LIETUVOS DIPLOMATINĖS TARNYBOS FORMAVIMAS IR VEIKLA

LIETUVOS DIPLOMATINĖS TARNYBOS FORMAVIMAS IR VEIKLA

Diplomatinės veiklos sąvoka ir Lietuvos diplomatinė tarnyba
Diplomatijos terminas kilęs iš graikiško žodžio diploma, kuriuo Senovės Graikijoje buvo vadinamos lentelės su užrašais, duodamos į užsienį siunčiamiems valstybės atstovams. Šiuo metu diplomatijos sąvoka nusakoma kaip valstybės institucijų ir oficialių asmenų veikla, vykdant užsienio politiką bei ginant jos interesus užsienyje. Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 3str. teigiama kad, diplomatas yra diplomatinį rangą turintis Lietuvos Respublikos pilietis, dirbantis pagal diplomato tarnybos sutartį ar terminuotą diplomato tarnybos sutartį.
LR diplomatinė tarnyba yrra valstybės tarnybos dalis, kuri per Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucijas įgyvendina ir vykdo Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės nustatytą užsienio politiką. LR diplomatinė tarnyba yra vientisa. Ją sudaro Užsienio reikalų ministerijoje bei Užsienio reikalų ministerijai atskaitingose Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, užsienio valstybėse, Lietuvos Respublikos atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, konsulinėse įstaigose, specialiosiose misijose, Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, kitose ministerijose ar Vyriausybės įstaigose bei derybų grupėse ir derybų delegacijose dirbantys diplomatai. LR diplomatinei tarnybai vadovauja užsienio reikalų ministras pagal įstatymo bei kitų teeisės aktų nustatytą kompetenciją.

Reikalavimai asmeniui, priimamam į Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą
Asmenys, į LR diplomatinę tarnybą priimami viešo konkurso būdu. Konkurso nuostatus tvirtina užsienio reikalų ministras. Diplomatu gali tapti tik nepriekaištingo elgesio, mokantis valstybinę kalbą ir tinkamos sveikatos LR pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą ir

r mokantis ne mažiau kaip dvi užsienio kalbas bei atitinkantis užsienio reikalų ministro patvirtintoje tarnybinėje instrukcijoje nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Diplomatinėje tarnyboje negali dirbti asmenys, teisti už sunkius nusikaltimus ir nusikaltimus valstybės tarnybai.
Su asmeniu, atitinkančiu nurodytas sąlygas ir laimėjusiu konkursą, sudaroma terminuota 1 metų darbo sutartis dėl darbo Užsienio reikalų ministerijoje. Per šį 1 metų parengiamąjį laikotarpį galutinai įvertinama, ar asmuo tinka LR diplomatinei tarnybai. Parengiamojo laikotarpio trukmę užsienio reikalų ministras gali sutrumpinti iki 3 mėnesių. Likus ne mažiau kaip 1 mėnesiui iki parengiamojo laikotarpio pabaigos, užsienio reikalų ministras nusprendžia asmenį priimti ar nepriimti į diplomatinę tarnybą.
Asmuo tampa diplomatu ir pradeda darbą Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje, kai: 1) pasibaigus parengiamajam laikotarpiui, gauna pirmą diplomatinį rangą 2)pasako priesaiką 3) sudaro diplomato tarnybos sutartį.

Diplomatui draudžiama:
1) dirbti kitose įmonėse, įstaigose ir orrganizacijose, būti jų valdymo organų nariu (jeigu įstatymai nenumato kitaip), patarėju, ekspertu ar konsultantu bei gauti kitą atlyginimą, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą, atlyginimą už darbą Respublikos Prezidento, Seimo ar Vyriausybės sudaromose komisijose ir darbo grupėse bei atlyginimą už pedagoginį darbą; 2) naudoti darbo laiką ir tarnybos teikiamas galimybes ne tarnybos tikslams; 3) atstovauti kitų šalies ar užsienio valstybių įmonių, įstaigų, organizacijų interesams, jei tai nesusiję su tarnybinėmis pareigomis; 4)streikuoti.
Diplomatiniai rangai
Lietuvos Respublikoje yra šie diplomatiniai rangai: 1)Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius; 2)

)Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 3) ministras patarėjas; 4)patarėjas; 5) pirmasis sekretorius; 6) antrasis sekretorius; 7) trečiasis sekretorius; 8) atašė.
Svarbiausios diplomatinės veiklos formos: tiesioginiai valstybės arba vyriausybės vadovų susitikimai valstybių tarptautinių santykių problemoms aptarti ir spręsti, nuolatinis atstovavimas valstybės interesams užsienio valstybėse ir tarptautinėse organizacijose, derybos, pasitarimai, konferencijos, susirašinėjimas bei bendravimas šiuolaikinėmis telekomunikacijų priemonėmis. Ją vykdo valstybių bei vyriausybių vadovai ir aukščiausios valdžios institucijos, atsakingos už užsienio politikos formavimą ir jos įgyvendinimą. Tam panaudojant tiek valstybės viduje, tiek ir užsienį dirbančios atitinkamos struktūros.

Užsienio politiką formuoja ir įgyvendina įvairios institucijos. Daugelyje valstybių užsienio politiką formuoja parlamentai. Pagal LR Konstituciją pagrindinius Lietuvos užsienio politikos klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas, o ją vykdyti padeda Vyriausybė. Kaip ir daugelyje kitų šalių pagrindinė atsakomybė už užsienio politikos įgyvendinimą tenka Užsienio reikalų ministerijai.

Užsienyje veikiančios diplomatinės struktūros gali būti nuolatinės ir laikinosios. Pirmosios priklauso diplomatinio atstovavimo kitose valstybėse arba tarptautinėse organizacijose institucijos (ambasados, misijos) ir konsulinės įstaigos.
Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės
LR diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų) nuolat veikianti LR diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti užsienio politikos uždavinius ir ginti LR, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. Diplomatinė atstovybė yra ti
iesiogiai pavaldi Užsienio reikalų ministerijai. Diplomatinė atstovybė steigiama suinteresuotų valstybių dvišaliu susitarimu arba valstybės ir tarptautinės organizacijos susitarimu. LR diplomatinę atstovybę užsienio reikalų ministro teikimu, iš anksto apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, steigia arba likviduoja Vyriausybė.

Diplomatinės atstovybės būna dviejų rūšių: ambasados ir misijos. Kol diplomatinės atstovybės buvo tik vienos valstybės atstovavimo kitoje valstybėje institucijos, ambasadų ir misijų esminis skirtumas buvo tas, kad ambasadoms vadovauja ambasadoriai, o misijoms – pasiuntiniai arba reikalų patikėtiniai. Dabar misijomis dažnai vadinamos valstybių diplomatinės atstovybės tarptautinėse organizacijose.
Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės užsienio valstybėje funkcijos
Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė užsienio valstybėje, kurioje ji akredituota, vykdo šias funkcijas:
1) atstovauja Lietuvos Respublikai ir palaiko su valstybe oficialius santykius;
2) įgyvendina Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždavinius;
3) derasi su valstybės vyriausybe;
4) gina Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių, kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus;
5) gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie valstybės politinį, ekonominį gyvenimą bei įvykius;
6) skatina Lietuvos Respublikos ir šios valstybės draugiškus santykius ir dalyvauja plėtojant ekonominį, kultūrinį bei mokslinį bendradarbiavimą, taip pat Lietuvos Respublikos ir šios valstybės bendradarbiavimą dėl saugumo ir taikos užtikrinimo;
7) platina informaciją apie Lietuvos Respubliką, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas.

Lietuvos Respublikos atstovybės prie tarptautinės organizacijos funkcijos
Lietuvos Respublikos atstovybė prie tarptautinės organizacijos vykdo šias funkcijas:
1) tarptautinėje organizacijoje atstovauja Li
ietuvos Respublikos interesams bei juos gina;
2) įgyvendina Lietuvos Respublikos užsienio politikos u˛davinius;
3) palaiko ryšius tarp Lietuvos Respublikos ir tarptautinės organizacijos;
4) derasi su tarptautine organizacija;
5) gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie tarptautinės organizacijos veiklą;
6) užtikrina Lietuvos Respublikos suinteresuotų institucijų dalyvavimą tarptautinės organizacijos veikloje;
7) platina informaciją apie Lietuvos Respubliką, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas;
8) padeda įgyvendinti tarptautinės organizacijos tikslus ir uždavinius.

Konsulinių įstaigų rūšys, jų funkcijos ir personalas
Konsulinėmis įstaigomis (pagal 1963 m. Vienos konvenciją) vadinami generaliniai konsulatai, konsulatai, vicekonsulatai ir konsulinės agentūros. Visos jos vykdo analogiškas konsulines funkcijas ir skiriasi tik tuo, kokios klasės vadovas joms vadovauja – generalinis konsulas, vicekonsulas ar konsulinis agentas. Generalinis konsulas paprastai yra visų buvimo valstybėje veikiančių atstovaujamosios valstybės konsulatų vadovas. Prie konsulinių įstaigų priskiriami ne tik konsulatai, bet ir diplomatinių atstovybių konsuliniai skyriai.
Jei valstybė sutinka užmegzti diplomatinius santykius, tai laikoma sutikimu užmegzti ir konsulinius santykius. Tačiau valstybių sutarimu konsuliniai santykiai gali būti palaikomi ir nesant diplomatinių santykių. Reikia pabrėžti, kad diplomatinių santykių nutraukimas nereiškia automatiško konsulinių santykių nutraukimo.
Nuo konsulinių santykių užmezgimo iki konsulinių įstaigų įkūrimo dažnai praeina tam tikras laikas, nes būtinas valstybės, kurioje norima įkurti konsulinę įstaigą, sutikimas tiek dėl įstaigos statuso, dėl jos įsteigimo vietos bei veiklos teritorijos.
Lietuvos Respublikos generaliniai konsulatai dirba Niujorke, Varšuvoje, Hagoje, St. Peterburge, Ženevoje, konsulatai – Dubajuje, Daugpilyje, Seinuose ir Kaliningrade. Atskiras konsulinis skyrius dirba LR ambasadoje Rusijos Federacijoje. Daugumoje kitų LR ambasadų dirba tik pavieniai konsulai.
Konsulinės įstaigos veikia savo valstybės vardu. Gali veikti ir trečiosios valstybės vardu trišaliu valstybių susitarimu. Paprastai konkrečios konsulinių įstaigų funkcijos aptariamos dvišalėse konsulinėse konvencijose. 1963 m. Vienos konvencijoje dėl konsulinių santykių nurodomos tokios konsulinės funkcijos:
a) ginti savo valstybės ir jos piliečių (fizinių, juridinių asmenų) interesus priimančioje šalyje, remiantis tarptautine teise;
b) skatinti ekonominius, kultūrinius, komercinius bei mokslinius ryšius tarp abiejų šalių;
c) teisėtomis priemonėmis rinkti informaciją apie šalies komercinio, ekonominio, kultūrinio ir mokslinio gyvenimo būklę bei perspektyvas, informuoti apie tai savo vyriausybę;
d) išduoti pasus ir kitus kelionės dokumentus savo piliečiams, norintiems atvykti į šią valstybę;
e) teikti pagalbą savo šalies piliečiams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims);
f) teikti įvairias administravimo paslaugas, neprieštaraujančias priimančiosios valstybės įstatymams ir potvarkiams;
g) saugoti savo piliečių interesus paveldėjimo bylose priimančiosios valstybės teritorijoje pagal tos šalies įstatymus;
h) saugoti savo valstybės nepilnamečių ir neturinčių visiško teisnumo asmenų interesus;
i) tinkamai atstovauti savo šalies piliečius tribunoluose ar kitose bylose pagal priimančiosios šalies įstatymus;
j) perduoti juridinius ar panašius dokumentus, reikalingus priimančiosios šalies teismams pagal galiojančius tarptautinius susitarimus arba remiantis tos valstybės įstatymais;
k) kontroliuoti ir inspektuoti savo laivus, lėktuvus ir jų įgulas, teikti jiems pagalbą, tirti incidentus, iškilusius kelionėje, ir pagal savo šalies įstatymus spręsti ginčus tarp kapitono, pareigūnų ar jūrininkų;
l) vykdyti kitas konsulinėms įstaigoms patikėtas funkcijas, kurių nedraudžia priimančiosios šalies įstatymai arba jos aptartos šių valstybių susitarimuose.
Konsulinių įstaigų darbuotojai skirstomi į pareigūnus, konsulinius tarnautojus ir aptarnaujantį personalą. Konsuliniai pareigūnai gali būti dviejų kategorijų: etatiniai tarnautojai ir garbės konsulai (pastarieji gali būti tiek atstovaujamosios, tiek priimančiosios valstybės piliečiai).
Daugelyje valstybių pareigūnams suteikiami konsuliniai rangai, kurių pavadinimai dažnai sutampa su tarnybinių pareigų pavadinimais, pvz., generalinis konsulas, vicekonsulas, konsulas.
Konsuliniai tarnautojai atlieka administracinį ir techninį darbą, o aptarnaujantis personalas – ūkines ir patarnavimo funkcijas atliekantys asmenys (valytojai, vairuotojai).
Tiek savų, tiek užsienio valstybių konsulų bei konsulinių įstaigų vadovų veiklos įteisinimo tvarką nustato nacionaliniai įstatymai.
Skirdama konsulinės įstaigos vadovą, siunčiančioji valstybė parengia raštišką įgaliojimą – konsulinį patentą, nurodo kai kuriuos pareigūno duomenis, konsulinę įstaigą bei prašo pripažinti tą asmenį konsulu, leisti jam vykdyti konsulines funkcijas ir suteikti atitinkančias jo padėtį privilegijas ir imunitetus.
Konsulinės įstaigos vadovas gali pradėti eiti pareigas, tik gavus priimančiosios valstybės leidimą, vadinamą ekzekvatūra.
Pagal Vienos konvenciją dėl konsulinių santykių priimančioji valstybė bet kuriuo metu gali paskelbti konsulinį pareigūną persona non grata. Siunčiančioji šalis turi atšaukti konsulinį pareigūną, to nepadarius, priimančioji valstybė gali panaikinti ekzekvatūrą.
Net ir nutraukus konsulinius santykius, priimančioji valstybė turi gerbti konsulinės įstaigos patalpas, turtą ir archyvus.
Konsulinės privilegijos ir imunitetai
LR Diplomatinės tarnybos įstatyme numatyta, kad Konsulinės įstaigos personalo nariai bei jų šeimos nariai, akredituoti buvimo valstybėje, naudojasi privilegijomis ir imunitetais, numatytais 1963 m. Vienos konvencijoje dėl konsulinių santykių, taip pat Lietuvos Respublikos ir valstybės, kurioje yra konsulinė įstaiga, susitarimuose. Tačiau valstybės, sudarydamos dvišalius konsulinius susitarimus, kartais papildomai konkretizuoja taikomas privilegijas ir imunitetus, paprastai dar labiau išplėsdami jų skalę.
Nors dauguma konsulinių privilegijų ir imunitetų yra panašūs į diplomatines, tačiau jų tikslai nevienodi: diplomatinės privilegijos ir imunitetai suteikiami kuo geriausiam savo valstybės atstovavimui, o konsulinės privilegijos ir imunitetai – tam, kad konsulinės įstaigos savo valstybės vardu galėtų efektyviai vykdyti konsulines funkcijas.
Konsulatai turi teisę iškabinti savo vėliavas ant konsulato. Vykdant tarnybines funkcijas, atstovaujamosios valstybės vėliava (vimpelas) gali būti pritvirtinama ir ant konsulo transporto priemonės. Ant konsulato pastato pakabinama iškaba su atstovaujamosios valstybės herbu ir konsulinės įstaigos pavadinimu atstovaujamosios ir buvimo valstybės kalbomis.
Svarbiausi konsulinių įstaigų imunitetai yra patalpų, transporto priemonių ir archyvų bei dokumentų neliečiamybė, taip pat laisvė palaikyti įvairiapusius oficialius ryšius.
Priimančioji valstybė turi imtis visų reikiamų apsaugos priemonių konsulinės įstaigos apsaugai, tačiau be įstaigos vadovo patekti į patalpas negali. Išimtis gali būti taikoma tik stichinių nelaimių atveju. Kartais dvišalėse sutartyse konsulinių patalpų neliečiamybė prilyginama diplomatinių atstovybių patalpų neliečiamybei. Tada net ir, sakykim, gaisro atveju reikalingas konsulinės įstaigos ar įgalioto asmens leidimas patekti į patalpas.
Neliečiamybės imunitetas taikomas ir siunčiamoms bei gaunamoms oficialioms siuntoms, per konsulinius kurjerius, laivų kapitonus, lėktuvų vadus. Konsuliniams pareigūnams leidžiama laisvai keliauti buvimo valstybėje, išskyrus dvišalėse sutartyse nurodytas zonas, naudotis visomis oficialiomis ryšių priemonėmis.
Konsuliniai pareigūnai turi teisę laisvai susisiekti ir padėti jų konsulinėje apygardoje sudėtingose situacijose atsidūrusiems savo šalies piliečiams. Valdžios atstovai, sulaikę užsienio pilietį, privalo jį informuoti apie jo teisę susitikti su savo šalies konsuliniu pareigūnu. Prireikus konsulinis pareigūnas turi teisę aplankyti suimtąjį, pasirūpinti tinkama jo teisine apsauga.
Buvimo valstybės valdžios institucijos privalo nedelsdamos informuoti konsulinę įstaigą apie jos konsulinės apygardos teritorijoje įvykusias atstovaujamojoje valstybėje registruotų laivų ar lėktuvų avarijas, kitus incidentus, per kuriuos nukentėjo tos valstybės piliečiai.
Konsulinėms įstaigoms taikomos kai kurios finansinės privilegijos (atleidžiami nuo mokesčių už patalpas, muitų).
Privilegijos ir imunitetai konsuliniams pareigūnams įsigalioja nuo atvykimo į priimančią valstybę pradžios, arba nuo to momento, kaip pradedamos eiti pareigos.
Vykdydami konsulines pareigas pareigūnai nepavaldūs buvimo valstybės teismų bei administracinių institucijų jurisdikcijai, tačiau šis imunitetas negalioja jų asmeninėse civilinėse bylose. Bylos, kuriose atsakovas yra konsulinis pareigūnas, turi būti nedelsiant nagrinėjamos, rodant deramą pagarbą jo oficialiai padėčiai.

Leave a Comment