POKARIO EUROPOS INTEGRACIJOS PROJEKTAI

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
NEAKIVAIZDINĖS STUDIJOS

DOVILĖS GRAŽELYTĖS
POKARIO EUROPOS INTEGRACIJOS PROJEKTAI
REFERATAS

DARBĄ VERTINS

A. Cesiulis

Klaipėda, 2004m.

ĮVADAS

Europos integracijos užuomazgos siekia prieškario laikus, Paneuropos judėjimą ir pirmuosius bandymus svarstyti Europos valstybių federacijos idėją Tautų Lygoje. Po Antrojo pasaulinio karo svarbų vaidmenį suvaidino Europos Tarybos įsteigimas. Tačiau realiai Europos integracijai pamatus padėjo Europos bendrijų įsteigimas šeštame dešimtmetyje, kuomet prasidėjo palaipsnis evoliucinis procesas, atvedęs į dabartinę penkiolikos valstybių narių Europos Sąjungą. Kitaip tariant, Europos bendrijų steigimo sutartys padėjo teisinius pamatus visam Europos integracijos procesui, todėl joms yra skkiriamas ypatingas dėmesys.Tai kertinė Europos integracijos atrama, be kurios neįmanoma suprasti tolimesnės Europos integracijos raidos bei jos ateities.
Istorijos eigoje terminas “Europa” neturėjo griežto apibrėžimo; jis kėlė įvairius sentimentus ir asociacijas. Europa yra sudėtingas darinys, turėjęs tiek ją jungiančių, tiek skiriančių elementų.Europos šalių bendrumą pirmiausia lėmė graikų-romėnų civilizacijos ir Vakarų krikščionybė, o vėliau humanizmas ir Renesansas, suteikdami jos gyventojams tam tikrų kultūrinių ryšių. Kitą vertus, skirtingai nuo senovės Kinijos ar Otomanų imperijų, Europa niekada nebuvo centralizuotas valstybinis darinys. Nesant centralizuotos valdžios, Euuropoje tradiciškai gyvavo suverenios valstybės, kurias skyrė kalbos ir religijos, o vėliau skirtingas tautinis identitetas.
Esant palyginus dideliam savarankiškų valstybių skaičiui, Europos istorijoje neišvengiamai kildavo karai. Jeigu iki Napoleono laikų karai buvo “riboti” ir įtraukdavo daugiausia profesionalią kariuomenę, tai tobulėjant ka

aro technikai ir karams įgaunant visuotinį pobūdį, skirtumas tarp kombatantų ir civilių gyventojų iš esmės pranyko.Kiekvienas karas tapdavo vis didesne katastrofa, reikalaujančia didėjančių ekonominių ir gyventojų aukų. Pavyzdžiui, Europos gyventojas, gimęs 1900m. ir išgyvenęs iki 1955m., statistiškai karuose yra praleidęs penktadalį savo gyvenimo. Tokios stiprėjančios Europos konfliktų tendencijos kėlė nerimą ir vertė susimąstyti, kad Europos valstybėms gyvybiškai būtina nauja tvarka.
Šis susirūpinimas buvo stiprus ir visuotinis, ir dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui politikai ir mąstytojai ėmė dėstyti savo ateities Europos vizijas. Dar 1942m. tuometinis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis, tarsi nujausdamas artėjantį Šaltąjį karą, apeliavo į bendrąsias Europos vertybes ir priešpastatė jas “rusiškam barbarizmui’, gresiančiam Europos valstybių kultūrai ir nepriklausomybei. Čerčilis buvo įsitikinęs, kad Europos valstybės gali imtis bendrų žingsnių ir reeikšti savo bendrą valią per bendrą instituciją, kokia vėliau tapo Europos Taryba. Jau tada Čerčilis rašė apie galimybę sukurti “savotiškas Jungtines Europos valstijas, kuriose labai sumažės ribos tarp valstybių , ir tarp jų bus galima laisvai keliauti”. Pasibaigus karui, Vinstonas Čerčilis išplėtojo savo “Jungtinių Europos valstijų” viziją garsiojoje Ciuricho kalboje, pasakytoje 1946m. rugsėjo 19d. Čerčilis kalbėjo apie sąjungą, kurios ašimi būtų Vokietija ir Prancūzija – pagrindinės ankstesnių Europos konfliktų dalyvės – ir į kurią įsijungtų kitos Europos valstybės. Nors pastebėtina, kad Čerčilis būsimoje sąjungoje tu
uo metu nematė vietos Didžiajai Britanijai, kuriai skyrė ypatingą vaidmenį dėl vadovavimo Britų Sandraugai ir dėl ypatingos partnerystės su JAV.
Kitas aktyvus karo metų Europos integracijos šalininkai buvo prancūzų verslininkas Žanas Monė (Jean Monnet), organizavęs tiekimą Sąjungininkų kariuomenei. Gresiant Prancūzijos pralaimėjimui, Monė įtikinėjo Čerčilį dėl būtinybės suvienyti Prancūziją ir Didžiąją Britaniją į vieną valstybę, kad būtų galima atsispirti Vokietijos agresijai. Po karo Monė tapo Prancūzijos Nacionalinio planavimo instituto vadovu ir, panaudodamas savo organizacinę bei derybinę patirtį, tapo vienu žymiausiu Europos integracijos ideologu ir aktyvistu.
.

PADĖTIS EUROPOJE
PO ANTROJO PASAULINIO KARO

Karo nuniokotoje Europoje vyravęs netikrumo jausmas ir rūpestis dėl ateities vertė ieškoti naujų esminių sprendimų. Praūžęs Antrasis pasaulinis karas atnešė Europai didžiulių nuostolių ir pareikalavo milžiniškų žmonių aukų. Slogią pokario atmosferą lėmė ne vien skurdas, griuvėsiai bei praeities traumos, bet ir netikrumas dėl ateities, mat nebuvo jokios garantijos, kad anksčiau ar vėliau Europoje vėl neįsiliepsnos karas. Įtampa dar labiau didino išaugusi Sovietų Sąjungos galia ir šaltojo karo nuojauta. Esant tokiai padėčiai tapo aišku, kad Europos ateitis turi būti kokybiškai tvarkoma naujais pagrindais, kurie užtikrintų ir ekonominį klestėjimą. Tokiu keliu buvo pasirinkta integracija.
Pagrindinė Europos integracijos dilema buvo pasirinkimas tarp savotiškos Europos federalinės valstybės ar savarankiškų valstybių konfederacijos. Šios dvi tendencijos lėmė ir dviejų pagrindinių Europos integracijos “f

filosofinių” nuostatų – federalizmo ir tarpvyriausybiškumo susiformavimą. Federalizmo šalininkai pasisakė už itin glaudžią integraciją, kai valstybės didelę savo suvereniteto dalį deleguoja bendroms viršvalstybinėms institucijoms ir įsipareigoja paklusti jų sprendimams. Pokario sąlygomis šis požiūris buvo idealistinis ir utopinis – mat Europos valstybės dar nebuvo pribrendusios atsisakyti savo suvereniteto. Šis požiūris susilaukė daugiau šalininkų Vokietijoje, kuriai buvo gyvybiškai svarbu dalyvauti naujoje Europoje, kad nusikratytų nacizmo palikimo naštos, o taip pat mažosiose Belgijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge, turėjusiuose išbandytas integracijos tradicijas, pirmiausia Beneliukso muitų sąjunga.
Priešinga federalizmo vizijai buvo tarpvyriausybiškumo “filosofija”, kurios šalininkai manė, kad kol kas neatėjo laikas savanoriškai apriboti valstybių suverenitetą.Visi susitarimai dėl Europos tvarkos turėjo būti pasiekti suverenioms valstybėms atstovaujančių vyriausybių derybų keliu ir įtvirtinti tarptautinėse sutartyse.Šis požiūris buvo itin stiprus Didžiojoje Britanijoje, kur buvo juntamas tradicinis stiprus nacionalinio iškirtinumo jausmas, iš dalies dėl Britų Imperijos tradicijų, ir priešiškumas bet kokiems suverenitetą varžantiems įsipareigojimams. Kitas aštrus tarpvyriausybiškumo propaguotas ir federalizmo priešininkas buvo Prancūzijos Prezidentas Šarlis de Golis, pasisakęs už “Tėvynių Europą” ir klausimų sprendimą daugiašalių derybų keliu.
Pirmasis integracijos žingsnis kiek nuvylė federalizmo šalininkus. 1948m. gegužės mėnesį Hagoje susirinkę Europos Kongresas turėjo stiprių federalistinių aspiracijų ir pasisakė už Europos parlamento sukūrimą. Tačiau Europos valstybės, ypač Didžioji Britanija, nebuvo pasiruošusios nė kiek atsisakyti savo suverenių te
eisių. Todėl 1949m. buvo sukurta kompromisinė tarpvyriausybinė organizacija – Europos Taryba, nors iš pradžių Hagos kongresas ragino kurti ekonominę ir politinę valstybių sąjungą.
Kaip žinia, Europos Sąjunga iš tikrųjų buvo sukurta , bet kilo ji ne iš Europos Tarybos ir federalistinių projektų, bet iš poreikio kuo greičiau išspręsti svarbiausią problemą, užkirsti kelią Europos valstybių konfliktams ateityje ir taip užtikrinti ilgalaikę taiką Europoje.

ROBERTO ŠUMANO PLANAS
IR
PARYŽIAUS SUTARTIS

Viena konkrečių problemų, kurias reikėjo vienaip ar kitaip spręsti pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvo Vokietijos klausimas. Dėl jo iškilo nesutarimų ne tik tarp Sovietų ir Vakarų, bet ir pačių Vakarų stovykloje. Vis labiau įsisiūbuojant Šaltajam karui, JAV ir Didžioji Britanija matė būtinybę kuo greičiau atkurti Vokietijos ekonominę ir karinę galią bei įtraukti ją į bendrą Vakarų gynybinę ir ekonominę sistemą. Tuo tarpu Prancūzija tam kategoriškai prieštaravo, nes Vokietijos ekonominės ir karinės galios atkūrimas jai reiškė senos grėsmės atkūrimą. Bet išeitis iš susidariusios situacijos buvo rasta. Ją pasiūlė patys prancūzai.1950m. gegužės 9d. buvo paskelbtas Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Šumano planas suvienyti Vokietijos ir Prancūzijos anglių ir plieno pramonę ir perduoti jos valdymą nė vienai iš vyriausybių nepavaldžiai viršvalstybinei institucijai. Kadangi anglių ir plieno pramonė buvo esminis to meto karinės galios resursas, tai faktas, kad valstybės atsisako savo nacionalinės kontrolės šiuose sektoriuose ir perduoda ją viršvalstybinei institucijai, karinį konfliktą tarp tų valstybių daro neįmanomų. Paties Roberto Šumano žodžiais tariant, jo planas siekė ‘padaryti karą ne tik sunkiai įsivaizduojamą, bet ir materialiai neįmano”. Roberto Šumano planas , kuris buvo pagrįstas jau minėto integracijos šalininko Monė idėjomis, padėjo konceptualius pamatus Europos anglių ir plieno bendrijai, įkurtai po metų.

Europos anglių ir plieno bendrijos sutartis buvo pasirašyta 1951m. balandžio 18d. Paryžiuje. Jos valstybėmis steigėjomis tapo ne tik Prancūzija ir Vokietija, bet dar keturios valstybės: Italija, Nyderlandai, Belgija, Liuksemburgas. Paryžiaus sutartimi minėtos valstybės iš tikrųjų atsisakė suverenių teisių kontroliuoti savo plieno ir anglių pramones, perdavė jų priežiūra viršvalstybinei institucijai, kuri tvarkė šių dviejų pramonės sektorių gamybą, investicijas, socialines bei darbo sąlygas ir didele dalimi kainas.
Taigi nors Europos valstybės nei psichologiškai, nei politiškai nebuvo pasirengusios iš karto ir labai plačiu mastu atsisakyti didelės savo suvereniteto dalies ir praleisti jį viršvalstybinėms institucijoms, Europos anglių ir plieno bendrijos įsteigimas rodė, kad vis dėlto integracija yra įmanoma ir gali sėkmingai vystytis atskiruose ekonomikos sektoriuose. Tai leido manyti, kad sėkmingai vykstanti integracija ilgainiui turėtų “persilieti” ir į kitus sektorius. Praktiškai taip ir įvyko. Po šešerių metų buvo įsteigtos dar dvi ekonominės integracijos bendrijos.

ROMOS SUTARTIS

Sėkmingai įgyvendinus anglies ir plieno bendrijos idėjas, jos valstybių steigėjų užsienio reikalų ministrai, susitikę 1955m. Mesinoje, nutarė pradėti derybas dėl tolesnės ekonominės integracijos. Mesinoje buvo pripažinta būtinybė koordinuoti transporto ir energetikos vystymą, ypač branduolinės energijos srityje, o taip pat įkurti bendrąją rinką be muitų ir kiekybinių apribojimų. Derybos baigėsi sėkmingai, ir 1957m. kovo 25d. buvo pasirašytos Romos sutartys, įsteigusios Europos ekonominę bendriją ir Europos atominės energetikos bendriją, paprastai vadinamą Euratomo vardu.
Euratomo sutartis iš tikrųjų buvo pakankamai svarbi. Ji skatino šešių šalių narių branduolinės pramonės vystymą, įpareigojo nares naudoti branduolinę reakciją tiktai taikiems tikslams, taip pat užtikrino aprūpinimą branduolinėmis žaliavomis. Pasaulinis lyderis branduolinėje srityje buvo JAV, todėl Europos valstybės buvo suinteresuotos gauti iš JAV branduolines žaliavas ir technologinę patirtį. Nors JAV administracija abejojo, kad branduolinių technologijų perdavimas Europai gali sumažinti jos nacionalinį saugumą, tačiau stipri ir integruota Vakarų Europa Šaltojo karo laikais JAV buvo tiek svarbi, kad ši diplomatiniais kanalais leido Europos sostinėms suprasti, jog ji branduolinius klausimus kuruojančiai “tiktai integruotai bendrija” yra pasirengusi suteikti “didesnius resursus” nei atskiroms +valstybėms.

Kuriant Euratomą pagrindinis prieštaravimas buvo branduolinių technologijų panaudojimas gynybos tikslams. Iš šešių bendrijos kūrėjų penkios šalys pasisakė už branduolinių technologijų panaudojimą taikiems tikslams.Tam griežtai pasipriešino Prancūzija- tiek dėl karinių priežasčių, tiek dėl menkos tikimybės, kad Prancūzijos Nacionalinė asamblėja sutiks ratifikuoti tokią suverenitetą varžančią sutartį. Galop buvo pasiektas kompromisas – sutartyje užfiksuotas reikalavimas, kad nė viena valstybė narė nevykdys branduolinių sprogdinimų iki 1961m. sausio 1d.; maždaug tiek laiko reikia Prancūzijos karinei programai.
Europos ekonominė bendrija apėmė šešių valstybių narių muitų sąjungos sukūrimą, o taip pat turėjo sukurti rinką, kuri užtikrintų laisvą asmenų, paslaugų, kapitalo bei prekių judėjimą.Tuomet ji buvo laikoma mažiau svarbi nei Euratomas. Netgi žymiausias Europos integracijos rėmėjas Monė manė ją esant pernelyg neaiškios paskirties, kad jos sukūrimą būtų buvę galima įvertinti kaip rimtą integracijos gilinimo žingsnį. Tačiau šį kartą jis buvo neteisus. Būtent tuomet įsteigta Europos ekonominė bendrija ir tapo šiuolaikinės Europos Sąjungos pagrindu ir branduoliu. Todėl visai neatsitiktinai Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties preambulėje pasakyta, kad Bendrija steigiama valstybėms steigėjoms apsisprendus “padėti pamatus vis glaudesnei Europos tautų sąjungai”.
Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis skelbė, kad tarp valstybių narių laipsniškai naikinami muito mokesčiai ir kiti prekybos barjerai, taip pat sudaroma muitų sąjunga su bendrais išoriniai tarifais. Buvo uždrausti karteliai, trestai ir valstybės subsidijos, iškraipančios laisvą konkurenciją. Ekonominės bendrijos ribose buvo pradėta įtvirtinti vadinamąsias “keturias laisves” – laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą. Šalys narės perleido Bendrijai teisę sudaryti sutartis su tarptautinėmis organizacijomis ir trečiomis šalimis Bendrijos kompetencijos ribose.Europos ekonominė bendrija susidėjo iš keturių pagrindinių institucijų – Komisijos, Ministrų Tarybos, Parlamento ir teisingumo teismo. Europos ekonominė bendrija galėjo priimti įstatymus, tiesiogiai privalomus vykdyti šalims narėms; šios įstatymų ribose tapo pavaldžios Teisingumo Teismo jurisdikcijai.
Taigi Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartimi valstybės steigėjos savanoriškai perleido bendrijai dalį savo suvereniteto, nors galutinis sprendžiamasis balsas priklausė šalių narių atstovams, susitinkantiems ministrų taryboje. Europos parlamentas iš pradžių nebuvo renkamas; jo narius skyrė valstybės narės ir jo balsas tebuvo patariamasis. Ratifikavus visoms valstybėms narėms, Europos ekonominės bendrijos sutartis įsigaliojo 1958m. sausio 1 dieną.

NUO EUROPOS BENDRIJOS
IKI
EUROPOS SĄJUNGOS

Paskatintas pradinės sėkmės, ypač ekonomikos srityje, septinto dešimtmečio pradžioje Šešetas grįžo prie tikslo, kurio niekada visiškai nebuvo atsisakęs,- glaudesnės politinės integracijos.
Aukščiausio lygio susitikime Bonoje 1961m. Šešeto vadovai paprašė komitetą, kuomet vadovavo tuometinis Prancūzijos ambasadorius Danijoje Christianas Fušė, parengti pasiūlymus politinei “jų šalių piliečių sąjungos” chartijai. Stengdamasis rasti visiems prieinamą formulę, komitetas pateikė du sėkmingus projektus, žinomus Pirmojo ir Antrojo Ch. Fušė plano vardu. Tačiau dalyvaujančios šalys taip atkakliai laikėsi skirtingų nuomonių dėl sąjungos esmės ir formulių, kad 1962m. balandžio 17d. Paryžiuje susirinkę užsienio reikalų ministrai pagaliau nusprendė nutraukti derybas.
Po to keletą metų buvo sąstingis, per kurį mažai kas buvo nuveikta siekiant politinių tikslų bei “klojant glaudesnius Europos žmonių sąjungos pagrindus”.Naujų iniciatyvų laipsniškai pradėta imtis tik aštunto dešimtmečio pradžioje. Priėmę Hagos viršūnių susitikime 1969m. gruodžio mėn. Mestą iššūkį dėl politinės ir ekonominės sąjungos pažangos, politiniai Bendrijos vadovai susitikimuose Paryžiuje 1972 ir 1974m. paskelbė iškelią tikslą iki dešimtmečio pabaigos sukurti Europos Sąjungą. Belgijoje ministrui pirmininkui Leo Tindemansui buvo pavesta, remiantis Komisijos ir socialinio komiteto anksčiau pateiktomis ataskaitomis ir pasiūlymais, parengti visapusį Europos Sąjungos planą. Jo parengtame plane, Tindemano plane, buvo numatoma, įkūrus ekonominę ir valiutų sąjungą, reformavus Bendrijos institucijas bei vykdant vieninga užsienio, regionine bei socialinę politiką, iki 1980m. sukurti sąjungą. Tačiau vėl paaiškėjo, kad per tokį trumpą laiką užsimota per daug ambicingai.Sumanymas žlugo dėl nesutaikomų fundamentalių prieštaravimų tarp Bendrijos valstybių dėl pagrindinių struktūrinių principų bei reikalingos aktualios institucijų reformos.
Tačiau nepaisant to, aštuntajam dešimtmečiui būdinga aiški pa-anga, plečiant nacionalines politikos koordinavimo apimtį, sukurta daug naujų Bendrijos politinių priemonių.Pirmoji jų buvo Europos politinis bendradarbiavimas, pradėtas 1970m. kaip savanoriškas politikos koordinavimo instrumentas ir nuo to laiko nuolat plečiamas bei tobulinamas. Tolesnis svarbus žingsnis buvo Europos valiutų sistemos sukūrimas 1979m. kovo mėn., kuris atvėrė naujas perspektyvas Europos finansiniam bendradarbiavimui. Sistemos tikslas buvo Europoje sudaryti finansinio stabilumo zoną, kiek galima patikimiau apsaugoti nuo neprognozuojamų valiutų svyravimų. Dabar Europos valiutų sistema yra vienas kertinių Europos Sąjungos ekonominės ir valiutos sąjungos tikslų.
Vieningos rinkos kūrimo projekto buvo vykdomas sėkmingai ir paskutiniojo dešimtmečio pradžioje imta orientuotis pagal naują krypties ir tikslo pojūtį aiškiai įsivaizduojant Europos Sąjungą. 1990 m. gruodžio mėn. Bendrijos vadovai oficialiai sušaukė dvi tarpvyriausybines konferencijas. Pirmoji turėjo nužymėti ekonominės bei valiutų sąjungos sukūrimo žingsnius, antroji – panaikinti kliūtis politinės sąjungos kelyje. Šių dviejų konferencijų rezultatas buvo Europos Sąjungos sutartis, kurią šalys pasirašė 1992m. vasario 7d. Mastrichte. Tačiau iki galutinio ratifikavimo ir įsigaliojimo 1993m. lapkričio 1d. ji turėjo įveikti keletą kliūčių.
1992m. birželio 2d. surengtame referendume danai nedidele balsų persvara pasisakė prieš ratifikavimą ir tik po 1993m. gegužės mėn. Įvykusio antrojo referendumo, prieš tai specialiu susitarimu, padarius nuolaidą Danijai, pavyko užtikrinti jos pritarimą. Prancūzijos visuomenės nuomonė dėl sutarties taip pat buvo prieštaringa ir 1992m. rugsėjo mėn. Surengtame referendume sutarčiai ratifikuoti pritarta tik nedidelė balsų persvara. Didžiojoje Britanijoje valdančiosios Konservatorių partijos oponentai sutarties ratifikavimą užtempė iki 1993m. rugpjūčio 2d. Vokietijoje teisinis iššūkis ratifikavimui buvo mestas Konstituciniame teisme, aiškinant, jog sutartis prieštarauja šalies konstitucinei struktūrai. Nors1993m. spalio 12d. teismas šį argumentą atmetė, greta to priėmė keletą sprendimų svarbiais klausimais gerokai apribodamas politikų manevravimo dėl integracijos erdvę. Net ir kitose valstybėse – narėse, kurios laiku – iki 1992m. gruodžio 31d. ratifikavo sutartį, buvo išsakyta nemažai kritinių pastabų. Bloga žmonių nuojauta ir atviras nepasitikėjimas kilo daugiausia dėl to , kad sprendimas dėl Europos Sąjungos sukūrimo buvo priimtas už uždarų durų. Priešingai negu dėl vieningos rinko kūrimo, tarpvyriausybinių konferencijų medžiaga nebuvo plačiai paskelbta ir Bendrijos šalių piliečiai nebuvo susipažinę nei su Europos Sąjungos įkūrimą skatinusiais veiksniais bei tikslais, nei su pačios organizacijos ar jos rezultatų poreikiais. Šokas po pirmojo nesėkmingo referendumo Danijoje privertė greitai užpildyti informacijos spragą ir tik tada prasidėjo intensyvios ir vaisingos diskusijos dėl Europos integracijos ateities. Nors visų Europos integracijos kritikų įtikinti vieningos Europos privalumais buvo neįmanoma, debatuose paaiškėjo viena: Europos integracija negali būti nuleista iš viršaus, bet turi išsirutuliuoti organiškai, ją turi pagimdyti kartu Sąjungoje gyvenančių žmonių siekimai ir įsitikinimai. Tai, be kita ko, reiškia, kad Europos Sąjungos lygį pasiekiantys procesai turi būti suprantamesni ir labiau kontroliuojami.

TIKSLAI, METODAI IR VEIKĖJAI

 TIKSLAI
Po Antrojo pasaulinio karo suaktyvėjusios pastangos suvienyti Europą turėjo bendras ištakas: remtasi mintimis, jog nėra kito būdo baigti pasibaisėtiną Europos istoriją, kupiną konfliktų, kraujo liejimo, kančių bei griovimo. Šis susirūpinimas atsispindėjo Bendrijos ir Sąjungos steigimo sutartyse, kuriomis mėginta išsaugoti bei stiprinti taiką, pasiekti visų sąjungos piliečių ekonominę integraciją, kuriant vieningą vidaus rinką, bei politinę sąjungą. Ne mažiau svarbia užduotimi laikytas socialinių Sąjungos ryšių stiprinimas bei tobulinimas.
Taikos užtikrinimas
R.Šumano plane, pagal kurį sukurta Europos anglių ir plieno bendrija, kertinis naujosios Europos tvarkos akmuo buvo Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas, aiškiai siekiant sudaryti tokias sąlygas, kai galimybė kilti naujam karui būtu ne tik neįtikėtina, bet ir praktiškai neįmanoma. Bendrijai ir Sąjungai pavyko pasiekti šį idealą. Dabar karinis valstybių –narių konfliktas tiesiog neįtikėtinas. Tačiau įvykiai buv. Jugoslavijoje parodė, kad taikos Europoje niekas nepadovanos. Sąjunga turi dėti visas pastangas, kad taika įsivyrautų ir už jos stabilios zonos ribų. Ir čia valstybių – narių bendradarbiavimas užsienio ir saugumo politikos srityse turėtų tapti sėkmės garantija. Integracija jau išlaikė ne vieną taikos išsaugojimo egzaminą ir toliau privalo žengti šiuo keliu, nes priešingai bus rizikuojama jos patikimumu. Į Sąjungos laimėjimus reikia žiūrėti kaip į paskatinimus išsaugoti integracijos momentus, įrodžiusius vertę, ir tobulinti dar turinčius trūkumus. Deja, sąjungos spauda ir visuomenė užmiršo šį pagrindinį Europos integracijos tikslą. Dauguma žmonių galvojančių apie Europos sąjungą apima dažniausiai neigiamos emocijos.
Ekonominė integracija
Ekonominė integracija visada buvo judėjimo į suvienytą Europos varomoji jėga. Sutartyse išdėstyti šie pagrindiniai ekonominės integracijos tikslai:
 harmoninga ekonominės veiklos raida, nuolatinis ir subalansuotas ekonominis skverbimasis,
 pragyvenimo lygio pakilimas,
 didelis įdarbinimo lygis,
 ekonominis ir valiutų stabilumas.

Šie pagrindiniai ekonominiai tikslai galioja visose trijose Sąjungos Bendrijose.
Europos anglių ir plieno bendrija atsakinga už visapusį valstybių – narių pagrindinių ekonomikos sektorių reguliavimą. Be to, čia priklauso anglių ir plieno tiekimo rinkai užtikrinimas, kainų reguliavimas, darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimas, prekybos ir investicijų skatinimas bei parama pramonei atlikti svarbius struktūrinius pakeitimus, atitinkančius nuolat besikeičiančias pasaulio ekonomikos sąlygas.
Europos Ekonomikos Bendrijos, Mastrichto sutartyje pavadintos Europos Bendrija, veikla yra platesnė negu kitų dviejų bendrijų. Jos tikslas – jungti valstybes – nares į vientisą Bendriją plečiant visas ekonomikos sritis. Tai apima laisvą prekių ir darbo jėgos judėjimą, steigimosi laisvę, laisvę steigti paslaugas, laisvą kapitalo ir mokėjimų judėjimą, konkurencijos,ekonominę bei valiutų, žemes ūkio, transporto, aplinkos apsaugos, mokslinių tyrimų, technologijų bei pramonės politiką.
Europos Sąjungos Sutartis, grįsdama kelią ekonominei ir valiutų sąjungai, stiprina ekonominę bei monetarinę politiką, skatinančią vieningos Europos valiutos įvedimą.
Politinė sąjunga

Bendrijos įkūrėjų įsitikinimu, ekonominė integracija būtinai paskatins politinę Europos integraciją Ekonominė integracija niekada nebuvo traktuojami kaip savitikslis procesas: į ją žiūrėta kaip į pirmus žingsnius, purenančius dirvą politinei sąjungai. Tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje žlugus Ch. Fušę planui, tapo aišku, jog sėkmingai besirutuliuojanti ekonominė bendrija automatiškai nesukurs politinės sąjungos. Neliesdami ideologinių Europos unifikavimo aspektų , Bendrijos vadovai apsiribojo dar kartą patvirtindami “tikėjimą politiniais tikslais, suteikusiais Bendrijai prasmę bei reikšmę” ir neapibrėžtą “Europos Sąjungą” paskelbė tikslu,kuris bus pasiektas iki devinto dešimtmečio pradžios. Ši mintis dar kartą pakartota 1987m. Vieningos Europos akte, kurio preambulėje išsakytas dabar jau 12 valstybių vadovų noras “tarpvalstybinių santykių visumą paversti Europos Sąjunga”. 1992m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašius Europos Sąjungos sutartį, kurį įsigaliojo 1993m. lapkričio 1d., kai valstybės – narės ją ratifikavo, Europos Sąjungos tapo realybe. ES sutartis yra “nauja pakopa, kuriant pačią glaudžiausią Europos žmonių sąjungą,kurioje piliečiai plačiausiomis teisėmis gali dalyvauti priimant sprendimus” Sąjungos užduotis – “nuosekliai tvarkyti santykius tarp valstybių – narių ir jų piliečių”
Socialinis matmuo
Europos integracijai priklauso ir socialini komponentas. Vienas iš Bendrijoms iškeltų tikslų – gerinti gyvenimo ir darbo sąlygas bei stiprinti socialinį suartėjimą. Patirtis greit parodė, jog ekonominiai bendrosios bendrosios rinkos dėsniai automatiškai neskatino socialinės pažangos ir nepanaikino nedarbo. Todėl galų gale tokia politika turėjo būto peržiūrėta ir 1974m. sausio 21d. Taryba priėmė naują socialinės veiklos programą.
Tačiau svarbiausias žingsnis tvirtinant socialinius matmenis, žengtas tik priėmus Vieningos Europos aktą, kuris ne tik suteikė bendrijai platesnius įgaliojimus socialinės politikos srityje, bet ie socialinius klausimus įtraukė į projektą, numatantį iki1992m. sukurti vieningą rinką. Socialinis matmuo tapo svarbiausia sudėtine daugelio visuotinių projektų dalimi, nes jau nepakako tiesiog skatinti ekonominį augimą ir versti Europos įmones vis stipriau konkuruoti.
 METODAI

Europos integracija formavo du skirtingi požiūriai: “konfederacinis” ir “federacinis”.
Tarpvalstybinis bendradarbevimas

Konfederacinis požiūris reiškia iš esmės, kad šalys sutinka bendradarbiauti neaukodamos dalies suvereniteto. Jos nesiekia sukurti visas jungiančias supervalstybes, o stengiasi sudaryti konfederacija, kurioje kiekviena valstybė išsaugotu savo valstybines struktūras. Šiuo principu pagrįstos Europos Tarybos bei Ekonominio bendradarbevimo ir plėtros organizacija (OECD).

Tuo pačiu principu grindžiami ir vadinamieji antrasis bei trečiasis Europos Sąjungos ramsčiai: bendra užsienio ir saugumo politika ir bendradarbevimas teisingumo bei vidaus reikalų srityse.Tie Sąjungai keliami tikslai yra tarpvalstybinio
Integracija
Kita vertus, federalinis požiūris siekia išspręsti tradicinius valstybių prieštaravimus.Pasenusiu neliečiamo ir nedalijamo valstybinio suvereniteto supratimu atskiros valstybės gali įveikti bendrus socialinio ir tarptautinio gyvenimo netobulumus, specifinius nacionalinių valstybių sistemos trūkumus bei valstybių norą vyrauti tik viršnacionalinėje valstybėje suvienijusios dalį savo neutraliteto. Taip sukuriama Europos federacija, kurioje bendram žmonių likimui, vis dar išlaikančiam nacionalinį pobūdį, vadovauja ir ateitį užtikrina bendros (federacinės) tarnybos.
Europos Sąjunga, nors ir kiek modifikuota forma, yra šių idėjų kūdikis. Valstybės – narės nebuvo linkusios iš karto atsisakyti nacionalinio valstybingumo, neseniai atgauto po Antrojo pasaulinio karo, ir perduoti jį Europos federacijai. Vėl teko ieškoti kompromiso, leidžiančio ne vien tik bendradarbiauti tam tikrose srityse nekuriant federacinės struktūros. Sprendimas pasirodė esąs labai paprastas: reikėjo iš lėto statyti tiltą, jungiantį valstybinę autonomiją su Europos federacija. Valstybėms – narėms, užuot reikalavus nedelsiant išsižadėti viso suvereniteto, buvo pasiūlyta nedalijamumo dogmos atsisakyti laipsniški.
Vieninga Europa gali būti stipri ir gyvybinga, tuomet jei bus išsaugota tradicinė įvairių jos šalių, regionų ir kultūrų įvairovė. Tokiai ketinimai grindžiamas subsidiarumo principas, kuris specialiai įtrauktas į ES sutartį ir net pakylėtas iki konstitucinio lygio.

 VEIKĖJAI

Valstybės narės
Valstybės – narės vis dar išlaiko galią sudaryti ir išbraukti konstitucines ES taisykles, ir kol šie įgaliojimai bus perduoti Sąjungai, šalys galės spręsti Europos integracijos pagrindų ir prigimties klausimus, pažangos ir pokyčių problemas.Tai atliekama per tarptautines sutartis. Steigiamosios sutartys, tai Vieningos Europos aktas ir Europos Sąjungos sutartis yra šių konstitucinių galių pavyzdžiai.
Be to, įgaliojimai Europos bendrijai perduoti tik labai išskirtines srityse, todėl Bendrijos institucijos dažniausiai turi teisę kištis tik į kai kurias vidaus politikos sritis. Paprastai kišimasis įgauna įstatymo pavidalą Pagrindinis – Bendrijos solidarumo pareiga, kuri verčia šalis dėti įmanomas pastangas, kad vadovaujantis vieningais bendrijos įstatymais būtų siekiama užbrėžto tikslo.
Europos viršūnių taryba

Europos viršūnių taryba išsirutuliojo iš pirmiausiais Bendrijos gyvavimo metais rengtų valstybių – narių ir jų vyriausybių vadovų lygio konferencijų. Europos viršūnių tarybomis jas pradėta vadinti 1974m. Paryžiuje įvykusiame susirinkime, nors iki 1987m., kai buvo priimtas Vieningos Europos aktas, pavadinimas nebuvo oficialiai įrašytas į EB institucijų struktūros schemą. ES sutartyje patvirtintas Tarybų vaidmuo: inspiruoti Sąjungos veiklos reikalingus akstinus, skatinti Sąjungos raidą ir apibrėžti bendras politines gaires. Europos viršūnių taryba pastūmėjo į priekį ekonomines ir valiutų sąjungos koncepcija, tiesioginį rinkimų į Europos Parlamentą mintį, idėjas dėl bendros socialinės politikos ir išplėtimo. Pagal ES sutartyje įtvirtintas bendros užsienio ir saugumo politikos nuostatas Europos viršūnių tarybai taip pat pavesta koordinuoti valstybių – narių užsienio politikos veiksmus bei priimti sprendimus dėl pasaulio politinių klausimų.

Bendrijos institucijos

Svarbiausias bendrijos institucijos uždavinys – praktiškai vykdyti įstatymus ir parengti valstybių – narių nužymėtą integracijos pagrindą. Svarbiausi šio teisinio proceso veikėjai yra Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija, Europos Parlamentas bei du konsultaciniai komitetai – Ekonominis ir socialinis komitetas bei Regionų komitetas. Institucijos ( daugiausia Komisijos) turi teisę veikti tik keliose specifinėse srityse, tokiose, kaip konkurencija, anglys ir plienas. Europos teismas užtikrina, kad šios institucijos laikytųsi įstatymų. Europos Revizorių teismas prižiūri Bendrijos pajamų ir išlaidų reguliarumą bei teisėtumą ir tvarko biudžetą.

POLITINĖ SĄJUNGA:
TRYS EUROPOS SĄJUNGOS RAMSČIAI

PIEMASIS RAMSTIS: TRYS EUROPOS BENDRIJOS ( EB, Euratomas,EAPB)

Europos Sąjungos šerdis tebėra Europos Ekonominės Bendrija, pripildyta ekonomine ir valiutų sąjunga. Mastrichte valstybių ir vyriausybių vadovai iš sutarties pavadinimo ištraukė žodį “ekonominė”. Šis nedidelis pakeitimas simbolizuoja ketinimus EB iš ekonominės bendrijos laipsniškai paversti politinę sąjunga. Tačiau tai neliečia atskiro trijų Bendrijų ( EAPB, Euratomo, EB ) gyvavimo, nes formaliai jos nebuvo sujungtos. Sukūrus Europos Sąjungą, kai kurių Europos institucijų vardų pakeitimai sukėlė tik nesusipratimų.1993m. lapkričio 8d. Europos Bendrijų Taryba ėmė vadintis Europos Sąjungos Taryba. Europos Bendrijos Komisija tapo Europos Komisija, o Revizorių teismas 1994m. sausio 17d. pavadintas Europos Revizorių teismu. Tačiau atskirų institucijų priimti teisiniai instrumentai lieka atitinkamos Bendrijos teisinėmis priemonėmis.

ANTRASIS RAMSTIS: BENDRA UŽSIENIO IR SAUGUMO POLITIKA

Kol nebuvo priimta Europos Sąjungos sutartis, politinė valstybių – narių koordinacija vyko pagal Europos politinio bendradarbiavimo (EPB ) schema, kuri sukurta 1970m., o 1987m. išplėsta bei patobulinta Vieningos Europos aktu. Pradėtos reguliarios užsienio reikalų ministrų konsultacijos ir užsimezgė nuolatiniai ministerijų pareigūnų ryšiai.Mėginta pagerinti valstybių – narių bendradarbiavimo ryšius visais svarbesniais užsienio politikos klausimais, suderinti požiūrius ir, kiek įmanoma, siekti vienos nuomonės. Tačiau visi sprendimai turėtų būti priimami vieningai, o saugumo politikos klausimų aptarimas apsiribojo politiniais ir ekonominiais aspektais. Paskutinių metų ekonominės krizės , aiškiai parodė, kad Europos politinis bendradarbiavimas nepajėgus padėti ES rasti atsakymus į svarbiausiais globalines problemas, kaip derėtų stipriausiam pasaulio prekybos blokui. Žlugus Tarybų Sąjungai , politinis valstybių – narių koordinavimas apsiribojo susitarimu dėl bendrų naujų valstybių formalaus pripažinimo kriterijų. Kitais atvejais valstybės – narės tenkinosi vienašaliais veiksmais ir bendrų Europos interesų deramai neatstovavo.
Europos Sąjungos sutartyje valstybių ir vyriausybių vadovai susitarė laipsniškai plėtoti bendrą užsienio ir saugumo politiką bei siekti šių tikslų:
 Išsaugoti bendras vertybes, fundamentalius interesus ir Europos Sąjungos nepriklausomybę, sustiprinti Sąjungos ir valstybės – narių saugumą.
 Išsaugoti pasaulyje taiką bei stiprinti tarptutinį saugumą pagal Jungtinių Tautų chartijos nuostatas ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos ( ESBK) principus, užfiksuotus 1975m. Helsinkio baigiamajame dokumente bei 1990m. Paryžiaus chartijoje.
 Skatinti tarptautinį bendradarbiavimą.
 Plėtoti ir stiprinti demokratija bei įstatymais pagrįsta teisėtvarką, gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves.
Šiuos tikslus galima pasiekti tik palaipsniškai, nes ES dar neturi galutinai suformuotos valstybės santvarkos. Užsienio ir saugumo politika yra viena iš tradicinių sričių, kuriuose valstybės – narės reikalauja išlaikyti nepriklausomybę. Be to, bendrų interesų šioje srityje tyko tam tikri pavojai, nes tik dvi ES valstybės – Prancūzija ir Didžioji Britanija – turi atominį ginklą. Sudėtinga ir tai, kad nė visos valstybės – narės priklauso gynybinei NATO sąjungai (Airija, Švedija, Austrija ir Suomija) ir VESW (Danija, Airija,Graikija).
Dauguma bendros užsienio ir saugumo politikos sprendimų vis dar priimama vyriausybių bendradarbiavimo lygmeniu. Tačiau daugeliu atvejų jie taip glaudžiai susiję su kitomis Bendrijos priemonėmis (tokiomis, kaip ekonominis bendradarbiavimas, finansinė pagalba ar sankcijomis), kad dažnai pradeda dubliuotis su Bendrija sprendimų priėmimo procedūromis.
Bendra užsienio politika
Politikos nuostatas turi numatyti sutartiniai Europos viršūnių tarybos sprendimai. Tuomet aiškiai apibrėžta užsienio politika gali būti paskelbta bendrų veiksmų objektu. Planuota šia galimybe naudotis pirmiausia tuomet, kai iškils neatidėliotina būtinybė ginti tam tikrus bendrus interesus. Dabar numatyta ir kitų perspektyvų jungtinių veiksmų panaudojimo sričių, tai:

ESBK procesas, nusiginklavimas ir ginklų kontrolė Europoje, brnduolinio ginklo neplatinimas, ekonominio saugumo aspektai, visų pirma karinių technologijų perdavimo trečioms šalims ir ginklų eksporto kontrolė.
Nusprendus, jog tam tikra problema bus bendrų veiksmų objektas, Taryba gali nutarti kai kuriuos specifinius klausimus spręsti absoliučia balsų dauguma, o ne vien balsiai.Sąjungos priimta pozicija del bendrų veiksmų yra oprivaloma valstybių – narių vyriausybių veiklai tarptautinėje arenoje.
Kitose srutyse, kuriuose negalioja susitarimas dėl bendrų veiksmų, valstybės – narės pagal sutarties nuostatas yra įpareigotas konsultuotis Taryboje, keistis informacija ir koordinuoti veiksmus.
Bendra saugumo politika
Bendra saugumon politika remiasi Vakarų Europos sąjungos ( VES) struktūromis. VES laikoma viena iš sudėtinių Europos Sąjungos raoidos dalių. Jos tikslas – parengti ir vykdyti su gynyba susijusius Sąjungos ssprendimus bei veiksmus. Specialeme pareiškime dėl VES vaidmens bei jos santykių su ES ir NATO devynios ES valstybės – narės, kurios priklauso ir VES, išdėstė bendrų veiksmų programą. Jos tikslas – laipsniškai tobulinti VES ir paversti ją gynybiniu ES komponentu bei stiprinti Atlanto sąjungos Europos ramstį.
Kadangi gynybos ir saugumo politikos klausimai kol kas išlieka labai opi valstybių- narių politikos sritis, šie bei kiti analogiški sprendimai turi būti priimami sutartinai. Bendra gynybos politika kol kas nėra bendros saugumo politikos komponentas; klausimas,”kaip įforminti bendrą gynybos politiką, kad ji, laikui bėgant, galėtų konsoliduotis š bendrą gynybą,” kol kas lieka neišspręstas.

TREČIASIS RAMSTIS: BENDRADARBEVIMAS TEISINGUMO IR VIDAUS REIKALŲ SRITYJE

Europos gyventojus vis labiau neramina imigracijos ir prieglobsčio suteikimo klausimai, prekyba narkotikais bei kitos tarptautinio nusikalstamumo problemos.Europos Sąjungos sutartyje atsakyta į šiuos klausimus: joje numatyta glaudžiai bendradarbiauti ir bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityje planuojama plėsti, siekiant ir čia suformuoti vieningą Bendrijos politiką. Čia, kaip ir užsienio bei saugumo politikos srityje, visi sprendimai priimami tarpvyriausybinio bendradarbiavimo lygiu, pabrėžiant Bendrijos sprendimų priėmimo procedūrų naudą.
Didžiausiais bendradarbiavimo vidaus reikalų srityje dėmesys, ypač imigracijos ir prieglobsčio suteikimo klausimais, sutelkiamas į Bendrijos nepriklausančias valstybes. Dėl specifinių įsipareigojimų, kylančių iš vieningos rinkos, Bendrija jau yra atsakinga ir už visų politiką. Nuo 1993m. pradžios verda parengiamasis bendros prieglobsčio suteikimo politikos darbas. Planuojama derinti Sąjungai nepriklausančių šalių piliečių imigracijos politiką. Ji turėtų įvardyti sąlygas, kuriomis trečiųjų šalių piliečiai galės įvažiuoti į Bendriją,judėti joje ir būti kurioje nors iš valstybių – narių teritorijoje, bei šeimų susijungimo ir teisės į darbą taisykles. Planuojamos politikos nuostatos taip pat galėtų nustatyti kovos su negalia imigracija, nelegaliais gyventojais ir darbininkais principus. Pirmąjį nuoseklaus šios srities darbo etapą jau žymi Šengeno ir Dublino sutartys. Deja, ne visos valstybės – narės yra jas pasirašiusios.
Bendradarbiavimą teisingumo srityje iš esmės sudaro suderintos priemonės, skirtos kovoti su prekyba narkotikais, atskleisti stambaus masto tarptautinėms falsifikacijoms , kovoti su kitomis tarptautinio nusikalstamumo formomis bei imtis civilinių ginčų bei klientų gynybos reikalų. Pirmasis daug žadantis -žingsnis kovojant su prekyba narkotikais ir tarptautiniu nusikalstamumu jau žengtas, kai įsigaliojo kovos su pinigų plovimu direktyva.

EUROPOS SĄJUNGA ŠIANDIEN

ES sudaro 15 valstybių – narių. Tai didžiausia pasaulyje prekybos blokas. 1993m. sausio 1d. buvo formaliai sukurta Europos Vieninga Rinka, panaikinanti visus laisvo asmenų, prekių, kapitalo ir paslaugų judėjimo suvaržymus Sąjungos viduje. Mastrichto sutartis taip pat suteikia Šalių – narių piliečiams teisę į Europos pilietybę. Europos integracijos procesą apibūdina dvi ypatybės, dėl kurių jis skiriasi nuo visų ankstesnių bandymų suvienyti Europos tautas.
Europos Bendrija remiasi teisiškai privalomomis sutartimis. Ginčai arba konfliktai tarp šalių – narių ir Komisijos, arba kitų bendrijos institucijų yra sprendžiami Europos Teisme, kurio sprendimai yra neapskundžiami ir jų negalima ignoruoti. Santykiai tarp bendrijos narių ir institucijų yra grindžiami įstatymo viršenybės principu.
ES pritraukia vis daugiau narių, nes joje galioja šie principai:
 Ekonominio pagrindo principas, kuris didina abipusią priklausomybę ir solidarumą;
 įstatymų viršenybės principas, charakterizuojamas privalomomis sutartimis, kurios aiškiai nustato Sąjungos institucijų uždavinius, jų kompetencijos ribas; ginčus reguliuoja Europos Teismas;
 demokratinio sprendimų priėmimo principas, kurį apibūdina kompromisai ir konsensusas;
Būtent šis gana originalus pragmatiškumo ir principų derinys įgalina Sąjungą įveikti rimtas krizes ir kliūtis, išlaikyti identitetą, susitelkimą ir toliau siekti užsibrėžtų tikslų.

Didžiausi Sąjungos laimėjimai yra šie:
Pirma. Po šimtmečius trukusių ginkluotų konfliktų ji užtikrino ilgalaikę taiką
Antra. Ji siekia savo tikslų demokratinių susitarimų pagrindu, nėra tas lydymo katilas, kuriame išnyksta bet koks tautinis ar vietini identitetas.
Įvairovė ir pagarba kultūriniam savitumui yra esminiai ES bruožai. Kiekvienas oficialus dokumentas turi būti išverstas į devynias oficialias kalbas, mažumų kalbos ir kultūros yra visokeriopai palaikomos ir skatinamos.
Europos Sąjunga – tai daug daugiau nei biurokratija, sviesto kalnai ir milžiniškos išlaidos. Tai visų pirmą tai jau išbandytas taikos garantas. Ir jau vien dėl šios priežasties Sąjungos vertė Europos žmonėms yra neįkainojama.

LITERATŪRA:
 G.Vitkus, R. Totoraitis “Europos integracijos pamokos” Kaunas,1999m.
 Dr. Klausas Dyteris Borchartas “Europos integracija, Europos Sąjungos susidarymas ir plėtimas” Liuksemburgas, Europos Bendrijų Oficialiųjų leidinių biuras, 1995m.
 “Europos Sąjunga” Liuksemburgas, Europos Bendrijų Oficialiųjų leidinių biuras, 1994m.
 Paskalis Fontenas “ Dešimt Europos pamokų” Kaišiadorys, Lietuva, 1992m.

Leave a Comment