Monarchijos samprata konstitucinėje teisėje

1. Monarchijos samprata konstitucinėje teisėje
1.1 Monarchijos valdymo forma
1.2. Absoliutinė (konstituciškai neribota) monarchija
1.3. Dualistinė monarchija
1.4. Parlamentinė monarchija
1.5. Monarcho valdžios nenutrūkstamumo principas
1.6. Monarcho valdymo trukmė
1.7. Monarchijos įtvirtinimas Europos valstybių konstitucijose
2. Sosto užėmimo reglamentavimas Europos valstybių
konstitucijose
2.1. Monarcho instituto formavimo konstituciniai principai
2.2. Paveldimas sostas
2.3. Salijų (Agnatinė) sistema
2.4. Kastilijos sistema
2.5. Švedijos (Kognatinė) sistema
2.6. Renkamas sostas
2.7. Sosto Regento institutas
3. Monarcho įgaliojimai ir imunitetai
3.1. Monarchas – valstybės vadovas
3.2. Įstatymų leidžiamosios valdžios ir monarcho santykis
3.3. Monarchas ir įstatymų vykdomoji valdžia
3.4. Monarcho imunitetas
3.5. Asmeninis monarcho imunitetas
3.6. Monarcho institucinis imunitetas
Išvados

1. Monarchijos samprata konstitucinėje teisėje

1.1 Monarchijos valdymo forma

Valstybės valdymo forma – tai valstybės valdžios organizacijos forma, kuria
nusakomas valstybės valdžios šaltinis, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų
sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė ppadėtis, taip pat šių institucijų tarpusavio
santykių principai.1 Pagrindinis veiksnys, pagal kurį yra nustatoma konkrečios šalies
valdymo forma yra valstybės vadovo (prezidento ar monarcho) santykis su kitomis
valstybinės valdžios institucijomis ir tauta.2 Šiuolaikinėse pasaulio valstybėse
egzistuoja du valstybės valdymo modeliai: respublika ir monarchija.
Respublika yra labiausiai paplitusi valdymo forma pasaulyje. Ji yra įtvirtinta
daugumos valstybių Konstitucijose ar konstitucinės reikšmės teisės aktuose.
Respublikoje pagrindinės valdžios institucijos yra parlamentas, vyriausybė ir
prezidentas. Svarbu pažymėti, kad prezidento institutas yra vienas lemiamų veiksnių,
nustatant respublikos valstybės valdymo formą. Visos valstybės, kurių Konstitucijose
yra įtvirtintas prrezidento institutas, pagal savo valdymo formą yra respublikos. Pagal
tai kokie įgaliojimai yra suteikti prezidentui, respublikos valdymo forma teisinėje
literatūroje dar smulkiau charakterizuojama. Išskiriamos parlamentinės,
prezidentinės, pusiau prezidentinės, super – prezidentinės respublikos.3
Tuo tarpu valstybėse, kurių valdymo forma yra monarchija, valstybės
vadovas yra monarchas, kuris gauna teisę vadovauti šaliai ne rinkimų bū

ūdu, o šią
teisę įgijęs sosto paveldėjimo įstatymų nustatyta tvarka.4
Terminas „monarchas“ sudarytas iš žodžių monos (vienas) + archos
(valdovas), yra graikiškos kilmės; išvertus jį į lietuvių kalbą, reiškia „vienvaldys“.5
Tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme ši reikšmė per du tūkstančius metų, dinamiškai

1 T. Birmontienė, J. Jarašiūnas, E. Kūris ir kt. Lietuvos Konstitucinė teisė. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. P.
526.

2 В. Е. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Юрист, 2003. C. 155.
3 В. Е. Чиркин. Сравнительное конституционное право.- Москва: Международные отношение, 2002. C. 261.
4 А. А. Мишин.Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва: Юстицинформ, 2002. C. 69.
5 Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Žodynas, 2002. P. 649.
5

vystantis monarchijos valdymo formai, yra tebevartojama ir dabar. Visgi, manytume,
ši formuluotė yra per daug lakoniška, kad galėtų tiksliai atspindėti monarchijos
specifiką.
Siaurąja prasme kritikuotinas sąvokoje pateikiamas vienasmeniškumo
požymis. Pasaulio istorijoje yra žinoma ir dvivaldžių monarchijų pavyzdžių (Antikinė
Sparta). Dabartinė dvivaldė monarchija yra įtvirtinta Andoros Kunigaikštystės
Konstitucijoje: 43 straipsnyje nustatyta, jog Kunigaikščių titulai yra suteikiami
Urchelio Vyskupui ir Prancūzijos Prezidentui.6
Plačiąja prasme monarchijose valdovas išliko valstybės vadovu, tačiau
dualistinėse bei ypač parlamentinėse monarchijose jis neteko svarbiausių įsstatymų
leidžiamosios bei įstatymų vykdomosios galių arba pasidalino jas su kitomis valdžios
institucijomis – parlamentu, vyriausybe, pripažindamas aukščiausiu įstatymu šalies
Konstituciją. Pastaruoju metu daugumos (ypač Vakarų Europos) valstybių
konstitucinėje teisenoje vienareikšmiškai konstatuojama, jog jo galias nustato
visuomenės suverenitetą atstovaujantis parlamentas.7
Atsižvelgiant į svarbiausių valstybės įstatymų monarchui suteiktus
įgaliojimus, šios institucijos santykius su kitomis valstybės institucijomis, yra
išskiriamos dvi pagrindinės monarchinių santvarkų grupės. Tai absoliutinė
(konstituciškai neribota) ir konstitucinė monarchija. Pastaroji dar yra skirstoma į
dualistinę ir parlamentinę. Kai kurie autoriai išskiria teokratinę monarchiją, kurioje
monarchas – valstybės vadovas ir tuo pačiu vienos iš pasaulinių religijų dvasinis
lyderis.8 Pasaulyje egzistuoja vienintelė tokia valstybė – Vatikanas.
Manytume, kad derėtų kiekvieną iš šių monarchijų tipų trumpai apžvelgti,
nustatant pagrindinius dėsningumus i

ir tendencijas. Tai padės išsamiau ir aiškiau
atskleisti konstitucinio monarcho statuso ypatybes Europoje.

1.2. Absoliutinė (konstituciškai neribota) monarchija

Konstitucinės teisės mokslininkai šiai kategorijai vienareikšmiškai priskiria
tokias valstybes, kuriose išvis nėra Konstitucijos ar konstitucinės reikšmės aktų, o

6 Andoros Kunigaikštystės Konstitucija// http://www.trybunal.gov.pl/constit/constitu/parlamen/andorra/andora-e.htm ;
prisijungimo laikas: 2004-10-15.
7 Aspects of Britain – Parliament.-HMSO Publications Centre, PO Box276,- London SW8 5DT, Crown Copyright 1991.- P. 3-4.
8 М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 120.
6

monarcho valdžia nėra suvaržyta jokiomis imperatyviomis teisės normomis. Tačiau
tokių valstybių pasaulyje kažin ar bėra likę. Šių laikų konstitucinės teisės doktrinoje
įsivyrauja nuomonė, kad absoliutinėmis monarchijomis yra pripažįstamos ir šalys,
formaliai turinčios Konstitucijas ar konstitucinės reikšmės aktus. Kai kurie
konstitucinės teisės mokslininkai tokias valstybes įvardija kaip pusiau absoliutines
monarchijas.9 Tokios šalys yra Saudo Arabija, Omanas, Kuveitas, Jungtiniai Arabų
Emyratai, Brunėjus, Bachreinas. Paprastai šiose valstybėse konstitucijos yra
oktrojuotos (Valdovo dovanotos Tautai). Šiose konstitucijose gali būti įtvirtintas ir
valdžių padalijimo principas, tačiau šios nuostatos tėra formalaus pobūdžio ir
praktiškai negalioja. Be to dažnai monarchai nevengia pasinaudoti savo teise
sustabdyti Konstitucijos veikimą neribotam laikotarpiui. Taigi tokios konstitucijos
praktiškai neriboja monarcho valdžios. Jis pats vienvaldiškai įgyvendina įstatymų
leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, yra pats aukščiausias teisėjas. Preziumuojama,
kad visos valdžios šaltinis yra ne tauta, o monarchas.
Europoje absoliutine teokratine monarchija yra pripažįstama Vatikano Miesto
Valstybė.10 Ši valstybė neturi kodifikuotos Konstitucijos, tačiau konstitucinės
reikšmės aktuose įtvirtinama absoliuti Pontifiko valdžia. Jo konstitucinį statusą
plačiau paanalizuosime kituose šio baigiamojo darbo skyriuose.

1.3. Dualistinė monarchija

Konstitucinės teisės mokslo d

doktrinoje dualistine monarchija apibrėžiama
tokia valstybės valdžių sistema, kurioje valstybės vykdomąją valdžią įgyvendina
valdovas ir vyriausybė, tuo tarpu įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencija
priklauso visuomenės renkamam parlamentui. Tokiai valstybinės valdžios sąrangai
yra būdingas monarcho ir parlamento dualizmas. Monarchas praktiškai yra
nepriklausomas nuo parlamento, įgyvendindamas vykdomąją valdžią. Jis pats skiria
vyriausybę, kuri yra atskaitinga tik valdovui. Parlamentas, kuriam pagal Konstituciją
priklauso įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencija, neturi jokios įtakos
formuojant vyriausybę, vertinant jos veiklą. Dualistinėje monarchijoje nėra

9 B. E. Чиркин. Сравнительное конституционное право. -Москва: Международные отношение, 2002. C. 259.
10 В. А. Виноградов. Основы государственного устройства Государство Города Ватикана//Журнал
российсского права.2002, Но. 9. C. 121.
7

vyriausybės atsakomybės parlamentui instituto.11 Parlamento įgaliojimai įstatymų
leidžiamosios valdžios srityje irgi yra apriboti. Monarchas turi rezoliucinio arba
absoliutaus veto teisę, leidžiančią jam atmesti parlamento priimtą įstatymą.12
Taigi, kaip matome, dualistinė monarchija yra tarsi tarpinė valdymo forma
tarp absoliutinės ir parlamentinės (konstitucinės) monarchijos. Monarchas negali
vienasmeniškai valdyti šalies, bet tuo pačiu ir parlamentas neturi pakankamai galios
ypatingai riboti valdovo valdžią.13
Šis monarchijos tipas labiausiai buvo paplitęs devynioliktojo – dvidešimtojo
amžių sandūroje; Vokietijos Antrojo Reicho, Austrijos – Vengrijos, Rumunijos, Italijos
monarchistinėse santvarkose. Šiuo metu pasaulyje nėra daug valstybių, kurias būtų
galima vadinti dualistinėms monarchijoms. Konstitucinės teisės doktrinoje šiai
kategorijai priskiriama Maroko, Nepalo, Jordanijos Hašimitų Karalystės.14 Europoje
tokios valstybės tėra dvi – Lichtenšteino Kunigaikštystė ir Monako Kunigaikštystė.

1.4. Parlamentinė monarchija

Šis monarchijos valdymo formos tipas apibrėžia tokią konstituciškai
reglamentuotą valstybės valdžių sistemos organizaciją, kurioje valdovo institutas
netenka ne tik įstatymų leidžiamosios, bet ir daugumos vykdomosios bei teisminės
valdžios funkcijų ir valstybės valdyme lyderio poziciją užleidžia visuomenės
atstovaujamajai institucijai – parlamentui. Šiose valstybėse galioja demokratiniu
būdu priimtos konstitucijos, įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencija išimtinai
suteikta tik parlamentui. Konstitucinės teisės doktrinoje teigiama, kad m

monarchas
nors juridiškai ir yra valstybės vadovas, tačiau praktiškai nedalyvauja valstybės
valdyme.15

11 А. А. Мишин.Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва: Юстицинформ, 2002. C. 70.
12 Б.А Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство
БЕК, 1997. C. 344; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002.
C. 118.
13 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.
C. 152.
14 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.
C. 152.
15 К. В. Арановский. Государственное право зарубежных стран.- Москва: Форум, 2000. C. 180; А. В .Якущев.
Конституционное право зарубежных стран (курс лекций).- Москва: Приор – Издат, 2003. C. 25.
8

Turbūt svarbiausias parlamentinės monarchijos požymis yra tas, kad
vyriausybė yra atskaitinga parlamentui, o ne monarchui. Nors, remiantis
Konstitucijos nuostatomis, vyriausybę paprastai skiria valstybės vadovas, tačiau tai
tėra tik formalus veiksmas. Paprastai vyriausybę formuoja partijos, turinčios
daugumą parlamente, lyderis, kurį ministru pirmininku paskiria monarchas. Tik
tada, kai nė viena politinė partija neturi daugumos parlamente, monarchas gali
savarankiškai parinkti kandidatūrą į ministro pirmininko postą. Taip yra
įgyvendinamas parlamento viršenybės principas.16
Parlamentinėse monarchijose valstybės vadovas arba neturi veto teisės
parlamento priimtiems teisės aktams ir turi juos besąlygiškai pasirašyti, arba
turėdamas šią prerogatyvą, niekada ja nesinaudoja.
Taigi ryškus monarcho valdžios apribojimas parlamentinėse monarchijose,
suformuoja dažnai konstitucinės teisės doktrinoje vyraujančią nuomonę, kad
„monarchas karaliauja, bet nevaldo“.17
Parlamentinės monarchijos modelis labiausiai yra paplitęs pasaulyje.
Parlamentinės monarchijos yra įtvirtintos daugelyje Vakarų Europos valstybių, taip
pat Japonijos, Malaizijos, Tailando Konstitucijose. Šiuo metu Europoje yra 9
valstybės, kurias konstitucinės teisės mokslas priskiria parlamentinėms
monarchijoms: Nyderlandų, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Ispanijos, Belgijos,
Jungtinė Karalystės, Liuksemburgo, Andoros Kunigaikštystės.

1.5. Monarcho valdžios nenutrūkstamumo principas

Sąvokomis „Karalius niekada nemiršta“ (The King never dies), „Karalius mirė,
tegyvuoja Karalius!“ (The King died, long life the King!) išreiškiamas Europos šalių
konstitucinės teisėje įtvirtintas monarcho valdžios nenutrūkstamumo principas.18
Konstitucinės teisės doktrinoje sutinkamas teiginys, jog valdovo sostas negali būtu
tuščias, yra visiškai teisingas. Tokia tradicija susiformavo jau pačiose pirmosiose

16 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные
институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 345.
17Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные
институты.- Москва: Издательство БЕК ,2000. C. 345; T. Birmontienė, J. Jarašiūnas, E. Kūris ir kt. Lietuvos Konstitucinė teisė.
– Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. P. 529.
18 O. Hood Phillips, P. Jackson, P. Leopold. Constitutional and Administrative law.- London: Sweet & Maxwell Limited of 100,
Avenue Road, London NW3 3PE, 2001. P. 293-294.
9

pasaulio monarchinėse sistemose (ypatingai tose, kur Valdovas savo rankose turėjo
sutelkęs absoliučią valdžią). Einant laikui, valdovų kaitos sukaupta patirtis rodė, jog
sėkmingiausiai egzistuoja tokia monarchija, kurioje Valdovo valdžios perdavimas yra
iš anksto apgalvotas. Priešingu atveju iškildavo suirutės, anarchijos, neefektyvios
oligarchijos pavojus, šalyje kildavo politinė krizė. Valstybei, likusiai be Valdovo,
grėsdavo vidinio susiskaldymo, užkariavimo ir pavergimo pavojus. Taigi, vienas
pagrindinių veiksnių, lemiantis šalies stabilumą tarpuvaldžio laikotarpiu, buvo sosto
paveldėjimo sistemų susidarymas (susiformavo Salijų, Kastilijos ir kitos sistemos19,
jas plačiau aptarsime kituose šios studijos skirsniuose). Išsivystė sosto regento
institutas, kuris užtikrina kompetentingą monarcho funkcijų vykdymą, kai sosto
paveldėtojas yra kūdikis, mažametis ar neveiksnus asmuo.
Šių laikų Europos valstybėse, kurių konstitucijose yra įtvirtinta monarchijos
valdymo forma, sosto perdavimo klausimai yra reglamentuojamai itin preciziškai.
Nors monarchas valstybėje paprastai nebeturi tokių svarių politinių, juridinių galių,
tačiau Valdovo valdžios nenutrūkstamumo principas išliko nepakitęs, tuo
išskirdamas monarcho statusą iš kitų valstybės valdžios institucijų. Taigi, Valdovo
mirties atveju, į sostą įžengia teisėtas įpėdinis, kuris jau yra žinomas iš anksto.
Dažniausiai sosto paveldėjimo teisę turintis Karališkosios Šeimos narys yra
tituluojamas Karūnos Princu, kol jis dar nėra užėmęs sosto. Visgi, kai kuriose
Europos valstybėse šis pavadinimas varijuoja. Jungtinėje Karalystėje sosto įpėdinis
yra vainikuojamas Velso Princu20, Ispanijos Karalystėje – Asturijos Princu21,
Nyderlandų Karalystėje – Orange – Nassau Princu.22 Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog
paveldėtojo teisės į sostą nevaržo pilnametystės brandos reikalavimas. Ši teisė yra
pripažįstama nuo pat gimimo momento ir yra apibrėžta principu „Įpėdinis niekada
nėra per jaunas“ 23. Panaši pozicija yra įtvirtinta Europos šalių konstitucijose.
Nyderlandų Karalystės Konstitucijoje šis principas yra dar labiau išplėstas.

19 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные
институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612.

20 Didžiosios Britanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.royal.gov.uk/output/Page1.asp ;
prisijungimo laikas: 2004-09-06.
21 Ispanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis// http://www.chasareal. es ; prisijungimo laikas: 2004-08-15.
22 Nyderlandų Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.koninklijkhuis.nl/welkom.html; prisijungimo
laikas: 2004-10-12.
23 1937 m. Jungtinės Karalystės Regento instituto aktas//http://www.heraldica.org/topics/royalty/ukregency.htm ; prisijungimo
laikas: 2004-11-01.
10

Interpretuojant Konstitucijos 25 straipsnį, pastebime, jog teisę į sosto paveldėjimą
gauna net palikuonis, kurį Karalienė monarcho mirties dieną jau nešioja savo įsčiose,
jeigu jis išgyvena iki gimimo ir nemiršta gimdymo metu.24

1.6. Monarcho valdymo trukmė

Teisinėje literatūroje dažnai teigiama, kad monarchija – tai tokia valstybės
valdymo forma, kai valstybės vadovas yra asmuo, kuris paveldėdamas sostą ir titulą,
valdo iki gyvos galvos.25 Analizuojant šį teiginį, derėtų atkreipti dėmesį į du
pagrindinius aspektus: sosto paveldimumą ir valdymo trukmę.
Postulatas, kad monarchas užima sostą, paveldėdamas jį, atrodo beveik
neginčijamas. Beveik visų valstybių, kurių valdymo forma yra monarchija,
konstitucijose būtent toks sosto užėmimo būdas ir yra įtvirtintas. Tačiau kai kurių
istorinių ir dabartinių monarchijų pavyzdžiai liudija ką kita. Turbūt mums labiausiai
yra žinoma XVI – XVIII amžiuose gyvavusi Žečpospolitos valstybė. Šioje monarchijoje
Karalių rinkdavo Lenkijos ir Lietuvos didikai. Dabartiniais laikais taip pat sėkmingai
gyvuoja keletas valstybių savo Aukščiausiajame įstatyme įtvirtinusių renkamo sosto
principą (Malaizija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Svazilendas). Šiuo metu Europoje yra
vienintelė valstybė, kurioje yra renkamas valdovas – Vatikanas. Šiai valstybei
vadovauja kardinolų Konklavoje daugiausiai balsų gavęs (2/3 + 1 balsas nuo visų
dalyvaujančiųjų konklavoje kardinolų skaičiaus26) kandidatas.
Kaip matome, ne visų monarchijų sostai yra paveldimi. Taigi, dabar
pasistengsime išsiaiškinti kokia gi yra monarcho įgaliojimų trukmė. Atsakymas į
kilusį klausimą, ar bent paveldimose monarchijose valdovas išlaiko savo valdžią tol,
kol yra gyvas, taip pat yra neigiamas. Europos monarchinių valstybių konstitucijų
analizė bei susiklosčiusių istorinių įvykių pavyzdžiai mums leidžia teigti, jog
monarchas, paveldėjęs sostą, jį praranda ne tik savo mirties atveju, tačiau ir dėl kitų
priežasčių, kurias pasistengsime atskleisti.

24 Nyderlandų Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html ; prisjungimo laikas: 2004-09-15.
25 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.
C. 150; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 117;
B. E. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. –Москва: Юристь, 2003. C. 155.
26 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and the
election of Roman Pontiff,// http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-
ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-15.
11

Monarchas privalo atsisakyti, arba būna priverstas atsisakyti sosto, kai jis
sulaužo priesaiką, kurią duoda karūnavimo metu, taip pat jei pažeidžia
Konstitucijoje nustatytus valdovo statuso reikalavimus. Švedijos Karalystės Valdymo
Formos Akte nustatyta, jog tada, kai Karalius šešių mėnesių laikotarpyje nevykdė
jam priskirtų pareigų arba negalėjo jų vykdyti, Riksdagas, Vyriausybės teikimu,
svarsto klausimą, dėl pripažinimo, jog monarchas atsisakė sosto.27 Norvegijos
Karalystės Konstitucijoje nustatyta, kad Karalius praranda teisę į sostą, jeigu jis
reziduoja užsienio valstybėse ilgiau negu 6 mėnesius be Stortingo sutikimo.28
Monarchas gali prarasti sostą, jeigu tuokdamasis pažeidžia Konstitucijoje
įtvirtintas religines tradicijas ir susisaisto santuokos ryšiais su kito tikėjimo ar kitos
konfesijos išpažintoju. Tokie reikalavimai ypač griežtai paisomi tose monarchijose,
kur valstybės vadovas formaliai ir realiai tapatinamas su valstybinės religijos
dignitoriumi. Jungtinės Karalystės 1701 m. Sosto Paveldėjimo Akto 4 – ame
straipsnyje nustatyta, jog monarchas privalo išpažinti protestantizmą bei negali
sudaryti santuokos su kataliku29.
Konstitucinės teisės doktrinoje tebėra diskutuotinas klausimas dėl sosto
paveldimumo teisės prigimties. Neaiškumų kyla norint tiksliai apibrėžti teisėto
įpėdinio ryšį su sostu. Vienų autorių nuomone, šis ryšys turėtų būti siejamas su teise
paveldėti, kiti gi mano, jog tai yra ne teisė, o pareiga. Ši diskusija taptų svarbi, jei
atsirastų įpėdinis, kuris nenorėtų būti monarchu ir vadovauti valstybei. Visgi,
dauguma konstitucinės teisės mokslininkų palaiko nuomonę, jog sosto paveldėjimas
yra pareiga. Didžiosios Britanijos konstitucinėje teisėje vyrauja nuomonė, jog
monarchas savavališkai negali atsisakyti nuo sosto, jei parlamentas su tuo
nesutinka, Nyderlandų konstitucinės teisės šaltiniuose teigiama, jog įpėdiniai negali
atsisakyti (nuneigti) savo teisės į sostą.30 Savo ruožtu, tie sosto įpėdiniai, kurie
„nenori ar jaučiantys neturį pašaukimo“ valdyti valstybės, gali pasinaudoti taikomų
įpėdiniui griežtų reikalavimų bei formalumų nevykdymu (pavyzdžiui, sudarydami

27 Švedijos Karalystės Valdymo Formos Aktas//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html ; prisijungimo
laikas: 2004-10-15.
28 Norvegijos Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas:
2004-09-29.
29 1937 m. Jungtinės Karalystės Sosto Paveldėjimo Aktas// http://www.heraldica.org/topics/royalty/ukregency.htm ;
prisijungimo laikas: 2004-10-16; J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD
Houndsmills, Basingtoke, Hampshire RG21 2XS, 1991. P. 196.
30J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire RG21
2XS, 1991. P. 197; A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 75.
12

santuoką su kitos nei valstybinės religijos išpažintoju) ir pasitraukti iš sosto
paveldėtojų sekos. Tačiau tokiu atveju paveldėjimo teisės netenka ne tik pats
įpėdinis, tačiau ir visi jo palikuonys.
Šiuolaikinėse monarchijose yra įsidėmėtinas Didžiosios Karalystės Karaliaus
Edvardo VIII – ojo poelgis. 1936 m. sausio mėn. 20 d. užėmęs sostą, valdovas
paskelbė, kad ketina vesti JAV pilietę Willis Simpson. Karaliaus išrinktoji išpažino
Romos Katalikų tikėjimą, be to, paaiškėjo faktai, jog ji praeityje jau buvo susituokusi
du kartus ir abi santuokos buvo nutrauktos. Kadangi Anglikonų bažnyčia draudė
tuoktis išsiskyrusiems tikintiesiems, Edvardo VIII- ojo santuoka su misis Simpson
tapo neįmanoma, kol jis bus valdovas31. Karalius Edvardas VIII – asis, gerbdamas
karališkąsias tradicijas, 1936 m. gruodžio 11 d. savanoriškai atsisakė teisių į sostą ir,
įgyvendindamas savo pasirinkimą, po trijų mėnesių vedė Willis Simpson. Šis įvykis,
sukėlė didžiulį susidomėjimą bei diskusijas to meto Jungtinės Karalystės ir kitų
pasaulio valstybių visuomenėse, praturtino konstitucinės teisės, reguliuojančios
monarcho statuso turinį, praktiniu pavyzdžiu, liudijančiu šio valdovo įgaliojimų
reliatyvumą chronologine prasme.
Kaip patį naujausią pavyzdį, kada įpėdinis atsisako teisų į sostą, galėtume
paminėti Nyderlandų Princo Johano vestuves, įvykusias 2004 m. Princas dar 2003 m.
paskelbė apie savo sužadėtuves su savo išrinktąja Meibl Visse Smit. Tačiau paaiškėjo,
jog sužadėtinė praeityje buvo susijusi su nusikalstamomis struktūromis, o ši
informacija nebuvo pateikta vyriausybei. Savo ruožtu vyriausybė atsisakė net teikti
pasiūlymą parlamentui svarstyti klausimą dėl Princo Johano vedybų. Visgi, Princas
neatsisakė savo ketinimų ir vedė savo išrinktąją.32 Kadangi šiai santuokai,
parlamento sutikimo nebuvo, Princas Johanas, nors ir išsaugojo Princo titulą, tačiau
jis ir jo palikuoniai prarado teisę užimti Nyderlandų Karalystės Sostą (Princas
Johanas buvo trečiasis sosto paveldėjimo sekoje po Karūnos Princo Willemo ir jo
dukters Amalijos 33). Beje, savo teisių į sostą atsisakyti turėjo ir Nyderlandų Princesė

31 Jugtinės Karalystės Vindzorų Dinastijos oficialus tinklapis//http://www.royal.gov.uk/output/Page1.asp/history ; prisijungimo
laikas: 2004-10-08; Virtuali Enciklopedija//http://www.wikipedia.org/wiki/Edward_VIII_of_the_United_Kingdom; prisijungimo
laikas: 2004-09-06.

32 Naujienų internetinis portalas//http://www.grani.ru/Society/People/Monarchy/m.68322.html; prisijungimo
laikas: 2004-11-03.
33 Nyderlandų Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis// http://www.koninklijkhuis.nl/UK ; prisijungimo laikas: 2004-10-08.
13

Irena (1964 m.) bei Princesė Kristina (1975 m.) kadangi parlamentas nepritarė jų
santuokoms.
Monarchas sosto gali atsisakyti ir dėl kitų priežasčių. Nors nei vienoje
Europos valstybių konstitucijoje nėra įtvirtintos nuostatos, kad valdovas sosto gali
atsisakyti dėl senatvės ar ligos, tačiau tokių pavyzdžių yra konkrečių valstybių
praktikoje. Antai Nyderlandų Karalystėje 1980 m. Karalienė Juliana pasirašė aktą,
kurių ji atsisakė nuo sosto. Tokiu būdu naująja Karaliene tapo jos dukra Beatričė
Vilhelmina Armgard, kuri vadovauja valstybei iki šiol. Nyderlandų monarchijos sosto
kanceliarijos oficialūs leidiniai dažniausiai santūriai komentuoja savanorišką
Karalienės Julianos atsisakymą nuo sosto, motyvuodami tuo, jog ši suteikė tokią
galimybę dukteriai, vertindama jos gabumus ir jaunatvišką energiją. Tačiau
nepriklausomi šaltiniai pateikia versiją, jog apie septyniasdešimtuosius jos gyvenimo
metus Karalienei Julianai buvo diagnozuoti Alzhaimerio ligos požymiai34, todėl
veikiausiai dėl silpstančios sveikatos 1980 – aisiais Juliana, būdama 71 metų
amžiaus, žengė išmintingą žingsnį – atsisakė sosto, tenorėdama jog Karalystę valdytų
veiksnus ir kūrybingas monarchas.
Liuksemburgo Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo savotiška tradicija, kai
monarchas sosto atsisako savo įpėdinio naudai dėl senatvės priežasčių. 1964 m.
Kunigaikštienė Šarlotė atsisakė sosto savo sūnaus Žano naudai. Pastarasis, būdamas
Kunigaikščiu, tokį pat sprendimą priėmė 2000 m. ir sostą užėmė jo sūnus Henris.35
Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucijos 131 straipsnyje įtvirtinta
nuostata, jog Kunigaikštis, norėdamas, kad jo įpėdinis į sostą būtų iš anksto
pasiruošęs valdyti šalį, gali perleisti jam dalį savo įgaliojimų, neprarasdamas savo
titulo ir valstybės vadovo galių.36 2004 m. Lichtenšteino Kunigaikštis Hansas Adamas

34 Н.В. Попов. Монархи Звропы. – Москва, 1996. C. 166; Virtuali Enciklopedija//
http://www.wikipedia.org/wiki/Juliana_of_the_Netherlands ; prisijungimo laikas: 2004-10-05.

35 Naujienų internetinis portalas
„Delfi“//http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=87527&categoryID=8&ndate=970864986; prisijungimo laikas:
2004-10-23; Internetinis tinklapis „Europos monarchijos“//http://personales.ya.com/fororeal/enfrlux.htm;
prisijungimo laikas: 2004-10-12.
36 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en;
prisijungimo laikas: 2004-11-10.

II – asis pasinaudojo šia Aukščiausiojo įstatymo suteikta teise ir paskelbė
perduodantis valdyti šalį savo sūnui ir teisėtam įpėdiniui Aloisui.37
Pastaruoju metu pasaulyje atidžiai sekama Vatikano Miesto Valstybės
Pontifiko Jono Pauliaus II – ojo sveikata. Vatikano Kurijos administracijoje Pontifikui
Jonui Pauliui II ne kartą neoficialiai buvo siūlyta perleisti sostą naujam įpėdiniui.
Vatikano Kurijos iniciatyva buvo pagrįsta baime, jog dabartinis Popiežius dėl
silpstančios sveikatos nėra pajėgus deramai atlikti savo funkcijas, sergstint Romos
Katalikų Bažnyčios gerovę. Tačiau pats Jonas Paulius II- asis savo pasisakymuose
ne kartą tvirtai pareiškė liksiąs Šventajame soste iki mirties, pasikliaudamas Dievo
Apvaizda.
Taigi, išanalizavę aukščiau išdėstytus teiginius, galime reziumuoti, jog
monarcho valdymo trukmė priklauso ne tik nuo jo mirties momento, tačiau yra
sąlygota Konstitucijos nuostatų ir kitų teisinių, socialinių veiksnių.

1.7. Monarchijos įtvirtinimas Europos valstybių konstitucijose

Monarchijos valdymo formos įtvirtinimas Europos šalių konstitucijose lemia
tam tikrus ir savitus jos struktūros pakitimus. Konstitucijos preambulėje ar bendrose
nuostatose deklaruojama, kad valstybės valdymo forma yra monarchija. Tai aiškiai
išreikšta Danijos (Konstitucijos 2 straipsnis), Ispanijos (Konstitucijos 1 straipsnis),
Norvegijos (Konstitucijos preambulė), Monako (Konstitucijos 2 straipsnis),
Lichtenšteino (Konstitucijos 2 straipsnis) konstitucijose.38 Tuo tarpu kitų Europos
valstybių konstitucijose ar konstitucinės reikšmės teisės aktuose (Didžioji Britanija,
Švedija, Vatikanas, Nyderlandai, Andora, Liuksemburgas, Belgija) valstybės valdymo
forma nėra konkrečiai nurodyta, tačiau konstitucinės teisės doktrinoje jos yra
vienareikšmiškai priskirtos monarchijos valdymo formos šalims. Europos
monarchijose valdovo institutas yra pripažįstamas visaverčiu valdžių sistemos
elementu, o jo statusą apibrėžiančios teisės normos paprastai yra sutelktos viename

37 Naujienų internetinis portalas
„Delfi“//http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=4911998&categoryID=8&ndate=1092687703; prisijungimo
laikas: 2004-10-23.
38 Danijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/da01000_.html ; prisijungimo laikas:2004-10-12;
Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html; prisijungimo laikas:2004-
09-22; Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html; prisijungimo laikas:
2004-08-29; Monako Kunigaikštystės Konstitucija//
http://www.monaco.gouv.mc/Dataweb/GouvMc.nsf/0/8EAC97F956A58C44C12569D1004E6ABF?OpenDocument
; prisijungimo laikas: 2004-10-15; Lichtenšteino Kunigaikštystės
Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ; prisijungimo laikas: 2004-10-30.
15

Konstitucijos skirsnyje. Analizuodami Europos konstitucijų sandarą, galime surasti
struktūriškai išskiriamus du monarcho instituto tipus.
Institucinis prioritetas. Konstitucijose įtvirtinta juridinė valdžių
charakteristika, jų tarpusavio santykiai ir kompetencija, dažniausiai pradedama nuo
monarcho statuso reglamentavimo. Nors paprastai tai yra būdinga absoliutinių ir
dualistinių monarchijų konstitucijoms, tačiau tas pats pasakytina ir apie Europos
parlamentinių monarchijų Aukščiausiuosius įstatymus, nors čia monarchas turi kur
kas mažiau galių lyginant su parlamentu ir vyriausybe. Visgi, kaip išimtį galėtume
paminėti Belgijos Karalystės Konstituciją, kurioje pirmenybė suteikta parlamento
institutui (II Konstitucijos skyrius), o monarcho statusą reglamentuojančios teisės
normos yra III skyriuje.39 Panaši tendencija įžvelgiama ir Švedijos Karalystės
konstitucinės reikšmės aktuose. 1974 m. Valdymo Formos Akte (jis yra viena
sudėtinių nekonsoliduotos valstybės Konstitucijos dalių) Valdovo statusą
apibrėžiančios konstitucinės nuostatos yra įtvirtintos tiktai V skyriuje.40
Vertybinis prioritetas. Norvegijos, Liuksemburgo, Danijos, Lichtenšteino
konstitucijose po preambulės esantis skirsnis reglamentuoja Valdovo statusą. Taigi,
jis formaliai yra įtvirtintas tarp svarbiausiųjų valstybės vertybių ir pripažįstamas
lygiaverčiu suvereniteto, žmogaus laisvių, visuomenės gerbūvio kategorijoms. Kartu
ryškėja ir konstitucinio valstybės santvarkos modelio struktūrinis išsiskaidymas:
monarcho institutas nutolsta nuo parlamento bei vyriausybės, nes atskiriamas
valstybės funkcijų, konstitucinių principų, žmogaus teisių bei laisvių skirsniais
(Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės, Norvegijos Karalystės Konstitucijos).41
Monarcho statuso struktūriniai prioritetai, pastebimi Europos šalių
konstitucijose, tik pabrėžia Valdovo instituto išskirtinę reikšmę valstybėje. Visgi šie
ypatumai yra tik formalaus pobūdžio ir nesuteikia mums pakankamai informacijos,
kuri galėtų visiškai apibrėžti konstitucinį monarcho statusą.

39 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-
10-03.
40 Švedijos Karalystės Valdymo Formos Aktas//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html ; prisijungimo
laikas: 2004-10-06.
41 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės
Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_; prisijungimo laikas: 2004-10-24;
Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-
09-12.
16

2. Sosto užėmimo reglamentavimas Europos valstybių
konstitucijose

2.1. Monarcho instituto formavimo konstituciniai principai

Monarcho instituto formavimui taikomos konstitucinės teisės normos ryškiai
išsiskiria iš kitų valstybės institucijų sudarymo principų tvarkos. Iš pradžių vertėtų
išsiaiškinti ar monarcho institutas priklauso visuomenės atstovaujamųjų institucijų
kategorijai, kuriai konstitucinėje teisėje priskiriamas palamentas, vyriausybė ir
prezidentas. Analizuodami konstituciškai apibrėžto sosto užėmimo ypatumus,
įvertinsime kokį vaidmenį atlieka visuomenė šiame procese.
Šiuo metu pasaulyje nėra nė vienos valstybės, kurioje monarchas būtų
renkamas remiantis visuotinio ir lygaus balsavimo teise. Šalies visuomenė neturi
tiesioginių galimybių išreikšti savo pasirinkimą ir suteikti valdovui legitimumo savybę
(valdyti šalį juos valia ir vardu). Visgi negalima būtų teigti, jog valdovas užima sostą
nesilaikydamas jokių taisyklių ir tvarkos. Monarchas dažniausiai sostą perima
laikydamasis konstituciškai apibrėžtos paveldėjimo tradicijos42. Visgi kai kurios
valstybės savo Aukščiausiajame įstatyme yra nustatę renkamo sosto koncepciją
(Malaizija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Vatikanas). Tačiau analizuodami šiuos aktus,
pastebime, jog Valdovą rinkti gali tik Konstitucijoje įvardinti specialūs asmenys
(Vatikane – bažnytiniai dignitoriai, turintys Kardinolo titulą)43. Tačiau šie asmenys,
turintys tiek aktyviąją, tiek pasyviąją rinkimų teises, sudaro tiktai nedidelę
visuomenės elektorato dalį. Visgi, kaip išimtį galėtume paminėti Andoros
Kunigaikštystės konstitucinę santvarką. Šios valstybės Konstitucijoje nustatyta, kad

42 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire RG21
2XS, 1991. P. 196.
43 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and the
election of Roman Pontiff//http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-
ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-15.

valstybės vadovo įgaliojimai lygiomis teisėmis yra suteikti Prancūzijos Respublikos
Prezidentui ir Urchelio Vyskupui.44 Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 6
straipsnis, nustato, kad Prezidentas yra renkamas 7 metų kadencijai visuotiniais ir
tiesioginiais rinkimais.45
Pastebėtina, kad pretendentams į sostą nėra taikomi amžiaus cenzai, įprasti
norint tapti Prezidentu ar parlamentaru, be to, gimimu įgyta valstybės pilietybė,
nepriekaištinga asmens reputacija, sėslumas nėra pakankamos savybės ir nesuteikia
kiekvienam norinčiam valstybės piliečiui pretenduoti į sostą. Kandidatas į valdovus
paprastai turi priklausyti valdančiajai dinastijai (Vindzorų dinastija Didžiojoje
Britanijoje, Burbonų dinastija Ispanijoje, Bernadotų dinastija Švedijoje, Grimaldžių
šeima Monake ir t.t.).46 Tačiau netgi priklausydamas Karališkajai Šeimai, ne
kiekvienas jos narys gali pretenduoti į sostą. Antai Nyderlandų Karalystės
Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teisę paveldėti sostą turi tik tie
šeimos nariai, kurie yra monarchui artimi iki trečiosios giminystės eilės.47 Iki 2002
m. Monako Kunigaikštystės Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, jog tuo atveju, jei
nėra įstatyminio įpėdinio, sostą paveldėti gali netgi įvaikintas asmuo ir jo
palikuonys,48 tačiau, įvykus Konstitucijoms pakeitimams, ši nuostata buvo
panaikinta. Šis atvejis tik patvirtina taisyklę, jog sostą asmuo gali paveldėti tik tada,
jei jis yra teisėtas valdančiosios dinastijos atstovas.
Sosto paveldėtojas yra nustatomas pagal atsižvelgiant į giminystės ryšius ir
lytį. Visuomenė neturi teisės nurodyti, kuris asmuo iš karališkosios šeimos turėtų
paveldėti sostą, jos nuomonė gali būti tik patariamojo pobūdžio. Visgi sprendžiant
sosto paveldėjimo klausimus, kartais išryškėja ir parlamento vaidmuo. Belgijos

44 Andoros Kunigaikštystės Konstitucija,//http://www.trybunal.gov.pl/constit/constitu/parlamen/andorra/andora-e.htm ;
prisijungimo laikas: 2004-10-12.
45 Prancūzijos Respublikos Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/fr00000_.html ; prisijungimo laikas:
2004-11-02.
46 Didžiosios Britanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.royal.gov.uk/output/Page1.asp;
prisijungimo laikas: 2004-09-06; Ispanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.chasareal.es ; prisijungimo
laikas: 2004-08-15; Švedijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.royalcourt.se ; prisjungimo laikas: 2004-
09-03, Virtuali enciklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/Grimaldi ; prisijungimo laikas: 2004-10-10.

47 Nyderlandų Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-09-24.
48 Л. А. Окуньков. Конституции государств Европы. Том II.- Москва: Норма, 2001.C.591.

Karalystės Konstitucijoje nustatyta, jog monarchas sostą užima tik tada, kai jo
kandidatūra yra svarstoma ir patvirtinama parlamento posėdyje.49
Taigi, kaip matome, monarcho institutui yra svetimas atstovaujamosios
valdžios požymis. Visuomenės ar jos suformuotų valdžios institucijų galimybės,
skiriant monarchą yra tik simbolinio pobūdžio.
Mes jau paminėjome pagrindines konstitucinės tiesės doktrinoje išskiriamas
sosto užėmimo prielaidas: paveldimumą ir rinkimus, taigi tolimesniuose darbo
skyriuose pasistengsime aptarti pagrindines Sosto paveldėjimo sistemas, jų
dėsningumus, apžvelgsime renkamo Sosto mechanizmo specifiką.

2.2. Paveldimas sostas

Paveldimo sosto koncepcija įtvirtinta daugumos Europos valstybių
konstitucijose. Kai kuriose šalyse šie klausimai apibrėžti atskiruose įstatymuose
(1701 m. Jungtinės Karalystės, 1810 m. Švedijos Karalystės, 1953 m. Danijos
Karalystės Sosto paveldėjimo aktai). Tačiau Europoje yra 2 valstybės, kurių
konstitucijose nėra konkrečiai nustatyta sosto paveldėjimo tvarka. Antai
Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės Konstitucijos 3 straipsnis nustato, jog
sostą paveldi Nassau šeimos dinastija, remiantis 1783 m. liepos mėn. 30 d. sutartimi,
1815 m. birželio mėn. 9 d. Vienos traktato 71 straipsniu, 1867 m. gegužės mėn. 11 d.
Londono traktato 1 straipsniu.50 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucijos 3
straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog visi sosto paveldėjimo klausimai yra apibrėžti
Kunigaikščių Rūmų įstatymais.51
Šio sosto užėmimo tipo paplitimas yra susijęs su kiekvienoje monarchijoje
puoselėjamu poreikiu išsaugoti valdančiosios dinastijos tęstinumą. Monarchistinėje
valstybėje gyvuojanti dinastija (priklausomai nuo jos senumo ir nuopelnų) savyje turi
sukaupusi itin galingą valstybės ir Tautos istorinio identiteto potencialą. Net ir
šiuolaikinėse monarchistinėse santvarkose, išlieka gyvybinis poreikis saugoti ir ginti
viešpataujančios dinastijos tęstinumą. Konstituciniu požiūriu taip užtikrinamas

49 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-
10-15.
50 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės Konstitucija//
http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_; prisijungimo laikas: 2004-10-24.
51 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija// http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ;
prisijungimo laikas: 2004-11-10.
19

valstybės teisinis – politinis stabilumas, o vertybiniame kontekste apsaugomos
visuomenės mentalitetinės vertybės, nes sostą užima Tautai etniniu, religiniu,
kultūriniu požiūriu priimtinas valdovas. Šiuolaikinių monarchijų sosto paveldėjimo
konstituciniame reglamentavime išliko gana daug apsauginio pobūdžio teisinių
prielaidų, padedančių užtikrinti tokią paveldėjimo seką, kuri leistų užimti sostą kuo
artimesniam monarcho šeimynykščiui.
Vienas svarbiausių veiksnių, nustatant sosto paveldėtojų seką, yra įpėdinio
lytis. Per daugelį metų susiformavo kelios įpėdinio lyties pirmumo sistemos, kurias
pasistengsime trumpai apžvelgti.

2.3. Salijų (Agnatinė) sistema

Tai yra seniausia sosto paveldėjimo sistema, išreiškianti patriarchalinės
koncepcijos bruožus.
Salijų sistema yra įtvirtinta Japonijos, Maroko, Jordanijos, kitų valstybių
konstitucinėje teisėje. Europoje tik 2 valstybėse sostas yra paveldimas, remiantis šia
sistema – tai Lichtenšteino Kunigaikštystė ir Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė52.
Šios sistemos išskirtinis bruožas yra tas, jog čia griežtai yra atmetama moteriškosios
lyties palikuonių pretenduoti užimti sostą. Legitimiais paveldėtojais laikomi tik vyrai,
o įpėdinystės pirmumas teikiamas vyriausiam monarcho sūnui53. Svarbu yra dar ir
tai, jog ne tik moterys negali pretenduoti į sostą, tačiau ši teisė yra atimta ir iš jų
teisėtų palikuonių. Ši sosto paveldėjimo sistema šiais laikais, ypač paplitus lyčių
lygybės idėjoms Europoje, atrodo neteisinga, nes joje ryškiai vyrauja diskriminacinės
nuostatos. Visgi, ši sistema buvo viena populiariausių tarp Europos valstybių XIX a.,
ir tik paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo įvestos liberalesnės nuostatos į daugelio
valstybių teisę. Ši sistema 1987 m. buvo panaikinta Švedijoje, pataisius 1819 m.
Švedijos Karalystės Sosto paveldėjimo Aktą, įvestos naujos nuostatos, kuriomis buvo
įteisinta vyrų ir moterų lygios galimybės užimti sostą, atsižvelgiant tik į
pirmagimystės faktorių. Svarbūs pokyčiai įvyko ir Norvegijos Karalystės

52 Du kartus Liuksemburgo Kunigaikštystę valdė moterys (Kunigaikštienė Marija Adelaidė (1912 – 1919) ir
Kunigaikštienė Šarlotė (1919 – 1964)), Virtuali enciklopedija//
http://en.wikipedia.org/wiki/Grand_Duke_of_Luxembourg#Grand_Dukes_of_Luxembourg ; prisijungimo laikas:
2004-10-03.
53 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные
институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612.
20

konstitucinėje teisėje. Šios valstybės Konstitucijos 6 straipsnis nustato lygias
galimybes pretenduoti teisėtiems Karališkosios Šeimos palikuonims neatsižvelgiant į
jų lytį, o tik į pirmagimystės principą.54 Nors ši konstitucinė nuostata galioja tik
Karališkosios Dinastijos nariams, gimusiems po 1990 m., ji yra reikšminga tuo, nes
išreiškia paties paveldėjimo principo pakitimą. Galima drąsiai teigti, jog kai kurių
konstitucinės teisės teoretikų (Strašun B. A., Malko A. V.55) nuomonė, jog Norvegija
tebetaiko Salijų sistemą, yra neteisinga. Teisinėje literatūroje dažnai tenka susidurti
su teiginiu, jog Belgijos Konstitucijoje yra įtvirtinta Salijų sosto paveldėjimo sistema.56
Ši nuomonė yra klaidinga, nes Salijų sistema Belgijoje galiojo tik iki 1991 m. Būtent
tais metais buvo priimta pataisa, kuria lygios teisės paveldėti sostą yra suteikiamos
abiejų lyčių teisėtiems palikuonims.57 Belgijos Karalystės Konstitucijos 85 straipsnyje
nustatyta, jog sostas yra paveldimas, remiantis pirmagimystės principu, o
Konstitucijos IX dalyje skelbiama, kad ši nuostata bus taikoma dabartinio Karaliaus
Alberto II – ojo teisėtiems palikuoniams, bei bus taikoma ir jo sesers Princesės
Astridos ainiams, jeigu jos santuokai pritars Karalius.58
Kaip jau aukščiau pastebėjome, Salijų sistema išsilaikė tik dviejose Europos
šalyse. Nors 2003 m. Lichtenšteino Kunigaikštystėje įvyko referendumas dėl
Konstitucijos pataisų, tačiau Sosto paveldėjimo klausimai nėra apibrėžti
Konstitucijoje (tai reglamentuoja Karališkųjų Rūmų įstatymai) ir nuostatos,
reguliuojančios šį klausimą liko nepakeistos. Liuksemburgo Didžiosios
Kunigaikštystės Konstitucijoje sosto paveldėjimo mechanizmas taip pat nėra
apibrėžtas, kaip jau anksčiau pastebėjome, sosto paveldėjimo taisyklės yra įtvirtintos
net keliuose skirtinguose teisės aktuose. Pateikiamoje Liuksemburgo Didžiosios
Kunigaikštystės sosto įpėdinių sekos schemoje, atskleidžiami Salijų sistemos
ypatumai:

54 Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html; prisijungimo laikas:
2004-09-29.
55Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные
институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612; А. В. Малько. Конституционное право зарубежных стран в вопросах
и ответах. – Москва: Юристь, 2003. C. 121.
56B. E. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. –Москва: Юристь, 2003. C. 302; А. А.
Мишин.Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва: Юстицинформ, 2002. C. 196; А. В .Якущев.
Конституционное право зарубежных стран (курс лекций).- Москва: Приор – Издат, 2003. C. 136.
57 Virtuali enciklopedija//http://www.heraldica.org/topics/royalty/belgian_succ.htm#law; prisijungimo laikas:
2004-10-05.
58 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-
10-03.
21

Liuksemburgo Didžioji
Kunigaikštystė

vaikai

Didysis kunigaikštis
Henris (1955 m.)

broli

Princas Guilaumas
(1963 m.)

3 4

Princas Polas
Luisas (1998 m.)

Princas

Princas

Princas

Princas

Guilaumas
(1981 m.)

Feliksas
(1984 m.)

Luisas
(1986 m.)

Sabastianas
(1992 m.)

Princas Leopoldas
(2000 m.)

59
Lentelėje pateikta įpėdinystės seka atkleidžia Salijų sistemoje taikomo
pirmagimystės principo ypatumus. Išskiriamos dvi paveldėjimo grupės – pirmąją
sudaro Didžiojo Kunigaikščio Henrio , antrąją – jo brolio Princo Guilaumo vyriškos
lyties palikuonys. Pastarosios grupės atstovai įgauna teisę paveldėti sostą tik po
pirmosios grupės įpėdinių. Verta pažymėti, kad, monarchijose, naudojančiose Salijų
sistemą, galioja taisyklė: jei pirmagimis valdovo sūnus (Princas Guilaumas) mirtų,
nespėjęs paveldėti sosto, ši aplinkybė neatimtų pirmumo teisės iš jo palikuonių.
Pačioje Didžiojo Kunigaikščio palikuonių grupėje eiliškumo dėsnis
atspindimas kiekvienos kartos pirmagimystės principu ir paženklintas raudonais
žymenimis.

2.4. Kastilijos sistema

Europoje ši sosto paveldėjimo sistema įtvirtinta Didžiosios Britanijos, Danijos,
Monako monarchijų konstitucinėje teisėje, taip pat 1978 m. priimtoje Ispanijos

59 Virtuali enciklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/Grand_Duke_of_Luxembourg; prisijungimo laikas: 2004-10-
06.
22

Karalystės bei 1990 m. pataisytoje Norvegijos Konstitucijoje.60 Lyginant Salijų ir
Kastilijos sistemas galime įžvelgti nemažai panašumų. Ir vienoje ir kitoje išskiriamas
artimiausios paveldėtojų grupės prioritetas, taip pat taikomas ir sosto įpėdinio
pirmagimystės principas. Pirmumo teisę turinčio įpėdinio mirties atveju taikoma
identiška Salijų sistemai taisyklė – į sostą pretenduoja kiti tos pačios paveldėjimo
grupės palikuonys.61 Pagrindinis skirtumas tarp Salijų ir Kastilijos sistemų yra tas,
kad pastarojoje pripažįstama valdovo moteriškos lyties įpėdinių teisė pretenduoti į
sostą, vyriškajai giminei suteikiant pirmumą tik konkrečioje paveldėjimo kartoje.
Manytume būtų pravartu paanalizuoti Ispanijos Karalystės Sosto paveldėjimo
dėsningumus. Sosto paveldimumo teisėje, taikant Kastilijos sistemos principą,
susidaro visiškai kitokia paveldėjimo grandžių struktūra. Sosto paveldėtojo Asturijos
Princo titulas priklauso Karaliaus Chuano Karlo I sūnui Felipei. Tačiau jo
vyresniosios seserys Princesės Elena bei Kristina taip pat pripažįstamos teisėtomis
sosto paveldėtojomis, o jų vaikai priklauso antrinei ir tretinei įpėdinystės grupėms.
Jeigu Asturijos Princas mirtų, nesulaukęs teisėtų palikuonių, paveldėjimo teisė
pereitų Princesei Elenai bei antrinei jos palikuonių grupei. Pamėginus sukurti
Ispanijos Karaliaus Chuano Karlo įpėdinių teorinę schemą pagal Salijų sistemą,
tektų konstatuoti, jog vieninteliu teisėtu įpėdiniu taptų Asturijos Princas Felipė, taip
pat išliktų tik jo paties būsimų sosto paveldėtojų grupė.
Pateikiamoje Ispanijos Karalystės sosto įpėdinių sekos schemoje, atskleidžiami
Kastilijos sistemos ypatumai:

60 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas:
2004-09-22; Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo
laikas: 2004-09-29.
61 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire
RG21 2XS, 1991. P. 196.
23

Ispanijos Karalystė

Karalius
Chuanas Karlas
I (1938 m.)

sesu

Princesė Margarita
(1939 m.)

vaikai

Princas Felipė
(1968 m.)

Princesė Elena
(1963 m.)

Princesė Kristina
(1965 m.)

Princas Felipė
(1998 m.)

Princesė Viktorija
(2000 m.)

Princas Chuanas
(1999 m.)

Princas Migelis
(2002 m.)

Princas Pablas
(2000 m.)

62
Svarbu pažymėti, jog Europos valstybėse, kurios konstitucinėje teisėje
įtvirtinta Kastilijos sistema sosto įpėdinio pirmagimystės principas nėra taikomas
besąlygiškai. Pats valdovas turi teisę šį principą pažeisti. Didžiojoje Britanijoje,
Norvegijos Karalystėje monarchui suteikta teisė savo nuožiūra skirti įpėdinį ir suteikti
pagrindinio sosto paveldėtojo titulą bet kuriam valdančios dinastijos atstovui63.
Pirmagimystės principas gali būti netaikomas ir tuo atveju, kai valstybės
parlamentui yra suteikta kompetencija patvirtinti sosto įpėdinio kandidatūrą ir
perleisti valdovo įgaliojimus. Belgijos Karalystės parlamentas, remdamasis šia teise,
gali atmesti teikiamą pirmagimio įpėdinio kandidatūrą, jei parlamento daugumos
nuomone, jis nėra tinkamas atlikti valstybės valdovo funkcijas. Todėl pirmagimystės

62 Ispanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.casareal.es/casareal/home.html ; prisijungimo
laikas: 2004-09-16.
63 Б.А. Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство
БЕК, 1997. C.48;
Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://odin.dep.no/odin/engelsk/norway/system/index-b-n-a.html ; prisijungimo laikas:
2002-12-04.
24

požymis valdovo palikuoniui suteikia ne tvirtą garantiją, o tik dėkingiausią galimybę
užimti sostą.
2.5. Švedijos (Kognatinė) sistema

Iki paskutiniųjų praėjusio amžiaus dešimtmečių šiuolaikinėse monarchijose
tebuvo žinomos Salijų, Kastilijos ir Austrijos (pastaroji, numačiusi moterų teisę į
sostą tik visiškai pasibaigus vyriškosios lyties paveldėtojų sekai, nunyko XX amžiaus
I-oje pusėje) sosto paveldėjimo sistemos. Visiems šiems sosto paveldėjimo
mechanizmams yra būdinga lytinė diskriminacija, pasireiškianti stipriai suvaržant
arba išvis atimant teisę monarcho moteriškosios lyties įpėdiniams teisę pretenduoti į
sostą.
Pirmą kartą ši diskriminacija buvo panaikinta Švedijos Karalystėje 1980 m.,
pataisius 1810 m. Sosto Paveldėjimo Aktą ir pripažinus abiejų lyčių įpėdinių lygybę,
pretenduojant į sostą. Būtent nuo šio laikotarpio pradėjo egzistuoti nauja Sosto
paveldėjimo sistema. Europoje ši sistema yra įtvirtinta dar Nyderlandų ir Belgijos
Karalysčių konstitucinėje teisėje. Vis dėl to, Nyderlandų Konstitucija numato atvejį,
kai šios sistemos taisyklės gali būti sulaužytos. Konstitucijos 29 straipsnyje
nustatyta, jog, susiklosčius nepaprastoms aplinkybėms, Parlamentas turi teisę
nesilaikyti paveldėjimo eiliškumo ir sostą perduoti kitam įpėdiniui. Teisinėje
literatūroje galima sutikti teiginių, jog Nyderlandų Karalystėje sostas yra paveldimas
pagal Kastilijos sistemą,64 o Belgijos pagal Salijų sistemą,65 tačiau šie samprotavimai
yra nepagrįsti. Nyderlandų Karalystės Konstitucijoje iki 1983 -ųjų buvo taikoma
Kastilijos sistema, bet tais metais priimtos Konstitucijos 25 – ojo straipsnio pataisos
panaikino santykinę vyriškos lyties įpėdinių pirmenybę paveldint sostą ir pagrindiniu
sosto paveldėtojų eiliškumo sudarymo kriterijumi pripažino palikuonių
pirmagimystės principą.66 Belgijoje Salijų sistema galiojo iki 1991 m. Tais metais

64Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные
институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право
зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 220.
65 В. Е. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Юристь, 2003. C. 302; А. А. Мишин.
Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва; Юстицинформ, 2002. C. 196; А. В .Якущев.
Конституционное право зарубежных стран (курс лекций).- Москва: Приор – Издат, 2003. C. 136.
66 Nyderlandų Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html; prisijungimo laikas:
2004-10-16.

buvo priimta pataisa, kuria lygios teisės paveldėti sostą yra suteikiamos abiejų lyčių
teisėtiems palikuonims.67
Pateikiamoje schemoje nurodoma Belgijos Karalystės Sosto paveldėtojų seka:

Belgijos Karalystė

Karalius
Albertas II
(1934 m.)

Princas Philipas
(1960m.)

4 vaikai

Princesė Astrida
(1962 m.)

Princas Laurentas
(1963 m.)

Princesė
Elizabeta
(2001 m.)

Princas
Gabrielius
(2003 m.)

Princas Amadeo
(1986 m.)

Princesë Marija

Princesë Luiza
(2004 m.)

Laura (1988 m.)

Princas
Jachimas (1991

Princesë Luiza
Marija (1995

Princesë Leticija

Marija (2003 m.)

68
Naujojoje Belgijos Karalystės sosto paveldėjimo akto redakcijoje vieninteliu
paveldėjimo sekos sudarymo kriterijumi lieka palikuonio pirmagimystė, todėl sosto
įpėdinio teisė pirmiausiai tenka Karaliaus Alberto II – ojo vyriausiam sūnui Princui
Filipui. Pagal šią paveldėjimo sistemą, kitas įpėdinis yra Princo Filipo dukra Princesė
Elizabeta, po jos seka Princas Gabrielius. Princesė Astrida ir jos palikuoniai sudaro
antrinę paveldėjimo sekos grupę, kuri, gauna teisę paveldėti tik po Princo Filipo ir jų

67 Virtuali enciklopedija//http://www.heraldica.org/topics/royalty/belgian_succ.htm#law ; prisijungimo laikas:
2004-10-05.
68 Virtuali enciklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_Succession_to_the_Belgian_Throne; prisijungimo
laikas: 2004-10-28.
26

palikuonių. Tretinę sosto paveldėjimo grupę sudaro Princas Laurentas ir jo
palikuonys. Jeigu Belgijoje tebebūtų taikoma Salijų sitema, tada sostą galėtų
paveldėti tik vyriškosios lyties karaliaus Alberto II palikuonys (Princas Filipas ir jo
sūnus Princas Gabrielius, antrinę paveldėjimo sekos grupei priklausytų Princas
Laurentas). Princesė Astrida ir visi jos vaikai, taikant Salijų sistemą, neturi teisės
pretenduoti į sostą.
1980 m. Švedijos Karalystėje įgyvendintos sosto paveldėjimo akto reformos iš
tikrųjų buvo išskirtinis reiškinys konstitucinės teisės doktrinoje, netrukus šiuo
pavyzdžiu pasekė ir Nyderlandų Karalystė 1983 m, 1991 m. ši sistema įvesta ir į
Belgijos Karalystės konstitucinę teisę. Šiuolaikinėje konstitucinės teisės doktrinoje be
Salijų bei Kastilijos sosto paveldėjimo sistemų yra išskiriama ir Švedijos (Kognatinė)
sistema69. Visgi tik paskutiniųjų metų leidiniuose ši sistema yra išskiriama kaip
savarankiškas sosto paveldėjimo mechanizmas, ankstesnėje konstitucinės teisės
doktrinoje švediškoji sosto paveldėjimo sistema buvo ignoruojama.70 Šią sistemą, be
abejonės, galima vertinti kaip įkūnijančią moderniausią sosto paveldėjimo
mechanizmo koncepciją, kaip sektiną pavyzdį visoms šiuolaikinėms paveldimo sosto
monarchijoms.
Analizuojant daugumoje Europos valstybių monarchijų taikomo sosto
paveldėjimo principo turinį, teko pastebėti, jog jame kartais atsiskleidžia ir tam tikri
rinkiminių procedūrų niuansai – sosto įpėdinio kandidatūra gali būti svarstoma ir
patvirtinama balsų dauguma parlamente, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje
monarchas turi teisę pats paskirti savo įpėdinį. Vis dėlto sosto paveldėjimo
procedūroje egzistuojančios rinkiminės teisės prielaidos savo reikšme neprilygsta
kitiems prioritetams – pirmagimystei bei giminystės ryšiui su valdančiąja dinastija.
Pastarieji kriterijai yra svarbiausi, nes sudaro sosto paveldėjimo esmę, o tam tikros
rinkimų procedūros taikymas tėra papildoma priemonė, suteikianti galimybę
paveldėti sostą geriausiam valdančiosios dinastijos atstovui. Vis dėlto, kai kuriose
monarchijose būsimasis valdovas skiriamas vadovaujantis ne paveldėjimo principu, o
išimtinai sosto įpėdinio rinkikų išreikšta politine valia.

69В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.
C. 239; B. E. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. –Москва: Юристь, 2003. C. 302.
70Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные
институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право
зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 221.
27

2.6. Renkamas sostas

Renkamo sosto metodas monarchijos raidoje jau yra žinomas nuo seniai, dar
nuo Romos Imperijos Principato laikų. Nors renkamo sosto koncepcija niekada savo
populiarumu neprilygo sosto paveldėjimui, tačiau ji dar iki šiol kai kuriose valstybėse
yra taikoma.
Konstitucinės teisės doktrinoje yra išreiškiama nuomonė, jog praktiškas
renkamo sosto principas gali būti išreikštas dvejopai ir charakterizuoja tiek
rinkimais įtvirtinamą monarchijos valdymo formą, tiek renkamą sostą.71
Pirmuoju atveju, rinkimų būdu valstybėje nustatant pačią monarchijos
valdymo formą, juridiškai įtvirtinamas monarcho institutas, detalizuojama jo
kompetencija, nustatomi kiti statuso ypatumai. Monarchijos valdymo formą gali
rinkti tiek valstybėje dominuojanti siaura luominė kategorija – aristokratija, didikai,
tiek pati Tauta. Ši savo valią gali išreikšti tiesiogiai (referendumas, plebiscitas) arba
per savo išrinktus atstovus (parlamentas). 1975 m. Ispanijoje plebiscito keliu
visuomenė pritarė valstybės monarchijos valdymo formai, kuri buvo įtvirtinta 1978
m. priėmus naująją šalies Konstituciją72. Monarchijos valdymo forma rinkimų keliu
gali būti sukurta arba restauruota, o valdančioji dinastija – pradėta (1810 m.
Bernadotų dinastija Švedijos Karalystėje) arba pratęsta (1978 m. Burbonų dinastija
Ispanijos Karalystėje).
Antruoju atveju kalbama apie konstitucinėje teisėje jau įtvirtintos
monarchijos valdymo formos – sosto – užėmimą rinkimų keliu. Taikant sosto
rinkimų principą, nebevartojamos įpėdinio ar paveldėtojo sąvokos, nesudaroma sosto
paveldėtojų eilė, todėl kur kas sunkiau nuspėti, kas taps būsimu valdovu. Be abejo,
renkamose monarchijose tarp pretendentų į sostą dažniausiai taip pat išsiskiria
lyderiai bei autsaideriai, tačiau šią nelygybę lemia ne jų genealoginiai ypatumai, o
tarp sosto rinkikų pelnytas pasitikėjimas ir autoritetas.
Europoje renkamo sosto koncepcija yra įtvirtinta tik vienoje valstybėje –
Vatikane. Šioje valstybėje sosto rinkimai yra rengiami jau nuo V – ojo amžiaus. Tai
yra seniausia pasaulyje sosto rinkiminė sistema, kuri tebegaliojanti iki šiol.

71 А.Е. Козлов. Конституционное право. –Москва: Издательство БЕК, 1997. C. 184.
72 Б. А. Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство
БЕК, 1997. C. 214; А.Е. Козлов. Конституционное право. –Москва: Издательство БЕК, 1997. C. 184.
28

Vatikano Šventojo Sosto rinkimų tvarką reglamentuoja valdančiojo Popiežiaus
išleista Apaštališkoji Konstitucija73. Joje pateikiama detali rinkiminės institucijos –
Konklavos – organizavimo tvarka. Ši Apaštališkoji Konstitucija yra viena iš
Popiežiaus testamento sudėtinių dalių. Kitos Vatikano institucijos – Kurija, Religinių
Reikalų institutas ar Bažnytinis Teismas negali jos keisti, papildyti ar panaikinti.
Popiežiui mirus, Apaštališkoji Konstitucija dėl Konklavos Vatikano Kanonų teisės
sistemoje išsaugo aukščiausią teisinę galią.
Vadovaujantis dabartinio Jono Pauliaus II-ojo išleista Apaštališkąja
Konstitucija, Vatikano Šventojo Sosto rinkiminę instituciją sudaro bažnytiniai
dignitoriai, turintys Kardinolo titulą74. Kardinolams, kuriems iki Popiežiaus mirties ar
vakuojančio sosto atsiradimo momento sukako 80 metų, rinkimuose balsuoti
nebeleidžiama.75 Apaštališkoje Konstitucijoje detaliai reglamentuota visa Pontifiko
rinkimų eiga, šiame dokumente daug sakralizuotų nuostatų, atspindinčių ypatingą
šiai teokratinei monarchijai būdingą specifiką. To pavyzdžiu galėtume pateikti
Apaštališkosios Konstitucijos 42 straipsnio nuostatą, jog davę priesaiką, Konklavos
dalyviai keliauja į Siksto koplyčią, kurioje jie atskiriami nuo viso išorinio pasaulio:
koplyčios patalpa kruopščiai patikrinama, durys užrakinamos ir užkalamos, o langai
– užmūrijami. Kardinolai išskirstomi į atskiras celes, kur pasninkaudami meldžiasi ir
laukia Dievo apreiškimo, padedančio apsispręsti, kam atiduoti balsą rinkimuose.76
Šioje Konstitucijoje aprašytoji Pontifiko rinkimo tvarka yra daugiau
idealistinio pobūdžio. Tuo tarpu realybėje prasideda aktyvios Kardinolų diskusijos ir
derybos. Konklavoje susidaro įvairių pakraipų politinės jėgos, remiančios skirtingus
pretendentus. Konservatyvios dešiniosios pozicijos interesams dažniausiai atstovauja
Vatikano Kurijos narys, nuosaikių ar liberalių politinių pažiūrų Kardinolai remia
Kurijai nepriklausantį italą arba kitų Europos šalių bei JAV Bažnyčioms
atstovaujantį dignitorių. Konklavoje susiformuoja ir kairiųjų reformatorių politinis

73Virtuali Encklopedija// http://en.wikipedia.org/wiki/Politics_of_the_Vatican_City ; prisijungimo laikas: 2004-10-15 ; С.А.
Авакъан. Конституционное право. Энциклопедический словарь. – Москва: Норма, 2001. C. 80.
74 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and the
election of Roman Pontiff, ch. 33// http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-
ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-11-05.
75 Virtuali Encklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/Politics_of_the_Vatican_City; prisijungimo laikas: 2004-10-15.
76 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and the
election of Roman Pontiff, ch. 33//http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-
ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-11-05.
29

blokas, kuriame susitelkia Lotynų Amerikos, Afrikos bei krikščioniškų Azijos šalių
Kardinolai.
Paskutiniosiose išleistose Apaštališkose Konstitucijose suformuota nuostata,
jog Vatikano Pontifiku paprastai yra išrenkamas tas kandidatas, kuriam teko 2/3 + 1
visų rinkimuose dalyvavusių Kardinolų balsų. Tokiu būdu Konklavos pirmajame
rinkimų ture išryškėja keli dignitoriai – lyderiai, surinkę daugiausiai balsų.
Paskelbus pirmojo balsavimo rezultatus, skirtingų politinių interesų grupių derybos
tęsiasi, ieškoma kompromisinių sprendimų, sudaromos laikinos politinės sąjungos.
Taip Konklavoje galiausiai susiformuoja dominuojanti interesų koalicija, sudaryta iš
suartėjusių politinių grupuočių ir palaikančių bendrą kandidatą. Paskutiniame
Konklavos balsavime išryškėjusio lyderio kandidatūrai dažniausiai pritariama
vieningai ir išrenkamas Vatikano Pontifikas.
Išnagrinėtas Vatikano renkamo sosto mechanizmo pavyzdys liudija šios
rinkimų rūšies specifinius savitumus. Pretendentą į sostą čia renka ne pilietinė
bendruomenė, o speciali rinkiminė institucija, sudaryta iš ypatingą religinės valdžios
rangą turinčių asmenų – Kardinolų. Teisę užimti sostą turi tik rinkiminės institucijos
nariai. Apibendrinant, galime teigti , jog sosto rinkimuose atstovaujamųjų institucijų
rinkimų demokratiškumą užtikrinantys konstituciniai principai negalioja.

2.7. Sosto Regento institutas

Jeigu sostą užėmęs asmuo yra mažametis, nepilnametis ar laikinai negalintis
atlikti savo funkcijų dėl ligos, ilgos kelionės ir kt., jo įgaliojimus perima sosto
Regentas. Šis procesas tu ti dvi sudėtines dalis. Visų pirmiausia nustatomas
(remiantis objektyviais požymiais, medicinos įstaigų pažymomis77) ir juridiškai
pagrindžiamas asmens, užėmusio sostą, negalėjimas atlikti Konstitucijos ir įstatymų
jam prisikirtų pareigų ir prerogatyvų. Šiuo atveju dažniausiai parlamentas išleidžia
atitinkamą aktą. Tokiu būdu yra suformuluojama teisinė prielaida monarcho
įgaliojimus perduoti sosto Regentui. Šis procesas yra užbaigiamas kompetentingai
institucijai priėmus aktą, apie sosto perdavimą regentui. Šia institucija Europos
valstybėse dažniausiai yra parlamentas, tai yra nustatyta Belgijos Karalystės,
Švedijos Karalystės, Norvegijos Karalystės, Nyderlandų Karalystės Konstitucijose ir

77 1937 m. Jungtinės Karalystės Regento instituto aktas//http://www.heraldica.org/topics/royalty/ukregency.htm;
prisijungimo laikas: 2004-11-01.
30

konstitucinės reikšmės teisės aktuose.78 Visgi, kai kuriose valstybėse (Liuksemburgo,
Lichtenšteino, Monako Kunigaikštystėse) ši klausimą sprendžia Karališkoji Šeima.
Pagal Liuksemburgo Konstitucijos 6 straipsnį sosto Regentas yra paskiriamas
Karališkosios Šeimos paktu.79
Svarbu būtų išsiaiškinti, kas gi gali įgyvendinti sosto Regento funkcijas. Šią
instituciją paprastai sudaro vienas asmuo, tačiau jos įgaliojimus gali atlikti ir
kolegialus organas. Belgijos, Norvegijos ir kitų šalių konstitucijose numatyta, kad
sosto Regento įgaliojimai yra suteikiami pilnamečiui Karališkosios Šeimos nariui,
kuris yra pirmasis įpėdinis į sostą. Tuo tarpu Ispanijoje Regentu skiriamas įpėdinio
tėvas ar motina, o jei jų nėra, arba jie neatitinka sosto regentui keliamų reikalavimų,
vyriausias iš artimiausių giminaičių.80 Kai kurių valstybių konstitucijos numato ir
galimybę sosto Regentu skirti ir ne Karališkosios Šeimos narį. Antai Švedijos
Karalystės Valdymo Formos Akte yra įtvirtinta nuostata, jog, jei nei vienas asmuo iš
Karališkosios dinastijos neatitinka reikalavimų, keliamų sosto Regentui, arba tokių
asmenų išvis nėra, Riksdagas sosto Regentu gali paskirti parlamento spikerį
(Švedijoje vadinamą talmanu) arba jo pavaduotoją.81 Kolegialus organas kai kuriose
Europos valstybėse irgi gali būti skiriamas sosto Regentu. Norvegijos Karalystės
Konstitucijos 41 straipsnis nustato, jog Regentu turi būti skiriamas artimiausias
sosto paveldėtojas, jeigu jis yra pilnametis. Jeigu tokios galimybės nėra, monarcho
įgaliojimus perima Valstybinė Taryba82, į kurios sudėtį įeina ministras pirmininkas ir
7 nariai.
Monarcho pilnametystė, suteikianti jam teisę naudotis visomis
karališkosiomis prerogatyvomis, Europos valstybių konstitucinėje teisenoje yra
nustatoma skirtingai. Dažniausiai yra sutinkamas 18 metų cenzas (Danija,
Liuksemburgas, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Švedija, Norvegija), tačiau Monako

78 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas:
2004-10-03; 1810 m. Švedijos Karalystės Sosto Paveldėjimo Aktas// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html
; prisijungimo laikas: 2004-10-12; Norvegijos Karalystės Konstitucija//
http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-08-29; Nyderlandų Karalystės
Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-06.
79 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės
Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_; prisijungimo laikas: 2004-10-24.
80 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html 2004 09 22
81 Švedijos Karalystės Valdymo Formos Aktas//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html ; prisijungimo
laikas: 2004-11-06.
82 Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas:
2004-09-29.
31

Kunigaikštystės ir Belgijos Karalystės konstitucijose įtvirtinta nuostata, kad įpėdinis
gali užimti sostą, jam sulaukus tik 21 metų.83 Taigi, kaip matome, monarcho
pilnametystė daugelyje Europos valstybių yra sutapatinama su paprastų piliečių
pilnametystės sąlygomis, ir jokie išskirtiniai amžiaus brandos reikalavimai nėra
nurodomi. Tuo monarchui taikomos pilnametystės sąlygos gerokai skiriasi nuo
respublikos valdymo formoje pretendentams į prezidento pareigybes taikomų
amžiaus cenzo reikalavimų (35 – 50 m.). Išimtis, susijusi su valdovo amžiaus
sąlygomis aptinkama Vatikano konstitucinėje santvarkoje. Vatikano Pontifiku,
remiantis kanonų teisės normomis ir susiklosčiusiomis konklavų tradicijomis,
renkamas asmuo, kuriam yra daugiau negu 60 metų.
Monarchui sulaukus pilnametystės, grižus iš kelionės ar pasveikus, sosto
Regento veikla nutrūksta.

83 Monako Kunigaikštystės
Konstitucija//http://www.monaco.gouv.mc/Dataweb/GouvMc.nsf/0/8EAC97F956A58C44C12569D1004E6ABF?O
penDocument ; prisijungimo laikas: 2004-09-26; Belgijos Karalystės Konstitucija//
http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-03.
32

3. Monarcho įgaliojimai ir imunitetai

3.1. Monarchas – valstybės vadovas

Valstybės vadovas – atsakingas asmuo, užtikrinantis konstitucinę tvarką,
garantuojantis valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumą, aukščiausiu lygiu
atstovaujantis tarptautiniams santykiams. Europos valstybėse, savo Konstitucijose ar
konstitucinės reikšmės aktuose įtvirtinusiose monarchijos valdymo formą, valstybės
vadovu yra monarchas. Ispanijos Karalystės Konstitucijos 56 straipsnyje skelbiama,
jog Karalius – valstybės vadovas, jos vientisumo ir tęstinumo simbolis, teisėjas ir
sutarimo garantas kasdieninėje valstybės valdžios organų veikloje – aukščiausiu lygiu
atstovaujantis valstybę tarptautiniuose santykiuose, vykdantis Konstitucijos ir
įstatymų jam priskirtas funkcijas.84 Manytume, jog šis monarcho, kaip valstybės
vadovo, apibūdinimas yra tiksliausias ir išsamiausias, aptinkamas Europos šalių
konstitucijose.
Monarchas turi teisę naudotis ypatingu titulu, kuriuo yra pristatomas
oficialiuose priėmimuose bei politiniuose susitikimuose. Siaurąja prasme titulas
nurodo monarcho pavadinimą – Europos valstybėse yra naudojami Karaliaus (D.
Britanija, Danija, Norvegija, Nyderlandai ir kt.), Kunigaikščio (Liuksemburgas,
Lichtenšteinas), Pontifiko (Vatikanas) titulai. Plačiąja prasme titulas suvokiamas
kaip informatyvus monarchijos rekvizitas atskleidžiantis svarbiausius monarcho
statuso ypatumus: jame įtvirtinamas ypatingas valdovo instituto sakrališkumas, jo
vaidmuo, specifinės funkcijos ryšys su valdančiąja dinastija, nurodomi monarchijos
teritoriniai vienetai. Štai Jungtinės Karalystės Sosto titulas suteikia teisę valdovui
vadintis „Jo Didenybe Dievo skirtu Karaliumi Jungtinės Didžiosios Britanijos ir
Šiaurės Airijos Karalystės ir kitų jai pavaldžių valstybių ir teritorijų, Britų
Sandraugos vadovu, Tikėjimo gynėju“85 Jungtinės Karalystės valdovo titulas ko gero
yra vienas lakoniškiausių, lyginant su kitų monarchijų vartojamais oficialiais
titulais.

84 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas:
2004-09-22.
85 O. Hood Phillips, P. Jackson, P. Leopold. Constitutional and Administrative law.- London: Sweet & Maxwell Limited of 100,
Avenue Road, London NW3 3PE, 2001. P. 293-295.
33

Minėtų monarchinių santvarkų valstybės vadovo instituto vaidmuo nėra
visiškai adekvatus. Ispanijos, Nyderlandų ar Jungtinės Karalystės monarchai vis dar
tebeturi išlaikę pakankamai svarias valdžios funkcijas, kurios išryškėja politinių
krizių momentais. Tuo tarpu Švedijos Karalystėje, valdovas pripažįstamas tik šalies
simboliu ir valstybės valdyme nedalyvauja86. Didžiausius įgaliojimus Europoje turi
Lichtenšteino Kunigaikštis ir Vatikano Miesto Valstybės Pontifikas.

3.2. Įstatymų leidžiamosios valdžios ir monarcho santykis

Įstatymų leidžiamojoje valdžioje, Europos valstybėse, kuriose įtvirtinta
parlamentinė monarchija, monarcho funkcijos tampa simbolinėmis: jis skelbia
parlamento rinkimus, sušaukia ir atidaro naujai išrinkto parlamento pirmąją sesiją,
tvirtina jo išleistus įstatymus. Visus šiuos veiksmus valdovas atlieka tik laikydamasis
valstybės Konstitucijoje ar kituose įstatymuose įtvirtintų nuostatų87. Parlamentinėse
monarchijose valdovo institutas Konstitucijos griežtai subordinuojamas, nepaliekant
jokios konstitucinės teisenos interpretacijos ir ekspresijos galimybės.
Svarbu pažymėti, jog parlamentas įgauna svarbias funkcijas formuojant
monarcho institutą. Štai Belgijos Karalystėje pretendentas į sostą patvirtinamas ta
dingstimi sušauktame parlamento posėdyje. Daugelyje Konstitucijų yra įtvirtinta
valdovo priesaikos parlamentui taisyklė, kuri simbolizuoja kur kas svarbesnį nei
formalų Karūnacijos procedūros momentą. Iš tiesų, tokiu būdu parlamentas
prisaikdintam monarchui suteikia valdžios įgaliojimus88.
Dabartinėse parlamentinio tipo monarchijose valdovas praktiškai neteko visų
savarankiškos įstatymų leidžiamosios valdžios įgaliojimų. Visgi, kai kurių valstybių
konstitucinė teisė pripažįsta monarchą turint įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.
Belgijos Karalystės, Nyderlandų Karalystės Konstitucijose nustatyta, jog
Karalius kartu su parlamentu įgyvendina įstatymų leidžiamąją valdžią, o su
Vyriausybe – vykdomąją valdžią. Visgi, Belgijos Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinta
monarcho įstatymų iniciatyvos teisę ribojanti nuostata, jog Karalius gali parlamentui

86 T. Larsson. Governing Sweden. – The Swedish Agency for Administrative Development, Stockholm, 1997. P. 39.
87 Б.А Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство
БЕК, 1997. C. 215.
88 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 78-79.
34

pateikti tik įstatymų projektus, susijusius su valstybės armijos kontingento
nustatymo, natūralizacijos, biudžeto vykdymo, Karaliaus ministrų civilinės ir
baudžiamosios atsakomybės klausimais.89 Monako Kunigaikštystės Konstitucijos 66
straipsnis skelbia, jog įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Kunigaikščiui,90
tuo tarpu Švedijos Karalystėje monarchas tokios teisės neturi. Didžiosios Britanijos
konstitucinės teisės doktrinoje yra susiformavęs principas, kad Parlamentą sudaro
Karalienė, Lordų ir Bendruomenių Rūmai91, tačiau Karalienė neturi svarios įtakos,
Parlamentui priimant įstatymus. Jau nuo XIX – ojo a. pradžios įsitvirtino
konstitucinis paprotys, pagal kurį, Karalienė turi veikti pagal jos ministrų patarimus.
Be to, svarbu pažymėti, jog monarchas nuo 1845 m. praktiškai nedalyvauja įstatymų
priėmimo Parlamente procedūroje.
Visiškai skirtinga monarcho padėtis yra nustatyta Vatikano Miesto Valstybės
Pagrindiniame Įstatyme. Šiame įstatyme įtvirtinta nuostata, jog visa įstatymų
leidžiamoji valdžia priklauso Pontifikui,92 tačiau jis savo nuožiūra šią teisę gali
deleguoti Komisijai, sudarytai iš Kardinolo Pirmininko ir Kardinolų.
Nors parlamento išleistas teisės aktas įsigalioja tik jį pasirašius valdovui; šis
neturi jokios alternatyvios galimybės pateiktą įstatymą panaikinti arba sugrąžinti
pakartotiniam svarstymui. Tiesa, kai kurių monarchijų Konstitucijose ar
konstitucinės reikšmės teisės aktuose (Jungtinė Karalystė, Norvegija) tebėra
numatyta valdovo teisė vetuoti parlamento priimtą įstatymą, tačiau jis šia
prerogatyva praktiškai nesinaudoja (išskyrus išimtinius atvejus, kai to kolegialiai
paprašo valstybės vyriausybė)93. Jungtinėje Karalystėje nuo 1707 m. monarchas
neatmetė nė vieno parlamento išleisto statuto, todėl valstybės konstitucinių teisinių
santykių realijose susiklostė konvencinė nuostata, jog valdovas, taikydamas veto
teisę, atskleistų savo politinio korektiškumo stoką, pažeisdamas parlamento

89 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-
10-03.
90 Monako Kunigaikštystės
Konstitucija//http://www.monaco.gouv.mc/Dataweb/GouvMc.nsf/0/8EAC97F956A58C44C12569D1004E6ABF?O
penDocument ; prisijungimo laikas: 2004-09-26.
91 A. W. Bradley, K. D. Ewing. Constitutional and Administrative law. 13 th edition. London: Copyright licensing agency Ltd, 90
Tottenham road, London W1P 0LP, 2003. P. 319.
92 2001 m. Vatikano Miesto Valstybės Pagrindinis Įstatymas//Основной Закон Государство Города
Ватикана//Журнал российсского права. 2002, Но. 9. C. 128.
93 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.
C. 153; В.Е. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. – Москва: Юристь, 1997. C. 143.
35

institucinės viršenybės valdžių sistemoje principą. Visgi, galima paminėti išskirtinį
atvejį, kai monarchas nepasirašė Parlamento priimto įstatymo. 1989 m. Belgijos
Karalystėje buvo priimtas ir pateiktas Karaliui pasirašyti įstatymas, legalizuojantis
abortus. Nors Belgijos Karalystės Konstitucija nebuvo nustačiusi monarchui veto
teisės Parlamento priimtiems įstatymams, tačiau Karalius Boduenas atsisakė šį
įstatymo pasirašyti, nes jo esmė prieštaravo monarcho išpažįstamam Romos Katalikų
tikėjimui. Išeitimi iš šios situacijos tapo laikinas Karaliaus nušalinimas nuo jo
pareigų, remiantis Konstitucijoje įtvirtinta nuostata. Taigi, problema buvo išspręsta ir
Karalius buvo atleistas nuo pareigos pasirašyti įstatymą.94 Kai įstatymas buvo
pasirašytas, Parlamentas vėl gražino Karaliui Boduenui jo įgaliojimus.
2003 m. Lichtenšteino Kunigaikštystėje referendumo būdu buvo pataisyta
šios šalies Konstitucija. Šios pataisos suteikė svarius įgaliojimus valstybės vadovui.
Konstitucijos 65 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad, jei Kunigaikštis per 6
mėnesius nepasirašo Parlamento priimto įstatymo, tai reiškia, jog jis yra atmestas.
Kaip matome, šia Konstitucijos pataisa valdovui buvo suteikta absoliutaus veto teisė,
suteikianti monarchui didžiausius įgaliojimus įstatymų leidybos procese Europos
monarchinėse valstybėse.
M.V. Baglaj redaguotame vadovėlyje tvirtinama, jog parlamentinėje
santvarkoje monarchas įstatymų leidžiamojoje valdžioje tampa savotišku Parlamento
institucijos veiklą vertinančiu notaru95, tačiau šią nuomonę drįstume kritikuoti.
Pirmiausia pabrėšime, jog valdovas praktiškai neturi galimybės kvestionuoti
parlamento priimtų įstatymų konstitucingumo klausimo. M.V. Baglai veikale
pateikta metafora prieštarauja ir valdovo institucinio imuniteto principui, kurio dėka
šis nėra atsakingas dėl savo atliekamų valdžios funkcijų (įskaitant ir parlamento
priimtų teisės aktų tvirtinimą) pasekmių.

3.3. Monarchas ir įstatymų vykdomoji valdžia

Monarcho vykdomosios valdžios prerogatyvos Europos šalyse, kuriose
įtvirtinta parlamentinė monarchija, yra ganėtinai ribotos. Paprastai jo leidžiami
dekretai rengiami vyriausybėje: kompetentingoje ministerijoje sudaromas ir

94 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ;
prisijungimo laikas: 2004-10-15.
95 М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 119.
36

svarstomas akto projektas, paruošiama galutinė jo redakcija, tuomet aktas teikiamas
valdovui pasirašyti ir paskiausiai yra kontrasignuojamas ministro pirmininko arba
tos ministerijos ministro, kur buvo parengtas aktas96.
Monarchas yra informuojamas apie visas rengiamo akto ypatybes, jis taip pat
gali pareikšti ir savo politinę poziciją97, tačiau ji negali būti traktuojama kaip
privaloma, lemianti akto turinį, priešingu atveju, valdovas peržengtų savo
kompetencijos ribas. Todėl monarcho įtaka jo paties aktų leidimo procesui pasirodo
esanti mažybinė – didžiumą organizacinių, tvarkomųjų darbų nuveikia vyriausybė,
vadinasi, ir jos atsakomybė kur kas didesnė. Tačiau monarchas kai kuriose Europos
valstybėse turi teisę savarankiškai leisti teisės aktus. Monako Kunigaikštystės
Konstitucijos 46 straipsnis nustato, jog Kunigaikštis tam tikrais klausimais (užsienio
pasiuntinių, teisėjų, Ministro Pirmininko, Vyriausybės narių paskyrimas, Parlamento
paleidimas ir kt.) gali leisti ordonansus. 2003 m. pataisytoje Lichtenšteino
Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog Kunigaikštis gali savarankiškai leisti
ypatinguosius dekretus, iki 6 mėnesių sustabdančius tam tikrų Konstitucijos
straipsnių galiojimą.
Išimtinė valdovo kuruojamų valstybės reikalų sritis, kur išliko absoliuti jo
valdžia – karališkojo dvaro administravimo organizavimas. Štai Ispanijos Karalystės
Konstitucijoje įtvirtinta monarcho savarankiška teisė skirti ir atleisti karališkojo
dvaro tarnautojus.98
Daugelio Europos parlamentinių santvarkų Konstitucijose Valdovo
kompetencijai priskiriama teisė tvirtinti ministro pirmininko kandidatūrą, tačiau ši
prerogatyva tėra formali ir neatspindi monarcho politinės valios. Svarbu pažymėti, jog
Konstitucijose pati valdovo iniciatyvos prielaida Vyriausybės instituto formavimo
procesui yra nevienoda. Ispanijos Karalystės Konstitucijoje monarchui suteikta teisė
pačiam siūlyti ministro pirmininko kandidatūrą, pasitarus su parlamento politinių
partijų atstovais, tuo tarpu Belgijos Karalystės Konstitucija pripažįsta tik valdovo
teisę patvirtinti parlamento siūlomą kandidatūrą99. Tačiau abejais atvejais valdovo

96 С.А. Авакъан. Конституционное право. Энциклопедический словарь. –Москва: Норма, 2001. C ..363.
97 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 79.

98 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas:
2004-10-07.
99 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas 2004-09-16;
Ispanijos Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-07.
37

sprendimą įtakoja Konstitucijoje įtvirtinta parlamentarizmo koncepcija: ministrų
kabinetas įgaliojimus gauna tik parlamento daugumai patvirtinus premjero
suformuotą vyriausybę ir pritarus jos sudarytai programai. Šiuo atveju lemiamas
vaidmuo tenka parlamente susidariusiai politinei pozicijai, proteguojančiai savo
lyderio kandidatūrą į premjero postą. Jeigu monarchas, nesutikdamas premjeru
tvirtinti parlamento daugumos remiamo atstovo, šioms pareigybėms parinktų nors ir
labai kompetentingą, tačiau politinei pozicijai nepriklausantį asmenį, valstybėje kiltų
vyriausybės krizė. Valdovo iniciatyva sudarytas ministrų kabinetas parlamente
negautų politinės pozicijos pritarimo ir privalėtų atsistatydinti.
Tais atvejais, kai šalies parlamente nesusidaro stabili politinė pozicija, tam
tikrose monarchijose (Nyderlandų, Belgijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės), valdovo
prerogatyva, tvirtinant ministro pirmininko pareigybes, tampa kur kas svaresnė.
Politinio susiskaldymo parlamente dingstimi monarchas turi teisę pasirinkti, kuriai
partinei koalicijai patikėti politinės pozicijos vaidmenį100. Šios protekcijos dėka,
valdovas gali pareikalauti iš sudarytos parlamento daugumos skirti ministru
pirmininku jam priimtiną politiką. Aptartos teorinės institucinės sąveikos schemos
pavyzdžiu galėtume nurodyti Jungtinės Karalystės Valdovės Elžbietos II- osios
išreikštą politinę iniciatyvą, 1957 – aisiais premjeru patvirtinus G.Mak Milan‘ą, o
1963 –aisiais – A.Duglas – Hium‘ą, kurie nebuvo parlamento politinės daugumos
lyderiai101.
Vis dėlto, monarcho iniciatyva suformuotos vyriausybės (net ir gavusios
parlamento pasitikėjimą) veikla retai kada būna konstruktyvi, nes parlamente
susidariusios opozicinės jėgos nuolat rengia interpeliacijų vyriausybei ar
konkrečiam jos nariui projektus. Šiame procese prie jų dažnai prisijungia ir kai kurie
politinės pozicijos atstovai – „atskalūnai“, nepritariantys jų partijoje susiklosčiusiems
hierarchiniams – ideologiniams pakitimams, sudarius politinį konsensusą su
monarchu. Tokiu būdu, valstybės vyriausybės veiklos tęstinumas tampa
nebenuspėjamu, nes parlamento pozicija pernelyg susilpnėja ir susiskaldo,
nebeįstengdama atmesti inicijuojamus nepasitikėjimo votumus. Čia išryškėja ir
monarcho instituto kompetencijos spraga: jis neturi teisės kvestionuoti parlamente

100 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire
RG21 2XS, 1991. P. 199.
101 .А Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство
БЕК, 1997. C. 50.
38

išreikšto nepasitikėjimo vyriausybe ir nepriimti jos atsistatydinimo102. Todėl
monarcho galimybė įtakoti vyriausybės institucijos sudarymo ir jos politikos
formavimo aspektus vertintina santūriai: susiklosčius palankiai politinei situacijai
subūręs ministrų kabinetą, valdovas neturi galimybės laiduoti jo tęstinumą politinės
krizės laikotarpiu.
Daug didesnes galias turi vykdomosios valdžios srityje turi Lichtenšteino ir
Monako, Liuksemburgo Kunigaikščiai. Pagal Liuksemburgo Didžiosios
Kunigaikštystės Konstitucijos 77 straipsnį, Didysis Kunigaikštis pats skiria ir
atleidžia Vyriausybės narius.103 Lichtenšteino Kunigaikštis, gali paleisti vyriausybę ar
atleisti atskirą ministrą, jei jis praranda monarcho pasitikėjimą. Visgi, Kunigaikštis
tokį sprendimą priima ne savarankiškai, o pasitaręs su Parlamentu.
Skirtingai nei dualistinėse santvarkose, parlamentarizmo koncepciją
proteguojančiose monarchijose valdovas neturi savarankiškos prerogatyvos
vyriausybės atsistatydinimo atveju paleisti parlamentą. Ši galimybė atsiranda tik tuo
atveju, kai atstatydinus vyriausybę, parlamentas per atitinkamą laikotarpį nesugeba
sudaryti ir siūlyti monarcho patvirtinimui naują ministrų kabinetą, arba nepritaria
suformuotos vyriausybės veiklos programai. Konstatavus parlamento institucijoje
susiklosčiusią politinių struktūrų bendradarbiavimo aklavietę, valdovas gali paleisti
parlamentą paskutiniosios nesutikusios atsistatydinti Vyriausybės prašymu104. Be
vyriausybės ir monarcho, parlamento įgaliojimų nutraukimo klausimą paprastai
sprendžia ir trečioji, nepriklausoma institucija, atliekanti savotiško arbitro vaidmenį.
Štai Jungtinėje Karalystėje, valdovas negali patenkinti vyriausybės prašymo paleisti
parlamentą, negavus slaptosios valstybės tarybos (Privy Council) pritarimo105.
Vieningai nusprendus paleisti parlamentą, politinės krizės sprendimo svertai
suteikiami valstybės pilietinei bendruomenei, kuri rinkimų keliu įgaliojimus suteikia
naujai atstovaujamajai institucijai, pajėgiai suformuoti stabilią politinę poziciją ir
sudaryti konstruktyvią vyriausybę.

102 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные
институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 50.
103 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės
Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_ ; prisijungimo laikas: 2004-10-24.
104 С.А. Авакъан. Конституционное право. Энциклопедический словарь. –Москва: Норма, 2001. C ..363.
105 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire
RG21 2XS, 1991. P. 199.
39

Dualistinėse Europos monarchijose, kurioms konstitucinės teisės doktrina
priskiria Lichtenšteino ir Monako Kunigaikštystes, monarchas turi didesnius
įgaliojimus. Antai Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucijos 48 straipsnis nustato,
kad Kunigaikštis gali sustabdyti Parlamento įgaliojimus 3 mėnesiams arba išvis jį
paleisti.106
Parlamento, vyriausybės ir kitų valdžios institucijų atžvilgiu monarchas
išlaikė tam tikrą „kritikos prerogatyvą“. Jos turinį atskleidžia monarcho
kompetencijos ypatumus, nusakantis angliškosios bendrinės teisės principas:
„Patarti, Paraginti ir Įspėti“ (To Advise, Encourage and to Warn)107. Tai reiškia, jog
valdovas turi teisę gauti visą su valstybės ir visuomenės būties klausimais susijusią
informaciją, taip pat reikalauti pareigybinių ataskaitų iš įvairaus rango valstybės
veikėjų. Net nebūdamas valstybės ministrų kabineto vadovas ir nedalyvaudamas jo
rengiamuose posėdžiuose, monarchas savo oficialioje kalboje gali viešai išsakyti
kritiką tiek kolegialios Vyriausybės, tiek atskiro ministro veiklos adresu. Šios
prerogatyvos galia nėra vien įspėjamojo pobūdžio: ji taip pat gali reikšti ir peikiamo
valstybės veikėjo karjeros pabaigą. Štai Nyderlandų Karalystės konstitucinės teisės
doktrinoje teigiama, jog valdovui viešai pasmerkus konkretų valstybės pareigūną, šis
privalo arba paaiškinti ir argumentuoti kritikuotus jo veiksmus bei sprendimus, arba
atsistatydinti108.
Daugelyje Europos valstybių valdovas formaliai tebėra laikomas ginkluotųjų
pajėgų vyriausiuoju vadu, tačiau konkrečiose valstybėse realūs jo įgalinimai šioje
srityje yra skirtingi. Jungtinėje Karalystėje pagal 1689 m. Teisių bilio nuostatas, be
parlamento sutikimo, valdovas negali naudotis prerogatyva savarankiškai priimti
karinio pobūdžio sprendimus. Tuo tarpu Ispanijoje Valdovas pripažįstamas
vyriausiuoju armijos vadu ne tik konstituciškai, tačiau ir faktiškai disponuoja šiais
įgalinimais. 1981 m. Ispanijos Karalius Chuanas Karlas neparėmė šalyje inicijuoto
karinio pučų organizatorių, įsakydamas visiems kariuomenės daliniams likti
dislokacijos vietose109.

106 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ;
prisijungimo laikas: 2004-10-15.
107 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire
RG21 2XS, 1991. P. 198.
108 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 79.
109 Н.В. Попов. Монархи Звропы. – Москва, 1996. C. 239.
40

3.4. Monarcho imunitetas

Monarchijos valdymo formą įtvirtinusių Europos valstybių Konstitucijose
valdovo institutas yra apsaugojamas konstitucinėmis nuostatomis, užtikrinančiomis
jam, kaip valstybės vadovui teikiamas konstitucinio statuso garantijas.
Monarcho statusas savo imuniteto ypatybėmis išsiskiria iš visų kitų valdžios
institucijų. Daugumoje Europos Konstitucijų vyrauja principas: „valdovas yra
neliečiamas“110. Liuksemburgo, Lichtenšteino konstitucijose tik visai neseniai buvo
panaikinta tezė, jog valdovo asmuo yra šventas, Norvegijos Karalystėje tokia
formuluotė yra iki šiol.
Europoje ši reikšmė yra labiau metaforizuota ir suvokiama ne kaip absoliuti
dogma, o kaip pačioje visuomenėje susiformavęs mentalitetinis sentimentas tokios
institucijos atžvilgiu. „Šventumo“ epitetas Europos konstitucinėje doktrinoje
vertinamas santūriai, neretai moderniose monarchinių valstybių Konstitucijose jis
net nėra minimas. Valdovas sakralizuojamas itin savotiškai – jam jaučiama didelė
pagarba, jis vertinamas kaip autoritetas, tačiau jo šventumas kildinamas ne iš
nepasiekiamo Dieviškumo versmės, o iš paprastų žmogiškųjų vertybių.
Reikšmingiausias monarcho imuniteto bruožas yra jo neliečiamumas, kuris
gali dvejopai charakterizuoti Valdovo statusą. Konstatuosime, jog konstitucinės teisės
doktrinoje monarchas gali būti traktuojamas ir kaip asmuo, ir kaip institucija111.

3.5. Asmeninis monarcho imunitetas

Monarcho asmeninio imuniteto turinio esmę atspindi konkrečiose
Konstitucijose valdovo asmeniui suteiktos teisinio pobūdžio garantijos. Personalinio
pobūdžio imunitetas taikomas tik valdovui, taip pat laikinai jis gali būti suteiktas

110 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės
Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_ ; prisijungimo laikas: 2004-10-24;
Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-
09-29.
111 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 78.

sosto regento funkcijas vykdančiam asmeniui monarcho nepilnametystės ar ligos
metu. Ši privilegija netaikoma jo šeimos asmenims, taip pat dvaro tarnautojams112.
Europos valstybių konstitucinės teisės doktrinoje vyrauja nuomonė, jog
valdovo teisinis imunitetas apsaugo jį nuo imperatyvių viešosios teisės normų
reikalavimų. Tačiau kartu pažymima, jog valdovo imunitetas negali būti
pripažįstamas privatinėje teisenoje. Taip reziumuojama, jog monarchas nėra atleistas
nuo asmeninės civilinės atsakomybės113.
Vakarų Europos konstitucinės teisės doktrinoje laikomasi požiūrio, jog valdovo
absoliutaus asmeninio imuniteto teoriją nuneigia karūnacijos metu asmens
duodama priesaika ne tik saugoti valstybės vientisumą, nepriklausomybę, jos
įstatymų veiksmingumą, tačiau taip pat gerbti visuomenės ir piliečių teises bei
laisves114.
Prisiekdamas valdovas prisiima pareigą užtikrinti valstybėje galiojančių
įstatymų veiksmingumą, kartu suvaržydamas savo galimybę piktnaudžiauti įgyto
imuniteto privilegijomis. Modernios monarchijos visuomenėje iš valdovo asmens
tikimasi teisinės sąmonės bei teisinės kultūros pavyzdžio kitiems. Priesaika šiuo
atveju nėra formalus karūnacijos elementas – ji liudija būsimo monarcho lojalumą
šalies visuomenės prioritetinėms vertybėms, tarp jų ir teisei.

3.6. Monarcho institucinis imunitetas

Valdovas, įgyvendamas savo kompetenciją valstybės įstatymų leidžiamosios,
įstatymų vykdomosios ar teisminės valdžios srityje išlieka neliečiamas ir
neatskaitingas nei vyriausybei, nei parlamentui, nei valstybės teismų sistemai,
išvengdamas politinės – teisinės atsakomybės dėl priimtų ir realizuotų valstybinio
valdymo reikšmės sprendimų.
Parlamentinėse monarchijose valdovo instituto neliečiamumą pagrindžia jo
atskaitingumo delegavimo kitoms valdžios institucijoms principas. Jo turinio esmę

112 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire
RG21 2XS, 1991. P. 195.
113A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 79.
114 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-09-12;
Belgijos Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-11-03.
42

sudaro kelios svarbios konstitucinėje doktrinoje išskirtos prielaidos, kurias
pamėginsime apžvelgti.
Pirmiausia tenka konstatuoti, jog monarcho vaidmuo valstybės valdžių
organizacijoje pastebimai minimizuojamas, pagrindinės valdymo funkcijos
sutelkiamos parlamento bei vyriausybės institucijose, kurioms ir tenka visa politinė –
teisinė atsakomybė. Toks Valdovo kompetencijos apribojimas yra būdingas visoms
parlamentinėms monarchijoms. Sumenkinant monarcho instituto įtaką įstatymų
leidybos bei įstatymų vykdomosios veiklos procesams, nulemiamas ir adekvatus jo
atskaitingumo pokytis. Angliškosios bendrinės teisės doktrinoje monarcho
kompetencijos apribojimas labai teisingai išreiškiamas teiginiu „The King can do no
wrong“ (Karalius negali daryti nieko blogo)115. Be abejo, tai nereiškia jog visi
sprendimai, kurių priėmime dalyvavo valdovas, yra priderami, pagrįsti ir teisingi.
Tačiau šis teiginys liudija sumenkėjusias monarcho instituto prerogatyvas – jis
negali padaryti nieko blogo, nes tam neturi pakankamai svarių teisinių įgalinimų.
Verta pabrėžti, jog monarchas nebetenka galimybės savarankiškai leisti savo
teisės aktus, vadinasi praranda institucinio nepriklausomumo savybę
įgyvendindamas savo funkcijas. Visus įgalinimus jis realizuoja tik kartu veikiant
kitoms valdžios institucijomis – parlamentui, vyriausybei, teismų sistemai116. Tokiu
būdu visi valdovo kompetencijai priskirti įgaliojimai įgauna juridinę reikšmę, tik juos
patvirtinus konkrečiai institucijai ir atlikus būtinus formalumus. Tradiciniu tokios
juridinės kooperacijos pavyzdžiu galima būtų nurodyti valdovo ir vyriausybės
bendradarbiavimą, kadangi parlamentinėje monarchijoje šių institucijų tandemas
atlieka vykdomosios valdžios funkcijas ir bene glaudžiausiai tarpusavyje sąveikauja.

115 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные
институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 34.
116 М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 119.
43

Išvados

1. Baigiamajame darbe išnagrinėti monarcho instituto konstitucinio
statuso aspektai Europos valstybėse. Juos taip pat pagrindėme ir konkretizavome
įvairiomis politinėmis, socialinėmis, istorinėmis žiniomis, suteikiančiomis galimybę
visapusiškai įvertinti šioje studijoje gvildentų klausimų problematiką.
2. Konstituciškai reglamentuojamas monarcho institutas, įsiterpdamas į
valstybės valdžių organizavimo sistemą, lemia monarchijos valdymo formos
susidarymą. Šios valdymo formos ypatumai atsiskleidžia, nagrinėjant konstituciškai
reglamentuotus specifinius monarcho instituto požymius.
3. Monarchas Konstitucijos struktūroje išskiriamas kitų valstybės valdžios
institucijų atžvilgiu. Jam dažniausiai suteikiama ir prioritetinė pozicija Konstitucijoje
įtvirtintoje visuomenės bei valstybės vertybių skalėje. Monarcho instituto ideologinė
išaukštinimas itin pastebima senesnių – XIX – ojo, XX – ojo amžiaus pradžios
Konstitucijų struktūrose. Tuo tarpu moderniuose monarchinių valstybių (Ispanijos,
Belgijos, Nyderlandų Karalystės) Aukščiausiuose Įstatymuose ši valdžios institucija
reglamentuojama kur kas santūriau – konstituciškai ji nebėra pripažįstama svarbia
visuomenės ir valstybės vertenybe. Manytume, monarchijos instituto devalvacija
Konstitucijos struktūroje yra neišvengiama, nes modernioje valstybėje esminės
vertybės pavyzdžiu pripažintinas Tautos Suvereniteto požymis, tuo tarpu valdžios
institucija – monarchas, tampa tik šios ir kitų vertybių puoselėtoju bei plėtotoju.
4. Monarcho instituto formavimo principai – sosto paveldimumas ir sosto
rinkimai – buvo atskleisti aptariant konkrečias sosto užėmimo sistemas. Galime
konstatuoti, jog monarcho instituto sudarymo procedūra smarkiai skiriasi nuo kitų
valdžios institucijų suformavimo ypatumų. Paveldimo Sosto monarchijose taikomi
pretendentų kilmės prioritetai akivaizdžiai prieštarauja lygios ir laisvos visuomenės
principinėms nuostatoms. Renkamo sosto modelis taip pat neatitinka esminių
demokratiškų valdžios institucijos sudarymo prielaidų: visuomenė tokiuose

rinkimuose nedalyvauja. Monarchijos instituto formavimo ideologijoje
tūkstantmečiais buvo ignoruojama moters – valdovės perspektyva. Daugelio
šiuolaikinių pasaulio monarchijų Konstitucijose tebėra fiksuojamos moters lytį
diskriminuojančios sosto paveldėjimo nuostatos. Švedijos, Belgijos ir Nyderlandų
Karalysčių Konstitucijų pataisos, įteisinusios lygias moterų ir vyrų galimybes
paveldėti sostą, galėtų būti pavyzdžiais visoms monarchinėms santvarkoms,
siekiančioms pelnyti modernios visuomenės simpatijas ir pasitikėjimą.
5. Monarchas valdžios įgaliojimų netenka ne tik savo mirties atveju.
Baigiamajame darbe pateiktos sosto atsisakymo išimtys nors ir nėra itin skaitlingos,
tačiau paneigia teiginį, jog monarcho galiojimų laikas apspręstas jo mirties momentu.
Paprastai konkretaus monarcho valdžios laiko tarpsnis būna kur kas ilgesnis už
parlamento ar prezidento institucijų kadencijų trukmę. Valdovas išlieka neutraliu bei
nepakeičiamu valstybės bei visuomenės raidos stebėtoju, padedančiu užtikrinti
Konstitucijoje įtvirtintų skaidrumo, sąžiningumo ir kitų principų paisymą, valdžios
institucijoms realizuojant joms patikėtas funkcijas.
6. Europoje ne visi monarchai turi Konstitucijos suteiktus vienodus
įgaliojimus. Jie varijuoja priklausomai nuo monarchinės santvarkos tipo. Didžiausias
galias turi Vatikano Pontifikas, kiek mažesniais įgaliojimais disponuoja Monako,
Lichtenšteino Kunigaikštysčių valdovai. Europos parlamentinėse monarchijose
valdovas, gaudamas įgaliojimus iš parlamento institucijos, valdo pritariant Tautai.
Parlamentinėse monarchijose tarp valdovo ir kitų valdžios institucijų susiklosto
lygiavertė institucinės priklausomybės būsena: parlamentas ir vyriausybė praktiškai
negali atstatydinti valdovo, o šis turi tokias pat menkas atgręžtino poveikio galimybes.
Valdovo atliekamos valdžios prerogatyvos teoriškai yra gana svarbios, tačiau jos yra
formalaus pobūdžio.
7. Monarcho demokrato įvaizdis atsiskleidžia, šiam ieškant naujų veiklos
sričių ir linkstant į visuomeninės veiklos pusę. Kadangi parlamentinėje santvarkoje
monarcho instituto egzistencijos perspektyva tiesiogiai priklauso nuo visuomenės
pozicijos, valdovas tampa suinteresuotas suartėti su ja, tam kad įgytų jos palankumą
ir pasitikėjimą. Visuomenė šiuo atveju, įgyja dar vieną stiprų ir jai lojalų sąjungininką
– politiškai neutralų, stabilų, teisingą valstybės veikėją, atstovaujantį jos interesus
valstybės valdymo reikaluose. Vakarų Europos monarchų gebėjimą integruotis į

visuomenės egzistencijos peripetijas ir jų teigiamą vaidmenį demokratinių procesų
raidoje šiandien viešai pripažįsta net respublikos valdymo formos šalininkai117.
50

Leave a Comment