Liuteronizmo ir kalvinizmo poveikis politinei minčiai

TURINYS

ĮVADAS..............................3

1. REFORMACIJA EUROPOJE............................4
1.1 Reformacijos pirmtakai.......................6
1.2 Nuosaikieji ir radikalieji reformatai................7

2. NUOSAIKUSIS REFORMATORIUS M. LIUTERIS..............7ĮVADAS
Visi mąstytojai ir valstybės teoretikai sutaria, kad valstybė būtina žmonių bendrabūviui. Labai ryškūs ir svarbias praktines pasekmes sukeliantys nesutarimai pasireiškia vien pradėjus kalbėti apie valstybės atsiradimą. Jau čia yra gausybė teorijų.

Pirmiausia reikėtų paminėti graikus: Platonas manė, kad valstybės prigimtis pagrįsta žmogaus socialine prigimtimi. Žmogus socialus todėl, kad vienas pats yra netobulas ir jam reikalinga valstybė. Todėl visi, net ypatingi žmonės, yra priklausomi nuo valstybės ir tik valstybėje kaip žmonės gali tapti tobuli. Taaip Platonas išveda tezę, kad valstybė absoliučiai viršija individą. Taigi čia valstybė užgožia viską, drauge ir individą, tapdama jo formuotoja ir išganytoja.

Biblijos požiūris yra kitoks. Pagal jį žmogus ir be valstybės yra Dievo atvaizdas. Žmogus nors ir sukurtas bendruomenei, tačiau jos jam nereikia, kad taptų visavertis ir tobulas. Valstybė yra Dievo įkurta institucija tam, kad padarytų įmanomą ir reguliuotų žmonių bendrabūvį. Ji yra Dievo, o ne žmonių struktūra. Tačiau teologai nesutaria, kurioje Biblijos vietoje pradedama kalbėti apie valstybę. Liuteronai saako, kad ten, kur aprašomas mirties bausmės už sunkius nusikaltimus įvedimas. Anot jų, tokius įstatymus vykdyti tegali tik valstybės valdžia. Reformatai valstybės užuomazgą įžvelgia anksčiau, įstatyme, liepiančiame žmonėms valdyti žemę.

XV ir XVI amžiuose Europoje prasidėjusi feodalizmo krizė palietė ir Ka

atalikų bažnyčią. Renesanso epochoje pakito religijos samprata, atsirado susidomėjimas graikiškais ir hebrajiškais krikščionybės šaltinių tekstais. Nei vargstantys ordinai, nei susirinkimų judėjimai, nei kosmetinių reformų bandymai iš esmės negalėjo išspręsti Romos katalikų bažnyčios problemų. Reikėjo gilaus ir visapusiško bažnyčios struktūros perkeitimo – pirmiausia tikėjimo tiesų mokyme. Maža to, kad Romos katalikų bažnyčios praktikoje susikaupė daugybė nebiblinių dalykų – maldos už mirusius, Marijos, šventųjų, angelų, paveikslų, skulptūrų garbinimas ir pan. Katalikų bažnyčia turėjo iškraipymų ir tikėjimo tiesose. Katalikai tikėjo skaistykla – ypatinga vieta, kur laikosi tikintieji, dar nenusipelnę pragaro kančių, tačiau ir neužsidirbę, kad galėtų tiesiai žengti į rojų. Skaistykla buvo laikoma laikino sielų “sulaikymo” vieta po nuodėmių, kurios buvo padarytos esant gyviems išpirkimo, – tik “palaikytos” skaistykloje sielos įleidžiamos į rojų.
Toks požiūris liudijo, kad žmogus privalo užžsidirbti išgelbėjimą gerais darbais. Pagal tai, kad Dievas priima sprendimą apie žmogaus sielos pomirtinę dalią, suvesdamas jo gerus darbus ir nuodėmes. Su tokiu požiūriu siejasi ir dar vienas originalus katalikų bažnyčios mokymas – apie ypatingus šventųjų nuopelnus.
Kalba ėjo apie tai, kad šventieji (t.y. žmonės, nusipelnė ypatingos pagarbos danguje labai jau švento ir teisaus gyvenimo žemėje dėka) turi taip vadinama gerų darbų “likutį”, kuriuo gali “padengti” nusidėjelių nuodėmes. Šiuo “pertekliumi” ir disponavo bažnyčia popiežiaus asmenyje. Iš čia ir kilo prekyba indulgencijomis.
br />Buvo daugybė ir kitų paklydimų ir piktnaudžiavimų. Rimtą išūkį popiežiaus bažnyčiai ir jos piktnaudžiavimams paskelbė tie, kurie nusprendė grižti prie tikėjimo tiesų ir moralinių Naujojo Testamento idealų.
Reformacija – didesnėje Europos dalyje XVI a. vykęs visuomeninis, politinis, ideologinis judėjimas dėl religijos atsinaujinimo ir viešpataujančios katalikų bažnyčios pertvarkymo. Šio judėjimo tikslai – ištaisyti “oficialiąją katalikų doktriną”, pertvarkyti bažnytinę organizaciją ir bažnyčios santykius su valstybe.1.REFORMACIJA EUROPOJE
XIII-XIV a. Europoje kuriantis savarankiškoms nacionalinėms valstybėms, stiprėjo opozicija pretenzijoms į pasaulietinį viešpatavimą.

XVI a. Reformacija gerokai susiaurino įtaką krikščioniškojo pasaulio, sumenkino Bažnyčios autoritetą. Kontrreformacija nebeįstengė visai likviduoti Reformacijos padarinių itin sustiprėjusių šviečiamajame amžiuje. XVI amžiuje katalikų bažnyčia išgyveno sunkų laikotarpį. Europos monarchai stiprino savo valdžią ir visais būdais stengėsi apriboti popiežių įtaką. Popiežiaus ir pasaulietinių valdovų kova privedė Bažnyčią prie Didžiojo skilimo laikotarpio (1378 – 1417 m.), kai vienu metu katalikiškąjį pasaulį valdė 2 ar net 3 popiežiai. Bažnyčia pergyveno ir vidinį nuosmukį – jos žemių valdos, turtai, dvasininkijos gyvenimo būdas kėlė tikinčiųjų pasipiktinimą. Renesanso ir humanizmo idėjų veikiami protai griežtai pasisakė už Bažnyčios radikalų pertvarkymą.
“Teokratinė bažnyčia pasidarė svarbiausiu reformacinio sąjūdžio puolimo objektu dėl savo išsigimimo ir piktnaudžiavimo religija, dėl religijos pavertimo politikos bei ekonominių interesų įrankiu, dėl nutolimo nuo “krikščioniškų tiesų”, kaip atrodė jos ištikimiems dvasininkams ir tikinčiųjų apačioms. Bažnyčios hierarchijos viešpatavimas daugelyje gyvenimo sričių, jo
os turtai, indulgencijos, simonija, nepotizmas, investitūra, amoralizmas skaudžiai palietė daugelio socialinių sluoksnių ekonominius, politinius, intelektualinius ir moralinius interesus, skatino opoziciją”
Refomacijos tėvynė – XVI a. Vokietija. Vokietija buvo politiniu atžvilgiu susiskaldžiusi šalis. Imperatoriaus valdžą mėgino sustiprinti Maksimilianas I Habsburgas, bet nesėkmingai, o Karolis V ją dar labiau susilpnino. To pasekoje privilegijuotą padėtį įgijo Katalikų Bažnyčia. Visi Vokietijos visuomenės sluoksniai nepalankiai žiūrėjo į dvasininkiją. Anabaptistai reikalavo atsisakyti šventųjų paveikslų ir apeigų, pripažino tik suaugusiųjų krikštą. Tomas Miunceris – valstiečių atstovas, ragino kurti Dievo karalystę žemėje, kurioje visi būtų lygūs. Svarbiausias tikėjimo šaltinis – žmogaus protas. 1525 m. Vokietijoje prasidėjo valstiečių karas, bet sukilimas numalšintas, o Miunceris nužudytas.
Skandinavijos kraštuose reformaciją vykdė karaliaus valdžia.
Palankiausios sąlygos plisti reformacijai – Šveicarijoje. Ją sudarė 13 pilnateisių kantonų, kurių padėtis buvo skirtinga. Šveicarijos konfederacijoje nebuvo nuolatinių centrinės valdžios organų, bendrų pinigų bei armijos. Nauja religija vertinta kaip galimybė suduoti smūgį vietiniams bažnytiniams ir pasaulietiniams feodalams. Šveicarijos reformacijos vadas Ulrichas Cvinglis atsisakė katalikiškų apeigų, padarė Bažnyčią labiau demokratišką.
Šveicarija (Ženeva) – kalvinizmo centras. Jonas Kalvinas nutolo nuo katalikybės. Skatintas pasidavimas likimui. Turtuoliai – Dievo išrinktieji, sąžiningai uždirbtas turtas – Dievo malonės apraiška, didžiausia dorybė – taupumas. Svarbiausią vietą per pamaldas užėmė Biblijos skaitymas., aiškinimas, psalmių giedojimas. Panaikinta bažnytinė hierarchija. Bendruomenėms vadovavo pamokslininkai ir iš pasauliečių renkami seniūnai (presbiteriai). Bažnytinių be
endruomenių atstovai rinkdavosi į suvažiavimus – sinodus. Kalvinas Ženevoje įkūrė protestantų dvasinę akademiją. Ženeva imta vadinti protestantų Roma.
1534 m. Anglijos karaliui Henrikui VIII reikalaujant parlamentas priėmė aktą, kuris skelbė, kad Bažnyčia nepriklauso nuo popiežiaus ir jai vadovauja karalius. Henrikas VIII uždarė vienuolynus, konfiskavo jų turtus ir žemes. Anglikonų bažnyčia pasidarė valstybinė. Bažnyčios galva – karalius, bet jis neturėjo teisės skelbti Dievo žodžio ir teikti sakramentų. Šventasis raštas – vienintelis tikėjimo šaltinis. Atsisakyta indulgencijų pardavinėjimo, paveikslų ir relikvijų garbinimo, tačiau išlaikyta katalikiška liturgija ir kitos apeigos. Išliko bažnyčios hierarchija, mokesčiai bažnyčiai. Kitaminčiai, kalvinistai persekioti, jie vadinti puritonais.
Prancūzijoje kalvinai vadinti hugenotais. Politiniais sumetimais. juos rėmė aristokratai. Po pilietinių karų 1598 m. Prancūzijos karalius Henrikas IV pasirašė Nanto ediktą, kuriuo hugenotai gavo tikėjimo laisvę. Kai Liudvikas XIV panaikino Nanto ediktą, prasidėjo hugenotų persekiojimas.
Reformacijos idėjos ypač įsigalėjo Nyderlanduose. Tarp bajorų – liuteronybė ir kalvinizmas, tarp miestiečių ir pasiturinčių valstiečių – kalvinizmas, miestų plebėjų – anabaptizmas. Nuo XVI a. įsigalėjo kalvinizmas, jis buvo pirmosios Europoje revoliucijos ideologinis pagrindas. Po revoliucijos Nyderlandų šiaurėje kalvinizmas virto oficialia religija.
Katalikų bažnyčia pradėjo kontrreformaciją – kovą su reformacija.Tridento bažnyčios susitikimas protestantus paskelbė eretikais, aukščiausiu autoritetu paliktas popiežius, stengtąsi dvasininkus šviesti. Pradėti sudarinėti uždraustų knygų sąrašai. Ignas Lojola 1540 m. įkūrė Jėzuitų ordiną, kuris visomis išgalėmis siekė sustiprinti katalikybę.
Reformacija padėjo įsigalėti nacionalinėms kalboms bažnyčioje.1.1 Reformacijos pirmtakai
Jonas Viklifas (apie 1329-1384) – pasisakė už tai, kad bažnyčiai būtų apribotos turtinės teisės. Jis rėmė valdžios teisę konfiskuoti korumpuotos dvasininkijos turtą. Jis teigė, kad dideli turtai morališkai griauna bažnyčią. Beje, Biblija Viklifui buvo vienintelis ir neginčijamas autoritetas. Jo nuomonė Raštas turi būti prieinamas ir žinomas visiems gimtąja kalba. Popiežiaus asmenyje jis matė žmonių nuostatas. Kritikavo jis ir kitas nebiblines katalikų mokymo doktrinas. Savo gyvenimo pabaigoje Viklifas teigė, kad dvasininkas yra kiekvienas krikščionis, todėl jiems nereikia kunigo kaip tarpininko tarp Dievo ir žmonių. Viklifą rėmė karalius ir įtakingi Anglijos žmonės, todėl, jam esant gyvam, popiežiui nepavyko su juo susidoroti. Tačiau jo palaikai po Konstancos susirinkimo, vykusio 1428 m. nutarimu, buvo iškasti iš žemės ir sudeginti.
Janas Husas (1374-1415) ir husitai. Jis protestavo prieš prekybą bažnytinėmis pareigybėmis ir griežtai pasisakydavo prieš prekybą indulgencijomis. Kadangi prekyba indulgencijomis buvo svarbus pajamų šaltinis popiežiaus iždui, pastarojo reakcija buvo labai griežta. 1415 m. Husas, savo valia pasirodęs Konstancos susirinkime, buvo apkaltintas erezija ir, nesutikęs atsisakyti savų įsitikinimų, buvo sudegintas. Tačiau Huso pasekėjai tesė jo darbą: Husitų karas vyko iki 1434 m. Karo rezultatas – dalinė religinė laisvė ir katalikų įtakos sumažėjimas Čekijoje. XV a. viduryje principingesni husitai įkūrė Bohemijos brolių judėjimą, kuris veliau suartėjo su valdiečiais.
Girolamas Savonarola (1452-1498) – italų vienuolis domininkonas, pabandė padaryti reformą tarp Florencijos gyventojų, stengdamasis įtikinti juos, tai pat ir aukštuomenę, gyventi pagal Kristaus paliepimus. Jis pradėjo mokesčių reformą, rėmė vargšus, pertvarkė teismus. Tokia savo aktyvia elgsena Savonarola Florencijoje ir kitur įsigijo daugybę priešų. 1497 m. popiežius pašalino ji iš bažnyčios, o 1498 m. jis buvo suimtas ir po baisių kankinimų nuteistas myriop (buvo sudegintas Florencijoje).
Šveicarija tapo antraja šalimi Europoje, kur Reformacija buvo plačiai remiama. Pirmuoju reformatoriumi Šveicarijoje tapo Ulrichas Cvinglis (1484-1531), kuris nepriklausomai nuo Liuterio suprato Reformacijos Bažnyčioje butinybę. 1518 m. Cvinglis persikėlė į Ciurichą, kur pradėjo rimtas bažnytinio gyvenimo reformas. 1522 m. paveikti Cvinglio pamokslu miestiečiai atsisakė taip vadinamo didžiojo Pasninko. 1523 m. Cvinglis skelbė raštus, kuriuose iškėlė Šventojo Rašto autoritetą, dėstė apie vadovavimą Kristaus Bažnyčioje, apie išgelbėjimą tikėjimu ir apie kunigų teisę tuoktis, didelis dėmesys buvo skirtas ir kasdienio gyvenimo šventumui. Ciuricho aukščiausioji Taryba stojo Cvinglio pusėn. 1525 m. Ciurichas tapo protestantiškuoju miestu: buvo uždaryti vienuolynai, uždraustas ikonų ir žmonių garbinimas, o įprastos mišios pakeistos suprantamomis, pamokančiomis pamaldomis. 1529 m. įvyko pirmas ginkluotas susirėmimas tarp šveicarų katalikų ir protestantų. Netrukus įsiliepsnojusiame tarpreliginiame kare, vesdamas į kovą protestantiškos armijos karius, Cvinglis žuvo.1.2 Nuosaikieji ir radikalieji reformatai
XVI am. p. p. Vakarų ir Vidurio Europoje prasidėjo antikatalikiškas sąjūdis – reformacija. Kiekviena dalyvavusi grupė rinkosi savo doktriną. Vieningos protestantiškos teorijos nebuvo sukurta. Visi bažnyčios atstovai buvo įsitikinę, kad doktrinos gynimu turi rūpintis valdžia, kad politinė valdžia turi padėti įsigalėti teisingam tikėjimui, o valdžios atstovai tikėjo – nebus tvarkos, jei nebus vieningo tikėjimo, vieningos religijos. Tokie įsitikinimai lėmė politinių – religinių kovų žiaurumą. Iš to atsirado „tolerancijos idėja“. Tačiau reikėjo pereiti žiaurias kovas, kad būtų suprasta, jog dėl tikėjimo neverta taip aukotis.
Du sparnai, du skirtingi požiūriai ir bendrumai: nuosaikieji – siekė praturtėti iš konfiskuotų bažnytinių žemių ir išsikovoti didesnį savarankiškumą nuo bažnyčių; jų vienintelis tiesos šaltinis buvo Šv. Raštas ir atmetamas Senasis Testamentas; radikalieji – gynė, atstovavo žemesnių sluoksnių interesus ir suprato reformaciją kaip pertvarkymą visų socialinių ir politinių santykių, socialinio teisingumo įgyvendinimą, reikalavo bažnytinės organizacijos „demokratizavimo“. Bendra šiems sparnams buvo tai, kad jie abu nepripažino Romos kurijos viršenybės.

2. NUOSAIKUSIS REFORMATORIUS
M. LIUTERIS

Nežymus vienuolis kvietė į diskusiją dėl neatidėliotino Bažnyčios klausimo ir sukėlė istorijoje sukrečiantį reformų sąjūdį.
1517 m. spalio 31 d., Visų Šventųjų išvakarėse 33 metų Martynas Liuteris iškabino tezes ant Pilies bažnyčios Vitenberge durų. Tos durys tarnavo kaip lenta įvairiems skelbimams, susijusiems su akademiniais ir bažnytiniais reikalais. Tezės buvo parašytos lotyniškai ir ant popieriaus lakšto išspausdintos spaustuvininko Johano Grünenbergo, vieno iš daugelio verslininkų, pasinaudojusių nauju spausdinimo būdu, pirmiausia panaudotu Vokietijoje apie 1450 m. Liuteris kvietė į „disputą apie indulgencijų galią ir veiksmingumą iš meilės ir aistros tiesai bei troškimo iškelti ją į šviesą“. Jis taip darė kaip ištikimas vienuolis bei kunigas, kuris buvo paskirtas biblinės teologijos profesoriumi Vitenbergo universitete, mažoje, faktiškai nežinomoje institucijoje mažame mieste.

Keli šių tezių egzemplioriai buvo pasiųsti draugams ir Bažnyčios pareigūnams, bet disputas niekad neįvyko. Mainco arkivyskupas Albertas Brandenburgietis nusiuntė šias tezes kai kuriems teologams, kurių nuomonė paskatino jį pasiųsti egzempliorių į Romą ir pareikalauti veiksmų prieš Liuterį. Pirmaisiais 1518 m. mėnesiais šios tezės buvo perspausdintos daugelyje miestų, ir Liuterio vardas imtas sieti su radikalių permainų Bažnyčioje reikalavimais. Jis tapo sensacinga naujiena.
Liuteris reikalavo diskusijos skausmingiausiu jo laiko klausimu: tai santykis tarp pinigų ir religijos. Indulgencijos buvo leidžiamos vykdomuoju popiežiaus įsakymu ir raštišku įvairių vyskupijų leidimu. Jos skirtos sušvelninti arba pakeisti atgailaujančio nusidėjėlio atsiteisimą. „Leidimai“ buvo duodami išlaisvinti nuo bet kokios laikinos bausmės – iš tikro nuo bausmės skaistykloje – už tam tikrą Bažnyčios nustatytą mokestį.
Indulgencijų klausimas buvo susietas su vyraujančiu nerimu dėl mirties ir Paskutiniojo Teismo. Šį nerimą pakurstė greit auganti kredito sistema, pagrįsta spausdintais pinigais ir nauja bankininkystės sistema.
Liuteris paskelbė, kad krikštas yra vienintelė išganymui būtina indulgencija. Visas gyvenimas yra „grįžimas prie krikšto“ ta prasme, kad žmogus laikosi dieviško išgelbėjimo pažado vien per tikėjimą į Jėzų Kristų, kuris savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu išvadavo žmoniją nuo bet kokios bausmės už nuodėmę. Žmogus gyvena vien pasitikėdamas Kristumi ir taip tapdamas Kristumi stokojančiam artimui, o ne stengdamasis numaldyti Dievą.
„Šis pakartotinis senosios krikščioniškos Evangelijos patvirtinimas katalikų Bažnyčioje sukūrė reformų sąjūdį, kuris patraukė daugybę žmonių Vokietijoje ir kitose Europos teritorijose. Sąjūdį išjudino šūkiai, pabrėžiantys krikščionybės esmę: vien tikėjimas (sola fides), vien malonė (sola gratia), vien Krist.us (solus Christus). Daugelis prisijungė todėl, kad Liuteris kritikavo popiežiaus instituciją, kuri tvirtino turinti valdžią kiekvienai sielai.“( Eric W. Gritsch, Merilendo sinodo Bažnyčios istorijos profesorius).
Liuteris atmeta dogmą apie ganytojiškąją bažnyčią. Tikėjime visi žmonės yra lygūs. Dvasininkija niekuo nesiskiria nuo pasauliečių, visi luomai prieš Dievą yra vienodi. Šios tezės pagrindu jis konstruoja valstybės koncepciją. Kaip ir Šv. Augustinas jis kalba apie dvi karalystes: Dievo valstybė ir žemiška valstybė. Šv. Augustino teigimu šios dvi karalystės turės susijungti, tačiau Liuteris atskiria dvi valstybes, kai žemiškoje karalystėje viešpatauja žiaurumas, o virš jos yra rūstusis Dievas. Jei visi laikytųsi Dievo žodžio, tai žemiškoji valdžia nebūtų reikalinga. Bet krikščionys privalo paklusti žemiškai valdžiai, stiprinti ją, kadangi žemiškos valdžios kardas yra įteiktas Dievo. Liuteris pabrėžė, jog yra Bažnyčia – visų tikinčiųjų bendruomenė, kad kiekvienas tikintysis gali kreiptis į Dievą pats. Jis akcentuoja, kad pasaulietiniuose reikalauose valdžios atstovai turi vadaovautis realiais interesais, numato galimybę kurtis pasaulietinei teisei, laisvei atskirai nuo bažnytinių normų. Valdovai valdžia turi naudotis tik kaip Dievo užkrauta našta, jie turi rūpintis nesavanaudiškais interesais. Pvaldiniai taip pat turi paklusti, bet ne pareigūnui, o tarnybai. Jokiu būdu valdžia neturi kištis į religinius reikalus. Jo mintys, kad valdovas gali būti nacionalinės bažnyčios galva, dvasininkija turi tarnauti valstybei, lėmė tai, kad pradėtas kurti valstybės kultas įgavo šventumą. Liuteris kalba apie vidinį religingumą, pačios religijos didesnį dvasingumą, pati Bažnyčia suvokiama kaip nematoma dvasinė tikinčiųjų visuomenė, kuri egzistuoja kartu su politine santvarka. Valstybė įgauna daugiau galios.
„Liuterio literatūrinis palikimas gausus ir įvairus žanriniu požiūriu. Jaunystėje jis mėgo eiliuoti lotynų kalba, rašė pamfletus, religines giesmes, politinius ir religinius atsišaukimus, pedagoginius, teologinius ir filosofinius traktatus. Be minėtų 95 tezių, svarbią reikšmę reformaciniam sąjūdžiui turėjo tokie M. Liuterio raštai: atsišaukimas “Į krikščioniškąją vokiečių tautos bajoriją dėl krikščioniškojo luomo reformos” (“An den christlichen Adel deutscher Nation von des christlichen Standes Besserung”, 1520 m.), teologiniai traktatai lotynų kalba “Apie babiloniškąją bažnyčios nelaisvę” (“De captivitate Babylonica ecclesiae praeludium”, 1520 m.) ir “Traktatas apie krikščionio laisvę” (1520 m. pirmiausia pasirodė glaustas jo variantas vokiečių kalba – “Von der Freiheit eines Christenmenschen”, o paskui tais pačiais metais platesnis variantas lotynų kalba – “Tractatus de libertate christiana”), politinis traktatas “Apie pasaulinę valdžią .” (“Von welticher Obrigkeit .”, 1523 m.), poleminis veikalas “Apie vergiškąjį apsisprendimą” (“De servo arbitrio”, 1525 m.), nukreiptas prieš Erazmo Roterdamiečio traktatą “Apie laisvą apsisprendimą”. Negalima nepaminėti ir gariojo 45-os psalmės motyvais sukurto choralo “Dievas – prieglauda mūsų, tvirtovė” (“Ein feste Burg ist unser Gott”), tapusio Reformacijos himnu, jos “Marseliete”, kaip jį pavadino F. Engelsas ir H. Heinė. Didelis M. Liuterio nuopelnas – Biblijos vertimas į vokiečių kalbą, kuriuo jis įtvirtino bendrinės vokiečių kalbos normas. Be to, M. Liuteris parengė garsiuosius protestantiškuosius Didįjį ir Mažąjį katekizmus, paliko nemažą pluoštą įvairaus turinio pamfletų, publicistinių darbų, Biblijos komentarų.“

3. REFORMATAS J.KALVINAS

„Pasaulyje nėra nė vieno žolės lapo, nė vienos spalvos, kurie nebūtų padaryti tam, kad mus džiugintų“. Šiuos žodžius užrašė žmogus, kuris kaltinamas sukūręs bedžiaugsmę krikščionybę. Jis prisimenamas kaip žmogus, mokęs apie predestinaciją – atgrasią šiuolaikiniams protams idėją. Istorikas Willas Durantas skundėsi: „Mums visada bus sunku mylėti tą, kuris aptemdė žmogaus sielą absurdiškiausia ir šventvagiškiausia Dievo samprata visoje ilgoje i.r garbioje nesąmonės istorijoje“ (Stephen Lang).

Šis teologas gimė 1509 m. Pikardijoje, Prancūzijoje. Kalvinas buvo talentingas. Iš pradžių jis ketino būti kunigu, bet tėvas įkalbėjo studijuoti teisę. Kalvinas studijavo įvairiuose universitetuose, įskaitant Paryžiaus. Apie 1533 m. Kalvinas patyrė, kaip vadino, „staigų atsivertimą“. „Dievas palenkė mano širdį klusnumui“. Tikriausiai jis buvo susidūręs su Liuterio raštais. Jis nutraukė santykius su katalikybe, paliko Prancūziją ir kaip tremtinys įsikūrė Šveicarijoje. 1536 m. Bazelyje Kalvinas išleido pirmąjį leidimą vieno didžiausių kada nors parašytų religinių veikalų: Krikščionių religijos institutus (pamokymus). Kalvinas pastoriavo Ženevoje Šv. Petro bažnyčioje beveik kasdien pamokslaudamas. Jis išleido komentarus kone kiekvienai Biblijos knygai ir parašė tuzinus apeiginių bei doktrininių pamfletų. Kalvinas norėjo, kad Ženeva, pagarsėjusi palaidais papročiais, taptų šventu miestu. Jo įtaka buvo jaučiama visur, ypač mokyklose. Jis ragino ekskomunikuoti Bažnyčios narius, kurių gyvenimas neatitiko dvasinių normų, ir kiekvienas Ženevos pilietis turėjo pasirašyti po Tikėjimo Išpažinimu. Kalvino pakeitimai palietė ne tik pamaldas, bet ir visuomenės viešajį gyvenimą. Ypatinga dėmesį Kalvinas skyrė moralinei krikščioniškojo gyvenimo pusei. Remdamasis miesto Tarybos valdžia, jis privertė miesto gyventojus gyventi pagal biblines moralės normas. Bažnytiniai teismai – konsistorijos sprendė ne tik dideles bylas, bet svarstė ir pamaldų nelankymo atvejus bei konfliktų šeimose klausimus.
Bausmės buvo ypatingai griežtos. Reikalas tas, kad krikščioniškos drausmės klausimu Kalvinas labiau orientavosi į Mozės įstatymo normas, nei į Naująjį Testamentą. Be abejo, jis nuėjo per toli, kišdamasis į asmeninius miestiečių reikalus. Nukentėję ir jo nemėgstantys praminę Kalviną “Ženevos popiežiumi”. Tačiau, nepaisant to, pažiūrėti į Ženevos gyvenimą ir pasimokyti iš Kalvino atvažiuodavo protestantai iš visos Europos.

Kalvinas sistemingai išdėstė protestantų įsitikinimus „Krikščionių tikėjimo pamokymuose“. Ši knyga, kurią jis pildė per visą gyvenimą, aprėpė visus pagrindus. Naudodamasis savo plačiu apsiskaitymu ir remdamasis kitų reformatorių darbais, Kalvinas suformulavo teologiją ir jos praktinį pritaikymą Bažnyčios gyvenime. Trys pagrindiniai Kalvino teologijos dėsniai šie: mokslas apie predestinaciją – tai Dievo iš anksto nulemta lemtis, jau nuo amžių Dievas vienus paskyrė išganymui, kitus pasmerkimui, bet galutinis buvimo tikslas yra Dievo garbinimas, jam tarnauja ir išganytieji ir pasmerktieji; Šventos Vakarienės supratimas – jis griežtai atmetė transsubstanciją kai duona virsta Kristaus kūnu, o vynas – krauju, Viešpaties Vakarienės metu esantis danguje Kristaus kūnas dvasiniu būdu yra suteikiamas tikintiesiems; ir santykis su religiniu kultu – Kalvinas pašalino Romos katalikų Bažnyčios mišias ir pamaldose pripažįsta vien pamokslą ir maldas bei giedojimą, jis pašalino iš bažnyčios vargonus, šventųjų paveikslus, kryžių su krucifiksu ir altorių. Pamaldos yra Dievo valios aktas, tarnaująs Dievui garbinti.

Kalvinistinis Dievas reikalauja ne pavienių gerų darbų, o sistemingai švento gyvenimo žemėje. Kalvinas radikaliai reformuoja Bažnyčios struktūrą: dvasininkai naikinami, seniūnai renkami iš pasauliečių, pamokslininkai skaito tik bibliją. Iškelia idėją, jog kiekviena bendruomenė turi teisę tvarkyti savo reikalus. Kalvinas labai vertino pasaulietines institucijas, bet jų paskirtis – įgyvendinti tikėjimą žemėje; Bažnyčia turi vadaovauti valstybei, o valstybės paskirtis yra palaikyti tikrąjį tikėjimą. Valstybė yra įkurta Dievo, protestuoti net prieš žiauriausią valdžią – protestuoti prieš Dievą. Priešintis gali tik Bažnyčia.

“Pasaulietinė valdžia yra profesija, kuri ne tik Dievo akivaizdoje šventa bei teisėta, bet ir labiausiai palaiminta ir visame mirtingųjų pasaulyje iš visų pati garbingiausia.” ( J. Calvin)

Po Cvinglio mirties dvasiniu Reformacijos vadovu Šveicarijoje tapo J. Kalvinas. Būt.ent jis tapo antruoju (po Liuterio) reformatoriumi. Kalvino predestinacijos mokymas ir šiandien išlieka pakankamai populiarus. Tačiau dauguma krikščionių pasaulyje nesutinka su tokiu požiūriu ir mano, kad žmogus apdovanotas teise rinktis.

4. M. LIUTERIO IR J. KALVINO IDĖJŲ PALYGINIMAS

XVI amžiuje šalia Witenbergo Reformacijos, kuriai pradžią davė M. Liuteris, ir vokiškos – Šveicarijoje, kurios dvasinis tėvas buvo Ulrichas Cvinglis, kilo trečias nepaprastų užsimojimų ir ekspansinės jėgos reformacinis judėjimas, išsivystęs J. Kalvino dėka. Witenbergo Reformacijos laikotarpio Liuterio raštai padarė didelį įspūdį Kalvinui. Jis būdamas viena generacijos karta jaunesnis už Liuterį, neabejotinai buvo Liuterio, Cvinglio dvasinėje įtakoje. Religinio gilumo Klavinas neprilygo Liuteriui, bet viršijo jį valios stiprumu. Jeigu Liuteris siekė apvalyti katalikų bažnyčią nuo viso to, kas nebibliška, maksimaliai išsaugojant per amžius susiformavusias tradicijas, tai Kalvinas radikaliau siekė bažnyčios reformacijos ir pagal biblinį pavyzdį pertvarkė visą Bažnyčios gyvenimą. Kalvinas turėjo visiškai aiškų Bažnyčios supratimą. Kaip ir Liuteris, jis išskiria regimą ir neregimą Bažnyčią.

Liuteris atskiria Bažnyčią ir valstybę, o Kalvinas sujungia ir iškelia Bažnyčią, atiduodamas jai abu „kalavijus“. Jeigu Liuteris visiškai atriboja valstybės kišimąsį į religinius reikalus, tai Kalvinas iškelia valstybę kaip Dievo įkurtą, kuri turi palaikyti tikėjimą.

Kalvinui Dievas visų pirma buvo valdovas. Vien Dievas žino, kas yra išrinktas (išganytas), o kas ne. Pabrėždamas Dievo suverenumą, mano, kad joks asmuo – karalius ar vyskupas – negali reikalauti visiškos mūsų ištikimybės.

Kalvino pasekėjų bendruomenės Šveicarijoje laikė, kad joms pavyko bažnytinis atsinaujinimas ir dėl to jos ėmė vadintis „reformuotomis“, t. y. pasiekusiomis reformacijos tikslą. Kalvinistų „reformatų“ nuomone liuteronai (evangelikai) liko nepakankamai persitvarkę, ne iki galo įvykdę bažnyčios reformas. Kai liuteronai atskirose vokiečių žemėse ar Skandinavijos šalyse gavo valdovų paramą, tai kalvinistai, platindami savo konfesines tiesas už Šveicarijos ribų, daug kur susidūrė su valdžios pasipriešinimu. Dėl to kalvinistų judėjimas rėmėsi viduriniais liaudies sluoksniais ir įgavo labiau kovingesnį pobūdį. Nuo XVI a. vidurio europiniame reformacijos judėjime iniciatyvą iš liuteronų perėmė kalvinistai. Plėsdami įtaką ir į kaimyninius kraštus, kalvinistai aktyviau ir pavojingiau už liuteronus vykdė ardomąją veiklą prieš katalikų bažnyčią. Toks kalvinistų agresyvumas paskatino Tridento susirinkimą užimti griežtesnę poziciją visų protestantų atžvilgiu.
Liuteris tvirtino, kad krikščionys tikėjime privalo vadovautis tik Biblija. Jis abejojo popiežiaus ir Bažnyčios tėvų autoritetu. Liuterio mokymą taip pat lydėjo valstiečių ir amatininkų sukilimai, kuriems vadovavo radikalieji Liuterio mokymo šalininkai. Sukilėliai reikalavo teisės patiems rinkti kunigus, panaikinti baudžiavą ir grąžinti žemę valstiečiams. Sukilėliai pradėjo pulti bajorų pilis. Sukilimas baigėsi tuo, kad buvo išžudyti tūkstančiai valstiečių. Pats M. Liuteris suprato, kad norėdamas išlikti ir išlaikyti sukurtą tikėjimą, privalo palaikyti kunigaikščių ir bajorų valdžią. Todėl ėmė teigti, kad bažnyčios kritika jis niekada nesiekė sukelti socialinių neramumų. M. Liuteris metėsi į kraštutinumą, ragindamas bajorus naikinti „maištaujančius žmones“.
J. Kalvinas tapo pavojingu liuteronų varžovu Šveicarijoje, Ženevos mieste. Jam pavyko įgyvendinti Bažnyčios organizacijos reformą, kuriai buvo būdingas glaudus Bažnyčios vadovybės ir magistrato ryšys – „Dievo valstybė“. Magistratas skirdavo savo atstovus (presbiterius), kurie kartu su kunigais vadovavo bendruomenei. Kaip ir M. Liuteris, J. Kalvinas manė, kad žmogus iš prigimties yra blogas ir gali pasitikėti tik Dievo malone. Kalvinizmas greitai plito ir įsiskverbė į tuos kraštus, kurie anksčiau buvo perėję į liuteronybę.

„Katalikas tiki išteisinimu per kunigo teikiamus. sakramentus, liuteronas – per kasdienę atgailą ir nuolatinį emocinį mistinės vienybės su Dievu išgyvenimą, tuo tarpu kalvinizmo Dievas, pasak Vėberio, iš saviškių reikalavo ne pavienių “gerų darbų”, bet šventumo, tapusio išganingų darbų sistema. Liuteronybė dėl savo malonės doktrinos neturi psichologinio stimulo sisteminti gyvenimą ir atitinkamai jį metodiškai racionalizuoti (šie vieno ar kito tikinčiojo “idealaus tipo” apibūdinimai, žinoma, sąlyginiai ir daromi tik tam, kad išryškėtų skirtumai; iš tikrųjų šie skirtumai gali būti menkai juntami). Liuteronas ieško išganymo per nuodėmių atleidimą, o kalvinistas (ir kitos Vėberio asketiniam protestantizmui priskiriamos srovės: pietistai, metodistai ir iš anabaptistų, arba perkrikštų, sąjūdžio kilusios sektos) – per praktinį “sušventinimą”. Planingą, racionalų puritono (kalvinizmo šalininkas anglikonų bažnyčioje; populiariai – asketiško protestantizmo išpažinėjas) siekį tikrai žinoti apie būsimą (anapus) palaimą ir tą žinojimą išsaugoti liuteronui atstoja poreikis jausti susitaikymo ir vienybės su Dievu džiaugsmą dabar (šiapus).“

IŠVADOS

XVI amžiaus Bažnyčia išgyveno nuosmūkį. Daugelyje Europos šalių vyko visuomeniniai judėjimai, siekiantys reformuoti katalikų Bažnyčią. Susikūrusios Europos valstybės siekė stiprinti karaliaus valdžią, apribojant katalikų Bažnyčios ir popiežiaus įtaką. Neadekvatūs katalikų Bažnyčios mokymai, jos bažnyčių ir vienuolynų turtai, prabanga, pačių dvasiškių gyvenimas, vedė į pagrįstą žmonių pasipiktinimą, ypač indulgencijų pardavinėjimu. Po Europą sukrėtusio XVI a. pirmosios pusės varginančio bado, XVI a. viduryje kilusio maro, nusinešusio daugiau kaip trečdalį Vakarų Europos gyventojų, žmogus taip dažnai susidurdamas su mirtimi stengėsi visais įmanomais būdais užsitikrinti amžiną išganymą.
XVI a. gana svarbų vaidmenį pradėjo vaidinti humanizmo idėjos. O skaudžiausias smūgis Bažnyčiai buvo „Didysis skilimas“ (1378-1417). Iškilo senųjų Bažnyčios susirinkimų (konciliumai) reikšmė. Konstanco susirinkimo metu buvo sudeginti pirmieji reformatai Janas Husas ir Jeronimas Prahiškis, bet tai nesustabdė reformacijos plitimo.
Bažnyčios mokymą radikaliai kritikuoti ėmė ir buvęs vienuolis Martynas Liuteris.Liuterio tezės parodė tai, kas svarbu krikščionių vienybei ir išlikimui. Liuteris buvo naujo požiūrio į pasaulietinę profesiją kaip pašaukimą pradininku, kad nėra labai svarbu kuo užsiimi – kiekvienas privalo darbuotis ten, kur buvo pašauktas, ir nesiekti pralobti. Liuterio išvystyta samprata, kuri pabrėžė asmens žemiškąjį užsiėmimą, tebūnie tai fermeris, amatininkas, karys, karalius, ar namų šeimininkė, buvo kaip būdas garbinti Dievą. Ši samprata mokė žmones neniekinti, nemenkinti savo darbo ar vaidmens gyvenime, bet suvokti darbą kaip Dievo “pašaukimą”. Kitas reformatas Jonas Kalvinas perėmė šią sampratą ir netgi dar labiau pabrėžė sunkaus darbo reikšmę; nepriklausomai nuo to, koks yra tavo pašaukimas, turi atlikti savo pareigas geriausiai, kaip tik sugebi, ir iš paskutiniųjų jėgų.
Liuteris akcentuoja, kad pasaulietinė valdžia yra suteikta Dievo ir ji turi turėti laisvę nuo bažnytinių normų. Iškelia tezę, kad religiniuose klausimuose valdžia turi būti autonomiška. Jo nuomone, dvasininkija turi tarnauti valstybei, o valdžia yra suteikta Dievo. Dievas ne veltui yra liepęs valdžią gerbti ir už ją melstis, tai kur kas sunkesnė profesija nei paprasto ūkininko. Liuteris teigia: “Krikščionis susaistytas dvigubo klusnumo – Dievui ir savo kunigaikščiui. Ir nuo šio dvigubo klusnumo galima atsipalaidoti tik tuomet, kai kunigaikštis įsako nusidėti Dievui. Juk šiuo atveju labiau reikia paklusti Dievui, o ne žmogui” (“Užstalės pokalbiai”). Kalvinistinės teologijos centre yra Dievo garbės koncepcija – viskas, ką žmonės daro, turi prisidėti prie Dievo garbės. Tad valstybė nėra absoliutas, nes atsakinga aukštesnei instancijai, būtent Dievui. Galingieji atsakingi Visagaliui. Kalvinizmas Dievą traktuoja kaip priskiriantį vienam vienokią, kitam kitokią lemtį.
Pro.testantizmo sėkmė reiškė bažnyčios tipo religinės organizacijos nykimą ir davė pradžią religiniam pliuralizmui, kuris taip pat susijęs ir su politiniu bei ekonominiu pliuralizmu.
Weber’is daro išvadą, kad kalvinizmas buvo būtent tai, kas paveikė kapitalizmo dvasios formavimąsį. Kalvinizmas paskatino kapitalizmą ir skubino jo vystymąsi tose visuomenėse, kuriose kalvinizmas turėjo reikšmingą įtaką. Kalvinizmas su savo predestinacijos doktrina (išankstinio Dievo lėmimo skirti vienus amžinai pražūčiai, kitus – amžinajam gyvenimui, arba palaimai), požiūriu į profesinę veiklą kaip į pašaukimą ir viso gyvenimo asketišku būdu turėjo didelę įtaką moderniosios kapitalistinės etikos formavimuisi.
Reformacija suformulavo požiūrį į pasaulietinį darbą kaip į pašaukimą, arba deramą tarnavimą Dievui, o pasipelnymą padarė etine norma, moraliu ir netgi siektinu dalyku. Iki tol jis buvo laikomas Dievui nepatinkančia arba geriausiu atveju tik toleruotina veikla. Kitaip tariant, pasipelnymą išlaisvino iš moralinių gniaužtų, tačiau gerokai pakėlė moralinių reikalavimų kartelę.

Weber‘io žodžiais tariant: „Liuteris iškrapštė vienuolius iš vienuolynų, o Kalvinas pasauliečius pavertė vienuoliais, sėkmingą profesinę veiklą padaręs būtina Dievui patinkančio ir išganymą laiduojančio gyvenimo prielaida.“

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Norkus Z. “Weberio tezės” kilmė ir recepcija // Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia. – Vilnius 1997

2. Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas. – Vilnius 1984

3. www.wikipedia.org

4. www.straipsniai.lt

5. www.tikslas.lt/inf/forumai

6. www.spauda.lt/bible/prizme/doubt.htm

7. www.baptist.lt

8. www.prizme.lt/straipsniai

9. www.katekizmas.lcn.lt/kas _yra/

10. www.mokslas.ipc.lt

11. www.liuteronai.lt/istorija_teologija/istorija/reikšmingos_baznycios_datos.htm

Leave a Comment