Monarchijos samprata konstitucinėje teisėje

1. Monarchijos samprata konstitucinėje teisėje

1.1 Monarchijos valdymo forma

1.2. Absoliutinė (konstituciškai neribota) monarchija

1.3. Dualistinė monarchija

1.4. Parlamentinė monarchija

1.5. Monarcho valdžios nenutrūkstamumo principas

1.6. Monarcho valdymo trukmė

1.7. Monarchijos įtvirtinimas Europos valstybių konstitucijose

2. Sosto užėmimo reglamentavimas Europos valstybių konstitucijose

2.1. Monarcho instituto formavimo konstituciniai principai

2.2. Paveldimas sostas

2.3. Salijų (Agnatinė) sistema

2.4. Kastilijos sistema

2.5. Švedijos (Kognatinė) sistema

2.6. Renkamas sostas

2.7. Sosto Regento institutas

3. Monarcho įgaliojimai ir imunitetai

3.1. Monarchas – valstybės vadovas

3.2. Įstatymų leidžiamosios valdžios ir monarcho santykis

3.3. Monarchas ir įstatymų vykdomoji valdžia

3.4. Monarcho imunitetas

3.5. Asmeninis monarcho imunitetas

3.6. Monarcho institucinis imunitetas

Išvados

1. Monarchijos samprata konstitucinėje teisėje

1.1 Monarchijos valdymo forma

Valstybės valdymo forma – tai valstybės valdžios organizacijos forma, kuria nusakomas valstybės valdžios šaltinis, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė padėtis, taip pat šių institucijų tarpusavio santykių principai.1 Pagrindinis veiksnys, pagal kurį yra nustatoma konkrečios šalies valdymo forma yra valstybės vadovo (prezidento ar monarcho) santykis su kitomis valstybinės valdžios institucijomis ir tauta.2 Šiuolaikinėse pasaulio valstybėse egzistuoja du valstybės valdymo modeliai: respublika ir monarchija.

Respublika yra labiausiai paplitusi valdymo forma pasaulyje. Ji yra įtvirtinta daugumos valstybių Konstitucijose ar konstitucinės reikšmės teisės aktuose.

Respublikoje pagrindinės valdžios institucijos yra parlamentas, vyriausybė ir prezidentas. Svarbu pažymėti, kad prezidento institutas yra vienas lemiamų veiksnių, nustatant respublikos valstybės valdymo formą. Visos valstybės, kurių Konstitucijose yra įtvirtintas prezidento institutas, pagal savo valdymo formą yra respublikos. Pagal tai kokie įgaliojimai yra suteikti prezidentui, respublikos valdymo forma teisinėje literatūroje dar smulkiau charakterizuojama. Išskiriamos parlamentinės, prezidentinės, pusiau prezidentinės, super – prezidentinės respublikos.3

Tuo tarpu valstybėse, kurių valdymo forma yra monarchija, valstybės vadovas yra monarchas, kuris gauna teisę vadovauti šaliai ne rinkimų būdu, o šią teisę įgijęs sosto paveldėjimo įstatymų nustatyta tvarka.4

Terminas „monarchas“ sudarytas iš žodžių monos (vienas) + archos (valdovas), yra graikiškos kilmės; išvertus jį į lietuvių kalbą, reiškia „vienvaldys“.5

Tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme ši reikšmė per du tūkstančius metų, dinamiškai

1 T. Birmontienė, J. Jarašiūnas, E. Kūris ir kt. Lietuvos Konstitucinė teisė. – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. P.

526.

2 В. Е. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Юрист, 2003. C. 155.

3 В. Е. Чиркин. Сравнительное конституционное право.- Москва: Международные отношение, 2002. C. 261.

4 А. А. Мишин.Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва: Юстицинформ, 2002. C. 69.

5 Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Žodynas, 2002. P. 649.

vystantis monarchijos valdymo formai, yra tebevartojama ir dabar. Visgi, manytume, ši formuluotė yra per daug lakoniška, kad galėtų tiksliai atspindėti monarchijos specifiką.

Siaurąja prasme kritikuotinas sąvokoje pateikiamas vienasmeniškumo požymis. Pasaulio istorijoje yra žinoma ir dvivaldžių monarchijų pavyzdžių (Antikinė

Sparta). Dabartinė dvivaldė monarchija yra įtvirtinta Andoros Kunigaikštystės

Konstitucijoje: 43 straipsnyje nustatyta, jog Kunigaikščių titulai yra suteikiami

Urchelio Vyskupui ir Prancūzijos Prezidentui.6

Plačiąja prasme monarchijose valdovas išliko valstybės vadovu, tačiau dualistinėse bei ypač parlamentinėse monarchijose jis neteko svarbiausių įstatymų leidžiamosios bei įstatymų vykdomosios galių arba pasidalino jas su kitomis valdžios institucijomis – parlamentu, vyriausybe, pripažindamas aukščiausiu įstatymu šalies

Konstituciją. Pastaruoju metu daugumos (ypač Vakarų Europos) valstybių konstitucinėje teisenoje vienareikšmiškai konstatuojama, jog jo galias nustato visuomenės suverenitetą atstovaujantis parlamentas.7

Atsižvelgiant į svarbiausių valstybės įstatymų monarchui suteiktus įgaliojimus, šios institucijos santykius su kitomis valstybės institucijomis, yra išskiriamos dvi pagrindinės monarchinių santvarkų grupės. Tai absoliutinė (konstituciškai neribota) ir konstitucinė monarchija. Pastaroji dar yra skirstoma į dualistinę ir parlamentinę. Kai kurie autoriai išskiria teokratinę monarchiją, kurioje monarchas – valstybės vadovas ir tuo pačiu vienos iš pasaulinių religijų dvasinis lyderis.8 Pasaulyje egzistuoja vienintelė tokia valstybė – Vatikanas.

Manytume, kad derėtų kiekvieną iš šių monarchijų tipų trumpai apžvelgti, nustatant pagrindinius dėsningumus ir tendencijas. Tai padės išsamiau ir aiškiau atskleisti konstitucinio monarcho statuso ypatybes Europoje.

1.2. Absoliutinė (konstituciškai neribota) monarchija

Konstitucinės teisės mokslininkai šiai kategorijai vienareikšmiškai priskiria tokias valstybes, kuriose išvis nėra Konstitucijos ar konstitucinės reikšmės aktų, o

6 Andoros Kunigaikštystės Konstitucija// http://www.trybunal.gov.pl/constit/constitu/parlamen/andorra/andora-e.htm ;

prisijungimo laikas: 2004-10-15.

8 М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 120.

monarcho valdžia nėra suvaržyta jokiomis imperatyviomis teisės normomis. Tačiau tokių valstybių pasaulyje kažin ar bėra likę. Šių laikų konstitucinės teisės doktrinoje įsivyrauja nuomonė, kad absoliutinėmis monarchijomis yra pripažįstamos ir šalys, formaliai turinčios Konstitucijas ar konstitucinės reikšmės aktus. Kai kurie konstitucinės teisės mokslininkai tokias valstybes įvardija kaip pusiau absoliutines monarchijas.9 Tokios šalys yra Saudo Arabija, Omanas, Kuveitas, Jungtiniai Arabų

Emyratai, Brunėjus, Bachreinas. Paprastai šiose valstybėse konstitucijos yra oktrojuotos (Valdovo dovanotos Tautai). Šiose konstitucijose gali būti įtvirtintas ir valdžių padalijimo principas, tačiau šios nuostatos tėra formalaus pobūdžio ir praktiškai negalioja. Be to dažnai monarchai nevengia pasinaudoti savo teise sustabdyti Konstitucijos veikimą neribotam laikotarpiui. Taigi tokios konstitucijos praktiškai neriboja monarcho valdžios. Jis pats vienvaldiškai įgyvendina įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, yra pats aukščiausias teisėjas. Preziumuojama, kad visos valdžios šaltinis yra ne tauta, o monarchas.

Europoje absoliutine teokratine monarchija yra pripažįstama Vatikano Miesto

Valstybė.10 Ši valstybė neturi kodifikuotos Konstitucijos, tačiau konstitucinės reikšmės aktuose įtvirtinama absoliuti Pontifiko valdžia. Jo konstitucinį statusą plačiau paanalizuosime kituose šio baigiamojo darbo skyriuose.

1.3. Dualistinė monarchija

Konstitucinės teisės mokslo doktrinoje dualistine monarchija apibrėžiama tokia valstybės valdžių sistema, kurioje valstybės vykdomąją valdžią įgyvendina valdovas ir vyriausybė, tuo tarpu įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencija priklauso visuomenės renkamam parlamentui. Tokiai valstybinės valdžios sąrangai yra būdingas monarcho ir parlamento dualizmas. Monarchas praktiškai yra nepriklausomas nuo parlamento, įgyvendindamas vykdomąją valdžią. Jis pats skiria vyriausybę, kuri yra atskaitinga tik valdovui. Parlamentas, kuriam pagal Konstituciją priklauso įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencija, neturi jokios įtakos formuojant vyriausybę, vertinant jos veiklą. Dualistinėje monarchijoje nėra

9 B. E. Чиркин. Сравнительное конституционное право. -Москва: Международные отношение, 2002. C. 259.

10 В. А. Виноградов. Основы государственного устройства Государство Города Ватикана//Журнал российсского права.2002, Но. 9. C. 121.

vyriausybės atsakomybės parlamentui instituto.11 Parlamento įgaliojimai įstatymų leidžiamosios valdžios srityje irgi yra apriboti. Monarchas turi rezoliucinio arba absoliutaus veto teisę, leidžiančią jam atmesti parlamento priimtą įstatymą.12

Taigi, kaip matome, dualistinė monarchija yra tarsi tarpinė valdymo forma tarp absoliutinės ir parlamentinės (konstitucinės) monarchijos. Monarchas negali vienasmeniškai valdyti šalies, bet tuo pačiu ir parlamentas neturi pakankamai galios ypatingai riboti valdovo valdžią.13

Šis monarchijos tipas labiausiai buvo paplitęs devynioliktojo – dvidešimtojo amžių sandūroje; Vokietijos Antrojo Reicho, Austrijos – Vengrijos, Rumunijos, Italijos monarchistinėse santvarkose. Šiuo metu pasaulyje nėra daug valstybių, kurias būtų galima vadinti dualistinėms monarchijoms. Konstitucinės teisės doktrinoje šiai kategorijai priskiriama Maroko, Nepalo, Jordanijos Hašimitų Karalystės.14 Europoje tokios valstybės tėra dvi – Lichtenšteino Kunigaikštystė ir Monako Kunigaikštystė.

1.4. Parlamentinė monarchija

Šis monarchijos valdymo formos tipas apibrėžia tokią konstituciškai reglamentuotą valstybės valdžių sistemos organizaciją, kurioje valdovo institutas netenka ne tik įstatymų leidžiamosios, bet ir daugumos vykdomosios bei teisminės valdžios funkcijų ir valstybės valdyme lyderio poziciją užleidžia visuomenės atstovaujamajai institucijai – parlamentui. Šiose valstybėse galioja demokratiniu būdu priimtos konstitucijos, įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencija išimtinai suteikta tik parlamentui. Konstitucinės teisės doktrinoje teigiama, kad monarchas nors juridiškai ir yra valstybės vadovas, tačiau praktiškai nedalyvauja valstybės valdyme.15

11 А. А. Мишин.Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва: Юстицинформ, 2002. C. 70.

12 Б.А Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство

БЕК, 1997. C. 344; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002.

C. 118.

13 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.

C. 152.

14 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.

C. 152.

15 К. В. Арановский. Государственное право зарубежных стран.- Москва: Форум, 2000. C. 180; А. В .Якущев.

Конституционное право зарубежных стран (курс лекций).- Москва: Приор – Издат, 2003. C. 25.

Turbūt svarbiausias parlamentinės monarchijos požymis yra tas, kad vyriausybė yra atskaitinga parlamentui, o ne monarchui. Nors, remiantis

Konstitucijos nuostatomis, vyriausybę paprastai skiria valstybės vadovas, tačiau tai tėra tik formalus veiksmas. Paprastai vyriausybę formuoja partijos, turinčios daugumą parlamente, lyderis, kurį ministru pirmininku paskiria monarchas. Tik tada, kai nė viena politinė partija neturi daugumos parlamente, monarchas gali savarankiškai parinkti kandidatūrą į ministro pirmininko postą. Taip yra įgyvendinamas parlamento viršenybės principas.16

Parlamentinėse monarchijose valstybės vadovas arba neturi veto teisės parlamento priimtiems teisės aktams ir turi juos besąlygiškai pasirašyti, arba turėdamas šią prerogatyvą, niekada ja nesinaudoja.

Taigi ryškus monarcho valdžios apribojimas parlamentinėse monarchijose, suformuoja dažnai konstitucinės teisės doktrinoje vyraujančią nuomonę, kad „monarchas karaliauja, bet nevaldo“.17

Parlamentinės monarchijos modelis labiausiai yra paplitęs pasaulyje.

Parlamentinės monarchijos yra įtvirtintos daugelyje Vakarų Europos valstybių, taip pat Japonijos, Malaizijos, Tailando Konstitucijose. Šiuo metu Europoje yra 9

valstybės, kurias konstitucinės teisės mokslas priskiria parlamentinėms monarchijoms: Nyderlandų, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Ispanijos, Belgijos,

Jungtinė Karalystės, Liuksemburgo, Andoros Kunigaikštystės.

1.5. Monarcho valdžios nenutrūkstamumo principas

Sąvokomis „Karalius niekada nemiršta“ (The King never dies), „Karalius mirė, tegyvuoja Karalius!“ (The King died, long life the King!) išreiškiamas Europos šalių konstitucinės teisėje įtvirtintas monarcho valdžios nenutrūkstamumo principas.18

Konstitucinės teisės doktrinoje sutinkamas teiginys, jog valdovo sostas negali būtu tuščias, yra visiškai teisingas. Tokia tradicija susiformavo jau pačiose pirmosiose

16 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 345.

17Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные институты.- Москва: Издательство БЕК ,2000. C. 345; T. Birmontienė, J. Jarašiūnas, E. Kūris ir kt. Lietuvos Konstitucinė teisė.

– Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001. P. 529.

18 O. Hood Phillips, P. Jackson, P. Leopold. Constitutional and Administrative law.- London: Sweet & Maxwell Limited of 100,

Avenue Road, London NW3 3PE, 2001. P. 293-294.

pasaulio monarchinėse sistemose (ypatingai tose, kur Valdovas savo rankose turėjo sutelkęs absoliučią valdžią). Einant laikui, valdovų kaitos sukaupta patirtis rodė, jog sėkmingiausiai egzistuoja tokia monarchija, kurioje Valdovo valdžios perdavimas yra iš anksto apgalvotas. Priešingu atveju iškildavo suirutės, anarchijos, neefektyvios oligarchijos pavojus, šalyje kildavo politinė krizė.

Valstybei, likusiai be Valdovo, grėsdavo vidinio susiskaldymo, užkariavimo ir pavergimo pavojus. Taigi, vienas pagrindinių veiksnių, lemiantis šalies stabilumą tarpuvaldžio laikotarpiu, buvo sosto paveldėjimo sistemų susidarymas (susiformavo Salijų, Kastilijos ir kitos sistemos19, jas plačiau aptarsime kituose šios studijos skirsniuose). Išsivystė sosto regento institutas, kuris užtikrina kompetentingą monarcho funkcijų vykdymą, kai sosto paveldėtojas yra kūdikis, mažametis ar neveiksnus asmuo.

Šių laikų Europos valstybėse, kurių konstitucijose yra įtvirtinta monarchijos valdymo forma, sosto perdavimo klausimai yra reglamentuojamai itin preciziškai.

Nors monarchas valstybėje paprastai nebeturi tokių svarių politinių, juridinių galių, tačiau Valdovo valdžios nenutrūkstamumo principas išliko nepakitęs, tuo išskirdamas monarcho statusą iš kitų valstybės valdžios institucijų. Taigi, Valdovo mirties atveju, į sostą įžengia teisėtas įpėdinis, kuris jau yra žinomas iš anksto.

Dažniausiai sosto paveldėjimo teisę turintis Karališkosios Šeimos narys yra tituluojamas Karūnos Princu, kol jis dar nėra užėmęs sosto. Visgi, kai kuriose

Europos valstybėse šis pavadinimas varijuoja. Jungtinėje Karalystėje sosto įpėdinis yra vainikuojamas Velso Princu20, Ispanijos Karalystėje – Asturijos Princu21,

Nyderlandų Karalystėje – Orange – Nassau Princu.22 Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog paveldėtojo teisės į sostą nevaržo pilnametystės brandos reikalavimas. Ši teisė yra pripažįstama nuo pat gimimo momento ir yra apibrėžta principu „Įpėdinis niekada nėra per jaunas“ 23. Panaši pozicija yra įtvirtinta Europos šalių konstitucijose.

Nyderlandų Karalystės Konstitucijoje šis principas yra dar labiau išplėstas.

19 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612.

20 Didžiosios Britanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.royal.gov.uk/output/Page1.asp ;

prisijungimo laikas: 2004-09-06.

21 Ispanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis// http://www.chasareal. es ; prisijungimo laikas: 2004-08-15.

22 Nyderlandų Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.koninklijkhuis.nl/welkom.html; prisijungimo laikas: 2004-10-12.

23 1937 m. Jungtinės Karalystės Regento instituto aktas//http://www.heraldica.org/topics/royalty/ukregency.htm ; prisijungimo laikas: 2004-11-01.

Interpretuojant Konstitucijos 25 straipsnį, pastebime, jog teisę į sosto paveldėjimą gauna net palikuonis, kurį Karalienė monarcho mirties dieną jau nešioja savo įsčiose, jeigu jis išgyvena iki gimimo ir nemiršta gimdymo metu.24

1.6. Monarcho valdymo trukmė

Teisinėje literatūroje dažnai teigiama, kad monarchija – tai tokia valstybės valdymo forma, kai valstybės vadovas yra asmuo, kuris paveldėdamas sostą ir titulą, valdo iki gyvos galvos.25 Analizuojant šį teiginį, derėtų atkreipti dėmesį į du pagrindinius aspektus: sosto paveldimumą ir valdymo trukmę.

Postulatas, kad monarchas užima sostą, paveldėdamas jį, atrodo beveik neginčijamas. Beveik visų valstybių, kurių valdymo forma yra monarchija, konstitucijose būtent toks sosto užėmimo būdas ir yra įtvirtintas. Tačiau kai kurių istorinių ir dabartinių monarchijų pavyzdžiai liudija ką kita. Turbūt mums labiausiai yra žinoma XVI – XVIII amžiuose gyvavusi Žečpospolitos valstybė. Šioje monarchijoje

Karalių rinkdavo Lenkijos ir Lietuvos didikai. Dabartiniais laikais taip pat sėkmingai gyvuoja keletas valstybių savo Aukščiausiajame įstatyme įtvirtinusių renkamo sosto principą (Malaizija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Svazilendas). Šiuo metu Europoje yra vienintelė valstybė, kurioje yra renkamas valdovas – Vatikanas. Šiai valstybei vadovauja kardinolų Konklavoje daugiausiai balsų gavęs (2/3 + 1 balsas nuo visų dalyvaujančiųjų konklavoje kardinolų skaičiaus26) kandidatas.

Kaip matome, ne visų monarchijų sostai yra paveldimi. Taigi, dabar pasistengsime išsiaiškinti kokia gi yra monarcho įgaliojimų trukmė. Atsakymas į kilusį klausimą, ar bent paveldimose monarchijose valdovas išlaiko savo valdžią tol, kol yra gyvas, taip pat yra neigiamas. Europos monarchinių valstybių konstitucijų analizė bei susiklosčiusių istorinių įvykių pavyzdžiai mums leidžia teigti, jog monarchas, paveldėjęs sostą, jį praranda ne tik savo mirties atveju, tačiau ir dėl kitų priežasčių, kurias pasistengsime atskleisti.

24 Nyderlandų Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html ; prisjungimo laikas: 2004-09-15.

25 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.

C. 150; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 117;

B. E. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. –Москва: Юристь, 2003. C. 155.

26 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and the election of Roman Pontiff,// http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-

ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-15.

Monarchas privalo atsisakyti, arba būna priverstas atsisakyti sosto, kai jis sulaužo priesaiką, kurią duoda karūnavimo metu, taip pat jei pažeidžia

Konstitucijoje nustatytus valdovo statuso reikalavimus. Švedijos Karalystės Valdymo

Formos Akte nustatyta, jog tada, kai Karalius šešių mėnesių laikotarpyje nevykdė jam priskirtų pareigų arba negalėjo jų vykdyti, Riksdagas, Vyriausybės teikimu, svarsto klausimą, dėl pripažinimo, jog monarchas atsisakė sosto.27 Norvegijos

Karalystės Konstitucijoje nustatyta, kad Karalius praranda teisę į sostą, jeigu jis reziduoja užsienio valstybėse ilgiau negu 6 mėnesius be Stortingo sutikimo.28

Monarchas gali prarasti sostą, jeigu tuokdamasis pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintas religines tradicijas ir susisaisto santuokos ryšiais su kito tikėjimo ar kitos konfesijos išpažintoju. Tokie reikalavimai ypač griežtai paisomi tose monarchijose, kur valstybės vadovas formaliai ir realiai tapatinamas su valstybinės religijos dignitoriumi. Jungtinės Karalystės 1701 m. Sosto Paveldėjimo Akto 4 – ame straipsnyje nustatyta, jog monarchas privalo išpažinti protestantizmą bei negali sudaryti santuokos su kataliku29.

Konstitucinės teisės doktrinoje tebėra diskutuotinas klausimas dėl sosto paveldimumo teisės prigimties. Neaiškumų kyla norint tiksliai apibrėžti teisėto įpėdinio ryšį su sostu. Vienų autorių nuomone, šis ryšys turėtų būti siejamas su teise paveldėti, kiti gi mano, jog tai yra ne teisė, o pareiga. Ši diskusija taptų svarbi, jei atsirastų įpėdinis, kuris nenorėtų būti monarchu ir vadovauti valstybei.

Visgi, dauguma konstitucinės teisės mokslininkų palaiko nuomonę, jog sosto paveldėjimas yra pareiga.

Didžiosios Britanijos konstitucinėje teisėje vyrauja nuomonė, jog monarchas savavališkai negali atsisakyti nuo sosto, jei parlamentas su tuo nesutinka, Nyderlandų konstitucinės teisės šaltiniuose teigiama, jog įpėdiniai negali atsisakyti (nuneigti) savo teisės į sostą.30 Savo ruožtu, tie sosto įpėdiniai, kurie „nenori ar jaučiantys neturį pašaukimo“ valdyti valstybės, gali pasinaudoti taikomų įpėdiniui griežtų reikalavimų bei formalumų nevykdymu (pavyzdžiui, sudarydami

27 Švedijos Karalystės Valdymo Formos Aktas//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-15.

28 Norvegijos Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas:

2004-09-29.

29 1937 m. Jungtinės Karalystės Sosto Paveldėjimo Aktas// http://www.heraldica.org/topics/royalty/ukregency.htm ;

prisijungimo laikas: 2004-10-16; J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD

Houndsmills, Basingtoke, Hampshire RG21 2XS, 1991. P. 196.

30J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire RG21

2XS, 1991. P. 197; A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 75.

santuoką su kitos nei valstybinės religijos išpažintoju) ir pasitraukti iš sosto paveldėtojų sekos. Tačiau tokiu atveju paveldėjimo teisės netenka ne tik pats įpėdinis, tačiau ir visi jo palikuonys.

Šiuolaikinėse monarchijose yra įsidėmėtinas Didžiosios Karalystės Karaliaus

Edvardo VIII – ojo poelgis. 1936 m. sausio mėn. 20 d. užėmęs sostą, valdovas paskelbė, kad ketina vesti JAV pilietę Willis Simpson. Karaliaus išrinktoji išpažino

Romos Katalikų tikėjimą, be to, paaiškėjo faktai, jog ji praeityje jau buvo susituokusi du kartus ir abi santuokos buvo nutrauktos. Kadangi Anglikonų bažnyčia draudė tuoktis išsiskyrusiems tikintiesiems, Edvardo VIII- ojo santuoka su misis Simpson tapo neįmanoma, kol jis bus valdovas31. Karalius Edvardas VIII – asis, gerbdamas karališkąsias tradicijas, 1936 m. gruodžio 11 d. savanoriškai atsisakė teisių į sostą ir, įgyvendindamas savo pasirinkimą, po trijų mėnesių vedė Willis Simpson. Šis įvykis, sukėlė didžiulį susidomėjimą bei diskusijas to meto Jungtinės Karalystės ir kitų pasaulio valstybių visuomenėse, praturtino konstitucinės teisės, reguliuojančios monarcho statuso turinį, praktiniu pavyzdžiu, liudijančiu šio valdovo įgaliojimų reliatyvumą chronologine prasme.

Kaip patį naujausią pavyzdį, kada įpėdinis atsisako teisų į sostą, galėtume paminėti Nyderlandų Princo Johano vestuves, įvykusias 2004 m. Princas dar 2003 m.

paskelbė apie savo sužadėtuves su savo išrinktąja Meibl Visse Smit. Tačiau paaiškėjo, jog sužadėtinė praeityje buvo susijusi su nusikalstamomis struktūromis, o ši informacija nebuvo pateikta vyriausybei. Savo ruožtu vyriausybė atsisakė net teikti pasiūlymą parlamentui svarstyti klausimą dėl Princo Johano vedybų. Visgi, Princas neatsisakė savo ketinimų ir vedė savo išrinktąją.32 Kadangi šiai santuokai, parlamento sutikimo nebuvo, Princas Johanas, nors ir išsaugojo Princo titulą, tačiau jis ir jo palikuoniai prarado teisę užimti Nyderlandų Karalystės Sostą (Princas

Johanas buvo trečiasis sosto paveldėjimo sekoje po Karūnos Princo Willemo ir jo dukters Amalijos 33). Beje, savo teisių į sostą atsisakyti turėjo ir Nyderlandų Princesė

31 Jugtinės Karalystės Vindzorų Dinastijos oficialus tinklapis//http://www.royal.gov.uk/output/Page1.asp/history ; prisijungimo laikas: 2004-10-08; Virtuali Enciklopedija//http://www.wikipedia.org/wiki/Edward_VIII_of_the_United_Kingdom; prisijungimo laikas: 2004-09-06.

32 Naujienų internetinis portalas//http://www.grani.ru/Society/People/Monarchy/m.68322.html; prisijungimo laikas: 2004-11-03.

33 Nyderlandų Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis// http://www.koninklijkhuis.nl/UK ; prisijungimo laikas: 2004-10-08.

Irena (1964 m.) bei Princesė Kristina (1975 m.) kadangi parlamentas nepritarė jų santuokoms.

Monarchas sosto gali atsisakyti ir dėl kitų priežasčių. Nors nei vienoje

Europos valstybių konstitucijoje nėra įtvirtintos nuostatos, kad valdovas sosto gali atsisakyti dėl senatvės ar ligos, tačiau tokių pavyzdžių yra konkrečių valstybių praktikoje. Antai Nyderlandų Karalystėje 1980 m. Karalienė Juliana pasirašė aktą, kurių ji atsisakė nuo sosto. Tokiu būdu naująja Karaliene tapo jos dukra Beatričė

Vilhelmina Armgard, kuri vadovauja valstybei iki šiol. Nyderlandų monarchijos sosto kanceliarijos oficialūs leidiniai dažniausiai santūriai komentuoja savanorišką

Karalienės Julianos atsisakymą nuo sosto, motyvuodami tuo, jog ši suteikė tokią galimybę dukteriai, vertindama jos gabumus ir jaunatvišką energiją. Tačiau nepriklausomi šaltiniai pateikia versiją, jog apie septyniasdešimtuosius jos gyvenimo metus Karalienei Julianai buvo diagnozuoti Alzhaimerio ligos požymiai34, todėl veikiausiai dėl silpstančios sveikatos 1980 – aisiais Juliana, būdama 71 metų amžiaus, žengė išmintingą žingsnį – atsisakė sosto, tenorėdama jog Karalystę valdytų veiksnus ir kūrybingas monarchas.

Liuksemburgo Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo savotiška tradicija, kai monarchas sosto atsisako savo įpėdinio naudai dėl senatvės priežasčių. 1964 m.

Kunigaikštienė Šarlotė atsisakė sosto savo sūnaus Žano naudai. Pastarasis, būdamas

Kunigaikščiu, tokį pat sprendimą priėmė 2000 m. ir sostą užėmė jo sūnus Henris.35

Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucijos 131 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog Kunigaikštis, norėdamas, kad jo įpėdinis į sostą būtų iš anksto pasiruošęs valdyti šalį, gali perleisti jam dalį savo įgaliojimų, neprarasdamas savo titulo ir valstybės vadovo galių.36 2004 m. Lichtenšteino Kunigaikštis Hansas Adamas

34 Н.В. Попов. Монархи Звропы. – Москва, 1996. C. 166; Virtuali Enciklopedija//

http://www.wikipedia.org/wiki/Juliana_of_the_Netherlands ; prisijungimo laikas: 2004-10-05.

35 Naujienų internetinis portalas

„Delfi“//http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=87527&categoryID=8&ndate=970864986; prisijungimo laikas:

2004-10-23; Internetinis tinklapis „Europos monarchijos“//http://personales.ya.com/fororeal/enfrlux.htm;

prisijungimo laikas: 2004-10-12.

36 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en;

prisijungimo laikas: 2004-11-10.

II – asis pasinaudojo šia Aukščiausiojo įstatymo suteikta teise ir paskelbė perduodantis valdyti šalį savo sūnui ir teisėtam įpėdiniui Aloisui.37

Pastaruoju metu pasaulyje atidžiai sekama Vatikano Miesto Valstybės

Pontifiko Jono Pauliaus II – ojo sveikata. Vatikano Kurijos administracijoje Pontifikui

Jonui Pauliui II ne kartą neoficialiai buvo siūlyta perleisti sostą naujam įpėdiniui.

Vatikano Kurijos iniciatyva buvo pagrįsta baime, jog dabartinis Popiežius dėl silpstančios sveikatos nėra pajėgus deramai atlikti savo funkcijas, sergstint Romos

Katalikų Bažnyčios gerovę. Tačiau pats Jonas Paulius II- asis savo pasisakymuose ne kartą tvirtai pareiškė liksiąs Šventajame soste iki mirties, pasikliaudamas Dievo

Apvaizda.

Taigi, išanalizavę aukščiau išdėstytus teiginius, galime reziumuoti, jog monarcho valdymo trukmė priklauso ne tik nuo jo mirties momento, tačiau yra sąlygota Konstitucijos nuostatų ir kitų teisinių, socialinių veiksnių.

1.7. Monarchijos įtvirtinimas Europos valstybių konstitucijose

Monarchijos valdymo formos įtvirtinimas Europos šalių konstitucijose lemia tam tikrus ir savitus jos struktūros pakitimus. Konstitucijos preambulėje ar bendrose nuostatose deklaruojama, kad valstybės valdymo forma yra monarchija. Tai aiškiai išreikšta Danijos (Konstitucijos 2 straipsnis), Ispanijos (Konstitucijos 1 straipsnis),

Norvegijos (Konstitucijos preambulė), Monako (Konstitucijos 2 straipsnis),

Lichtenšteino (Konstitucijos 2 straipsnis) konstitucijose.38 Tuo tarpu kitų Europos valstybių konstitucijose ar konstitucinės reikšmės teisės aktuose (Didžioji Britanija,

Švedija, Vatikanas, Nyderlandai, Andora, Liuksemburgas, Belgija) valstybės valdymo forma nėra konkrečiai nurodyta, tačiau konstitucinės teisės doktrinoje jos yra vienareikšmiškai priskirtos monarchijos valdymo formos šalims. Europos monarchijose valdovo institutas yra pripažįstamas visaverčiu valdžių sistemos elementu, o jo statusą apibrėžiančios teisės normos paprastai yra sutelktos viename

37 Naujienų internetinis portalas

„Delfi“//http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=4911998&categoryID=8&ndate=1092687703; prisijungimo laikas: 2004-10-23.

38 Danijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/da01000_.html ; prisijungimo laikas:2004-10-12;

Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html; prisijungimo laikas:2004-

09-22; Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html; prisijungimo laikas:

2004-08-29; Monako Kunigaikštystės Konstitucija//

http://www.monaco.gouv.mc/Dataweb/GouvMc.nsf/0/8EAC97F956A58C44C12569D1004E6ABF?OpenDocument

; prisijungimo laikas: 2004-10-15; Lichtenšteino Kunigaikštystės

Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ; prisijungimo laikas: 2004-10-30.

Konstitucijos skirsnyje. Analizuodami Europos konstitucijų sandarą, galime surasti struktūriškai išskiriamus du monarcho instituto tipus.

Institucinis prioritetas. Konstitucijose įtvirtinta juridinė valdžių charakteristika, jų tarpusavio santykiai ir kompetencija, dažniausiai pradedama nuo monarcho statuso reglamentavimo.

Nors paprastai tai yra būdinga absoliutinių ir dualistinių monarchijų konstitucijoms, tačiau tas pats pasakytina ir apie Europos parlamentinių monarchijų Aukščiausiuosius įstatymus, nors čia monarchas turi kur kas mažiau galių lyginant su parlamentu ir vyriausybe.

Visgi, kaip išimtį galėtume paminėti Belgijos Karalystės Konstituciją, kurioje pirmenybė suteikta parlamento institutui (II Konstitucijos skyrius), o monarcho statusą reglamentuojančios teisės normos yra III skyriuje.39 Panaši tendencija įžvelgiama ir Švedijos Karalystės konstitucinės reikšmės aktuose. 1974 m. Valdymo Formos Akte (jis yra viena sudėtinių nekonsoliduotos valstybės Konstitucijos dalių) Valdovo statusą apibrėžiančios konstitucinės nuostatos yra įtvirtintos tiktai V skyriuje.40

Vertybinis prioritetas. Norvegijos, Liuksemburgo, Danijos, Lichtenšteino konstitucijose po preambulės esantis skirsnis reglamentuoja Valdovo statusą. Taigi, jis formaliai yra įtvirtintas tarp svarbiausiųjų valstybės vertybių ir pripažįstamas lygiaverčiu suvereniteto, žmogaus laisvių, visuomenės gerbūvio kategorijoms. Kartu ryškėja ir konstitucinio valstybės santvarkos modelio struktūrinis išsiskaidymas:

monarcho institutas nutolsta nuo parlamento bei vyriausybės, nes atskiriamas valstybės funkcijų, konstitucinių principų, žmogaus teisių bei laisvių skirsniais

(Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės, Norvegijos Karalystės Konstitucijos).41

Monarcho statuso struktūriniai prioritetai, pastebimi Europos šalių konstitucijose, tik pabrėžia Valdovo instituto išskirtinę reikšmę valstybėje. Visgi šie ypatumai yra tik formalaus pobūdžio ir nesuteikia mums pakankamai informacijos, kuri galėtų visiškai apibrėžti konstitucinį monarcho statusą.

39 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-

10-03.

40 Švedijos Karalystės Valdymo Formos Aktas//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-06.

41 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės

Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_; prisijungimo laikas: 2004-10-24;

Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-

09-12.

2. Sosto užėmimo reglamentavimas Europos valstybių konstitucijose

2.1. Monarcho instituto formavimo konstituciniai principai

Monarcho instituto formavimui taikomos konstitucinės teisės normos ryškiai išsiskiria iš kitų valstybės institucijų sudarymo principų tvarkos. Iš pradžių vertėtų išsiaiškinti ar monarcho institutas priklauso visuomenės atstovaujamųjų institucijų kategorijai, kuriai konstitucinėje teisėje priskiriamas palamentas, vyriausybė ir prezidentas. Analizuodami konstituciškai apibrėžto sosto užėmimo ypatumus, įvertinsime kokį vaidmenį atlieka visuomenė šiame procese.

Šiuo metu pasaulyje nėra nė vienos valstybės, kurioje monarchas būtų renkamas remiantis visuotinio ir lygaus balsavimo teise. Šalies visuomenė neturi tiesioginių galimybių išreikšti savo pasirinkimą ir suteikti valdovui legitimumo savybę (valdyti šalį juos valia ir vardu). Visgi negalima būtų teigti, jog valdovas užima sostą nesilaikydamas jokių taisyklių ir tvarkos. Monarchas dažniausiai sostą perima laikydamasis konstituciškai apibrėžtos paveldėjimo tradicijos42. Visgi kai kurios valstybės savo Aukščiausiajame įstatyme yra nustatę renkamo sosto koncepciją

(Malaizija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Vatikanas). Tačiau analizuodami šiuos aktus, pastebime, jog Valdovą rinkti gali tik Konstitucijoje įvardinti specialūs asmenys

(Vatikane – bažnytiniai dignitoriai, turintys Kardinolo titulą)43. Tačiau šie asmenys, turintys tiek aktyviąją, tiek pasyviąją rinkimų teises, sudaro tiktai nedidelę visuomenės elektorato dalį. Visgi, kaip išimtį galėtume paminėti Andoros

Kunigaikštystės konstitucinę santvarką. Šios valstybės Konstitucijoje nustatyta, kad

42 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire RG21

2XS, 1991. P. 196.

43 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and the election of Roman Pontiff//http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-

ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-15.

valstybės vadovo įgaliojimai lygiomis teisėmis yra suteikti Prancūzijos Respublikos

Prezidentui ir Urchelio Vyskupui.44 Prancūzijos Respublikos Konstitucijos 6

straipsnis, nustato, kad Prezidentas yra renkamas 7 metų kadencijai visuotiniais ir tiesioginiais rinkimais.45

Pastebėtina, kad pretendentams į sostą nėra taikomi amžiaus cenzai, įprasti norint tapti Prezidentu ar parlamentaru, be to, gimimu įgyta valstybės pilietybė, nepriekaištinga asmens reputacija, sėslumas nėra pakankamos savybės ir nesuteikia kiekvienam norinčiam valstybės piliečiui pretenduoti į sostą. Kandidatas į valdovus paprastai turi priklausyti valdančiajai dinastijai (Vindzorų dinastija Didžiojoje

Britanijoje, Burbonų dinastija Ispanijoje, Bernadotų dinastija Švedijoje, Grimaldžių šeima Monake ir t.t.).46 Tačiau netgi priklausydamas Karališkajai Šeimai, ne kiekvienas jos narys gali pretenduoti į sostą. Antai Nyderlandų Karalystės

Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teisę paveldėti sostą turi tik tie šeimos nariai, kurie yra monarchui artimi iki trečiosios giminystės eilės.47 Iki 2002

m. Monako Kunigaikštystės Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, jog tuo atveju, jei nėra įstatyminio įpėdinio, sostą paveldėti gali netgi įvaikintas asmuo ir jo palikuonys,48 tačiau, įvykus Konstitucijoms pakeitimams, ši nuostata buvo panaikinta. Šis atvejis tik patvirtina taisyklę, jog sostą asmuo gali paveldėti tik tada, jei jis yra teisėtas valdančiosios dinastijos atstovas.

Sosto paveldėtojas yra nustatomas pagal atsižvelgiant į giminystės ryšius ir lytį. Visuomenė neturi teisės nurodyti, kuris asmuo iš karališkosios šeimos turėtų paveldėti sostą, jos nuomonė gali būti tik patariamojo pobūdžio. Visgi sprendžiant sosto paveldėjimo klausimus, kartais išryškėja ir parlamento vaidmuo. Belgijos

44 Andoros Kunigaikštystės Konstitucija,//http://www.trybunal.gov.pl/constit/constitu/parlamen/andorra/andora-e.htm ;

prisijungimo laikas: 2004-10-12.

45 Prancūzijos Respublikos Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/fr00000_.html ; prisijungimo laikas:

2004-11-02.

46 Didžiosios Britanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.royal.gov.uk/output/Page1.asp;

prisijungimo laikas: 2004-09-06; Ispanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.chasareal.es ; prisijungimo laikas: 2004-08-15; Švedijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.royalcourt.se ; prisjungimo laikas: 2004-

09-03, Virtuali enciklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/Grimaldi ; prisijungimo laikas: 2004-10-10.

47 Nyderlandų Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-09-24.

48 Л. А. Окуньков. Конституции государств Европы. Том II.- Москва: Норма, 2001.C.591.

Karalystės Konstitucijoje nustatyta, jog monarchas sostą užima tik tada, kai jo kandidatūra yra svarstoma ir patvirtinama parlamento posėdyje.49

Taigi, kaip matome, monarcho institutui yra svetimas atstovaujamosios valdžios požymis. Visuomenės ar jos suformuotų valdžios institucijų galimybės, skiriant monarchą yra tik simbolinio pobūdžio.

Mes jau paminėjome pagrindines konstitucinės tiesės doktrinoje išskiriamas sosto užėmimo prielaidas: paveldimumą ir rinkimus, taigi tolimesniuose darbo skyriuose pasistengsime aptarti pagrindines Sosto paveldėjimo sistemas, jų dėsningumus, apžvelgsime renkamo Sosto mechanizmo specifiką.

2.2. Paveldimas sostas

Paveldimo sosto koncepcija įtvirtinta daugumos Europos valstybių konstitucijose. Kai kuriose šalyse šie klausimai apibrėžti atskiruose įstatymuose

(1701 m. Jungtinės Karalystės, 1810 m. Švedijos Karalystės, 1953 m. Danijos

Karalystės Sosto paveldėjimo aktai). Tačiau Europoje yra 2 valstybės, kurių konstitucijose nėra konkrečiai nustatyta sosto paveldėjimo tvarka. Antai

Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės Konstitucijos 3 straipsnis nustato, jog sostą paveldi Nassau šeimos dinastija, remiantis 1783 m. liepos mėn. 30 d. sutartimi,

1815 m. birželio mėn. 9 d. Vienos traktato 71 straipsniu, 1867 m. gegužės mėn. 11 d.

Londono traktato 1 straipsniu.50 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucijos 3

straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog visi sosto paveldėjimo klausimai yra apibrėžti

Kunigaikščių Rūmų įstatymais.51

Šio sosto užėmimo tipo paplitimas yra susijęs su kiekvienoje monarchijoje puoselėjamu poreikiu išsaugoti valdančiosios dinastijos tęstinumą. Monarchistinėje valstybėje gyvuojanti dinastija (priklausomai nuo jos senumo ir nuopelnų) savyje turi sukaupusi itin galingą valstybės ir Tautos istorinio identiteto potencialą. Net ir šiuolaikinėse monarchistinėse santvarkose, išlieka gyvybinis poreikis saugoti ir ginti viešpataujančios dinastijos tęstinumą. Konstituciniu požiūriu taip užtikrinamas

49 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-

10-15.

50 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės Konstitucija//

http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_; prisijungimo laikas: 2004-10-24.

51 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija// http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ;

prisijungimo laikas: 2004-11-10.

valstybės teisinis – politinis stabilumas, o vertybiniame kontekste apsaugomos visuomenės mentalitetinės vertybės, nes sostą užima Tautai etniniu, religiniu, kultūriniu požiūriu priimtinas valdovas. Šiuolaikinių monarchijų sosto paveldėjimo konstituciniame reglamentavime išliko gana daug apsauginio pobūdžio teisinių prielaidų, padedančių užtikrinti tokią paveldėjimo seką, kuri leistų užimti sostą kuo artimesniam monarcho šeimynykščiui.

Vienas svarbiausių veiksnių, nustatant sosto paveldėtojų seką, yra įpėdinio lytis. Per daugelį metų susiformavo kelios įpėdinio lyties pirmumo sistemos, kurias pasistengsime trumpai apžvelgti.

2.3. Salijų (Agnatinė) sistema

Tai yra seniausia sosto paveldėjimo sistema, išreiškianti patriarchalinės koncepcijos bruožus.

Salijų sistema yra įtvirtinta Japonijos, Maroko, Jordanijos, kitų valstybių konstitucinėje teisėje. Europoje tik 2 valstybėse sostas yra paveldimas, remiantis šia sistema – tai Lichtenšteino Kunigaikštystė ir Liuksemburgo Didžioji Kunigaikštystė52.

Šios sistemos išskirtinis bruožas yra tas, jog čia griežtai yra atmetama moteriškosios lyties palikuonių pretenduoti užimti sostą. Legitimiais paveldėtojais laikomi tik vyrai, o įpėdinystės pirmumas teikiamas vyriausiam monarcho sūnui53.

Svarbu yra dar ir tai, jog ne tik moterys negali pretenduoti į sostą, tačiau ši teisė yra atimta ir iš jų teisėtų palikuonių. Ši sosto paveldėjimo sistema šiais laikais, ypač paplitus lyčių lygybės idėjoms Europoje, atrodo neteisinga, nes joje ryškiai vyrauja diskriminacinės nuostatos.

Visgi, ši sistema buvo viena populiariausių tarp Europos valstybių XIX a., ir tik paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo įvestos liberalesnės nuostatos į daugelio valstybių teisę. Ši sistema 1987 m. buvo panaikinta Švedijoje, pataisius 1819 m.

Švedijos Karalystės Sosto paveldėjimo Aktą, įvestos naujos nuostatos, kuriomis buvo įteisinta vyrų ir moterų lygios galimybės užimti sostą, atsižvelgiant tik į pirmagimystės faktorių. Svarbūs pokyčiai įvyko ir Norvegijos Karalystės

52 Du kartus Liuksemburgo Kunigaikštystę valdė moterys (Kunigaikštienė Marija Adelaidė (1912 – 1919) ir

Kunigaikštienė Šarlotė (1919 – 1964)), Virtuali enciklopedija//

http://en.wikipedia.org/wiki/Grand_Duke_of_Luxembourg#Grand_Dukes_of_Luxembourg ; prisijungimo laikas:

2004-10-03.

53 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612.

konstitucinėje teisėje. Šios valstybės Konstitucijos 6 straipsnis nustato lygias galimybes pretenduoti teisėtiems Karališkosios Šeimos palikuonims neatsižvelgiant į jų lytį, o tik į pirmagimystės principą.54 Nors ši konstitucinė nuostata galioja tik

Karališkosios Dinastijos nariams, gimusiems po 1990 m., ji yra reikšminga tuo, nes išreiškia paties paveldėjimo principo pakitimą. Galima drąsiai teigti, jog kai kurių konstitucinės teisės teoretikų (Strašun B. A., Malko A. V.55) nuomonė, jog Norvegija tebetaiko Salijų sistemą, yra neteisinga. Teisinėje literatūroje dažnai tenka susidurti su teiginiu, jog Belgijos Konstitucijoje yra įtvirtinta Salijų sosto paveldėjimo sistema.56

Ši nuomonė yra klaidinga, nes Salijų sistema Belgijoje galiojo tik iki 1991 m. Būtent tais metais buvo priimta pataisa, kuria lygios teisės paveldėti sostą yra suteikiamos abiejų lyčių teisėtiems palikuonims.57 Belgijos Karalystės Konstitucijos 85 straipsnyje nustatyta, jog sostas yra paveldimas, remiantis pirmagimystės principu, o

Konstitucijos IX dalyje skelbiama, kad ši nuostata bus taikoma dabartinio Karaliaus

Alberto II – ojo teisėtiems palikuoniams, bei bus taikoma ir jo sesers Princesės

Astridos ainiams, jeigu jos santuokai pritars Karalius.58

Kaip jau aukščiau pastebėjome, Salijų sistema išsilaikė tik dviejose Europos šalyse. Nors 2003 m. Lichtenšteino Kunigaikštystėje įvyko referendumas dėl

Konstitucijos pataisų, tačiau Sosto paveldėjimo klausimai nėra apibrėžti

Konstitucijoje (tai reglamentuoja Karališkųjų Rūmų įstatymai) ir nuostatos, reguliuojančios šį klausimą liko nepakeistos. Liuksemburgo Didžiosios

Kunigaikštystės Konstitucijoje sosto paveldėjimo mechanizmas taip pat nėra apibrėžtas, kaip jau anksčiau pastebėjome, sosto paveldėjimo taisyklės yra įtvirtintos net keliuose skirtinguose teisės aktuose. Pateikiamoje Liuksemburgo Didžiosios

Kunigaikštystės sosto įpėdinių sekos schemoje, atskleidžiami Salijų sistemos ypatumai:

54 Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html; prisijungimo laikas:

2004-09-29.

55Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612; А. В. Малько. Конституционное право зарубежных стран в вопросах и ответах. – Москва: Юристь, 2003. C. 121.

56B. E. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. –Москва: Юристь, 2003. C. 302; А. А.

Мишин.Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва: Юстицинформ, 2002. C. 196; А. В .Якущев.

Конституционное право зарубежных стран (курс лекций).- Москва: Приор – Издат, 2003. C. 136.

57 Virtuali enciklopedija//http://www.heraldica.org/topics/royalty/belgian_succ.htm#law; prisijungimo laikas:

2004-10-05.

58 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html; prisijungimo laikas: 2004-

10-03.

Liuksemburgo Didžioji

Kunigaikštystė

vaikai

Didysis kunigaikštis

Henris (1955 m.)

broli

Princas Guilaumas

(1963 m.)

3 4

Princas Polas

Luisas (1998 m.)

Princas

Guilaumas

(1981 m.)

Feliksas

(1984 m.)

Luisas

(1986 m.)

Sabastianas

(1992 m.)

Princas Leopoldas

(2000 m.)

Lentelėje pateikta įpėdinystės seka atkleidžia Salijų sistemoje taikomo pirmagimystės principo ypatumus. Išskiriamos dvi paveldėjimo grupės – pirmąją sudaro Didžiojo Kunigaikščio Henrio , antrąją – jo brolio Princo Guilaumo vyriškos lyties palikuonys. Pastarosios grupės atstovai įgauna teisę paveldėti sostą tik po pirmosios grupės įpėdinių. Verta pažymėti, kad, monarchijose, naudojančiose Salijų sistemą, galioja taisyklė: jei pirmagimis valdovo sūnus (Princas Guilaumas) mirtų, nespėjęs paveldėti sosto, ši aplinkybė neatimtų pirmumo teisės iš jo palikuonių.

Pačioje Didžiojo Kunigaikščio palikuonių grupėje eiliškumo dėsnis atspindimas kiekvienos kartos pirmagimystės principu ir paženklintas raudonais žymenimis.

2.4. Kastilijos sistema

Europoje ši sosto paveldėjimo sistema įtvirtinta Didžiosios Britanijos, Danijos,

Monako monarchijų konstitucinėje teisėje, taip pat 1978 m. priimtoje Ispanijos

59 Virtuali enciklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/Grand_Duke_of_Luxembourg; prisijungimo laikas: 2004-10-

06.

Karalystės bei 1990 m. pataisytoje Norvegijos Konstitucijoje.60 Lyginant Salijų ir

Kastilijos sistemas galime įžvelgti nemažai panašumų. Ir vienoje ir kitoje išskiriamas artimiausios paveldėtojų grupės prioritetas, taip pat taikomas ir sosto įpėdinio pirmagimystės principas. Pirmumo teisę turinčio įpėdinio mirties atveju taikoma identiška Salijų sistemai taisyklė – į sostą pretenduoja kiti tos pačios paveldėjimo grupės palikuonys.61 Pagrindinis skirtumas tarp Salijų ir Kastilijos sistemų yra tas, kad pastarojoje pripažįstama valdovo moteriškos lyties įpėdinių teisė pretenduoti į sostą, vyriškajai giminei suteikiant pirmumą tik konkrečioje paveldėjimo kartoje.

Manytume būtų pravartu paanalizuoti Ispanijos Karalystės Sosto paveldėjimo dėsningumus. Sosto paveldimumo teisėje, taikant Kastilijos sistemos principą, susidaro visiškai kitokia paveldėjimo grandžių struktūra. Sosto paveldėtojo Asturijos

Princo titulas priklauso Karaliaus Chuano Karlo I sūnui Felipei. Tačiau jo vyresniosios seserys Princesės Elena bei Kristina taip pat pripažįstamos teisėtomis sosto paveldėtojomis, o jų vaikai priklauso antrinei ir tretinei įpėdinystės grupėms.

Jeigu Asturijos Princas mirtų, nesulaukęs teisėtų palikuonių, paveldėjimo teisė pereitų Princesei Elenai bei antrinei jos palikuonių grupei. Pamėginus sukurti

Ispanijos Karaliaus Chuano Karlo įpėdinių teorinę schemą pagal Salijų sistemą, tektų konstatuoti, jog vieninteliu teisėtu įpėdiniu taptų Asturijos Princas Felipė, taip pat išliktų tik jo paties būsimų sosto paveldėtojų grupė.

Pateikiamoje Ispanijos Karalystės sosto įpėdinių sekos schemoje, atskleidžiami

Kastilijos sistemos ypatumai:

60 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas:

2004-09-22; Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-09-29.

61 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire

RG21 2XS, 1991. P. 196.

Ispanijos Karalystė

Karalius

Chuanas Karlas

I (1938 m.)

sesu

Princesė Margarita

(1939 m.)

vaikai

Princas Felipė

(1968 m.)

Princesė Elena

(1963 m.)

Princesė Kristina

(1965 m.)

Princas Felipė

(1998 m.)

Princesė Viktorija

(2000 m.)

Princas Chuanas

(1999 m.)

Princas Migelis

(2002 m.)

Princas Pablas

(2000 m.)

Svarbu pažymėti, jog Europos valstybėse, kurios konstitucinėje teisėje įtvirtinta Kastilijos sistema sosto įpėdinio pirmagimystės principas nėra taikomas besąlygiškai. Pats valdovas turi teisę šį principą pažeisti. Didžiojoje Britanijoje,

Norvegijos Karalystėje monarchui suteikta teisė savo nuožiūra skirti įpėdinį ir suteikti pagrindinio sosto paveldėtojo titulą bet kuriam valdančios dinastijos atstovui63.

Pirmagimystės principas gali būti netaikomas ir tuo atveju, kai valstybės parlamentui yra suteikta kompetencija patvirtinti sosto įpėdinio kandidatūrą ir perleisti valdovo įgaliojimus. Belgijos Karalystės parlamentas, remdamasis šia teise, gali atmesti teikiamą pirmagimio įpėdinio kandidatūrą, jei parlamento daugumos nuomone, jis nėra tinkamas atlikti valstybės valdovo funkcijas. Todėl pirmagimystės

62 Ispanijos Karališkosios Šeimos oficialus tinklapis//http://www.casareal.es/casareal/home.html ; prisijungimo laikas: 2004-09-16.

63 Б.А. Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство

БЕК, 1997. C.48;

Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://odin.dep.no/odin/engelsk/norway/system/index-b-n-a.html ; prisijungimo laikas:

2002-12-04.

požymis valdovo palikuoniui suteikia ne tvirtą garantiją, o tik dėkingiausią galimybę užimti sostą.

2.5. Švedijos (Kognatinė) sistema

Iki paskutiniųjų praėjusio amžiaus dešimtmečių šiuolaikinėse monarchijose tebuvo žinomos Salijų, Kastilijos ir Austrijos (pastaroji, numačiusi moterų teisę į sostą tik visiškai pasibaigus vyriškosios lyties paveldėtojų sekai, nunyko XX amžiaus

I-oje pusėje) sosto paveldėjimo sistemos. Visiems šiems sosto paveldėjimo mechanizmams yra būdinga lytinė diskriminacija, pasireiškianti stipriai suvaržant arba išvis atimant teisę monarcho moteriškosios lyties įpėdiniams teisę pretenduoti į sostą.

Pirmą kartą ši diskriminacija buvo panaikinta Švedijos Karalystėje 1980 m., pataisius 1810 m. Sosto Paveldėjimo Aktą ir pripažinus abiejų lyčių įpėdinių lygybę, pretenduojant į sostą. Būtent nuo šio laikotarpio pradėjo egzistuoti nauja Sosto paveldėjimo sistema. Europoje ši sistema yra įtvirtinta dar Nyderlandų ir Belgijos

Karalysčių konstitucinėje teisėje. Vis dėl to, Nyderlandų Konstitucija numato atvejį, kai šios sistemos taisyklės gali būti sulaužytos. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, jog, susiklosčius nepaprastoms aplinkybėms, Parlamentas turi teisę nesilaikyti paveldėjimo eiliškumo ir sostą perduoti kitam įpėdiniui. Teisinėje literatūroje galima sutikti teiginių, jog Nyderlandų Karalystėje sostas yra paveldimas pagal Kastilijos sistemą,64 o Belgijos pagal Salijų sistemą,65 tačiau šie samprotavimai yra nepagrįsti. Nyderlandų Karalystės Konstitucijoje iki 1983 -ųjų buvo taikoma

Kastilijos sistema, bet tais metais priimtos Konstitucijos 25 – ojo straipsnio pataisos panaikino santykinę vyriškos lyties įpėdinių pirmenybę paveldint sostą ir pagrindiniu sosto paveldėtojų eiliškumo sudarymo kriterijumi pripažino palikuonių pirmagimystės principą.66 Belgijoje Salijų sistema galiojo iki 1991 m. Tais metais

64Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 220.

65 В. Е. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Юристь, 2003. C. 302; А. А. Мишин.

Конституционное (государственное) право зарубежных стран.- Москва; Юстицинформ, 2002. C. 196; А. В .Якущев.

Конституционное право зарубежных стран (курс лекций).- Москва: Приор – Издат, 2003. C. 136.

66 Nyderlandų Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html; prisijungimo laikas:

2004-10-16.

buvo priimta pataisa, kuria lygios teisės paveldėti sostą yra suteikiamos abiejų lyčių teisėtiems palikuonims.67

Pateikiamoje schemoje nurodoma Belgijos Karalystės Sosto paveldėtojų seka:

Belgijos Karalystė

Karalius

Albertas II

(1934 m.)

Princas Philipas

(1960m.)

4 vaikai

Princesė Astrida

(1962 m.)

Princas Laurentas

(1963 m.)

Princesė

Elizabeta

(2001 m.)

Princas

Gabrielius

(2003 m.)

Princas Amadeo

(1986 m.)

Princesë Marija

Princesë Luiza

(2004 m.)

Laura (1988 m.)

Princas

Jachimas (1991

Princesë Luiza

Marija (1995

Princesë Leticija

Marija (2003 m.)

Naujojoje Belgijos Karalystės sosto paveldėjimo akto redakcijoje vieninteliu paveldėjimo sekos sudarymo kriterijumi lieka palikuonio pirmagimystė, todėl sosto įpėdinio teisė pirmiausiai tenka Karaliaus Alberto II – ojo vyriausiam sūnui Princui

Filipui. Pagal šią paveldėjimo sistemą, kitas įpėdinis yra Princo Filipo dukra Princesė

Elizabeta, po jos seka Princas Gabrielius. Princesė Astrida ir jos palikuoniai sudaro antrinę paveldėjimo sekos grupę, kuri, gauna teisę paveldėti tik po Princo Filipo ir jų

67 Virtuali enciklopedija//http://www.heraldica.org/topics/royalty/belgian_succ.htm#law ; prisijungimo laikas:

2004-10-05.

68 Virtuali enciklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_Succession_to_the_Belgian_Throne; prisijungimo laikas: 2004-10-28.

palikuonių. Tretinę sosto paveldėjimo grupę sudaro Princas Laurentas ir jo palikuonys. Jeigu Belgijoje tebebūtų taikoma Salijų sitema, tada sostą galėtų paveldėti tik vyriškosios lyties karaliaus Alberto II palikuonys (Princas Filipas ir jo sūnus Princas Gabrielius, antrinę paveldėjimo sekos grupei priklausytų Princas

Laurentas). Princesė Astrida ir visi jos vaikai, taikant Salijų sistemą, neturi teisės pretenduoti į sostą.

1980 m. Švedijos Karalystėje įgyvendintos sosto paveldėjimo akto reformos iš tikrųjų buvo išskirtinis reiškinys konstitucinės teisės doktrinoje, netrukus šiuo pavyzdžiu pasekė ir Nyderlandų Karalystė 1983 m, 1991 m. ši sistema įvesta ir į

Belgijos Karalystės konstitucinę teisę. Šiuolaikinėje konstitucinės teisės doktrinoje be

Salijų bei Kastilijos sosto paveldėjimo sistemų yra išskiriama ir Švedijos (Kognatinė)

sistema69. Visgi tik paskutiniųjų metų leidiniuose ši sistema yra išskiriama kaip savarankiškas sosto paveldėjimo mechanizmas, ankstesnėje konstitucinės teisės doktrinoje švediškoji sosto paveldėjimo sistema buvo ignoruojama.70 Šią sistemą, be abejonės, galima vertinti kaip įkūnijančią moderniausią sosto paveldėjimo mechanizmo koncepciją, kaip sektiną pavyzdį visoms šiuolaikinėms paveldimo sosto monarchijoms.

Analizuojant daugumoje Europos valstybių monarchijų taikomo sosto paveldėjimo principo turinį, teko pastebėti, jog jame kartais atsiskleidžia ir tam tikri rinkiminių procedūrų niuansai – sosto įpėdinio kandidatūra gali būti svarstoma ir patvirtinama balsų dauguma parlamente, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje monarchas turi teisę pats paskirti savo įpėdinį. Vis dėlto sosto paveldėjimo procedūroje egzistuojančios rinkiminės teisės prielaidos savo reikšme neprilygsta kitiems prioritetams – pirmagimystei bei giminystės ryšiui su valdančiąja dinastija.

Pastarieji kriterijai yra svarbiausi, nes sudaro sosto paveldėjimo esmę, o tam tikros rinkimų procedūros taikymas tėra papildoma priemonė, suteikianti galimybę paveldėti sostą geriausiam valdančiosios dinastijos atstovui. Vis dėlto, kai kuriose monarchijose būsimasis valdovas skiriamas vadovaujantis ne paveldėjimo principu, o išimtinai sosto įpėdinio rinkikų išreikšta politine valia.

69В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.

C. 239; B. E. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. –Москва: Юристь, 2003. C. 302.

70Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 612; М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 221.

2.6. Renkamas sostas

Renkamo sosto metodas monarchijos raidoje jau yra žinomas nuo seniai, dar nuo Romos Imperijos Principato laikų. Nors renkamo sosto koncepcija niekada savo populiarumu neprilygo sosto paveldėjimui, tačiau ji dar iki šiol kai kuriose valstybėse yra taikoma.

Konstitucinės teisės doktrinoje yra išreiškiama nuomonė, jog praktiškas renkamo sosto principas gali būti išreikštas dvejopai ir charakterizuoja tiek rinkimais įtvirtinamą monarchijos valdymo formą, tiek renkamą sostą.71

Pirmuoju atveju, rinkimų būdu valstybėje nustatant pačią monarchijos valdymo formą, juridiškai įtvirtinamas monarcho institutas, detalizuojama jo kompetencija, nustatomi kiti statuso ypatumai. Monarchijos valdymo formą gali rinkti tiek valstybėje dominuojanti siaura luominė kategorija – aristokratija, didikai, tiek pati Tauta. Ši savo valią gali išreikšti tiesiogiai (referendumas, plebiscitas) arba per savo išrinktus atstovus (parlamentas). 1975 m. Ispanijoje plebiscito keliu visuomenė pritarė valstybės monarchijos valdymo formai, kuri buvo įtvirtinta 1978

m. priėmus naująją šalies Konstituciją72. Monarchijos valdymo forma rinkimų keliu gali būti sukurta arba restauruota, o valdančioji dinastija – pradėta (1810 m.

Bernadotų dinastija Švedijos Karalystėje) arba pratęsta (1978 m. Burbonų dinastija

Ispanijos Karalystėje).

Antruoju atveju kalbama apie konstitucinėje teisėje jau įtvirtintos monarchijos valdymo formos – sosto – užėmimą rinkimų keliu. Taikant sosto rinkimų principą, nebevartojamos įpėdinio ar paveldėtojo sąvokos, nesudaroma sosto paveldėtojų eilė, todėl kur kas sunkiau nuspėti, kas taps būsimu valdovu. Be abejo, renkamose monarchijose tarp pretendentų į sostą dažniausiai taip pat išsiskiria lyderiai bei autsaideriai, tačiau šią nelygybę lemia ne jų genealoginiai ypatumai, o tarp sosto rinkikų pelnytas pasitikėjimas ir autoritetas.

Europoje renkamo sosto koncepcija yra įtvirtinta tik vienoje valstybėje –

Vatikane. Šioje valstybėje sosto rinkimai yra rengiami jau nuo V – ojo amžiaus. Tai yra seniausia pasaulyje sosto rinkiminė sistema, kuri tebegaliojanti iki šiol.

71 А.Е. Козлов. Конституционное право. –Москва: Издательство БЕК, 1997. C. 184.

72 Б. А. Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство

БЕК, 1997. C. 214; А.Е. Козлов. Конституционное право. –Москва: Издательство БЕК, 1997. C. 184.

Vatikano Šventojo Sosto rinkimų tvarką reglamentuoja valdančiojo Popiežiaus išleista Apaštališkoji Konstitucija73. Joje pateikiama detali rinkiminės institucijos –

Konklavos – organizavimo tvarka. Ši Apaštališkoji Konstitucija yra viena iš

Popiežiaus testamento sudėtinių dalių. Kitos Vatikano institucijos – Kurija, Religinių

Reikalų institutas ar Bažnytinis Teismas negali jos keisti, papildyti ar panaikinti.

Popiežiui mirus, Apaštališkoji Konstitucija dėl Konklavos Vatikano Kanonų teisės sistemoje išsaugo aukščiausią teisinę galią.

Vadovaujantis dabartinio Jono Pauliaus II-ojo išleista Apaštališkąja

Konstitucija, Vatikano Šventojo Sosto rinkiminę instituciją sudaro bažnytiniai dignitoriai, turintys Kardinolo titulą74. Kardinolams, kuriems iki Popiežiaus mirties ar vakuojančio sosto atsiradimo momento sukako 80 metų, rinkimuose balsuoti nebeleidžiama.75 Apaštališkoje Konstitucijoje detaliai reglamentuota visa Pontifiko rinkimų eiga, šiame dokumente daug sakralizuotų nuostatų, atspindinčių ypatingą šiai teokratinei monarchijai būdingą specifiką. To pavyzdžiu galėtume pateikti

Apaštališkosios Konstitucijos 42 straipsnio nuostatą, jog davę priesaiką, Konklavos dalyviai keliauja į Siksto koplyčią, kurioje jie atskiriami nuo viso išorinio pasaulio:

koplyčios patalpa kruopščiai patikrinama, durys užrakinamos ir užkalamos, o langai

– užmūrijami. Kardinolai išskirstomi į atskiras celes, kur pasninkaudami meldžiasi ir laukia Dievo apreiškimo, padedančio apsispręsti, kam atiduoti balsą rinkimuose.76

Šioje Konstitucijoje aprašytoji Pontifiko rinkimo tvarka yra daugiau idealistinio pobūdžio. Tuo tarpu realybėje prasideda aktyvios Kardinolų diskusijos ir derybos. Konklavoje susidaro įvairių pakraipų politinės jėgos, remiančios skirtingus pretendentus. Konservatyvios dešiniosios pozicijos interesams dažniausiai atstovauja

Vatikano Kurijos narys, nuosaikių ar liberalių politinių pažiūrų Kardinolai remia

Kurijai nepriklausantį italą arba kitų Europos šalių bei JAV Bažnyčioms atstovaujantį dignitorių. Konklavoje susiformuoja ir kairiųjų reformatorių politinis

73Virtuali Encklopedija// http://en.wikipedia.org/wiki/Politics_of_the_Vatican_City ; prisijungimo laikas: 2004-10-15 ; С.А.

Авакъан. Конституционное право. Энциклопедический словарь. – Москва: Норма, 2001. C. 80.

74 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and the election of Roman Pontiff, ch. 33// http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-

ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-11-05.

75 Virtuali Encklopedija//http://en.wikipedia.org/wiki/Politics_of_the_Vatican_City; prisijungimo laikas: 2004-10-15.

76 John Paul II Supreme Pontiff Apostolic Constitution „Universi Dominici Gregis“ of the vacansy of the Apostolic See and the election of Roman Pontiff, ch. 33//http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constitutions/documents/hf_jp-

ii_apc_22021996_universi-dominici-gregis_en.html ; prisijungimo laikas: 2004-11-05.

blokas, kuriame susitelkia Lotynų Amerikos, Afrikos bei krikščioniškų Azijos šalių

Kardinolai.

Paskutiniosiose išleistose Apaštališkose Konstitucijose suformuota nuostata, jog Vatikano Pontifiku paprastai yra išrenkamas tas kandidatas, kuriam teko 2/3 + 1

visų rinkimuose dalyvavusių Kardinolų balsų. Tokiu būdu Konklavos pirmajame rinkimų ture išryškėja keli dignitoriai – lyderiai, surinkę daugiausiai balsų.

Paskelbus pirmojo balsavimo rezultatus, skirtingų politinių interesų grupių derybos tęsiasi, ieškoma kompromisinių sprendimų, sudaromos laikinos politinės sąjungos.

Taip Konklavoje galiausiai susiformuoja dominuojanti interesų koalicija, sudaryta iš suartėjusių politinių grupuočių ir palaikančių bendrą kandidatą. Paskutiniame

Konklavos balsavime išryškėjusio lyderio kandidatūrai dažniausiai pritariama vieningai ir išrenkamas Vatikano Pontifikas.

Išnagrinėtas Vatikano renkamo sosto mechanizmo pavyzdys liudija šios rinkimų rūšies specifinius savitumus. Pretendentą į sostą čia renka ne pilietinė bendruomenė, o speciali rinkiminė institucija, sudaryta iš ypatingą religinės valdžios rangą turinčių asmenų – Kardinolų. Teisę užimti sostą turi tik rinkiminės institucijos nariai. Apibendrinant, galime teigti , jog sosto rinkimuose atstovaujamųjų institucijų rinkimų demokratiškumą užtikrinantys konstituciniai principai negalioja.

2.7. Sosto Regento institutas

Jeigu sostą užėmęs asmuo yra mažametis, nepilnametis ar laikinai negalintis atlikti savo funkcijų dėl ligos, ilgos kelionės ir kt., jo įgaliojimus perima sosto

Regentas. Šis procesas tu ti dvi sudėtines dalis. Visų pirmiausia nustatomas (remiantis objektyviais požymiais, medicinos įstaigų pažymomis77) ir juridiškai pagrindžiamas asmens, užėmusio sostą, negalėjimas atlikti Konstitucijos ir įstatymų jam prisikirtų pareigų ir prerogatyvų. Šiuo atveju dažniausiai parlamentas išleidžia atitinkamą aktą. Tokiu būdu yra suformuluojama teisinė prielaida monarcho įgaliojimus perduoti sosto Regentui. Šis procesas yra užbaigiamas kompetentingai institucijai priėmus aktą, apie sosto perdavimą regentui. Šia institucija Europos valstybėse dažniausiai yra parlamentas, tai yra nustatyta Belgijos Karalystės,

Švedijos Karalystės, Norvegijos Karalystės, Nyderlandų Karalystės Konstitucijose ir

77 1937 m. Jungtinės Karalystės Regento instituto aktas//http://www.heraldica.org/topics/royalty/ukregency.htm;

prisijungimo laikas: 2004-11-01.

konstitucinės reikšmės teisės aktuose.78 Visgi, kai kuriose valstybėse (Liuksemburgo,

Lichtenšteino, Monako Kunigaikštystėse) ši klausimą sprendžia Karališkoji Šeima.

Pagal Liuksemburgo Konstitucijos 6 straipsnį sosto Regentas yra paskiriamas

Karališkosios Šeimos paktu.79

Svarbu būtų išsiaiškinti, kas gi gali įgyvendinti sosto Regento funkcijas. Šią instituciją paprastai sudaro vienas asmuo, tačiau jos įgaliojimus gali atlikti ir kolegialus organas. Belgijos, Norvegijos ir kitų šalių konstitucijose numatyta, kad sosto Regento įgaliojimai yra suteikiami pilnamečiui Karališkosios Šeimos nariui, kuris yra pirmasis įpėdinis į sostą. Tuo tarpu Ispanijoje Regentu skiriamas įpėdinio tėvas ar motina, o jei jų nėra, arba jie neatitinka sosto regentui keliamų reikalavimų, vyriausias iš artimiausių giminaičių.80 Kai kurių valstybių konstitucijos numato ir galimybę sosto Regentu skirti ir ne Karališkosios Šeimos narį. Antai Švedijos

Karalystės Valdymo Formos Akte yra įtvirtinta nuostata, jog, jei nei vienas asmuo iš

Karališkosios dinastijos neatitinka reikalavimų, keliamų sosto Regentui, arba tokių asmenų išvis nėra, Riksdagas sosto Regentu gali paskirti parlamento spikerį

(Švedijoje vadinamą talmanu) arba jo pavaduotoją.81 Kolegialus organas kai kuriose

Europos valstybėse irgi gali būti skiriamas sosto Regentu. Norvegijos Karalystės

Konstitucijos 41 straipsnis nustato, jog Regentu turi būti skiriamas artimiausias sosto paveldėtojas, jeigu jis yra pilnametis. Jeigu tokios galimybės nėra, monarcho įgaliojimus perima Valstybinė Taryba82, į kurios sudėtį įeina ministras pirmininkas ir

7 nariai.

Monarcho pilnametystė, suteikianti jam teisę naudotis visomis karališkosiomis prerogatyvomis, Europos valstybių konstitucinėje teisenoje yra nustatoma skirtingai. Dažniausiai yra sutinkamas 18 metų cenzas (Danija,

Liuksemburgas, Didžioji Britanija, Nyderlandai, Švedija, Norvegija), tačiau Monako

78 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas:

2004-10-03; 1810 m. Švedijos Karalystės Sosto Paveldėjimo Aktas// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html

; prisijungimo laikas: 2004-10-12; Norvegijos Karalystės Konstitucija//

http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-08-29; Nyderlandų Karalystės

Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/nl00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-06.

79 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės

Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_; prisijungimo laikas: 2004-10-24.

80 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html 2004 09 22

81 Švedijos Karalystės Valdymo Formos Aktas//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sw00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-11-06.

82 Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas:

2004-09-29.

Kunigaikštystės ir Belgijos Karalystės konstitucijose įtvirtinta nuostata, kad įpėdinis gali užimti sostą, jam sulaukus tik 21 metų.83 Taigi, kaip matome, monarcho pilnametystė daugelyje Europos valstybių yra sutapatinama su paprastų piliečių pilnametystės sąlygomis, ir jokie išskirtiniai amžiaus brandos reikalavimai nėra nurodomi. Tuo monarchui taikomos pilnametystės sąlygos gerokai skiriasi nuo respublikos valdymo formoje pretendentams į prezidento pareigybes taikomų amžiaus cenzo reikalavimų (35 – 50 m.). Išimtis, susijusi su valdovo amžiaus sąlygomis aptinkama Vatikano konstitucinėje santvarkoje. Vatikano Pontifiku, remiantis kanonų teisės normomis ir susiklosčiusiomis konklavų tradicijomis, renkamas asmuo, kuriam yra daugiau negu 60 metų.

Monarchui sulaukus pilnametystės, grižus iš kelionės ar pasveikus, sosto

Regento veikla nutrūksta.

83 Monako Kunigaikštystės

Konstitucija//http://www.monaco.gouv.mc/Dataweb/GouvMc.nsf/0/8EAC97F956A58C44C12569D1004E6ABF?O

penDocument ; prisijungimo laikas: 2004-09-26; Belgijos Karalystės Konstitucija//

http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-03.

3. Monarcho įgaliojimai ir imunitetai

3.1. Monarchas – valstybės vadovas

Valstybės vadovas – atsakingas asmuo, užtikrinantis konstitucinę tvarką, garantuojantis valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumą, aukščiausiu lygiu atstovaujantis tarptautiniams santykiams. Europos valstybėse, savo Konstitucijose ar konstitucinės reikšmės aktuose įtvirtinusiose monarchijos valdymo formą, valstybės vadovu yra monarchas. Ispanijos Karalystės Konstitucijos 56 straipsnyje skelbiama, jog Karalius – valstybės vadovas, jos vientisumo ir tęstinumo simbolis, teisėjas ir sutarimo garantas kasdieninėje valstybės valdžios organų veikloje – aukščiausiu lygiu atstovaujantis valstybę tarptautiniuose santykiuose, vykdantis Konstitucijos ir įstatymų jam priskirtas funkcijas.84 Manytume, jog šis monarcho, kaip valstybės vadovo, apibūdinimas yra tiksliausias ir išsamiausias, aptinkamas Europos šalių konstitucijose.

Monarchas turi teisę naudotis ypatingu titulu, kuriuo yra pristatomas oficialiuose priėmimuose bei politiniuose susitikimuose. Siaurąja prasme titulas nurodo monarcho pavadinimą – Europos valstybėse yra naudojami Karaliaus (D.

Britanija, Danija, Norvegija, Nyderlandai ir kt.), Kunigaikščio (Liuksemburgas,

Lichtenšteinas), Pontifiko (Vatikanas) titulai. Plačiąja prasme titulas suvokiamas kaip informatyvus monarchijos rekvizitas atskleidžiantis svarbiausius monarcho statuso ypatumus: jame įtvirtinamas ypatingas valdovo instituto sakrališkumas, jo vaidmuo, specifinės funkcijos ryšys su valdančiąja dinastija, nurodomi monarchijos teritoriniai vienetai. Štai Jungtinės Karalystės Sosto titulas suteikia teisę valdovui vadintis „Jo Didenybe Dievo skirtu Karaliumi Jungtinės Didžiosios Britanijos ir

Šiaurės Airijos Karalystės ir kitų jai pavaldžių valstybių ir teritorijų, Britų

Sandraugos vadovu, Tikėjimo gynėju“85 Jungtinės Karalystės valdovo titulas ko gero yra vienas lakoniškiausių, lyginant su kitų monarchijų vartojamais oficialiais titulais.

84 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas:

2004-09-22.

85 O. Hood Phillips, P. Jackson, P. Leopold. Constitutional and Administrative law.- London: Sweet & Maxwell Limited of 100,

Avenue Road, London NW3 3PE, 2001. P. 293-295.

Minėtų monarchinių santvarkų valstybės vadovo instituto vaidmuo nėra visiškai adekvatus. Ispanijos, Nyderlandų ar Jungtinės Karalystės monarchai vis dar tebeturi išlaikę pakankamai svarias valdžios funkcijas, kurios išryškėja politinių krizių momentais. Tuo tarpu Švedijos Karalystėje, valdovas pripažįstamas tik šalies simboliu ir valstybės valdyme nedalyvauja86. Didžiausius įgaliojimus Europoje turi

Lichtenšteino Kunigaikštis ir Vatikano Miesto Valstybės Pontifikas.

3.2. Įstatymų leidžiamosios valdžios ir monarcho santykis

Įstatymų leidžiamojoje valdžioje, Europos valstybėse, kuriose įtvirtinta parlamentinė monarchija, monarcho funkcijos tampa simbolinėmis: jis skelbia parlamento rinkimus, sušaukia ir atidaro naujai išrinkto parlamento pirmąją sesiją, tvirtina jo išleistus įstatymus. Visus šiuos veiksmus valdovas atlieka tik laikydamasis valstybės Konstitucijoje ar kituose įstatymuose įtvirtintų nuostatų87. Parlamentinėse monarchijose valdovo institutas Konstitucijos griežtai subordinuojamas, nepaliekant jokios konstitucinės teisenos interpretacijos ir ekspresijos galimybės.

Svarbu pažymėti, jog parlamentas įgauna svarbias funkcijas formuojant monarcho institutą. Štai Belgijos Karalystėje pretendentas į sostą patvirtinamas ta dingstimi sušauktame parlamento posėdyje. Daugelyje Konstitucijų yra įtvirtinta valdovo priesaikos parlamentui taisyklė, kuri simbolizuoja kur kas svarbesnį nei formalų Karūnacijos procedūros momentą. Iš tiesų, tokiu būdu parlamentas prisaikdintam monarchui suteikia valdžios įgaliojimus88.

Dabartinėse parlamentinio tipo monarchijose valdovas praktiškai neteko visų savarankiškos įstatymų leidžiamosios valdžios įgaliojimų. Visgi, kai kurių valstybių konstitucinė teisė pripažįsta monarchą turint įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

Belgijos Karalystės, Nyderlandų Karalystės Konstitucijose nustatyta, jog

Karalius kartu su parlamentu įgyvendina įstatymų leidžiamąją valdžią, o su

Vyriausybe – vykdomąją valdžią. Visgi, Belgijos Konstitucijos 74 straipsnyje įtvirtinta monarcho įstatymų iniciatyvos teisę ribojanti nuostata, jog Karalius gali parlamentui

86 T. Larsson. Governing Sweden. – The Swedish Agency for Administrative Development, Stockholm, 1997. P. 39.

87 Б.А Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство

БЕК, 1997. C. 215.

88 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 78-79.

pateikti tik įstatymų projektus, susijusius su valstybės armijos kontingento nustatymo, natūralizacijos, biudžeto vykdymo, Karaliaus ministrų civilinės ir baudžiamosios atsakomybės klausimais.89 Monako Kunigaikštystės Konstitucijos 66

straipsnis skelbia, jog įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Kunigaikščiui,90

tuo tarpu Švedijos Karalystėje monarchas tokios teisės neturi. Didžiosios Britanijos konstitucinės teisės doktrinoje yra susiformavęs principas, kad Parlamentą sudaro

Karalienė, Lordų ir Bendruomenių Rūmai91, tačiau Karalienė neturi svarios įtakos,

Parlamentui priimant įstatymus. Jau nuo XIX – ojo a. pradžios įsitvirtino konstitucinis paprotys, pagal kurį, Karalienė turi veikti pagal jos ministrų patarimus.

Be to, svarbu pažymėti, jog monarchas nuo 1845 m. praktiškai nedalyvauja įstatymų priėmimo Parlamente procedūroje.

Visiškai skirtinga monarcho padėtis yra nustatyta Vatikano Miesto Valstybės

Pagrindiniame Įstatyme. Šiame įstatyme įtvirtinta nuostata, jog visa įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso Pontifikui,92 tačiau jis savo nuožiūra šią teisę gali deleguoti Komisijai, sudarytai iš Kardinolo Pirmininko ir Kardinolų.

Nors parlamento išleistas teisės aktas įsigalioja tik jį pasirašius valdovui; šis neturi jokios alternatyvios galimybės pateiktą įstatymą panaikinti arba sugrąžinti pakartotiniam svarstymui. Tiesa, kai kurių monarchijų Konstitucijose ar konstitucinės reikšmės teisės aktuose (Jungtinė Karalystė, Norvegija) tebėra numatyta valdovo teisė vetuoti parlamento priimtą įstatymą, tačiau jis šia prerogatyva praktiškai nesinaudoja (išskyrus išimtinius atvejus, kai to kolegialiai paprašo valstybės vyriausybė)93. Jungtinėje Karalystėje nuo 1707 m. monarchas neatmetė nė vieno parlamento išleisto statuto, todėl valstybės konstitucinių teisinių santykių realijose susiklostė konvencinė nuostata, jog valdovas, taikydamas veto teisę, atskleistų savo politinio korektiškumo stoką, pažeisdamas parlamento

89 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-

10-03.

90 Monako Kunigaikštystės

Konstitucija//http://www.monaco.gouv.mc/Dataweb/GouvMc.nsf/0/8EAC97F956A58C44C12569D1004E6ABF?O

penDocument ; prisijungimo laikas: 2004-09-26.

91 A. W. Bradley, K. D. Ewing. Constitutional and Administrative law. 13 th edition. London: Copyright licensing agency Ltd, 90

Tottenham road, London W1P 0LP, 2003. P. 319.

92 2001 m. Vatikano Miesto Valstybės Pagrindinis Įstatymas//Основной Закон Государство Города

Ватикана//Журнал российсского права. 2002, Но. 9. C. 128.

93 В.О. Лучин, Г.А. Василевич, А.С. Прудников. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Закон и право, 2001.

C. 153; В.Е. Чиркин. Конституционное право зарубежных стран. – Москва: Юристь, 1997. C. 143.

institucinės viršenybės valdžių sistemoje principą. Visgi, galima paminėti išskirtinį atvejį, kai monarchas nepasirašė Parlamento priimto įstatymo. 1989 m. Belgijos

Karalystėje buvo priimtas ir pateiktas Karaliui pasirašyti įstatymas, legalizuojantis abortus. Nors Belgijos Karalystės Konstitucija nebuvo nustačiusi monarchui veto teisės Parlamento priimtiems įstatymams, tačiau Karalius Boduenas atsisakė šį įstatymo pasirašyti, nes jo esmė prieštaravo monarcho išpažįstamam Romos Katalikų tikėjimui. Išeitimi iš šios situacijos tapo laikinas Karaliaus nušalinimas nuo jo pareigų, remiantis Konstitucijoje įtvirtinta nuostata. Taigi, problema buvo išspręsta ir

Karalius buvo atleistas nuo pareigos pasirašyti įstatymą.94 Kai įstatymas buvo pasirašytas, Parlamentas vėl gražino Karaliui Boduenui jo įgaliojimus.

2003 m. Lichtenšteino Kunigaikštystėje referendumo būdu buvo pataisyta šios šalies Konstitucija. Šios pataisos suteikė svarius įgaliojimus valstybės vadovui.

Konstitucijos 65 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad, jei Kunigaikštis per 6

mėnesius nepasirašo Parlamento priimto įstatymo, tai reiškia, jog jis yra atmestas.

Kaip matome, šia Konstitucijos pataisa valdovui buvo suteikta absoliutaus veto teisė, suteikianti monarchui didžiausius įgaliojimus įstatymų leidybos procese Europos monarchinėse valstybėse.

M.V. Baglaj redaguotame vadovėlyje tvirtinama, jog parlamentinėje santvarkoje monarchas įstatymų leidžiamojoje valdžioje tampa savotišku Parlamento institucijos veiklą vertinančiu notaru95, tačiau šią nuomonę drįstume kritikuoti.

Pirmiausia pabrėšime, jog valdovas praktiškai neturi galimybės kvestionuoti parlamento priimtų įstatymų konstitucingumo klausimo. M.V. Baglai veikale pateikta metafora prieštarauja ir valdovo institucinio imuniteto principui, kurio dėka šis nėra atsakingas dėl savo atliekamų valdžios funkcijų (įskaitant ir parlamento priimtų teisės aktų tvirtinimą) pasekmių.

3.3. Monarchas ir įstatymų vykdomoji valdžia

Monarcho vykdomosios valdžios prerogatyvos Europos šalyse, kuriose įtvirtinta parlamentinė monarchija, yra ganėtinai ribotos. Paprastai jo leidžiami dekretai rengiami vyriausybėje: kompetentingoje ministerijoje sudaromas ir

94 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ;

prisijungimo laikas: 2004-10-15.

95 М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 119.

svarstomas akto projektas, paruošiama galutinė jo redakcija, tuomet aktas teikiamas valdovui pasirašyti ir paskiausiai yra kontrasignuojamas ministro pirmininko arba tos ministerijos ministro, kur buvo parengtas aktas96.

Monarchas yra informuojamas apie visas rengiamo akto ypatybes, jis taip pat gali pareikšti ir savo politinę poziciją97, tačiau ji negali būti traktuojama kaip privaloma, lemianti akto turinį, priešingu atveju, valdovas peržengtų savo kompetencijos ribas. Todėl monarcho įtaka jo paties aktų leidimo procesui pasirodo esanti mažybinė – didžiumą organizacinių, tvarkomųjų darbų nuveikia vyriausybė, vadinasi, ir jos atsakomybė kur kas didesnė. Tačiau monarchas kai kuriose Europos valstybėse turi teisę savarankiškai leisti teisės aktus. Monako Kunigaikštystės

Konstitucijos 46 straipsnis nustato, jog Kunigaikštis tam tikrais klausimais (užsienio pasiuntinių, teisėjų, Ministro Pirmininko, Vyriausybės narių paskyrimas, Parlamento paleidimas ir kt.) gali leisti ordonansus. 2003 m. pataisytoje Lichtenšteino

Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog Kunigaikštis gali savarankiškai leisti ypatinguosius dekretus, iki 6 mėnesių sustabdančius tam tikrų Konstitucijos straipsnių galiojimą.

Išimtinė valdovo kuruojamų valstybės reikalų sritis, kur išliko absoliuti jo valdžia – karališkojo dvaro administravimo organizavimas. Štai Ispanijos Karalystės

Konstitucijoje įtvirtinta monarcho savarankiška teisė skirti ir atleisti karališkojo dvaro tarnautojus.98

Daugelio Europos parlamentinių santvarkų Konstitucijose Valdovo kompetencijai priskiriama teisė tvirtinti ministro pirmininko kandidatūrą, tačiau ši prerogatyva tėra formali ir neatspindi monarcho politinės valios. Svarbu pažymėti, jog

Konstitucijose pati valdovo iniciatyvos prielaida Vyriausybės instituto formavimo procesui yra nevienoda. Ispanijos Karalystės Konstitucijoje monarchui suteikta teisė pačiam siūlyti ministro pirmininko kandidatūrą, pasitarus su parlamento politinių partijų atstovais, tuo tarpu Belgijos Karalystės Konstitucija pripažįsta tik valdovo teisę patvirtinti parlamento siūlomą kandidatūrą99. Tačiau abejais atvejais valdovo

96 С.А. Авакъан. Конституционное право. Энциклопедический словарь. –Москва: Норма, 2001. C ..363.

97 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 79.

98 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas:

2004-10-07.

99 Belgijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas 2004-09-16;

Ispanijos Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-10-07.

sprendimą įtakoja Konstitucijoje įtvirtinta parlamentarizmo koncepcija: ministrų kabinetas įgaliojimus gauna tik parlamento daugumai patvirtinus premjero suformuotą vyriausybę ir pritarus jos sudarytai programai. Šiuo atveju lemiamas vaidmuo tenka parlamente susidariusiai politinei pozicijai, proteguojančiai savo lyderio kandidatūrą į premjero postą. Jeigu monarchas, nesutikdamas premjeru tvirtinti parlamento daugumos remiamo atstovo, šioms pareigybėms parinktų nors ir labai kompetentingą, tačiau politinei pozicijai nepriklausantį asmenį, valstybėje kiltų vyriausybės krizė. Valdovo iniciatyva sudarytas ministrų kabinetas parlamente negautų politinės pozicijos pritarimo ir privalėtų atsistatydinti.

Tais atvejais, kai šalies parlamente nesusidaro stabili politinė pozicija, tam tikrose monarchijose (Nyderlandų, Belgijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės), valdovo prerogatyva, tvirtinant ministro pirmininko pareigybes, tampa kur kas svaresnė.

Politinio susiskaldymo parlamente dingstimi monarchas turi teisę pasirinkti, kuriai partinei koalicijai patikėti politinės pozicijos vaidmenį100. Šios protekcijos dėka, valdovas gali pareikalauti iš sudarytos parlamento daugumos skirti ministru pirmininku jam priimtiną politiką. Aptartos teorinės institucinės sąveikos schemos pavyzdžiu galėtume nurodyti Jungtinės Karalystės Valdovės Elžbietos II- osios išreikštą politinę iniciatyvą, 1957 – aisiais premjeru patvirtinus G.Mak Milan‘ą, o

1963 –aisiais – A.Duglas – Hium‘ą, kurie nebuvo parlamento politinės daugumos lyderiai101.

Vis dėlto, monarcho iniciatyva suformuotos vyriausybės (net ir gavusios parlamento pasitikėjimą) veikla retai kada būna konstruktyvi, nes parlamente susidariusios opozicinės jėgos nuolat rengia interpeliacijų vyriausybei ar konkrečiam jos nariui projektus. Šiame procese prie jų dažnai prisijungia ir kai kurie politinės pozicijos atstovai – „atskalūnai“, nepritariantys jų partijoje susiklosčiusiems hierarchiniams – ideologiniams pakitimams, sudarius politinį konsensusą su monarchu. Tokiu būdu, valstybės vyriausybės veiklos tęstinumas tampa nebenuspėjamu, nes parlamento pozicija pernelyg susilpnėja ir susiskaldo, nebeįstengdama atmesti inicijuojamus nepasitikėjimo votumus. Čia išryškėja ir monarcho instituto kompetencijos spraga: jis neturi teisės kvestionuoti parlamente

100 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire

RG21 2XS, 1991. P. 199.

101 .А Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть особенная: страны Эвропы. – Москва: Издательство

БЕК, 1997. C. 50.

išreikšto nepasitikėjimo vyriausybe ir nepriimti jos atsistatydinimo102. Todėl monarcho galimybė įtakoti vyriausybės institucijos sudarymo ir jos politikos formavimo aspektus vertintina santūriai: susiklosčius palankiai politinei situacijai subūręs ministrų kabinetą, valdovas neturi galimybės laiduoti jo tęstinumą politinės krizės laikotarpiu.

Daug didesnes galias turi vykdomosios valdžios srityje turi Lichtenšteino ir

Monako, Liuksemburgo Kunigaikščiai. Pagal Liuksemburgo Didžiosios

Kunigaikštystės Konstitucijos 77 straipsnį, Didysis Kunigaikštis pats skiria ir atleidžia Vyriausybės narius.103 Lichtenšteino Kunigaikštis, gali paleisti vyriausybę ar atleisti atskirą ministrą, jei jis praranda monarcho pasitikėjimą. Visgi, Kunigaikštis tokį sprendimą priima ne savarankiškai, o pasitaręs su Parlamentu.

Skirtingai nei dualistinėse santvarkose, parlamentarizmo koncepciją proteguojančiose monarchijose valdovas neturi savarankiškos prerogatyvos vyriausybės atsistatydinimo atveju paleisti parlamentą. Ši galimybė atsiranda tik tuo atveju, kai atstatydinus vyriausybę, parlamentas per atitinkamą laikotarpį nesugeba sudaryti ir siūlyti monarcho patvirtinimui naują ministrų kabinetą, arba nepritaria suformuotos vyriausybės veiklos programai. Konstatavus parlamento institucijoje susiklosčiusią politinių struktūrų bendradarbiavimo aklavietę, valdovas gali paleisti parlamentą paskutiniosios nesutikusios atsistatydinti Vyriausybės prašymu104. Be vyriausybės ir monarcho, parlamento įgaliojimų nutraukimo klausimą paprastai sprendžia ir trečioji, nepriklausoma institucija, atliekanti savotiško arbitro vaidmenį.

Štai Jungtinėje Karalystėje, valdovas negali patenkinti vyriausybės prašymo paleisti parlamentą, negavus slaptosios valstybės tarybos (Privy Council) pritarimo105.

Vieningai nusprendus paleisti parlamentą, politinės krizės sprendimo svertai suteikiami valstybės pilietinei bendruomenei, kuri rinkimų keliu įgaliojimus suteikia naujai atstovaujamajai institucijai, pajėgiai suformuoti stabilią politinę poziciją ir sudaryti konstruktyvią vyriausybę.

102 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 50.

103 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės

Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_ ; prisijungimo laikas: 2004-10-24.

104 С.А. Авакъан. Конституционное право. Энциклопедический словарь. –Москва: Норма, 2001. C ..363.

105 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire

RG21 2XS, 1991. P. 199.

Dualistinėse Europos monarchijose, kurioms konstitucinės teisės doktrina priskiria Lichtenšteino ir Monako Kunigaikštystes, monarchas turi didesnius įgaliojimus. Antai Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucijos 48 straipsnis nustato, kad Kunigaikštis gali sustabdyti Parlamento įgaliojimus 3 mėnesiams arba išvis jį paleisti.106

Parlamento, vyriausybės ir kitų valdžios institucijų atžvilgiu monarchas išlaikė tam tikrą „kritikos prerogatyvą“. Jos turinį atskleidžia monarcho kompetencijos ypatumus, nusakantis angliškosios bendrinės teisės principas:

„Patarti, Paraginti ir Įspėti“ (To Advise, Encourage and to Warn)107. Tai reiškia, jog valdovas turi teisę gauti visą su valstybės ir visuomenės būties klausimais susijusią informaciją, taip pat reikalauti pareigybinių ataskaitų iš įvairaus rango valstybės veikėjų.

Net nebūdamas valstybės ministrų kabineto vadovas ir nedalyvaudamas jo rengiamuose posėdžiuose, monarchas savo oficialioje kalboje gali viešai išsakyti kritiką tiek kolegialios Vyriausybės, tiek atskiro ministro veiklos adresu. Šios prerogatyvos galia nėra vien įspėjamojo pobūdžio: ji taip pat gali reikšti ir peikiamo valstybės veikėjo karjeros pabaigą. Štai Nyderlandų Karalystės konstitucinės teisės doktrinoje teigiama, jog valdovui viešai pasmerkus konkretų valstybės pareigūną, šis privalo arba paaiškinti ir argumentuoti kritikuotus jo veiksmus bei sprendimus, arba atsistatydinti108.

Daugelyje Europos valstybių valdovas formaliai tebėra laikomas ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu, tačiau konkrečiose valstybėse realūs jo įgalinimai šioje srityje yra skirtingi. Jungtinėje Karalystėje pagal 1689 m. Teisių bilio nuostatas, be parlamento sutikimo, valdovas negali naudotis prerogatyva savarankiškai priimti karinio pobūdžio sprendimus. Tuo tarpu Ispanijoje Valdovas pripažįstamas vyriausiuoju armijos vadu ne tik konstituciškai, tačiau ir faktiškai disponuoja šiais įgalinimais. 1981 m. Ispanijos Karalius Chuanas Karlas neparėmė šalyje inicijuoto karinio pučų organizatorių, įsakydamas visiems kariuomenės daliniams likti dislokacijos vietose109.

106 Lichtenšteino Kunigaikštystės Konstitucija//http://www.fuerstenhaus.li/verfassung.0.html?&lang=en ;

prisijungimo laikas: 2004-10-15.

107 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire

RG21 2XS, 1991. P. 198.

108 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 79.

109 Н.В. Попов. Монархи Звропы. – Москва, 1996. C. 239.

3.4. Monarcho imunitetas

Monarchijos valdymo formą įtvirtinusių Europos valstybių Konstitucijose valdovo institutas yra apsaugojamas konstitucinėmis nuostatomis, užtikrinančiomis jam, kaip valstybės vadovui teikiamas konstitucinio statuso garantijas.

Monarcho statusas savo imuniteto ypatybėmis išsiskiria iš visų kitų valdžios institucijų. Daugumoje Europos Konstitucijų vyrauja principas: „valdovas yra neliečiamas“110. Liuksemburgo, Lichtenšteino konstitucijose tik visai neseniai buvo panaikinta tezė, jog valdovo asmuo yra šventas, Norvegijos Karalystėje tokia formuluotė yra iki šiol.

Europoje ši reikšmė yra labiau metaforizuota ir suvokiama ne kaip absoliuti dogma, o kaip pačioje visuomenėje susiformavęs mentalitetinis sentimentas tokios institucijos atžvilgiu. „Šventumo“ epitetas Europos konstitucinėje doktrinoje vertinamas santūriai, neretai moderniose monarchinių valstybių Konstitucijose jis net nėra minimas. Valdovas sakralizuojamas itin savotiškai – jam jaučiama didelė pagarba, jis vertinamas kaip autoritetas, tačiau jo šventumas kildinamas ne iš nepasiekiamo Dieviškumo versmės, o iš paprastų žmogiškųjų vertybių.

Reikšmingiausias monarcho imuniteto bruožas yra jo neliečiamumas, kuris gali dvejopai charakterizuoti Valdovo statusą. Konstatuosime, jog konstitucinės teisės doktrinoje monarchas gali būti traktuojamas ir kaip asmuo, ir kaip institucija111.

3.5. Asmeninis monarcho imunitetas

Monarcho asmeninio imuniteto turinio esmę atspindi konkrečiose

Konstitucijose valdovo asmeniui suteiktos teisinio pobūdžio garantijos. Personalinio pobūdžio imunitetas taikomas tik valdovui, taip pat laikinai jis gali būti suteiktas

110 Liuksemburgo Didžiosios Kunigaikštystės

Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/lu00000_.html#A080_ ; prisijungimo laikas: 2004-10-24;

Norvegijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/no00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-

09-29.

111 A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 78.

sosto regento funkcijas vykdančiam asmeniui monarcho nepilnametystės ar ligos metu. Ši privilegija netaikoma jo šeimos asmenims, taip pat dvaro tarnautojams112.

Europos valstybių konstitucinės teisės doktrinoje vyrauja nuomonė, jog valdovo teisinis imunitetas apsaugo jį nuo imperatyvių viešosios teisės normų reikalavimų. Tačiau kartu pažymima, jog valdovo imunitetas negali būti pripažįstamas privatinėje teisenoje. Taip reziumuojama, jog monarchas nėra atleistas nuo asmeninės civilinės atsakomybės113.

Vakarų Europos konstitucinės teisės doktrinoje laikomasi požiūrio, jog valdovo absoliutaus asmeninio imuniteto teoriją nuneigia karūnacijos metu asmens duodama priesaika ne tik saugoti valstybės vientisumą, nepriklausomybę, jos įstatymų veiksmingumą, tačiau taip pat gerbti visuomenės ir piliečių teises bei laisves114.

Prisiekdamas valdovas prisiima pareigą užtikrinti valstybėje galiojančių įstatymų veiksmingumą, kartu suvaržydamas savo galimybę piktnaudžiauti įgyto imuniteto privilegijomis. Modernios monarchijos visuomenėje iš valdovo asmens tikimasi teisinės sąmonės bei teisinės kultūros pavyzdžio kitiems. Priesaika šiuo atveju nėra formalus karūnacijos elementas – ji liudija būsimo monarcho lojalumą šalies visuomenės prioritetinėms vertybėms, tarp jų ir teisei.

3.6. Monarcho institucinis imunitetas

Valdovas, įgyvendamas savo kompetenciją valstybės įstatymų leidžiamosios, įstatymų vykdomosios ar teisminės valdžios srityje išlieka neliečiamas ir neatskaitingas nei vyriausybei, nei parlamentui, nei valstybės teismų sistemai, išvengdamas politinės – teisinės atsakomybės dėl priimtų ir realizuotų valstybinio valdymo reikšmės sprendimų.

Parlamentinėse monarchijose valdovo instituto neliečiamumą pagrindžia jo atskaitingumo delegavimo kitoms valdžios institucijoms principas. Jo turinio esmę

112 J. Alder. Constitutional and administrative law. –London: The Macmillian Press LTD Houndsmills, Basingtoke, Hampshire

RG21 2XS, 1991. P. 195.

113A.J.M. Kortmann, P.T . Bovend‘Eert. Dutch Law. -The Hague, 2000. P. 79.

114 Ispanijos Karalystės Konstitucija//http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/sp00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-09-12;

Belgijos Karalystės Konstitucija// http://www.oefre.unibe.ch/law/icl/be00000_.html ; prisijungimo laikas: 2004-11-03.

sudaro kelios svarbios konstitucinėje doktrinoje išskirtos prielaidos, kurias pamėginsime apžvelgti.

Pirmiausia tenka konstatuoti, jog monarcho vaidmuo valstybės valdžių organizacijoje pastebimai minimizuojamas, pagrindinės valdymo funkcijos sutelkiamos parlamento bei vyriausybės institucijose, kurioms ir tenka visa politinė –

teisinė atsakomybė. Toks Valdovo kompetencijos apribojimas yra būdingas visoms parlamentinėms monarchijoms. Sumenkinant monarcho instituto įtaką įstatymų leidybos bei įstatymų vykdomosios veiklos procesams, nulemiamas ir adekvatus jo atskaitingumo pokytis. Angliškosios bendrinės teisės doktrinoje monarcho kompetencijos apribojimas labai teisingai išreiškiamas teiginiu „The King can do no wrong“ (Karalius negali daryti nieko blogo)115. Be abejo, tai nereiškia jog visi sprendimai, kurių priėmime dalyvavo valdovas, yra priderami, pagrįsti ir teisingi.

Tačiau šis teiginys liudija sumenkėjusias monarcho instituto prerogatyvas – jis negali padaryti nieko blogo, nes tam neturi pakankamai svarių teisinių įgalinimų.

Verta pabrėžti, jog monarchas nebetenka galimybės savarankiškai leisti savo teisės aktus, vadinasi praranda institucinio nepriklausomumo savybę įgyvendindamas savo funkcijas. Visus įgalinimus jis realizuoja tik kartu veikiant kitoms valdžios institucijomis – parlamentui, vyriausybei, teismų sistemai116. Tokiu būdu visi valdovo kompetencijai priskirti įgaliojimai įgauna juridinę reikšmę, tik juos patvirtinus konkrečiai institucijai ir atlikus būtinus formalumus. Tradiciniu tokios juridinės kooperacijos pavyzdžiu galima būtų nurodyti valdovo ir vyriausybės bendradarbiavimą, kadangi parlamentinėje monarchijoje šių institucijų tandemas atlieka vykdomosios valdžios funkcijas ir bene glaudžiausiai tarpusavyje sąveikauja.

115 Б. А . Страшун. Конституционное право зарубежных стран. Часть обшщая: конституционное право и его основные институты.- Москва: Издательство БЕК, 2000. C. 34.

116 М.В. Баглай, Ю.И. Лейбо, Л.М. Энтин. Конституционное право зарубежных стран.- Москва: Норма, 2002. C. 119.

Išvados

1. Baigiamajame darbe išnagrinėti monarcho instituto konstitucinio statuso aspektai Europos valstybėse. Juos taip pat pagrindėme ir konkretizavome įvairiomis politinėmis, socialinėmis, istorinėmis žiniomis, suteikiančiomis galimybę visapusiškai įvertinti šioje studijoje gvildentų klausimų problematiką.

2. Konstituciškai reglamentuojamas monarcho institutas, įsiterpdamas į valstybės valdžių organizavimo sistemą, lemia monarchijos valdymo formos susidarymą. Šios valdymo formos ypatumai atsiskleidžia, nagrinėjant konstituciškai reglamentuotus specifinius monarcho instituto požymius.

3. Monarchas Konstitucijos struktūroje išskiriamas kitų valstybės valdžios institucijų atžvilgiu. Jam dažniausiai suteikiama ir prioritetinė pozicija Konstitucijoje įtvirtintoje visuomenės bei valstybės vertybių skalėje. Monarcho instituto ideologinė išaukštinimas itin pastebima senesnių – XIX – ojo, XX – ojo amžiaus pradžios

Konstitucijų struktūrose. Tuo tarpu moderniuose monarchinių valstybių (Ispanijos,

Belgijos, Nyderlandų Karalystės) Aukščiausiuose Įstatymuose ši valdžios institucija reglamentuojama kur kas santūriau – konstituciškai ji nebėra pripažįstama svarbia visuomenės ir valstybės vertenybe. Manytume, monarchijos instituto devalvacija

Konstitucijos struktūroje yra neišvengiama, nes modernioje valstybėje esminės vertybės pavyzdžiu pripažintinas Tautos Suvereniteto požymis, tuo tarpu valdžios institucija – monarchas, tampa tik šios ir kitų vertybių puoselėtoju bei plėtotoju.

4. Monarcho instituto formavimo principai – sosto paveldimumas ir sosto rinkimai – buvo atskleisti aptariant konkrečias sosto užėmimo sistemas. Galime konstatuoti, jog monarcho instituto sudarymo procedūra smarkiai skiriasi nuo kitų valdžios institucijų suformavimo ypatumų. Paveldimo Sosto monarchijose taikomi pretendentų kilmės prioritetai akivaizdžiai prieštarauja lygios ir laisvos visuomenės principinėms nuostatoms. Renkamo sosto modelis taip pat neatitinka esminių demokratiškų valdžios institucijos sudarymo prielaidų: visuomenė tokiuose

rinkimuose nedalyvauja. Monarchijos instituto formavimo ideologijoje tūkstantmečiais buvo ignoruojama moters – valdovės perspektyva. Daugelio šiuolaikinių pasaulio monarchijų Konstitucijose tebėra fiksuojamos moters lytį diskriminuojančios sosto paveldėjimo nuostatos. Švedijos, Belgijos ir Nyderlandų

Karalysčių Konstitucijų pataisos, įteisinusios lygias moterų ir vyrų galimybes paveldėti sostą, galėtų būti pavyzdžiais visoms monarchinėms santvarkoms, siekiančioms pelnyti modernios visuomenės simpatijas ir pasitikėjimą.

5. Monarchas valdžios įgaliojimų netenka ne tik savo mirties atveju.

Baigiamajame darbe pateiktos sosto atsisakymo išimtys nors ir nėra itin skaitlingos, tačiau paneigia teiginį, jog monarcho galiojimų laikas apspręstas jo mirties momentu.

Paprastai konkretaus monarcho valdžios laiko tarpsnis būna kur kas ilgesnis už parlamento ar prezidento institucijų kadencijų trukmę. Valdovas išlieka neutraliu bei nepakeičiamu valstybės bei visuomenės raidos stebėtoju, padedančiu užtikrinti

Konstitucijoje įtvirtintų skaidrumo, sąžiningumo ir kitų principų paisymą, valdžios institucijoms realizuojant joms patikėtas funkcijas.

6. Europoje ne visi monarchai turi Konstitucijos suteiktus vienodus įgaliojimus. Jie varijuoja priklausomai nuo monarchinės santvarkos tipo. Didžiausias galias turi Vatikano Pontifikas, kiek mažesniais įgaliojimais disponuoja Monako,

Lichtenšteino Kunigaikštysčių valdovai. Europos parlamentinėse monarchijose valdovas, gaudamas įgaliojimus iš parlamento institucijos, valdo pritariant Tautai.

Parlamentinėse monarchijose tarp valdovo ir kitų valdžios institucijų susiklosto lygiavertė institucinės priklausomybės būsena: parlamentas ir vyriausybė praktiškai negali atstatydinti valdovo, o šis turi tokias pat menkas atgręžtino poveikio galimybes.

Valdovo atliekamos valdžios prerogatyvos teoriškai yra gana svarbios, tačiau jos yra formalaus pobūdžio.

7. Monarcho demokrato įvaizdis atsiskleidžia, šiam ieškant naujų veiklos sričių ir linkstant į visuomeninės veiklos pusę. Kadangi parlamentinėje santvarkoje monarcho instituto egzistencijos perspektyva tiesiogiai priklauso nuo visuomenės pozicijos, valdovas tampa suinteresuotas suartėti su ja, tam kad įgytų jos palankumą ir pasitikėjimą. Visuomenė šiuo atveju, įgyja dar vieną stiprų ir jai lojalų sąjungininką

– politiškai neutralų, stabilų, teisingą valstybės veikėją, atstovaujantį jos interesus valstybės valdymo reikaluose. Vakarų Europos monarchų gebėjimą integruotis į

visuomenės egzistencijos peripetijas ir jų teigiamą vaidmenį demokratinių procesų raidoje šiandien viešai pripažįsta net respublikos valdymo formos šalininkai117.

Panašūs darbai

politologijos ivadas

Politologijos ivadas.

Politika ir teisė

Lietuvos integracija į ES

Demokratijos saranga: parlamentinis ir prezidentinis valdymas

Konstitucinė teisė