NATO; ESPT

NATO – tai Šiaurės Amerikos ir Europos šalių bendros gynybos organizacija, siekianti užtikrinti savo narių saugumą ir stabilumą. Tačiau NATO nėra vien tik karinė organizacija. NATO taip pat sukūrė aktyvaus bendradarbiavimo tarp valstybių narių mechanizmą, kuris visų pirma yra politinio pobūdžio, skatinantis bendrą gynybos planavimą, konsultacijas krizių valdymo, ekonomikos, mokslo, aplinkos apsaugos bei kitose srityse. Karinių operacijų metu NATO veiksmai pagrįsti visų valstybių narių susitarimu. Toks principas visiškai išsaugo valstybių suverenitetą ir politinę nepriklausomybę. NATO, kaip gynybinio aljanso, veikimo pagrindą sudaro 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis: “Šalys susitaria, kad ginkluotas puolimas prieš vieną ar daugiau iš jų bus laikomas puolimu prieš visas; todėl šalys sutaria, kad <…> kiekviena iš jų, pasinaudodama individualios ar kolektyvinės gynybos teise, pagal Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnį padės puolamajai šaliai <…>, įskaitant ir ginkluotos jėgos panaudojimą tam, kad būtų išsaugotas saugumas Šiaurės Atlanto regione<…>. Tokios priemonės nutraukiamos, kai Saugumo Taryba imasi būtinų priemonių tam, kad būtų atkurta ir palaikoma tarptautinė taika ir saugumas.” Būtent 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis padaro organizaciją tokią patrauklią, ypač mažesnėms valstybėms, nesugebančioms apsiginti nuo išorės priešo vien tik savo pajėgomis. Aljanso šalių karinių pajėgų sujungimas ir įsipareigojimas ateiti į pagalbą nelaimės atveju gerokai padidina kiekvienos NATO narės saugumą ir stabilumą.

NATO ISTORIJA Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Europai iškilo nauja Sovietų Sąjungos grėsmė. Dar prieš karą Sovietų Sąjunga aneksavo Baltijos šalis, dalį Suomijos, Lenkijos, Rumunijos ir Čekijos – iš viso 23 mln. žmonių. Okupuotuose kraštuose buvo įvestas totalitarinis režimas, prasidėjo žmonių trėmimai. Pokarinė Sovietų Sąjungos grėsmė buvo dar didesnė: nusilpusi ir karo nuniokota Europa vien tik savo jėgomis nebegalėjo pasipriešinti Maskvai. Raudonosios armijos, o vėliau ir komunistinės ideologijos skverbimasis į Vakarus vertė demokratines Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos valstybes susivienyti. Tik susivienijusios į gynybinę organizaciją ir tik veikdamos kartu Vakarų demokratijos galėjo įgyvendinti atgrasymo ir apsisaugojimo nuo Sovietų Sąjungos užpuolimo politiką. Todėl 1949 m. balandžio 4 d. buvo pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis, kuria buvo sukurtas Vakarų valstybių gynybinis aljansas NATO. Sutartį pasirašė: Belgija, Danija, Islandija, Italija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Karalystė, Kanada, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija. 1952 m. prie Aljanso prisijungė Graikija ir Turkija, 1955 m. – Vokietijos Federacinė Respublika, 1982 m. – Ispanija, 1999 m.- Lenkija, Čekija, Vengrija. Per daugiau kaip pusę amžiaus užsitęsusį Šaltąjį karą NATO, kaip blokas, niekuomet nekariavo. Nėra abejonių, kad Šaltojo karo metu NATO atliko savo vaidmenį – garantavo Europos saugumą, socialinės ir politinės Vakarų Europos padėties stabilumą – ir taip prisidėjo prie Vakarų Europos gerovės kūrimo.

NAUJASIS NATO po 1989 m. Naujojo NATO atsakas į iššūkius: saugumo euroatlantinėje erdvėje stiprinimas per partnerystę bei per Aljanso plėtimąsi

Nauja aplinka – naujos grėsmės Berlyno sienos griuvimas simbolizavo autoritarinių komunistinių režimų žlugimą visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Tačiau atsiranda kitokio pobūdžio, ne mažiau pavojingos grėsmės, kylančios ne veikiant vienoms valstybėms prieš kitas, bet dažniausiai atsirandančios nepriklausomai nuo valstybių politikos. Šios naujos grėsmės apima: vidinį šalių nestabilumą, ekologines ir ekonomines grėsmes, branduolinio, cheminio ir bakteriologinio ginklo bei narkotinių medžiagų platinimą, nelegalią migraciją, tarptautinį terorizmą, etninius konfliktus, nusikaltimus žmonijai ir t.t. Kovodamos su šiomis naujomis grėsmėmis valstybės siekia užtikrinti tiek savo nacionalinį, tiek tarptautinį saugumą. Aljansas, Šaltojo karo metu buvęs atgrasymo prieš Sovietinio bloko puolimą priemone, šiandieną pamažu tampa regioninio stabilumo garantu. Taigi, NATO buvo viena iš organizacijų, kuri ėmėsi atsakomybės, kovojant su šiomis naujomis grėsmėmis; NATO buvo vienintelė organizacija, galinti efektyviai ir adekvačiai reaguoti į naująsias grėsmes. Tačiau pirmiausia reikėjo, kad pasikeistų pati NATO.

NATO keitimasis Nors NATO ir keičiasi, Aljanso pagrindinis uždavinys lieka kolektyvinė gynyba. 1991 m. NATO priėmė naują strategijos koncepciją, kuri išplėtė saugumo supratimą. Naujoji saugumo samprata yra pagrįsta dialogu ir bendradarbiavimu, kartu siekiant išlaikyti bendros gynybos pajėgumus. Ši samprata taip pat apima bendrus taikos, stabilumo ir ekonominio vystymosi siekius, karinių pajėgų sumažinimą ir jų restruktūrizavimą. Neatskiriama šios strategijos dalimi tapo buvusių komunistinių valstybių laipsniškas integravimas į Vakarų struktūras, pirmiausia į 1991 m. įkurtą Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybą (NACC), kuri 1997 m. pakeista į Euroatlanto partnerystės tarybą (EAPC). Bendradarbiavimas taip pat vyksta ir pagal 1994 m. įkurtą Partnerystės taikos labui (PTL) programą.

NATO taip pat nusprendė sumažinti savo karines pajėgas (30-50%). Aljansas ėmėsi atsakomybės užtikrinti saugumą ir stabilumą ir už NATO teritorijos: Bosnijos ir Hercegovinos bei Kosovo krizės buvo pirmieji naujojo NATO išbandymai. Ypač sudėtinga dilema buvo Kosovo krizė. Serbijos vyriausybės vykdomas etninis valymas Kosovo provincijoje iškėlė klausimą: ar galima, susitarus demokratinėms visuomenėms, sustabdyti etninį valymą ir diktatoriaus savivalę suverenioje valstybėje? Nors NATO ir bandė taikiu būdu užbaigti Kosovo konfliktą (derybos Rambouillet pilyje, Prancūzijoje), bet Serbijos vyriausybė neketino nusileisti. Kad sustabdytų humanitarinę katastrofą ir etninį valymą, 1999 m. kovo mėnesį NATO nusprendė imtis karinių veiksmų. Šiandieną, po karinės operacijos, jau daugiau kaip 1 300 000 pabėgėlių grįžo į savo namus Kosove. NATO pajėgos taip pat padeda civilinei valdžiai atstatyti kraštą ir sukurti sąlygas taikos bei ekonominės gerovės įsigalėjimui Kosove.

NATO siekis užtikrinti saugumą per plėtimąsi 1999 m. Lenkija, Čekija ir Vengrija tapo pilnateisėmis NATO narėmis. 1999 m. Vašingtone NATO patvirtino pasiryžimą tęsti atvirų durų politiką. Buvo priimtas Narystės veiksmų planas, kuris padeda šalims kandidatėms – Albanijai, Bulgarijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai, Rumunijai, buvusios Jugoslavijos Respublikai Makedonijai, Slovėnijai, Slovakijai ir Kroatijai – siekti narystės NATO. 2002 m. lapkričio 21 d. Prahos viršūnių susitikime Aljanso valstybių vadovai pakvietė Bulgariją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Rumuniją, Slovakiją ir Slovėniją pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės. 2003 m. kovo 26 d. pasirašyti pakviestųjų kandidačių prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolai. Jau prasidėjusį protokolų ratifikavimo procesą NATO valstybių parlamentuose bei galiausiai protokolo dėl Lietuvos prisijungimo prie NATO steigiamosios sutarties ratifikavimą Lietuvos Seime tikimasi užbaigti iki 2004 m. gegužės, kai turėtų įvykti kitas Aljanso viršūnių susitikimas. Jame bus paskelbta apie pakviestųjų šalių tapimą visavertėmis NATO narėmis.

Įvadas Po antrojo pasaulinio karo vokiečių tauta buvo perskelta į dvi dalis – Vakarų demokratiją perėmusią Vokietijos Federacinę Respubliką ir prosovietinę Vokietijos Demokratinę Respubliką. VFR įėjo į Šiaurės Atlanto aljansą, o VDR tapo Varšuvos pakto nare. Jos kalbėjo viena kalba, turėjo beveik tokias pat vėliavas, tačiau atsisakė pripažinti viena kitą. Dar daugiau, jos netgi nenorėjo pripažinti, kad kaimynė egzistavo. Tiesa, per metus šių dviejų šalių tarpusavio prekyba siekė 6 milijonus JAV dolerių, tačiau abidvi piešė viena kitos paveikslą juodžiausiomis spalvomis. Tokia padėtis truko beveik ketvirtį amžiaus – iki 1969-ųjų spalio, kai Vokietijos kancleriu – vyriausybės vadovu – buvo išrinktas socialdemokratų partijos vadovas Vilis Brantas (Willy Brandt). Jis pabrėžė, kad tėra viena vokiečių tauta, nors gyvenanti dviejose valstybėse. Šios dvi valstybės turinčios pradėti bendradarbiauti ir kada nors ateityje taikiai susijungti.Vis dėlto V. Brantas, tegu jo politiką ir parėmė kone pusė Vakarų Vokietijos rinkėjų, suprato, kad dviejų valstybių reikalų atskirai išspręsti nepavyks. Jau nuo 1966 m. šis politikas siūlė kompleksinę santykių su Rytais gerinimo programą, vadinamąją “Ostpolitik”. 1970 m. buvo pasirašytos sutartys su Sovietų Sąjunga ir Lenkija, o 1972 m.- su Rytų Vokietija, sureguliuotas Vakarų Berlyno statusas. Po metų abi Vokietijos buvo priimtos į Jungtinių Tautų organizaciją. Dar daugiau, “Ostpolitik” sumažino įtampą Vakarų Europoje ir, pasak jos iniciatoriaus, paskatino 1975-ųjų Helsinkio konferencijos organizavimą. Šiame referate ir apžvelgiamos Vakarų Vokietijos vyriausybės vadovo V. Branto pastangos normalizuoti santykius su Rytais bei jų rezultatai.

1. Vokietija po Halšteino doktrinos 1955-aisiais suformulavusi Halšteino (Hallstein) doktriną, Vakarų Vokietija apribojo veiksmų laisvę Rytuose. VFR skelbėsi de jure esanti vienintelė vieningos valstybės tęsėja ir tvirtino laikysianti de facto egzistuojančios kitos vokiečių valstybės – Rytų Vokietijos pripažinimą nedraugišku aktu. Vis dėlto neutralios ir neprisijungusios šalys, kurioms ir buvo taikomi šie perspėjimai, buvo linkusios pripažinti VDR, o Vakarų Vokietija, savanoriškai atsisakiusi jose turėti diplomatinių atstovų, negalėjo žymiau šio proceso paveikti. Pavyzdžiui, 1957 m. nutraukti diplomatiniai santykiai su Jugoslavija, po šešerių metų – su Kuba. Po K. Adenauerio atsistatydinimo 1963 m. Vokietijos užsienio politika pradėjo keistis, nors oficialiai Halšteino doktrinos neatsisakyta. Atsirado dvi pagrindinės siūlomos santykių su Rytais normalizavimo kryptys. Viena jų teigė, kad permainų reikia siekti laipsniškai; daugiausia dėmesio reikia skirti Rytų Europos valstybėms, nes Sovietų Sąjungos beveik neįmanoma priversti pakoreguoti politikos VFR atžvilgiu. Kitos atstovai manė, kad Varšuvos sutarties šalys yra visiškai priklausomos nuo Maskvos, ir neįmanoma pasiekti gerų santykių su Rytų Europa, jei tam nepritars Maskva. V. Brantas, 1966 m. tapęs “didžiosios koalicijos” – krikščionių demokratų ir socialdemokratų – vicekancleriu ir užsienio reikalų ministru, atrodo, priklausė prie pastarojo požiūrio šalininkų. Bet kuriuo atveju, jis buvo pasiryžęs baigti autarkišką politiką Rytų atžvilgiu. Pirmąkart kaip ministras dalyvaudamas NATO tarybos sesijoje, jis pasakė: “Vokietija tvirtai nusprendė dalyvauti kuriant politiką, skirtą sumažinti įtampą ir tuo pat metu nedarančią žalos saugumui. Mes tai padarysime pagal mūsų interesus ir sąjunginius įsipareigojimus”. Jau kiek anksčiau Vokietija stengėsi gerinti santykius su kai kuriomis Rytų Europos šalimis. 1963-1964 m. buvo atidarytos prekybos atstovybės Varšuvoje, Bucharešte, Budapešte ir Sofijoje. 1967-aisiais prekybos atstovybė įsteigta Prahoje. Tam tikrą santykių su Vakarų Vokietija atšilimą parodė Rytų Vokietija. Praėjus dvejiems metams po Berlyno sienos pastatymo (tuo metu kone vienintelis abiejų Vokietijų kontaktas buvo radijo ir televizijos programos, matomos kaimyninėje šalyje), Rytų Vokietija 1963 m. netikėtai nusprendė leisti Vakarų Berlyno gyventojams aplankyti artimus giminaičius rytinėje miesto dalyje per Kalėdų atostogas ir kitu metu – iš viso triskart per metus. Tiesa, 1967 m. šis leidimas vėl netikėtai buvo atšauktas. Artimiausius penkerius metus vienintelis legalus judėjimas Vakarų kryptimi buvo Rytų Vokietijos pensininkų. Jiems buvo leidžiama aplankyti artimus gimines kartą per metus, ne ilgiau negu 30 dienų. Kadangi pensininkai buvo našta Rytų Vokietijos biudžetui, vyriausybė tikėjosi, kad pensininkai iš VFR negrįš. Deja, dažniausiai jie grįždavo: už pensiją Rytų Vokietijoje buvo galima nusipirkti daugiau negu Vakarų Vokietijoje. Bene vieninteliai VFR piliečiai, kurie galėjo keliauti į Rytų Vokietiją, buvo verslininkai ir kas pusmetį rengiamų Leipcigo prekybos mugių lankytojai. 1966 m. užsienio reikalų ministras Šrioderis (Schröder) daugeliui valstybių, tarp jų – ir Rytų Europos šalims, išsiuntinėjo notas, kur pasiūlė atsisakyti jėgos naudojimo. 1967 m. Vokietija paskelbė negaliojančia 1938 m. Miuncheno sutartį. Kartu pasiūlyta sumažinti Vakarų ir Rytų ginkluotąsias pajėgas abiejose Vokietijose bei pasirašyti sutartis su Sovietų Sąjunga ir kitomis Rytų Europos šalimis dėl jėgos nenaudojimo. V. Brantas, kalbėdamas 1968 m. kovą vykusiame socialdemokratų partijos suvažiavime, pasisakė už Oderio ir Neisės sienos pripažinimą ir gerbimą. Varšuvos pakto šalys parodė susidomėjimą šiomis iniciatyvomis, bet negavo Maskvos leidimo derėtis. Rytų Vokietijos vadovas V. Ulbrichtas (W. Ulbricht) su Varšuva ir Praha sudarė “geležinį trikampį”. Šios trys valstybės laikėsi savo doktrinos: visiški santykiai su jomis įmanomi tik Vakarų Vokietijai pripažinus VDR ir sieną Oderiu ir Neise, sutikus su tuo, kad Miuncheno susitarimas nuo pat pasirašymo buvo negaliojantis, ir atsisakius pretenzijų savo teritorijoje laikyti branduolinį ginklą. Minėtosios Vakarų Vokietijos iniciatyvos vėliau buvo kritikuojamos kaip paskatinusios 1968 m. susidorojimą su “Prahos pavasariu”. Taigi iki pat septintojo dešimtmečio pabaigos santykiai tarp Vakarų Vokietijos ir Rytų Europos šalių bei Sovietų Sąjungos liko gana įtempti, nepaisant bandymų juos normalizuoti. Tai ėmė neatitikti Vakarų Vokietijos interesų, tačiau, atrodo, kol kas tenkino Sovietų Sąjungos interesus. Teigama, kad “jeigu Vakarų vokiečiai nebūtų šitiek ilgai vilkinę sprendimo pakeisti savo Rytų politiką, komunistinėms vyriausybėms būtų tekę ieškoti kitų, kur kas mažiau įtikimų pretekstų įsikišti į savo sąjungininkų reikalus”.

2. Susitarimas su Rusija 1968 m. birželio mėnesį V. Brantas, dalyvaudamas NATO tarybos sesijoje, pasakė, kad artimiausiu metu būtų protinga “kaip išankstinius tyrimus” pradėti sąjungininkų derybas su TSRS ir Rytų Europa. Žymiai pasikeitė ir Sovietų Sąjungos situacija. Pokyčiai buvo tokie svarbūs, kad naujas požiūris į Vakarų Vokietiją tapo ne tik įmanomas, bet ir būtinas. Svarbiausi politiniai pasikeitimai buvo du: TSRS naudai pakito situacija Rytų Europoje, o Tolimuosiuose Rytuose pablogėjo jos santykiai su Kinija. Po invazijos į Čekoslovakiją ir įvairių dokumentų, kartu pavadintų “Brežnevo doktrina”, paskelbimo susidarė tokia situacija, kai pirmąkart, atšilus Rytų-Vakarų santykiams, Sovietų Sąjunga galėjo tiesiogiai riboti Rytų ir Vakarų Europos bendravimą. Jai nebereikėjo nei sudėtingos diplomatijos veikti šį bendravimą, nei Vokietijos šmėklos, kuria buvo užtikrinamas Varšuvos pakto stabilumas. Taigi šiuo požiūriu “Ostpolitik” triumfas buvo tiesioginis invazijos į Čekoslovakiją padarinys. Kinijos faktorius skatino TSRS stiprinti Varšuvos sutartį Vakaruose. Tačiau diplomatinių santykių su Rytų Europa pagyvėjimas nepavyko, Varšuvos paktą paliko Albanija, žlugo pasaulio kompartijų konferencija Maskvoje, o Rytų Europos valstybės sustiprino tarpusavio ryšius pagal susidariusią padėtį.Nereikia užmiršti ir ekonominio Sovietų Sąjungos suinteresuotumo. Tuo metu TSRS ekonomika nebuvo stabili, o tai savo ruožtu kėlė politinio skaidymosi grėsmę. Taigi akivaizdžiai iškilo poreikis gauti paskolų ir investicijų iš stipriausios Europos valstybės – Vakarų Vokietijos. Žinoma, ekonominių priežasčių pervertinti nereikėtų, nes minėtasis ekonomikos nestabilumas tęsėsi kelis dešimtmečius, bet pats V. Brantas tai laiko svarbiausiu faktoriumi. Artėjančiuose 1969 m. rinkimuose Sovietų Sąjunga atvirai tikėjosi socialdemokratų pergalės. Pavasarį V. Brantas šešis kartus derėjosi su Rusijos pasiuntiniu Carapkinu. Rugsėjį Sovietų Sąjunga oficialiai atsakė į Šrioderio iniciatyvą atsisakyti naudoti jėgą bei pasiūlė pradėti derybas. Be to, Kremlius pakvietė deryboms socialdemokratų ir laisvųjų demokratų delegacijas (po rinkimų – ir opozicija tapusius krikščionis demokratus). 1969-ųjų rudenį V. Brantas susitiko su Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministru A. Gromyka ir jo patarėju V. Falinu. Gromyka pasakė, kad susidariusių po karo sienų reikalas – karo ar taikos reikalas. Iš kitos pusės, pasak Gromykos, vokiečių tautos niekas nelaikąs priešu. Spalio 28 d. įvyko Bundestago rinkimai, po kurių pirmąkart per 20 metų į valdžią atėjo socialdemokratai. Tradicinės rolės Bonoje pasikeitė. Krikščionys demokratai užleido vyriausybės vadovo postą, pasak K. Adenauerio (K. Adenauer) “raudonosios grėsmės” – socialdemokratų – vadovui V. Brantui. Pirmojoje savo kaip kanclerio deklaracijoje jis sakė: “Net jei dvi valstybės Vokietijoje egzistuoja, jos nėra viena kitai užsienio šalys (Ausland)”. V. Brantas taip pat kalbėjo: “Mes pasiryžę pabandyti sąžiningai pasiekti tarpusavio supratimo, leisiančio įveikti tragedijos, į kurią Europą įstūmė nusikaltėlių klika, padarinius”. Kartu jis sakė, kad tokių dalykų, kaip jėgų tarpusavio santykio interesai ar socialiniai skirtumai, neįmanoma nei sureguliuoti dialektiškai, nei paslėpti. Vakarų Vokietija nė nemananti atsisakyti apsisprendimo teisės. Sovietų Sąjungos pasiuntinys Carapkinas iškart po rinkimų perdavė naujajam kancleriui V. Brantui Kremliaus norą, kad naujoji federalinė vyriausybė normalizuotų santykius su Rytų Europos valstybėmis. Po mėnesio Bonos ir Maskvos derybos jau buvo aktyviai rengiamos. Gruodį buvo galutinai susitarta pradėti dvišales derybas. Tuoj pat įvykusioje NATO sesijoje, svarstant Europos saugumo konferencijos idėją, ją nutarta susieti su Maskvos-Bonos derybų pažanga. Sausį prasidėjo preliminarūs pokalbiai. Tačiau čia pat iškilo naujas faktorius – Rytų Vokietija. Jos vadovai visiškai nesiekė kontaktų su Vakarų Vokietija. Tai neatitiko pastarosios interesų, kadangi derybos, kuriose nekalbama apie svarbiausią kaimyną, nebuvo pilnavertės. Todėl pirmosios 1970-ųjų savaitės buvo tam tikras manevravimas: VFR siekė sukurti tokias aplinkybes, kad Rytų Vokietijai neliktų nieko kito, tik derėtis, o pastaroji tikėjosi jei ne pasilikti nuošaly, tai bent padidinti kainą, kurią už derybas turėjo mokėti Vakarų Vokietija. Rytų Vokietijos prezidentas V. Ulbrichtas pareikalavo visiško diplomatinio pripažinimo kaip išankstinės bet kokio susitarimo sąlygos. Vakarų Vokietija šį reikalavimą jau anksčiau buvo atmetusi. Beje, to paties 1969 m. gegužę jau buvo pareikalavusi Lenkija, tačiau TSRS leido šiam reikalavimui būti pamirštam. Taigi Rytų Vokietijos vadovo reikalavimas taikytas daugiau sąjungininkams Rytuose, o ne pačiai Vakarų Vokietijai. Beje, kartu Ulbrichtas pareikalavo išlaikyti Potsdamo sutarties svarbą Vokietijos, o ypač – Berlyno situacijai. Vis dėlto pastarasis reikalavimas nelabai derinosi su pripažinimo siekiu, kadangi Potsdamo susitarimas kalbėjo apie keturių didžiųjų valstybių bendrą Vokietijos valdymą, taigi negalėjo tapti pagrindu pripažinti kurią nors vieną tos Vokietijos dalį. Vis dėlto ši Ulbrichto iniciatyva buvo sėkminga ta prasme, kad nuo tada Bonos-Maskvos derybose jo iškelti nesutarimai sukeldavo nuolatinių sunkumų. Tai nebuvo vieninteliai neigiami Rytų Vokietijos signalai. Vieningosios socialistų partijos centro komiteto sekretorius E. Honekeris (E. Honecker) savo kalboje griežtai kritikavo Vakarų Vokietijos derybų politiką. Kartu tai buvo ir Kremliaus politikos kritika. Tuo pat metu Rytų Vokietijos premjeras V. Štofas (W. Stoph) pripažino derybų pažangą ir užsiminė apie galimą jų padarinį – derybas tarp abiejų Vokietijų. Taigi Rytų Vokietijoje, kaip ir VFR, buvo justi vidinis susiskaldymas, o tai, savo ruožtu, ne tik sunkino vykstančias derybas, bet ir ribojo įmanomų nuolaidų skaičių. Po entuziastingo V. Branto sutikimo Rytų Vokietijoje, Erfurte, apie kurį dar bus kalbama, situacija vėl komplikavosi. Sovietai pakartojo reikalavimus, kurie, atrodo, buvo pamiršti per vykusias derybas, tarp jų ir apie Rytų Vokietijos pripažinimą. Ypač sudėtingas buvo Berlyno statusas. Nors ruošiamos sutarties esmė buvo paprasta – abi valstybės atsisako naudoti viena prieš kitą jėgą ir de facto pripažįsta Europos žemėlapį (juridiškai pripažinti nenorėjo Vakarų Vokietijos vyriausybė) – Vakarų Berlyno padėtis buvo skausminga sovietams. Bona sutiko pripažinti politinę tikrovę (Rytų Vokietiją ar sieną Oderiu ir Neise su Lenkija), tačiau TSRS kategoriškai atsisakydavo pripažinti Vakarų Berlyno ir Vakarų Vokietijos ryšių politinę tikrovę. Vakarų Vokietijos derybininkai buvo kritikuojami namie. Sutikdami ieškoti sovietams priimtinų formulių apie Europos politinį žemėlapį, jie, teigė opozicija, netiesiogiai pripažįsta TSRS teisę kalbėti visos Rytų Europos vardu, o tai yra Brežnevo doktrinos patvirtinimas. Šiuos nesutarimus pavyko sureguliuoti Vakarų Vokietijos ir Rusijos užsienio reikalų ministrų V. Šelio (W. Scheel) ir A. Gromykos susitikime. Kremlius padarė dvi nuolaidas. Jis sutiko pertvarkyti sutartį, į jau suderintą preambulę įjungti keletą naujų straipsnių, leisti skelbti atskiras abiejų šalių deklaracijas, ko tikimasi iš sutarties. Be to, Kremlius sutiko atidėti sutarties ratifikavimą, kol keturšalės derybos dėl Berlyno, prasidėjusios 1970 m. kovą, baigsis galutiniu susitarimu. Visa tai apsaugojo Vokietijos vyriausybę nuo galimos nepalankios reakcijos ir rizikos, kad sutartis nebus ratifikuota. Kartu Sovietų Sąjunga gavo postūmį susitarti su trimis Vakarų valstybėmis dėl Berlyno, nors mintis apie JAV vaidmens padidėjimą šioje istorijoje L. Brežnevui aiškiai nepatiko. Vis dėlto jei pastarasis susitarimas vėluotų, VFR ir TSRS sutartis taptų politiškai nereikšminga. Kalbėdami apie derybas dėl Berlyno statuso, Vakarų sąjungininkai turėjo omeny vieno konkretaus maršruto iš Vakarų Vokietijos į Berlyną nustatymą, schemos, pagal kurią Vakarų Berlyno gyventojai galėtų lankyti gimines Rytų Berlyne, atkūrimą ir praplėtimą bei telefono ryšio tarp dviejų miesto dalių atstatymą. Sutartis buvo pasirašyta Kremliuje 1970 m. rugpjūčio 12 d. Ją pasirašė V. Brantas, TSRS ministrų tarybos pirmininkas A. Kosyginas bei abiejų šalių užsienio reikalų ministrai. Sutarties preambulėje buvo kalbama apie JTO tikslus ir principus, be to, pripažintos visos Vokietijos sudarytos sutartys, tarp jų ir su sąjungininkais. Nebuvo kalbama apie kokias nors kliūtis siekti vokiečių tautos vienybės apsisprendimo keliu – L. Brežnevas po sutarties pasirašymo pabrėžė, kad TSRS neturi jokių piktų kėslų. Pagrindinis sutarties teiginys buvo tai, kad abi šalys pripažįsta neliečiamomis visų Europos valstybių sienas, tarp jų ir Oderio ir Neisės liniją kaip Lenkijos vakarinę sieną. Dokumentas palengvino ir vadinamųjų “humanitarinių reikalų”, tiksliau, žmogaus teisių padėties reguliavimą. Po 1970 m. daug vokiečių kilmės asmenų galėjo persikelti iš TSRS į VFR, o likusių padėtis pagerėjo. Bona išsiuntė laišką kitoms trims sąjungininkų valstybėms, kuriame pabrėžė, kad sutartis nepažeidžia jų teisių ir pareigų Vokietijoje kaip visumoje ir Berlyne. Į A. Kosygino kalbą apie “aktą, kuriam sovietų vyriausybė ir visas pasaulis teikia didelę reikšmę” V. Brantas atsakė, kad svarbiau, kokius pokyčius aktas atneš tikrovėje. Iš tikrųjų, ekonominė sutarties dalis leido vystyti verslą TSRS. Tačiau Vakarų Vokietija baiminosi, kad Sovietų Sąjunga nepradėtų reikalauti mokėti reparacijų. Po metų Kryme Brežnevas Brantui užtikrino, kad taip nebus. Vis dėlto teigiama, kad iš sutarties daugiau naudos turėjo Sovietų Sąjunga. Netiesiogiai viena svarbiausių Vakarų valstybių pripažino, kad TSRS gali kalbėti Rytų Europos vardu. Be to, kadangi VFR įsipareigojo teikti finansinę paramą pagal dvišalių derybų pažangą, Sovietų Sąjunga, pasirašiusi sutartį, gavo nemažų investicijų. Vakarų Vokietijos nauda buvo daugiau geopolitinė: jei jos įsipareigojimas nepulti TSRS buvo savaime suprantamas, tai nepuolimo užtikrinimas iš Rytų Europos pusės atrodė tam tikras pasiekimas. Kartu, įgavusi TSRS palankumą, Vakarų Vokietija galėjo pradėti derybas su kitomis Rytų Europos valstybėmis, tarp jų – su Lenkija ir Rytų Vokietija.

3. Maskvos dovana Varšuvai? Nepaisant gerėjančių santykių tarp TSRS ir VFR, kitos Rytų Europos valstybės neskubėjo. VDR buvo suinteresuota išlaikyti Vakarų Vokietijos grėsmingą įvaizdį, nes negalėjo derėtis su ja, nepripažindama jos suvereniteto. Taigi viena iš nedaugelio valstybių, parėmusių sovietų invaziją į Čekoslovakiją, po kelių mėnesių metė iššūkį TSRS politikai Vakarų Vokietijos atžvilgiu. Rytų Vokietija nebuvo vienintelė valstybė, nesutarianti su TSRS. Rumunija abejojo Varšuvos pakto ateitimi, o ESPT šalys stengėsi kiek įmanoma daugiau ekonominių interesų reguliuoti apeidamos Maskvą. Iš kitos pusės, kai kurios Rytų Europos valstybės norėjo pagerinti santykius su VFR. 1970-ųjų pradžioje Lenkija, Vengrija ir Čekoslovakija užsiminė, kad norėtų artimesnių santykių su Bona. Lenkijos vyriausybė apie siekį normalizuoti santykius su Vakarų Vokietija paskelbė dar 1969 m. gegužę, kai TSRS tik rengėsi keisti užsienio politiką. Vis dėlto derybos, prasidėjusios 1969 m. pabaigoje, greitai tapo antraplanėmis, kadangi visas dėmesys ir Bonoje, ir Maskvoje buvo sutelktas į TSRS ir VFR derybas. V. Brantas, kaip minėta, pasirinko pirmiau sureguliuoti santykius su TSRS, o vėliau su Rytų Europa. “Pasirinkimo neliko – normalizavimo raktas buvo Maskvoje”,- prisimena V. Brantas. Lenkijos jungtinės darbininkų partijos CK I sekretorius V. Gomulka (W. Gomułka) jau vėliau, pasirašius sutartį, sakė, kad nepavyks nutraukti sąjungininkiškų santykių su “didžiuoju kaimynu Rytuose”. Tačiau jis pasiūlė abu šiuos susitarimus ratifikuoti vienu metu ar bent vieną po kito. Svarbiausias VFR-Lenkijos sutartyje buvo punktas dėl vakarinės Lenkijos sienos. Potsdamo konferencijoje JAV prezidentas ir Didžiosios Britanijos premjeras sankcionavo vokiečių iškėlimą ir naujos sienos fiksavimą. Tiesa, Potsdame sutarta, kad ši naujoji siena galutinai bus nustatyta taikos sutartimis. Vakarų Vokietijoje ilgai manyta, kad milijonų vokiečių teisė į tėvynę pakeista tokia pat perkeltų į Vakarus ar ten gimusių lenkų teise. Tačiau Vakaruose neatsirado vyriausybių, kurios paremtų VFR siekį pakeisti sienas. Vis dėlto Vakarų Vokietijoje tik socialdemokratai apsisprendė pripažinti sieną Oderiu ir Neise ir tik po kurio laiko. Dar 1969 m. rinkimų kampanijoje V. Brantas leido suprasti, kad jo vadovaujama vyriausybė pripažintų naująją Lenkijos sieną Oderio ir Neisės upėmis – TSRS pasirūpino, kad Rytų Vokietija tai padarytų dar 1950 m., tačiau Lenkijai svarbesnis buvo Vakarų Vokietijos požiūris. 1970-aisiais jis iškart sutiko su Lenkijos atstovų siūlymu šį dalyką sutartyje įrašyti pirmąjį, tačiau pripažino, kad neslėps savo veiksmų nuo iškeltųjų vokiečių ir leis jiems veikti derybų procesą. Buvo dar vienas svarbus teisinis momentas: netgi norėdama pripažinti Oderio ir Neisės liniją, VFR vyriausybė formaliai negalėjo pripažinti sienos, kartu priartinti taikos sutarties pasirašymo, ir turėjo pasiųsti aiškinamąsias notas keturioms laimėjusioms valstybėms, kad sutartis nežeidžia pastarųjų teisių.Kiti du svarbūs nesutarimai buvo vokiečių persikėlimas į kurią nors dviejų Vokietijų bei kompensacijos Lenkijai. Lenkija nesutiko įtraukti į sutartį vokiečių, gyvenančių Lenkijos teritorijoje, persikėlimo ir emigracijos galimybę. Ji pasiūlė tik vienpusę “informaciją”, kad “kelios dešimtys tūkstančių neabejotinai vokiečių kilmės asmenų” (kalbėta apie 60-100 tūkst., nors norinčių išvažiuoti, pasak Branto, buvo daugiau) turi gauti leidimą išvykti. Tai jiems būsią leista padaryti iki 1972 m. Be to, Gomulka pareiškė, kad 1953 m. Lenkija atsisakė nuo reparacijų, tačiau maždaug 10 milijonų žmonių pagal Vakarų Vokietijos įstatymus gali pareikalauti kompensacijų. Ekspertų skaičiavimais, tai VFR kainuotų apie 180 milijardų markių. Todėl Gomulka pasiūlė vietoj šios sumos susitarti dėl “kuklaus” dešimties metų kredito, tačiau su nedidelėmis palūkanomis. Vakarų Vokietijai toks dalykas vis tiek atsiėjo gana brangiai, bet, pasiskelbusi Reicho teisių perėmėja, ji negalėjo atsisakyti apmokėti pateikiamų sąskaitų. Be viso kito, sutartis turėjo ir punktą apie nepuolimą. Žinoma, jo reikšmė šiuo atveju buvo mažesnė (ypač Vakarų Vokietijai) negu sutartyje su Sovietų Sąjunga. Apskritai, sutartis, kurią V. Brantas ir netrukus po to atsistatydinęs V. Gomulka pasirašė 1970 m. gruodžio 7 d., pačioje Lenkijoje buvo kritikuojama kaip “Maskvos dovana” ir galbūt buvo ne tokia reikšminga. Tačiau faktas, kad dvi valstybės netrukus galėtų pasikeisti net diplomatiniais pasiuntiniais, atrodė svarbus santykių normalizavimo požiūriu.

4. Derybos tarp Vokietijų: sunki pradžia Nepaisant Vakarų Vokietijos pastangų izoliuoti VDR, pastaroji buvo vis labiau pripažįstama. 1970 m. spalio viduryje ji palaikė diplomatinius santykius su 26 šalimis. Tų pat metų pradžioje pasikeitė kai kurių valstybių, formaliai nepripažinusių Rytų Vokietijos, atstovybių statusas bei atsirado naujų. Indijos prekybos misija virto konsulatu, Rytų Berlyne buvo atidarytos Prancūzijos, Austrijos, Didžiosios Britanijos prekybos atstovybės. VDR įkūrė net specialią instituciją išoriniams ekonominiams santykiams reguliuoti.Todėl Vakarų Vokietija negalėjo ir toliau tęsti izoliacinės Rytų Vokietijos atžvilgiu politikos ir stengėsi priversti ją dalyvauti derybose su Kremliumi. Vis dėlto Rytų vokiečiai siekė kuo ilgiau nepradėti derybų, nes jos neišvengiamai turėtų baigtis Vakarų Vokietijos egzistavimo pripažinimu bent jau de facto. Žinoma, tokia Rytų Vokietijos politika neatitiko Rytų bloko politinio centro – Maskvos interesų, todėl VDR vyriausybė buvo priversta ją keisti.Vakarų Vokietijos kancleris V. Brantas buvo pasirengęs pradėti derėtis su Rytų Vokietija, tačiau toks sprendimas nebuvo paprastas. Šalies piliečiai 1969 m. pritarė jo propaguotam dviejų Vokietijų suartėjimo idealui, bet konkreti derybų pradžia turėjo būti bent jau nemažas psichologinis šokas. Praktinių reikalų suderinimas buvo susijęs su pripažinimu, kad egzistuoja antroji Vokietija – Rytų Vokietija. Bet kuriuo atveju, be to “Ostpolitik” nebūtų judėjusi į priekį. Užsitikrinęs užsienio reikalų ministro V. Šelio, derybininko su Maskva E. Baro (E. Bahr) bei prezidento paramą, V. Brantas ryžosi pradėti pokalbius su Rytų Vokietijos lyderiais.Tai buvo padaryta daugmaž tada, kai prasidėjo preliminarūs pokalbiai su Maskva. V. Brantas pasiūlė derybas be diskriminacijos ir išankstinių sąlygų. 1969 m. gruodį Rytų Vokietijos valstybės tarybos pirmininkas V. Ulbrichtas atsiuntė Vakarų Vokietijos prezidentui Hainemanui (Heinemann) sutarties projektą, pagal kurį VDR turėjo būti pripažinta pagal visas tarptautinės teisės normas, ir turėtų būti nustatyti normalūs dvišaliai santykiai. Maskva užsiminė, kad palaikytų Vakarų Vokietijos poziciją, tegu pastaroji ir buvo nepripažinti VDR de jure. 1970 m. sausio 22 m. V. Brantas kreipėsi į VDR ministrą pirmininką V. Štofą ir pasiūlė pradėti derybas dėl atsisakymo naudoti jėgą bei praktinių reikalų sprendimo. Pastarasis pakvietė V. Brantą į Rytų Berlyną, tačiau jis nesutiko atskristi lėktuvu. Todėl susitarta susitikti kovo 19 d. Erfurte. Susitikimas vyko viešbutyje “Erfurter Hof”. V. Brantą džiaugsmingai pasitiko daugybė žmonių. Tik į dienos pabaigą buvo surinkti partijai ištikimi mitinguotojai. V. Štofas rodė, kad jis susidomėjęs tik tarptautiniu Rytų Vokietijos pripažinimu – praktiniai reikalai nuėjo į antrą planą. V. Štofas pasiūlė apsikeisti pasiuntiniais ir net rekomenduoti viena kitą priimti į JT. Vis dėlto V. Branto politika buvo atsargesnė, be to, jis negalėjo pamiršti, kad Federalinis konstitucinis teismas dėl susitarimų su VDR pobūdžio galėjo atšaukti paties Branto įgaliojimus. Todėl V. Branto vienintelė formuluotė buvo “mes neturime padaryti negalimo vokiečių tautos apsisprendimo, kaip jie nori gyventi kartu” , o V. Štofas, skaitydamas pranešimą parlamente, pasakė, kad Vakarų Vokietijoje nedaug kas pasikeitę. Susitikime tesusitarta dėl kito susitikimo.Rytų Vokietija pati nurodė, koks yra V. Branto minėtas vokiečių tautos apsisprendimas. Balandžio 29 d. buvo priimta deklaracija dėl tarptautinės demokratinės teisės įgyvendinimo VDR po pergalės prieš hitlerinį fašizmą, kurioje sakoma, kad VDR įkūrimas ir buvo tautos apsisprendimo teisę įgyvendinantis suverenus aktas. Naujas abiejų Vokietijų vyriausybių vadovų susitikimas Kaselyje gegužės 21 d. prasidėjo gana konstruktyviai. Buvo suformuluota 20 principinių ir praktinių punktų, kurie turėjo sudaryti būsimąją sutartį, be to, prie jų pridėti du ypatingi pasiūlymai: pasikeisti nuolatiniais atstovais bei visapusiškai remti viena kitą stojant į tarptautines organizacijas. Tačiau oficialioje aplinkoje V. Štofas pakartojo, kad būsimas susitarimas įmanomas tik remiantis tarptautine teise. Jis taip pat paskelbė apie numatomą pertrauką dviejų valstybių derybose, skirtą “apgalvoti pasiūlymus”. Tiesa, neoficialiai V. Štofas patvirtino nuostatą, kad ekonomikos ir transporto bendradarbiavimas neturi nukentėti. Netgi sutartis tarp TSRS ir VFR nedaug padėjo dviejų Vokietijų deryboms. Tiesa, Rytų Vokietijos ministrų taryba rugpjūčio 14 d. paskelbė sveikinanti pasiektą susitarimą, kuris leidžia nustatyti visiškus diplomatinius santykius tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų. Be to, jame teigiama, kad dabar nebesą jokių kliūčių užmegzti diplomatinius santykius su VDR ir kitoms šalims. Vis dėlto Rytų Vokietija nepalaikė nuostatos, kad sutarties ratifikacija priklausys nuo derybų dėl Vakarų Berlyno sėkmės. V. Štofas, neminėdamas Berlyno, pasakė, kad bet kas, siekiantis susieti nesusijusius dalykus, tik komplikuoja situaciją.

5. Vakarų Berlynas: ne “konstitucinė VFR dalis” Praktinių Vakarų Berlyno reikalų sureguliavimas buvo neatskiriama “Ostpolitik” dalis. Dar 1968 m. V. Brantas, buvęs Vakarų Berlyno burmistras, įtikino trijų Vakarų valstybių užsienio reikalų ministrus būtinybe pradėti derybas su TSRS dėl Vakarų Berlyno. Kitais metais trijų valstybių pasiuntiniai Maskvoje perdavė Vakarų Vokietijos “didžiosios koalicijos” vyriausybės pasirengimą derėtis su TSRS dėl susisiekimo su Vakarų Berlynu. VFR pasiūlė atsisakyti rengti federalinio prezidento rinkimus Vakarų Berlyne, jei TSRS savo autoritetu pasieks galimybę Vakarų Berlyno gyventojams lankytis rytinėje miesto dalyje. A. Gromyka sutiko su derybomis. Derybos prasidėjo JAV sektoriuje Vakarų Berlyne 1970-ųjų kovo 26 d., praėjus savaitei po V. Branto ir V. Štofo susitikimo Erfurte ir dienai po to, kai Rytų Vokietijos vyriausybė laikraštyje “Berliner Zeitung” paskelbė tvirtinimą apie keturių valstybių atsakomybę dėl Berlyno absurdišku. Kaip tam tikrą nuolaidą Rytams, trijų Vakarų valstybių ambasadoriai kovo 27 d. paskelbė, kad Rytų Vokietijos gyventojams daugiau nebereikės specialaus leidimo vykti į NATO šalis.Vakarų Vokietija šiose derybose siekė, kad būtų užtikrintas susisiekimas su Vakarų Berlynu, galimybė jo gyventojams lankytis Rytų Berlyne bei už jo ribų, ir patvirtinti jo ryšiai su federacija. Su tuo būtų susijusi VFR vyriausybės teisė atstovauti Vakarų Berlynui užsienyje. VDR vyriausybės tikslas buvo suverenitetas, nustatant transporto kryptis į Berlyną. Ji taip pat norėjo, kad iš Vakarų Berlyno būtų iškeltos federalinės institucijos.Ypač sudėtingas buvo ryšių tarp Vakarų Berlyno ir Vakarų Vokietijos nustatymas. Galutiniame susitarimo tekste 1971 m. buvo išsisukta vienu žodžiu, kuris vis dėlto sukėlė nemažų nesutarimų. Prancūzijos pusei pareiškus, kad abiejų Vokietijų atstovai nėra derybų dalyviai, todėl nereikia kalbėti apie vieningą vokišką susitarimo tekstą, buvo padaryti du jo vertimai – Rytų ir Vakarų Vokietijos diplomatų. Ekspertai vėliau juose rado 19 prasminių neatitikimų. Bet svarbiausias jų buvo angliško žodžio “ties” vertimas. Liko neišaiškinta, ką jis reiškia – “ryšius” ar “vienybę”.Derėdamasi dėl susisiekimo su Vakarų Berlynu, TSRS turėjo grįžti prie pokarinės pozicijos, kad civilinis tranzitinis eismas į Vakarų Berlyną buvo keturių didžiųjų valstybių, o ne Rytų Vokietijos reikalas (šios nuostatos TSRS laikėsi pusantro dešimtmečio). Sutarta, kad keleivinis eismas keliais, geležinkeliais ir vandeniu tarp Vakarų Berlyno ir Vakarų Vokietijos per VDR teritoriją bus “supaprastintas ir nekliudomas”. Už asmenų naudojimąsi autostradomis ir Rytų Vokietijos vizas bendrai sumokės VFR vyriausybė. Susitarime buvo duota suprasti, kad Vakarų vokiečiams teks atsisakyti tezės apie “sostinę, laikinai netekusią sostinės statuso”. Jiems teko susitaikyti su tuo, kad Vakarų Berlynas nėra “konstitucinė VFR dalis”. Tačiau federalinės įstaigos galėjo likti Vakarų Berlyne, tik prezidentas bei vyriausybės nariai čia nebegalėjo priimti “suverenumo aktų”. Čia nebebuvo galima rengti Vakarų Vokietijos prezidento rinkimų ir Bundestago rūmų sesijų. VFR įstatymų taikymo Vakarų Berlyne procedūros nepakito. V. Brantas, nusiuntęs laišką L. Brežnevui, sugebėjo sureguliuoti iki tol kliudžiusį deryboms nesutarimą dėl Vakarų Berlyno gyventojų pasų. Būdamas miesto burmistru, V. Brantas susidūrė su tuo, kad Vakarų berlyniečių pasai nebuvo pripažįstami Rytų bloko šalyse. Pagal naująsias taisykles šie asmenys gavo teisę naudotis konsuline Vakarų Vokietijos apsauga, o jų turimi Vakarų Vokietijos pasai turėjo būti pripažįstami, jei juose yra anstpaudas apie tai, kad pasas išduotas pagal keturšalį susitarimą. Mainais į tai Vakarų šalys sutiko leisti įkurti Vakarų Berlyne Sovietų Sąjungos konsulatą, neturėsiantį jokių politinių funkcijų. Konsulas pagal šį susitarimą turi būti akredituojamas prie kiekvienos iš trijų Vakarų valstybių. 1971 m. rugsėjo 3 d., po 33 derybų turų, TSRS, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir JAV ambasadoriai pasirašė pirmąją keturšalės sutarties dėl Vakarų Berlyno dalį – pirmąjį susitarimą dėl Berlyno po 1949 m. Jame įtvirtintas jėgos nenaudojimo ir negrasinimo naudoti jėgą principas. Ši sutartis turėjo būti papildyta dvišaliais Rytų ir Vakarų Vokietijų susitarimais ir tik tada įsigalioti. Vis dėlto dukart derybos buvo sustabdytos, nes Rytų Vokietija reikalavo nustatyti Vakarų berlyniečių vykimo į Rytų Vokietiją apribojimus. Galiausiai gruodžio 10 d. buvo susitarta, kad Vakarų Berlyno gyventojai galės periodiškai lankytis rytinėje miesto dalyje, iš viso – iki 30 dienų per metus, tačiau turės gauti specialius leidimus ir vykti ne nuosavu transportu. Leidimai bus išduodami po pirmo pareikalavimo, bet tik nustatytu laiku.Rytų Vokietijos ambicijos pailgino derybas dėl Vakarų Vokietijos asmenų ir prekių tranzito per VDR į Vakarų Berlyną ir dėl nedidelių pasikeitimų teritorijomis tarp Rytų Vokietijos ir Vakarų Berlyno. Susitarimas dėl apsilankymų pasirašytas 1971 m. gruodžio 20 d. Susitarimas dėl tranzitinio susisiekimo pasirašytas bei jo tarifai nustatyti gruodžio 17 d. Kiek vėliau Vakarų Berlyno senatas pasiekė susitarimą, reguliuojantį Vakarų Berlyno gyventojų vizitus į VDR. 1972 m. gegužę Vakarų Vokietija ir VDR pasirašė transporto sutartį. 1972 m. liepos 9 d. Berlyno siena buvo pašalinta iš Potsdamo aikštės, kad netrukdytų transportui, o Vakarų Berlynas už 31 milijoną markių įsigijo 21 akrą žemės.Galutinis protokolas dėl Vakarų Berlyno pasirašytas 1972 m. birželio 3 d., nes Sovietų Sąjunga siekė, kad Bundestagas pirmiau ratifikuotų VFR-TSRS sutartį. Miesto meras K. Šutzas (K. Schütz) pasakė, kad “susitarimas baigė krizės mieste ir dėl miesto erą”. Tuo metu Vakarų Vokietijos Bundestagas jau buvo ratifikavęs susitarimą su TSRS, taigi, kad jis įsigaliotų, reikėjo, kad abiejų Vokietijų parlamentai ratifikuotų keturšalį susitarimą dėl Berlyno. Spalio 16 d. paskutinis susitarimą dėl Berlyno ratifikavo Rytų Vokietijos parlamentas. Spalio 18-osios vidurnaktį jis įsigaliojo. Spalio 19-ąją aplankyti savo sergančio tėvo sieną su Vakarų Vokietija perėjo pirmoji moteris. Dabar Rytų Vokietijos piliečiai galėjo keliskart per metus lankytis VFR, be to, visi, išskyrus pensininkus, galėjo organizuoti į Vakarų Vokietiją labdaros vizitus. Vakarų Vokietijos piliečiai galėjo lankytis VDR iki 30 dienų per metus, be to, virš kvotos galėjo vykti turistai ir verslininkai. Žmonių srautas į Rytus buvo didesnis negu į Vakarus: nuo 1972 m. Velykų iki 1973 m. rudens Rytų Berlyne ir Rytų Vokietijoje Vakarų Vokietijos ir Vakarų Berlyno gyventojai apsilankė daugiau kaip 7 milijonus kartų.

6. Sutartis tarp VDR ir VFR Susitarimai tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų skatino tolesnį suartėjimo procesą. Rytų Vokietija, nors ir norėjo sustabdyti pabėgėlių srautą į Vakarų Vokietiją, siekė būti visuotinai pripažinta kaip suvereni vokiečių valstybė. VFR turėjo ir praktinių, ir ideologinių interesų. Be to, 1969 m. rinkimuose santykių su Rytais, taigi ir su Rytų Vokietija, normalizavimo politiką palaikė didelė dalis šalies gyventojų. 1972 m. gegužės 17 d. Bundestagas, susilaikius opozicijai, ratifikavo sutartis su TSRS ir Lenkija. Kartu, opozicijai reikalaujant, buvo priimta visų partijų deklaracija, kurioje sakoma, kad susitarimai nedaro žalos taikos susitarimams dėl Vokietijos bei neįteisina egzistuojančių sienų. Tačiau netrukus V. Branto dauguma sumažėjo iki 2 parlamentarų, ir jis ėmėsi iniciatyvos paleisti Bundestagą. Rugsėjo 22 d. atmetus pasitikėjimo votumą (vyriausybės nariai balsavime nedalyvavo, norėdami užtikrinti neigiamą rezultatą), buvo paskelbti nauji rinkimai. Opozicijos pagrindinis koziris buvo ekonominiai sudėtingumai, tuo tarpu socialdemokratai ir toliau laikėsi “Ostpolitik”. Dalyvaujant rekordiniam rinkėjų skaičiui (91,2 proc.), socialdemokratai lapkričio 19 d. surinko 45,9 proc.rinkėjų balsų ir užėmė pirmąją vietą.Pasinaudojęs tuo, kad Bundestagas neveiksnus, V. Brantas ėmėsi aktyvių veiksmų atkurti dvišales derybas dėl VFR ir VDR sutarties. Lapkričio 8 d. sutartis buvo formaliai inicializuota Bonoje. Abi pusės tą pačią dieną pasiuntė notas keturių laimėjusių valstybių vyriausybėms, kuriose buvo pranešama, kad ši sutartis nepažeis jų teisių ir atsakomybės bei neprieštaraus susijusiems keturšaliams dokumentams. Tai buvo formalus žingsnis: keturios valstybės kitą dieną atsiuntė deklaraciją, dėl kurios susitarta dar lapkričio 5 d. Joje buvo leidžiama pasirašyti sutartį, nežeidžiančią laimėjusių šalių teisių ir pareigų. Kartu jos priminė Vakarų Berlyno senato pageidavimus sutartyje matyti tris punktus: dėl keturšalių susitarimų tęstinumo, dėl kai kurių federalinės konstitucijos terminų nustatymo bei dėl Vakarų Berlyno įjungimo į Vakarų Vokietijos susitarimus. Du pagrindiniai derybininkai buvo Vakarų Vokietijos diplomatas E. Baras bei Rytų Vokietijos M. Kolis (M. Kohl). Paaiškėjo, kad V. Branto ketinimo pasirašyti sutartį asmeniškai, kartu su V. Štofu, teks atsisakyti, nes Rytų Vokietija išsigando galimo antro tokio džiaugsmingo V. Branto sutikimo, koks buvo prieš pustrečių metų Erfurte. Rytų Vokietija tikrai turėjo priežasčių nerimauti: 80 proc. Rytų Berlyno gyventojų 1972 m. vasaros pradžioje pareiškė simpatizuoją V. Branto politikai ir nesutinką su griežtu dviejų valstybių atskyrimu. Todėl E. Honekeris, likus trims savaitėms iki parafavimo, pradėjo antisocialdemokratinę kampaniją, kaltindamas socialdemokratiją tarnavimu buržuazinių kapitalistų interesams. 1972 m. gruodžio 21 d. Sutartis dėl tarpusavio santykių pagrindų tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos buvo parafuota. Pagal ją buvo sukurti formalūs santykiai tarp dviejų valstybių. Šalys susitarė vystyti lygiateisius kaimyniškus santykius. Jos pasikeitė atstovais – įgaliotaisiais ministrais ir įsteigė nuolatines atstovybes. Susitarta informuoti viena kitą apie stojimo į Jungtinių Tautų organizaciją datą. Kartu derybose nutarta neaštrinti Rytų Vokietijai nepriimtino “vienos vokiečių tautos, bet dviejų valstybių” koncepto – preambulėje palikta tezė apie “požiūrių į principinius dalykus skirtumus”. Be to, kaip ir sutartyje su Rusija, buvo pridėti atskiri laiškai. Vakarų Vokietija paskelbė tikinti vieningos Vokietijos ateitimi.Sutartis sureguliavo ir kai kuriuos praktinius dalykus: susitarta dėl pašto ir telekomunikacijų, kelionių taisyklių, nekomercinio pasikeitimo prekėmis, šeimų susijungimo, papildomų sienos perėjimo punktų atidarymo, kelionių organizavimo pasienyje bei dėl galimybės Vakarų Vokietijos žurnalistams dirbti Rytų Vokietijoje.Sutartis buvo ratifikuota VDR ir VFR parlamentuose 1973 m. birželio 20 d. Kitą dieną Jungtinių Tautų Saugumo Taryba gavo abiejų šalių paraiškas tapti JT narėmis. Rugsėjo 18 d. abi šalys priimtos į JTO. Be to, pasiekti susitarimai su TSRS leido Vakarų Vokietijai siekti susitarimų ir su kitomis Rytų Europos valstybėmis. 1972 m. rudenį buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su Kinija, 1973 m. buvo pasirašyta sutartis su Čekoslovakija, 1975 m. atstatyti diplomatiniai santykiai su Vietnamu ir Kuba. Pagaliau, Maskvos ir Bonos santykių sureguliavimas padėjo organizuoti 1975-ųjų Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją Helsinkyje. Sutartis tarp dviejų vokiečių valstybių buvo “Ostpolitik” kulminacija. Rytų ir Vakarų Vokietijos, pripažinusios viena kitos egzistavimą (tiesa, kai kas tvirtina, kad galutinai VDR pripažino Vakarų Vokietiją tik 1987 m., kai Bonoje apsilankė E. Honekeris), gavo galimybių plačiau veikti tarptautinę padėtį bei plėtoti tarpusavio santykius, grįstus ne vien ideologinėmis priešybėmis, bet ir abipuse nauda. Žinoma, priešiškumas neišnyko, o nuo 1973 m. vėl ėmė didėti į Vakarų Vokietiją bėgančių žmonių skaičius. Vis dėlto vieno dalyko, neabejotinai besitęsusio ir prieš, ir po susitarimo, ši Vokietijos sutartis nenustatė, ir tai vėliau šaltai patvirtino E. Honekeris. “Sutartis nei kiti dvišaliai susitarimai nieko nesako apie draudimus kitoje šalyje užsiimti žvalgybine veikla”,- pasakė partijos ir kartu slaptųjų tarnybų vadas E. Honekeris 1974 m., kai Rytų Vokietijos šnipas G. Žilomas (G. Guillaume) buvo aptiktas Vakarų Vokietijos kanclerio aplinkoje. Po šio įvykio “Ostpolitik” iniciatorius, už Rytų politiką 1971-aisiais gavęs Nobelio taikos premiją, V. Brantas buvo priverstas 1974 m. gegužės 6 d. atsistatydinti.

Pabaiga Kalbėdamas Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje, V. Brantas pasakė, kad vienintelė reali epochos politika yra taikos politika. Nežinia, kiek toks teiginys atitiko pasaulio padėtį, tačiau gana tiksliai apibrėžė jo paties pastangas sumažinti įtempimą tarp Rytų ir Vakarų. “Vien tikrosios padėties supratimas, iš vienos pusės, ir vokiškasis atsakingumas, iš kitos, leido pasireikšti tam realizmui, kuris siekė toliau nei interesų balansas ir pakėlė mūsų atsakomybę už Europą aukščiau negu įprasta”,- prisiminė V. Brantas. Siekdamas sureguliuoti įtemptus Rytų ir Vakarų santykius, V. Brantas, atrodo, pirmiausia siekė naudos vokiečių tautai, nuosekliai įgyvendindamas savo koncepciją “viena tauta – dvi valstybės”. Jo vadovavimo vyriausybei metu Vakarų Vokietija atsisakė ambicijų būti vienintele teisėta prieškarinės Vokietijos teisių perėmėja ir vokiečių tautos interesų reiškėja. Nepamiršdamas bendrųjų skirtumų, V. Brantas, patyręs politikas, daug dėmesio skyrė detćlių ir praktinių dalykų sureguliavimui. Tai leido kiek pagerinti kaimyninės Rytų Vokietijos gyventojų padėtį ir padėjo sukurti platesnius Vakarų Vokietijos verslininkų kontaktus. Pagaliau, abipusis pripažinimas suteikė teisę abiems Vokietijoms tapti JT narėmis. Nepaisant V. Branto pastangų, tarptautinė padėtis liko tokia, kad abiejų Vokietijų statusą gana tiksliai apibūdino E. Honekeris, sakydamas: “Mes manome, kad pasauliui tai yra pranašumas – matyti vokiečių žemėje dvi nepriklausomas suverenias valstybes”. Ir nors V. Branto įpėdinis H. Šmitas (H. Schmidt), perimdamas kanclerio pareigas, pasakė, kad dviejų Vokietijų suvienijimas yra svarbiausias jo tikslas, vis mažiau vokiečių tuo tikėjo. Jei septintojo dešimtmečio viduryje maždaug pusė Vakarų Vokietijos gyventojų manė, kad yra galimybių susijungti su VDR, tai po dešimties metų taip galvojo tik 9 proc., dauguma jų – vyresni kaip 50 metų. Todėl nenuostabu, kad H. Šmitas žymiai daugiau dėmesio skyrė NATO. Tik po pusantro dešimtmečio prasidėję įvykiai parodė bene pagrindinę V. Branto politikos silpnybę: Vokietijos suvienijimas tapo įmanomas tik pasikeitus pasaulinei tvarkai ir žlugus šaltojo karo politikai. Tam vieno politiko, tegu ir labai žymaus bei profesionalaus, regioninių pastangų neužteko.