JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA

JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA
Jungtinių Tautų Organizacija (toliau – JTO, Organizacija arba Jungtinės
Tautos) buvo įkurtos 1945 m., pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui.
Pirminis ir pagrindinis šios Organizacijos tikslas, tuo metu atrodęs tarsi
miražas tautų nesantarvės fone – stabilizuoti tarptautinius santykius bei
sustiprinti visuotinės taikos pagrindus. Nuo to laiko prabėgo daugiau kaip
pusė amžiaus ir Jungtinės Tautos tapo ne tik nepaprastų globalinių pokyčių
liudininkėmis, bet ir šių pokyčių skatintojomis bei daugelio taikių idėjų
įkvėpėjomis ir vykdytojomis. Ir nors metų metais pasaulinė taika buvo ir,
deja, vis dar išlieka be galo trapia ateities vizija, temdoma kąą tik
pasibaigusių dviejų ideologinių blokų tarpusavio varžybų, branduolinio karo
grėsmės, nesibaigiančių regioninių konfliktų, Jungtinės Tautos vaidino ir
tebevaidina be galo svarbų vaidmenį siekiant tarptautinio stabilumo,
pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimo viso pasaulio gyventojams,
socialinių ir ekonominių problemų nagrinėjimo ir jų sprendimo.
Kaip atsirado šis vardas? Terminą “Jungtinės Tautos” sugalvojo JAV
prezidentas Franklinas D.Ruzveltas (1882-1945). Pirmą kartą oficialiai šis
terminas buvo pavartotas 1942 m. sausio 1 d. dokumente “Jungtinių Tautų
Deklaracija”, kuriame 26 valstybių atstovai įsipareigojo kartu kovoti prieš
Ašies valstybes – Vokietiją, Italiją ir Japoniją.
1945 m. spalio 24 d. 51 valstybė įsteigė Jungtinių Tautų Organizaciją,
kurių pagrindinis tikslas – taikos iššsaugojimas ir kolektyvinis saugumas
bendradarbiaujant visoms tarptautinėms bendruomenėms. Šiandieną į šios
tarptautinės organizacijos veiklą įsitraukė beveik visos pasaulio valstybės
– 185 šalys.
Jungtinės Tautos – pavyzdžio žmonijos istorijoje neturinti pasaulinio
tarptautinio bendradarbiavimo sistema, įsipareigojusi kovoti prieš karus,
puoselėti ir stiprinti žmogaus teises, remti teisingumą ir tarptautinę
teisę, stiprinti socialinę pažangą ir dr

raugiškus santykius tarp tautų.
Jungtinių Tautų Organizacija yra centras, padedantis šalims derinti savo
veiksmus šių tikslų įgyvendinimui.

JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS CHARTIJA
Pagrindinis JTO dokumentas – Chartija – buvo parengta ir pasirašyta 50
vyriausybių atstovų, paskutinėmis II Pasaulinio karo dienomis susirinkusių
į Steigiamąją Tarptautinės Jungtinių Tautų Organizacijos konferenciją San
Franciske 1945 m. balandžio 25 d. – birželio 26 d. Vėliau Chartiją pasirašė
konferencijoje negalėjusi dalyvauti 51-oji valstybė – Lenkija. Pagrindines
Chartijos veiklos kryptis pateikė penkių valstybių – Jungtinių Amerikos
Valstijų, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės,
Kinijos, Prancūzijos ir Tarybų Sąjungos – atstovai, aptarę jas dar 1944 m.
rugpjūčio – spalio mėnesiais savo pasitarimuose Dumbartono Oaks Estate,
netoli Vašingtono.
JTO Chartija apibrėžia keturis pagrindinius organizacijos tikslus:
išlaikyti tarptautinį saugumą ir taiką; vystyti draugiškus ryšius /
santykius tarp tautų, bendradarbiauti sprendžiant tarptautines problemas ir
bendromis jėgomis skatinti pagarbą žmogaus teisėms visose šalyse bei
centralizuotai atstovauti bet kokių tarpusavio santykių harmonizavimui.
Iki šiol buuvo pataisyti tik keturi Chartijos straipsniai, vienas iš jų – du
kartus. Visos pataisos buvo susiję su narių skaičiumi įvairiuose
specialiuose JTO tarybose. Chartija buvo numačiusi, kad yra 5 oficialios
Jungtinių Tautų kalbos – anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Vėliau prie
jų buvo priskirta ir arabų kalba.
Chartija skelbia, kad Jungtinių Tautų narėmis gali tapti visos taiką
mylinčios šalys, kurios prisiima JTO įsipareigojimus ir kurios,
Organizacijos nuomone, nori ir sugeba vykdyti šiuos įsipareigojimus. Visos
Jungtinių Tautų narės yra suverenios valstybės. Kiekviena valstybė, JTO
narė, nežiūrint jos dydžio, turtingumo, politinių pažiūrų skirtumo, tu
uri
tik vieną balsą. Jungtinės Tautos nėra pasaulį valdanti organizacija, ji
taip pat neleidžia įstatymų.Tačiau būtent JTO vaidina svarbų vaidmenį
sprendžiant tarptautinius konfliktus, formuoja tarptautinės politikos
prioritetus, taigi, visas pasaulis tam tikra prasme yra veikiamas šios
organizacijos.

PAGRINDINIAI JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJOS ORGANAI
JTO valdo šeši pagrindiniai valdymo organai. Penki iš jų – Generalinė
asamblėja, Saugumo Taryba, Ekonominė ir Socialinė Taryba, Globos Taryba ir
Sekretoriatas – yra įsikūrę pagrindinėje JT būstinėje Niujorke. Šeštasis –
Tarptautinis Teismas – Olandijos mieste Hagoje.

Generalinė Asamblėja
Generalinė Asamblėja yra pagrindinis svarstymo organas. Kaip jau buvo
minėta, visos JTO narės yra atstovaujamos Generalinėje Asamblėjoje ir turi
po vieną balsą. Norint priimti nutarimus pačiais svarbiausiais klausimais –
sprendžiant tarptautinius konfliktus, priimant naujus narius, tvirtinant JT
biudžetą bei taikos palaikymo pajėgų biudžetą – reikalinga dviejų trečdalių
balsų dauguma. Esant ypatingiems atvejams sprendimai gali būti priimami
konsensuso būdu atsisakant formalaus balsavimo.
Remiantis JTO Chartija, pagrindiniai Generalinės Asamblėjos funkcijos ir
įgaliojimai yra šie: (1) svarstyti ir siūlyti bendradarbiavimą ir
tarptautinę taiką bei saugumą palaikančius principus, taip pat
nusiginklavimo bei ginkluotės sumažinimo klausimus; (2) skatinti tyrimus ir
teikti rekomendacijas remiant tarptautinį politinį bendradarbiavimą,
tarptautinės teisės plėtojimą ir sisteminimą, pagrindinių žmogaus teisių
garantavimą ir tarptautinį bendradarbiavimą ekonomikos, visuomenės,
kultūros, švietimo ir sveikatos srityse; (3) teikti pasiūlymus kaip spręsti
kiekvieną, nepriklausomai nuo ją sukėlusių priežasčių, problemą, kuri
galėtų pakenkti draugiškiems santykiams tarp tautų. Pavyzdžiui, sesijoje,
kurioje buvo apžvelgta 1998 – 1999 metų veikla, Generalinė Asamblėja
nagrinėjo 166 skirtingo pobūdžio klausimus, įskaitant taikos ir saugumo,
nusiginklavimo, vy

ystymo, JTO vidaus reformų, aplinkos pasaugos, 2000 metų
kompiuterines problemas ir pan. Ir nors Generalinė Asamblėja negali
tiesiogiai įtakoti atskirų valstybių sprendimų, JTO pareikšta nuomonė yra
labai svarbi tarptautiniu lygiu ir šalys, ignoruojančios Jungtinių Tautų
nutarimus gali sulaukti neigiamos pasaulio reakcijos.
Paprastai metiniai Generalinės Asamblėjos sesijos vyksta rugsėjo – gruodžio
mėnesiais. Tačiau Generalinės Asamblėjos sesija gali būti šaukiama
atsiradus ypatingiems reikalavimams net ir dėl vieno klausimo. Sesijai
prasidedant, Asamblėja išsirenka naują pirmininką, 21 vicepirmininką ir
septynių pagrindinių komitetų pirmininkus. Kad būtų užtikrintas teisingas
geografinis atstovavimas, Asamblėjai kasmet pakaitomis pirmininkauja
penkios valstybių grupės: Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos, Rytų Europos ir
Vakarų Europos bei kitų valstybių atstovai. Pagrindiniai šeši komitetai yra
šie: (1) Pirmasis komitetas (nusiginklavimas ir su tuo susiję tarptautinio
saugumo klausimai), (2) Antrasis komitetas (ekonomikos ir finansų
klausimai), (3) Trečiasis komitetas (visuomeniniai, humanitariniai ir
kultūros klausimai), (4) Ketvirtasis komitetas (specialusis politinis ir
dekolonizacijos komitetas), (5) Penktasis komitetas (administravimo ir
biudžeto klausimai) ir (6) Šeštasis komitetas (teisės klausimai). Taip pat
yra Generalinis komitetas, kurį sudaro Generalinės Asamblėjos pirmininkas,
21 vicepirmininkas ir šešių pagrindinių komitetų pirmininkai, ir
Kredencialų komitetas, kurį kiekvieną sesiją skiria Pirmininkas.
Jungtinių Tautų darbą visus metus daugiausiai lemia Generalinės Asamblėjos
sprendimai, t.y. daugumos narių valia, išreikšta rezoliucijose. Tuo metu,
kai nevyksta Generalinės Asamblėjos sesija, darbą vykdo šeši pagrindiniai
komitetai ir kiti organai, skirti nagrinėti specifines problemas, bei JTO
Sekretoriatas – Generalinis sekretorius ir jo tarptautinių pareigūnų
personalas.

Saugumo Taryba
Vadovaujantis JTO Chartija, pirminis Saugumo Tarybos uždavinys yra
tarptautinės taikos ir sa
augumo palaikymas. Tuo būdu Saugumo Tarybos darbas
vyksta be jokių išankstinių sąlygų ir planavimo.
Saugumo Tarybą sudaro 15 narių. Penkios valstybės – Kinija, Prancūzija,
Rusijos Federacija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos –
yra nuolatinės Tarybos narės. Kiti 10 narių yra Generalinės Asamblėjos
renkami dviejų metų kadencijai. Pastaruoju metu yra diskutuojama apie
narystės Saugumo Taryboje pakeitimus siekiant, kad narystės kriterijai
labiau atitiktų šiandieninę pasaulio politinę ir ekonominę realybę. Tam,
kad būtų priimtas sprendimas, balsuojant reikalingas mažiausiai 9 narių
sutikimas. Priimant sprendimus esminiais klausimais, rezoliucija
patvirtinama tik tuomet, kai nei viena valstybė, nuolatinė ST narė,
nepasinaudoja veto teise. Vadovaujantis Chartijos nuostatomis, Saugumo
Tarybos sprendimai yra privalomi visoms Jungtinių Tautų narėms.
Jungtinių Tautų Chartijoje yra numatytos pagrindinės Saugumo Tarybos
funkcijos ir nustatyti įgaliojimai: (1) palaikyti tarptautinę taiką ir
saugumą vadovaujantis Jungtinių Tautų principais ir tikslais; (2) nagrinėti
kiekvieną iškilusį ginčą ar susidariusią konfliktinę situaciją; (3)
rekomenduoti būdus kaip tokius ginčus reikia sureguliuoti ir nurodyti
sąlygas, kaip įveikti konfliktines situacijas; (4) kurti ginkluotės
kontrolės planus; (5) raginti Jungtinių Tautų nares imtis ekonominių
priemonių ar kitokių sankcijų, išskyrus jėgos panaudojimą, agresijos
sustabdymui; (6) esant būtinybei, imtis karinių veiksmų; (7) vykdyti
Jungtinių Tautų globos funkcijas.
Reikia pastebėti, kad svarstant taikos išlaikymo problemas, visų pirma
konfliktą yra stengiamasi sureguliuoti taikiais metodais. Paprastai tokiais
atvejais yra siunčiami taikos palaikymo būriai, kurių tikslas būna išskirti
konfliktuojančias puses ir padėti susėsti joms prie derybų stalo. Saugumo
Taryba gali naudoti ir kitus būdus, jeigu konfliktuojančios šalys
neatsižvelgia į jos reikalavimus. Dažniausiai tai yra įvairios ekonominės
sankcijos arba embargas karinei amunicijai. Labai išskirtinais atvejais
Saugumo Taryba turi teisę kreiptis į specialiai tokiems atvejams numatytas
valstybes, JTO nares, prašydama dalyvauti militaristinėse akcijose.
Taip pat, Saugumo Taryba ruošia rekomendacijas Generalinei Asamblėjai
renkant naują Generalinį sekretorių bei į JTO priimant naujas nares.

Ekonominė ir Socialinė Taryba
Ši Taryba buvo įsteigta kaip pagrindinis Jungtinių Tautų organas, skirtas
koordinuoti ekonominę ir socialinę veiklą Jungtinių Tautų šeimoje.
Pagrindinis Tarybos uždavinys – skatinti tarptautinę kooperaciją ir šalių
vystymąsi. Siekdama įgyvendinti šį tikslą, Ekonominė ir socialinė taryba
konsultuojasi su nevyriausybinėmis šalių organizacijomis, stiprina ryšius
tarp Jungtinių Tautų ir įvairių šalių pilietinės visuomenės.
Ekonominę ir socialinę tarybą sudaro 54 nariai, Generalinės Asamblėjos metu
renkami trijų metų laikotarpiui, kuriam pasibaigus, 18 narių yra
perrenkami. Tarybos sesijos vyksta dukart metuose po vieną mėnesį. Viena
sesija vyksta Niujorke, kita – Ženevoje. Taip pat būna šaukiami ministrų
lygio susirinkimai, kuriuose būna svarstomi globaliniai ekonominiai bei
socialiniai klausimai. Nuo 1998 m. Taryba diskutuoja ir humanitariniais
klausimais.
Pagrindinės Ekonominės ir socialinės tarybos funkcijos ir įgaliojimai yra
šie: (1) būti pagrindiniu forumu, kuriame svarstomi globalinio pobūdžio
ekonominiai ir socialiniai klausimai. Jame formuojamos politinės
rekomendacijos šiais klausimais, kurias būtų galima pateikti Jungtinių
Tautų narėms ir visais sistemai; (2) vykdyti ir inicijuoti tyrimus bei
pranešimus ir teikti rekomendacijas tarptautiniais ekonomikos, visuomenės,
kultūros, švietimo, sveikatos ir su šiomis sritimis susijusiais klausimais;
(3) ugdyti pagarbą visų žmonių teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir skatinti
jų laikytis.
Ne sesijos metu Tarybos darbą atlieka pagalbiniai organai – komitetai ir
komisijos, kurie apie savo kuruojamų sričių darbo rezultatus reguliariai
informuoja Tarybos narius. Pagalbinį Tarybos mechanizmą sudaro devynios
funkcinės komisijos (Statistikos, Demografinė ir plėtros, Socialinės
plėtros, Žmogaus teisių, Moterų padėties, Narkotinių medžiagų, Nusikaltimų
prevencijos ir baudžiamosios teisės, Mokslo ir technikos panaudojimo
plėtrai bei Ilgalaikės plėtros komisija), penkios regioninės komisijos
(Ekonominė Afrikos, Ekonominė ir socialinė Azijos ir Ramiojo vandenyno,
Ekonominė Europos, Ekonominė Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino bei
Ekonominė ir socialinė Vakarų Azijos komisija), keturi nuolatiniai
komitetai (Programos ir koordinavimo, Nevyriausybinių organizacijų, Žmogaus
būsto bei Tarpvyriausybinė tarptautinių ataskaitų ir pranešimų standartų
ekspertų darbo grupė), taip pat daug nuolatinių ekspertų organų,
nagrinėjančių tokius klausimus kaip nusikaltimų prevencija ir kontrolė,
plėtros planavimas, tarptautinis bendradarbiavimas mokesčių klausimais ir
pavojingų prekių transportavimas.
Kaip jau buvo minėta, remdamasi JTO Chartija, Ekonominė ir socialinė taryba
konsultuojasi su nevyriausybinėmis organizacijomis, dirbančiomis su tomis
pačiomis problemomis. Dažnai nevyriausybinės organizacijos turi specialios
patirties ar techninių žinių, kurios yra ypač vertingos. Pastaruoju metu
Taryba konsultuojasi su daugiau kaip 1500 nevyriausybinių organizacijų,
kurios yra skirstytinos į tris kategorijas. Nevyriausybinės organizacijos,
kurioms suteiktas patariamasis statusas, gali siųsti stebėtojus į viešus
Tarybos ir jos patariamųjų organų posėdžius, teikti pareiškimus ir pan.

Globos Taryba
Kuriant tarptautinę globos sistemą, ši Taryba buvo įsteigta siekiant
užtikrinti tarptautinę globojamų teritorijų priežiūrą. Tuo metu tai buvo 11
teritorijų, kurias tuo metu administravo 7 valstybės, Jungtinių Tautų
narės. Bendrų pastangų dėka iki 1994 m. šios teritorijos jau buvo
užsitikrinę savivaldą arba netgi išsikovojusios nepriklausomybę kaip
atskiros valstybės arba įsijungdamos į kaimyninių nepriklausomų valstybių
sudėtį. Paskutinė Tarybos globota teritorija buvo Palau Ramiojo vandenyno
salos (Pacific Islands), kurias administravo JAV ir kurios tapo 185-ąja
valstybe, Jungtinų Tautų nare.
Kadangi šiuo metu Tarybos darbas iš esmės yra baigtas, Taryba tesudaro 5
nuolatinės narės, kurios renkasi iškilus būtinybei.

Tarptautinis Teismas
Tarptautinis Teismas, taip pat žinomas Pasaulio Teismo vardu – yra
pagrindinis teisminis Jungtinių Tautų organas. Jo Statutas yra sudėtinė
Jungtinių Tautų Chartijos dalis. Susidedantis iš 15 teisėjų, nepriklausomai
viena nuo kitos renkamų Generalinės Asamblėjos ir Saugumo Tarybos, Teismas
sprendžia teisminius šalių ginčus. Negali būti dviejų teisėjų – tos pačios
valstybės piliečių. Teisėjų kadencija yra devyneri metai, po kurių jie gali
būti perrinkti. Šalies dalyvavimas Teisme yra savanoriškas, tačiau netgi
jeigu šalis ir nedalyvauja teismo posėdžiuose, ji privalo vykdyti Teismo
sprendimą. Taip pat, esant reikalui, Tarptautinis Teismas konsultuoja
Generalinę Asamblėją ir Saugumo Tarybą. Teismas posėdžiauja Hagoje,
Nyderlandų Karalystėje.
Teismo jurisdikcijai priklauso visi numatyti Chartijoje arba galiojančiose
sutartyse ar konvencijose. klausimai, kuriuos jam pateikia valstybės.
Teismas, spręsdamas jam perduotus nagrinėti ginčus, taiko: (1) tarptautines
konvencijas, nustatančias normas, kurias pripažįsta valstybės, ginčo
dalyvės, (2) tarptautinį paprotį kaip įrodymą, kad tam tikra visuotinė
praktika pripažįstama įstatymu, (3) visuotinius valstybių pripažįstamus
teisės principus, (4) įvairių valstybių labiausiai kvalifikuotų
tarptautinės teisės specialistų tesimo sprendimus ir doktrinas kaip
pagalbines priemones nustatant teisės normas.
Tarptautinio Teismo veiklą galima iliustruoti Jungtinių Tautų prokurorų
darbu tiriant karo nusikaltimus Kosove, kur yra ekshumuoti 2 108 palaikai,
tačiau, pasak JT vyriausiosios prokurorės Carlos del Ponte, “tikras etninių
albanų aukų skaičius gali būti daug didesnis”. Kalboje JTO Saugumo Tarybai
C. del Ponte sakė gavusi pranešimus apie 529 kapavietes. Teismo medicinos
ekspertai kol kas ištyrė maždaug trečdalį šių vietovių.

Sekretoriatas
Sekretoriatas atlieka savarankišką ir administracinį darbą, kurio
pagrindines kryptis nustato Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba ar bet
kuris kitas Jungtinių Tautų Organizacijos valdymo organas. Sekretoriatą
sudaro tarptautinis personalas, dirbantis Jungtinių Tautų būstinėse ir
vietose. Visuose sekretoriato departamentuose ir įstaigose dirba apie 8700
žmonių, atstovaujančių maždaug 160 šalių. Pagrindinės įstaigos yra įsikūrę
Niujorke, Ženevoje, Vienoje ir Nairobyje. Sekretoriatui visose darbo
kryptyse vadovauja Generalinis sekretorius, penkeriems metams skiriamas
Generalinės Asamblėjos Saugumo Tarybos siūlymu.

Generalinis sekretorius
Jungtinių Tautų Chartijoje šį postą užimantis pareigūnas yra apibūdinamas
kaip “svarbiausias vykdomasis Organizacijos pareigūnas”. Generalinis
sekretorius yra ir diplomatas, ir visuomenės veikėjas, ir tautų taikytojas,
t.y pasaulio bendruomenės akyse Generalinis sekretorius yra Jungtinių Tautų
simbolis. Jungtinių Tautų sekretoriaus pareigos yra tokios pat įvairios
kaip ir problemos, kurias sprendžia Jungtinės Tautos. Jų spektras – nuo
vadovavimo taikos palaikymo operacijoms iki tarpininkavimo tarptautiniams
ginčams.
Jungtinių Tautų Chartija Generalinį sekretorių įgalioja atkreipti dėmesį į
kiekvieną faktą, kuris, jo nuomone, kelia grėsmę tarptautinei taikai ir
saugumui. Kasmet Generalinis sekretorius Generalinės Asamblėjos metu
paskelbia metinį pranešimą, kuriame įvertina Organizacijos veiklą ir išsako
savo požiūrį dėl būsimų jos veiklos prioritetų artimiausiu metu.
Suprantama, kiekvienas Generalinis sekretorius savo veiklą organizuoja
atsižvelgdamas į konkretų laikmečio kontekstą. Pavyzdžiui, šeštasis
Generalinis sekretorius Boutros Boutros-Ghali 1992 m., atsižvelgdamas į
Saugumo Tarybos pasiūlymus, paskelbė “Taikos darbotvarkę” – toli
siekiančius pasiūlymus, kaip veiksmingai palaikyti ir stiprinti taiką
pasaulyje po šaltojo karo. Dabartinis Generalinis sekretorius Kofi A.Annan
dar 1997 m. liepą yra paskelbęs “Jungtinių Tautų atnaujinimo”, t.y.
reformų, kuriomis siekiama JTO šeimos veiklą dar labiau priartinti prie
realių tarptautinių problemų sprendimo, programą. 1998 m. balandžio mėnesį,
kalbėdamas Saugumo Tarybos posėdyje, Generalinis sekretorius kalbėjo apie
ypatingo dėmesio poreikį Afrikos kontinento tautoms, draskomoms etninių
konfliktų ir kenčiančioms nuo skurdo ir ekonominių nepriteklių.
Dabartinis Jungtinių Tautų sekretorius Kofi A.Annan’as yra jau septintasis
Jungtinių Tautų vadovas. Pirmasis Generalinis Jungtinių Tautų Sekretorius
buvo norvegas Trygve Lie, dirbęs 1945 – 1953 m. Antrasis Generalinis
sekretorius švedas Dag Hjalmar Agne Carl Hammarskjold 1961 m. (po mirties
aviakatastrofos Afrikoje metu) buvo apdovanotas Nobelio taikos premija. Jis
Jungtinėms Tautoms vadovavo 1953-1961 metais. Nuo 1961 iki 1971 m.
Generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas U Thant iš Birmos, o 1972 – 1981 m.
šias pareigas ėjo Kurt Waldheim iš Austrijos. Reikia pripažinti, kad 1986
m. Izraelis kreipėsi Jungtinių Tautų karo nusikaltimų komisiją papildomos
informacijos dėl šio sekretoriaus nacistinės praeities. Nuo 1982 – iki 1991
m. Generalinio sekretoriaus pareigas ėjo Perez de Cuellar iš Peru, nuo 1992
m. iki 1997 m. – egiptietis Boutros Boutros-Ghali. 1997 m. sausio 1 d.
Generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas Ganoje gimęs Kofi Annan. Tai
pirmasis Jungtinių Tautų Organizacijos vadovas, kuris į šį postą buvo
išrinktas pagal darbo šioje organizacijoje karjerą.

TARPVYRIAUSYBINĖS JUNGTINIŲ TAUTŲ AGENTŪROS
Bendradarbiavimo sutartis Jungtinių Tautų Organizacija yra pasirašiusi su
įvairiomis tarpvyriausybinėmis agentūromis. Šios agentūros yra atskiros,
autonomiškos organizacijos, kurios per jų veiklą koordinuojančią Ekonominę
ir socialinę tarybą bendradarbiauja tarpusavyje bei su Jungtinėmis
Tautomis. Jos kasmet turi atsiskaityti šiai Tarybai.
Chartijoje yra numatytas bendradarbiavimas su šiomis septyniolika
specializuotų agentūrų: Tarptautine Darbo Organizacija (angl. ILO),
Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija (angl. FAO),
Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. UNESCO),
Pasauline Sveikatos Organizacija (angl. WHO), Pasaulio banku (kurį sudaro
Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, angl. IBRD, Tarptautinė
plėtros asociacija, angl. IDA, Tarptautinė finansų korporacija, angl. IFC,
Daugiašalio investicijų garantavimo agentūra, angl. MIGA), Tarptautiniu
Valiutos fondu (angl. IMF), Tarptautine Civilinės Aviacijos Organizacija
(angl. ICAO), Visuotinė pašto sąjunga (angl. UPU), Tarptautine
telekomunikacijos sąjunga (angl. ITU), Pasauline meteorologijos
organizacija (angl. WMO), Tarptautine jūreivystės organizacija (angl. IMO),
Pasauline intelektualinės nuosavybės organizacija (angl. WIPO),
Tarptautiniu žemės ūkio plėtros fondu (angl. IFAD) ir Jungtinių Tautų
Pramonės plėtros organizacija (angl. UNIDO). Be to, 1957 m. buvo įkurta
Tarptautinė atominės energetikos agentūra (angl. TATENA), o 1995 m. –
Pasaulinė prekybos organizacija (angl. WTO). Jungtinės Tautos taip pat
bendradarbiauja su BSMP (Bendroji sutartis dėl muitų ir prekybos, angl.
GATT), nors BSMP yra daugiašalis susitarimas, nustatantis tarptautines
prekybos normas ir neturi formalaus specializuotos agentūros statuso.
Neesant galimybių išsamiai pristatyti kiekvieną tarpvyriausybinę agentūrą,
šiame darbe bus trumpai apžvelgti keleto pagrindinių tarpvyriausybinių
agentūrų tikslai ir veikla.
Tarptautinė darbo organizacija (angl. International Labor Organization).
Šios, dar 1919 m. įkurtos organizacijos tikslas – visame pasaulyje didinti
socialinį teisingumą dirbančių žmonių atžvilgiu. Ji formuoja tarptautinę
politiką ir programas, siekdama padėti gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas
kuria tarptautinius darbo standartus, vykdo plačią techninio
bendradarbiavimo politiką, dalyvauja mokymo, švietimo ir tyrimo veikloje.
Organizacija yra unikali tarp pasaulinių organizacijų tuo aspektu, kad,
formuojant jos politiką, darbininkų ir darbdavių atstovai dalyvauja
lygiomis teisėmis su vyriausybių atstovais.
Jungtinių Tautų Maisto produktų ir žemės ūkio organizacijos (angl. FAO)
tikslai yra gerinti mitybą ir kelti gyvenimo lygį, tobulinti fermose,
miškuose ir žvejybos plotuose išgaunamų maisto ir žemės ūkio produktų
gavybą, apdirbimą, marketingą ir paskirstymą, skatinti kaimo plėtrą ir
gerinti kaimo gyventojų gyvenimo sąlygas, o taip pat, naudojant šias
priemones, padėti bado ištiktiems žmonėms.
Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (angl. UNESCO –
United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) savo
veiklą pradėjo 1946 m. pabaigoje. Svarbiausias UNESCO tikslas yra prisidėti
prie taikos ir saugumo pasaulyje tarptautinio bendradarbiavimo švietimo,
mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse pagalba. Švietimas – svarbiausia
UNESCO veiklos sritis. Taip pat yra vykdomos programos gamtos mokslų,
socialinių ir humanitarinių mokslų, komunikacijų srityse. Didelis dėmesys
yra skiriamas kultūrinei veiklai rūpinantis kultūros paveldo apsauga,
kultūriniais plėtros aspektais, kūrybos ir kūrybingumo skatinimu,
kultūrinio tapatumo ir žodinių tradicijų išsaugojimu, taip pat knygų
platinimu ir skaitymo skatinimu.
Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (angl. WHO-World Health Organizaation)
įsikūrimo diena – (1948 m.) balandžio 7-oji kasmet yra minima kaip
Pasaulinė sveikatos diena. WHO siekia, kad visi žmonės taptų kiek įmanoma
sveikesni. 1977 m. buvo paskelbta “visų žmonių sveikatingumo programa iki
2000 metų”. Ši strategija yra grindžiama visų pirma profilaktika, kurią
sudaro švietimas apie pagrindines sveikatos problemas, pakankamas
maitinimasis ir tinkamas maistas, švarus vanduo ir sanitarija, motinos ir
vaiko sveikata, šeimos planavimas, skiepijimas nuo pagrindinių užkrečiamų
ligų, vietinių ligų prevencija ir kontrolė, tinkamas paplitusių ligų ir
sužeidimų gydymas, svarbiausių vaistų teikimas.

TARPTAUTINĖ TAIKA IR SAUGUMAS
Taikos išsaugojimas yra pats svarbiausias JTO uždavinys ir šios
organizacijos veiklos prasmė. JTO Chartijoje yra nubrėžtas tikslas, kurio
privalo laikytis visos valstybės- JTO narės: visus konfliktus spręsti
taikiu būdu ir atsisakyti bet kokio vienos šalies jėgos panaudojimo prieš
kitą šalį. Kita vertus, šiandien taika ir saugumas nėra tik karinės
konfrontacijos ir ginkluoto konflikto nebuvimas. Vis dažniau socialinės ir
ekonominės realijos – skurdas ir badas tampa tautinių, regioninių ir netgi
tarpvalstybinių įtampų židiniais. Todėl, norint įtvirtinti taiką, reikia
visam laikui panaikinti skurdą ir garantuoti geresnį gyvenimą visiems
pasaulio gyventojams.
Vis dėlto, visa ko pradžia yra taikių tarpvalsybinių santykių užtikrinimas.
Reikia pripažinti, kad per visą savo istoriją Jungtinių Tautų pastangos
daug kartų užkirto kelią pavojingoms situacijoms, galėjusioms sukelti
karinius konfliktus, privertė konfliktuojančias šalis susėsti prie derybų
stalo. 1945 m. Jungtinės Tautos inicijavo arba kitais būdais dalyvavo
sprendžiant tarptautines krizes. Tai nulėmė 172 regioninių konfliktų
pabaigą. Pavyzdžiui, buvo nuslopintos tarptautinės krizės, kilusios Berlyne
1948-1949 m., Kuboje 1962 m., Artimuosiuose Rytuose 1973 m. 1988 m.
Jungtinių Tautų pastangos lėmė ilgamečio Irano -Irako karo baigtį, o
sekančiais metais – derybų būdu buvo susitarta dėl Sovietų kariuomenės
išvedimo iš Afganistano. 1990 m. JTO suvaidino svarbų vaidmenį atstatant
Kuveito nepriklausomybę, užbaigiant pilietinius karus Kambodžoje,
Salvadore, Gvatemaloje ir Mozambike, įtvirtinant demokratiškai išrinktas
Haičio ir Siera Leonės vyriausybes, sprendžiant eilę konfliktų kitose
šalyse. Šiuo metu pasaulyje vyksta 16 taikos palaikymo operacijų.
Vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų tikslų – pasiekti visuotinį
nusiginklavimą ir absoliutų masinio naikinimo ginklų uždraudimą. Po ilgų
derybų, konferencijų, sutarčių 1968 m. buvo pasirašyta Atominio Ginklo
Neplatinimo sutartis, 1996 m. – Lyginamoji Atominio-Testavimo-Uždraudimo
sutartis, kitomis sutartimis buvo įsteigtos specialios sritys, kuriose yra
visiškai uždraustas atominio ginklo naudojimas. Nors Branduolinio ginklo
neplatinimo sutartis įsigaliojo 1970 m., ši problema vis dar labai aktuali.
Visų pirma todėl, kad sutarties iki šiol vis dar nepasirašė Indija,
Pakistanas, Kuba ir Izraelis. Kitos valstybės vis dar neatsisako planų
tobulinti savo ginklų arsenalus. Jungtinių Tautų Generalinio sekretoriaus
K. Annan’o nuomone “branduolinio karo grėsmė vis dar yra labai reali, o
priešraketinės gynybos sistemų tobulinimas panaikintų jau pasiektą pažangą,
ratifikuojant nusiginklavimo sutartis” (4, 2000 04 26).
Kitos sutartys, kurių paruošimą ir pasirašymą inicijavo ir skatino
Jungtinės Tautos, apima bet kokią cheminio ginklo (1992 m.),
bakteriologinio ginklo (1972 m.), atominio ginklo, naudojamo jūrose ir
vandenynuose (1971 m.), išorėje naudojamų ginklų (1967 m.) ir bet kokios
kitos rūšies ginklų gamybą, gamybos vystymą, kaupimą ir pardavimą. 1997 m.
daugiau kaip 100 valstybių pasirašė Otavos Konvenciją, kuria draudžiama
naudoti sausumos minas. Ši sutartis ypač aktuali Afganistano, Angolos,
Kambodžos, Salvadoro, Mozambiko, Ruandos, Somalio, Bosnijos ir Hercogovinos
žmonėms, kurių tūkstančiai žūsta dėl žemėse paliktų sausumos minų.
Taika gali būti pasiekta konfliktus sprendžiant diplomatiniais metodais.
Užkertant kelią konfliktams arba jų sprendimui taikomi įvairūs metodai. Kai
kuriais atvejais siunčiamos taikos palaikymo pajėgos, stebėtojų ar
tikrintojų, geros valios misijos, tarpininkai arba specialūs atstovai.
Kitais atvejais skatinamos derybos bei dirbama per vadinamuosius tyliuosius
diplomatijos kanalus. Kartais šiuo tikslu yra organizuojamos
konfliktuojančių kreipiamasis į Tarptautinį Teismą ir pan. Kritiškais
atvejais Jungtinės Tautos į konflikto regioną siunčia taikos palaikymo
pajėgas su tikslu sustabdyti konflikto gilėjimą ir įmanomą jo sprendimo
būdą. Tokios operacijos gali tęstis keletą mėnesių arba metų metus.
Pavyzdžiui, ugnies nutraukimo linija tarp Indijos ir Pakistano Kašmyro
ginčytinoje teritorijoje buvo įsteigta dar 1949 m., Kipro saloje JT kariai
yra dislokuoti nuo 1964 m. konflikto tarp Kipro graikų daugumos ir Kipro
turkų mažumos. Kita vertus, mėnesio užteko išspręsti Libijos ir Čado
konfliktą dėl Aouzou teritorijos.
Taikos palaikymo operacijos gali būti karinės stebėjimo misijos, kurias
sudaro neginkluoti kariniai pareigūnai, taikos palaikymo pajėgos arba jų
abiejų derinys. Taikos palaikymo pajėgas sudaro dalinių kontingentai,
kuriuos siunčia valstybės, JTO narės, ir finansuoja tarptautinė bendrija,.
Kariai yra ginkluoti lengvaisiais ginklais, bet gali juos naudoti tik
savigynai. Nuo 1948 m., kai Jungtinės Tautos pirmąkart panaudojo savo
karius taikos palaikymo tikslui, 118 šalių į šias pajėgas savanoriškai
atsiuntė daugiau kaip 750 tūkstančių karių ir civilinį personalą. Šios
taikos palaikymo pajėgos, kartu su tūkstančiais civilių žmonių dalyvavo 49
taikos palaikymo misijose. Šiuo metu maždaug 12 500 karių ir policijos
atstovų dalyvauja 16 taikos palaikymo operacijų. Ypatingas dėmesys šiomis
dienomis tenka Artimųjų Rytų taikos palaikymo procesui. Ginkluotas
konfliktas tarp Izraelio ir Arabų valstybių tęsiasi nuo 1948 m., Izraelio
armijai okupavus dalį Palestinos teritorijos. Keletą kartų konfliktas buvo
persiritęs į karinius santykius 1956 m., 1967 m. ir 1973 m. Nuo to laiko
Jungtinių Tautų kariai patruliuoja buferinėje zonoje Sinajaus kanuose tarp
Izraelio ir Egipto. 1974 m. mažesnės Jungtinių Tautų karių pajėgos
patruliuoja Golano aukštumose, dėl kurių konfliktuoja Izraelis ir Sirija.
Didelės Jungtinių Tautų pajėgos po Izraelio invazijos 1978 m. buvo
pasiųstos į Libaną.

ŽMOGAUS TEISĖS IR HUMANITARINĖ PAGALBA
Taikos atstatymas reikalauja daugiau laiko ir didesnių pastangų, kadangi
konfliktas jau būna palietęs daug didesnę teritoriją. Tokiais atvejais
Jungtinės Tautos, kartu su kitomis tarptautinėmis nevalstybinėmis
organizacijomis, valstybėmis-donorais įvairiais būdais remia demokratiškas
vyriausybes, konsultuoja įstatimdavystės klausimais, organizuoja rinkimus,
stebi žmogaus teisų padėtį. Be to, didelis dėmesys yra skiriamas
administracijos darbo atstatymui, sveikatos, švietimo bei kitiems
klausimams, kurie yra esminiai šalies gyvenime. 1960 m. buvusi Belgijos
kolonija Kongas atgavo savo nepriklausomybę. Tačiau iškart po
nepriklausomybės paskelbimo šalyje kilo valdžios anarchija, chaosas ir
riaušės. Ir tik įsikišus 20 tūkstančių Jungtinių Tautų taikos palaikymo
pajėgų karių buvo atstatyta taika ir tvarka. Iš viso, daugiau kaip 45
valstybių piliečiai, įskaitant Kambodžą, Namibiją, Salvadorą, Eritrėją,
Mozambiką, Nikaragvą, Pietų Afriką, , Jungtinių Tautų pastangų dėka,
dalyvavo laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose.
Vienas iš pirmųjų didelių Jungtinių Tautų laimėjimų žmogaus teisų srityje
buvo tai, kad 1948 m. gruodžio 10 d. Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę
žmogaus teisių deklaraciją. Šios deklaracijos 1 ir 2 straipsniai skelbia,
kad “visi žmonės gimsta lygūs savo orumu ir teisėmis” ir gali naudotis
visomis Deklaracijoje skelbiamomis teisėmis “be tokių skirtumų, kaip rasė,
odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai,
nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, gimimo ar kokia nors kitokia jų
padėtis”. Priėmus šią Deklaraciją buvo pradėta dirbti kuriant du
tarptautinius paketus dėl žmogaus teisių: vieną – dėl ekonominių,
socialinių ir kultūrinių teisių, ir kitą – dėl pilietinių ir politinių
teisių. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas,
Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei jo Fakultatyvinis
protokolas buvo sutartinai priimti 1966 m. gruodžio 16 d. JTO Generalinės
Asamblėjos metu. Šie Paktai kartu su pačia Deklaracija ir antruoju
Fakultatyviniu protokolu, priimtu 1989 m., sudaro plačiai vadinamą
Tarptautinę Žmogaus teisių chartiją. Be to, valstybės – pakto dalyvės,
įsteigė 18 narių Žmogaus teisių komitetą. Patys iškiliausi Jungtinių Tautų,
o konkrečiai, Žmogaus teisių komiteto darbai šioje srityje – rasinės
diskriminacijos ir ja grįsto apartheido Pietų Afrikoje panaikinimas, kova
prieš kankinimus. Žmogaus teisių komitetas ir Jungtinių Tautų organizacija
apskritai nagrinėja skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų, analizuoja ir
imasi atitinkamų priemonių prieš ypač aktualius moterų teisių bei kitus
žmogaus teisių (pvz.: apsisprendimo, vaikų, ekonomines, socialines ir
kultūrines, vystymosi teisių) pažeidimus, religinį nepakantumą, rūpinasi
migruojančių darbininkų, čiabuvių gyventojų, pilietybės neturinčių asmenų
apsauga, mažumų teisėmis ir pan. Ypač svarbus yra apartheido -valstybės
primestos institucionalizuotos rasinės diskriminacijos ir segregacijos
sistemos kaip oficialios valstybinės politikos, Pietų Afrikoje
egzistavusios nuo 1948 m., panaikinimas. 1994 m. balandį įvykę pirmieji
demokratiniai rinkimai šioje šalyje galų gale panaikino šį “ilgalaikį
nusikaltimą prieš žmoniją”.
Paskutiniaisiais metais ypač drastiškai padidėjo pabėgėlių skaičius. Šią
problemą yra įpareigotas spręsti Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių
reikalų komisaras (angl. UNHCR). Šios agentūros rūpesčiu pabėgėliai yra
maitinami, aprengiami, jiems suteikiamas prieglobstis, padedama grįžti į
namus arba ieškomi nauji namai ir pan. Jungtinių Tautų Vyriausiojo
pabėgėlių reikalų komisaro įstaigą Generalinė Asamblėja įsteigė 1951 m. ir
nuo to laiko ši įstaiga parėmė daugiau kaip 30 milijonų pabėgėlių. Šiuo
metu apie 19 milijonų pabėgėlių, kurių tarpe yra daugiausia moterų ir
vaikų, pastoviai gauna karšto maisto, prieglobstį, medicininę pagalbą,
švietimą, ieškoma galimybių sugrąžinti juos į namus. Nuo 1950 m. speciali
Jungtinių Tautų Paramos ir viešųjų darbų Palestinos pabėgėliams agentūra
Artimuosiuose Rytuose (angl. UNRWA) jau keturių kartų 2.9 milijonams
pabėgėlių iš Palestinos padėjo įgyti išsilavinimą, rūpinosi jų sveikata,
pastoge ir teikė kitą svarbiausią socialinę pagalbą. Iš mums artimiausių
pavyzdžių galima paminėti 1999 m. lapkričio mėnesį Jungtinių Tautų
paskelbtą lėšų rinkimą pagalbai perkeltiems asmenims iš Čečėnijos.
Oficialiame kreipimesi į šalis-donores prašoma surinkti 16,2 mln. dolerių
humanitarinei pagalbai asmenims, kurie buvo priversti palikti savo namus
Čečėnijoje ir Dagestane bei susijusių su šių žmonių teisine apsauga
klausimų sprendimui.
Dar viena veiklos sritis, kurioje darbuojasi 1992 m. įkurtas Humanitarinių
reikalų departamentas (angl. DHA), yra Jungtinių Tautų veiksmingumo
koordinuojant nepaprastosios humanitarinės pagalbos teikimą didinimas. Šios
agentūros įstaigos yra Niujorke ir Ženevoje, o pagrindinės funkcijos yra
patarinėti Generaliniam sekretoriui ypatingų situacijų atvejais ir
rekomenduoti kokių veiksmų dera imtis bei sukurti sistemą, leidžiančią
tarptautinei bendruomenei bendromis pastangomis reaguoti į nepaprastąsias
situacijas. Tomis situacijomis gali būti netikėtos stichinės nelaimės arba
sunkios ypatingos situacijos, egzistuojančios, pavyzdžiui, Afrikos Kyšulio
šalyse, Pietų Afrikoje (sausra), Liberijoje, Irake ar Afganistane. Tarp
daugelio kliūčių, stabdančių tolygią ekonominę Afrikos Sudano-Sahelio
regiono plėtrą, yra sausros ir dykumos plitimo padariniai. Šiuo tikslu 1973
m. buvo netgi įkurta Jungtinių Tautų Sudano-Sahelio agentūra (angl. UNSO),
kuria buvo siekiama gaivinti nuo sausros nukentėjusias Vakarų Afrikos
šalis.
Svarbiausią vaidmenį, sprendžiant žmogaus teisių problemas vaidina jau
minėtas Jungtinių Tautų būstinėje Ženevoje įsikūręs Žmogaus teisių centras.
Jis vadovauja žmogaus teisių tyrinėjimams ir studijoms, koordinuoja ryšius
su nevyriausybinėmis institucijomis, renka ir skleidžia informaciją, rengia
leidinius apie žmogaus teises. Iš esmės, yra seniai pripažinta, kad
pagrindiniai įrankiai, kuriais galima sukurti visuomenę, gerbiančią žmogaus
teises ir pagrindines laisves, yra sąmoningumas, informacija ir švietimas.
Todėl galutinis Jungtinių Tautų, kartu su kitomis tarptautinėmis
organizacijomis, tikslas yra sukurti universalią žmogaus teisių kultūrą –
kad be jokių išimčių ar skirtumų būtų aiškiai pripažįstamos kiekvieno
žmogaus asmens teisės ir pagrindinės laisvės.

EKONOMINĖ IR SOCIALINĖ PLĖTRA
Kaip jau buvo minėta, visuotinės taikos išlaikymui yra būtina garantuoti
pagrindinių žmogaus teisių užtikrinimą, šalinti socialines nelygybes,
skatinti ekonomiką ir socialinę pažangą besivystančiose šalyse, kuriose
skurdo, bado, neraštingumo ir ligų kamuojami gyvena du trečdaliai pasaulio
žmonių. Jungtinės Tautos, vykdydamos savo Chartijos įpareigojimus skatinti
aukštesnį gyvenimo lygį, visišką užimtumą ir ekonominės bei socialinės
pažangos ir plėtros sąlygų sukūrimą, nuo pat pirmųjų savo egzistavimo dienų
rėmė skurdesnių šalių pastangas siekti pažangos. Tuo tikslu visa Jungtinių
Tautų šeima yra sutelkusi visuotines pastangas ekonominei ir socialinei
besivystančių šalių plėtrai remti. Įvairių programų dėka vyksta techninis
bendradarbiavimas, inspektavimas, tyrinėjimai, tarptautinių konferencijų
sušaukimai, planuojama visapusiška plėtra arba specializuotos sritys kaip
pavyzdžiui, prekyba, pramonė, žemės ūkis ir pan. Ekonominei ir socialinei
gerovei pakelti yra atliktas milžiniškas darbas, kurio pabaiga dar toli
gražu nesimato.
Kasmet besivystančioms šalims Jungtinės Tautos skiria daugiau kaip 10
bilijonų JAV dolerių. Jungtinių Tautų vystymo programa (angl .UNDP) kartu
su daugiau kaip 170 valstybių bei 30 tarptautinių ir regioninių
organizacijų, kitomis Jungtinių Tautų agentūromis paruošia, remia ir
įgyvendina daugiau kaip 5 tūkstančių įvairių žemės ūkio, pramonės, švietimo
ir mokslo, aplinkos apsaugos projektų, kainuojančių 1,3 bilijonus JAV
dolerių. Jungtinių Tautų vystymo programa – tai didžiausias pasaulyje
daugiašalis subsidijavimo šaltinis, skirtas finansuoti bendradarbiavimą
plėtros srityje. Visose besivystančiose šalyse Jungtinių Tautų vystymo
programa vaidina pagrindinį vaidmenį koordinuojant vykdomą plėtros veiklą,
kurios imasi visa Jungtinių Tautų sistema.Taip pat, Pasaulio bankas nuo
1946 m. įvairiems vystymo projektas įgyvendinti yra paskolinęs 333
bilijonus JAV dolerių. Jungtinių Tautų vaikų fondas (angl. UNICEF) kasmet
skiria daugiau kaip 800 milijonų JAV dolerių besivystančių šalių vaikų
skiepijimui, sveikatos apsaugai, maistui bei pradiniam išsilavinimui
įsigyti.
Daugiau kaip 550 nepaprastai plataus spektro projektų 100 šalių
pastaraisiais metais buvo skirti moterims. Šią veiklą koordinuoja Jungtinių
Tautų Plėtros fondas moterims (angl. UNIFEM) bei Tarptautinis tyrimų ir
mokymo institutas moterims skatinti (angl. INSTRAW).

LIETUVA IR JUNGTINIŲ TAUTŲ ORGANIZACIJA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 – 2000 metų veiklos programos
užsienio politikos srityje vienas iš strateginių tikslų yra “užtikrinti
šalies nacionalinį saugumą integruojantis į Šiaurės Atlanto Sutarties
organizaciją, Europos Sąjungą ir kitas Vakarų bendruomenės institucijas”
(LR Vyriausybės 1999 – 2000 metų veiklos programa). Siekdama minėto tikslo,
kaip vieną iš savo užsienio politikos krypčių, Vyriausybė numato aktyvų
prisidėjimą “prie tarptautinės bendruomenės pastangų užtikrinant
demokratiją, žmogaus teises, taiką ir stabilumą per Jungtinių Tautų
Organizaciją, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizaciją, Europos
Tarybą bei kitas organizacijas” (LR Vyriausybės 1999 – 2000 metų veiklos
programa).
1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva, drauge su Latvija, tapo Jungtinių Tautų
narėmis kaip nepriklausomos valstybės. Būdama įkorporuota į Tarybų
Socialistinių Respublikų Sąjungą, Lietuva pagrindine Jungtinių Tautų nare
buvo nuo 1945 m. spalio 24 d. Nuo 1991 m., kai Lietuva tapo savarankiška
Jungtinių Tautų nare, Lietuvos Respublikos reikšmė tarptautinėje politikoje
smarkiai išaugo. Lietuva remia pastangas sustiprinti Jungtinių Tautų
finansinį ir administracinį pajėgumą, nukreipti daugiau Jungtinių Tautų
pastangų į socialinių, ekonominių, humanitarinių bei žmogaus teisių, taikos
palaikymo, taikos įvedimo ir konfliktinių prevencinių priemonių įtvirtinimo
sritis. Bendradarbiaudama su Europos Sąjungos šalimis, dalyvaudama eilėje
misijų, Bosnijos ir Hercogovinos atstatymo programoje, Lietuva praktiškai
prisideda prie taikos Balkanuose įgyvendinimo. Šiuo metu Lietuva aktyviai
siekia tapti nenuolatine Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare.

JTO tarptautinis įvertinimas
Iki įsisteigiant Jungtinių Tautų organizacijai, 1945 m. Nobelio Taikos
premija buvo įteikta buvusiam JAV sekretoriui Cordell Hull, vienam iš šios
organizacijos steigimo iniciatorių. Nuo 1949 m. net penki asmenys buvo
paskelbti Nobelio Taikos premijos laureatais. Tai gydytojas baronas John
Boyd Orr iš Brechin, Didžiosios Britanijos (laureatu tapęs 1949 m.) už
nuopelnus steigiant ir vadovaujant Jungtinių Tautų maisto produktų ir žemės
ūkio organizacijai (angl. FAO), Ralph Bunhe iš JAV (laureatu tapęs 1950 m.)
už tarpininkavimą tarp Jungtinių Tautų ir Palestinos 1948 m. taip pat už
vadovavimą 1949 m. pasirašant nusiginklavimo sutartis tarp Izraelio,
Egipto, Jordanijos, Libijos ir Sirijos. 1957 m. Nobelio premijos laureatu
tapo buvęs Kanados valstybės sekretorius bei 7-osios Jungtinių Tautų
Generalinės Asamblėjos prezidentas Lester Pearson už darbą taikos labui ir
Sueco kanalo krizės sprendimą. 1961 m. – kaip jau buvo minėta, Nobelio
Taikos premija buvo skirta lėktuvo katastrofoje tragiškai žuvusiam
Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui Dag Hammarskjold už jo indėlį
sprendžiant Kongo krizę. 1974 m. vienu iš Taikos premijos laureatų tapo
Jungtinių Tautų komisaras Namibijoje Sein MacBride iš Airijos už pastangas
padėti Europos tautų pabėgėliams. Dar trijų asmenų, tapusių Nobelio Taikos
premijų laureatais veikla buvo galudžiai susijusi su Jungtinėmis Tautomis.
Tai laureatu 1951 m. tapęs prancūzas Leon Jouhaux, buvęs Tarptautinės darbo
organizacijos nariu bei, 1953 m. laureatu paskelbtas generolas George
Catlett Marshall iš JAV ir 1982 m. laureatė buvusi Švedijos ministrė,
diplomatė Alva Myrdal, kurie kaip pat yra buvę Jungtinių Tautų Generalinių
Asamblėjų delegatais.
Be to, penkis kartus Nobelio taikos premijos laureatais tapo Jungtinių
Tautų organizacija arba savarankiškos jos šeimos agentūros. 1954 m. –
Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaro (angl. UNHCR)
skyrius Ženevoje už pagalbą pabėgėliams. 1965 m. – Jungtinių Tautų vaikų
fondas (angl. UNICEF) už pasaulio vaikų gelbėjimą. 1969 m. – Tarptautinė
darbo organizacijos(angl. ILO) skyrius Ženevoje už darbininkų teisių
atstovavimą ir jų apsaugą. 1981 m. – antrą kartą Jungtinių Tautų
Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaro (angl. UNHCR) skyrius Ženevoje už
pagalbą Azijos tautų pabėgėliams. 1988 m. – Jungtinių Tautų Taikos
palaikymo pajėgos už taikos palaikymo operacijas.
Niekada anksčiau Jungtinės Tautos neturėjo tokių gerų sąlygų savo tikslas
įgyvendinti – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą, garantuoti teisingumą
ir žmogaus teises bei puoselėti socialinę pažangą ir geresnį gyvenimo lygį
didesnės laisvės sąlygomis – negu dabar. Tačiau milijonai žmonių visame
pasaulyje vis dar kenčia nuo karo, tironijos, religinio ir kitokio
fanatizmo bei ekonominio neteisingumo. Didėja grėsmė išplisti masinio
naikinimo ginklams, kenksmingos priemonės niokoja gležną Žemės aplinką.
Todėl Jungtinių Tautų Organizacijos kartu su mumis visais laukia milžiniškų
užmojų darbai visapusiškos pagarbos pagrindais vykdant pasaulinę plėtrą
visų – socialinio, politinių, ekonominių, žmogiškųjų ir aplinkos apsaugos –
matmenų prasmėmis

Leave a Comment