LENKIJOS RESPUBLIKOS PARLAMENTAS

TURINYS

ĮŽANGA..............................3
1. ŠIUOLAIKINĖS VALSTYBĖS PARLAMENTO BRUOŽAI ..............4
1.1 Parlamento struktūra ir darbo organizavimas.......................4
1.2 Parlamento veiklos sritis..............................5
2. ĮSTATYMŲ LEIDYBOS LENKIJOS RESPUBLIKOS PARLAMENTE YPATUMAI..8
2.1 Valstybės santvarkos formavimas Lenkijoje.......................8
2.2 Seimo ir Senato statusas..............................9
2.3 Parlamento rūmų vidinės autonomijos apribojimas...................10
2.4 Parlamentinė kontrolė..............................12
IŠVADOS..............................13
LITERATŪRA..............................14ĮŽANGA
Mes gyvename Europos Sąjungoje ir kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Gavus papildomų teisių: teisę laisvai judėti ir laisvai apsigyventi Sąjungos teritorijoje, teisę rinkti ir būti išrinktam rinkimuose į Europos Parlamentą, o taip pat savivaldybių rinkimuose valstybėje, kurioje gyvename, teisę į diplomatinių ir konsulinių įstaigų apsaugą trečiosiose šalyse ir t.t., aš manau, mes tuurime žinoti kitu valstybių ES nariu valdžios struktūrą bei valdymą, partijų ir kitu grupių bei atskyrų piliečių veiklą ir sąveiką valstybės viduje. Be to nuo tarptautinių santykių pobūdžio priklauso ne tik atskirų individų padėtis ir elgsena, bet ir visos visuomenės raida. Todėl mano referato tema yra svarbi ir aktuali, ypatingai kai mes kalbame apie „Valstybę-kaiminę“.
Prieš tai, kai pradėti mano darbą reiktu trumpai apibrėžti šalį, kurios parlamentą konstitucionalizmo kontekste aš nagrinėsiu:
Oficialus šalies pavadinimas: Lenkijos Respublika (LR) (Rzeczpospolita Polska (RP)).
Konstitucija: Priimta 19997 m. balandžio 2 d. (įsigaliojo 1997 m. spalio 17 d.).
Valdymo forma: Daugiapartinė respublika su dviejų rūmų parlamentu – Sejme 460 deputatų, Senate – 100 senatorių, išrenkamų visuotiniuose rinkimuose 4 metų kadencijai.
Valstybinio valdymo organai:
Įstatymų leidžiamoji valdžia: Seimas, Senatas
Vykdomoji valdžia: Respublikos Prezidentas, Ministrų Taryba
LR suskirstyta į 16 vaivadijų (wojewodztwo)
Mano re

eferato tikslas yra apžvelgti ir atskleisti Lenkijos Respublikos Parlamento struktūra ir kompetencija bei parodyti jų ypatumus. Tokių atveju šio darbo uždaviniai:
• Apžvelgti parlamento pagrindinius bruožus;
• Atskleisti parlamento struktūrą, darbo organizavimą ir kompetenciją;
• Parodyti Lenkijos Respublikos parlamento ypatumus lyginant jo struktūrą, darbo organizavimą ir veiklos sritis su kitų šalių parlamentų santvarkomis.
Tam aš naudosiu tokius pagrindinius metodus kaip įvairios mokslinės medžiagos bei Lenkijos Respublikos Konstitucijos nagrinėjimą, sisteminimą , analizė ir išdėstymą, pateikiant savo vertinimą1. ŠIUOLAIKINĖS VALSTYBĖS PARLAMENTO BRUOŽAI
Šiuolaikinėse valstybėse įstatymų leidyba užsiima parlamentas. Parlamentas (pranc. Parlamentaire < parler – kalbėti) – įstatymų leidimo ir svarbiausias tautos atstovavimo organas, įteisinantis svarbiausius politinius ir ekonominius sprendimus. Demokratinis valdymas be parlamento – neįsivaizduojamas. Būtent parlamentui tauta rinkimuose paveda spręsti svarbiausius valstybės klausimus ir suteikia teisę kalbėti jos vardu.
Parlamentarizmo gimtinė – Anglija. Čia jiis pirmiausia užsimezgė, išsivystė ir XVIII – XIX a. susiformavo galutinai. Parlamentarizmą išpopuliarino kylančios buržuazijos valstybės teisės teoretikai (Š. Montesquieu, Locke), enciklopedistai. Jį perėmė ir, kai ką pakeitę, praktikoje pritaikė kitos valstybės. XVIII – XIX a. tautą, o ne luomus atstovaujančius parlamentus turėjo JAV (1789 m.), Vokietija (1848 m.), Šveicarija (1847 m.), Olandija (1814 m.), Švedija (1866 m.), Suomija (1809 m.). Daugumoje valstybių šis atstovavimo organas šiandien turi specialų pavadinimą: JAV – Kongresą, Prancūzijoje – Nacionalinį susirinkimą, Turkijoje – Medžlisą, Lietuvoje, Lenkijoje – Seimą. Kai kuriose valstybėse (Anglijoje, Italijoje) jis vadinamas visuotinai priimtu pa
arlamento vardu.

1.1. Parlamento struktūra ir darbo organizavimas

Parlamentų struktūrą nustato valstybių konstitucijos. Parlamentai gali būti sudaryti iš vienų ar dvejų rūmų. Parlamentas suformuojamas ir ima funkcionuoti po visuotinių rinkimų. Jame susiburia įvairių politinių partijų veikėjai, atstovaujantys skirtingų socialinių grupių interesus. Todėl parlamente vyksta konkurencinė kova, kaip ir visoje visuomenėje. Laimėjusi rinkimus politinė partija arba kelių partijų koalicija tampa vyriausybine dauguma, kurios rankose atsiduria visa valdžia. Kita parlamento dalis – opozicija, jungianti vienos ar kelių mažų partijų, prieštaraujančių vyriausybės vykdomai politikai, deputatus. Opozicijai vadovauja žymiausi politikai – opozicinių partijų lyderiai. Bet kokiame parlamente opozicijos buvimas yra ne vien normalus reiškinys, bet ir būtinas. Ji visada išreiškia piliečių norus ir siekius. Bet kokia opozicija turi dvi pagrindines funkcijas. Pirma, opozicija neleidžia įsigalėti vienai partijai ir pažaboja valdžios savivalę, padeda išlaikyti konstitucinį valdžios pobūdį. Antra, jokie politiniai sprendimai nėra tobuli. Todėl parlamente opozicija nurodo valdžios klaidas ir trūkumus. Ji – priemonė valdžiai apriboti ir socialinės taikos puoselėtoja. Pirmieji pozityvios opozicijos reikšmę pripažino anglai.
Paprastai opozicija turi savo politinę programą, suformuotą “šešėlinę vyriausybę” ir būna pasiruošusi perimti valdžią bet kuriuo metu. Kartais valdančiosios ir opozicinės partijų pozicijos parlamente iš dalies sutampa. Pasiekti kompromisą padeda bendradarbiavimas ekologijos, kultūros, užsienio politikos ir kitose srityse.
Deputatai parlamente jungiasi į frakcijas (pagal politinius įsitikinimus). To

okios frakcijos įvairių šalių parlamentuose vadinamos skirtingai: Prancūzijoje ir Italijoje – parlamentinėmis grupėmis, Austrijoje – parlamentiniais klubais ir panašiai. Dažnai vienos ir tos pačios frakcijos narių pozicijos įvairiais klausimais yra prieštaringos. Todėl frakcijos vadovybė eiliniams nariams nurodo, kaip pastarieji privalo elgtis ir už ką turi balsuoti. Jeigu tokie vadovybės nurodymai nevykdomi, tai kituose parlamento rinkimuose nepaklusnieji neįtraukiami į partinius rinkiminius sąrašus. Šiuolaikinių valstybių konstitucijos parlamento deputatams suteikia įvairių privilegijų. Dažniausiai minimos dvi pagrindinės: indemnitetas ir imunitetas. Indemnitetas (lot. indemnis – nenuskriaustas) – parlamentaro teisė laisvai kalbėti ir balsuoti parlamente. Už tai deputatas negali būti traukiamas teisminėn atsakomybėn už parlamento ribų. Deputato imunitetas (lot. immunitas – laisvas nuo ko nors) arba parlamentinė neliečiamybė – bendrųjų įstatymų netaikymas šiems ypatingą padėtį valstybėje užimantiems asmenims.
Parlamentai renkasi į sesijas, kurių kasmet būna ne mažiau kaip d.vi. Sesijos trunka ir kelis mėnesius. Eilinės sesijos vadinamos paprastosiomis, o sesijos, šaukiamos nenustatytu laiku – nepaprastosiomis. Laikotarpis tarp sesijų, kada parlamentarai neposėdžiauja, vadinamas parlamentinėmis atostogomis.
Parlamento vidaus darbo tvarką reguliuoja jo statutas, o posėdžiams vadovauja pirmininkas, išrenkamas visam įgaliojimų laikotarpiui. Jis taip pat atstovauja savo šalies parlamentui santykiuose su kitų šalių aukščiausiais valdžios organais, kontroliuoja parlamento finansines išlaidas ir administracinio personalo darbą.
Ypatingas vaidmuo parlamentų veikloje tenka parlamentinėms komisijoms (komitetams), kurių nutarimai dažniausiai ir yra svarstomi parlamento plenariniuose po
osėdžiuose. Tokios komisijos būna laikinos ir nuolatinės. Laikinos komisijos sudaromos vieno ar kito konkretaus klausimo sprendimui, o paskui paleidžiamos. Tuo tarpu nuolatinės komisijos formuojamos visam parlamentinės kadencijos laikotarpiui. Jos sprendžia įvairius klausimus: užsienio politikos, finansų ir biudžeto, žemės ūkio, gamtos apsaugos, netgi kontroliuoja vyriausybės veiklą. Pavyzdžiui Lietuvos Respublikos Seimo komitetai sudaryti iš 7-11 narių, kurie rengiamuose posėdžiuose išklauso įvairaus rango valstybės tarnautojų ataskaitas, taip pat kitus asmenis, galinčius padėti detaliai išnagrinėti iškilusią problemą. Atsisakymas dalyvauti komiteto posėdžiuose traktuojamas kaip nepagarba aukščiausiajam šalies organui, už ką galima griežtai bausti.
Parlamentinės komisijos sudaromos įvairiai. Dažniausiai jų partinė sudėtis nustatoma remiantis proporcinio atstovavimo principu: daugiausia vietų komisijose gauna tos partijos, kurios turi daugumą parlamente. Kiekvienos komisijos darbui vadovauja pirmininkas, kuris įvairiose valstybėse renkamas skirtingai: Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje jį renka parlamentas, o Australijoje, Airijoje – komisijos nariai.

1.2. Parlamento veiklos sritis

Dabartinių parlamentų kompetencijai priklauso įvairios klausimų grupės: įstatymų leidimas, valstybės biudžeto tvirtinimas, vyriausybės ir kitų valdymo organų suformavimas bei jų veiklos kontrolė, užsienio politikos strategijos nustatymas. Lietuvos Respublikos Seimas, remdamasis 67 –uoju Konstitucijos straipsniu, atlieka šias pagrindines funkcijas:
• Leidžia įstatymus;
• Svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;
• Skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus;
• Steigia valstybės institucijas ir skiria bei atleidžia jų vadovus;
• Prižiūri Vyriausybės veiklą;
• Skiria savivaldybių tarybų rinkimus;
• Tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri kaip jis vykdomas.
Be abejonės, svarbiausia parlamentui veiklos sritis – įstatymų leidimas. Nors ši procedūra įvairiose valstybėse yra skirtinga, tačiau parlamenai šioje srityje turi daug bendrų bruožų: norint išleisti, pakeisti ar panaikinti įstatymą, būtina turėti taip vadinamą įstatymų leidimo iniciatyvos teisę. Paprastai ši teisė valstybėje suteikiama tik ribotam subjektų skaičiui: parlamentarams (parlamentinė iniciatyva); valstybės ar vyriausybės vadovams (vyriausybinė iniciatyva); tam tikroms rinkėjų grupėms (liaudies iniciatyva); aukščiausiems teisminiams organams.
Daugiausia įstatymų projektų parlamentui svarstyti pateikia vyriausybė. Tuo tarpu kiti įstatymų leidimo iniciatyvos teisę turintys subjektai vaidina antraeilį vaidmenį. Minėtas “liaudies iniciatyvos” institutas, nors ir yra numatytas Austrijos, Ispanijos, Italijos konstitucijose, praktiškai realizuoti jį yra sudėtinga. Naujo įstatymo projektą pateikiant įstatymų leidybos organui, reikia surinkti didelį rinkėjų parašų skaičių: Italijoje – 50 tūkst., Lietuvoje – 50 tūkst., Austrijoje – 200 tūkst., Ispanijoje – 500 tūkst. Todėl tokio pobūdžio įstatymų projektai svarstyti parlamentui pateikiami retai. Išimtis – Šveicarija, kur “liaudies iniciatyvos” institutas naudojamas dažniau, nei kitose valstybėse. Žymiai populiaresnė – vyriausybės įstatymų leidimo iniciatyvos sritis; čia įstatymų projektus parlamentui pateikia valstybės ir. vyriausybės vadovas. Visų šalių parlamentarai daugiausia laiko sugaišta būtent svarstydami vyriausybinius įstatymų projektus.
Dažniausiai parlamentuose nusistovi tokia įstatymų leidimo procedūra:
• įstatymo projekto pasiūlymas;
• įstatymo projekto svarstymas;
• įstatymo tvirtinimas ir paskelbimas.
Jeigu parlamentas susideda iš dviejų rūmų, tai įstatymas laikomas priimtu, kai, sutarus abejiems rūmams, paskelbiamas tapatus įstatymo tekstas. Kilus nesutarimams tarp abiejų parlamento rūmų, sudaroma speciali Taikomoji komisija. Priimtą įstatymą turi patvirtinti valstybės vadovas (prezidentas ar karalius). Po to jis publikuojamas oficialiame valstybės leidinyje. Lietuvoje toks leidinys – “Valstybės žinios”.

Parlamentas svarsto ir tvirtina svarbiausią valstybės finansinį dokumentą – biudžetą. Šalies biudžetą jis tvirtina, priimdamas atitinkamą įstatymą (Norvegijoje ir Suomijoje priimama ypatinga rezoliucija). Paprastai biudžeto turinį ir esmę sąlygoja visuomenės ekonominė ir politinė santvarka. Lyginant su kitais įstatymais, biudžeto įstatymas turi ypatumų.
Pirma, teisę pateikti parlamentui valstybės biudžeto projektą visose šalyse turi tik vyriausybė. Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje parlamento nariai apskritai neturi jokios finansinės iniciatyvos teisės: jiems draudžiama pateikti ne tik įstatymų projektus, bet ir pataisas, liečiančias įvairius biudžeto formavimo klausimus.
Antra, svarstant valstybės biudžeto įstatymą, dažnai nustatomos kitokios šios procedūros taisyklės. Kai kurių šalių konstitucijos numato, kad tokius įstatymus turi svarstyti žemieji parlamento rūmai, o Anglijoje ir Japonijoje aukštųjų rūmų nariai biudžeto įstatymų atžvilgiu turi tik patariamąjį balsą.
Trečia, biudžeto įstatymas visada galioja tik tam tikrą laiką – vienerius metus (dažniausiai finansiniai metai prasideda ne sausio 1 d., o balandžio arba liepos 1 d.).
Valstybės biudžeto projekto svarstymas parlamente tampa visos vyriausybės ir valdančiosios partijos veiklos kritika. Kartais tai sukelia net vyriausybinę krizę. Dažnai tokia opozicijos pozicija būna grynai demagoginė. Opozicinės partijos neatsižvelgia į tai, kokias veikimo galimybes, vykdant biudžetą, turėjo vyriausybė, ir kritikuoja kiekvieną jos žingsnį.
Valstybėse vykdoma parlamento vyriausybinės veiklos kontrolė įgyja įvairiausias formas. Pirmiausia tai deputatų žodiniai paklausimai, dažniausiai skirti premjerui ar jo kabineto nariams. Kita svarbi parlamentinių monarchijų ir respublikų parlamentinės kontrolės forma yra interpeliacija (lot. interpellatio – kalbos pertraukimas) – atstovaujamojo deputato ar jų grupės paklausimas vyriausybei ar kuriam nors ministrui tam tikru jų veiklą liečiančiu klausimu. Interpeliacija nuo deputatų žodinio paklausimo skiriasi tuo, kad ministras ir vyriausybės vadovas privalo atsakyti į parlamente jam pateiktus klausimus. Išklausę juos, deputatai priima atitinkamą rezoliuciją. Kartais tokia rezoliucija gali būti nepasitikėjimo votumo (lot. votum – noras, valia), vyriausybe arba ministru priežastis. Paprastai vyriausybės stengiasi išvengti interpeliacijų svarbiausiais socialinės – ekonominės politikos klausimais. Pateikus ją parlamento deputatams, jos mobilizuoja visas savo jėgas ir daro spaudimą savo šalininkams parlamente. Kartais vyriausybei pavyksta – parlamentarai priima palankią rezoliuciją ir ji gali dirbti toliau.
Kai kuriose Vakarų šalyse sukurtas ypatingas parlamento komisarų – ombudsmenų (šved. ombudsman – įgaliotinis) institutas. Tai valstybės pareigūnas, turintis teisę kontroliuoti vyriausybinių įstaigų, ministerijų ir kitų žinybų veiklą. Pirmą kartą ombudsmenas buvo numatytas 1809 m. Švedijos Konstitucijoje. Šį pareigūną dažniausiai renka parlamentas arba skiria vyriausybės vadovas. Kai kuriose šalyse yra keletas ombudsmenų, kurių kiekvienas kontroliuoja tam tikrą valdymo sritį. Daugelyje šalių minėti pareigūnai neturi teisės kontroliuoti policijos ir municipalinių organų. Apie savo atliktą veiklą komisarai kasmet informuo.ja parlamentą.2. ĮSTATYMŲ LEIDYBOS LENKIJOS RESPUBLIKOS PARLAMENTE YPATUMAI
Valstybinės valdžios mechanizmas turi garantuoti tinkamą valstybės funkcijų vykdymą. Svarbiausias vaidmuo čia tenka valstybinės valdžios institucijoms, kurios paprastai skirstomos į aukštesniąsias (parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė, aukščiausiasis teismas) ir žemesniąsias (ministerijos, teismai, policija, vietos savivaldybė). Pagal funkcinę paskirtį jos sudaro atskiras valstybės organų sistemas. Sklandžiai šių institucijų veiklai užtikrinti reikia nubrėžti atitinkamą jų veiklos kryptį, kiekvienam iš jų skirti tam tikrą pagrindinių funkcijų dalį, apriboti kompetenciją, nustatyti hierarchinį pavaldumą. Visos valstybinės institucijos kartu su įvairiomis organizacijomis (pramoninkų sąjungomis, partijomis, profesinėmis sąjungomis) užtikrina valstybės funkcijų vykdymą.

2.1. Valstybės santvarkos formavimas Lenkijoje

Į konstitucionalizmo istoriją Lenkija kartu su Lietuva įėjo su pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje rašytinė Konstitucija, atitinkančia šiuolaikinę konstitucijos sampratą. Tačiau 1791 metu Zecpospolitos Konstitucija, galiojo labai trumpai ir neturėjo realaus poveikio valstybės raidai. Ir šiuolaikinio Lenkijos konstitucionalizmo raidos atskaitos tašku reikėtų laikyti 1921 m. kovo 17d. Konstitucija, pirmąja nuolatinę Konstitucija po Lenkijos nacionalinio valstybingumo atkūrimo 1918. Ji rėmėsi demokratinės valstybės organizacijos ir veiklos principais :
• tautos suverenitetu,
• valdžių padalijimu
• piliečių teisių užtikrinimu.
Ši Konstitucija įtvirtino parlamentinė valdymo sistemą.
Lenkijos Respublikos 1997m Konstitucija daugeliu atžvilgių yra tipiška Vidurio ir Ritų Europos regiono posocialistinės valstybės Konstitucija- su kitų šio regiono valstybių konstitucijomis ją sieja daug bendrų bruožų tiek turinio tiek reguliavimo stiliaus požiūriu.

Lenkijos Respublikos Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtinta, kad valstybės santvarka grindžiama įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių atskyrimu ir pusiausvyra. Įstatymų leidžiamąją valdžią įgyvendina Seimas ir Senatas, vykdomąja valdžią- Lenkijos Respublikos prezidentas ir Ministrų Taryba, teisminę valdžią- teismai ir tribunolas.

Atsižvelgiant tiek į 1921 m. Lenkijos Konstitucijos tradiciją, tiek ir į po 1989m. susiklosčiusią valstybinio gyvenimo praktiką, 1997 m. Konstitucijoje buvo išlaikyta parlamentinė valdymo sistema: vykdomoji valdžia organizuota remiantis dualizmo principu (prezidentas ir Ministrų Taryba, vadovaujama Ministrų Tarybos pirmininko); vyriausybė ir atskiri ministrai politiškai atsako Seimui; Prezidentas neturi įgaliojimų, kurie leistų jam perimti vadovavimą vyriausybės veiklai. Vis dėlto tai nėra gryna parlamentinio valdymo forma, nes joje yra bent vienas prezidentinei sistemai būdingas atributas – visuotiniai prezidento rinkimai.

2.2. Seimo ir Senato statusas

Įstatymų leidžiamąją valdžią Lenkijos Respublikoje įgyvendina dviejų rūmų parlamentas, kurį sudaro Seimas (žemieji rūmai) ir Senatas (aukštieji rūmai). Seimą sudaro 460 deputatų, Senatą -100 senatorių. Rinkimai į Seimą yra visuotiniai, lygūs, tiesioginiai, proporciniai ir vyksta slaptu balsavimu. Tuo tarpu rinkimų į Senatą atveju Konstitucija nereikalauja laikytis lygybės principo, joje taip pat įtvirtinta rinkimų sistema. Seimas ir Senatas renkami ketverių metų kadencijai.

Konstitucija įtvirtina parlamento nario laisvo mandato principą, taip pat kitas tinkamo parlamentarų funkcijų įgyvendinimo garantijas:
• parlamentinį imunitetą
• parlamentaro mandato nesuderinamumą su kitomis valstybinėmis funkcijomis
• draudimą užsiimti ūkine veikla, teikiančia naudos iš Valstybės iždo ar teritorinės savivaldos turto, bei draudimą įsigyti tokį turtą.
Konstitucija suteikia Seimui „stipresniųjų“ rūmų statusą (K 95 str.) kur įstatymų leidžiamoji valdžia pavedama Seimui ir Senatui drauge, tačiau vyriausybės veiklos kontrolė yra Seimo prerogatyva. P.Sarneckio nuomonė kad Senato paskirtis- užkirsti kelią žalingam skubėjimui, įstatymų leidybos procese kelti ir nagrinėti papi.ldomus argumentus, į kuriuos neatsižvelgė Seimas, o tada pateikti juos „tikrajam įstatymų leidėjui“.

Dalyvavimas įstatymų leidybos procese yra svarbiausias Senato įgaliojimas, tačiau netgi šioje srityje jam tenka „silpnesniųjų“ rūmų vaidmuo, nes Seimas, jei jame susidaro reikiama dauguma, gali atmesti Senato pasiūlymus. Senatas taip pat dalyvauja skiriant kai kuriuos valstybės pareigūnus (Aukščiausiųjų kontrolės rūmų pirmininką, Piliečių teisių gynėją, Nacionalinės teismų tarybos, Nacionalinės radijo ir televizijos tarybos ir Pinigų politikos tarybos narius), bet nedalyvauja sudarant vyriausybę ir įgyvendinant jos kontrolės funkciją- tai išimtinė Seimo kompetencija. Tik Seimas svarsto prezidento vetuotus įstatymus, taip pat tvirtina įstatymo galią turinčius prezidento potvarkius, leidžiamus esant karo padėčiai. Be to, Senato funkcionavimas priklauso nuo Seimo likimo, nes šių institucijų kadencijos apibrėžiamos Seimo kadencijos laikotarpiu, o paleidus Seimą paleidžiamas ir Senatas. Net ir tada, kai nutariamą dėl Seimo kadencijos sutrumpinimo priima pats Seimas, Senatas formaliai nedalyvauja priimant tokį sprendimą, nors tai tiesiogiai lemia ir jo likimą. Respublikos prezidentas pagal Konstituciją paleidžia Seimą, jeigu formuojant vyriausybę Seimas nepareiškia pasitikėjimo prezidento sudaryta Ministrų Taryba ir pats nesugeba išrinkti premjero (155str. 2 d.) Prezidentas taip pat turi teisę paleisti Seimą, jeigu jis per 4 mėnesius nesugeba patvirtinti valstybės biudžeto. Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucija nesuteikia prezidentui teisės paleisti parlamentą, jeigu Seimas pareiškia nepasitikėjimą vyriausybe. Taigi paleisti Seimą įmanoma tik tuo atveju, jeigu jis nesugeba spręsti valstybinės svarbos klausimų.

Seimas ir Senatas, posėdžiaudamas kartu pirmininkaujant Seimo pirmininkui arba jį pavaduojančiam Senato pirmininkui, veikia kaip Nacionalinis susirinkimas (K 114str. 1 d.). Nors Nacionalinis susirinkimas turi tam tikrus savus įgaliojimus, lenkų teisinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad Susirinkimas- tai ne atskira konstitucinė institucija, o tik ypatinga dviejų savarankiškų institutų- Seimo ir Senato – bendros veiklos forma. Konstitucija suteikia Nacionaliniam susirinkimui tik tris įgaliojimus, visus- santykių su prezidentu srityje:
1. priimti naujai išrinkto prezidento priesaiką;
2. pripažinti Respublikos Prezidento nuolatinį nepajėgumą vykdant pareigas dėl sveikatos būklės;
3. pareikšti prezidentui kaltinimą prieš Valstybės Tribunolą.

2.3. Parlamento rūmų vidinės autonomijos apribojimas

Lenkijos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nemažai nuostatų, skirtų užtikrinti demokratinį įstatymų procesą ir tuo tikslu apribojančių parlamento rūmų vidinę autonomiją kai kuriais klausimais: Konstitucija numato įstatymų leidybos iniciatyvos subjektus, išskiria dviejų rūšių įstatymų leidybos procesus („paprastą“ ir „skubų“), nustato įstatymo projekto skaitymų skaičių, reglamentuoja pataisų teikimą, nustato formalius įstatymų ir Konstitucijos pataisų priėmimo reikalavimus, taip pat nurodo, kokie klausimai turi būti reguliuojami įstatymais.
Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Konstitucija suteikia Seimo nariams, Senatui, Respublikos prezidentui ir Ministrų Tarybai. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę taip pat turi ne mažesnė kaip 100000 piliečių, turinčių teisę rinkti Seimą, grupė. Konstitucija nustato ir kai kurių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės apribojimus, pavyzdžiui, biudžeto įstatymo, kai kurių kitų su valstybės finansais susijusių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso tik Ministrų Tarybai. Konstitucijos keitimo iniciatyvos teisę Konstitucija suteikia ne mažesnei kaip penktadalis visų Seimo deputatų grupei, Senatui ir prezidentu; taigi piliečiai Konstitucijos keitimo iniciatyvos teisės neturi.
Įstatymo svarstymas Senate yra privaloma įstatymų leidybos stadija, tačiau reikia dar kartą pabrėžti, kad Senatas nėra lygiateisis pirmųjų rūmų partneris. Abejų rūmų teisės lygios tik keičiant Konstituciją ir priim.ant įstatymą, kuriuo išreiškiamas sutikimas ratifikuoti tokią tarptautinę sutartį, kuria tarptautinei organizacijai arba tarptautinei institucijai perduodama valstybės valdžios institucijų kompetencija tam tikrais klausimais. Visais kitais atvejais Seimas gali atmesti Senato pasiūlymą.
Senatas gali priimti Seimo pateiktą įstatymą be pakeitimų, atmesti jį arba patvirtinti pataisas. Lenkijos Konstitucinis Tribunolas yra konstatavęs, kad Senatą riboja Seimo priimtame įstatyme reguliuojamų klausimų apimtis (dalykas), taigi pataisų, kurių turinys peržengia šias ribas, pateikimas laikytinas paslėpta įstatymų leidybos forma, neleistinu įstatymų leidybos iniciatyvą reglamentuojančių konstitucinių nuostatų apėjimu. Tačiau Senatas, atsižvelgdamas į jam svarstyti pateikto įstatymo reguliuojamų klausimų ribas, savo pataisomis gali siūlyti visiškai kitokius, alternatyvius sprendimus, netgi visą Seimo įstatymą pakeisti savo parengtu vientisu įstatymo tekstu.
Seimas absoliučia balsų dauguma gali atmesti tiek atskiras Senato pataisas, tiek ir jo nutarimą atmesti įstatymą. Jei reikiamos balsų daugumos Seime pritrūkstama, Senato pasiūlymas laikomas priimtu. Tai vienas iš racionalizuoto parlamentarizmo mechanizmų, suteikiančių Seimui stiprią poziciją, jei jame yra gana stabili dauguma. Nesant tokios daugumos padidėja kitų valstybės institucijų, šiuo atveju – Senato, vaidmuo.
Parlamento priimtą įstatymą pasirašo Respublikos prezidentas. Tačiau prieš pasirašydamas įstatymą prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Tribunolą prašydamas ištirti, ar jis atitinka Konstituciją. Tai prezidento prerogatyva – joks kitas subjektas negali kreiptis į Konstitucinį Tribunolą dėl prevencinės įstatymo konstitucingumo kontrolės, be to, šiai prezidento teisei įgyvendinti nereikalinga kontrasignacija.
Jeigu prezidentas nesikreipia į Konstitucinį Tribunolą, jis gali pasinaudoti veto teise, t.y. motyvuotai perduoti įstatymą Seimui pakartotinai svarstyti. Seimui pakartotinai priėmus įstatymą trijų penktadalių balsų dauguma, dalyvaujant ne mažiau kaip pusei įstatyme nustatyto deputatų skaičiaus, prezidentas privalo jį pasirašyti ir nebegali kreiptis į Konstitucinį Tribunolą dėl prevencinės įstatymo kontrolės. Taigi Prezidento veto nėra absoliutus ir gali būti Seimo įveiktas, jeigu jame bus atitinkama kvalifikuota dauguma, – tai visiškai atitinka racionalizuoto parlamentarizmo koncepciją. Be to paminėtina, kad vetuoti valstybės biudžeto įstatymo prezidentas pagal Konstituciją apskritai negali.
Apie dominuojančią Seimo padėtį valstybės institucijų sistemoje liudija ir jam pavesta steigiamoji funkcija – jis dalyvauja skiriant daugelį valstybės pareigūnų. Seimas bendradarbiauja su prezidentu sudarant vyriausybę, renka Konstitucinio Tribunolo teisėjus ir Valstybės Tribunolo narius, prezidento siūlymu skiria Lenkijos nacionalinio banko pirmininką, Senato sutikimu- Aukščiausiųjų kontrolės rūmų pirmininką ir piliečių teisių gynėją, dalyvauja sudarant kitas valstybės institucijas.

2.4. Parlamentinė kontrolė

Kaip jau minėta, parlamentinę kontrolę vykdomosios valdžios atžvilgiu pagal Lenkijos Konstituciją įgyvendina tik žemieji parlamento rūmai- Seimas. Konstitucijos 95 str. 2d. nustatyta, kad Seimas vykdo Ministrų Tarybos veiklos kontrolę remdamasis Konstitucija ir įstatymais. Konstitucija numato įvairias parlamentinės kontrolės priemonės: parlamentinių tyrimo komisijų sudarymą, interpeliacijas ir paklausimus, valstybės biudžeto vykdymo kontrole ir kt. Seimas gali pareikšti nepasitikėjimą Ministrų Taryba arba atskiru ministru. Be politinės atsakomybės, Konstitucija taip pat numato aukščiausių valstybės pareigūnų konstitucinę atsakomybę dėl kurios sprendimą priima Valstybės Tribunolas, tačiau patraukimo konstitucinė atsakomybėn procesą pradeda Seimas. Be to, per Seimui pavaldžią valstybės kontrolės institucija- Aukščiausiuosius kontrolės rūmus Seimas gali įgyvendinti viso viešosios administracijos aparato kontrolę.
Be įstatymų leidybos pareigūnų skyrimo, parlament.inės kontrolės ir politinės bei konstitucinės atsakomybės taikymo įgaliojimų Konstitucija Seimui paveda spręsti karo padėties įvedimo ir taikos sudarymo klausimus, taip pat skelti visos šalies referendumą. Ypatingas Seimo įgaliojimas yra jo teisė paleisti atstovaujamąją savivaldos instituciją, jei ji šiurkščiai pažeidžia Konstituciją arba įstatymus.
Konstitucijos skyriuje apie Seimą ir Senatą atskiras poskyris yra skirtas ir referendumo institutui. Konstitucijos 125 str. skelbia, kad ypatingą reikšmę valstybei turinčiais klausimais gali būti rengiamas visos šalies referendumas. Teisę jį skelbti Konstitucija suteikia Seimui ir Senato sutikimu – Prezidentui. Jeigu referendume dalyvauja daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių asmenų, jo rezultatas yra privalomas.IŠVADOS
Šiame darbe aš apibrėžiau šiuolaikinio parlamento budingus bruožus, jo santvarką ir veiklos sritis. Taip pat buvo parodyti Lenkijos Respublikos parlamento struktūros, darbo organizavimo ir kompetencijos ypatumai.

Apibendrinant išnagrinėta medžiagą galima teigti kad:
1. Įstatymų leidžiamąją valdžią Lenkijos Respublikoje įgyvendina dviejų rūmų parlamentas, kurį sudaro Seimas (žemieji rūmai) ir Senatas (aukštieji rūmai). Seimą sudaro 460 deputatų, Senatą -100 senatorių. Rinkimai į Seimą yra visuotiniai, lygūs, tiesioginiai, proporciniai ir vyksta slaptu balsavimu. Tuo tarpu rinkimų į Senatą atveju Konstitucija nereikalauja laikytis lygybės principo, joje taip pat įtvirtinta rinkimų sistema. Seimas ir Senatas renkami ketverių metų kadencijai.
2. Konstitucija suteikia Seimui „stipresniųjų“ rūmų statusą (K 95 str.) kur įstatymų leidžiamoji valdžia pavedama Seimui ir Senatui drauge, tačiau vyriausybės veiklos kontrolė yra Seimo prerogatyva.
3. Lenkijos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nemažai nuostatų, skirtų užtikrinti demokratinį įstatymų procesą ir tuo tikslu apribojančių parlamento rūmų vidinę autonomiją kai kuriais klausimais.
4. Įstatymo svarstymas Senate yra privaloma įstatymų leidybos stadija, tačiau reikia dar kartą pabrėžti, kad Senatas nėra lygiateisis pirmųjų rūmų partneris. Abejų rūmų teisės lygios tik keičiant Konstituciją ir priimant įstatymą, kuriuo išreiškiamas sutikimas ratifikuoti tokią tarptautinę sutartį, kuria tarptautinei organizacijai arba tarptautinei institucijai perduodama valstybės valdžios institucijų kompetencija tam tikrais klausimais. Visais kitais atvejais Seimas gali atmesti Senato pasiūlymą.
5. Parlamentinę kontrolę vykdomosios valdžios atžvilgiu pagal Lenkijos Konstituciją įgyvendina tik žemieji parlamento rūmai- Seimas.
Ir baigiant noriu pabrėžti – šis darbas tik įrodo teiginį kad demokratinis valdymas be parlamento – neįsivaizduojamas.LITERATŪRA
1. http://www.europa.eu
2. http://www.ln.mid.ru/Ns-reuro.nsf?OpenDatabase&Start=1&Count=30&Collapse=27.1
3. http://www.polandembassy.lt/apie_bendri.html
4. Šiuolaikinė konstitucija: studijos apie užsienio šalių konstitucinį reguliavimą : kolektyvinė monografija / Toma Birmontienė, Ona Buišienė, Egidijus Jarašiūnas, Gediminas Mesonis, Viktorija Staugaitytė, Milda Vainiutė, Elena Vaitiekienė, Saulė Vidrinskaitė, Juozas Žilys ; Mykolo Romerio universitetas. Vilnius : Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2005 (Vilnius : Baltijos kopija), -287-326 p. -ISBN 9955-19-006-X
5. Šiuolaikinė valstybė: vadovėlis / Kauno technologijos universitetas; [sudarė Juozas Matakas]. Kaunas: Technologija, 1999. -265-275 p. -ISBN 9986-13-712-8
6. Užsienio šalių konstitucijos : Prancūzijos Respublikos Konstitucija, Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinis Įstatymas, Didžiosios Britanijos Konstitucija (nekonsoliduota), Suomijos Respublikos Konstitucija, Estijos Respublikos Konstitucija, Latvijos Respublikos Konstitucija, Lenkijos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija, Rusijos Federacijos Konstitucija : mokomasis leidinys / Lietuvos teisės universitetas ; [sudarytojai Egidijus Jarašiūnas, Gediminas Mesonis ; vertė Dovilė Karpičiūtė, Giedrė Ulevičiūtė, Giedrė Dambrauskaitė, Dominykas Kabašinskas, Asta Galinaitytė, Evaldas Matulis, Virginija Prasmickaitė, Milda Urbonaitė, Giedrė Kontrimaitė, Inga Milašiūtė, Jurgita Kirtiklytė, Mindaugas Badaras, Gediminas Gudeliauskas, Vilius Kupčinskas, Irutė Sasnauskaitė, Saulius Jarašiūnas, Indrė Kazėnaitė, Darija Morozova], Vilnius : Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2004 (Vilnius : Baltijos kopija), -212-267p, ISBN 9955-563-70-2

Leave a Comment