TURINYS
ĮVADAS 31. Rinkimų sistema 42. Partijos samprata 53. Partinės sistemos 9IŠVADOS 15LITERATŪRA 16ĮVADASBesivystant žmogui visuomeneje nuolat sudetingėja socialiniai rysiai, keiciasi tarptautine sitaucija, vadinasi, keiciasi zmogus. Atsiranda objektyvi butinybe visuomenei adaptuotis naujoje situacijoje ir uztikrinti visuomenes stabiluma. Sia misija atlieka politine sistema. 1950 m. Cikagos mokyklos politologai ( Istonas, Almondas, Doicas) sukure politinių sistemų modelius. Visi atstovai teige, kad politine sistema yra ne valdzios, ne politiniu institutu žaismas ir funkcionavimas, o yra ekonomines visuomenes visuma organizuoja pagal ekonominius desnius, o politine sistema tai racionali sistema. Jie teige, kad politine sistema yra tiksline, ji kuriama tikslineje vadavaujantis tam tikromis idejomis, ziniomis, teorijomis ir veikia ne pagal ekonomines visuomenes funkcionavimo desnius. Politinis gyvenimas ir politinės sistemos organizavimas tai stichiniai ir netvarkomi procesai, o politine sistemos tikslas – valdzios palaikymas visuomeneje. Cikagos plitologai pasiule politinę sistemą nagrineti kaip atskira savarankiska visuomenes visuma. Jie pirma karta pareiske, kad politika turi sistemini charakteri. Partine sistema – salyje veikianciu partiju saranga. Partijos ir partine sistema – savo prigimtimi skirtingi tyrimo objektai, nes partijos yra strukturos, o partines sistemos – ju sarangos, veikiancios atskirose salyse pagal atitinkamus saveikų modelius.
Darbo tikslas: apibūdinti partines sistemas.Darbo uždaviniai:1. aptarti rinkimų sistemą;2. pateikti partijos sampratą;3. aprašyti partinių sistemų klasifikavimą;Darbo metodai: Interneto puslapių ir literatūros analizė.1. Rinkimų sistemaRinkimai į atstovaujamos (įstatymų leidybos) valdžios organus laikomi vienu svarbiausiu režimo legitimacijos instrumentu ir būtina demokratinės politinės sistemos funkcionavimo sąlyga. Gyventojų dalyvavimas rinkimuose visose šalyse vertinamas kaip egzistuojančios sistemos ir valstybės pripažinimas ir visuotinės paramos išraiška, todėl net autoritariniai režimai teikia rinkimams labai svarbią reikšme. Demokratinių režimų sąlygomis rinkimai yra svarbiausias gyventojų valios išreiškimo mechanizmas ir kartu jų dalyvavimas valdyme, renkant savo atstovus į legislatyvinius organus, o prezidentinėse respublikose – taip pat ir vykdomosios valdžios (vyriausybės) ir valstybės vadovą (mišriose respublikose daugiau apsiribojama pastarąja prezidento funkcija). Šalia parlamentų ir prezidento federacinėse valstybėse dar renkamos provincijų (valstijų, žemių, kantonų) legislatyvos, daugumoje šalių taip pat administracinių teritorinių vienetų bei minėtų savivaldybės, kai kuriose valstybėse taip pat tam tikros pareigūnų kategorijos (teisėjai, prisiekusieji, šerifai ir pan.).
Autoritarinių režimų sąlygomis rinkimai dažnai yra tik formalumas: rinkėjai neturi pasirinkimo, privalėdami balsuoti tik už valdančiosios partijos pasiūlytus kandidatus, nėra jokios balsų skaičiavimo kontrolės. Rinkimus galima laikyti laisvais ir demokratiškais, jeigu paisoma žemiau išvardintų pagrindinių principų:1) Visuotinė rinkiminė teisė: visi suaugę piliečiai nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties, rasinių ir etninių ypatybių ir politinių įsitikinimų turi teisę balsuoti ir būti išrinktais. Šiai sąlygai neprieštarauja ta aplinkybė, kad rinkėjams keliami kai kurie reikalavimai: jie turi būti tam tikro amžiaus, būti šalies piliečiais, būti psichiškai sveiki, daugelyje šalių taip pat reikalaujama, kad jie turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą. Šie minimalūs reikalavimai yra naujas reiškinys, nes visuotinės rinkiminės teisės įsigalėjimas buvo ilgas procesas. Daug amžių rinkimuose galėjo dalyvauti tik aukštesnieji luomai, beveik visur buvo griežtas turto cenzas. 2) Lygi rinkiminė teisė: visų rinkėjų balsai turi vienodą vertę.3) Slaptas balsavimas skirtingai nuo viešo reiškia, kad rinkėjo sprendimas balsuojant yra paslaptis ir nėra jokių būdų išsiaiškinti, kaip balsavo kiekvienas individualus rinkėjas.4) Tiesioginiai rinkimai: rinkėjai tiesiogiai balsuoja už individualius kandidatus į atstovaujamąjį organą arba asmenis, įrašytus į partijų kandidatų sąrašus. 5) Konkurencija dėl rinkėjų balsų ir, atitinkamai, balsuojančiųjų galimybė išreikšti savo preferenciją vienam iš kandidatų.Rinkimai, ypač demokratinėse sistemose, atlieka keletą labai veiksmingų funkcijų:1) jie yra vienas svarbiausių politinės sistemos ir režimo legitimacijos instrumentų, nes dalyvaudami rinkimuose, piliečiai patvirtina savo lojalumą sistemai ir režimui. Autoritariniai režimai dėl šios priežasties siekia užtikrinti maksimalų piliečių dalyvavimą rinkimuose. Rinkimų boikoto atvejų kritiškose situacijose būna demokratinės valstybės: pav., tokie atvejai nereti atskirose Indijos valstijose (Pandžabe, Asame);
2) rinkimai yra vienas iš svarbiausių liaudies suvereniteto išraiškos formų, nes (a) tik šiuo būdu legaliai yra suformuojama valstybinė valdžia ir (b) visais kitais atvejais daugumas piliečių aktyviai nedalyvauja politikoje ir neišreiškia savo valios;3) rinkimai yra politinių partijų gyvybingumo patikrinimas: visiškas pralaimėjimas reiškia, kad partija faktiškai netenka galimybės aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, t.y. kovoje dėl valdžios ir sprendimų priėmimo procese; tokiais atvejais partija arba nutraukia savo politinę veiklą arba yra reformuojama (keičia savo programą, pavadinimą, strategiją ir taktiką).2. Partijos samprataŽodis partija yra lotyniškos kilmės ir reiškia didesnės visumos dalis. Jis reiškė politinių sąjungininkų grupę, išsiskyrusią iš didesnės visumos – senato arba valdančiojo sluoksnio – ir išliekančia visumos dalimi. Taigi šio žodžio atsiradimas ir vartojimas rodė, kad visuomenėje išsiskiria tarpusavyje konkuruojančios politikų grupės. (3). Partija – politinė organizacija, jungianti socialinio sluoksnio ar atitinkamo politinių įsitikinimų narius ir siekianti politinės valdžios, kuri savo programa bei veikla reiškianti to sluoksnio ar politinių įsitikinimų interesus ir idealus. (2)Supaprastinus galima teigti, kad politinė partija yra tam tikros ideologijos žmonių grupė, siekianti paimti valdžią valstybėje.Žinomas vokiečių filosofas ir sociologas M. Vėberis skiria tris politinių partijų vystymosi etapus: pirmajį – aristokratų koterijas, anrtąjį – politinius klubus ir trečiąjį – šiuolaikines masines partijas.Demokratinėse politinėse sistemose politinės partijos yra svarbiausia politinės veiklos organizacinė forma. Nors partijos yra viena įprasčiausių politinių institucijų, tiksliai apibrėžti kas yra partija ne taip paprasta. Terminas kilęs iš lotynų pars – “dalis”, tačiau tai visiškai nieko nepasako apie jos esmę. Yra virš 200 partijos definicijų, kuriose pabrėžiama vienas ar kitas tos institucijos bruožas:1) grupė, turinti bendras ideologines vertybes;
2) specifinio tipo organizacija;
3) aktyviausia tam tikros klasės arba socialinės grupės dalis, išreiškianti jos bendrus interesus;
4) politinio konflikto apraiška ir su juo susietų problemų sprendimo instrumentas.
Tiksliausia laikytina Max’o Weber’io pasiūlyta definicija: partija yra savanoriška naryste grindžiama visuomeninė organizacija, kurios tikslas yra pasiekti valdžios jos vadovams ir sudaryti aktyviems nariams tinkamas dvasines ir materialines sąlygas, siekiant tam tikros materialinės naudos arba asmeninių privilegijų. Beveik tą pąčią mintį kiek paprasčiau ir išsamiau formuluoja Shively “Politinė partija yra valdininkų arba būsimųjų valdininkų grupė, kartu su žymia piliečių grupe sudaranti organizaciją; pagrindinis tos organizacijos tikslas yra užtikrinti funkcionieriams galimybes patekti į valdžią arba išsilaikyti valdžioje”. Politinio pobūdžio grupės atsirado kartu su valdžia, nes kiekvienas, turėjęs valdžią arba pretendavęs į ją, negalėjo apsieiti be šalininkų ar bendraminčių. Tačiau iki pat XIX amžiaus šiuolaikinio tipo partijų nebuvo, egzistavusios politinio pobūdžio grupės veikiau buvo klikos ir elitiniai klubai, o terminai “partija”, “frakcija” (faction), “interesas” buvo vartojami kaip sinonimai.
Pagal savo vietą politinėje sistemoje skiriami keli partijų tipai:
1) Valdančiosios ir opozicinės partijos. Šis skirtumas daugeliu atvejų nėra pastovus, nes demokratinėse šalyse po eilinių rinkimų arba formuojant koalicines vyriausybes jos gali susikeisti vietomis. Toks keitimasis būdingas Vokietijai (krikščionys demokratai ir socialdemokratai), Didžiajai Britanijai (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai), panaši tendencija išryškėja ir Lietuvoje (LDDP ir iš kitos pusės – konservatorių ir krikščionių demokratų aljansas). 2) Legalios ir nelegalios. Legalios partijos turi savo rinkėjus ir viešai kovoja dėl valdžios. Nelegalios veikia pogrindyje, dažniausiai šalyse, kur autoritariniai režimai draudžia opozicinių partijų veiklą. Demokratinėse šalyse paprastai draudžiama veikla partijų, kurios naudoja smurto metodus, kursto religinę, tautinę arba rasinę neapykantą.
3) Parlamentinės ir neparlamentinės. Parlamentinių partija veikla pagrindinai yra dalyvavimas rinkimuose ir valdžios organuose; parlamentuose jų atstovai sudaro frakcijas. Neparlamentinės partijos daugiau naudoja ir kitas politinės kovos formas: propagandistines kampanijas, protesto mitingus, demonstracijas. Kai kurios partijos veikia kaip parlamentinės ir kartu naudojasi neparlamentiniais metodais (ryškiausias pavyzdys – Rusijos Federacijos komunistų pa…rtija); tai iš vienos pusės gali sustiprinti partijos įtaką parlamente, tačiau kartu beveik neišvengiamai iškyla konfliktai tarp jos parlamentinės frakcijos, kuri turi laviruoti valdžios koridoriuose, sudarinėti sandėrius ir tenkintis kompromisais, ir partinės organizacijos, kurios aktyvistai neretai apkaltina partijos atstovus parlamente oportunizmu, partijos programinių ir strateginių tikslų išdavyste.Pagal socialinę sudėtį skirtinos klasinės, etninės (etnoregioninės, tautinės) partijos.
Etninės – integracinės – šis pasidalijimas būdingas multietninėms šalims, kur dalis partijų išreiškia tautinių grupių interesus, o kitos formuojasi ideologinių pagrindu nepriklausomai nuo etnininio principo.
Ideologiniu požiūriu yra keletas skirtingų klasifikacijos variantų:
1) kairieji – centras – dešinieji2) nuosaikios (moderate) – radikalios – ekstremistinėsIspanijoje tarp baskų partijų Baskų nacionalistinė partija yra nuosaiki, ETA – ekstremistinė, pastarajai kategorijai priklauso Spalio Pirmosios Antifašistinės rezistencijos grupė (GRAPO)3) revoliucinės – reformistinės – konservatyvios4) pagal konkrečią ideologinę pakraipą: liberalios, socialdemokratinės, klerikalinės (religinės), komunistinės, fašistinės. Pagal ideologinius kriterijus partijų spektras skirtingose šalyse svyruoja nuo labai riboto (dažniausiai – viena dešinioji ir viena kairioji partija) iki labai margo.
Kadangi beveik visos partijos gali būti klasifikuojamos pagal kiekvieną iš paminėtų ideologinių kriterijų, ideologiniu požiūriu ta pati partija gali būti apibūdinta, pavyzdžiui, kaip centristinė, nuosaiki, reformistinė, socialdemokratinė, kita – kaip dešinioji, radikali, konservatyvi, klerikalinė. Klasifikacijos ideologiniu kriterijumi pernelyg supaprastina ideologinę įvairovę, todėl norint tiksliau įvertinti konkrečios partijos ideologiją būtina žinoti jos programines nuostatas aktualiais skirtingų visuomenės gyvenimo sferų klausimais. Kaip rodo demokratinių partijų programų analizė, bene vienintelis klausimas, randamas visose programose, yra socialinė-ekonominė politika. Palyginus įvairių partijų pozicijas, išryškėja, kad pagrindiniai skirtumai liečia sekančius klausimus:
1) valstybinė arba privati gamybos priemonių nuosavybė;
2) didelis arba mažas valstybės vaidmuo reguliuojant ir planuojant ekonomiką; 3) palaikymas arba opozicija turto perskirstymo neturtingųjų labui;4) valstybinio socialinio saugumo plėtra arba apribojimas.
Pagal organizacinę struktūrą: masinės, kadrinės, visaapimančios.
Masinės partijos (mass parties) susikūrė masinių judėjimų ir organizacijų – dažniausiai darbininkų sąjungų – pagrindu. Todėl joms labiau būdinga ideologinė orientacija (daugumoje atvejų – socialistinė arba socialdemokratinė), kuri tarnauja politinės mobilizacijos pagrindu. Partija siekia pritraukti kaip galima daugiau narių, daug dėmesio skiria darbininkų klasės politiniam švietimui. Nariai yra pagrindinis masinės partijos kapitalas. Jie aktyviai dalyvauja partijos veikloje, moka nario mokesčius, įš kurių sudaromas fondas partinei veiklai: švietimui, renginiams, rinkiminėms kampanijoms. Masinės partijos – tai dažniausiai socialistų, socialdemokratų ir komunistų partijos. Tačiau šiuo klausimu tarp politologų nėra vieningos nuomonės ir daugelis jų priskiria kitas partijas, kurioms būdinga plati masinė bazė arba kolektyvinė narystė (t.y. partijos nariais gali būti ne tik atskiri individai, bet ir įvairūs susivienijimai, organizacijos, darbo kolektyvai ir kitokios grupės).Kadrinės partijos (cadre parties) yra pagrįstos kita koncepcija. Jos vertina ne narių kiekybę, o kokybę. Jos dažniausiai vienija autoritetingus žmones, verslininkus, bankininkus, įvairių sferų elito narius, galinčius padaryti įtaką rinkėjams arba paremti partiją finansiškai, taip pat rinkiminės kampanijos ekspertus. Narystė grynai asmeninis reikalas, organizacija – amorfiška: nėra statutų, narių bilietų, priėmimo į partiją procedūros, fiksuotų nario mokesčių, reguliari…ų susirinkimų, nuolatinės veiklos, dažniausiai taip pat ir oficialios programos. Tokių partijų sponsoriais yra stambios monopolijos, verslininkai, kiti turtingi žmonės, svarbią reikšmę joms turi strateginiai ryšiai su įvairių sferų elitais, ypač biurokratija, o kai kuriose šalyse taip pat aukštaisiais kariškiais. Visaapimančios partijos (catch-all parties) turi masinių ir kadrinių partijų ypatybių ir ne visi politologai skaito, kad jas galima skaityti trečiuoju partijų tipu. Britanijos Darbo partija (Labour party), įsteigta 1900 m., vienija tik kolektyvinius narius – profesines sąjungas, todėl nors profsąjungų nariai moka mokesčius ir yra narių sąrašai, individualus leiboristas partijai niekuo neįsipareigoja.
Prie šio tipo artėja daugelis kitų masinių ir kadrinių partijų. Plečiant valstybinio partijų finansavimo praktiką (ypač rinkiminių kampanijų metu), nepaprastai išaugus galimybėms tiesiai kreiptis į rinkėjus per žiniasklaidą, nario mokesčiai ir individuali parama, galinga organizacinė struktūra dabar anaiptol ne tokie svarbūs, kaip tai buvo iki XX amžiaus vidurio. Išimtis šios tendencijos yra tos masinės partijos, kurios tradiciškai turi plačią ir stabilią socialinę bazę, užtikrinančią joms tvirtą daugumą parlamente (pav., Norvegijos ir Švedijos socialdemokratai).Religinės partijos dabar daugiau būdingos kai kurioms musulmonų šalims. Europoje tikslingiau kalbėti apie religinės pakraipos, dažniausiai krikščionių demokratų partijas, būdingas kai kurioms katalikiškoms šalims. Šis reiškinys yra susijęs su bažnyčios ir valstybės santykių istorija. Bažnyčia visose Europos šalyse, kaip jau buvo atžymėta antrajame skyriuje, pretendavo į dvasinę valdžią, o kartu ir teisę kontroliuoti švietimą bei mokslą. Protestantiškose ir stačiatikių šalyse nacionalinė bažnyčia faktiškai tapo pavaldi valstybei ir nesipriešino šiai kontrolei, juolab kad valstybė palaikė protestantų siekimą įvesti privalomą pradinį mokslą (dar XVII amžiuje) gimtąja kalba. Katalikiškose šalyse liberalų ir radikalų privalomo pasaulietiško švietimo koncepcija (įkvėpta 1789 m. Prancūzijos revoliucijos) sukėlė aštrius konfliktus visuomenėje ir paruošė dirvą krikščioniškų partijų atsiradimui, kurios formavosi beveik identiškais keliais, kaip ir socialdemokratinių partijos. Net aktyviau negu pastarosios, krikščionių demokratų partijos steigė savo institucijas: mokyklas, jaunimo organizacijas, profesines sąjungas, sporto klubus, laikraščius, žurnalus, vėliau net radijo ir TV stotis.Partijų formavimasis paspartėjo XIX amžiaus antroje pusėje (Amerikoje – nuo pirmojo dešimtmečio), ypač vykstant revoliucijoms, kada susikūrė daugumas klasinių partijų: buržuazinių, dvarininkijos, darbininkų, ir kt. 1867 m. Anglijoje reformų arba liberalų asociacijos, susikūrusios prieš keletą dešimtmečių, susiorganizavo kaip partijos šiuolaikine termino prasme.Partijų vaidmuo labai sustiprėjo industrinėse visuomenėse ir mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis. Informacinėje visuomenėje partijų likimas kol kas neaiškus. Kai kurių politologų nuomone, galima kalbėti apie partijų sunykimo tendenciją ir jų transformaciją į politines organizacijas.3. Partinės sistemosPartinė sistema (party system) yra visuomenės politinės sistemos dalis arba subsistema, apimanti visas veikiančias šalyje partijas ir jų tarpusavio santykius. Skiriasi PS partijų skaičiumi ir kokybiniais požymiais. Partijų tarpusavio santykiai priklauso nuo politinės sistemos esmės, ypač nuo politinio režimo. Kartu PS yra vienas iš požymių, apibūdinančių politinį režimą.Antisisteminės (tiek elitinės, tiek masinės) ir subsisteminės grupės ir partijos boikotuoja arba yra indiferentiškos politinei sistemai. Demokratinės partinės valdžios sfera apsiriboja valdančiosiomis ir opozicinėmis partijomis, todėl jos efektyvumas priklauso nuo to, kokią pirmaidės dalį užima ši sfera. Anglijos ir Švedijos partinėse politinėse sistemos ji beveik sutampa su piramide, kai kuriose kitose sistemose ji užima labai mažą jos dalį. Proporcija nėra pastovi: izoliacionistinės ir antisisteminės grupės dažnai integruojamis į valdžios struktūrą, iš kitos pusės, opozicijos sistemai (antisisteminės partijos ir grupės) ir indiferentiškumo (subsisteminės grupės) striprėjimas gali labai sumažinti demokratinės politikos lauką. Antisisteminės partijos gali tikslingai siekti jos diskreditacijos ir anti- bei subsisteminių grupių stiprėjimo. Tai buvo būdinga komunistų taktika daugelyje šaliųKaip ir partijas, partines sistemas galima klasifikuoti, panaudojant įvairius kriterijus. Tačiau daugumoje šalių yra toli gražu ne visų ideologinių pakraipų ir skirtingų tipų partijų. Jungtinėse Amerikos Valstijose atstovaujamos valdžios principai buvo įgyvendinti anksčiau, negu susiformavo darbininkų klasė, todėl ten nesusikūrė socialdemokratinė partija. Daugelyje išsivysčiusių šalių (Anglijoje, Skandinavijos šalyse, Šveicarijoje ir kitose) nebūdingos radikalios ir ekstremistinės partijos. Todėl partinių sistemų tipologija paprastai remiasi partijų skaičiumi, nors ir šis kriterijas dažnai yra labai reliatyvus, nes ne visada aišku, kiek partijų galima priskaičiuoti. Vienas iš galimų būdų yra skaičiuoti visas pasiskelbusias arba įregistruotas partijas, kitas – tik tas partijas, kurios turi platesnę rinkėjų paramą. Pirmuoju atveju į sąrašą patektų ne tik didžiausios masinės partijos, bet ir mikroskopinės partijomis pasiskelbusios grupės. Antruoju atveju rezultatas labai priklausys nuo procentinio “slenksčio”: pavyzdžiui, virš 5% balsų gali surinkti tik 3-4 partijos, o į 3% barjerą įveikusių sąrašą gali patekti keliskart daugiau partijų. Vienpartinėse sistemose yra tik viena partija, kitų legali veikla yra uždrausta. Praktiškai partija susilieja su valstybinės valdžios struktūromis, tampa jų dalimi. Tokia sistema buvo būdinga Italijai 1924-1945 m., Vokietijai 1933-1945 m., Ispanijai 1939-1975 m., Portugalijai Sovietų Sąjungai, kitoms “socialistinėms” šalims, dabar ji išlieka Kinijoje, Kuboje, Afganistane, Irane, kai kuriose kitose Azijos ir Afrikos šalyse. Būdingos vienpartinės sistemos totalitariniams ir autoritariniams režimams. Tačiau negalima nepažymėti, kad neretai vienpartinės sistemos buvo ir lieka gana efektyviu instrumentu, siekiant įveikti įvairių visuomenės grupių susipriešinimą, gresiančią pilietinių karu fragmentaciją.Daugiapartinės sistemos su dominuojančia partija dažnai susiformuoja, jei ilgą laiką (bent keletą dešimtmečių) tęsiasi tautinio išsilaisvinimo judėjimas, kuris beveik visada yra plati koalicija politinių jėgų, siekiančių nepriklausomybės. Jeigu judėjimas gali vykti legaliai, naudojantis konstituciniais metodais, kaip tai ypač buvo būdinga Didžiosios Britanijos kolonijoms, judėjimas sukuria tvirtą organizacinę struktūra, įgyja plačią masinę bazę ir susiformuoja kaip masinė partija. Ryškus pavyzdys – Indijos nacionalinis kongresas (INC), įkurtas dar 1885 m. ir po nepriklausomybės atkūrimo (1947 m.) be pertraukos 30 metų buvęs valdančiąja partija. Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo iki pat pastarųjų metų panašiai dominavo Liberalinė demokratų partija. Daugiapartinės sistemos su dominuojančia partija nėra išimtinis reiškinys demokratinėse šaly…se, tačiau jos nėra labai patvarios: iš dominuojančios partijos anksčiau ar vėliau išeina atskiros grupės kurios sudaro savarankiškas partijas, pamažu sustiprėja opozicijos įtaka ir galiausiai susiformuoja vienoks ar kitoks daugiapartinės sistemos variantas. Taip atsitiko Indijoje (pirmas INC skilimas įvyko 1969 m.), tam tikrų paralelių galima rasti dešimto dešimtmečio pradžioje Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Baltijos valstybėse.Formaliai šiam partinės sistemos tipui yra artima sistema su hegemoniška partija, tačiau esminis skirtumas yra tai, kad kitų partijų veikla ir socialinė bazė yra griežtai apribojamos. Šios partijos negali konkuruoti su hegemoniška valdančiąja partija ir nesudaro jai rimtos opozicijos. Tokios sistemos būdingos Kinijai, Sirijai, Turkmenistanui, Uzbekistanui, netolimoje praeityje – Rytų Vokietijai ir kai kurioms kitoms “socialistinėms” šalims.Klasikiniai dvipartinių sistemų (arba bipartismo) pavyzdžiai yra JAV (Respublikonų ir Demokratų partijos) ir Didžioji Britanija (konservatoriai ir leiboristai). Šiose sistemose dviem partijoms kartu atitenka 90-99% rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų balsų; balsų skirtumas tarp laimėjusios rinkimus partijos ir pralaimėjusios dažniausiai sudaro tik 1% ir beveik niekada neviršija 3% . Stabilumu jos toli pranoksta kitus partinių sistemų modelius ir todėl bene dauguma politologų (pirmiausia amerikiečių) skaito bipartinę sistemą optimaliausiu partinės sistemos modeliu.(6).Daugiau paplitusi modifikuota dvipartinė sistema (neretai vadinama 2 1/2 arba 2+1): dvi pagrindinės, maždaug vienodo pajėgumo partijos gauna rinkimuose 75-90% dalyvaujančių rinkėjų balsų (skirtumas tarp dviejų stambiausių partijų gali svyruoti nuo 7-8% iki keliolikos procentų), tačiau abiem trūksta bent kelių ar keliolikos vietų, kad būtų galima sudaryti vienpartinę vyriausybę. Todėl jos priverstos blokuotis su trečiąja, žymiai silpnesne partija. Vokietijoje iki susivienijimo tokia trečiąja jėga buvo Laisvųjų demokratų partija. Panaši sistema būdinga Kanadai, Austrijai, Australijai. Tačiau sistemos “2 1/2” nėra itin pastovios ir dažniausiai tampa daugiapartinėmis. Taip įvyko ir Vokietijoje, kur pamažu sustiprėjo Žaliųjų partijos įtaka ir į sistemą įsijungė Demokratinio socializmo partija – buvę Rytų Vokietijos komunistai.Moderuotose daugiapartinėse sistemose yra paprastai trys-keturios maždaug vienodo pajėgumo partijos, neretai šalia jų veikia iki keliolikos smulkesnių. Galimi du variantai: arba visos pagrindinės partijos siekia dalyvauti koalicinėje vyriausybėje (Nyderlandai, Belgija, Šveicarija, Danija), arba grupuojasi į stambesnius kairiųjų, dešiniųjų, neretai dar į centristų blokus. Pastarojo subtipo sistemos dabar ypač būdingos pokomunistinėms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai. Istorinė patirtis rodo, kad efektyvumo ir stabilumo bent atžvilgiu minėtose Europos šalyse tokios sistemos niekuo nenusileidžia bipartinėms (JAV ir Anglijos) sistemoms. Tačiau nesant tvirtų koalicinės politikos ir kompromisų siekimo tradicijos, sistema yra potencialiai nestabili. Partijoms, ypač jei jų lyderiai turi didelių politinių ambicijų, dažnai nelengva susitarti dėl koalicijos sudarymo sąlygų, nes mažesnieji koalicijos partneriai gali pareikalauti prestižingų postų vyriausybėje, gali laikytis gana nepriklausomai nuo ministro pirmininko. Galiausiai, nereti atvejai, kada tenka suformuoti mažumos vyriausybę, kuri gali išsilaikyti tik tokiu atveju ir tik tol, kol ją palaiko bent dalis opozicijos. Tokios situacijos pastaraisias metais ne kartą buvo susidariusios Indijoje, po 1998 m. spalio mėnesio parlamentinių rinkimų Latvijoje koalicija, kurią sudarė partijos “Latvijos kelias”, partijos “Tėvynei ir laisvei” ir Judėjimo už Latvijos nacionalinę nepriklausomybę susivienijimas bei Naujoji partija, turi seime tik 46 vietas iš 100.Kraštinis daugiapartinės sistemos variantas yra atomizuota, arba fragmentuota partinė sistema, kuriai būdinga keliasdešimt (kai kada virš šimto) smulkių partijų, tarp jų ir antisisteminės, t.y…. nepripažįstančios esamos politinės sistemos. Partijoms būdingos priešiškos ideologijos ir dvipusė, nuolat konfrontuojanti tarpusavyje ir neatsakinga opozicija – iš kairės ir iš dešinės. Viena ar kelios partijos, užimančios centristinę poziciją, sudaro vyriausybę. Kraštinės partijos vyriausybės formavime paprastai nedalyvauja. Daugumos partijų vienintelė egzistavimo priežastis yra politinio veikėjo noras turėti savo partiją. Tokia sistema būdinga Bolivijai, su tam tikromis išlygomis – Gruzijai, Rusijai (1998 m. – 5000 partijų. Maurice Duverger (1954/1990: 290) pagrįstai tvirtino, kad gausybė partijų, daugelis kurių egzistuoja neilgai, tikslingiau skaityti daugiapartiškumo nebuvimu, “partijų priešistorine era”, tokią situaciją jis skaitė būdinga daugeliui tapukario Centrinės Europos, naujoms Afrikos, Artimųjų Rytų ir Lotynų Amerikos šalių.Stabilų daugiapartinių sistemų funkcionavimą sąlygoja nacionaliniai, socialiniai, istoriniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti faktoriai. Nemažą reikšmę turi ir rinkiminės sistemos ypatybės.Jau buvo kalbėta, kad pagrindinė ir būtina normalaus politinės, tame tarpe ir partinės sistemos, sąlyga yra tai, kad visos politinės partijos pripažintų egzistuojančią sistemą ir prisilaikytų priimtų šalyje politinės elgsenos normų. Įvairios ekstremistinės arba revoliucinės (kitaip tariant, antisisteminės) partijos, ypač jei jas palaiko kokia nors stambesnė socialinė grupė, religinė ar etninė mažuma, neišvengiamai destabilizuoja padėtį ir gali priversti valdžią imtis veiksmų, apribojančių partijų veiklą. Demokratinės sistemos, įkurtos daugelyje buvusių kolonijų, žlugo pirmiausia todėl, kad konkuruojančios partijos prisilaikė visai nesuderinamų požiūrių, neprisilaikė bendrų žaidymo taisyklių, o daugelis dar nepripažino režimo ir net valstybės legitimumo. Autoritarinis režimas, kuri daugumoje atvejų įvedė kariškiai, buvo vienintelė reali išeitis iš chaoso.Demokratiniams režimams yra būdingos partijos, kurios veikia prisilaikydamos tradicinio europinio parlamentarizmo normų ir principų. Valdo paprastai partija (arba jų blokas), nugalėjusi rinkimuose, jai oponuoja opozicinės, tačiau ne priešiškai nusistačiusios partijos. Vykdomas teisinis partijų veiklos reguliavimas, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių (bet ne Didžiosios Britanijos ir JAV) konstitucijose apibrėžtos partijų funkcijos ir veiklos sąlygos. Autoritarinių ir totalitarinių režimų sąlygomis PS tampa režimo paramos instrumentu, o dominuojanti partija iš esmės susilieja su valstybe. Partinės sistemos keičiasi. Per pastaruosius 10 metų daugumoje postkomunistinių valstybių vietoje vienpartinių susiformavo daugiapartinės sistemos. Afrikoje 1964-1989 metais 38 šalyse įsitvirtino vienpartinės ir 20 šalių – bepartinės sistemos, tačiau vėliau dauguma (34) vienpartinės sistemos persiformavo į daugiapartines.Šalyse su tvirtesnėmis demokratijos tradicijomis taip pat yra “antisisteminių” partijų ir grupių, tačiau jos užima marginalinę padėtį, neturi plačios paramos ir todėl separatistinės partijos Didžiojoje Britanijoje (Sinn Fein), Ispanijoje (baskų ETA), Indijoje (Nacionalinis mizo frontas, Nacionalinė naga taryba) , sikhų Dal khalsa, musulmonų partijos Kašmyre) negali padaryti tokio destruktyvinio efekto.Daugiapartinių sistemų (kartu ir visos politinės sistemos) stabilumas labai priklauso nuo partijų etninių ir regioninių sąsajų. Jeigu dominuojančių bei kitų reikšmingesnių partijų bazė yra teritorinė ir ypač etnoregioninė, tai neišvengiamai stiprina (etno) regioninę politinę diferenciaciją, o perspektyvoje net fragmentaciją. Tarp demokratinių valstybių tokios tendencijos būdingos šalims, kuriose veikia įtakingos etnoregioninės partijos: Belgijai, Kanadai, Indijai, iš dalies Ispanijai. Visose šiose šalyse problema buvo sprendžiama, decentralizuojant valdymą arba panaudojant federacinės sandaros principus, tačiau tai, kaip rodo Kanados ir kai kurių Indijos valstijų (Pandžabo, Kašmyro, Nagalendo, Mizoramo) pavyzdžiai, nebūtinai užtikrina išcentr…inių tendencijų susilpnėjimą. Daugiapartinė sistema nesudaro teritorinės dezintegracijos pavojaus tuo atveju, jeigu skirtingų partijų socialinė bazė proporcingai aipma visą šalies teritoriją.Kita svarbi partinės sistemos efektyvumo prielaida yra visuomenės struktūra. Išsivysčiusiose šalyse didžiausią gyventojų sluoksnį sudaro vidutinė klasė. Siekdamos maksimalaus rinkėjų skaičiaus paramos, visos stambesnės partijos turi orientuotis į šią klasę ir todėl klasinės partijos (pav., kairieji ir dešinieji Europoje, demokratai ir respublikonai JAV) tampa visaliaudinėmis, ideologiniai skirtumai tarp jų labai sumažėja. Lemiamą reikšmę gali turėti ir mažumų parama, ir partijos negali neatsižvelgti. Išdavoje visose didesnėse partijose atsiranda frakcijos, kurias su tam tikromis išlygomis galima pavadinti kairiosiomis, dešiniosiomis ir centristinėmis. Todėl ideologiniai ir programiniai skirtumai tarp dabartinių masinių partijų žymiai sumažėjo, kai kurių politologų nuomone artėja prie nulio, daugiau būdingas tampa bendras bruožas – pragmatizmas, o ne ideologija. Galiausiai, vietinės partijų organizacijos turi išreikšti ir savi regionų interesus, o tai reiškia, kad didžiosios partijos turi būti decentralizuotos. Jungtinėse Amerikos Valstijose politologai kartais juokauja, kad šalyje veikia 51 Respublikonų ir tiek pat Demokratų partijų. Dėl šių visų priežasčių savo požiūriais ir nuostatomis kokios nors frakcijos ar vietinės organizacijos nariai yra artimesni konkuruojančios partijos analogiškai frakcijai arba organizacijai, negu kitoms savo partijos frakcijoms. Vidinė partijų diferenciacija ir bendras partijų suartėjimas turi svarbių pasekmių sistemos funkcionavimui. Kiekvienai partijai tenka ieškoti kompromisų tarp skirtingų frakcijų savo gretose, kooptuoti jų atstovus į partijos vadovybės ir, jei partija tampa valdančiąja, vyriausybės sudėtį. Formaliai vienpartinė vyriausybė realiai nedaug skiriasi nuo koalicinės. Kita labai reikšmingas šio proceso rezultatas yra tai, kad valdančiųjų partijų kaita neturi dramatiškų pasekmių nei visuomenei, nei jos politinei sistemai. Dvipartinėse sistemose (JAV, D.Britanijoje, su išlygomis taip pat Vokietijoje) čia svarbų vaidmenį vaidina moderuotas abiejų partijų pobūdis, daugiapartinėse sistemose – koalicinių vyriausybių tradicija. Atitinkamai pasikeitė ir rinkėjų elgsena. Senoms demokratijoms (JAV, Anglija) būdinga, kad rinkimuose nemaža rinkėjų dalis visai nebalsuoja. Tapusios visaapimančiomis, partijos netenka savo pastovaus elektorato – Vakarų Europoje ši tendencija (aiškiai susieta ir su klasinių skirtumų mažėjimu) išryškėjo nuo septintojo dešimtmečio pabaigos. Be to, susiformavo taip vadinamas negatyvaus balsavimo fenomenas: rinkėjai balsuoja už konkretų kandidatą vien todėl, kad neduoti laimėti jo varžovui. Kaip parodė viešosios nuomonės apklausa, 1980 m. prezidentiniuose rinkimuose JAV beveik pusė, atidavusių savo balsus už Reagan’ą iš tikrųjų norėjo tik atsikratyti Jimmy Carter’io. (Beje, negatyvaus balsavimo fenomenas būdingas ir pokomunistinėms šalims. Rusijoje Boris Jelcin laimėjo 1996 m. rinkimus vien todėl, kad daugumai rinkėjų komunistas Ziuganov buvo dar mažiau priimtinas). (5)….IŠVADOSRinkimai politineje sistemoje yra tarsi indikatorius nusakantis valstybes valdymo forma, piliečių padetį ir politinių partijų buklę. Tai tarsi barjeras atsijojantis partijas ir sprendžiantis kokios dalys sudarys politine sistemą ir kas dalyvaus valdžios dalybose.Politinės partijos yra svarbiausia politinės veiklos organizacinė forma. Kiekvienos partijos galutinis tikslas – gauti kuo daugiau valdzios. Šiuolaikines partijas sunku priskirti grieztai ideologijai, nes jos yra lansčios ir jautriai reaguoja į rinkejus. Partinės sistemos atspindi santvarką valstybėse. Demokratiniams režimams yra būdingos partijos, kurios veikia prisilaikydamos tradicinio europinio parlamentarizmo normų ir principų. Stabilų daugiapartinių sistemų funkcionavimą sąlygoja nacionaliniai, socialiniai, istoriniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti faktoriai. Kaip ir partijas, klasifikuosti partines sitemas galima įvairiais aspektais, tačiau dauguma autorių teigia, kad bet kuris klasifikavimas yra gana realityvus.LITERATŪRA1. Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai, 2001,Vilnius; 2. Junevičius A. Politikos mokslų metmenys, Vilnius, 1994;3. Jakniūnaitė D. Mokslo darbai 32, Politologija 2003; 4. Šiuolaikinė valstybė. – Kaunas, 1999;5. http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=2581;6. http://www.civitas.lt/files/Partijos_Lietuvoje.pdf.