Konstitucijos paskirtis

TURINYS

TURINYS 1
Įvadas 2
1. Pirmosios konstitucijos 3
2. Konstitucijų paskirtis 8
3. Konstitucionalizmas Lietuvoje 12
4 Konstitucinė priežiūra 18
IŠVADOS 22Įvadas
Šio darbo tikslas yra išsiaiškinti Konstitucijos paskirtį. Valstybės konstitucijos skiriasi pagal savo turinį, o tai priklauso nuo valdžios kilmės, politinio režimo, istorinių sąlygų ir panašiai. Mūsų šimtmečio pradžioje G. Jelinekas apibrėžė konstituciją kaip “teisinių teiginių visumą, nustatančią svarbiausius valstybės organus, jų funkcijų atlikimo tvarką, tarpusavio santykius ir kompetenciją, o taip pat principinę individo padėtį valstybinės valdžios atžvilgiu”. 1862m. F.Lasalis (Lassalle) kalboje “Apie konstitucijos esmę” pažymėjo, kad “Pagrindinis įstatymas turi būti gilesnis už visus kitus įstatymus ir tuuri kitiems įstatymams tarnauti pagrindu. Pagrindinis įstatymas, tokiu būdu, yra visų kitų įstatymų šaltinis; jis visuose įstatymuose vienu ar kitu būdu turi atsispindėti. Rašytinė konstitucija tik tada ilgaamžė ir svarbi, jei tiksliai atspindi šalies visuomeninių jėgų santykį”. Politologijos mokslas konstitucijai skiria politinių santykių reguliatoriaus vaidmenį. Konstitucijos svarbesnį vaidmenį vaidina stabiliose visuomenėse, nes konstitucinės normos aprėpia visas politinių institutų ir politinės veiklos sferas. Tokiose visuomenėse politinis gyvenimas, kaip taisyklė, teka konstituciniuose rėmuose. 1. Pirmosios konstitucijos
Pagrindiniai valstybės valdžios principai atsispindi konstitucijose – pagrindiniuose įstatymuose, kuurie yra svarbiausias valstybinės teisės šaltinis. Valstybinė teisė reguliuoja visuomenės santykius, susijusius su valstybės valdžios įgyvendinimu.
Konstitucja – vieningas pagrindinis normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių normatyvinių teisinių aktų visuma, fiksuojanti valstybės gyvenimo pagrindus. Konstitucinės teisės normos turi kitų teisės normų atžvilgiu au

ukščiausią galią, nustato piliečių teises, pareigas, laisves, valstybės tikslus,įtvirtina politikos pagrindus. Konstitucijos kaip pagrindinis valstybės įstatymas – santykinai naujas reiškinys. Tiesa, terminas “konstitucija” (lot. konstitutio – nustatymas) yra amžių istorijos produktas. Romėnų teisėje konstitucijos vardu buvo pažymimi imperatoriaus išleisti įstatymai bei įstatymų rinkiniai (Codex Constitutionum, novellae constitutiones). Įvairūs imperatoriaus nurodymai principiato ir imperijos laikais buvo skirstomi į ediktus (jų tikslas buvo ne tiek nustatyti teisines normas, kiek įgyvendinti galiojančias), mandatus (instrukcijos provincijų valdininkams tvarkos, normų, įvairių problęmų sprendimo klausimais), dekretus (betarpiški imperatoriaus kaip pirmos instancijos sprendimai arba apeliacijos į teismų priimtus sprendimus), reskriptai (imperatoriaus atsakymai magistratams arba besiginčijančioms pusėms). 1164 m. Anglijoje priimtas Klorendono konstitucinis aktas, kuriuo bandyta reglamentuoti civilines ir bažnytines jurisdikcijos ribas. Popiežius pagrasino karaliaus Henriko II atskyrimu nuo bažnyčios. Karalius, veikiamas visuomenės nuuomonės ir bažnyčios, buvo priverstas atsisakyti Klarendono nutarimų ir bažnyčios teisių reformos. Lietuvos Statutas (tiksliau trys – 1529, 1566, 1588 m.) yra XVI a. didingos epochos Lietuvos valstybės istorijoje reikšmingiausias teisės bei kultūros paminklas. Tai buvo savo epochos teisynas. Minėti teisės aktai vėliau tapo tam tikru atsparos tašku XVIII a. konstitucijoms. Jos atsirado XVIII a. pab. kaip revoliucijų, nepriklausomybės karų, kovos prieš feodalinį absoliutizmą padarinys.
Konstitucijos būna rašytinės ir nerašytinės. Jos skirstomos į lanksčias ir nelanksčias. Pirmosios gali būti keičiamos ir papildomos be ypatingų procedūrinių sunkumų. Ne
elanksčioms konstitucijoms keisti ir pildyti reikalinga išskirtinė tvarka: tautos atsiklausimas, referendumas, kvalifikuota seimo ar nepaprasto susirinkimo deputatų balsų dauguma. Nelanksčios konstitucijos gali būti socialinių sprogimų priežastimi. Pasikeitus socialiniam šalies jėgų santykiui konstitucija turi būti keičiama. Rašytinės konstitucijos susideda iš vieno (daugelyje šalių) arba kelių Suomijoje, Švedijoje) konstitucinių įstatymų, susisteminančių visas konstitucines normas. Pirmoji rašytine konstitucija – 1787 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija. Vieningos 13 nedidelių valstybių jungiančios federacines respublikos konstitucijos priėmimas – neatsitiktinis aktas: jis buvo apspręstas realių ekonominių, politinių, socialinių, ideologinių visuomenės reikmių. Konventas susirinko 1787 m Filadelfijoje pertvarkyti konfederacijos straipsnius. Šiame dokumente buvo įtvirtinti 1775-1783m. Nepriklausomybės karo iškovojimai, nustatyta buvusių anglų kolonijų Šiaures Amerikoje respublikos forma ir paskelbta konfederacinė valstijų sąjunga. Konventas priėmė absoliučiai naują dokumentą – konstituciją. 55-ių delegatų tarpe buvo įžymūs to meto valstybės veikėjai, mokslininkai, filosofai, teisininkai, jų tarpe: Džordžas Vašingtonas (Washington), Aleksandras Hamiltonas (Hamilton), Bendžeminas Franklinas (Franklin), Džeimsas Madisonas (Madison), Edmundas Randolfas (Randolf), Džeimsas Vilsonas (Wilson). JAV istorikai, tame tarpe ir šiuolaikiniai, pripažįsta, kad antrą kartą surinkti tokios sudėties kolegiją būtų neįmanoma.
Valdžios išskaidymo teorija, kurią išrutuliojo XVII-XVIII a. Europos politinės minties atstovai, buvo nukreipta prieš feodalinio absoliutizmo santvarką, kurioje visas valdymo funkcijas vyk.dė monarchas. JAV ši teorija įgavo naują skambesį, nes nustyatė valdžios koncetracijos vienose rankose ribas ir iki minimumo su
umažino galimybę radikaliems elementams užgrobti šalies valdymo svertus. Naujos konstitucinės sistemos pagrindu tapo trys pagrindiniai politiniai-teisiniai principai – valdžios išskaidymas, federalizmas ir teisinė konstitucinė priežiūra. Valdžios išskaidymo principas tarnauja trijų valstybinės valdžios šakų: įstatymo leidimo, vykdomosios ir teisminės valdžių organizacinės nepriklausomybės užtikrimmui bei atitinkamų funkcijų atskyrimui. Federaliniu lygiu šios valdžios šakos yra atstovaujamos Kongreso Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo. Santykinai savarankiškų aukščiausios valdžios organų egzistavimas užtikrina JAV valstybinės santvarkos demokratinius pradus kaip tik “stabdžių ir atsvarų” mechanizmo dėka.
JAV Konstitucija nustatė demokratinį federalizmą, tai yra griežtą Sąjungos ir federacijos subjektų – valstijų kompetencijos ribų atskyrimą. Amerikos federalizmas nuėjo ilgą ir sudėtingą vystymosi kelią, kurį lydėjo kova tarp separatizmo ir centralizmo. JAV sudaro 50 valstijų ir federalinė Kolumbijos apygarda, kurioje yra šalies sostinė Vašingtonas.
Konstitucinė priežiūra skirta dviejų kitų valdžios “šakų” priimamų įstatymų ir aktų atitikimo konstitucijai nustatymui. Aukščiausiasis teismas peržiūri priimtus įstatymus ir gali paskelbti juos nekonstituciniais. Ši teismo funkcija nenumatyta JAV Konstitucijoje ir jos pataisose,bet įgyta praktinėje veikloje.
Delaverio, Džordžijos ir Nju Džersio valstijose konstitucija buvo priimta vienbalsiai. Keturios valstijos ją ratifikavo vėliau, o šešių valstijų konventai reikalavo įtraukti Teisių bilį.
Konstitucijos I, II, III straipsniai paskirstė kompetenciją federaliniu lygiu (horizontaliai), I ir IV straipsniai tarp sąjungos ir valstijų (vertikaliai), V straipsnis nustatė keitimo tvarką, VI &#
#8211; įvairiaplanis, VII nustatė įsigaliojimo tvarką.
Pataisų priėmimo procedūra yra gana sudėtinga, todėl papildymų imamasi tik privertus politinėms aplinkybėms. Juridiškai konstitucija lieka nepakitus. Konstituciniai pakeitimai įgyvendinami kitais būdais: teismo aiškinimais, kongreso įstatymų aktais, politine praktika ir panašiai. Daugelis JAV politinės sistemos institutų nenumatyti konstitucijoje, bet jie funkcionuoja valstybinės valdžios praktikoje. JAV Konstitucijos V straipsnis skelbia: jeigu du trečdaliai Rūmų narių laikys būtinu, Kongresas gali pats priimti veikiančios Konstitucijos pataisas arba dviejų trečdalių valstijų įstatymų leidimo susirinkimų reikalavimu sušaukti Suvažiavimą. Pataisos abiem atvejais, kaip Konstitucijos dalis, įgaus jėgą ir reikšmę, jei jas ratifikuos trijų ketvirtadalių valstijų įstatymų leidimo susirinkimai arba trijų ketvirtadalių valstijų suvažiavimai, žiūrint kokią iš tų dviejų ratifikavimo tvarkų pasiūlys Kongresas. Tačiau jokia pataisa, priimta iki 1808 m., negali kaip nors liesti straipsnio 9 skyrio 1 ir 4 paragrafus, ir nė viena valstija be savo sutikimo negali prarasti lygų su kitais balsą Senate.
1789 m. Kongresas Konstituciją papildė dešimčia pataisų – Teisių biliu. Dvi pataisos – Kongreso narių skaičiaus ir senatorių bei atstovų atlyginimo padidinimo – buvo atmestos. Šis bilis paskelbė demokratines laisves: žodžio, spaudos, susirinkimų. Jis užtikrino demokratinius teisės principus.
JAV buvo pasiūlyta apie 10 tūkst. Konstitucijos pataisų, bet tik 33 perduotos ratifikavimui, o 26 priimtos. Kai kurios valstijos neratifikavo atskirų pataisų iki šių dienų: Nju-Džersio ir Pensilvanijos valstijos neratifikavo XI pataisos; Masačūsetso valstija pritarė XII pataisai tik 1961 m., nors ji priimta 1804 metais; Džordžijos, Konektikuto, Masačūsetso valstijos Teisių bilį ratifikavo jo priėmimo 150-mečiui – 1939m. kovo-balandžio mėn.
Pagrindiniai valstijų įstatymai pripažįsta federalinės konstitucijos viršenybę. Kalifornijos konstitucijos 1 straipsnio 3 skyriuje teigiama: “Kalifornijos valstija yra nedaloma Amerikos Sąjungos dalis ir Jungtinių Vals.tijų Konstitucija yra šalies aukščiausias įstatymas”. Valstijų konstitucįjos panašios į šalies konstituciją, bet didesnės apimties. JAV konstitucįją sudaro apie 10 tūkst, Alabamos – 172 tūkst., Niujorko – 80 tūkst. žodžių. Keturių valstijų konstitucijos mažesnės apimties. 19 valstijų turėjo tik po vieną konstituciją, o Masačusetso galioja nuo 1780 metų. Luizianos valstijoje nuo 1983 m. gruodžio 31 d. galioja vienuoliktas pagrindinis įstatymas, Džordžijos – dešimtasis. Šeštoje Alabamos konstitucijoje pataisos priimamos referendumu, 17-oje valstijų – rinkėjų (nuo 3 iki 20 proc.) iniciatyva, 15-oje valstijų pareigūnai atšaukiami pasirašius peticiją.
Europoje pirmosios_konstitucijosbuvo priimtos 1791 metais: gegužės 3 d Lekijos ie Lietuvos valstybėse, rugsėjo 13 d. – prancūzijoje. Gegužės 3 d. Konstitucijoje garantuojama turtingiems miestiečiams nobilitacijos (pareigų paaukštinimas) teisė, atimta iš bežemių bajorų teisė dalyvauti seimeliuose. Ši konstitucija keitė valstybės politinę struktūrą. Buvo siekiama sukurti vieningą Lenkiją su centralizuota valdžia pagal prancūzų švietėjo Š.L.Monteskje (de la Brede et de Montesquiem) siūlomą principą, valdžią padalijant tarp įstatymų leidimo, vykdomųjų ir teismo organų. Lietuva kaip Lenkijos sudėtinė dalis konstitucijose neminima. Vyriausioji valdžia buvo atiduota Seimui, panaikinta liberum veto teisė, sumažinta Senato reikšmė, įvedami miesto atstovai į Seimą. Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir ministrų kabinetui. Karaliaus vardu turėjo būti skelbiami teismo sprendimai. Pagrindiniai Ketverių metų seimo įstatymai rėmėsi Liublino unijos aktu. Bendrose visai valstybei komisijose paliktas Lietuvaijos atstovų ekvivalentas. Konstitucijos kūrėjus veikė Didžiosios prancūzų revoliucijos bei švietimo epochos idėjos. 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybė trečią kartą buvo padalinta tarp Austrijos, Rusijos, Prūsijos ir galutinai likviduota. Taigi gegužės 3d. Konstitucija liko neįgyvendinta.
Prancūzijos Nacionalinio steigiamojo susirinkimo 1789m. Rugpjūčio 26 d. priimta “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija” – būsimosios konstitucijos įvadas. Septyniolika deklaracijos straipsnių plačiai atspindėjo švietimo epochos propaguotos prigimtinės žmonių teisės. Beje, tik 1946 m. Ketvirtosios respublikos konstitucija legalizavo šį aktą. Preambulėje nurodoma jog prancūzų tauta “iškilmingai patvirtina žmogaus ir piliečio teises, nušviestas 1789 m. teisių Deklaracijoje”. Tarp kitko, Deklaracija minima 1963 m. Senegalo ir 1962 m. Čado respublikų konstitucijose.
1791m. rusėjo 13 d. Steigiamasis susirinkimas baigė rengti konstituciją kuri įvedė konstitucinę monarchiją. Įstatymų leidimo valdžia buvo atiduota ministrams. Katalikų bažnyčia privalėjo tarnauti valstybei įvedus “civilinę dvasininkijos padėtį”, t.y. kunigai ir vyskupai buvo piliečių renkami ir gaudavo atlyginimą iš valstybės bei turėjo prisiekti būti ištikimais konstititucijai. Susirinkimui įvedus cenzinę ir dviejų pakopų rinkimų sistemą, deputatus rinko iš viso 50 tūkst. rinkėjų. Konstitucija negaliojo Prancūzijos kolonijose ir jose nebuvo panaikinta vergovė.
XVIII a. pabaigos pirmosios rašytinės konstitucijos palyginus demokratiškos, o daugelis konstitucijų teiginių progresyvūs ir net dabar išlaiko demokratinę formą.
Nerašytinės konstitucijos (Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija) susideda iš daugelio įstatymų, konstitucinių papročių ir precedentų. Kai kurie politologai mano, kad rašytinės konstitucijos per pastaruosius du šimtus metų buvo priimamos tam tikrais istorinių lūžių momentais, o Didžiojoje Britanijoje nuo 1688 m. esminių sukrėtimų neįvyko. 1679m. Habeas Corpus Act ir 1689m. Teisių bilis – konstitucijos užuomazgos. Teisių bilyje aiškiai nustatytos konstitucinės parlamento valdžios garantijos: apribota karaliaus kompetencija įstatymų leidyboje, finansų, teismo ir karinėje srityse, patvirtintas protestantizmo viešpatavimas, nustatytos parlamentinės laisvės, tai yra reguliarus parlamento šaukimas, rinkimų, deputatų diskusijų laisvė. Te.isių bilis juridiškai įtvirtino įvykusį valstybės perversmą (Jokūbo II nuvertimą ir Vilhelmo III karaliavimo pradžią). Perversmas galutinai likvidavo absoliutizmą ir politikoje įtvirtino XVII a. vidurio revoliudjos pasiekimus. Po Teisių bilio buvo priimta eilė konstitucinių aktų. 1701m. priimtas “Santvarkos aktas” – Sosto paveldėjimo įstatymas – garantavo sosto paveldėjimą protestantų atstovui. Didžiojoje Bntanijoje (1707m. Anglijos-Škotijos unija) formavosi aiški atskirų grandžių valstybės valdymo sistema. VIII a. Hanoverių dinastijos karaliai palaipsniui vykdomąją valdžią perleido vyriausybei, kuri išsiskyrė iš slaptosios tarybos prie karaliaus ir virto parlamentui atskaitingu organu. Šalyje formavosi politinės praktikos tradicija ir precedentai, kurie tapo parlamentinės sistemos atributais. Partijos lyderis vadovavo ministrų kabinetui, t.y. įsitvirtino premjeriškumo principas. Kabinetas atsistatydindavo, kai partija bendruomenių rūmuose netenkdavo daugumos. Socialiniai pokyčiai reikalavo konstitucijos papildymų ir pakeitimų. Papildymai buvo atliekami be aiškaus sisteminimo: fiksuojamos politinio gyvenimo realijos arba adaptavosi nauji papročiai, kurių dalis gavo konstitucinių susitarimų ar konvencijų statusą. Anglijos Konstitucijos originalumas glūdi tame, jog valstybės organų kompetencija nustatyta ne tik statutuose, bet labai dažnai ir konstituciniuose susitarimuose. Joje nėra valstybės konvencijos (lot. conventio – susitarimas, sutartis), bet yra konkretus Karūnos egzistavimo faktas. Nėra apibrėžtos ir teisinės Karūnos veiklos ribos, bet ji negali veikti “neteisingai”. Teoriškai monarchas yra vykdomosios, teisminės valdžios, bažnyčios galva, ginkluotųjų pajėgų vadas, sudėtinė įstatymų leidimo dalis, bet faktiškai tuos įgaliojimus turi vyriausybė. Europoje yra 11 monarchų (Danija, Ispanija, Olandija, Norvegija, Švedija ir kt.) bei 5 pretendentai į Albanijos, Bulgarijos, Rumunijos, Rusijos, Serbijos sostus. Minėti konstituciniai susitarimai atsiranda verčiant tarptautinės kovos aplinkybėms. Tam tikrą vaidmenį vaidina ir egzistuojančios praktikos lėta evoliucija. Niekas negali pakeisti konstitucinio papročio, nes nėra specialaus kontroliuojančio organo. Parlamentas – suvereniteto saugotojas – gali bet kada pasiūlyti naųją, panaikindamas seną taisyklę. Nėra tikslios konstitucinių susitarimų apskaitos, bet manoma, kad parlamento aktų konstituciniais klausimais yra apie 4 tūkstančiai. Kai kurie parlamento aktai yra grynai konstituciniai (1911 m. ir 1949 m. Parlamento aktai, 1949, 1969, 1974 metų rinkimų teisės įstatymai, 1975, 1985 metų savivaldos aktai). Didžiosios Britanijos Konstitucijos ypatybės – lankstumas, konstitucinės priežiūros ordanų nebuvimas. Mokslininkų juristų apibendrinantys darbai, konstitucijos rašytinių ir nerašytinių normų analizė pripažinta konstitucinės teisės šaltiniais. Didžiojoje Britanijoje nepriimtas specialus žmogaus Teisių bilis.
Didžiosios Britanijos Konstitucija laikoma nerašytine ne tik dėl to, jog ji nebuvo susisteminta viename akte. Konstitucija susideda iš dviejų dalių – rašytinės ir nerašytinės. Rašytinę dalį sudaro parlamento konstitucinio pobūdžio aktai. Konstituciniai teismo precedentai formaliai yra rašytiniai, bet doktrina juos priskiria nerašytinės teisės daliai. Rašytiniais aktais laikomi tik tie, kuriuos formaliai priima parlamentas, ir nesvarbu, fiksuoti jie popieriuje ar ne. Nerašytiniais lieka tie įstatymai, kurių nepriiminėja parlamentas.
Nerašytinei konstitucijai priskiriami niekur juridiškai nefiksuoti konstituciniai susitarimai, reguliuojantys svarbiausius valstybinio gyvenimo klausimus. Paprotinės teisės sistema reguliuoja ministrų skyrimą, kolektyvinę kabineto atsakomybę, parlamento paleidimą, tarptautinių sutarčių sudarymą karo paskelbimą. Pariamento suverenitetas – taip pat paprotinės teisės principas. Taigi Didžiojoje Britanijoje paprotinė teisė iš esmės yra konstitucinės teisės pagrindas
Rašytinės nekodifikuotos konstitucijos neturi straipsnių išdėstymo logikos. Švedi.jos rašytinė nekodifikuota konstitucija susideda iš trijų aktų: 1974m. Valdymo formos, 1810m. Sosto paveldėjimo ir 1974m. Spaudos laisvės aktų. Konstitucinis yra ir 1974m. Rigstago aktas. Tačiau Šiuose įstatymuos neatsispindi rinkimų, vietinės savivaldos klausimai.2. Konstitucijų paskirtis
Valstybės konstitucijos skiriasi pagal savo turinį, o tai priklauso nuo valdžios kilmės, politinio režimo, istorinių sąlygų ir panašiai. Mūsų šimtmečio pradžioje G. Jelinekas apibrėžė konstituciją kaip “teisinių teiginių visumą, nustatančią svarbiausius valstybės organus, jų funkcijų atlikimo tvarką, tarpusavio santykius ir kompetenciją, o taip pat principinę individo padėtį valstybinės valdžios atžvilgiu”. 1862m. F.Lasalis (Lassalle) kalboje “Apie konstitucijos esmę” pažymėjo, kad “Pagrindinis įstatymas turi būti gilesnis už visus kitus įstatymus ir turi kitiems įstatymams tarnauti pagrindu. Pagrindinis įstatymas, tokiu būdu, yra visų kitų įstatymų šaltinis; jis visuose įstatymuose vienu ar kitu būdu turi atsispindėti. Rašytinė konstitucija tik tada ilgaamžė ir svarbi, jei tiksliai atspindi šalies visuomeninių jėgų santykį”.Politologijos mokslas konstitucijai skiria politinių santykių reguliatoriaus vaidmenį. Konstitucijos svarbesnį vaidmenį vaidina stabiliose visuomenėse, nes konstitucinės normos aprėpia visas politinių institutų ir politinės veiklos sferas. Tokiose visuomenėse politinis gyvenimas, kaip taisyklė, teka konstituciniuose rėmuose. Lanksčios konstitucijos leidžia greičiau prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų. Šveicarijos konstitucija nuo 1874 m. pildyta ir taisyta daugiau kaip 70 kartų, o Prancūzijoje priimta 16 naujų konstitucijų. Konstitucijos stabilumo negalime laikyti konservatyvizmu, nes valstybių konstitucinėje praktikoje nėra objektyvių kriterijų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad viena konstitucija yra konservatyvi, o kita – nekonservatyvi.
Politologas A.Vilpašauskas leidinyje “Visuomenės politinė sistema” nurodo pagrindinius politinius-teisinius konstitucijų principus:
 Konstitucijos garantuoja pusiausvyrą tarp įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios galių nevalia sutelkti vienoje iš jų. Teisminės valdžios funkcija taip pat nusistovėjo: sekti įstatymų konstitucingumą, užtikrinti piliečių asmens teises.
 Konstitucijos užtikrina laisvus rinkimus. Rinkimų paskirtis – leisti piliečiams pasirinkti priimtinaš filosofines ir politines pažiūras, kurias atstovauja politinės partijos. Tokiu būdu pasireiškia tautos valia.
 Konstitucijoje turi būti tam tikra žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, bilis ar įstatymo skyrius. Tokia deklaracija įtvirtina ne tik klasikines (politinės ir dorovinės autonomijos) laisves, bet ir ekonomines bei visuomenines teises.
 Konstitucija privalo užtikrinti nepriklausomą teisminę valdžią. Teisinejė valstybėje įstatymui turi paklusti visi, nepriklausomai nuo padėties visuomenėje ir valstybėje, neišskiriant vyriausybinių ir konstitucinių organų.
 Konstitucija privalo užtikrinti minties ir dvasios laisvę, pliuralizmą ir masinių informacijos priemonių nepriklausomybę.
 Pagrindinės politinių subjektų teisės esant reikalui turi būti ginamos tarptautiniais susitarimais. Valstybė, juos ratifikavusi, įsipareigoja ginti žmogaus, organizacijų, tautų teises ne tik jos jurisdikcijoje esančioje teritorijoje, bet ir už jos ribų.
 Konstitucijose atsiranda straipsniai, leidžiantys nacionalizuoti “pilnai ir teisingai kompensuojant” privatinę nuosavybę.
 Tarptautinių santykių vystymasis paaštrino tarptautinės ir valstybinės teisių santykius, o ekonominė ir politinė integracija privertė papildyti konstitucijas straipsniais, leidžiančiais apriboti valstybės suverenitetą tarpvalstybinių susivienijimų naudai. Aiškiai tai išreikšta VFR Pagrindinio įstatymo 25 straipsnyje: “Bendrosios tarptautinės teisės normos yra sudėtinė Federacijos teisių dalis. Jos turi pranašumą prieš įstatymus ir betarpiškai lemia federacinės teritorijos gyventojų teises ir pareigas”. 1953 m. Olandijos konstitucijos pakeitimuose nurodoma, jog valstybė gali sudaryti sutartis, kuriose galimi nukrypimai nuo jos normų.
 Aplinkos apsauga, kultūrinio ir tautinio palikimo išsaugojimas, urbanizacija – tai problemos, radusios atgarsį konstitucijose.
“Visuotinės gerovės valstybės” koncepcijos išraiškos for.ma konstitucijose yra nuoroda, jog jas parengė pačios tautos. “MES, Jungtinių Valstijų TAUTA. (1787m. JAV Konstitucijos preambulė); “Mes, Indijos tauta.” (1950m. Indijos Konstitucijos preambulė); “Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių.” ( 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė). 1874m. Šveicarijos Konstitucijos preambulėje sakoma: “Šveicarijos Konfederacija, norėdama stiprinti savo narių sąjungą ir vienybę, priėmė šią Federalinę konstituciją.”
Kai kurių konstitucijų preambulėse yra nuoroda į dievišką konstitucijos prigimtį: “Vardan Šventos vienerybės, nedalomos Trejybės. “ (1952m. Graikijos Konstitucijos preambulė); “Suvokdama savo atsakomybę prieš Dievą.” (1949m. VFR Pagrindinio įstatymo preambulė). 1956m. Pakistano Konstitucijos preambulė skelbia: “Vardan gailestingo ir maloningo Dievo, kadangi aukščiausia visatos valdžia priklauso vienam visagaliui Alachui.”. Konstitucijų funkcijos yra ideologinės, politinės, ekonominės, teisinės, organizacinės.
Kodifikuotos konstitucijos yra daugiau standartinės, turinčios preambulę, teiginius apie piliečių teises ir laisves, valstybės organų sistemą ir valdymą. Preambulėse nurodomas konstitucijų tikslas, atsižvelgiama į istorines priėmimo sąlygas, kai kada – piliečių teises ir laisves. Ši akto dalis yra svarbiausia politiniu ir ideologiniu atžvilgiu, todėl dažnai įkomponuojami programiniai teiginiai. Valstybės organų sukūrimo ir tarpusavio santykiai, ,jų struktūra ir galiojimai dėstomi atsižvelgiant į valdžios išskaidymo principą. Pirmiausiai pateikiami prioritetinių valdžios organų struktūra ir įgaliojimai. Konstitucijos pabaiga skirta likusiems galioti ar panaikintiems ankstesnio |režimo aktams, naųjų organų steigimo terminams, papildymams, aiškinimams ir pan. Pabaigos teiginių svarba palaipsniui didėja. Iki Pirmojo pasaulinio karo priimtose konstitucijose baigiamųjų nuostatų beveik nebuvo arba jie buvo trumpi. Po Antrojo pasaulinio karo baigiamiesiems nuostatams dažnai skiriami 10 ir daugiau straipsnių (1949 m. VFR Pagrindiniame įstatyme – 32, 1978 m. Ispanijos Konstitucijoje -15 straipsnių). 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos konstitucijos baigiamuosius nuostatus sudaro 5 straipsniai, be to 1991 m. vasario ll d. LR Konstitucinis aktas “Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”, Konstitucijos įsigaliojimo tvarką reglamentuojantis 1992 m. lapkričio 6 d. LR įstatymas “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos”.
Konstitucijos sąlyginai gali būti skirstomos į demokratines ir autoritarines, respublikines ir monarchmes, federacinių ir unitarinių valstybių pagrindinius įstatymus. Konstitucijos skiriasi pagal pnėmimo tvarką: dovanotos ir patvirtiritos referendumo ar atstovaujamo organo. Dovanotos konstitucijos dažniausiai sutinkamos pereinant nuo absoliutinės prie konstitucinės monarchijos. Tokios konstitucijos galioja Jordanijoje, Nepale. Gali būti ir metropolijos “dovanotos” konstitucijos buvusiai kolonijai kaip nuolaida nacionaliniam judėjimui, bet jos nėra ilgalaikės. Įstatymų leidimo organai konstitucijas (jeigu jų priėmimas nenumatytas konstitucinei asamablėjai, konventui, steigiamajam susirinkimui, referendumui), kaip taisyklė, tvirtina kvalifikuota balsų dauguma. Pakeitimai ir papildymai galimi pritarus kvalifikuotai parlamento daugumai (paprastai 2/3), kai kur reikalingas dvigubas balsavimas (pataisos priėmimas po tam tikro laiko – Italija) arba naujos sudėties parlamento pritarimas (Norvegija, Švedija, Suomija). Pataisos priimamos ir referendumu. Konstitucijos gali būti skirstomos į laikinas ir pastovias. Pastovios konstitucijos galiojimo laikas nenustatytas. 1917 m. “amžmbsios” Meksikos Konstitucijos 136 straipsnis skelbia, kad ji turi galią net jei jos veikimą pažeidžia sukilimas. Laikinoji konstitucija riboja savo galiojimą tam tikru laikotapiu arba iki tam tikro nustatyto valstybės gyvenimo įvykio. Valstybės perversmų metu sustabdomas konstitucijos veikimas ir vėliau dažnai ji pakeičiama.
Valstybių .konstitucijos skirtingos, bet jų reikšmė tam tikra prasme nuolat didėja. Ir autoritariniai režimai stengiasi legalizuotis konstitucijų pagalba. “Juodieji pulkininkai” 1969 m. Graikijoje referendumu įtvirtino savo konstituciją, o 1980 m. Čilės režimas tokiu pat būdu priėmė pagrindinį įstatymą.
1989 m. tapo posūkio tašku Rytų ir Centrinės Europos šalių istorijoje. Autoritariniuose ir totalitariniuose režimuose vyravo artimi feodaliniams, kai kur net vergoviniams, santykiai. Šie režimai greitai išnaudojo pramonės vystymosi pozityvias galimybes ir atvedė visomenę į aklavietę. Socialistiniai režimai Rytų ir Vidurio Europoje žlugo. 1989 – 1990 metais Lenkijoje ir Vengrijoje opozicinės jėgos laimėjo po ilgos kovos; VDR, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje-po liaudiesišėjimo į gatves;Rumunijos diktatorius V.Čiaušesku ryžosi pralieti kraują, bet ginkuoto sukilimo buvo sunaikintas; Jugoslavijoje tautiniai prieštaravimai situaciją padarė mažai kontroliuojama ir reikėjo įsikišti taikos palaikymo pajėgoms. Valstybės ekonomikos srityje perėjo prie rinkos santykių; politikos srityje – garantuotų žmogaus laisvių ir teisių, daugiapartiškumo, laisvų rinkimų, teisinės valstybės idėjų realizavimo; dvasinėje ir kultūrinėje srityje – laisvos idėjų konkurencijos, atsisakė ideologijos, kultūrinės vertybės tapo prieinamos visiems gyventojams. Rytų ir Centnnės Europos šalyse vykę politiniai procesai atsispindėjo ir konstitucijose. “Realaus socializmo” konstitucijos įtvirtino valdžios organų viršenybę ir taip formavo klaidingą tikrovės suvokimą, užtikrino ekonominį valstybės ir politinį partijos monopolį. Konstitucinės reformos vėlavo greitai keičiantis politinei situacijai, todėl tapo visuomenės pertvarkos ir rezultatu, ir stimulu. Konstitucinė Rytų ir Centrinės Europos šalių raida turi daug bendrų, bet ir daug specifiškų bruožų. Vienodumą lemia demokratinio valdymo uždavinys, specifiką – konkrečių šalių starto pozicijų, politinių jėgų išsidėstymo netolygumas. 1985 m. balandžio mėn. Tarybų Sąjungoje paskelbta pertvarkos politika įtakojo demokratizacijos raidą buvusios “socializmo stovyklos” šalyse. 1991m. pabaigoje TSRS kaip tarptautinės teisės subjekas ir geopolitinė realybė išnyko. Rusijos Federacija perėmė Sąjungos įsipareigojimus ir teises.
Poautoritarinių valstybių konstitucijose žmogaus ir piliečio teisės atitinka tarptautinius standartus, sustiprintos teisinės jų garantijos. Prioritetas teikiamas asmeninėms piliečių, po to politinėms, socialinėms, ekonominėms, kultūrinėms laisvėms ir teisėms. Politikoje įsigaliojo pliuralizmas. Masiniai visuomeniniai judėjimai užleido vietą politinėms partijoms, tapo atsikūrusių ar naujai susikūrusių politimų partijų socialine baze. Valstybės kūrimo pagrindu tapo valdžios išskaidymo principas. Rytų ir Vidurio Europoje vyraujančios valstybių formos – parlamentinė, mišri ar prezidentinė respublika. Valstybės vadovai, siekdami konsenso, dažnai išklauso ir pritaria pozityviems opozicijos siūlymams. Konstituciškai įtvirtintas kai kurių valstybės (teisėsaugos, armijos) struktūrų depolitizavimas ir departizavimas. Sukurti konstitucinės priežiūros institutai užtikrina įstatymų leidžiamosios bei vykdomosios valdžios įstatymų ir nutarimų atitikimą pagrindiniams įstatymams. Daugiatautėse poautorinėse valstybėse federacijos idėja nepasiteisino: ypač ten, kur teritorinė sandara rėmėsi etniniu-tautiniu principu. Jaunos demokratijos turi ir kitų problemų: likę valdžioje komunistai sunkiai atsisako autoritarinių įpročių, o paėmę valdžią opozicinės jėgos bando apriboti buvusių ar esamų komunistų laisves ir teises (dekomunizavimas). Aišku, kad Mao Dzedungo veiklos principo “Norint ištaisyti, .reikia perlenkti, neperlenksi – neištaisysi” laikymasis yra žalingas. Administracinė komandinė sistema kol kas išlieka nepakitusi Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje. Kuba, Vietnamas, Kinija stengiasi reformuoti ekonominę sistemą. Bręstančias permainas jos bus priverstos ateityje įtvirtinti konstitucijose..3. Konstitucionalizmas Lietuvoje
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui atsirado galimybė atkurti Lietuvos valstybę. Šiuo požiūriu reikšmingas 1918 m. vasario 16 d. Aktas.
1918 m. lapkričio 2 d. valstybės Taryba priėmė Lietuvos valstybės konstitucijos pamatinius dėsnius, susidedančius iš 6 skyrių: bendrosios dalies, Valstybės Tarybos, valstybės Tarybos prezidiumo kompetencijos, Ministrų kabineto, paprotinių piliečių teisių, steigiamojo Seimo. Vykdomoji valdžia buvo pavesta Valstybės Tarybos prezidiumui ir Ministrų kabinetui. Valstybės Tarybos prezidiumas – kolegialus valstybės vadovas. Visi valstybės piliečiai pripažįstami lygūs prieš įstatymus. Steigiamasis seimas renkamas visuotinai, lygiai, tiesiogiai, slaptai balsuojant.
1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba priėmė Lietuvos valstybės Laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius. Vyriausybė dirbo labia intensyviai: organizavo kariuomenę, vedė karą su bolševikais, tvarkė valdžios aparatą. Tačiau paaštrėjo ministro pirmininko santykiai su krikščionimis demokratais ir Valstybės Taryba. Jis sutiko sudaryti naują kabinetą su ta sąlyga, jeigu Valstybės taryba pakeis konstituciją. Siekiant koncentruoti valdžią, buvo įsteigta prezidento institucija. Valstybės Taryba Lietuvos prezidentu išrinko A.Smetoną. Prezidentas perėmė Valstybės Tarybos prezidiumo vykdomosios valdžios funkcijas. Valstybės Tarybai palikta teisė rinkti prezidentą, priimti įstatymus, keisti konstituciją ir kontroliuoti vykdomąją valdžią. Konstitucijoje įdėtas naujas skyrius – valstybės kontrolė.
1919 m. lapkričio 20 d. Valstybės taryba priėmė Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą. Pirmuosiuose laisvuose, visuotiniuose, tiesioginiuose rinkimuose slaptai balsuojant 7-iose apygardose išrinkti 112 deputatų. Absoliučią daugumą deputatų (58) sudarė krikščionių bloko atstovai. Advokatas R.Skipitis apie krikščionių demokratų pergalę rasė: “Steigiamojo seimo rinkimams atėjus, jokia kita partija negalėjo būti tokia populiari, kokia buvo krikščiomų demokratų partija, nes ji buvo atsirėmusi į katalikų dvasininkiją. Maža to,krikščionių demokratų partijos priešaky buvo atsistoję praktiški, realūs žmonės, kurie suprato laiko dvasią ir daugelio žmoniųi mąstymą.”
1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis seimas priėmė laikiną Lietuvos valstybės konstituciją. Lietuvos valstybė paskelbta demokratine respublika, o Steigiamasis seimas tapo suverenios Lietuvos galios reiškėju, leidžiančiu įstatymus, ratifikuojančiu sutartis, tvirtinančiu valstybės biudžetą. Vykdomoji valdžia pavesta Respublikos prezidentui ir Ministrų kabinetui. Konstitucijoje atsispindėjo piliečių laisvės ir teisės bei Seimo nario asmens neliečiamumas. Sankciją seimo narį suimti, iškrėsti jo butą, peržiūrėti korespondenciją galėjo duoti tik Steigiamasis seimas.
Vienas pagrindinių Steigiamojo seimo darbų – nuolatinės konstitucijos parengimas. Seimo nariai šiam darbui neturėjo teorinio ir praktinio patyrimo, todėl ieškota pavyzdžių kitų valstybių konstitucijose. Konstitucijos projektui parengti sudaryta advokato A.Tumėno vadovaujama penkių seimo narių komisija. J.Švoba istorinėje apybraižoje “Seiminė ir prezidentinė Lietuva” rašo: “Visos partijos siekė kuo demokratiškiausios konstitucijos, kuo daugiau žmonėms laisvės ir teisių, bet dažnai pamiršdamos realias vidines ir užsienines sąlygas, savų kaimyninių kraštų užmačias ir pačios valstybės išlaikymo galimybes. Aštrios diskusijos vyko dėl prezidento institucijos, švietimo, bažnyčios vaidmens, tautinių mažumų teisių. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis seimas priėmė konstituciją krikščionių demokratų bloko balsais (59 balsavo už). Nuolatinė valstybės konstitucija baigė konstitucinio provizoriumo (laikinumo) laikotarpį. Šioje konstitucijoje faktinė valdžia buvo sutelkta tautos populi-valią reprezentuojančiame Seime, vykdomosios valdžios funkcijas griežtai pajungus parlamentinei kontrolei. Tokios parlamentinės demokratrjos formulės varianto šaltiniu buvo “seimokratinis kontinentinis (prancūziškasis) parlamentarizmas”. Turimas omenyje Didžiosios prancūzų revol.iucijos metais sukurtas Konventas, sutelkęs aukščiausią kolektyvinę įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios funkcijas. Tokį Seimo vaidmens akcentavimą ir valdžios organų kūrimą M.Rėmeris dar vadina racionalizmu. Pagnndinis šios sistemos bruožas – parlamento hegemonija ir vyriausybės subordinacija parlamentui. Tačiau Lietuvos Konstitucija mažiau racionalesnė už Estijos ir Lenkijos pagrindinius įstatymus: išliko prezidento institucija bei tam tikra Ministrų kabineto kompetencija. 61 konstitucijos paragrafas teigia: “Ministrų kabinetas vykdo Respublikos Konstituciją, veda Respublikos vidaus ir užsienio politiką, saugo respublikos teritorijos neliečiamumą ir vidaus tvarką”.
Konstitucija suteikė ypač plačias teises bažnyčiai: įtvirtino privalomą religijos mokymą mokyklose, suteikė bažnyčiai monopolinę teisę registruoti gimimo, santuokos ir mirties aktus, religinės organizacijos gavo teisę steigti mokyklas, auklėjimo įstaigas, įsigyti kilnojamąjį ir nękilnojamąjį turtą. Palyginus plačiai išdėstytos piliečių teisės ir pareigos: piliečio asmuo neliečiamas, pilietybė suteikiama išgyvenus dešimt metų, piliečiai lygūs prieš įstatymus, suteikta peticijos teisė ir t.t.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo susidarė nauja politinė situacija. Karinė valdžia pakvietė Lietuvos tautininkų sąjungos vadovą A.Smetoną valstybės vadovo pareigoms. Atsistatydino M.Šleževičiaus vyriausybė ir prezidentas. Respublikos prezidentu, pažeidus konstitucijos 41 paragrafą (Respublikos Prezidentas renkąmas slaptu balsavimu absoliutine atstovų balsų dauguma) išrinktas A.Smetona. Iš 40 balsavime dalyvavusių Seimo narių už pateiktą karididatūrą balsavo 38 Seimo nariai. Seimas trukdė pilnai įsitvirtinti valdžioje tautininkams, todėl 1927 m. balandžio 12 d., remiantis Konstitucijos 52 paragrafu, buvo paleistas (Respublikos Prezidentas turi teisę paleisti Seimą). Lietuvoje pasibaigė parlamentinės respublikos laikotarpis ir šalyje palaipsniui įsitvirtino autoritarinis režimas: krašte nebuvo unifikuotas ir monopolizuotas visuomenės dvasinis gyvenimas, valstybė nereguliavo ekonomikos, nebuvo skelbiamas genocidas, nebuvo sukurtos smogikų organizacijos, LTS netapo masine (14600 narių). 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos valstybės konstitucija įtvirtino realią politinę situaciją. Autoritarinį režimą Lietuva konstituciškai įtvirtino viena iš pirmųjų (Portugalija – 1933m., Austrija – 1934m., Lenkija – 1935m.,Estija-1937 m., nacionalsocialistinis režimas Voldetijoje įtvirtintas 1933 m). Taigi Lietuvos konstitucionalizmas vienas iš pirmųjų Europoje pasuko į autoritarizmą, bet griežtos autoritarinės sistemos nesukūrė. M.Rėmeris konstituciją kvalifikuoja kaip naują savarankišką konstituciją, kurioje eilė nuostatų pasiskolinta iš senosios.
Naujoji konstitucija nustatė Seimo penkerių metų kadenciją. 28 straipsnis skelbė, kad “IŠėjus laikui, kuriam Seimas buvo rinktas arba jį paleidus, naujojo Seimo rinkimai turi įvykti ne vėliau kaip per šešis mėnesius. į Naųjojo Seimo rinkimų dieną skelbia Respublikos Prezidentas”. Visgi Seimas buvo išrinktas tik 1936 m. birželio 30 d. Respublikos Prezidentą rinko ypatingi tautos atstovai septynerių metų laikotarpiui. Jis turejo nepriklausomą nuo Seimo tautos įgaliojimą. 1931 m. gruodžio ll d. ypatingi tautos atstovai Kaune išrinko A.Smetoną valstybės prezidentu. 1931 m. gegužės 2 d. buvo paskelbtas savivaldybių įstatymas, padėjęs išvengti politinių partijų dalyvavimo prezidento rinkimuose ir konkurentų kovoje dėl valstybės vadovo posto. Ypatingus tautos atstovus rinko valsčių, miestų ir apskričių tarybų nariai. Prezidentas skyrė ir atleido ministrą pirmininką, ministrus, valstybės kontrolierius. Jis atstovavo respublikai, ratifikavo sutartis, skelbė įstatymus, skyrė karininkus ir valdininkus.
54 straipsnis buvo skirtas naujos institucijos – valstybės tarybos kaip patariamojo organo administracinės teisės klausimais įsteigimo pagrindimui. Lietuvių tauta tapo esminiu valstybės pagrindu. 106 skyrius skelbė: “Ši konstitucija veikia nuo jos paske.lbimo dienos, bet ji tikrinama ne vėliau kaip per dešimt metų, tautos atsiklausimo keliu”. Taigi ši konstitucija iš esmės buvo laikina.
Lietuvoje susiformavo autoritarinio prezidentinio valdymo sistema.1938 m. gegužės 12 d. Respublikos prezidentas paskelbė Valstybės Tarybos parengtą, Seimo apsvarstytą naują Lietuvos Konstituciją. 1938 m. Konstitucija skiriasi nuo 1922 m. socialine ir politine filosofija, institucijų kompetencija, redakcija. 1938m. Konstitucijoje aiškiai pabrėžiamas lietuvių tautos primatas. Etninė lietuvių tauta yra Lietuvos valstybės kūrėja. Pagrindiniame įstatyme pakartota 1928 m. nuostata, jog Vilnius yra Lietuvos sostinė. Pagal 1938 m. konstituciją visa valdžia priklausė prezidentui: užtikrinamas valstybės organų pavaldumas, o jis nepavaldus niekam, niekam neatsakingas ir niekieno neatšaukiamas.
1922 ir 1928 m. konstitucijų 1 straipsniai teigia, kad “Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika”, o 1938 m. – “Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė”. K.Račkauskas veikale “Lietuvos konstitucinės teisės klausimais” teigia: “Lietuvos konstitucinė teisė, kurią randame 1922 m. konstitucijoje, žymia dalimi atsispindėjo Vakaruose tuo metu vyravusios liberalizmo, individualizmo pažiūros. 1938 m. Konstitucijoje tos pačios sąvokos jau buvo suprantamos pagal autoritarizmo, tradicionalizmo, konservatizmo ir lietuviško bendruomeniškumo ir socialines teorijas”. Sustiprinti valstybinės valdžios autoritetą buvo vienas svarbiausių 1938 m. Konstitucijos tikslų. 1922 m. Konstitucijos autoriai autoriteto klausimą sprendė teoretiškai, nedaug kreipdami dėmesio į 1918 – 1922 m. Lietuvos sąlygas. 1938 m. Konstitucija pirmoje eilėje stengėsi iškelti ir sustiprinti autoritetą ne tik valstybės, bet ir kituose bendruomenės junginiuose. Tam pasiekti buvo stengiamasi valstybės santvarkoje autoritetą paremti tvirtais pagrindais, patikrint aukščiausio autoriteto vykdymą vienam asmeniui – prezidentui ir įgaliojant piliečius, kad būtų ištikimi tai valstybei ir jai padėtų”.
1938m. Konstitucijos pakeitimą galėjo siūlyti Ministrų taryba arba bent pusė Seimo narių, o pakeitimo projektą priimti trijų penktadalių Seimo narių dauguma. Respublikos prezidentas galėjo patvirtinti Seimo priimtą konstitucijos pakeitimo projektą arba paleisti Seimą. Naujas Seimas galėjo priimti nepataisytą projektą trijų penktadalių deputatų dauguma ir, tokiu atveju, Respublikos prezidentas privalėjo paskelbti konstituciją.
1938 – 1940 m. – tragiškas laikotarpis lietuvių tautos irvalstybės gyvenime:
Lenkijos ultimatumo priėmimas, Klaipėdos netekimas, dalinis suvereniteto atsisakymas pasirašant Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai ir Lietuvos – Tarybų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį bei leidimas Raudonosios Armijos įguloms dislokuotis Naujojoje Vilnioje, Alytuje, Prienuose ir Gaižiūnuose. 1940 m. viduryje Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, prasidėjo sovietizacijos procesas. A.Smetona, pasitraukęs į užsienį, išvengė Latvijos ir Estijos prezidentų likimo – tremties į TSRS gilumą. 1940m. birželio 16d. vyriausybė nutarė, kad A.Smetoną reikia laikyti atsistatydinusiu: “Jo išvykimą susidariusiomis aplinkybėmis Vyriausybė laiko atsistatydinimu iš Respublikos Prezidento pareigų. Respublikos Prezidento pareigas, einant Lietuvos konstitucijos 72 str., eina Ministro Pirmininko pareigas einąs Antanas Merkys”.
Okupavus Lietuvą, sovietizacijai pagrįsti ir spartinti, liepos 5d. buvo paskelbti Seimo rinkimai, liepos 21 d. susirinko Seimas. Rinkimų įstatyme išlaikytas jų suskaldymas į rinkimų iniciatyvą ir patį balsavimą. Pasyviąja rinkimų teise galėjo pasinaudoti tik Kompartijos priežiūroje veikiančių visuomeninių organizacijų patikėtiniai. Kandidatų siūlymas buvo pavestas liaudies susirinkimams, o juose buvo keliami iš anksto parinkti kandidatai. Lietuvos likimo lėmėjai orientavosi į Seimą, o ne į vyriausybę. Suvereniu valstybės vadovu tapo Seimas peržengus formalaus konstitucingumo ribas. Viena pagrindinių Darbo Sąjungos rinkimų tezių buvo .sąjunga tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos. 1940 m. liepos 21 d. Seimas priėmė dvi pagrindines deklaracijas – viena jų skelbė Lietuvą socialistine tarybų respublika, kita prašė priimti įTSRS sudėtį. Liepos 21 – 23 d. – teisinio Lietuvos valstybingumo panaikinimo laikotarpis. 1940 m. liepos 23 d. Lietuvos TSR priimama į TSRS sudėtį, o rugpjūčio 24 d. sušauktas Seimas priėmė Lietuvos TSR Konstituciją. Priimta LTSRKonstitucija rėmėsi 1936 m. “Stalino konstitucijos” pamatiniais teiginiais ir skyrėsi neesminėmis detalėmis (skirtingas administracinis padalijimas, kalba, greta socialistinės ūkio sistemos LTSR yra leidžiamas privatinis pavienių valstiečių, amatininkų ir naminių gamintojų ūkių, smulkios privatinės pramoninės bei prekybinės įmonės įstatymo numatytose ribose). Aišku, kad privatus ūkis – tai pereinamojo laikotarpio rudimentas. 1951 m. gruodžio 26 d. LTSR Aukščiausioji Taryba konstatavo, kad “visose liaudies ūkio srityse nedalomai viešpatauja socializmas”. Lietuvos TSR kompetencijai liko tai, kas buvo neįrašyta į atributyvinę (tiksliai nustatytą) centro kompetenciją. Ši konstitucija galėjo būti keičiama tik LTSR Aukščiausios Tarybos balsų dauguma.
1977 m. buvo priimta TSRS Konstitucija, todėl kitais metais balandžio 20 d, LTSR Aukščiausiosios Tarybos neeilinėje sesijoje liaudies vardu buvo paskelbta nauja respublikos konstitucija. Tai taip vadinama “brandaus” socializmo konstitucija, kuri įtvirtino vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį.
Respublikoje įgyvendinant šią nuostatą darbo kolektyvai formaliai kėlė kandidatus į įvairių lygių tarybas, o juos parinkdavo partinės organizacijos. Partinių organizacijų sekretoriams, o ne tarybų atstovams priklausė vietose aukščiausia valdžia. M.Gorbačiovo pradėta pertvarkos politika, nukreipta ankstesnio politinio režimo demokratizavimui, neišlaikė bandymų. 1988 – 1989m. TSRS Konstitucijos pakeitimai buvo pavėluoti, Baltijos respublikų, Moldavijos, Gruzijos pozicija buvo priešinga Sąjungos aukščiausių organų nuostatoms. Jos reikalavo principingai naujo valstybinių santykių reguliavimo mechanizmo. Baltijos kraštuose susiformavo opozicinės organizacijos:
Lietuvoje – 1988 m. birželio 3 d. gimė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, o spalio 22 – 24 d. sušauktas suvažiavimas; Latvijoje ir Estijoje – Liaudies frontai.
1989 m. vasario mėn. paskelbtame LTSR Konstitucijos projekte bandoma gelbėti LKP, priskiriant jai visuomenės politinio avangardo vaidmenį. LKP XX suvažiavime nutraukus ryšius su TSKP ir panaikinus Konstitucijos straipsnius apie avangardinį partijos vaidmenį buvo sulygintos respublikos partijų ir visuomeninių organizacijų dalyvavimo politiniame procese galimybės. 1990 m. vasario rinkimuose įtikinančiai nugalėjo Sąjūdžio remti kandidatai, nes tik 18 žmonių įėjo į AT ne pagal jo remtą platformą. Naujos sudėties Aukščiausioji Taryba pirmuosius 8 dokumentus priėmė kaip LTSR AT, vienuoliktu pakeitė valstybės pavadinimą ir herbą, 12 – uoju atkūrė Lietuvos Respubliką kaip nepriklausomą valstybę.
Lietuvos Respublikos AT Aktas “Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo” panaikino tarybinių konstitucijų ir įstatymų galiojimą.
Lietuvos AT atstatė 1938m. Konstituciją ir ją pakeitė Laikinuoju pagrindiniu įstatymu. Konstitucijos atstatymas konstatavo, kad jos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas TSRS 1940 m. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomąvalstybę. Šis žingsnis turėjo svarbiąjuridinę reikšmę: tai rodo demokratinių pasaulio valstybių ir tarptautinių organizacijų pozicija atstatyti santykius su nepriklausoma LR, pripažinti pasirašytų tarptautinių sutarčių galiojimą, jų pratęsimą, ambasadų grąžinimą ir t.t.
1991m. pabaigoje buvo sudaryta 14 AT deputatų komisija Lietuvos Konstitucijos projektui parengti.
1992 m. balandžio 21 d. AT nutarė paskelbti visuomenei svarstyti parengtą LR Konstitucijos projektą. Spalio mėn. vadovaujantis Konstitucijos rengimo parlamentinės komisijos ir altematyvių santaros “Už demokratinę Lietuvą” projektais Derinimo komisija sutvarkė tek.stą ir pateikė AT deputatų aprobavimui. Taigi buvo užbaigtas du su puse metų trukęs konstitucijos principų nustatymas ir daugiau kaip metus vykęs teksto formulavimas. Per tą laiką buvo parengta keliolika projektų, tame tarpe LDDP, LLS, LSDP, Teisinkų draugijos, amerikiečių teisininkų ir t. t. 1992 m. spalio 13 d. AT (98 – už, 2 – prieš, 6 – susilaikė) pritarė Derinimo komisijos parengtam projektui. LR piliečiai spalio 25 d. priėmė konstituciją referendume. Konstitucijai pritarė 56.76 proc. visų Respublikos rinkėjų.
Konstitucijos pirmuoju straipsniu tapo 1991 m. vasario 9 d. plebiscitu priimtas teiginys: “Lietuva yra nepriklauoma demokratinė respublika”. Šis liaudies svarstymo metu gautas rezultatas turėjo moralinę politinę reiksmę, nes parodė per viešąją nuomonę išreikštą tautos valią ir tos valios demokratinėje valstybėje nebuvo galima ignoruoti. LR Konstituciją sudaro preambulė, keturiolika straipsnių, baigiamieji nuostatai bei konstituciniai aktai ir įstalymai. 13 konstitucijos straipsnį buvo galima pakeisti Seimo 3/5 balsų dauguma (iki 1993 m. spalio 25 d.), norint pakeisti kitus straipsnius du kartus su trijų mėnesių pertrauka reikalinga 2/3 daugma ar net referendumas. Viena aišku, kad Lietuvai integruojantis į Europos politines ir ekonomines struktūras kai kuriuos straipsnius teks keisti. Remiantis referendumu priimta LR Konstitucija, buvo užbaigtas valdžios struktūrų formavimo procesas: išrinktas Prezidentas, sutvertas Konstitucinis Teismas, veikė valstybės gynimo taryba, paskirtas kariuomenės vadas, Vyriausybės atstovai regionuose, įkurtas Seimo kontrolierių institucija.
Taigi konstitucijos skirtos suverenios valstybės savo pačios elgesiui tvarkyti. Jos apibrėžia valdžios šakų santykius tarp savęs ir su valstybės piliečiais. Sudarydamos bazę valdžios organizavimui konstitucijos apsprendžia vasltybės tipą bei charakterį.
4. Konstitucinė priežiūra

Visose demokratinėse šalyse pripažįstama, kad konstitucija yra pagrindinis valstybės įstatymas. Sukurti specialūs konstitucinės priežiūros organai privalo panaikinti tuos išleistus įstatymus ir aktus, kurie prieštarauja veikiančioms konstitucinėms nuostatoms. Dažniausiai visi teismai asocijuojasi su represinėmis priemonėmis. Konstitucinės priežiūros institutas yra visai kitas organas. Čia irgi nagrinėjami ginčai, bet tokie, kuriuos riboja konstitucija. Yra dvi ginčų grupės. Pirmiausia konstitucinės preižiūros institutas priima sprendimus, kurie privalomi visiems valstybės organams. Visų pirma šis institutas nagrinėja, ar parlamento priimti įstatymai ir aktai, prezidento dekretai, vyriausybės teisės aktai atitinka šalies konstituciją ir įstatymus. Konstitucinės priežiūros instituto sprendimas yra galutinis, neskundžiamas ir privalomas visiems.
Antrai grupei priskiriami ginčai, kuriuos šie priežiūros organai sprendžia teikdami savo išvadas įvairiais klausimais: dėl rinkimų įstatymo pažeidimų per prezidento ar parlamento rinkimus.
Precedentas spręsti apie įstatymų atitikimą konstitucijai buvo sukurtas JAV. 1801 -1803 m. praktikoje įgyta funkcija (1803m. Aukščiausias teismas patenkino V.Marburi (W. Marbury) ieškinį D.Madisonui (J. Madison), pripažino Kongreso 1789 m. Įstatymo dėl teismų sandaros 13 straipsnį nekonstituciniu) buvo panaudota daugiau kaip 120 kartų pripažįstant JAV Kongreso įstatymų ir daugiau kaip 950 valstijų konstitucijų ir įstatymų atskirų nuostatų nekonstitucingumą. Toks įstatymas automatiškai nepanaikinamas, bet tampa niekiniu ir juo nesivadovaujama.
1801 m. vasario 4 d. tuometinio JAV prezidento Džono Adamso (J. Adams) administracijos pareigūnas – Valstybės sekretorius Džonas Maršalas (J. Marshall) buvo prisaikdintas Aukščiausiojo Teismo Pirmininku. Tų pačių metų kovo 3 d. baigėsi Dž. Adamso ir jo kabineto kadencija, nes vasario 17 d. buvo išrinktas kitas prezidentas Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson). Kovo 2 d. Adamsas pasiūlė Senatui patvirtinti tam tikrą skaičių teisėjų Kolumbijos apygardoje. Senatas kitą dieną tai padarė. Kovo 3 d. Prezidentas pa.sirašė teisėjų paskyrimus. Bet šie paskyrimai tą dieną nebuvo pateikti Valstybės sekretoriui Dž.Maršalui, kad jis išleistų potvarkį teisėjų pareigoms užimti. Naujasis Džefersono kabinetas atsisakė minėtų teisėjų paslaugų. Tada “nuskriaustieji” teisėjai Viljamas Marbiuri (William Marbury), Denis Remsėjus (Dennis Ramsay), Robertas Hu (Robert Townsed Hooe) ir Viljamas Harperis (William Harper) kreipėsi tiesiog į Aukščiausiąjį teismą su ieškiniu prieš naująjį valstybės sekretorių Džeimsą Madisoną (James Madison) dėl savo pažeistų teisių apgynimo. Pl. žr.: Vilčinskas Š. Konstitucijos viršenybės prieš kitus įstatymus ištakos // Teisės problemos -1994. – N. 1. – P. 2 – 46.
Tokio valstybinio organo idėja buvo plačiai diskutuojama ir prieškario Lietuvoje. Vienas žymiausių mūsų teisės teoretikų M.Rėmeris parašė šia tema fundamentalų darbą “Konstitucinė ir teismo teisė pasieniuose”, kurį 1931 m. išleido Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetas. Apie tokio organo būtinumą ateities Lietuvai po karo įvairiuose renginiuose daug kalbėjo lietuvių emigracija, VLIK’as.
Konstitucinės priežiūros funkcijos (tikrinimas, ar įstatymai atitinka konstituciją) demokratinėse šalyse paprastai prikląuso teismo organams.
Vienose šalyse (JAV, Šveicarija, Japonija) šias funkcijas atlieka bendri teismai, t. y. tie patys teismai, kurie nagrinėja baudžiamuosius ir pilietinius reikalus. Galutinį sprendimą dėl kilusio ginčo priima Aukščiausiasis Teismas.
Kitose šalyse konstitucinės priežiūros funkcijas atlieka tam tikslui sukurti specialūs organai – Konstituciniai teismai (Vokietija, Italija, Ispanija) arba Konstitucinė Taryba (Prancūzija). Toks specialus organas dažnai atlieka ir kitas funkcijas, tiesiogiai nesusijusias su konstitucine priežiūra: stebi, kaip organizuojami ir pravedami referendumai (Prancūzija), nagrinėja kylančius tarp centrinės ir vietinės valdžios konfliktus (Italija, Ispanija), analizuoja pareikštus parlamento kaltinimus respublikos prezidentui (Vokietija, Italija), skelbia antikonstitucinėmis tam tikras partijas (Vokietija) ir pan.
Kai kuriose teokratinėse valstybėse, pavyzdžiui Irane, konstitucinę kontrolę atlieka ypatingas organas – Stebėtojų Taryba, sudaryta iš 12 žymiausių dvasininkų. Ji stebi, kad visi priimami įstatymai atitiktų ne tik Konstituciją, bet ir Koraną. Ryšium su tuo, kad įstatymai prieštaravo Koranui, Stebėtojų Taryba 1982 m. atmetė agrarinės reformos ir užsienio prekybos nacionalizacijos įstatymus.
Žinomos dvi konstitucinės priežiūros formos – išankstinė ir vėlesnė. Preventyvi priežiūra vykdoma iki įstatymui įsigaliojant. Tai ypatinga įstatymų leidimo proceso stadija: konstitucinės priežiūros institutas sprendžia apie įstatymų atitikimą konstitucijai iki pramulgacijos. Tokiu atveju nekonstitucinis įstatymas neįsigalioja. Ši priežiūros forma vyrauja Prancūzijoje.
Vėlesnė priežiūra vykdoma įstatymui įsigaliojus. Pripažinus tokį įstatymą neatitinkančiu konstitucijos, jis formaliai netenka juridinės galios (VFR, Italija). JAV toks įstatymas faktiškai netenka galios, nes teismai negali jo panaudoti. Konstitucinės priežiūros institutai gali tikrinti priėmimo procedūrinių taisyklių laikymąsi arba jo turinio atitikimą kostitucijai.
Įvedus šalyje autoritarinį režimą dažnai konstitucijos veikimas sustabdomas, o konstitucinės priežiūros institutai panaikinami: 1972 m. Urugvajuje ir 1970 m. Ekvadore buvo panaikintas konstitucijų demokratinės nuostatos; 1973 m. Čilėje panaikinta konstitucija.
Lietuvos Respublikos konstitucinės priežiūros funkcijas atlieka Konstitucinis Teismas, kuris galutinai buvo sudarytas 1993 metais. Įstatymas įsigaliojo 1993 m. vasario 3 d. Po tris kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Aukčšiausiojo Teismo pirmininkas. Pirmaisiais LR Konstitucinio Teismo teisėjais patvirtinta T.Staugaitienė, S.Stačiokas, J.Žilys, S.Šedbaras, V.Pavilonis, A.Gailiūnas, Z.Levickas, K.Lapinskas ir P.V. Rasimavičius.
Konstitucin.io Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Juo išrinktas J. Žilys.
Visi teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepavaldūs ir nepriklausomi: jų negali įtakoti valstybės institucijos, asmenys ar organizacijos. Teisėjai vadovaujasi tik šalies Konstitucija. Jiems taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai. Konstitucinio teismo kompetencijai priskiriama: 1) įstatymų ir poįstatyminių aktų, tarptautinių sutarčių ir kitokių dokumentų atitikimo Respublikos Konstitucijai kontrolė; 2) Seimo ir Vyriausybės kompetencijos tribojimo klausimai; 3) piliečių konstitucinių teisių bei savivaldybių sprendimų teisėtumo patikrinimas, ginčų tarp aukščiausiosios ir vietinės valdžios sprendimas. Tokias problemas nuolat sprendžia įvairių valstybių konstitucinės kontrolės organai. Tai verčia valstybės parlamentus ir vykdomąją valdžią geriau pamatuoti iekvieną priimamą sprendimą, gerina valstybių politinį klimatą, užtikriną norminių aktų geresnę kokybę, subalansuotumą, o taip pat leidžia piliečiams būti tikresniems dėl savo teisių ir teisėtų interesų apsaugos.
Pirmosiose nagrinėtose bylose Konstitucinis Teismas dukart pripažino Seimo priimtus įstatymus atitinkančiais Konstituciją, vienąkart “Dėl Vilniaus miesto savivaldybės perleidimo” – prieštaraujantį jai. Bylos “Dėl Seimo Statuto straipsnio, reglamentuojančio parlamento darbo oficialios ataskaitos skelbimą spaudoje” nereikėjo nagrinėti, nes Seimas pakeitė ankstesnį savo sprendimą. Bylos “Dėl Seimo rinkimų įstatymo pataisų ir papildymų atitikimo Konstitucijai” sprendimas: pataisos ir papildymai neprieštarauja Konstitucijai.
Lietuvos Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimus, ar neprieštarauja Konstitucijai Seimo, Prezidento, Vyriausybės priimti įstatymai. Jis taip pat teikia išvadas apie rinkimų įstatymo pažeidimus per Prezidento ar Seimo rinkimus.
Be to jis teikia išvadas, ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam eiti savo pareigas; – ar Lietuvos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; – ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
Tokių ginčų nagrinėjimo tvarka įvairiose šalyse yra skirtinga. Ten kur konstitucinės priežiūros organams atstovauja bendri teismai, ginti įstatymo teisėtumą kiekvienoje konkrečios bylos nagrinėjimo eigoje gali kiekvienas pilietis. Teismai šiuo atveju tik priima sprendimą (JAV, Australija, Indija). Japonijoje piliečiai dėl antikonstitucinių aktų gali patys tiesiogiai kreiptis į teismą.
Tose šalyse, kur sukurti specialūs konstitucinės priežiūros organai, tiesiogiai kreiptis į juos dėl antikonstitucinio įstatymo gali tik tam tikras griežtai ribotas skaičius pareigūnų ir valstybės organų – respublikos prezidentas (Prancūzija, Airija), vyriausybė (Italija, Vokietija), tam tikra dalis deputatų (Ispanija, Vokietija, Prancūzija), parlamento rūmų pinnminkai (Ispanija, Prancūzija), kai kurie valstybiniai organai (Vokietijos žemės vyriausybė). Privatūs asmenys pareikšti ieškinius dažnai neturi teisės.
Lietuvos Valstybėje teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą turi Vyriausybė; ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, taip pat teismai. Dėl Respublikos Prezidento aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais Šios institucijos turi teisė kreiptis ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių ir teismai.
Tuo tarpu Respublikos piliečiai patys negali kreiptis į Konstitucinį Teismą. Jie su savo konkrečia gyvenimiška problema į šį organą gali patekti per Aukščiausiąjį Teismą arba Apylinkės apeliacinį teismą. Nagrinėdami bylas šie teismai savo nutartimi jas gali sustabdyti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydami įvertinti, ar šioje byloje taikomas konkretus įstatymas, Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai.
Kaip matyti iš šios trumpos analizės, įstatymų konstitucingumo kontrolė yra aiškiai demokratinis institutas, suteikiąs galimybę panaikinti arba nors laikinai sustabdyti priimtą parlamento ar vyriausybės antikonstitucinį įstatymą. Taip yra didin.amas pačios konstitucijos autoritetas ir jos vaidmuo valstybės gyvenime. Apie įstatymų konstitucingumo kontrolės demokratiškumą akivaizdžiai kalba ir tas faktas, kad Konstituciniam Teismui arba valstybės Aukščiausiajam Teismui faktiškai pripažįstama suvereninė galia. IŠVADOS
Kaip jau minėjome darbo pradžioje, Valstybės konstitucijos skiriasi pagal savo turinį, o tai priklauso nuo valdžios kilmės, politinio režimo, istorinių sąlygų ir panašiai.
Politologas A.Vilpašauskas leidinyje “Visuomenės politinė sistema” nurodo pagrindinius politinius-teisinius konstitucijų principus:
 Konstitucijos garantuoja pusiausvyrą tarp įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios galių nevalia sutelkti vienoje iš jų. Teisminės valdžios funkcija taip pat nusistovėjo: sekti įstatymų konstitucingumą, užtikrinti piliečių asmens teises.
 Konstitucijos užtikrina laisvus rinkimus. Rinkimų paskirtis – leisti piliečiams pasirinkti priimtinaš filosofines ir politines pažiūras, kurias atstovauja politinės partijos. Tokiu būdu pasireiškia tautos valia.
 Konstitucijoje turi būti tam tikra žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, bilis ar įstatymo skyrius. Tokia deklaracija įtvirtina ne tik klasikines (politinės ir dorovinės autonomijos) laisves, bet ir ekonomines bei visuomenines teises.
 Konstitucija privalo užtikrinti nepriklausomą teisminę valdžią. Teisinėje valstybėje įstatymui turi paklusti visi, nepriklausomai nuo padėties visuomenėje ir valstybėje, neišskiriant vyriausybinių ir konstitucinių organų.
 Konstitucija privalo užtikrinti minties ir dvasios laisvę, pliuralizmą ir masinių informacijos priemonių nepriklausomybę.
 Pagrindinės politinių subjektų teisės esant reikalui turi būti ginamos tarptautiniais susitarimais. Valstybė, juos ratifikavusi, įsipareigoja ginti žmogaus, organizacijų, tautų teises ne tik jos jurisdikcijoje esančioje teritorijoje, bet ir už jos ribų.
 Konstitucijose atsiranda straipsniai, leidžiantys nacionalizuoti “pilnai ir teisingai kompensuojant” privatinę nuosavybę.
 Tarptautinių santykių vystymasis paaštrino tarptautinės ir valstybinės teisių santykius, o ekonominė ir politinė integracija privertė papildyti konstitucijas straipsniais, leidžiančiais apriboti valstybės suverenitetą tarpvalstybinių susivienijimų naudai. Aiškiai tai išreikšta VFR Pagrindinio įstatymo 25 straipsnyje: “Bendrosios tarptautinės teisės normos yra sudėtinė Federacijos teisių dalis. Jos turi pranašumą prieš įstatymus ir betarpiškai lemia federacinės teritorijos gyventojų teises ir pareigas”. 1953 m. Olandijos konstitucijos pakeitimuose nurodoma, jog valstybė gali sudaryti sutartis, kuriose galimi nukrypimai nuo jos normų.
 Aplinkos apsauga, kultūrinio ir tautinio palikimo išsaugojimas, urbanizacija – tai problemos, radusios atgarsį konstitucijose.

LITERATŪRA
Novagrockienė J., 2001, Politikos mokslo pagrindai. Vilnius.
Junevičius A., Matakas J.,1996, Valstybės pagrindai// Pirmoji dalis. Kaunas.
KTU, 1999, Šiuolaikinė valstybė. Kaunas.

Leave a Comment