Kas būdinga čekų kultūrai?

by

REFERATAS

KAS BŪDINGA ČEKŲ KULTŪRAI?

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia, jog kultūra (lot. cultura –apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas,garbinimas) – tai žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos irsistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir pateiktimaterialines ir dvasines vertybes. Tai tobulumo laipsnis, pasiektas kuriojenors mokslo ar veiklos srityje; išprusimas; augimas. Taigi kalbėdami apie bet kurios šalies kultūrą privalome turėti omenyvisą, kas sukurta tos šalies visuomenės fizinių ir protinių darbu, o t.y.:animacinė veikla, architektūra, filmas, fotografija, muzika, iliustracija,bibliotekos, literatūra, muziejai, organizacijos, produkcija, radijas,televizija, teatras, pramogos ir t.t. Aišku, kad ne kiekvienoje šalyje visišie dalykai yra vienodai išsivystę. Kalbėdami būtent apie čekų kultūrą negalime nepaminėti to, kadČekijoje yra labai paplitęs turizmas. Kasmet apžiūrėti Čekiją atvažiuojatūkstančiai žmonių, o tai reiškia, kad šios šalies kultūra yra kažkuoįdomi, ypatinga, patraukli. Patys čekai teigia, jog kartą pabuvojus jųšalyje nepavyktų galutinai atskleisti, pažinti jų visos kultūros grožio,nepaprastumo. Jų kultūra yra tiek turtinga, jog neįmanoma būtų griežtainubrėžti jos ribų. Taigi galime bandyti pažinti tik tai, kas yra labiausiaižinoma, svarbu, įdomu čekų kultūroje.

Manau, kad norėdami geriau susipažinti su tuo, kas yra būdinga čekųkultūrai, turime pradėti nuo muzikos, kuri yra tikru čekų interpretaciniomeno lobiu. Teigiama, jog Čekijos sostinė Praha yra gražiausia gegužės mėnesį, nesbūtent tada gamta stebina savo grožiu, o oras tarsi dvelkia muzika. Gegužėkasmet (jau nuo 1946 metų) pristato didžiausią metų muzikos šventę, kuriyra vadinama „Prahos pavasariu“. Per šią šventę įvyksta maždaug 70 koncertųir 10 vaidinimų, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 2000 muzikantų iš beveik

20 pasaulio šalių. Būna atliekama apie 320 kūrinių, kurių trukmė siekia 160valandų ir visą tai stebi apie 60 000 žiūrovų. Kiekvienam „Prahospavasariui“ yra būdingas nepaprastas muzikalumas, atlikėjai jaučia irtiksliai perteikia bet kokio laikotarpio stilių. Apie panašią šventę Čekijoje svajota dar prieš 1946 metus. Jau XIXR.Kubelikas amžiuje apie tai galvojo poetas Jonas Neruda, didysiskultūrinių švenčių organizatoriu Andželo Neimanas. Bet šią svajonę pavykoįgyvendinti tik Rafaeliui Kubelikui, kuris pasiekė buvusio čekųfilharmonijos vadovo Vaclovo Talicho meninį tikslą. Taigi 1946 metaisgegužės 12 dieną vadovaujant R. Kubelikui filharmonija atliko simfoninęSmetanos poemą „Mano tėvynė“ ir tuo „Prahos pavasaris“ buvo atidarytas.Nuo tų metų simfoninė poema „Mano tėvynė“ yra atlikinėjama kiekvienaismetais, ja prasideda kiekvienas „Prahos pavasaris“. p

Panašios šventės kasmet vyksta ir teatro srityje, pvz.: tarptautinisfestivalis „Europos regionų teatras“, kuris pirmą kartą įvyko 1995 metaisir virto didele teatrine švente. Šioje šventėje gali dalyvauti ne tikžinomiausios teatrinės trupės, lėlių teatras, bet ir bet kuri nepriklausomateatrinė trupė. Inscenizacijos vyksta ne tik teatruose, bet ir atvirosescenose, miesto aikštėse. Festivalis vis labiau ir labiau įsibrauna įmiestą ir tampa jo sudėtine dalimi. Čekijoje vyksta ne tik tradicinio pobūdžio teatriniai festivaliai, betir pvz. tokie kaip „Tarp tvorų“. Teatrinis festivalis „Tarp tvorų“ pirmąkartą įvyko Prahos Psichiatrinėje gydykloje 1992 metais. Jame dalyvavošešios trupės. Šio renginio tikslas: padėti nugriauti tariamas tvoras tarp„sergančiųjų“ ir „sveikųjų“, nustumti tabų nuo psichiatrinių ligoninių irapskritai nuo psichiatrijos, skatinti pacientus realizuotis kūrybinėjeveikloje ir suteikti galimybę visuomenei visą tai stebėti. Kasmet šioje teatrinėje šventėje dalyvauja vis daugiau profesionalių irmėgėjiškų trupių, taip pat prisideda ir muzikiniai ansambliai. Žiūrovųskaičius sparčiai didėja, nes renginys yra nemokamas, tokiu būdu festivalis

tampa vis labiau žinomas, didėja jo prestižas tarp dalyvių ir rėmėjų. Apskritai apie čekų teatrą šiandien sakoma, kad yra „Auksinis teatrolaikas“ arba „Svarbiausioji baroko epochos krizė“. Abu teiginiai yrasavotiškai teisingi. Viena vertus spektaklių ir teatrinių kolektyvųskaičius tikrai nėra mažas (žiūrovų taip pat), bet kita vertus teatras turidaug problemų. Svarbiausioji – stinga pinigų ir todėl dauguma jaunų trupiųnegali egzistuoti profesionaliame lygyje. Nelengva ir profesionaliemskolektyvams.

Visai ką kitą galima būtų pasakyti apie čekų filmą ir kino studijas.Čekijos Respublikoje ne tik statoma daug savų filmų, bet ir nemažaiuždirbama nuomojant nuostabias čekų kino studijas Barrandov, kurios yražinomos kone visame pasaulyje. Tai didžiausias studijų kompleksas visojeEuropoje, kurį ateityje planuojama dar labiau išplėsti. Kiekvienais metais filmų kūrėjai iš viso pasaulio yra priverstikeliauti į Prahą, kuri nuo senų laikų vilioja (daugiau kaip 70 metų) filmųkūrybos istorija, čekų filmų kūrėjų profesionalumu, nuostabiomistechninėmis galimybėmis, kvalifikuotais darbininkais, studijų plotu (yra 11studijų, kurių bendras plotas siekia net 160 000 km² ), ypač patogia vieta(tik 5 kilometrai nuo Prahos centro) bei prieinamomis kainomis.Užsienio spauda teigia, jog studijos Barrandov siūlo puikų servisą ir tuonegalima abejoti.Studijų istorija siekia 1930 metus. Būtent tada Vaclavas Havelas, buvusioČekijos Prezidento tėvas, buvo paprašytas savo brolio Milošo įtraukti įsavo naujų pastatų (Barrandov apylinkėse) projektą filmų studiją.Lankytojai iki šių dienų negali atsistebėti pagrindinio pastatonepaprastumu. Jis buvo suprojektuotas taip, kad primintų legendinį Feniksąkylantį iš savo pelenų. Tai buvo tarsi naujos čekų filmo eros (Čekijoje)simbolis. Studijos architektu ir dizaineriu buvo Maksas Urbanas (kurisvėliau tapo direktoriumi ir operatoriumi). Statybos buvo pradėtos 1931metais ir per 14 mėnesių ten jau buvo pastatytas pirmas čekų filmas„Žmogžudystė Ostrovni gatvėje“.

Barrandove buvo pastatyta ir daug kitų žinomų filmų, pvz.: „Riteriopasakojimas“, „Iš pragaro“, „Ašmenys II“, „XXX“, „Širdžių karas“, „Shanghairiteriai“ ir t.t.

Čekų, palyginus su kitomis tautomis, yra ne daug, bet nepaisant to jielabai įtakoja pasaulio fotografiją. Čekų fotografų parodos rengiamosįvairiose šalyse. Vienas žymiausių čekų fotografų Janas Saudekas teigia,kad Čekijoje yra savotiška foto meno t J. Saudeko (nuotrauka)tradicija ir todėl šiandien jie gali pasigirti nuostabiu, nusipelnusiu,aukšto lygio fotografų gausa, ko negalėtų padaryti kitos tautos,neturinčios (kaip bebūtų keista) jokių žymių foto meno atstovų (tai pvz.:albanai, indusai, boliviečiai ir pan.). Čekų fotografai susilaukia daug dėmesio dėl savo meistriškumo,pastabumo, darbų nepaprastumo. Kiekvienas menininkas yra skirtingas (norskartais yra įtakojamas kitų fotografų) ir atranda vis naujas fotografavimogalimybes. Vienas žaidžia su spalva ir šešėliais, kitas atvirkščiai-paryškina, perteikia objektą tokį, koks yra. Vienam norisi perteiktisituaciją, aplinką kuo realiau, kitam svarbu suteikti kuo daugiaumistiškumo, paslaptingumo, jis nori priversti žiūrovą mąstyti, nagrinėti.Bet nuotraukos niekada nelikdavo abejingos aplinkos pasikeitimui, todėldažnai juose galime įžiūrėti tam tikram laikmečiui būdingų bruožų.

Čekų literatūrai taip pat būdinga tai, kad buvo įtakojama aplinkos. Iki19 amžiaus pradžios čekų ir moravų literatūrinių bandymų buvo ne daug. Taibuvo susiję su istorine padėtimi bei kalbos būsena.Tik romantizmo laikais pradeda kurti tokie poetai kaip: J. Kollaras (1793-1852), F.L. Čelakovskis (1799-1852) – kūrė čekų ir rusų tautinės poezijosimitaciją, V.Ganka (1791-1861) ir kiti. Vėlyvojo romantizmo žinomiausiatstovai: K.G. Macha (1810-1836), K.J. Erbena (1811-1870). Romantizmą išstūmė pirmoji ankstyvojo realizmo banga. Božena Nemcova(1820-1862) nupiešė idilišką kaimiško gyvenimo paveikslą romane „Senelė“(1855); J. Neruda (1834-1891) kūrė trumpus jumoristinius eilėraščius apie

Prahos gyventojus. Po 1870 metų šaly užplūdo naujoji romantizmo banga, šį kartą Čekijabuvo įtakojama prancūzų. 1890 metais garsėja naujoji karta. T. Masarikas (1850-1937),Čekoslovakijos prezidentas 1918-1935 metais, kritikavo čekų romantizmą,ironiškus ir satyriškus eilėraščius rašė J.S. Macharas (1864-1942). P.Bezruč (1867-1958) savo dainose išreiškė tautinį pasipiktinimą austrųpriespauda. Simbolizmas davė Čekijai du didžiuosius poetus – O. Bržeziną (1868-1929) ir A. Sovą (1864-1928). Naujo amžiaus pradžiai būdingas buvo čekųromantikos žydėjimas, buvo kuriami istoriniai romanai, romanai apiekaimišką gyvenimą, moteris, kurios nesusilaukė aplinkinių palaikymo,supratimo. Nacionalinės nepriklausomybės atkūrimas (1918 m.) atgaivinoliteratūrinį gyvenimą, bet jau po 1930 metų čekų literatūra buvo įtakojamavokiečių (literatūra buvo cenzūruojama, rašytojai buvo persekiojami),vėliau komunistų (socialistinis realizmas ribojo kūrinių publikaciją). Po Stalino mirties (1953m.) situacija šiek tiek pasikeitė, seniautremiami rašytojai susijungė su literatūriniu jaunimu ir kartu priešinosisocialistiniam realizmui. Čekų poetinės tradicijos simboliais tapo V. Golanas ir J. Seifertas,kurie savo kūriniuose išryškino nepakartojamą įvairių Europos avangardosrovių sintezę su filosofiškai-kultūriniais šaknimis. J. Seifertas tapopirmuoju čekoslovakų rašytoju, kuris gavo Nobelio premija (1984). Labiausiai žinomas čekų dramaturgas yra V. Gavelas. Iš kitųšiuolaikinių čekų dramaturgų išsiskiria J. Topolis. Po 1968 metų literatūros klestėjimas buvo sustabdytas, Sovietų Armijaįsiveržė į Čekoslovakiją tam, kad „normalizuotų“ politinį valstybėsgyvenimą. Dėl susiklosčiusios padėties daug rašytojų emigravo. Jų tarpebuvo Škvoreckis ir Kundera, kurių kūriniai yra išversti į daugelį kalbų iraukštai vertinami tarptautine profesionaline kritika.

Reikšminga kultūros dalimi yra menas. Seniausios čekų meno apraiškossiekia priešistorinį laikotarpį. Tuo metu buvo daromos moterų figūrėlės(pvz.: Wenus iš Dolni Viestovicų), kai kurių rūšių keraminiai, bronziniai,

auksiniai dirbiniai. IX-X amžiams būdinga yra akmeninių pastatų statyba ( Šv. Wito ir Šv.Jirži bažnyčios, pilys, namai, akmeninis tiltas Prahoje), architektoninėskulptūra. XIV-XVI a.- gotikinio meno klestėjimas. Gotikų skulptūromsturėjo įtakos Niderlandų realizmas su taip vadinamu nuostabiuoju stiliumi.Renesanso laikais čekų menas buvo įtakojamas Italijos, tą atspindi dvarų (renes. pilies Hradčanuose perstatymas, rūmai Prahoje, provincijų pilys suarkadiniais kiemais) ir miestelėnų architektūra. Skulptūroje ir tapybojevyravo savos tradicijos. Baroko menas vystėsi nuo XVI a. pr.- tai buvoarchitektūros klestėjimo laikotarpis (įtakoja italai, austrai, prancūzai).XVIIIa. pab. ypač išryškėjo prancūzų klasicizmo ir rokoko poveikis.Žymiausias baroko skulptūros atstovas- F. Brokof (jo skulptūros yra antKarolio tilto Prahoje), tapyboje išsiskyrė (pagrinde portretinėje irreliginėje): K. Skreta, P. Brandl, V.V. Reiner, J. Kupeckis; grafikoje – V.Hollar. Vėlesnėje architektūroje vystėsi istoricizmas, po to pasirodėmodernistinės tendencijos, kurios lėmė funkcionaliskai-konstruktyvinėsarchitektūros atsiradimą. F. Brokofo skulptūraPirmoje XIX a. pusėje atsirado tapybos mokykla propaguojanti susidomėjimąsavu peizažu, istorija, folkloru. XXa. pradžioje atsiradę pasikeitimaitapyboje ir skulptūroje buvo susiję su vakarų Europos meno vystymusi. Tuometu išsiskyrė tokie menininkai kaip: E. Orlik, A. Mucha, E. Filla, J.Štursa, S. Sucharda ir kiti. Čekų tautos menui būdinga yra originali architektūra, puodininkystė,medžio apdirbimas, skulptūra, tapyba (t. p. ant stiklo), kalvininkystė.Sparčiai vystosi audimas, išliko tautiniai drabužiai. Puodininkystė savo laikais buvo plačiai paplitusi čekų ir moravų žemėse.Pirmos dirbtuvės atsirado jau XVI amžiuje. Keraminiai dirbiniai tapo kaimogyvenimo dalimi. Juos naudodavo ruošiant, patiekiant, saugant įvairųmaistą. Čekų keraminiai dirbiniai skirstomi į: Bokalai alui ( fajansas) •puodus (dažn. padaryti
iš molio) •fajansus(sudėtingesnis gaminimas, nekasd.naudojimui) •akmeninękeramiką (neatspari karščiui-deformuojasi) •baltąją keramiką(praktiška, su ornamentais). Čekų stiklininkystės tradicijos siekia XV amžių. Buvo daromi kriaušėsformos arba šešešoniai buteliai, maži buteliukai bei lentelės. Visa taipuošdavo piešiniais. Norimą piešinį dėdavo po stiklu, nukopijuodavo jį irtik po to spalvindavo. Laikui bėgant stiklininkystės amatas sparčiaivystėsi, taip pat didelės vertės įgijo porcelianiniai dirbiniai. Šiandienčekų stiklas ir porcelianas yra žinomi visame pasaulyje. Stikliniai beiporcelianiniai dirbiniai daromi profesionalių meistrų, kurie į savo darbąįdeda daug pastangų, kruopštumo, detalumo ir t.t. Dirbinių įvairumas taippat stebina. Daromi ne tik indai, bet ir figūrėlės, paveiksliukai, vazos,žvakidės, laikrodžiai, varpeliai, dekoratyvinės pintinėlės, šviestuvai irt.t.

Čekų tautinę kultūrą taip pat praturtina aukštos kokybės tekstiliniaidirbiniai, kurių istorija siejama su Marija Tejnitcer. Kartąpasivaikščiojimo Kopenhagoje metu Marijai kilo didžiulis noras įkurtitėvynėje dirbtuves ir audimo mokyklą. 1910 metais jos idėja buvoįgyvendinta.Šiose dirbtuvėse buvo suausta daug meninių dirbinių. Kiekvieno naujogobeleno atsiradimas – tai kūrybinis procesas, kuriame dalyvauja eskizoautorius, architektas, menininkas, audėjas.Nuo 1930 metų Tejnitcer dirbtuvėse buvo suausti tūkstančiai gobelenų,užuolaidų, užtiesalų, kilimų, kilimėlių, apvalkalų ir t.t. Vis dėltopagrindinis dirbtuvės darbas- didžiųjų gobelenų audimas. Čekų audimodirbtuvės paskutiniuoju metu yra sparčiai atnaujinamos, jomis domisiAnglijos, Prancūzijos, Olandijos, Belgijos restauravimo centrai. Audėjaistengiasi ne tik išsaugoti visas audimo tradicijas, bet ir bando naujuosiuskombinavimo būdus.

Taigi atsižvelgdami į visas paminėtas čekų kultūros ypatybes (kuriųdar galima būtų išvardinti mažiausiai keletą ) galime drąsiai teigti, jog

Čekijos kultūrinis palikimas yra vertas dėmesio. Būtent todėl, manyčiau,visi, kas pabuvoja pvz. Prahoje jaučiasi apsilankę vietoje, kuri pasižymiaukščiausiu kultūros lygiu.