REFERATAS
KAS BŪDINGA ČEKŲ KULTŪRAI?
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia, jog kultūra (lot. cultura –
apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas) – tai žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir pateikti materialines ir dvasines vertybes. Tai tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo ar veiklos srityje; išprusimas; augimas.
Taigi kalbėdami apie bet kurios šalies kultūrą privalome turėti omeny visą, kas sukurta tos šalies visuomenės fizinių ir protinių darbu, o t.y.:
animacinė veikla, architektūra, filmas, fotografija, muzika, iliustracija, bibliotekos, literatūra, muziejai, organizacijos, produkcija, radijas, televizija, teatras, pramogos ir t.t. Aišku, kad ne kiekvienoje šalyje visi šie dalykai yra vienodai išsivystę.
Kalbėdami būtent apie čekų kultūrą negalime nepaminėti to, kad
Čekijoje yra labai paplitęs turizmas. Kasmet apžiūrėti Čekiją atvažiuoja tūkstančiai žmonių, o tai reiškia, kad šios šalies kultūra yra kažkuo įdomi, ypatinga, patraukli. Patys čekai teigia, jog kartą pabuvojus jų šalyje nepavyktų galutinai atskleisti, pažinti jų visos kultūros grožio, nepaprastumo. Jų kultūra yra tiek turtinga, jog neįmanoma būtų griežtai nubrėžti jos ribų. Taigi galime bandyti pažinti tik tai, kas yra labiausiai žinoma, svarbu, įdomu čekų kultūroje.
Manau, kad norėdami geriau susipažinti su tuo, kas yra būdinga čekų kultūrai, turime pradėti nuo muzikos, kuri yra tikru čekų interpretacinio meno lobiu.
Teigiama, jog Čekijos sostinė Praha yra gražiausia gegužės mėnesį, nes būtent tada gamta stebina savo grožiu, o oras tarsi dvelkia muzika. Gegužė kasmet (jau nuo 1946 metų) pristato didžiausią metų muzikos šventę, kuri yra vadinama „Prahos pavasariu“. Per šią šventę įvyksta maždaug 70 koncertų ir 10 vaidinimų, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 2000 muzikantų iš beveik
20 pasaulio šalių. Būna atliekama apie 320 kūrinių, kurių trukmė siekia 160
valandų ir visą tai stebi apie 60 000 žiūrovų. Kiekvienam „Prahos pavasariui“ yra būdingas nepaprastas muzikalumas, atlikėjai jaučia ir tiksliai perteikia bet kokio laikotarpio stilių.
Apie panašią šventę Čekijoje svajota dar prieš 1946 metus. Jau XIX
R.Kubelikas amžiuje apie tai galvojo poetas Jonas Neruda, didysis kultūrinių švenčių organizatoriu Andželo Neimanas. Bet šią svajonę pavyko įgyvendinti tik Rafaeliui Kubelikui, kuris pasiekė buvusio čekų filharmonijos vadovo Vaclovo Talicho meninį tikslą. Taigi 1946 metais gegužės 12 dieną vadovaujant R. Kubelikui filharmonija atliko simfoninę
Smetanos poemą „Mano tėvynė“ ir tuo „Prahos pavasaris“ buvo atidarytas.
Nuo tų metų simfoninė poema „Mano tėvynė“ yra atlikinėjama kiekvienais metais, ja prasideda kiekvienas „Prahos pavasaris“.
p
Panašios šventės kasmet vyksta ir teatro srityje, pvz.: tarptautinis festivalis „Europos regionų teatras“, kuris pirmą kartą įvyko 1995 metais ir virto didele teatrine švente. Šioje šventėje gali dalyvauti ne tik žinomiausios teatrinės trupės, lėlių teatras, bet ir bet kuri nepriklausoma teatrinė trupė. Inscenizacijos vyksta ne tik teatruose, bet ir atvirose scenose, miesto aikštėse. Festivalis vis labiau ir labiau įsibrauna į miestą ir tampa jo sudėtine dalimi.
Čekijoje vyksta ne tik tradicinio pobūdžio teatriniai festivaliai, bet ir pvz. tokie kaip „Tarp tvorų“. Teatrinis festivalis „Tarp tvorų“ pirmą kartą įvyko Prahos Psichiatrinėje gydykloje 1992 metais. Jame dalyvavo šešios trupės. Šio renginio tikslas: padėti nugriauti tariamas tvoras tarp „sergančiųjų“ ir „sveikųjų“, nustumti tabų nuo psichiatrinių ligoninių ir apskritai nuo psichiatrijos, skatinti pacientus realizuotis kūrybinėje veikloje ir suteikti galimybę visuomenei visą tai stebėti.
Kasmet šioje teatrinėje šventėje dalyvauja vis daugiau profesionalių ir mėgėjiškų trupių, taip pat prisideda ir muzikiniai ansambliai. Žiūrovų skaičius sparčiai didėja, nes renginys yra nemokamas, tokiu būdu festivalis tampa vis labiau žinomas, didėja jo prestižas tarp dalyvių ir rėmėjų.
Apskritai apie čekų teatrą šiandien sakoma, kad yra „Auksinis teatro laikas“ arba „Svarbiausioji baroko epochos krizė“. Abu teiginiai yra savotiškai teisingi. Viena vertus spektaklių ir teatrinių kolektyvų skaičius tikrai nėra mažas (žiūrovų taip pat), bet kita vertus teatras turi daug problemų. Svarbiausioji – stinga pinigų ir todėl dauguma jaunų trupių negali egzistuoti profesionaliame lygyje. Nelengva ir profesionaliems kolektyvams.
Visai ką kitą galima būtų pasakyti apie čekų filmą ir kino studijas.
Čekijos Respublikoje ne tik statoma daug savų filmų, bet ir nemažai uždirbama nuomojant nuostabias čekų kino studijas Barrandov, kurios yra žinomos kone visame pasaulyje. Tai didžiausias studijų kompleksas visoje
Europoje, kurį ateityje planuojama dar labiau išplėsti.
Kiekvienais metais filmų kūrėjai iš viso pasaulio yra priversti keliauti į Prahą, kuri nuo senų laikų vilioja (daugiau kaip 70 metų) filmų kūrybos istorija, čekų filmų kūrėjų profesionalumu, nuostabiomis techninėmis galimybėmis, kvalifikuotais darbininkais, studijų plotu (yra 11
studijų, kurių bendras plotas siekia net 160 000 km² ), ypač patogia vieta (tik 5 kilometrai nuo Prahos centro) bei prieinamomis kainomis.
Užsienio spauda teigia, jog studijos Barrandov siūlo puikų servisą ir tuo negalima abejoti.
Studijų istorija siekia 1930 metus. Būtent tada Vaclavas Havelas, buvusio
Čekijos Prezidento tėvas, buvo paprašytas savo brolio Milošo įtraukti į savo naujų pastatų (Barrandov apylinkėse) projektą filmų studiją.
Lankytojai iki šių dienų negali atsistebėti pagrindinio pastato nepaprastumu. Jis buvo suprojektuotas taip, kad primintų legendinį Feniksą kylantį iš savo pelenų. Tai buvo tarsi naujos čekų filmo eros (Čekijoje)
simbolis. Studijos architektu ir dizaineriu buvo Maksas Urbanas (kuris vėliau tapo direktoriumi ir operatoriumi). Statybos buvo pradėtos 1931
metais ir per 14 mėnesių ten jau buvo pastatytas pirmas čekų filmas
„Žmogžudystė Ostrovni gatvėje“.
Barrandove buvo pastatyta ir daug kitų žinomų filmų, pvz.: „Riterio pasakojimas“, „Iš pragaro“, „Ašmenys II“, „XXX“, „Širdžių karas“, „Shanghai riteriai“ ir t.t.
Čekų, palyginus su kitomis tautomis, yra ne daug, bet nepaisant to jie labai įtakoja pasaulio fotografiją. Čekų fotografų parodos rengiamos įvairiose šalyse. Vienas žymiausių čekų fotografų Janas Saudekas teigia, kad Čekijoje yra savotiška foto meno t J. Saudeko (nuotrauka)
tradicija ir todėl šiandien jie gali pasigirti nuostabiu, nusipelnusiu, aukšto lygio fotografų gausa, ko negalėtų padaryti kitos tautos, neturinčios (kaip bebūtų keista) jokių žymių foto meno atstovų (tai pvz.:
albanai, indusai, boliviečiai ir pan.).
Čekų fotografai susilaukia daug dėmesio dėl savo meistriškumo, pastabumo, darbų nepaprastumo. Kiekvienas menininkas yra skirtingas (nors kartais yra įtakojamas kitų fotografų) ir atranda vis naujas fotografavimo galimybes. Vienas žaidžia su spalva ir šešėliais, kitas atvirkščiai-
paryškina, perteikia objektą tokį, koks yra. Vienam norisi perteikti situaciją, aplinką kuo realiau, kitam svarbu suteikti kuo daugiau mistiškumo, paslaptingumo, jis nori priversti žiūrovą mąstyti, nagrinėti.
Bet nuotraukos niekada nelikdavo abejingos aplinkos pasikeitimui, todėl dažnai juose galime įžiūrėti tam tikram laikmečiui būdingų bruožų.
Čekų literatūrai taip pat būdinga tai, kad buvo įtakojama aplinkos. Iki
19 amžiaus pradžios čekų ir moravų literatūrinių bandymų buvo ne daug. Tai buvo susiję su istorine padėtimi bei kalbos būsena.
Tik romantizmo laikais pradeda kurti tokie poetai kaip: J. Kollaras (1793-
1852), F.L. Čelakovskis (1799-1852) – kūrė čekų ir rusų tautinės poezijos imitaciją, V.Ganka (1791-1861) ir kiti. Vėlyvojo romantizmo žinomiausi atstovai: K.G. Macha (1810-1836), K.J. Erbena (1811-1870).
Romantizmą išstūmė pirmoji ankstyvojo realizmo banga. Božena Nemcova
(1820-1862) nupiešė idilišką kaimiško gyvenimo paveikslą romane „Senelė“
(1855); J. Neruda (1834-1891) kūrė trumpus jumoristinius eilėraščius apie
Prahos gyventojus.
Po 1870 metų šaly užplūdo naujoji romantizmo banga, šį kartą Čekija buvo įtakojama prancūzų.
1890 metais garsėja naujoji karta. T. Masarikas (1850-1937),
Čekoslovakijos prezidentas 1918-1935 metais, kritikavo čekų romantizmą, ironiškus ir satyriškus eilėraščius rašė J.S. Macharas (1864-1942). P.
Bezruč (1867-1958) savo dainose išreiškė tautinį pasipiktinimą austrų priespauda.
Simbolizmas davė Čekijai du didžiuosius poetus – O. Bržeziną (1868-
1929) ir A. Sovą (1864-1928). Naujo amžiaus pradžiai būdingas buvo čekų romantikos žydėjimas, buvo kuriami istoriniai romanai, romanai apie kaimišką gyvenimą, moteris, kurios nesusilaukė aplinkinių palaikymo, supratimo.
Nacionalinės nepriklausomybės atkūrimas (1918 m.) atgaivino literatūrinį gyvenimą, bet jau po 1930 metų čekų literatūra buvo įtakojama vokiečių (literatūra buvo cenzūruojama, rašytojai buvo persekiojami), vėliau komunistų (socialistinis realizmas ribojo kūrinių publikaciją).
Po Stalino mirties (1953m.) situacija šiek tiek pasikeitė, seniau tremiami rašytojai susijungė su literatūriniu jaunimu ir kartu priešinosi socialistiniam realizmui.
Čekų poetinės tradicijos simboliais tapo V. Golanas ir J. Seifertas, kurie savo kūriniuose išryškino nepakartojamą įvairių Europos avangardo srovių sintezę su filosofiškai-kultūriniais šaknimis. J. Seifertas tapo pirmuoju čekoslovakų rašytoju, kuris gavo Nobelio premija (1984).
Labiausiai žinomas čekų dramaturgas yra V. Gavelas. Iš kitų šiuolaikinių čekų dramaturgų išsiskiria J. Topolis.
Po 1968 metų literatūros klestėjimas buvo sustabdytas, Sovietų Armija įsiveržė į Čekoslovakiją tam, kad „normalizuotų“ politinį valstybės gyvenimą. Dėl susiklosčiusios padėties daug rašytojų emigravo. Jų tarpe buvo Škvoreckis ir Kundera, kurių kūriniai yra išversti į daugelį kalbų ir aukštai vertinami tarptautine profesionaline kritika.
Reikšminga kultūros dalimi yra menas. Seniausios čekų meno apraiškos siekia priešistorinį laikotarpį. Tuo metu buvo daromos moterų figūrėlės (pvz.: Wenus iš Dolni Viestovicų), kai kurių rūšių keraminiai, bronziniai, auksiniai dirbiniai.
IX-X amžiams būdinga yra akmeninių pastatų statyba ( Šv. Wito ir Šv.
Jirži bažnyčios, pilys, namai, akmeninis tiltas Prahoje), architektoninė skulptūra. XIV-XVI a.- gotikinio meno klestėjimas. Gotikų skulptūroms turėjo įtakos Niderlandų realizmas su taip vadinamu nuostabiuoju stiliumi.
Renesanso laikais čekų menas buvo įtakojamas Italijos, tą atspindi dvarų (
renes. pilies Hradčanuose perstatymas, rūmai Prahoje, provincijų pilys su arkadiniais kiemais) ir miestelėnų architektūra. Skulptūroje ir tapyboje vyravo savos tradicijos. Baroko menas vystėsi nuo XVI a. pr.- tai buvo architektūros klestėjimo laikotarpis (įtakoja italai, austrai, prancūzai).
XVIIIa. pab. ypač išryškėjo prancūzų klasicizmo ir rokoko poveikis.
Žymiausias baroko skulptūros atstovas- F. Brokof (jo skulptūros yra ant
Karolio tilto Prahoje), tapyboje išsiskyrė (pagrinde portretinėje ir religinėje): K. Skreta, P. Brandl, V.V. Reiner, J. Kupeckis; grafikoje – V.
Hollar. Vėlesnėje architektūroje vystėsi istoricizmas, po to pasirodė modernistinės tendencijos, kurios lėmė funkcionaliskai-konstruktyvinės architektūros atsiradimą.
F. Brokofo skulptūra
Pirmoje XIX a. pusėje atsirado tapybos mokykla propaguojanti susidomėjimą savu peizažu, istorija, folkloru. XXa. pradžioje atsiradę pasikeitimai tapyboje ir skulptūroje buvo susiję su vakarų Europos meno vystymusi. Tuo metu išsiskyrė tokie menininkai kaip: E. Orlik, A. Mucha, E. Filla, J.
Štursa, S. Sucharda ir kiti.
Čekų tautos menui būdinga yra originali architektūra, puodininkystė, medžio apdirbimas, skulptūra, tapyba (t. p. ant stiklo), kalvininkystė.
Sparčiai vystosi audimas, išliko tautiniai drabužiai.
Puodininkystė savo laikais buvo plačiai paplitusi čekų ir moravų žemėse.
Pirmos dirbtuvės atsirado jau XVI amžiuje. Keraminiai dirbiniai tapo kaimo gyvenimo dalimi. Juos naudodavo ruošiant, patiekiant, saugant įvairų maistą. Čekų keraminiai dirbiniai skirstomi į:
Bokalai alui ( fajansas) •puodus (dažn. padaryti iš molio)
•fajansus (sudėtingesnis gaminimas, nekasd.naudojimui)
•akmeninę keramiką (neatspari karščiui-deformuojasi)
•baltąją keramiką (praktiška, su ornamentais).
Čekų stiklininkystės tradicijos siekia XV amžių. Buvo daromi kriaušės formos arba šešešoniai buteliai, maži buteliukai bei lentelės. Visa tai puošdavo piešiniais. Norimą piešinį dėdavo po stiklu, nukopijuodavo jį ir tik po to spalvindavo. Laikui bėgant stiklininkystės amatas sparčiai vystėsi, taip pat didelės vertės įgijo porcelianiniai dirbiniai. Šiandien čekų stiklas ir porcelianas yra žinomi visame pasaulyje. Stikliniai bei porcelianiniai dirbiniai daromi profesionalių meistrų, kurie į savo darbą įdeda daug pastangų, kruopštumo, detalumo ir t.t. Dirbinių įvairumas taip pat stebina. Daromi ne tik indai, bet ir figūrėlės, paveiksliukai, vazos, žvakidės, laikrodžiai, varpeliai, dekoratyvinės pintinėlės, šviestuvai ir t.t.
Čekų tautinę kultūrą taip pat praturtina aukštos kokybės tekstiliniai dirbiniai, kurių istorija siejama su Marija Tejnitcer. Kartą pasivaikščiojimo Kopenhagoje metu Marijai kilo didžiulis noras įkurti tėvynėje dirbtuves ir audimo mokyklą. 1910 metais jos idėja buvo įgyvendinta.
Šiose dirbtuvėse buvo suausta daug meninių dirbinių. Kiekvieno naujo gobeleno atsiradimas – tai kūrybinis procesas, kuriame dalyvauja eskizo autorius, architektas, menininkas, audėjas.
Nuo 1930 metų Tejnitcer dirbtuvėse buvo suausti tūkstančiai gobelenų, užuolaidų, užtiesalų, kilimų, kilimėlių, apvalkalų ir t.t. Vis dėlto pagrindinis dirbtuvės darbas- didžiųjų gobelenų audimas. Čekų audimo dirbtuvės paskutiniuoju metu yra sparčiai atnaujinamos, jomis domisi
Anglijos, Prancūzijos, Olandijos, Belgijos restauravimo centrai. Audėjai stengiasi ne tik išsaugoti visas audimo tradicijas, bet ir bando naujuosius kombinavimo būdus.
Taigi atsižvelgdami į visas paminėtas čekų kultūros ypatybes (kurių dar galima būtų išvardinti mažiausiai keletą ) galime drąsiai teigti, jog
Čekijos kultūrinis palikimas yra vertas dėmesio. Būtent todėl, manyčiau, visi, kas pabuvoja pvz. Prahoje jaučiasi apsilankę vietoje, kuri pasižymi aukščiausiu kultūros lygiu.