiklą;

– rengia įstatymų projektus ir teikia parlamentui juo svarstyti.



Praėjusioje temoje buvo minėta, kad dabartiniu laikotarpiu politologai pastebi tendencjią, kad ne parlamentas, būtent vyriausybė darosi svarbesnė politinė institucija. Politikos įgyvendinimas ir jos koordinavimas darosi reikšmingesnis dalykas už įstatymų priėmimą ir atstovavimą.

Vyriausybės vadovas.Parlamentinėje valdymo sistemoje ( jos esminiai bruožai paaiškinti ankstesniame paragrafe) vyriausybei vadovauja ministras pirmininkas- premjeras. Jam paprastai priklauso didelė valdžios galia. Ministras pirmininkas laikomas vykdomosios valdžios galva

Istoriškai ir ministrų kabinetas ir ministro pirmininko pareigybė anksčiausiai susiformavo Anglijoje.Jis kilo iš slaptosios karaliaus tarybos ir parlamento komitetų ir galiausiai susiformavo XVIII a. Pirmuoju ministru šios pareigybės istorijoje yra Robertas Uolpolas (Robert Walpole ). Tuo metu šis terminas reiškė,kad politikai arogantiškai vertina tas valdžios galias,kurios tradiciškai priklauso karaliui.Laikui bėgant kabineto funkcijos darėsi labiau apibrėžtos ir premjero pareigos aiškėjo. Jis tapo savotišku kanalu tarp kabineto, kuris duodavo patarimus karaliui, pradėjo pirmininkauti kabineto posėdžiams. XIX a, kai išsivystė politinės partijos, ministras pirmininkas tapo valdančios partijos lyderiu. Formalus teisinis ministro pirmininko statusas buvo apibrėžtas tik 1937 m. Kontinentinėse Europos valstybe ministro pirmininko pareigybė ir jo statusas nusistovėjo XIX a.

Prezidentinėje valdymo sistemoje vyriausybės veiklai vadovauja pats prezidentas, o pusiau prezidentinėje sistemoje ministro pirmininko galios išlieka pakankamai didelės, nes jis atstovauja parlamento daugumą

Prezidentinei valdymo sistemai yra būdingi šie esminiai principai:

1.Prezidentas ir parlamentas yra išrenkami tiesiogiai tautos nepriklausomai vienas nuo kito.

2.Prezidentas tokioje sistemoje yra ir valstybės vadovas ir vykdomosios valdžios galva

3. Prezidentas ir parlamentas nėra tiesiogiai pavaldūs vienas kitam.

Pusiau prezidentinė valdymo sistema derina pagrindinius parlamentinio ir prezidentinio valdymo bruožus:

1Parlamentas ir prezidentas yra renkami atskirai nepriklausomai vienas nuo kito (Prezidentinis valdymas )

2 Premjeras ministras yra paskiriamas prezidento atsižvelgiant į parlamento sudėtį ir vyriausybė yra atsakinga parlamentui (parlamentinio valdymo bruožas ).

2. 2. 3. Prezidentas

Istorija ir prezidento institucijos paplitimas. Prezidento politinė institucija laiko atžvilgiu atsiranda panašiai tuo pat metu kai formuojasi ir apibrėžiama ministro pirmininko pareigybė.

Lotyniškas žodis praesidens iš kurio ir kilo terminas prezidentas reiškia “sėdintis priekyje”. Taip buvo vadinami žmonės vadovavę , pirmininkavę įvairiems posėdžiams.

Kaip politinė institucija prezidentas pirmiausiai kilo JAV. Pirmojoje Jungtinių Valstijų kūrimosi stadijoje ir įstatymų leidimas ir jų vykdymas buvo sutelktas viename organe – Kontinentiniame kongrese. Kongresas iš savo narių rinkdavo prezidentą, kurio funkcijos buvo pirmininkauti posėdžiams.

Labai greitai JAV politiniai veikėjai padarė išvadą, kad, kad Kongreso veikla vykdant įstatymus yra neefektyvi ir kad įstatymų leidimas turi būti atribotas nuo jų vykdymo.Po ilgų debatų konstitucijos kūrėjai padarė išvadą, kad aukščiausioji vykdomoji valdžia turi būti vienose rankose. Monarchija šaliai, kuri ką tik išsivadavo ir Anglijos karūnos priespaudos buvo kategoriškai nepririmtina. Šalies piliečiai pasisakė už respubliką, kurioje visos pagrindinės valdžios pareigybės yra renkamos. Todėl nuspręsta visą vykdomąją valdžią patikėti renkamam prezidentui.

Jungtinėse Valstijose, nustačius prezidento rinkimo tvarką ir jo valdžios galias pirmą kartą istorijoje susidarė situacija, kai prezidentas tapo ir vykdomosios valdžios galva ir valstybės vadovu. <

. . .

Pirmąja rašytine konstitucija Europoje reikia laikyti Lietuvos- Lenkijos konstituciją priimtą1971 m. gegužės 3 d. Dėl Rusijos okupacijos ji praktiškai nepradėjo veikti

XIX a. rašytinės konstitucijos pradėjo tapti norma Europoje. 1814 m konstitucija buvo priimta Norvegijoje, 1831 m. Belgijoje, 1848 m. Šveicarijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje. 1875 m. buvo priimta nauja konstitucija Prancūzijoje galiojusi iki 1940 m.

Po Pirmojo pasaulinio karo, kai suiro Austrijos-Vengrijos, Vokietijos, Otomanų imperijos, naujai besikuriančios politinės bendruomenės , savo organizaciją pradėjo nuo rašytinių konstitucijų. 1919 m. konstitucija buvo priimta Suomijoje, 1920 m.Čekoslovakijoje, Lenkijoje ir Estijoje, 1922 m. Latvijoje ir Lietuvoje. XX a. rašytinės konstitucijos įsitvirtino ne tik Europoje. Rašytinės konstitucijos buvo priimtos iš kolonijinės priespaudos išsivadavusiose Azijos ir Afrikos šalyse.

Rašytinėms konstitucijoms yra būdinga specifinė forma. Jo paprastai prasideda specialia įžanga (preambule) ir atskirų skyrių( jų gali būti keli ar keliolika) , kuriuose apibrėžiami atskiri politiniai institutai. Visas konstitucijos tekstas yra numeruojamos straipsniais. Kartais rašytinė konstitucija gali būti ne vientisas dokumentas, o sudaryta iš kelių pačių svarbiausių skirtingu laiku priimtų įstatymų.

Savo turiniu konstitucija paprastai nustato:

– visų svarbiausių politinių institucijų valdžios galias ir jų atsakomybę;

– jų sudarymo ir veiklos principus;

– paskirsto valdžią tarp įvairių jos grandžių valstybėje:centro, vietos savivaldos, federacijos dalių ( jei valstybė yra federacinė)

– nustato piliečių teises ir pareigas

Nors konstitucija paprastai vadinama pagrindiniu įstatymu, ji nereglamentuoja konkrečių teisinių normų, o numato valstybės veiklos ir organizacijos principus. Todėl ji nepakeičia įstatymų leidimo, o numato pagrindą įstatymams leisti. Leidžiami įstatymai neturi prieštarauti konstitucijai, o turi iš jos išplaukti ir ja remtis.

Patikrinti ar leidžiant įstatymus yra laikomasi konstitucijos numatytų principų egzistuoja speciali procedūra, kurią teisininkai vadina Konstitucingumo kontrole.Pasaulyje egzistuoja dvi pagrindinės konstitucingumo kontrolės sistemos. Viena jų amerikietiškoji, vadinama ad hoc( ad hoc lietuviškai reiškia šiam kartui šiam atvejui) reiškia, kad teismas spręsdamas konkrečią bylą gali patikrinti ar kurios nors bylos šalies veiksmai nesiremia aktu prieštaraujančiu konstitucijai. Tąsyk šis įstatymas bylai netaikomas.

Konstitucinės kontrolės galimybė JAV konstitucijoje nėra tiesiogiai skelbiama . Ją suformulavo patys teismai, tiksliau JAV Aukščiausias Teismas.

Europoje veikia kitoks konstitucinės kontrolės modelis, kurio autoriumi yra garsus teisininkas Hansas Kelzenas. Jo pagrindiniai argumentai buvo tokie:

Konstitucija yra visos teisinės sistemos branduolys, iš jos vedamos visos kitos normos, todėl aktai, kurie prieštarauja konstitucijai turi būti anuliuojami. To negali daryti pati aktus išleidusi institucija. Konstitucingumo kontrolė turi būti patikėta organui, kuris nepriklausytų nuo jokios politinės institucijos, o visoje valdžios hierarchijoje užimtų svarbiausią vietą. Tai Europoje prigijo specialios institucijos- konstitucinio teismo tradicija. 9konstitucinio teismas gali būti pavadintas ir kitaip, bet svarbi yra pati jo idėja)

Jokia rašytinė konstitucija negali būti parašyta amžiams. Konstitucija, kaip jau minėta yra socialinių jėgų sąveikos padarinys, o tokios jėgos negali būti amžinai stabilios. Todėl visada iškyla būtinybė konstituciją pataisyti, ją keisti ir tobulinti.Teisininkai vadina šį reiškinį konstituciniu lankstumu. Tai reiškia, kad konstitucijos pataisymo ir papildymo procedūra turi būti iš anksto numatyta ir aptarta. Įsigalėjus rašytinių konstitucijų tradicijai, jų papildymo galimybės ir būdas kaip tai padaryti yra numatomi pačiose konstitucijose.

Iki šiol pagrindinį dėmesį skyrėme rašytinėms konstitucijoms. Tačiau konstitucionalizmo principą gali įtvirtinti ir nerašytinės konstitucijos.

Šiaip jau nerašytine konstitucija yra daug senesnis reiškinys visuomenės gyvenime už rašytines konstitucija. Konstitucija galima laikyti konsensusą visuomenėje, kurį sąlygodavo tradicija, bendro žmogiško gyvenimo normos. Tačiau jeigu mes kalbame apie politinį gyvenimą, tai šio metu yra tik viena nerašytinė – Didžiosios Britanijos konstitucija.

Didžiosios Britanijos konstituciją sudaro keturi elementai:

– Bendrieji įstatymai (common law)

– Leidžiami įstatymai (konstituciniai aktai)

– Teismų įstatymai

Konstitucinės mandagumo taisyklės

Politiniam gyvenimui svarbiausi yra konstituciniai įstatymai iš kurių patys reikšmingiausi yra keturi:

1.Didžioji laisvių chartija, kuria 1215 m. pasirašė karalius Džonas (dar iki atsirandant parlamentui). Chartija apribojo karaliaus valdžią ir vertė jį valdyti pasiremiant įstatymu.

2.Teisių bilis priimtas 1689 m. nustatė, kad karalius negali sustabdyti įstatymų leidimo: parlamentui priklauso išimtinė teisė nustatant mokesčius

1. Sosto paveldėjimo aktas 1701 m. atėmė teisę iš karaliaus skirti ir šalinti teisėjus ir skelbė, kad karaliaus aktai įsigalioja tik tada, kai juos pasirašo ir Bendruomenių rūmų atstovas.

2. Aktas dėl parlamento priimtas 1911 m. įtvirtino Bendruomenių rūmų viršenybę prieš Lordų rūmus.

Konstitucijos iš tiesų yra vienas iš svarbiausių visuomenės gyvenimo pasiekimų, tačiau pats konstitucijos buvimo faktas dar neužtikrina konstitucionalizmo pricipo. Istorijoje yra gausu pavyzdžių kai buvo priimamos ir skelbiamos rašytinės konstitucijos, tačiau valdžia, politinės institucijos jų nesilaikė ir žmonės kentėjo nuo valdžios savivalės

Antra vertus viena iš labiausiai demokratiškų pasaulio šalių Britanija rašytinės konstitucijos neturi, bet akivaizdu, kad piliečių teisės čia yra apsaugotos. Todėl konstitucionalizmas reiškia ne konstitucijos buvimą, o, visų pirma politinės valdžios apribojimą. Jis nustato santykius tarp valdžios dalių ir saugo individą nuo valdžios. Konstitucionalizmas įdiegia įstatymo valdžią ir užtikrina, kad politinės valdžios akcijos visada bus aiškiai apibrėžtos ir nuspėjamos.

Pagrindinė konstitucionalizmo idėja, valdžios apribojimas kyla iš prigimtinių individo teisių ir laisvių apsaugos poreikio.

Esminį kausimą, kaip sukurti tokias politines institucijas, kurios būtų pakankamai stiprios, kad patenkintų žmonių gyvenimo politinėje bendruomenėje poreikius ir pakankamai silpnos, kad nepažeistų jų teisių ir laisvių, geriausiai pavyko išspręsti Šarliui Monteskje. 1748 m. savo veikale “Apie įstatymų dvasią” jis teigė, kad tai įmanoma pasiekti įtvirtinant valdžios padalinimą. Turi būti sukurtos tokios valdžios institucijos kaip Įstatymų leidžiamoji, Vykdomoji ir teisminė ir kiekviena iš jų turi labai aiškiai nustatytas savo veikimo ribas . O pagrindines pareigas šiose institucijose turi vykdyti ne tie patys žmonės

Pagrindinės sąvokos:

parlamentas, frakcijos, parlamento komitetai, legislatūra, deputatas, vyriausybė, kabinetas, premjeras, interpeliacija, prezidentas, prezidento galios, konstitucionalizmas, konstitucija, konstitucinis lankstumas, konstitucingumo kontrolė

Join the Conversation

×
×