Įvadas
Krizių politika
Krizių politika pradedama formuoti dėl nenumatytų aplinkybių ir situacijų pagal griežtai nustatytą planą. Tačiau, nepaisant tokio ypatingai “vaizdingą” turinį turinčio planinio darbo arba netikslios informacijos skleidimo, dažniausiai atsitinka neįtikėtinų įvykių, kurie dažnai turi nenumatytų padarinių: pvz., japonų atakos Perl Harbore 1941m. gruodžio mėn. Šis pavyzdys ne tik užkirto kelią Jungtinėms Valstijoms įsijungti į II-ąjį Pasaulinį karą, bet taip pat pakeitė vidaus debatų tvarką apie tęsiamą izoliacinę politiką prieš didele jėga pasižyminčią konkurenciją. O tokių pasekmių daugėjo. Geriausi pavyzdžiai iš Persijos įlankos karo ir Vietnamo krizės, kuomet Kongresas buvo šokiruotas suteiktomis prezidentui galiomis reaguoti į agresiją. Tai, pagaliau, kainavo keliasdešimt amerikiečių gyvybių ir daugiau kaip milijoną azijiečių. Be to dar ir demokratų partija patyrė fiasko prezidento rinkimuose.
Prezidento galios krizėse
Konstitucija vienareikšmiškai leidžia Kongresui paskelbti karą. Tačiau taip pat pripažįstama, kad įstatymų leidžiamoji valdžia yra per mažai judri ir netgi tingi institucija, reaguojanti į staigias atakas. Viso labo tik šeši karai (įskaitant Persijos įlankos konfliktą) buvo paskelbti Kongreso. Į prezidento, kaip vyriausiojo kariuomenės vado, galias buvo įtrauktos ir jėgos kontroliavimo bei kariuomenės atsako į atakas funkcijos, kurios yra visuotinai pripažintos. Netgi Jefferson’as, stropiausias vykdomosios valdžios kritikas, pripažino šį pakeitimą ir kontroliavo atsakus į britų atakas, kaip tikras prezidentas (1807m.).
Tokio tipo atvejai dažnai yra atviri visuomenei ir skatina įvairias, ne visada rimtas, konstitucines diskusijas. Prezidentas ne tik turi, bet ir privalo ginti šalį nuo staigių atakų: negalima leisti atsakyti, jei to kaina yra žlugimas. Konstitucija lygiai taip pat aprūpina ir vyriausybę kritiniais atvejais ir normaliomis sąlygomis; tačiau saugumo teisės nustoja galios, jei jas suteikusi Respublika, yra sunaikinama kare.
Nuo 1964m. iki pat prezidentavimo pabaigos prezidentas Džonsonas pakankamai tvirtai saugojo Kongresinius asignavimus dėl karo išplėtimo, įtraukdamas didžiulį bombardavimo žygį 1965m. vasarį ir kariuomenės zonų išsiskleidimą tų pačių metų liepą. Džonsonas Kongrese laikėsi saugios politikos dėl karo, kaip tam tikro prioriteto. Darydamas tai, prezidentas siekė vidurio tarp konservatyviųjų ir liberaliųjų jėgų, kurių įtaka ypač sustiprėjo nuo 1967m. vidurio, o vėliau buvo priverstas pats konsultuotis su Kongresu dėl politinių reikalų, taip pat prašyti Kongreso paramos jo užsienio ir gynybos politikos efektyviam įgyvendinimui (kad ir kokius individualius sprendimus priimtų).
Konsiliumas su Kongresu neišsaugojo Džonsono prezidentavimo, nelaimėjo karo, tačiau “suskaldė” jo partiją dėl vykdomos politikos Vietname, kuri buvo paremta melu ir apgaule. Kai pergalės vilties nebuvo matyti, išaugo milžiniškos tikslų ir uždavinių abejonės. Būtent tokios aplinkybės pakeitė 1968m. vykusius prezidento rinkimus: pakeitęs demokratinę daugumą Kongrese, Niksonas pasirinko vadovauti karui vienas, priimant Kongreso patarimus tik tada, kai jie atitinka jo asmeninius tikslus. Todėl abejingi JAV užsienio reikalų ministerijos patarimai ir unikalios politikos formulavimas bei įgyvendinimas apribojo Kongreso sugebėjimus prižiūrėti karo vadovavimą ir valdymą Baltuosiuose Rūmuose. Valdant pirmininkui William‘ui Fulbright‘ui, Senato Užsienio Reikalų Komitetas privalėjo nuspręsti, ar tokios prezidentinės karinės pajėgos nebuvo nekonstituciškai išplėstos. Jis atskleidė tariamus Džonsono reikalavimus siekti Kongreso pritarimo dėl karo mąsto išplėtimo Šiaurės Vietname, nors tokia invazija ir nebuvo tikslinga dėl prastų sąlygų ir grėsmės amerikiečių kariams.
Nuo 1965m. vyriausiasis karo pajėgų vadas prezidentas Džonsonas teigė, jog priimta rezoliucija “The Gulf of Tonkin” buvo plačių prezidentinių galių patvirtinimas, nors su šiuo teiginiu nebuvo sutikta. Prezidentas buvo atakuojamas, kad suklaidino Kongresą dėl viršytų galimybių. O pasiteisinimai dėl Šiaurės Vietname vykdomų veiksmų, Kambodžos karo ir politikos tarptautiniuose vandenyse buvo atmesti. 1970m. rezoliucija “The Gulf of Tonkin” buvo panaikinta. Nors teigiama, kad ši rezoliucija davė prezidentui reikiamą valdžią veikti iš esmės, tačiau tai buvo tik politinė priedanga, kuri galiausiai buvo panaikinta.
Šis įvykis plačiai nuskambėjo amerikiečių visuomenėje bei politikoje. Tai jis praktiškai sunaikino prezidentūrą ir nuvertė du prezidentus, o galiausiai sukėlė ant kojų visą Kongresą. Debatai buvo aiškūs: kaip prezidentas galėjo vesti į karą amerikiečių kariuomenes be Kongreso įgaliojimų?.. todėl iškarto buvo padidintas spaudimas prezidentinėms galioms. Taip pat žlugo ir pasitikėjimas prezidentu dėl jokios arba klaidingos informacijos pateikimo Kongresui apie užsienio politiką. Suiro ir teiginys, kad Konstitucija suteikė prezidentui galias be kliūčių bei trukdymų ir korupcijos dalyvauti užsienio ir gynybos politikoje, nes tai galų gale lėmė bloga demokratinei respublikai. Kongresas atsakydamas į tai pradėjo senato ir jo narių tardymą, taip pat limitavo vykdomosios valdžios funkcijas užsienio politikoje ir pabaigoje paskelbė Nacionalinę Įsipareigojimų Rezoliuciją, kuri neva buvo teisėta ir pažymėjo Kongreso galių patvirtinimą.
Nors jau 1972m., palaikant prezidento Niksono pasiūlymą bombarduoti Hapoi ir Haiphong per Kalėdas, Kongreso priešinimasis stengiantis limituoti prezidento galias karo atžvilgiu nusilpo. Bombardavimo pabaiga, tęsiant Jungtinių Valstijų karo pajėgų atitraukimą 1973m. kovo mėn., neterminavo amerikiečių įsipareigojimų: prezidentas Niksonas siūlė slaptą Kambodžos bombardavimo kampaniją. Tada tai tapo neišvengiamu veiksniu ir kampanija, kuri buvo žinoma. Niksonas galiausiai nusprendė užbaigti visas Jungtinių Valstijų mūšių operacijas Pietryčių Azijoje. O jo bombardavimo politika susilpnino tuos, kurie siekė vietos šalia prezidento. Tačiau prezidento konsultacijos su Kongresu “kiekvienu galimu atveju” (prieš įvedant ginkluotas pajėgas į karo veiksmus arba atitraukiant) tapo reikalingos, ir toliau suteikdamos Kongresui valdžią užbaigti karo veiksmus. Be to netgi atšaukti Jungtinių valstijų kariuomenę iš pavojaus zonų per 60 dienų.
Kiekvienas prezidentas nuo 1973m. peržiūrėjęs rezoliuciją “the War Powers” vadino ją nekonstitucine ir per visus 1975m. įvykius prezidentas nesikonsultuodavo su Kongresu dėl karinių pajėgų panaudojimo ir galimybių. Rezoliucija faktiškai garantavo prezidentui ir Kongresui galias, ko Konstitucija negalėjo: karo neskelbimas iki 90 dienų, ir Kongresiniai apribojimai iš prezidento komandų. Branduoliniai pasikeitimai gali įvykti per 2 dienas tarp naujai priimtų karo veiksmų ir pranešimų Kongresui. Rezoliucija “The War Powers” nevaržė Prezidento padėties; kaip vyriausiasis karo pajėgų vadas, jis galėjo parodyti iniciatyvą ir įgyvendinti savo politiką. Tai palieka plačias galimybes veiksmų laisvei ir pasirinkimams. O tai leido prezidentui naudotis pakankama laisve veikti be reikšmingų kliūčių.
Strateginė Politika
Priešingai nei krizių ar karo jėgos politikai Kongresas vis dar daro įtaką strateginei politikai. Jis priima sprendimus ir atlieka pagrindines funkcijas: užsienio ir karinės pagalbos suteikimas; prekybos politika; sutarčių patvirtinimai; vyresniųjų administracijos pareigūnų išklausymas; sprendimų priėmimas; žmogaus teisių pažeidimų tyrimas; ginklų eksporto kontrolė; ginklų įsigijimo leidimai. Tai tik keletas pavyzdžių, ką gali Kongresas strateginės politikos rėmuose. Nors vis dar ginčijamasi dėl JAV politikos plėtimosi Tolimuosiuose Rytuose, dėl vis augančių konfliktų, tačiau tokia politika buvo nukreipta prieš Kinijos tironiškąją imperiją, prieš nekokybišką ar net klaikią žmogaus ir piliečio teisių apsaugą, darbo sąjungų kūrimą ir nesveiką konkurenciją, kurios prisibijojo ne tik Azijos šalys. Be abejo galima buvo įžvelgti ir kitokių tikslų, kaip komerciniai interesai ar prekybos įmonių kūrimo galimybės, investicijų “atidavimas” Honkongui ir transnacionalinių korporacijų kūrimasis. Šioje srityje kongresui labai padėjo bendradarbiavimas su gynybos departamentu (tariamai įkurtu ištirti daugelį strateginių tikslų ir modalumų Amerikos gynybos politikoje, o taip pat parodo ir Kongreso įtaką).
Sutartys ir vykdomosios valdžios susitarimai
Šiaurės Atlanto Sutartis (1949) iliustruoja artimą prezidento politinio bendradarbiavimo su Senatu naudą. Konsultacijos tarp Senato Užsienio Reikalų Komiteto ir Valstijų Departamento reiškė sutarties patvirtinimą visais atžvilgiais. Be to, pagrindas buvo paruoštas Senato, o jo sprendimas, vadinamas kolektyvine saugumo organizacija, sujungė Jungtines Tautas su Vakarų Europa. Ši rezoliucija buvo oficialiai papildyta Valstijų Departamento senatorių. Tai lyg ir buvo tarsi įstatymų vykdomosios ir leidžiamosios valdžios pergalė, nors šie klausimai dar nebuvo iki galo išaiškinti. Taip pat ir teismų dauguma laikė šiuos klausimus politiniais ir virš savo jurisdikcijos, todėl jų sprendimas ir liko neužbaigtas.
Dabartiniai prezidentai kartais turėtų peržiūrėti saugumo sutarčių ratifikavimo vaizdą, ir tik po to kreiptis dėl baigiamųjų Vykdomosios valdžios pritarimų. Tuomet platų žingsnį žengė prezidentas Ruzveltas, ir teigė, jog tik prezidentas privalo turėti pakankamos galios, bendradarbiaujant su užsienio vyriausybėmis, ir aiškią jėgą, užbaigiant susitarimus su užsienio valstijomis. (Jis taip pat gali gauti valdžią sėkmingai vedamiems susitarimams, deleguodamas individualius Kongreso narius užsienio prekybai apsaugoti nuo tam tikros atsakomybės prisiėmimo ir susitarimams, kurie tarnauja nacionaliniams, tačiau ne vietiniams interesams). Vykdomosios valdžios susitarimai rizikuoja įtraukti prezidentą ir Kongresą į debatus, bei konfliktus, kurie dažniausiai atsitinka, kai susitarimai nėra užbaigiami viešai, arba paliečia nacionalinius užsienio politikos įsipareigojimus. Pirmu atveju, senatas negali veikti, jei yra paremtas slaptumu; antra, Kongresas gali apsaugoti senato privilegijas, atsisakant paskirti jam lėšas susitarimų vykdymui, arba pagerinant valdžios įstatymdavystę, kad susitarimai yra negaliojantys.Užsienio ir karinė pagalba
Kongreso ir Jungtinių Valstijų užsienio bei gynybos politika yra aiškiai akivaizdi dėl užsienio ir karinės pagalbos. Prezidentas prašo pagalbos biudžeto, bet kongresas išlaiko visišką autonomiją įstatymų priėmime: jis nustato naudingumo būtinybę, biudžeto dydį ir lėšų paskyrimą. Turbūt svarbiausias užsienio pagalbos tikslas yra pagalba žmonių teisių srityje ir dėmesys politinėms organizacijoms, kurios niekina žmogaus teisių pripažinimą. Todėl, nors ir brangi, bei pasižyminti milžiniškomis išlaidomis (mastas neproporcingas kainos poreikiui), Jungtinių Valstijų karinė pagalba yra būtina ir laukiama.
Kaip ir struktūrinė gynybos politika, karinė pagalba duoda senatoriams ir kongreso nariams galimybes vadovauti federaliniam lėšų eikvojimui jų valstijų ir regionų reikaluose. Užsienio pagalba duoda jiems galimybę kreiptis į finansiškai kuklius rinkėjus, mėginant užbaigti prezidento užsienio pagalbos biudžeto reikalavimą., arba alternatyviai kreiptis į žydų rinkėjus, remiant padidėjusią pagalbą Izraeliui. Nuo galių pasiskirstymo Kongrese ankstyvaisiais 1970m., užsienio pagalbos biudžetas tapo labiau politizuotas ir labiau kontroliuojamas. Šis kontrolės augimas turi būti sietinas su žmogaus teisėmis ir tarptautinių narkotikų pervežimu. Kongresas reikalauja valstijų Departamento raportuoti kasmet apie žmogaus teisių pažeidimus užsienio šalyse, kurios gali būti prižiūrimos tik su ryžtinga pagalba. Departamento raportai tapo be galo ginčytini per Reigano vadovavimą, kai jis siekė padidintos finansinės paramos režimams centrinėje Amerikoje, kurie turėjo liūdnai pagarsėjusius žmogaus teisių padarinius. Narkotikų uždraudimo aktas (1986) reikalavo Vykdomosios valdžios pažymėti, ar užsienio šalys buvo ar nebuvo kooperuojamos su amerikietiškomis pastangomis užbaigti tarptautinį narkotikų pervežimą: Prezidentas Reiganas raportavo, kad Generolas Noriega buvo kooperuotas ir netgi kai tai tapo aišku, jog Panamos lyderis akivaizdžiai gavo naudą iš narkotikų kontrabandos operacijos, vadovaudamasis, jog tai žinojo amerikiečiai. Kongresinio pasitikėjimo grubus pažeidimas per Vietnamo karą ir Irako konfliktą tęsė “drugio efekto” panaudojamą dėl užsienio politikos.
Struktūrinė politika
Struktūrinė politika apima ginklų ir ginklų sistemų tiekimą, gamybą, plėtimą, sumažinimą, apsaugos bazių uždarymą ir lengvatų suteikimą, organizuojamo karinio personalo išskleidimą. Puikus skirstymo politikos pvz.: ji pasireiškia Federalinėje vyriausybėje, perkant prekes ir paslaugas iš privačių firmų viešom lėšom. Išskyrus prekybą ginklais, kuri veikia parduodama patiems amerikiečiams ginti save prieš kitus Amerikos gyventojus, Federalinė vyriausybė yra prekybos ginklais monopolija vidaus politikoje. US rangovų ginklų ir ginklų sistemų pardavimas užsienio vyriausybėms yra stipriai reguliuojamas statuto, ir prižiūrimas Kongreso.
Struktūrinė politika pakankamai stipriai jungia Įstatymų Vykdomąją valdžią, Kongresą ir kitas grupes. Gynybos rangovai pasitiki pelnu, o tarnautojai – darbu, po sprendimų, priimtų prezidento, Pentagono ir (dažniausiai) Kongreso. Jie nusprendžia, kurios ginklų sistemos turi būti perkamos, kokiais kiekiais, kokiomis sąlygomis, iš kur, ir kokiam periodui. Todėl Struktūrinė gynybos apsauga priklauso nuo gynybos rangovų, ir apskritai Amerikos politikų. Struktūrinė politika yra politiškai informuota. Tiek vieta ir karinių bazių padėtis, tiek skaičius, tipas ir ginklų sistemų įvairovė nebūtinai adresuojama Jungtinių Valstijų dabartinėms gynybos reikmėms.
Fondų ir atskirų sričių galia užtikrina, kad struktūrinė politika būtų politinių išskaičiavimų produktas, taip pat ir svarbi jų sprendimams ir karjerai. Vietinė politika kliudo politiniam procesui nacionaliniais interesais: Jungtinių Valstijų karinių bazių racionalusis vystymas buvo komplikuotas Kongreso skilimo. Tarp 1930-ųjų metų ir ankstyvaisiais 1970-siais, pietinių komitetų dominavimas reiškė didelį išlaidų ginklams ir bazėms santykį, kuris buvo nukreiptas į pietus, į žinomą Jungtinių Valstijų kariuomenės regioną, kur federaliniai keliai jungiasi su federalinėm karinėm bazėm. Tik nuo 1986m., sekant Sovietų Sąjungos žlugimą, Kongresas kūrė naujas procedūras, nusilpusiems nuo šios brangiai kainuojančios kolektyvinių veiksmų problemos.
Nauja procedūra nesumažino politinio polinkio spręsti apie šalies gynybos įrengimų reikalingumą pagal jų pačių politinius interesus. Gynybos rangovai reikiamai išnaudojo šį silpnumą plačiai dalinant, kontraktus taip, kad kuo daugiau senatorių ir Kongreso narių patikėtų interesų saugoti ginklų projektus nuo pašalinimo naudingumu. Buvo tęsiamas brangios produkcijos įvežimas, taip pat ir programų tyrimų vystymas, kad apsaugotų Kongreso politikus nuo oponentų atakų. Dėl to politika yra dažnai valdoma ginklų, įgytų vietoj tos produkcijos, nupirktos tarnauti asmeninei politikai.
Kiekviena ginkluotoji tarnyba turi būti suinteresuota naudos siekimu savo pačios užsienio bazėje, taip pat šalyse, turinčiose silpną ir nedemokratinį režimą, kur tarnybos reguliuoja savo kontaktinius tinklus su karinėm tarnybom ir savo paties užsienio ir gynybos politika. Jei ne įgaliotiniai Kongrese, šios bazės gali tapti ypatingai pažeidžiamos tuo metu, kai biudžeto prievarta ir gynyba yra ignoruojama.
Išvados
Užsienio ir gynybos politikos modelis yra pakankamai fragmentuotas ir suskaldytas, o politinė sistema gana silpnai pritaikoma Amerikos vyriausybei. Pirmiausia, konstitucinė federalinės vyriausybės valdžia, susijusi su 50 Valstijų yra reikšmingesnė negu vietinė politika. Antra, išskyrus užsienio pagalbą ir struktūrinę politiką, prezidentui teikiamos privilegijos yra kur kas gausesnės ir tvirtesnės nei vietinėje politikoje ir ekonomikoje.
Prezidentas tiktai per vadovavimą krizinėse situacijose ir karo metu stokoja konkurencijos, formuojant ir vykdant užsienio politiką, ir tai tik trumpam periodui. O tai gana skiriasi nuo kituose vietose vykdomo užsienio ir gynybos politikos formavimo. Gynybos bazių formavime, ginklų sistemų ir kitų atsargų tiekime, užsienio pagalbos politikoje, strateginėje politikoje regionams ir šalims, prekybos politikos vystyme ir eksporte reikalingų aukštos technologijos gaminių, imigracijos politikoje, ir žmogaus teisių bei jų pažeidimų klausimuose užsienio šalyse, kongresas, intelektualai, žurnalistai, interesų grupės ir visa kita viešoji nuomonė turi skirtingą, bet dažnai svarbią rolę. Netgi kai Vykdomųjų Skyrių autonomija yra didžiausia, ji yra priverstinė. Netgi kur vyriausybė atrodo vieninga, simbolizuojanti atskiras atsakomybes prezidento kaip vyriausiojo karo pajėgų vado Pasaulio karinėje galioje, politikų konkurencija ir skilimo liekanos išlieka paslėptos ir nesunkiai veikiančios.
Naudota literatūra:
Bowles N., Government and Politics of the United States, 2nd ed., MacMillan Press, 1998m., psl.403-415. JAV studijų kompendiumas.http://www.usis.lt