Projekto „Laisvę laisvei“ seminaro vadovasĮvadinė dalisTiriant atskirų grupių, bendruomenių ar individų elgesį nepakanka nustatyti vienokios ar kitokios bendravimo institucionalizuotos ar neformalios ryšių struktūros (šeimos, draugų kolektyvo, mokyklos), nepakanka atskleisti vaidmenų ir pozicijų sąveikos, nepakanka atskleisti asmens pasirinkimą lemiančių veiksnių, bet būtina tirti individų sąveikos motyvus, kurie tiesiogiai yra sąlygoti vertybių, normų, taisyklių, įsitikinimų ar įvairių kitokių elgesio standartų visumos. Tik tokiu atveju galėsime atskleisti platesnį elgesį lemiančių veiksnių kontekstą. Klausimas auditorijai:Nuo ko priklauso visi šie skirtumai? (galima laukti teisingo atsakymo, jei jo ilgai nepasigirsta, galima pabandyti užvesti ant kelio).Šie skirtumai priklauso nuo to, ką antropologai ar sociologai apibūdina kultūros terminu.Klausimas auditorijai:Kaip jūs suprantate kultūros sąvoką? (šioje vietoje galima trumpai pakomentuoti atsakymus, ar tiesiog juos išklausyti ir pristatyti platesnį kultūros konceptą)Iki tol, kol susiformavo kultūros samprata, kurią netrukus trumpai pristatysiu, kultūros konceptui teko išgyventi evoliuciją trukusią kelis šimtmečius.Teorinis pagrindimas: kultūros sampratos pristatymas Taigi, kultūros sąvokoje galima įžvelgti dvi reikšmes: aprašomąją (arba deskripcinę) ir vertinamąją (arba normatyvinę). Aprašomoji (arba deskripcinė) reikšmė apibūdina bei konstatuoja savitą, santykinai nuo gamtos skirtingą tikrovę, kuriamą mąstančios būtybės. Joks kitas planetos gyvūnas nekelia tikslų ir jų neįgyvendina, vadinasi, ir nekuria specifiškai naujos tikrovės. Taigi kultūra apibūdina žmogaus veiklos tikslų, priemonių ir padarinių visumą bei ją priešpriešina pasauliui.Nors nuo pat savo istorijos pradžios žmogus tapatino save su savo kuriama tikrove, bet tik moderniaisiais laikais jis ėmė suvokti, kad ši tikrovė yra ne gamtos, ne Dievo kūrinys, bet žmogaus tikslingos veiklos padarinys. Vadinasi, kol žmonės nesuvokia, kad jų kūryba yra kažkas atskira, savita nuo gamtos ar Dievo sukurto pasaulio, tol nėra būtinybės, nei galimybės atsirasti kultūros ar kokiai kitai bendrybei, žyminčiai savitą tikrovės sritį. Kitaip sakant, ilgą laiką tai, ką šiandien vadiname kultūros sąvoka, buvo suvokiama kaip gamtinio ar dieviškojo pasaulio dalis, kartu kultūra buvo suvokiama kaip gamtos ar Dievo kūrybos tęsinys.
Vertinamoji (arba normatyvinė) reikšmė apibūdina žmonių tikslų, priemonių ir padarinių vertę. Ši vertinamoji sąvokos reikšmė labai susijusi ir su kasdieninėje kalboje vartojama kultūringo žmogaus sąvoka. Kitaip tariant, žmogus ne tik skiriasi nuo gamtos, bet jo kuriama tikrovė jam pačiam yra savaimingai vertinga. Tuo pačiu, kultūros sąvoka atlieka normatyvinę funkciją, įgalinančią atskirti tą veiklą, kuri yra vertinga ir verta būti priskirta kultūrai, ir tai, kas nevertinga ir turi būti laikoma ne kultūra. Šiuo atveju galima priešpriešinti atskirus individus, grupes, tautas, rases ir t.t. kaip vertingas ir nevertingas arba kultūringas ir nekultūringas.Kadangi kultūros sąvoka yra ir normatyvinė, ir deskriptyvinė, tai suponuoja galimybę dvejopai apibrėžti žmogų: konstatuoti jo rūšinį išskirtinumą ir kartu vertinti šio išskirtinumo realizaciją arba apibūdinti normatyviškai žmogų bei jo veiklą, t.y. žmogus ne tik gali būti priešpriešinamas gamtinei tikrovei, bet viena žmonių grupė gali būti lyginama su kita grupe kaip daugiau ar mažiau atitinkanti tam tikras elgesio normas. Bet kuris žmogiškumo apibūdinimas tuo pat metu reikš jo vertingumą bei potencialų lyginimą su tais, kurie netelpa į vienokią ar kitokią žmogiškumo išraišką.Kodėl taip yra? Kodėl mes nuolat vertinam kitus ir lyginam su tam tikrais (dažniausiai tik mums patiems priimtinais) matavimo standartais?Žmonių santykių sritis yra išskirtinė galbūt iš dalies dėl to, kad žmonių pripažįstamos vertybės yra esminis jų veiklos komponentas. Laikoma, kad kultūra yra susijusi su išmoktomis, visuomeniškai įgytomis mąstymo ir elgesio tradicijomis. Tai visuomeniškai įgyta gyvensena, būdinga žmonių grupei. Tokiu būdu neneigdami kultūros, kaip apibendrintos savitos žmogaus tikrovės, galime kalbėti apie įvairias jos sampratas: 1. kultūra suprantama kaip visuomenėje egzistuojančių grupių, jų interesų ir veiklos išraiška. Tad kultūra atspindi socialinius visuomenės ypatumus, pvz., lyčių, darbininkų, paauglių, mažumų ir t.t. kultūra. Galima sakyti, jog kultūroje atsispindi tai, kas yra visuomenėje: socialiniai sluoksniai, organizacijos ypatumai ir t.t.; 2. kitas požiūris į kultūros ir visuomenės santykį – siekimas atmesti jų skirtingumą ir priešpriešą. Siekiama išsiaiškinti, kaip kultūra dalyvauja visuomenės veikloje. Socialinė struktūra apibrėžiama kaip padėtis visuomenėje (t.y. grupinė priklausomybė, socialinė klasė, profesija, gyvenamoji vieta), o kultūra apibrėžiama kaip simbolinės klasifikacijos, kategorijų schemos, reikšmių rinkiniai, kurie egzistuoja žmonių galvose ir gali būti suprantamai perduoti kitiems. Kitaip sakant, kiekvieno asmens elgesiui įtakos turi tokie kultūros elementai kaip kalba, vertybės, tradicijos ir t.t., bet taip pat įtakos turi ir socialinė priklausomybė tam tikriems socialiniams vienetams, tokiems kaip gyvenimas kaime, mieste, narystė sporto organizacijai (čia galima pakalbėt kaip skiriasi boksininko ir baletmeisterio elgesys), religiniai bendruomenei, šeimai (elgesio skirtumai tarp tų, kurie augo su broliu/seserim ir tų, kurie augo vieni) ir t.t. Taigi, dabar mes matome kokių priežasčių ir aplinkybių vedamas formuojasi mūsų kasdienis elgesys ar gyvenimo būdas apskritai.Mūsų elgesys yra kultūros ir socialinės struktūros sintezė, ir nė viena pusė čia neturi jokio pranašumo. Vienoje ar kitoje situacijoje mes elgiamės naudodamiesi specifiniais (tai situacijai parankesniais) kultūros elementais, pvz., siekdami pelnyti kažkieno palankumą mes naudojame mandagumo arba grubumo praktikas, arba vertindami naujai išgirstą muzikinį kūrinį, pamatytą paveikslą ar sutiktą kitaip atrodantį asmenį, mes naudojamės savo muzikine klausa (kuri gali būti neišlavinta arba labai sofistikuota ir pagal tai vertinti geras tai kūrinys ar blogas), mes naudojamės savo meninių žinių bagažu arba savu supratimu apie madą, stilistiką ar estetiką apskritai. Kitaip sakant, atlikdami bet kokį vertinimą mes neatitrūkstam nuo savo pačių patirties ir jei ta patirtis mums neleidžia kažko suprasti ar paaiškinti mes būtinai tai turime mitologizuoti arba atmesti, o kartais netgi paniekinti. Dėmesį norisi atkreipti į tai, jog kartais mes negalime tam tikrų reiškinių paaiškinti ne dėl to, kad jie yra prastesni nei mes ar mums neįdomūs, bet dėl to, jog mes nesugebame to padaryti, t.y. mums pritrūksta specifinių žinių ar įgūdžių tam vertinimui atlikti. Čia galime kelti hipotezę, jog neretai smerkdami, neva mums nepriimtiną reiškinį, mes demonstruojame ne ką kitą kaip savo neišmanymą. Maža to, nesugebėdami toleruoti tam tikrų reiškinių ar veiksnių ir demonstruodami akivaizdų nepritarimą ar smerkimą, mes elgiamės taip, ką būtų pavadinti kaip kultūros stoka ar tiesiog ne kultūra.Nereikia pamiršti ir to, jog mūsų elgesį struktūruoja (apsprendžia) jau minėti socialinės aplinkos aspektai. Pvz., vienaip mes elgiamės teatre, kitaip gatvėje; vienaip mokykloje, kitaip lauke; vienaip su mėgstamu draugu, kitaip su priešu; ir t.t. Kodėl taip yra? Kodėl mes taip lengvai pasiduodame aplinkos poveikiui? Kas lemia plataus spektro mūsų veikimo įvairovę? (prie to dar grįšime, o dabar trumpai pakalbėkime apie sociologinį kultūros aiškinimą)Praktinis kultūros veikimo pristatymas: socialinių santykių formavimasSociologinis kultūros aiškinimas siekia atskleisti socialinės struktūros ir kultūros tarpusavio sąveikos priežastinį ryšį. Bene žymiausias Lietuvos sociologas Vytautas Kavolis skiria keletą kultūros ir visuomenės ryšio sociologinio galvojimo variantų:Kai visuomenė tarsi save įrašo į kultūrą. Tokio ryšio pavyzdys gali būti socialinės struktūros ir meno ryšys. Žymi antropologė Marry Douglas atliko tyrimus apie istorinę JAV juodaodžių muzikos kaitą. Tyrinėdama JAV juodaodžių muzikos stilių raidą, ji nustatė, kad kuo labiau JAV juodžiai tam tikrais istorinės raidos etapais būdavo priversti pabrėžti savo bendruomeniškumą, tuo muzikos kodai buvo paprastesni (pvz., bliuzas) ir atvirkščiai – kuo labiau ryškėdavo individualizmas, tuo muzikos kodai tapdavo sudėtingesni (pvz. džiazas) (čia galima pakalbėt apie šiuolaikinės JAV juodaodžių muzikos stilius, hip hopą, R&B, Rap ar pan., ir pastebėti, jog kodai yra pakankamai saviti, kurie išreiškia smarkiai paplitusį individualizmą ar susiskaldymą tarp šiuolaikinės juodaodžių bendruomenės, taip atsitiko todėl, jog diskriminacija išnyko ir jiems nebėra reikalo burtis į bendruomenes, kas buvo neišvengiama tarkim 5 praeito amžiaus dešimtmetyje).Kai visuomenė ne „įsirašo“ į kultūrą tiesiogiai, o veikia kultūros kūrimą, parūpindama jai tam tikras galimybes ir ribas. Anot V. Kavolio, visuomenės struktūros ir kultūros ryšys yra abipusis. Čia nėra vienpusės determinacijos. Individas gali susitaikyti ir sekti aplinką – vienaip totalitarinėje, kitaip demokratinėje visuomenėje, bet taip pat gali jai priešintis. Individas visada turi laisvą valią. Šioje vietoje mums tenka prisiminti ne labai tolimas praeities vingrybes, galvoje turiu sovietinę okupaciją ir viso to laikotarpio padarytą žalą Lietuvos valstybei ne tik politiniu, bet pirmiausia socialiniu požiūriu. Dėmesį reikia atkreipti į tai, jog vykdydama savo politinę indokrtinaciją ir primesdama komunistinės ideologijos siūlomą visuomenės organizacijos modelį, okupantų valdžia iškreipė iki tol visuomenėje galiojusią vertybinę orientaciją, bei sutraukė socialinius žmonių tinklus. Per daug nesigilinant į to meto konkrečias detales, leiskite pastebėti, jog būtent istorinės aplinkybės yra labai svarbios kalbant apie visuomenėje galiojančias vertybes. Ilgą laiką negalėdama žengti nepriklausomos ir savarankiškos raidos keliu, lietuvių tauta buvo priversta gyventi pagal jai primestą scenarijų, kuris buvo nukreiptas į sovietinę ideologiją atitinkančių vertybių postulavimą, tad nieko nuostabaus, jog trauminės tautos patirtys jaučiamos iki šiol (čia galima paklausti mokinių kokių pavyzdžių jie gali pateikti, tada juos aptarti. Jei nesugalvoja pzv., galima pakalbėti apie neseno sociologinio tyrimo duomenis, kuriame dauguma žmonių teigia, jog vienas iš nesėkmingiausių lietuvių tautos žingsnių buvo nepriklausomybės paskelbimas, toliau galima minėti sparčiai plintančios rusiškos muzikos ar bliuzonų dėvėjimo su CCCP užrašais aspektus ir juos pakomentuoti). Dabar grįžkime prie anksčiau mūsų išsikeltų klausimų apie mūsų elgesį lemiančius dalykus. (čia galima paklaust ką apie tai galvoja auditorija, bet galima tai ir praleisti) Jau minėjome, jog mūsų elgesiui įtakos turi kultūrinės tradicijos ir vertybės.Svarbiausi kultūros elementai įtakojantys žmonių elgesįKaip galime suprasti, kas yra vertybės? Vertybės – tai tam tikroje bendruomenėje visuotinai pripažįstami tikslai, kurių privalo siekti kiekvienas bendruomenės narys. Nors dauguma pagrindinių vertybių (mylėti savo artimą, nežudyti, ir t.t.) yra bendros daugeliui bendruomenių, tačiau skirtingos bendruomenės gali turėti priešingas vertybes. Vertybių visuotinumas ar pripažinimas tam tikroje visuomenėje priklauso nuo įvairių socialinių, ekonominių ar politinių veiksnių. Labai originaliai vertybinius skirtingų visuomenių skirtumus tyrinėjo jau minėtoji M. Douglas. Savo tyrimuose į pagalbą ji pasitelkė purvo ir švaros metaforas ir parodė, jog kiekvienoje visuomenėje šios sąvokos turi skirtingas reikšmes. Apskritai šios sąvokos yra kontekstualios, sako Douglas, pvz., kaip jūs apibrėžtumėt purvą? (klausimas auditorijai, pakomentuoti atsakymus, greičiausiai jie bus parasti ir siejami su nešvara tikrąja to žodžio prasme). M. Douglas išplečia šią sąvoką parodydama, jog purvo sąvoka yra labai reliatyvi, pvz., maistas nėra purvas, tačiau maistas ant mokyklinio sąsiuvinio gali reikšti purvą, sportiniai bateliai taip pat nėra purvas, tačiau padėti ant valgomojo stalo – nešvarumas. Purvo ir švaros metaforas autorė linkusi perkelti ir į visuomenės santykių kontekstą, pvz., ilgą laiką juodaodis žmogus baltaodžių aristokratų tarpe buvo suprantamas kaip nešvaros aspektas; kalbant apie šiuolaikiškus pavyzdžius galime sakyti daugelio žmonių kompanijoje atsiradęs gėjus taip pat būtų traktuojamas kaip nešvaros aspektas, tokių pavyzdžių sąrašą būtų galima tęsti ir toliau. Tokios švaros ir nešvaros metaforos puikiai iliustruoja mūsų požiūrį į konkrečius reiškinius bei atskleidžia mūsų vertybinius rodiklius. Kitaip sakant, konkrečiu atveju įvardindami – švaros, nešvaros – reiškinius, mes parodome kas mums priimtina ir kas ne.Prie žmonių tarpusavio santykių reguliavimo labai prisideda visuomenėje galiojančios elgesio taisyklės ir normos. Bendruomenės paprastai naudoja labai daug įvairių taisyklių, todėl taisyklėms ir normoms apibūdinti naudojama daug įvairių terminų: tradicijos, dorovinės normos, etiketas ir t.t. Visi šie ką tik minėti veiksniai yra tarsi priemonės, kuriomis žmonės įgyvendina socialiai įtvirtintus tikslus. Vienos taisyklės tiesiogiai susijusios su atliekama veikla (darbo taisyklės, eismo taisyklės, mokyklos taisyklės ir t.t.) ir jos turi siaurą funkciją, kuri užtikrina konkrečios veiklos sėkmę. Tai – funkcinės taisyklės. Kitos taisyklės turi platesnę paskirtį ir be tiesioginės funkcijos turi papildomų reikšmių, kurios turi santykinai savarankišką ir nepriklausomą nuo funkcijos paskirtį. Pvz., užleisti vietą moteriai troleibuse arba ją praleisti pirma pro duris (čia galima remtis skandinaviškais pavyzdžiais ir parodyti visuomenės tradicijų skirtumus akcentuojant paskutinį pavyzdį, nes ten nėra tokio įpročio praleisti moterį, priešingai – manoma, jog tai lygių teisių nepaisymas ir dėl to galima susilaukti priekaištų. Kitas pvz. mūsuose esanti tradicija nesisveikinti tarpduryje, pvz., Kanadoje tokios tradicijos nėra, pas mus slenkstis reiškia skirtingų pasaulių sąlyčio simbolį). Tačiau visi šie minėti pavyzdžiai tradiciniai ir labai akivaizdūs, visiems suprantami ir pan. Kaip jau minėta anksčiau, elgesio taisyklės ir normos iš dalies priklauso nuo mūsų socialinės priklausomybės (turimo prestižo, galios) ar demografinių rodiklių (amžiaus, lyties). Kiekvienoje socialinėje grupėje gali vyrauti saviti elgesio modeliai paremti tik tai grupei būdingomis vertybėmis, pvz., sportiškai atrodančių ir agresyviai nusiteikusių jaunuolių grupei (liaudyje turinčiai „budulių“ epitetą) gali atrodyti normalu skriausti už save silpnesnį, o gal net privalu taip elgtis. Kontraversiškų pavyzdžių galima surasti ir tokiose autoritetingose institucijose kaip mokykla, pvz., čia diegiama griežta elgesio disciplina, unifikuotas mąstymas gali riboti ar kenkti jūsų „prigimtinei“ saviraiškai bei slopinti tas savybes, kurių jums galbūt reikės vėlesniuose gyvenimo etapuose (menininkai dažnai pasižymi savitu, laisvamanišku elgesio modeliu ir netradiciniu požiūriu į gyvenimą) ir t.t.Kitaip sakant, tos pačios tradicijos gali turėti tiek išlaisvinantį, tiek įkalinanti poveikį. Tradicijos yra kuriamos visuomenės daugumos, t.y. atitinkančios daugumos visuomenės narių poreikius, tačiau nebūtinai visų. Amžių bėgyje, konkrečioje visuomenėje susiformavo bendras visuomenės elgesio vardiklis, kuris gali būti vadinamas kultūra. Taip mes nuo mažens esame auklėjami atsižvelgiant į daugumos nuomonę, sykiu mes esame pripratinti nepaisyti mažumos nuomonės. Dėl šios pačios priežasties, mums sunku toleruoti kitaip besielgiančius, mes dažnai stebimės kitų visuomenių kultūros savitumais ir t.t. Uzurpuojantis kultūros aspektas mums yra įaugęs į kraują ir tai neretai mums neleidžia išsivaduoti iš mumyse dominuojančios kultūros. Išsiaiškinę kultūros formavimo(si) principus, galime pastebėti, jog peržengti tam tikras kultūros vertybes ar normas nėra blogai, tačiau kaip atskirti kas galima, o kas ne? Kas gali nuspręsti kur yra ta galutinė elgesio riba tarp pateisinamo ir nepateisinamo elgesio?Tokios ribos nustatymui naudotinas sekantis kriterijus: elgesys ar veikla gali būti toleruojami iki tol, kol nepradeda kliudyti kitam, t.y. jei savo elgesiu darai kažkokią žalą, reiškia tavo elgesys prasilenkia su pateisinamu elgesiu (ar su tokiu elgesiu, kurį mes dažnai vadiname normaliu).Kitas klausimas – kodėl dažnai mes bijome ar vengiame elgtis tai kaip norime, t.y. galbūt kitaip nei visi? (klausimas auditorijai) Čia vėlgi galioja tie patys taisyklių ir normų aspektai. Mat mes nuolat galvojame „ką apie mus pasakys kiti?“ Tai bene labiausiai paplitęs žmonių elgesį struktūruojantis mąstymas. Sociologijoje yra sukurta atskira – veidrodinio aš įsivaizdavimo – teorija, kuri aiškina kaip veikia šis socialinių santykių struktūravimo modelis. Nuolatinis mūsų galvose keliamas klausimas „ką kiti pagalvos?“ neleidžia mums priimti novatoriškų elgesio sprendimų. Iš tiesų mes net nežinome kaip tie kiti reaguos, tarkim į naują ir radikalią mūsų šukuoseną, tačiau savo mintyse mes linkę sukurti vaizdinį neva atspindinti kitų reakcija, bet iš tiesų mes pamirštame, jog būtent mes patys ir sukuriame tą kitų reakciją. Todėl norint imtis naujos, originalios saviraiškos, mums reikia atsisakyti tokio tradicinio ar gal net kanoniško mąstymo ir remtis vertybine orientacija, t.y. ar tai gali būti pateisinamas poelgis bei įvertinti ar naujoji mūsų saviraiška neribos kitų laisvės. Kita vertus, to nepakanka siekiant skatinti laisvamaniškas idėjas, mat svarbu ne tik jas kurti, bet ir priimti kitų siūlomas. Nebūtina jų taikyti savojoje veikloje, tačiau būtina jas toleruoti (žinoma jei tai nekenkia jūsų laisvei). Tik būdami tolerantiški vieni kitiems mes galime tikėtis to paties ir iš kitų.Kultūros kaitos procesai ir dvejopas kultūros vertinimasKultūra kaip ir kiti dalykai gali kisti. Inovacija yra vienas iš kultūros kitimo mechanizmų. Inovacija – tai naujos idėjos, daikto, reiškinio ar ištiso kultūros komplekso atsiradimas bendrijos kultūroje. Galima sakyti, kad kiekviena kultūra susideda iš inovacijų, kurios ilgainiui tampa pastoviais kultūros elementais. Naujovės atsiradimas susijęs su sudėtingais pokyčiais visoje kultūroje: naujovė daugiau ar mažiau keičia iki tol buvusios kultūros būklės struktūrą, o pats pasikeitimas priklauso nuo naujovės reikšmingumo, pvz., rūkymas, automobiliai ir IT technologijos nevienodai pakeitė žmonių gyvenimą. Kalbant apie kultūros pokyčius galima paminėti ne tik makro, bet ir mikro lygmens pokyčius, pvz., jūs nusiperkate naujos, rytietiškos arbatos ir sugalvojate arbatos gėrimo ritualą, tarkim prieš kažkokias varžybas, jums pasiseka ir jūs kartojate ritualą, jums dar kartą pasiseką ir tai tampa pastoviu jums sėkmę nešančiu ritualu. Po kiek laiko jūs tampate įžymus žmogus ir interviu metu išduodate savo sėkmės paslaptį, kuri paplinta tarp daugybės jūsų gerbėjų ir tai tampa visuotiniu ritualu arba kitaip – elgesio norma (galima sugalvoti ir kitų pavyzdžių).Pabaigoje galima išskirti du požiūrius į kultūros supratimą: 1. bendraudami su kitomis visuomenėmis, ar tiesiog su asmeniu iš kitos kultūros, žmonės tiesiogiai arba netiesiogiai išreiškia nuostatas savo ir svetimos kultūros atžvilgiu. Paprastai sava kultūra ir bendruomenė yra vertinama labiau nei svetima ir tai yra natūrali psichologinė būsena, plaukianti iš asmens tapatybės. Tačiau skirtingo socialinio išsivystymo visuomenės nevienodai išreiškia šį savęs garbinimą. Asmens savimonė, o tuo pačiu ir kultūrinė savimonė tiesiogiai priklauso nuo individo socialinės ir politinės priklausomybės, kuri savo ruožtu priklauso nuo giluminių visuomenės socialinių, politinių ir ekonominių procesų. Yra skiriami du svarbiausi požiūriai: etnocentrizmas ir kultūrinis reliatyvizmas. Etnocentrizmas – tai savos kultūros didesnis vertinimas ir garbinimas, palyginti su kitų bendruomenių kultūromis. Tam tikros kultūros atstovas ne tik labiau vertina savo kultūrą, bet ir kitas kultūras suvokia iš savos kultūros pozicijų, todėl kitos kultūros neretai jam atrodo tarsi „nukrypusios“ nuo normos. Etnocentrizmo reiškinys galioja ne tik makro, bet ir mikro lygmenyje, pvz., galima manyti, jog mano išpažįstamos vertybės ir puoselėjamos kultūrinės normos yra pačios geriausios, o visų kitų yra prastesnės. Tai yra neteisingas požiūris, nes vertinimas vyksta iš vieno taško, naudojant savas vertybes ir požiūrį, tuo tarpu realiai egzistuoja daugybė skirtingų požiūrių. Tokia situaciją primena ilgio matavimą kilogramais.Kitas požiūris – kultūrinis reliatyvizmas – tai priešinga etnocentrizmui pažiūra. Kultūrinis reliatyvizmas reikalauja gerbti kitų tautų, visuomenių ar bendruomenių kultūros standartus bei atskirus jų elementus, suprasti kaip vienos ar kitos savitos kultūros dalį. Būtent pastaroji nuostata ir galėtų bei tūrėtų būti puoselėjama visuomenės tarpe. Baigiamoji dalisBaigiant galima paklausti moksleivių kokiam požiūriui jie priskirtų savus kultūros vertinimo standartus. Atsakymus reiktų pakomentuoti: jei dominuotų etnocentrizmo požiūris, galima retoriškai (o gal ir ne retoriškai) klausti ar jie norėtų, kad didžiosios pasaulio valstybės taip pat išpažintų etnocentrizmo pažiūras ir siektų išplėsti savą kultūrą niveliuodama kitų tautų kultūros skirtingumus? Juk tai prieštarautų anksčiau mūsų išsikeltam – kitų laisvės ribojimo – principui. Jei dominuotų kultūrinio reliatyvizmo pažiūros – galima pagirti moksleivius mąstant šiuolaikiškai bei padrąsinti išsakyti savo nuomonę dar atviriau ir drąsiau.Praktinis vadovas1. Išsiaiškinti auditorijos nuomonę, kas yra kultūra.2. Paaiškinti, jog kultūra tai nėra vien ėjimas į teatrus, papročiai ar tradicijos. Pristatyti platesnę kultūros sampratą, t.y. kultūra yra daugialypis procesas, kurį galima suvokti dvejopai – kaip vertinamąjį (jis ne kultūringai elgiasi), ir kaip aprašomąjį (samurajai yra pagarsėję ypatingai oria kultūra).3. Kultūra lygis priklauso nuo daugelio dalykų: visuomenės tradicijų, papročių, visuomenės narių solidarumo, ekonominės padėties, politinės orientacijos, išsilavinimo ir t.t.4. Pakalbėti apie tai kaip kultūra atspindi socialinę visuomenės santvarką (M. Douglas pavyzdžiai, socialistinė santvarka).5. Trumpai paaiškinti apie vertybes. Minint purvo ir švaros metaforas pristatyti skirtingų visuomenių skirtingas kultūras. Parodyti, jog kultūra yra reliatyvus ir sąlygiškas darinys. Kultūra nėra universali materija ir dėl darant bet kokį vertinimą (tiek asmens, tiek visuomenės) reikia nepamiršti, jog vertinama tik iš vieno taško (t.y. tik per savo vertybinę prizmę), o tai yra neteisinga. (čia galima išplėtoti budulių pasaulėžiūrą ir aprodyti, kad ribotos vertybinės sistemos nariai dažnai būna dar ir agresyvūs, ir t.t.)6. Atkreipti dėmesį, jog mes dažnai pamirštame, kad nesame pasaulio centras ir vertinimus atliekame labai vienpusiškai, nesigilindami į kitus aspektus.7. Akcentuoti vieną iš esminių tolerantiškumo principų – propaguoti tokį elgesį, kuris neribotų kito laisvės. Paaiškinti, kodėl tai yra svarbu.8. Galima pakalbėti apie stereotipų kūrimą ir stengimąsi juos „atitikti“ pasiduodant veidrodinio aš įsivaizdavimo teorijai (naudoti pvz., ką kaimynas pasakys…).9. Galiausiai pabrėžti, kad kultūra mus ne tik įtakoja, bet mes ir patys ją galime kurti (paieškoti kartu su auditorija įdomesnių pavyzdžių). Pereiti prie kalbos apie toleranciją ir pasakoti apie savo projektą, jo tikslingumą, t.y. parodyti, jog jei mes patys nepradėsime elgtis taip kaip norime, kad kiti su mumis elgtųsi, tai ir kiti nepradės to paties daryti. Todėl kartais reikia nebijoti pasipriešinti masiniams įvaizdžiams (stereotipams) ir pasielgti originaliai ar naujoviškai. Tik laužydami stereotipus ir plėtodami saviraišką galime tikėtis tolerantiškos visuomenės.P.s. Visur reikia stengtis naudoti kuo daugiau pavyzdžių ir bandyti, kad auditorija pati sugalvotų konkrečių pavyzdžių. Taip bus aišku ar moksleiviai supranta apie ką eina kalba ar ne. Pavyzdžių teikimas lengvina supratimą. Renkant pavyzdžius svarbu, jog jie nebūtų atitrūkę nuo mokyklinio gyvenimo. Nebijoti daryti pauzelių, patikslinančių sakinių, tačiau svarbiausia, jog seminaras būtų ne pranešimas, o diskusija, t.y. reikia stengtis užmegzti kontaktą su auditorija. Jei matai, kad vienas aspektas domina auditoriją labiau, galima prie jo stabtelti ilgėliau, jei kitas kelia nuobodulį, galima praleisti.P.p.s. Galima į auditoriją atnešti kažkokios padalomos medžiagos (pvz., bukletų, seminaro santrauką ar pan.), kur būtų surašyta atitinkama info susijusi su seminaru ir projektu. Turint rankose tam tikrą medžiagą moksleiviams gali būti lengviau suprasti apie ką eina kalba.