Europos sąjungos istorija

EUROPOS SĄJUNGOS ISTORIJA TRUMPAI
· 1950 m. gegužės 9 d. paskelbtas Šumano planas. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas pasiūlė Vokietijos Federacinei Respublikai sujungti abiejų valstybių anglių gavybą ir plieno gamybą ir pavesti tai valdyti bendrai tarptautinei organizacijai, kuri būtų atvira ir kitoms Europos valstybėms.
· 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį.
· 1952 m. gegužės 27 d. Paryžiuje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos gynybos beendrijos steigimo sutartį.
· 1952 m. liepos 23 d. įsigaliojo Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis. Europos anglių ir plieno bendrija pradėjo veiklą.
· 1954 m. rugpjūčio 30 d. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja atsisakė svarstyti Europos gynybos bendrijos steigimo sutarties ratifikavimą. Sumanymas įsteigti Europos gynybos bendriją žlugo.
· 1957 m. kovo 25 d. Romoje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartis.
· 1958 m. sausio 1 d. įsigaliojo Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartys. Europos ekkonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija pradėjo veiklą.
· 1961-1962 m. narystės trijose Europos Bendrijose paraiškas pateikė Airija, Danija, Didžioji Britanija ir Norvegija.
· 1963 m. sausio 14 d. Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis pareiškė, jog Prancūzija vetuos Didžiosios Britanijos narystę Europos Bendrijose.
· 1965 m. liepos 30 d. Prancūzija dė

ėl nesutarimų su kitomis Europos Bendrijų valstybėmis atšaukė savo atstovą iš Europos ekonominės bendrijos Ministrų tarybos. Prasidėjo “tuščios kėdės” krizė.
· 1966 m. sausio 29 d. Liuksemburge Prancūzija ir kitos penkios Europos Bendrijų valstybės pasiekė kompromisą. Prancūzija grąžino savo atstovą į Ministrų tarybą, bet iškėlė sąlygą, kad balsuojant itin svarbiais, tiesiogiai su nacionaliniais interesais susijusiais klausimais būtų priimamas vieningas sprendimas. “Tuščios kėdės” krizė baigėsi.
· 1967 m. liepos 1 d. į vieną sistemą sujungiamos trijų Europos Bendrijų – Europos anglių ir plieno bendrijos, Europos atominės energetikos bendrijos, Europos ekonominės bendrijos – institucijos.
· 1967 m. trims Europos Bendrijoms narystės paraiškas antrą kartą pateikė Airija, Danija, Didžioji Britanija ir Norvegija. Šias paraiškas vėl vetavo Prancūzija.
· 1968 m. liepos 1 d. tarp Europos ekonominės bendrijos valstybių įsigaliojo muitų sąjunga, panaikinti paskutiniai muitai pramonės gaminiams. Su Europos Bendrija prekiaujančioms šalims nustatyti beendrieji išoriniai muitų tarifai.
· 1969 m. gruodžio 1-2 d. Hagoje Europos Bendrijos valstybių viršūnių susitikime nuspręsta imtis naujų integracijos gilinimo iniciatyvų ir priimti į Bendriją to pageidaujančias valstybes.
· 1970 m. parengti Europos Bendrijos valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityje bei ekonominės ir pinigų sąjungos steigimo projektai.
· 1972 m. sausio 22 d. Airija, Danija, Didžioji Britanija, Norvegija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Europos Bendriją sutartį.
· 1972 m. rugsėjo 25 d. Norvegijos piliečiai referendume pasisakė prieš šalies stojimą į Europos Bendriją. Norvegijos stojimo į Bendriją sutartis neįsigaliojo.
· 1973 m. sausio 1 d. Airija, Danija ir Didžioji Britanija tapo visateisėmis Eu
uropos Bendrijos narėmis.
· 1974 m. gruodžio 9-10 d. Paryžiuje susirinkę Europos Bendrijos valstybių ir vyriausybių vadovai nutarė oficialiai įtvirtinti savo susitikimus ir rengti juos reguliariai tris kartus per metus. EB valstybių lyderių susitikimas nuo tada oficialiai vadinamas Europos viršūnių taryba.
· 1979 m. birželio 7-10 d. vyko pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai. Nuo tada tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai vyksta kas penkeri metai (1984, 1989, 1994, 1999 ir t. t.).
· 1979 m. gegužės 28 d. Graikija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Bendriją sutartį.
· 1979 m. kovo 13 d. pradėjo veikti Europos piniginė sistema, atsiskaitymams pradedamas naudoti bendras Europos piniginis vienetas – ekiu.
· 1981 m. sausio 1 d. Graikija tapo dešimtąja Europos Bendrijos nare.
· 1984 m. vasario 14 d. Europos Parlamentas pritarė Europos Sąjungos sutarties metmenims ir paragino Europos Bendrijos valstybių vyriausybes imtis tolesnių integracijos gilinimo žingsnių.
· 1984 m. birželio 25-26 d. Fontenblo susirinkusi Europos viršūnių taryba pasiekė kompromisą ir baigė kone dešimtmetį trukusį ginčą tarp Didžiosios Britanijos ir kitų Europos Bendrijos valstybių dėl jos įnašo į Bendrijos biudžetą dydžio.
· 1985 m. birželio 14 d. Europos Bendrijos Komisija paskelbė Baltąją knygą, skirtą vidaus rinkos sukūrimui, kurioje numatytos vidaus rinkoje išliekančių fizinių, techninių ir fiskalinių suvaržymų pašalinimo iki 1992 m. pabaigos priemonės.
· 1985 m. liepos 12 d. Ispanija, Portugalija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Bendriją sutartį.
· 1985 m. birželio 28-29 d. Milane susirinkusi Europos viršūnių taryba paskelbė tarpvyriausybinės konferencijos, rengusios Europos Bendrijos reformą, pradžią.
· 1986 m. sausio 1 d. Ispanija ir Portugalija ta
apo visateisėmis Europos Bendrijos narėmis.
· 1986 m. vasario 17 d. Hagoje Suvestinį Europos aktą pasirašė devynios Europos Bendrijos valstybės: Airija, Belgija, Didžioji Britanija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika.
· 1986 m. vasario 28 d. Liuksemburge Suvestinį Europos aktą pasirašė trys likusios Europos Bendrijos valstybės – Danija, Graikija ir Italija.
· 1987 m. liepos 1 d. įsigaliojo Suvestinis Europos aktas. Juo buvo reformuotos Europos Bendrijų steigimo sutartys ir nustatytas tikslas iki 1992 m. pabaigos sukurti vidaus rinką be sienų.
· 1989 m. lapkričio 9 d. “griuvo” Berlyno siena.
· 1989 m. gruodžio 8-9 d. Strasbūre susirinkusi Europos viršūnių taryba nutarė surengti naują tarpvyriausybinę konferenciją, kurioje būtų pasirengta įgyvendinti ekonominę ir pinigų sąjungą.
· 1990 m. spalio 3 d. galutinai susivienijo Vokietija. Buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika tapo Vokietijos Federacinės Respublikos, o drauge ir Europos Bendrijos sudedamąja dalimi.
· 1990 m. gruodžio 13-15 d. Romoje susirinkusi Europos viršūnių taryba nusprendė surengti iš karto dvi tarpvyriausybines konferencijas: vieną skirtą ekonominei ir pinigų sąjungai, kitą – Europos Bendrijos valstybių politinei sąjungai.
· 1991 m. gruodžio 9-10 d. Mastrichte baigėsi tarpvyriausybinės konferencijos dėl ekonominės ir pinigų sąjungos bei politinės sąjungos įkūrimo. Europos viršūnių taryba pritarė Europos Sąjungos sutarčiai.
· 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte dvylika Europos Bendrijos valstybių – Airija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietija – pasirašė Europos Sąjungos sutartį.
· 1992 m. birželio 2 d. Danijos piliečiai referendume nepritarė Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarčiai.
· 1992 m. gruodžio 31 d. baigiama įgyvendinti vidaus ri
inkos kūrimo programa.
· 1993 m. gegužės 18 d., Danijos vyriausybei išsiderėjus kai kurias nuolaidas, Danijos piliečiai pakartotiniame referendume pritarė Mastrichto sutarčiai.
· 1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis.
· 1994 m. birželio 25 d. Austrija, Norvegija, Suomija, Švedija ir Europos Sąjungos valstybės pasirašė stojimo į Sąjungą sutartį.
· 1994 m. lapkričio 28 d. Norvegijos piliečiai referendume nepritarė šalies stojimui į Europos Sąjungą. Norvegijos stojimo į Sąjungą sutartis neįsigaliojo.
· 1995 m. sausio 1 d. Austrija, Suomija ir Švedija tapo visateisėmis Europos Sąjungos narėmis.
· 1996 m. kovo 29 d. Turine susirinkusi Europos viršūnių taryba paskelbė, kad pradedama nauja tarpvyriausybinė konferencija, skirta Europos Sąjungos sutarties įgyvendinimui ir tolesnėms reformoms aptarti.
· 1997 m. birželio 16-17 d. Amsterdame baigėsi tarpvyriausybinė konferencija. Europos viršūnių taryba pritarė modifikuotai Europos S¹jungos sutarčiai.
· 1997 m. spalio 2 d. penkiolika Europos Sąjungos valstybių – Airija, Austrija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija – pasirašė modifikuotą Europos Sąjungos sutartį.
· 1999 m. sausio 1 d. prasidėjo baigiamasis ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimo etapas. Bendra Europos Sąjungos valstybių valiuta – euras – naudojamas vienuolikos Europos Sąjungos valstybių (Airija, Austrija, Belgija, Italija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija) tarpbankiniams atsiskaitymams. Grynųjų pinigų pavidalu euras bus įvestas 2002 m.
· 1999 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Amsterdamo sutartis.

1 tema. Pokario integracijos Europoje istorija

Istorinės prielaidos, sąlygojusios Europos anglies ir plieno, Europos Ekonominės ir Euroatomo bendrijų susikūrimą.
· II pasaulinio karo pamokos, kurios parodė, prie kokių baisių pasekmių gali privesti susiskaldymas.buvo populiarios pacifistinės idėjos, vyravo pacifistiniai, federalistiniai judėjimai. Šalininkai palaikė idėją, kad taika gali būti užtikrinta per visuomeninį bendradarbiavimą.
· Grėsmė iš komunistinės tarybų sąjungos; santykių aštrėjimas tarp rytų ir vakarų. 1948 m. “Briuselio paktas” tarp Prancūzijos, Beneliukso šalių, kuris numatė priemones bendros gynybos sistemos formavimui. Šio pakto pagrindu buvo steigiama NATO, Vakarų Europos sąjunga.
· Integracijos proceso prielaidos: 1947 m. JAV prezidentas pareiškė, kad rems Europos demokratines valstybes. Tai atsispindėjo maršalo plane, kuris rėmėsi daugiašaliais mechanizmais – šalys, norėdamos gauti pagalbą, turėjo glaudžiai bendradarbiauti. 1948 m. 16 valstybių įsteigė Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EEBO). Buvo siūloma ir rytų valstybėms, bet jos šios pagalbos atsisakė. Vėliau ši organizacija neišvystė savo veiklos, bet jos pagrindu buvo įsteigta OECD ekonominio bendradarbiavimo, vystymosi organizacija. Ši organizacija funkcionuoja ir dabar, yra pasaulinio pobūdžio organizacija.
· Ekonominės prielaidos ir materialios bazės kūrimas – didėjanti prekybos apyvarta, korporacijų steigimas, būtinybė harmonizuoti ekonominius standartus, derinti politiką prekybos srityse. Valstybės tik bendradarbiaudamos galėjo nugalėti kontrabandą.

Impulsas ES sukūrimui buvo 1946 m. Ciuriche pasakyta Čerčilio kalba. Jis buvo aktyvus E vienijimosi šalininkas, siūlė sukurti kažką panašaus į JAV. Kertinis pirmosios bendrijos akmuo – 1950 m. Prancūzijos užsienio reikalų ministro Šumano deklaracijoje (“Šumano planas”): “Prancūzija yra pasirengusi vykdyti bendrą politiką su Vokietija plieno ir anglių pramonės srityje”. Ši deklaracija davė postūmį dėl bendrijos šioje srityje steigimo. 1951 m. (įsigaliojo 1952 m.) pasirašyta sutartis dėl anglių ir plieno. Ją pasirašė Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas. Tikslas – sukurti bendrą rinką anglių ir plieno srityje.

Buvo pasiūlyta sukurti vieningą Europos armiją (Pleveno planas) dėl gynybos. Buvo pasirašyta Europos bendrijos steigimo gynybos sutartis, tačiau nepasirašius Prancūzijai, neįsigaliojo. 1955 m. konferencijoje, vykusioje Italijoje, buvo nuspręsta toliau eiti ekonominės integracijos keliu. Buvo nuspręsta steigti bendro pobūdžio bendriją ir specialią atomo energijos srityje. 1957 m. pasirašyta sutartis dėl Europos Ekonominės Bendrijos steigimo (dabar EB) ir tą pat dieną pasirašyta sutartis dėl Europos atominės energijos bendrijos steigimo. EEB (Romos) sutartis įsigaliojo 1958 m. šias abi bendrijas įsteigė tos pačios valstybės. Bendrijų struktūra panaši. 1965 m. (įsigaliojo 1967 m.) valstybės pasirašė susiliejimo sutartį, kuri nustatė vieningą valstybėms institucinę

sistemą, bet nesujungė bendrijų į vieną.

Narių skaičiaus didėjimas Europos Bendrijose. Pirmas plėtimasis įvyko 1973 m., kai į bendrijas įstojo D.Britanija, Airija, Danija. Sekantis – 1981 m. įstojus Graikijai; 1986 m. – įstojus Ispanijai, Portugalijai. Nuo 1986 m. iki 1995 m. Europos Bendrijas sudarė 12 narių. 1995 m. narėmis tapo Austrija, Suomija, Švedija. Šiuo metu ES yra 15 narių. ES bendrijoje nėra numatyta išstojimo tvarka, tačiau yra pavyzdžių apie išstojimą (Grenlandija 1985m.).

EFTA bei Europos Ekonominė erdvė. 1960 m. Stokholme D. Britanijos siūlymu įkurta Europos Prekybos organizacija EFTA. Tikslas – panaikinti prekybos techninius apribojimus tarp valstybių narių.

1991 m. tarp EFTA ir Europos bendrijos valstybių susitarimas dėl prekybinių santykių.

Bet nepritarė ETT , nes šis susitarimas prieštarauja EB pagrindinei sutarčiai.

Vieningas Europos aktas. Tai EB – jų valstybių narių sutartis, pasirašyta 1986 02 17 Liuksemburge (devynių tuometinės EB narių) ir 1986 m. 02 28 Hagoje Airijos, Danijos ir Graikijos). Įsigaliojo 1987 m. 07 01. pasirašytas vieningas (bendras) aktas, kurį sudarė dvi sutartys:
· Papildė ir pakeitė buvusias sutartis; (Paryžiaus ir Romos sutarties pataisos);
· Sutartis dėl bendros politikos užsienio politikos srityje.

Europos Komisijos siūlymu buvo nuspręsta abu dokumentus sujungti į vientisą tekstą, pačią sutartį pavadinti suvestiniu aktu.

Tam impulsą davė trečiasis plėtimasis. Buvo pakeistos balsavimo procedūros (vienbalsiškumo laikytis buvo sudėtinga). Tai sudarė galimybę galvoti apie tolesnį bendradarbiavimą.

Vieningas Europos aktas – tai pirmą kartą atliktos nuoseklios EB – jų steigimo sutarčių peržiūros rezultatas. Jis nustatė tokias pagrindines pataisas, papildymus ir naujoves. Preambulėje pripažįstamas tikslas sukurti ES; apibrėžiama europos viršūnių tarybos institucija, jos sudėtis, numatomi reguliarūs jos susitikimai. Išplečiamos E parlamento teisės priimant teisės aktus ir numatoma, kad EP pritarimas yra būtinas sudarant naujų narių stojimo, taip pat asociacijos sutartis. Prie E teisingumo Teismo įkuriamos pirmosios instancijos teismas; numatoma bendrosios rinkos sukūrimo data – 1993 01 01 ir nustatomos teisės derinimo priemonės; sukuriama speciali europos politinio bendradarbiavimo sistema.

2 tema. Mastrichto bei Amsterdamo sutartys. Europos Sąjungos plėtros perspektyvos

Europos Sąjungos sutartis, jos struktūra. Dar kitaip ji vadinama Mastrichto sutartimi. Pasirašyta 1992 m. 02 07 ją pasirašė 12 valstybių – Airija, Belgija, Danija, D.Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietija. Įsigaliojo 1993 m. lapkritį. ES sutartis numatė tokius jos tikslus:
· Skatinti tolygią ir nuolatinę ekonominę bei socialinę pažangą, ypač kuriant ekonominę ir pinigų sąjungą;
· Tvirtinti sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje;
· Stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą;
· Plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityje;
· Išlaikyti teisinės sistemos (acguis) vientisumą.
Ši sutartis nesukūrė naujos sąjungos, o tik sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas (ramsčius), t.y. viršvalstybiškumo principais grindžiamas Europos bendrijas ir tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu grindžiamą bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei bendradarbiavimą vidaus reikalų ir teisingumo srityse. Sąjunga yra įsteigta EB – jų pagrindu, jas papildė sutarties nustatytos politikos sritys ir bendradarbiavimo formos. Sutartyje numatyta, kas Sąjungoje veikia viena bendra EB steigimo sutartyje numatyta institucinė sistema. Tai sudėtingas teisės aktas. Nėra lengva suprasti atskirai paimtą sutarties tekstą ir juo naudotis, nes jis susideda tiek iš naujų konstitucinių nuostatų, tiek iš EB steigimo sutarčių pataisų. Todėl ES sutarties tekstą reikia gretinti su EB steigimo sutartimis.

Ekonominės ir monetarinės sąjungos pagrindiniai bruožai, jos institucijos. Ekonominės ir monetarinės sąjungos nuostatos. Ši sąjunga atsirado 1969 m., tik 1989 m. Hanoveryje buvo nuspręsta sudaryti komitetą, į kurį įėjo valstybių centrinių bankų atstovai ir nepriklausomi ekspertai.
1989 m. parengtas projektas susidedantis iš 3 stadijų. 1 stadija- 1990-1993 tikslu stiprinti ekonominės ir monetarinės politikos koordinavimą, laisvas kapitalo judėjimas.
2st.1994 01 01-1999 01 01- skirta pereinamajam laikotarpiui sukurti vieningą pinigų sistemą.Įkurtas Europos monetarinis institutas prižiūrėti ekiu naudojimą.Stiprinti valstybių narių centrinių bankų nepriklausomybę.
3st. 19990101 tikslas įvesti eurą.(bendrą valiutą).
Negali valstybės narės dalyvauti 3-ioje stadijoje neįvykdžiusios pirmų dviejų stadijų.
Konvergencijos kriterijai
1. užtikrinti stabilų kainų lygį.
2. 2.užtikrinti valstybės finansinės padėties pastovumą
3. 3.užtikrinti valstybių narių valiutų kursų pastovumą.
4. 4ilgalaikių paskolų palūkanų normos negali viršyti 2procentų už trijų stabilių valstybių narių paskolos vidurkį.
5. 5.valstybės skola neturi viršyti 60 procentų bendro vidaus produkto.

1995 12 16 Madride numatytos 3 euro įvedimo stadijos.
1st. 1998-19990101-patvirtinti valstybių sąrašus kurios atitinka konvergencijos kriterijus (nėra Danijos ir anglijos).
Europos monetarines institucijas įvesti į Centrinį banką.
2st. 19990101-20020101- valstybių narių ir euro santykis, ima išnykti ekiu, atsiskaitymas gali būti vykdomas ir nacionaline valiuta ir eurais.
Ekonominės ir monetarinės sąjungos institucijos
3 stadijos metu sukurtas Europos ir valstybių narių Centrinis bankas, į kurį įeina valstybių narių ir Europos Centrinis bankas (EB sutarties 105 str.)
Bendrija turi palaikyti kainų stabilumą.
Įgyvendinti bendrą pinigų politiką.
Vykdyti pinigų keitimo operacijas.
Užtikrinti gerą mokėjimo sistemos funkcionavimą.
Europos centrinis bankas vykdo tam tikrą finansinių įstaigų priežiūrą,gali konsultuoti ET, Komisiją ir Parlamentą.
Bankui vadovauja valdančioji taryba, kurią sudaro valdymo nariai ir nacionalinių bankų pirmininkai.
Banko sprendimai yra privalomojo taikomojo pobūdžio.
EBTT prižiūri banko teisės aktų teisėtumą ir nagrinėja ieškinius.
Ekonomikos ir finansų komitetas-patariamoji institucija, kuri konsultuoja komisiją apie valstybių narių finansinę padėtį.

Europos Sąjungos pilietybė. Ji įvesta ES sutartyje. 1974 m. Paryžiuje sukurta spec. komisija integracijai tirti. Jos uždavinys apibrėžti kokiomis sąlygomis valstybių narių piliečiams gali būti suteikiamos bendros teisės. Tai žinoma kaip “Tindemanso pranešimas”:teisė dalyvauti rinkimuose, vieningas pasas, kitos teisės dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Pagal EB sutarties nuostatas ES pilietybė – tai teisinis ryšys tarp valstybės narės ir piliečio. ES pilietis – kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę. Kas yra valstybės pilietis sprendžia pati valstybė narė. Tai priklauso nuo valstybės narės įstatymų. Pati ES nesuteikia pilietybės ir neturi teisės tikrinti ar yra ryšys tarp valstybės ir jos piliečio. Kartu išlieka nacionalinė pilietybė, o ES pilietybė tik ją papildo.
ES piliečio teisės:
· Laisvo judėjimo ir apsigyvenimo valstybių narių teritorijoje teisė. Liko apribojimai įsidarbinti valstybės tarnybose;
· Teisė į diplomatinę gynybą. Kai trečioje valstybėje nėra kurios nors narės atstovybės, ES pilietis gali kreiptis į kitos valstybės narės diplomatinę atstovybę ir prašyti diplomatinės pagalbos;
· Teisė kreiptis į ombucmeną.
· Teisė dalyvauti vietos rinkimuose
· Teisė kreiptis į E parlamentą su peticija;
· Teisė dalyvauti E parlamento rinkimuose.

Naujos Europos Sąjungos politikos sritys.

Amsterdamo sutartis ir jos įtaka Sąjungos “konstitucinei” sąrangai. Institucinė reforma. Ją 1997 10 02 Amsterdame pasirašė 15 valstybių. Įsigaliojo 1999 05 01. Šia sutartimi įvestos tokios pagrindinės naujovės:
· Prieglobsčio, vizų, imigracijos ir išorinių sienų kontrolės klausimai priskirti Bendrijos kompetencijai kaip asmenų judėjimo laisvės dalis.
· Šengeno sutartis inkorporuota į Sąjungos teisinę sistemą ir kaip Europos teisė bus taikoma 13 valstybių narių.
· Numatyta sustiprinti policijos ir muitinių teisinį bendradarbiavimą baudžiamųjų reikalų srityje; patikslintos Europolo operatyvinės funkcijos;
· Daugiau dėmesio skirta nuostatoms dėl užimtumo ir socialinės politikos koordinavimo;
· Numatytos nuostatos, didinančios bendrosios užsienio ir saugumo politikos vykdymo nuoseklumą;
· Išplėstos Europos Parlamento teisės ES teisės aktų leidybos procese.

Amsterdamo sutartyje nepavyko išspręsti institucijų pertvarkymo klausimų, visų pirma jų parengimo plėtrai. Amsterdamo sutartyje yra patvirtinta nauja straipsnių numeracija ir pateikta buvusių bei būsimų straipsnių numerių atitikmenų lentelė.

Europos Sąjungos ateities perspektyvos. Federalistinis požiūris agituoja už greitą sąjunginės valstybės susikūrimą. Neofunkcionalistinis požiūris sako, kad suverenios valstybės gali palaipsniui atsisakyti savo suverenių teisių atskirose srityse, jei įsitikins to naudingumu. Bendrijų modelis ir pagrįstas šiuo požiūriu. Tarpvyriausybinė federacija – akcentuojamas valstybių narių vaidmuo, skatinama klausimus spręsti vienbalsiškumo principu – įprastu tarptautinėje teisėje bendradarbiavimo būdu.

Europos Sąjungos plėtra Centrinėje ir Rytų Europoje.

Nicos sutartis ir jos įtaka Europos Sąjungos plėtrai. Nicos sutartis 2000 12 11 tarpvyriausybinėje konferencijoje Nicoje buvo priimti svarbūs ES plėtrai pakeitimai. Sutartis buvo pasirašyta 2001 02, dar neįsigaliojo, ratifikavimo procesas apie 18 mėn.,Danija šią sutartį jau ratifikavo, Airija atsisakė ratifikuoti.

Ką numatė ši sutartis? Numatė daug institucinių pakeitimų. Buvo padidintas EP narių skaičius iki 732 narių.Valstybės kandidatės gali rinkti narius į EP, rinkimai yra tiesioginiai. Lietuva galės turėti 12 narių, Estija 6, Latvija 8.

Pakeitimai Komisijos srityje, iki Nicos sutarties į komisiją įėjo 20 narių , kai įsigalios Nicos sutartis, viena valstybės galės skirti vieną kandidatą, galutinį skaičių turi patvirtinti taryba.

Pakeista sprendimų priėmimo tvarka ES Taryboje. Sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma, kiekviena valstybė turės balsų proporcingai gyventojų skaičiui. Daugiausia turės Vokietija, Prancūzija, Italija, Lietuva turės 7 balsus. Išplėstos tos sritys kur sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma.

Pakeitimai teismų sistemoje, numatyta įkurti Teisminius Rūmus. Tai pirma institucija teismo ir žmogaus teisių srityje (nesu tikra)

3 tema. Federalizmas, suverenitetas ir subsidiarumo principas

Supranacionalinės ir tarpvyriausybinės Europos Bendrijos doktrinos.

Kompetencijos pasidalijimas tarp Europos Sąjungos ir jos valstybių narių.

Subsidiarumo ir proporcingumo principai. Subsidiarumo principas įtvirtintas EB sutarties 3b straipsnyje – srityse, kurios nepatenka į jos išimtinę kompetenciją, bendrija, vadovaujantis subsidiarumo principu veikia tik tada, kai pasiūlytas veiksmas negali būti valstybių-narių tinkamai įvykdytas ir dėl veiksmo masto ir poveikio bendrija jį atliktų geriau.

Proporcingumo principas įtvirtintas EB sutarties 3b straipsnio 3dalyje – bendrija negali imtis jokių veiksmų, kurie nėra būtini siekiant nustatytų šioje srityje tikslų. Šis principas sudaro du momentus:
· Kokia teisinė priemonė turi būti naudojama. Pirmenybė teikiama laisvesnio pobūdžio reglamentavimui (jei klausimą galima sureguliuoti direktyvų lygyje, nebūtina priimti reglamento);
· Pirmenybė teikiama bendro pobūdžio priemonėms prieš detalias.

Taryba ir Europos Parlamentas turi teisę sprendimų priėmimo procese tikrinti ar komisijos pasiūlyti teisės aktų projektai atitinka subsidiarumo ir proporcingumo principus. Ieškiniai dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo žinybingi teisingumo Teismui.

Europos Bendrijų bei Europos Sąjungos tarptautinis teisinis subjektiškumas. ES tai savotiškas valstybių junginys. Jų susikūrimas vyko įprastiniu tarptautinei teisei būdu – sudarant tarptautines sutartis. Kiekvienos bendrijos steigimo sutartyje yra pasakyta, kad bendrija yra juridinis asmuo. Būtent bendrija, o ne jos institucijos. Institucijos veikia pagal individualios kompetencijos principą: sutartyse nustatyti joms priskirti klausimai ir priemonės joms spręsti.

Tarptautinės teisės požiūriu kiekviena bendrija gali būti teisės subjektu jai priskirtos kompetencijos ribose. Bendrijos, kaip tarptautinės teisės subjekto teisių apimtį apsprendžia tarptautinė teisė, tuo tarpu kompetencijos pasidalijimas tarp bendrijos narių yra bendrijų teisės objektas. Bendrijų teisinis subjektiškumas pasireiškia:
· Teisė sudaryti tarptautines sutartis;
· Teisė dalyvauti kitų tarptautinių organizacijų veikloje;
· Teisė reikšti ieškinį ginant savo organizacijos interesus;
· Teisė siųsti ir priimti diplomatines misijas;
· Galimybė būti atsakovu už padarytus pažeidimus ir žalą kitiems subjektams.

4 tema. Europos Sąjungos institucijų sistema

Europos Bendrijų komisijos sudėtis ir skyrimo tvarka. Tai vykdančioji Europos Sąjungos institucija. “Komisijos” terminas atsirado pasirašius 1992 metais Mastrichto sutartį. Iki tol buvo vartojamas “Europos Bendrijų Komisija” terminas, oficialiai atsiradęs 1967 m. liepos 1 d., įsigaliojus sutarčiai, kuri apjungė visų trijų Bendrijų (Europos anglių ir plieno bendrijos, Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos) administracijas.

Komisiją sudaro 20 Komisijos narių, kuriuos skiria valstybės narės. Nepaisant narių delegavimo Komisijos nariai yra nepriklausomi nuo savo vyriausybių, įvairių įtakos grupių.

Komisijos ir jos komisarų kadencijos laikas yra 5 metai. Iki 1995 sausio mėnesio kadencijos laikas buvo ketveri metai. Kadencijos laikas pratęstas norint sulyginti Komisijos mandato trukmę su Europos Parlamento kadencija. Iš tiesų komisarų kadencija prasideda šešiais mėnesiais vėliau nei Parlamento narių. Taip padaryta todėl, kad Parlamentas galėtų atiduoti savo balsą Komisijos paskyrimui jai dar nepradėjus dirbti, tokiu būdu ją demokratiškai įteisinant.

Paprastai Komisija susitinka kartą per savaitę, tačiau kartais, priklausomai nuo situacijos, gali būti šaukiamos ir specialios sesijos. Susitikimų metu kiekvienas komisaras pristato savo srities klausimą. Sprendimas priimamas balsų dauguma (kai tai yra būtina). Priimtas sprendimas tampa Komisijos politika. Tuomet sprendimą remia visi Komisijos nariai.

Be įprastų generalinių direktoratų darbuotojų kiekvienas Komisijos narys turi savo asmeninį privatų kabinetą. Šio kabineto darbuotojai, kurių yra šeši, atlieka tilto tarp Komisijos nario ir generalinių direktoratų vaidmenį. Be to, jie nuolat informuoja bei konsultuoja Komisijos narį.

Komisijos darbą koordinuoja Generalinis Sekretoriatas.

Komisijos pirmininką bendru sutarimu renka Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybės. Naujo Komisijos pirmininko kandidatūrai turi pritari Europos Parlamentas. Likusius 19 Komisijos narių skiria valstybių narių vyriausybės. Komisijos pirmininko vieta laikoma viena svarbiausių pozicijų ES, todėl dėl pirmininko paskyrimo neretai vyksta smarkūs ginčai, o pati procedūra gali gerokai užtrukti. Kiekviena ES valstybė narė turi teisę vetuoti Komisijos pirmininko kandidatūrą.

Komisijos nariais paprastai tampa visų ES valstybių narių atstovai.

Lemiamą vaidmenį suformavus Komisijos sudėtį taria Europos Parlamentas. Parlamentas apklausia atskirai kiekvieną Komisijos narį, išklauso Komisijos pirmininko programą, vėliau balsuoja už arba prieš Komisijos paskyrimą. Naujoji Komisija prisiekia Europos Parlamentui, o atskiri jos nariai- Teisingumo Teisme. Patvirtinus Komisiją Europos Parlamentas neturi teisės atšaukti vieną ar kelis jos narius. Tačiau Parlamentas gali pareikšti nepasitikėjimą in corpore. Tokiu atveju Komisija privalo atsistatydinti. 1999 metų pradžioje kilus skandalui dėl kai kurių Komisijos narių neteisingo paskirstymo pinigų, tarnybinės padėties piktnaudžiavimo, Europos Parlamentas pareiškė nepasitikėjimą Komisijai, kuri buvo priversta atsistatydinti.

Komisijos narius atstatydinti gali Teisingumo Teismas. Be to, Teismas, Tarybos arba pačios Komisijos reikalavimu, gali laikinai sustabdyti Komisijos nario įgaliojimus.

Generaliniai direktoratai. Komisiją sudaro 25 generaliniai direktoratai ir 10 tarnybų, suskirstytų pagal veiklos sritis. Generaliniams direktoratams vadovauja valstybių narių deleguojami komisarai (kaip ministras vyriausybėje). Komisarai yra atsakingi Komisijos pirmininkui.

Komisijos aparatas suskirstytas į generalinius direktoratus (23-24) konkrečioms ūkio sritims. Bendras visiems direktoratams padalinys – teisinis statistinis sektorius. Jau renkant komisijos narius, numatoma kokias sritis jis kuruos. Veiklą kontroliuoja komisijos nariai, kuriems pavaldūs atitinkami direktoratai. Kiekvienas komisijos narys savo darbui užtikrinti turi savo kabinetą (6-8 žmonės), paprastai tos pačios valstybės piliečiai, kaip ir komisijos narys. Juos skiria pats komisijos narys; jie jam atskaitingi, vadovauja kabineto šefas, kuris yra dešinioji komisijos nario ranka. Komisijos nariai, vykdydami savo pareigas, turi privilegijas-imunitetus: atleidimas nuo teisminio proceso, atleidimas nuo nacionalinio pajamų mokesčio (jie moka specialų mokestį).

Europos komisijos funkcijos. Komisija atlieka tris pagrindines funkcijas: inicijuoja siūlymus teisės aktų leidimo srityje; prižiūri ES sutarčių vykdymą; įgyvendina Europos Sąjungos politiką.
· Įstatymo inicijavimo funkcija Komisija inicijuoja Europos Sąjungos politiką ir atstovauja bendriems Europos Sąjungos interesams. Įstatymų leidybos srityje Komisijai tenka įstatymo inicijavimo vaidmuo; svarbiausius sprendimus įstatymų leidybos srityje priima Taryba, kuri bendradarbiavimo ir konsultacijų procedūrų su Europos Parlamentu būdu priima sprendimus. Dėl Romos sutartyje numatytos teisės inicijuoti įstatymus, Komisija turi teisę siūlyti naujus teisės aktus. Siūlymą apsprendžia Komisijos supratimas to, kas yra tuo metu reikalingiausia Sąjungai ir jos piliečiams. Siūlymai liečia tokias svarbias Europos Sąjungai sritis kaip prekyba, industrija, socialinė politika, žemės ūkis, aplinkos apsauga, regioninis vystymas ir pan. Komisija konsultuojasi su vyriausybių, industrijos, prekybos sąjungų, įvairių interesų grupių atstovais. Šios konsultacijos nemaža dalimi nusprendžia, kokį pasiūlymą Europos Sąjungos Tarybai pateiks Komisija. Priimant pasiūlymus Komisija laikosi subsidiarumo principo (sprendimų priėmimo principas, teigiantis, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi) tik tais atvejais, kai akivaizdu, jog šį teisės aktą galės efektyviau įgyvendinti Europos Sąjunga, o ne valstybės narės. Komisijai pateikus siūlymą Tarybai bei Europos Parlamentui prasideda konsultacijos bei bendras darbas. Komisijai pritarus Taryba gali daryti korektyvas siūlyme remiantis kvalifikuotos balsų daugumos balsavimu (jeigu Komisija nesutinka, tuomet reikia vienbalsio Tarybos narių balsavimo). Europos Parlamento nuomonė siūlymo atveju yra svarbi, todėl Komisija turi į ją atsižvelgti.
· ES sutarčių vykdymo priežiūra Komisija prižiūri Europos Sąjungos sutarčių laikymąsi visose valstybėse narėse bei jos principų ir straipsnių efektyvų įgyvendinimą. Kadangi Komisija nepriklauso nuo valstybių narių, o atstovauja bendriems ES interesams, ji dažnai laikoma Europos Sąjungos sinonimu. Pagrindinis jos rūpestis yra apginti Europos Sąjungos piliečių interesus. Komisijos pagrindinis uždavinys yra užtikrinti nustatytų Europos Sąjungos tikslų pasiekimą. Vadovaujamasi gilesnės Europos Sąjungos integracijos principu. Vienas esminių šio principo dalių yra užtikrinti laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą visoje Europos Sąjungos teritorijoje. Komisija taip pat turi užtikrinti lygiateisišką ir sąžiningą integracijos laimėjimų paskirstymą tarp visų valstybių narių ir regionų, biznio atstovų ir vartotojų ar tarp įvairių gyventojų sluoksnių. Komisija gali imtis teisinių priemonių prieš tas valstybes nares ar biznio atstovus, kurie pažeidžia Europos Sąjungos teisę, gali perduoti bylą Teisingumo Teismui.Komisija, matydama pažeidimus konkurencijos srityje, turi teisę vetuoti nacionalinių vyriausybių skiriamas subsidijas industrijos atstovams, gali skirti pinigines baudas viešojo ir privataus sektoriaus atstovams.
· Europos Sąjungos politikos įgyvendinimo funkcija Komisija įgyvendina Sąjungos politiką ir veda tarptautines prekybos ir bendradarbiavimo derybas. Viena iš Komisijos vykdomosios valdžios funkcijų yra Europos Sąjungos biudžeto įgyvendinimo vykdymas bei Struktūrinių Fondų priežiūra, kurių pagrindinis tikslas yra mažinti ekonominius skirtumus tarp ekonomiškai pažengusių ir skurdesnių Sąjungos regionų. Pagal 1957 m. Romos sutartį, kai kuriose politikos srityse (tokiose kaip: konkurencija, žemės ūkis, prekyba) Komisija turi teisę priimti sprendimus nepateikusi siūlymų Tarybai. Komisija veda prekybos ir bendradarbiavimo derybas su užsienio valdybėmis bei asocijuotomis ES valstybėmis. Daugiau nei 100 pasaulio valstybių sudarė sutartis su Europos Sąjunga.

Europos Komisijos galios

Komisijos galių riba yra aiškiai apibrėžta. Įstatymų leidybos teisė priklauso Tarybai bei Europos Parlamentui.

Komisija turi teisę inicijuoti įstatymus, tačiau ji nepriima svarbiausių sprendimų ES politikos ir principų srityje. Ši teisė priklauso Tarybai bei (daugeliu atvejų) Europos Parlamentui.

Komisijos vaidmuo Europos Sąjungos integracijos srityje yra žymus. Dėl jai suteiktos teisės inicijuoti įstatymus, teikti pasiūlymus politikos bei principų srityje Komisija buvo tuo pagrindiniu veikėju, kuris inicijuodavo esminius pokyčius Europos Sąjungos reformų srityje. Žymus jos indėlis yra sėkmingas vieningos rinkos sukūrimas 1993 metų pradžioje. Taip pat žymus jos indėlis yra sukuriant vieningą ekonominę ir pinigų sąjungą, stiprinant ekonominį ir socialinį Europos Sąjungos regionų vystymą.

Gilėjant Europos Sąjungos integracijai Komisija įgaudavo vis daugiau galių. 1986 metų Suvestinis Europos aktas, 1992 metų Mastrichto sutartis ir 1997 metų Amsterdamo sutartis praplėtė Europos Sąjungos ir Komisijos galias naujose politikos srityse. Šios sritys yra: aplinkos apsauga, švietimas, sveikatos apsauga, vartotojų reikalai, transeuropiniai tinklai, moksliniai tyrimai (R&D politika), kultūra, ekonominė ir pinigų sąjunga.

Komisija turi didelių įgaliojimų skiriant lėšas vystymo programoms trečiose pasaulio šalyse, PHARE ir TACIS programų rėmuose remiant centrinės ir vidurio Europos šalis bei buvusias Tarybų Sąjungos šalis.

Komisija yra didžiausia Europos Sąjungos institucija. Jos darbuotojų skaičius siekia 15 000. Europos Sąjunga turi priėmusi 11 oficialių kalbų, todėl penktoji visų darbuotojų dalis dirba vertimo srityje.

Komisijos santykiai su kitomis ES institucijomis

Komisija palaiko glaudžius santykius su visomis Europos Sąjungos institucijomis. Komisijos pirmininkas dalyvauja Europos viršūnių tarybos susitikimuose, o kaip Europos Sąjungos atstovas- galingiausių pasaulio valstybių (G 7) kasmetiniuose ekonominiuose susitikimuose.

Komisija atsiskaito Europos Parlamentui, kuris turi teisę pareikšti nepasitikėjimą balsavimo būdu. Komisija dalyvauja visose Europos Parlamento sesijose, Parlamento nariams pareikalavus- privalo paaiškinti ir apginti įgyvendinamą politiką. Tai atliekama rašytiniu arba žodiniu būdu.

Biudžeto įgyvendinimo srityje Komisija bendradarbiauja su Audito Rūmais, kurie prižiūri, kaip tvarkomi Europos Sąjungos finansiniai reikalai, bei Europos Parlamentu, kuriam priklauso lemiamas žodis tvirtinant biudžetą.

Europos Sąjungos Taryba. – Europos Sąjungos sprendimų priėmimo institucija, priimanti svarbiausius ES teisės aktus. Taryba užtikrina bendrą Europos Sąjungos veiklos koordinavimą, atsako už tarpvyriausybinį bendradarbiavimą bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) bei Teisingumo ir Vidaus reikalų srityse.

Sudėtis. Tarybą sudaro kiekvienos ES valstybės narės įgaliojimus turintys ministrai. Priklausomai nuo darbotvarkės klausimo, valstybes nares atstovauja skirtingų sričių ministrai- žemės ūkio, biudžeto, kultūros, ekonomikos ir finansų, švietimo, energetikos, aplinkos apsaugos, teisingumo ir pan. Dėl šios priežasties Taryba kartais vadinama Ministrų Taryba. Ministrai turi atsiskaityti savo nacionaliniams parlamentams, tačiau Tarybos priimti sprendimai negali būti atšaukti.

Bendrųjų reikalų, ekonomikos ir finansų reikalų, žemės ūkio ministrai renkasi kartą per mėnesį, likusių sričių ministrai – du-keturis kartus per metus priklausomai nuo svarstytinų klausimų svarbos.

Taryba renkasi Briuselyje, Tarybos pastate, išskyrus balandį, birželį ir spalį, kuomet susitikimų vieta tampa Europos Centras Liuksemburge.

Kiekviena valstybės narė turi Briuselyje savo nuolatinę Misiją su joje dirbančiais diplomatais ir nacionalinių ministerijų atstovais.

Pagrindinės funkcijos.Tarybos tikslai:
· Užtikrinti valstybių-narių ekonominės politikos koordinavimą;
· Sprendimų priėmimas (privalomo arba rekomendacinio pobūdžio teisės aktų leidimas);
· Įgaliojimų suteikimas komisijai įgyvendinti tarybos priimtus teisės aktus;
· Įgyvendina savo sprendimus (sudarydama komitetus ir komisijas).

Sprendimų priėmimas

Priklausomai nuo svarstomos politinės srities, Taryba priima sprendimus trejopai: vienbalsiai, paprasta dauguma ir kvalifikuota dauguma. Vieningas sprendimas priimamas svarstant dalį klausimų, susijusių su ES pirmuoju ramsčiu (pvz., mokesčių, pramonės, kultūros, regionų ir struktūrinių fondų klausimai), beveik visus klausimus, susijusius su antruoju ramsčiu (bendroji užsienio ir saugumo politika) ir visus klausimus, susijusius su trečiuoju ramsčiu (bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse).

Kvalifikuotos daugumos balsavimas taikomas daugumai pirmajam ramsčiui priimamų sprendimų (žemės ūkio, energetikos, transporto, gamtosaugos, žvejybos, vartotojų teisių ir pan.).

Paprastos daugumos balsavimas taikomas retai ir sprendžiant tik procedūrinius Tarybos posėdžių klausimus.

Kvalifikuotos daugumos balsavimas numato skirtingą balsų skaičių valstybėms narėms. Balsų skaičius proporcingai priklauso nuo valstybės nario dydžio. :
· Didžioji Britanija 10
· Italija 10
· Prancūzija 10
· Vokietija 10
· Ispanija 8
· Belgija 5
· Graikija 5
· Olandija 5
· Portugalija 5
· Austrija 4
· Švedija 4
· Airija 3
· Danija 3
· Suomija 3
· Liuksemburgas 2

Bendra balsų suma- 87.

Kvalifikuota balsų dauguma turi vieną ypatybę. Priimta kvalifikuota balsų daugumą laikyti 62 balsus. Tiek balsų surinkti reikia, jeigu teisės aktą siūlo Komisija. Visais kitais atvejais sprendimas laikomas priimtu tik tuomet, kai 62 balsų daugumą surenka ne mažiau kaip 10 valstybių.

Pirmininkavimas

Remiantis rotacijos principu Tarybai pirmininkauja ta valstybė narė, kuri tuo metu pirmininkauja Europos viršūnių tarybai bei Europos Sąjungai. Kas pusė metų (pradedant nuo sausio 1 d. ir liepos 1 d.) keičiasi pirmininkaujanti šalis. Tarybos posėdžiams pirmininkauja atitinkamos srities ministras.

Veiklos formos. Sprendimai priimami ES vardu. Pateikiamų klausimų projektai svarstomi valstybės narės viduje ir turi gauti pritarimą. Tarybos posėdžiai uždari, juose gali dalyvauti tik komisijos nariai. Valstybės-narės kas 6 mėnesiai pirmininkauja tarybos posėdžiams: šaukia tarybos posėdžius, sudaro dienotvarkę. Techninį darbą atlieka generalinis sekretoriatas, kurį sudaro apie 2000 darbuotojų. Jis užtikrina dokumento tvarkymo, skelbimo ir kitus reikalus. Sekretoriatui vadovauja generalinis sekretorius. Generaliniam komisarui priskirtos funkcijos bendros užsienio ir saugumo politikos vykdymui. Būstinė – Briuselyje. Įgaliojimai suteikti Amsterdamo sutartimi. Leista priimti procesinius sprendimus. Tarybos sprendimai gali būti priimami ne posėdyje, o raštu sutinkant visiems tarybos nariams. Taryba neatskaitinga nei jokiai institucijai. Pirmininkaujanti valstybė pateikia savo veiksmų programą savo pirmininkavimo laikotarpiui. Kontrolė vykdoma nacionaliniame lygyje. Jeigu taryba nevykdo įsipareigojimų pagal sutartį, tai kitos institucijos, valstybės-narės gali pareikšti ieškinį (dėl neveikimo) teisingumo teismui.

Nuolatinių atstovų komitetas (COREPER). Valstybių-narių delegacijų vadovai kartą per savaitę susitinka Nuolatinių atstovų komitete, žinomame COREPER vardu. Komitetą sudaro dvi dalys- vieną sudaro nuolatiniai atstovai, kitą- nuolatinių atstovai pavaduotojai. COREPER yra atsakingas už pasiruošimą ministrų susitikimui, t.y. ruošia sprendimus, kurie turi būti priimti ministerijų lygiu. Žemės ūkio ministrų susitikimui ruošiasi atskiras Specialus žemės ūkio komitetas.

Tęstinumui užtikrinti įsteigtas tarptautinis nuolatinis atstovų komitetas, kuris susideda iš valstybių-narių atstovų-ambasadorių ir atstovauja žemesniame nei ministrų lygyje. Sprendimų priėmimas ir balsavimo procedūra. Praktinė šio komiteto reikšmė – visi klausimai, kurie bus svarstomi, patenka čia. Komitetui pritarus, klausimas patenka į darbotvarkės A dalį, o tai reiškia, kad ji priimami be papildomo svarstymo. Jeigu nebuvo vieningos nuomonės – patenka į B dalį ir turi būti svarstomi taryboje. Balsavimo procedūra – veikia daugumos principu, tačiau šis principas taikomas retai. Dažniausiai sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma. Yra numatyta kiek balsų turi kiekviena valstybė balsuojant. Iš viso yra 87 balsai.

Europos Taryba. Tai valstybių-narių arba jų vyriausybių vadovų, kartu su užsienio reikalų ministrais periodiški susitikimai. Susitikimai vyksta ne rečiau kaip 2 kartus per metus. Tokia institucija numatyta ES sutartyje. Tikslas – prieiti susitarimą, sprendžiant įvairius klausimus aukščiausiame lygyje. 1974 m. pripažinta tokia veiklos forma. Tai įtvirtina vieningos Europos aktas (1987 m). įvestas pirmininkaujančio institutas ir pavesta pirmininkauti tuo metu taryboje pirmininkaujančios valstybės ar vyriausybės vadovui. Europos Tarybos kompetencija nėra aiškiai apibrėžta.

Funkcijos:
· Bendros politikos vadovavimas EB-joms ir Europos politikos bendradarbiavimui;
· ET kaip paskutinės sprendimų priėmimo institucijos veikla. Nesusitarus ministrams, gali bandyti susitarti valstybių vadovai;
· ET veikia ekonomikos ir pinigų politikos, socialiniais klausimais;
· EB-jų veiklos tarptautinėje sferoje koordinavimas, bendrų pozicijų priėmimas;
· Kandidatūrų į pirmininkus svarstymas;
· Reiškiamos ir svarstomos valstybių-narių vadovų pasiūlymai, nuomonės, steigiami komitetai pasiūlymams įgyvendinti.

Bendrųjų reikalų taryba (angl. General Affairs Council, pranc. Conseil dite “affaires généralesis”, vok. Der Rat “Allgemeine Angelegenheiten”) – tokios sudėties Europos Sąjungos Taryba, kuri neoficialiai laikoma aukštesnio rango Taryba, visos Tarybos veiklos koordinatore. Bendrųjų reikalų taryba vadinami nuolatiniai ES valstybių užsienio reikalų ministrų susitikimai, kuriuose svarstomi platesnio masto klausimai, susiję iškart su keletu veiklos sričių, tarp kurių patenka ir bendrosios užsienio ir saugumo politikos klausimai. Bendrųjų reikalų taryba paprastai atsako ir už Europos viršūnių tarybos darbotvarkės parengimą. Dažniau už kitų sričių ministrus Bendrųjų reikalų taryboje posėdžiaujantys užsienio reikalų ministrai kartais gali atstovauti ir kitiems savo valstybės ministrams, jie Taryboje vykdo viso savo šalies ministrų kabineto veiklos koordinavimo funkcijas ir drauge turi galimybę geriau informuoti savo šalies ministrus apie kitų valstybių narių nuomones įvairiais ES svarstomais klausimais.

Europos parlamentas. yra viena iš penkių pagrindinių Europos Sąjungos institucijų, kurios pagrindinis tikslas yra atstovauti Europos Sąjungos piliečių interesus. 626 vietų visų 15 valstybių narių piliečių išrenkamas Parlamentas atlieka demokratinę visos Europos Sąjungos veiklos kontrolę.

Europos Parlamento įgaliojimai ir kompetencijos

Europos Parlamentas atlieka tris svarbias funkcijas:

1. įstatymų leidžiamosios valdžios funkciją;

2. biudžeto valdžios tvirtinimo funkciją;

3. vykdomosios valdžios kontrolės funkciją.

1. Įstatymų leidžiamoji valdžia

Europos Parlamentas skirtingai nuo nacionalinių parlamentų turi ribotas galias įstatymų leidimo srityje. Sutinkamai su 1957 m. Romos sutartyje numatytais nuostatais, Komisija teikia siūlymus, o Taryba, pasitarusi su Europos Parlamentu, priima sprendimus.

Europos Parlamentas savo įstatymų leidžiamąją valdžią vykdo remdamasis keturiomis įstatymų priėmimo procedūromis, priklausomai nuo to, koks klausimas svarstomas:

1. Paprastas pasitarimas (vienas svarstymas).

Parlamentas teikia savo nuomonę prieš Tarybai priimant įstatymo projektą. Paprasto pasitarimo procedūra taikoma, pavyzdžiui, nustatant žemės ūkio produktų kainas.

2. Bendradarbiavimo procedūra (du svarstymai)

Jei Taryba priėmė bendrą sprendimą neatsižvelgdama į Parlamento nuomonę, pareikštą per pirmąjį svarstymą, antrojo svarstymo metu Parlamentas gali atmesti pasiūlymą. Taryba gali atmesti Parlamento poziciją tik vienbalsiai balsavus visiems Tarybos nariams. Todėl siekiant išvengti projekto grąžinimo, Taryba turi taikyti derinimo su Parlamentu procedūrą. Bendradarbiavimo procedūra taikoma daugeliu atvejų, tarp jų ir Europos regioninės plėtros fondo, mokslo tyrimų, aplinkos apsaugos, bendradarbiavimo bei plėtros srityse.

3. Bendro sprendimo priėmimo procedūra (trys svarstymai)

Jeigu Taryba neatsižvelgia į Parlamento nuomonę ir Parlamentas atmeta pasiūlymą per antrąjį svarstymą, sprendimas negali būti priimamas. Siekiant surasti kompromisą prieš pradedant trečiąjį svarstymą Parlamente, šaukiamas Sutaikymo komitetas, į kurį įeina Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos nariai. Jei susitarimas nepasiekiamas, Parlamentas gali galutinai atmesti pasiūlymą. Bendro sprendimo procedūra taikoma laisvo darbo jėgos judėjimo, vidaus rinkos kūrimo, mokslo tyrimų bei technologijų vystymo, aplinkos apsaugos, vartotojų gynimo, švietimo, kultūros ir sveikatos srityse.

4. Pritariamoji nuomonė

Pritariamoji nuomonė yra būtina sąlyga sprendžiant naujų valstybių priėmimo klausimą, pasirašant asociacijos sutartis su trečiosiomis šalimis bei tarptautines sutartis; priimant vienodą Europos parlamento rinkimų procedūrą, nustatant Europos Sąjungos piliečių gyvenamosios vietos teises, nustatant struktūrinių bei sanglaudos fondų organizaciją ir tikslus, o taip pat apibrėžiant centrinio Europos Banko uždavinius ir įgaliojimus.

2. Biudžeto valdžia

Europos Parlamentas tvirtina ir kontroliuoja biudžetą.

Komisijos parengto išankstinio biudžeto projekto pagrindu Taryba sudaro projektą ir pateikia jį Europos Parlamentui pirmajam svarstymui. Europos Parlamento biudžeto komitetas ir atskiros specializuotos komisijos svarsto biudžeto projektą ir rengia keitimų siūlymus (dėl privalomų išlaidų- daugiausia žemės ūkio srityje ir dėl išlaidų, skirtų tarptautinių susitarimų su trečiosiomis šalimis vykdymui) ir papildymui (dėl visų kitų išlaidų).

3. Vykdomosios valdžios kontrolė

Vykdomosios valdžios kontrolė vykdoma per šias Europos Parlamento teises:
· skirti Komisijos pirmininką ir jo narius, tvirtinti Komisijos sudėtį, reikšti nepasitikėjimą ir net atstatydinti Komisiją.
· pirmininkavimo pradžioje išklausyti ir susipažinti su Tarybos pirmininko parengta savo šalies programa, o pirmininkavimo pabaigoje- ataskaitą už pasiektus rezultatus.
· pristatyti kiekvieno Europos viršūnių tarybos susitikimo pradžioje Europos Parlamento poziciją pagrindiniais svarstytinais klausimais (pristato Europos Parlamento Pirmininkas);
· gauti Europos viršūnių tarybos susitikimo pirmininkaujančios valstybės ataskaitą apie prezidentavimą bei metinius pasiekimus;
· svarstyti užsienio politikos ir saugumo klausimus Parlamento užsienio reikalų, saugumo ir gynybos politikos komitete;
· kartu su Europos viršūnių tarybai pirmininkaujančia šalimi reguliariai aptarti bendrą užsienio ir saugumo politikos esmines problemas bei pagrindines kryptis.
· gauti iš Tarybos informaciją, susijusią su bendradarbiavimu teisingumo bei vidaus reikalų srityse, teikti Tarybai savo rekomendacijas, aptarti šiose srityse pasiektus rezultatus.
· Plėtoti bendradarbiavimą su Afrikos, Karibų bei Ramiojo vandenyno (ACP) šalimis.

Europos Parlamento galių augimas

Anksčiau Europos Parlamentas vaidino labiau patarėjo vaidmenį nei įstatymų leidėjo. Iki 1978 metų, kai buvo priimtas Suvestinis Europos aktas, Europos Parlamentas teturėjo teisę konsultuoti, o Taryba galėjo ignoruoti jo nuomonę. Europos Parlamentas galėjo atmesti biudžeto projektą arba kai kuriose srityse daryti jame pataisas. Sukūrus Bendrąją Rinką bei padarius pakitimus Europos Bendrijos sutartyse, Europos Parlamento galios išsiplėtė. Išaugo bendradarbiavimo procedūros poreikis. Remiantis šia procedūra, Europos Parlamentui absoliučia balsų dauguma antru skaitymu atmetus pateiktą projektą, Taryba gali priimti nutarimą dėl minėto projekto tik vienbalsiu sprendimu.

1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Europos Sąjungos steigimo (Mastrichto) sutarčiai, Europos Parlamentas įgavo naujų galių:
· Kartu su Taryba leisti kai kuriuos Bendrosios Rinkos įstatymus. Europos Parlamentas gali atmesti kai kuriuos pasiūlymus;
· Europos Parlamentas turi teisę prašyti Komisijos pateikti pasiūlymus tam tikrose politikos srityse;
· Europos Parlamentas gali sudaryti laikinus tyrimo komitetus ir turi peticijos teisę;
· Europos Parlamentas gali paskirti ombudsmeną, įgaliotą priimti skundus dėl Europos Sąjungos institucijų veiklos ir pranešti apie tai Europos Parlamentui.

Organizacija ir funkcionavimas

Europos Parlamento būstinė yra Strasbūre, kur vyksta jo plenarinės sesijos. Dvi savaites per mėnesį parlamentiniai komitetai posėdžiauja Briuselyje, savaitė skiriama darbui politinėse frakcijose, ketvirtoji savaitė- plenarinėms sesijoms Strasbūre. Plenarinės parlamento sesijos vyksta ir Briuselyje. Centrinis parlamento sekretoriatas įsikūręs Liuksemburge.

Europos Parlamento posėdžiai vyksta vienuolika oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų.

Europos Parlamentui vadovauja Parlamento biuras, kurį sudaro pirmininkas ir 14 jo pavaduotojų. Nuo 1999 m. liepos 20 d. Europos Parlamentui vadovauja Nicole Fontaine. Į biurą įeina penki patariamąjį balsą turintys kvestoriai, kuriems pavesta tvarkyti visus tiesiogiai su deputatais susijusius administracinius ir finansinius klausimus. Biuro nariai renkami dviem su puse metų.

Parlamento pirmininkas ir politinių frakcijų pirmininkai susitinka pirmininkų konferencijoje, kurios kompetencijai priklauso parlamento darbo organizavimo klausimai ir sesijų dienotvarkės rengimas.

Europos Parlamento komitetai

Europos Parlamentas turi 20 nuolatinių komitetų, kuruojančių atskiras sritis:
· užsienio reikalų, saugumo bei gynybos politikos komitetas;
· žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas;
· biudžeto komitetas;
· ekonomikos, monetarinės ir pramonės politikos komitetas;
· mokslo tyrimo, technologijų vystymo bei energetikos komitetas;
· ekonominių ryšių su užsieniu komitetas;
· piliečių užimtumo bei socialinių reikalų komitetas;
· regioninės politikos komitetas;
· transporto ir turizmo komitetas;
· aplinkos apsaugos, sveikatos ir vartotojų gynimo komitetas;
· kultūros, jaunimo, švietimo bei žiniasklaidos komitetas;
· plėtros ir bendradarbiavimo komitetas;
· viešosios laisvės ir vidaus reikalų komitetas;
· institucijų komitetas;
· biudžeto kontrolės komitetas;
· žvejybos komitetas;
· reglamentų, įgaliojimų bei imuniteto kontrolės komitetas;
· moterų teisių komitetas;
· peticijų komitetas.

Europos Parlamentas gali sudaryti pakomitečius, laikinas komisijas specifinėms problemoms spręsti arba tyrimo komisijas.

Ryšiams su Asociacijos sutartį pasirašiusiomis valstybėmis palaiko Jungtiniai parlamentiniai komitetai, o su kitų valstybių parlamentais ir tarptautinėmis organizacijomis- tarpparlamentinės delegacijos.

Europos Parlamentas nariai

Europos Parlamento nariai nuo 1979 metų renkami tiesioginiais visuotiniais rinkimais penkerių metų laikotarpiui. EP sudaro 626 nariai. Deleguojamų parlamentarų skaičius nuo kiekvienos valstybės-narės paskirstytas remiantis proporciniu principu, t.y. atsižvelgiant į valstybės-narės gyventojų skaičių:

Belgija 25

Didžioji Britanija 86

Danija 16

Vokietija 99

Graikija 25

Ispanija 64

Prancūzija 87

Airija 15

Italija 87

Liuksemburgas 6

Olandija 31

Austrija 21

Portugalija 25

Suomija 16

Švedija 22

Europos Parlamento politinės frakcijos

Skirtingai nuo nacionalinių parlamentų Europos Parlamento nariai yra suskirstyti ne pagal valstybinę priklausomybę, bet į politines frakcijas.

Parlamento rinkimų tvarka. 1976 m. priimtas tarybos sprendimas ir aktas dėl tiesioginių rinkimų. 1979 m. įvyko pirmieji tiesioginiai rinkimai. Nustatyti tam tikri reikalavimai, kad rinkimuose gali dalyvauti asmenys, kurie gyvena ne savo valstybėje. Tuo įgyvendinamos Europos piliečių teisės. Rinkimų tvarka, kuri yra susijusi su piliečių teisėmis, yra įtvirtinta 1993 m. Tarybos direktyvoje, priimtoje įsigaliojus Mastrichto sutarčiai.

Parlamentas renkamas 5 metams. Jį dabar sudaro 626 nariai. Kiekviena valstybė turi atitinkamą narių skaičių parlamente. Parlamentas atstovauja apie 360 mln. piliečių. Paskutiniai rinkimai įvyko 1999 m. Amsterdamo sutartis nustatė reikalavimą, kad EP narių skaičius negali viršyti 700. EP nario statusą apibrėžia 1976 m. rinkimų aktas, parlamento reglamentas, valstybių-narių nacionaliniai įstatymai.

Darbo organizavimas. Šiuo metu parlamentas yra išsiskaidęs po kelis miestus. Plenarinės sesijos vyksta Strasbūre, sekretoriatas Liuksemburge, komitetų posėdžiai vyksta Briuselyje. Parlamentas neturi nuolatinės buveinės. Plenarinės sesijos vyksta kiekvieną mėnesį po 1 savaitę. 2 savaitės skiriamos darbui komitetuose. Kadangi EP nariai atstovauja ne savo valstybes, o piliečius, todėl jie pasiskirsto pagal partijas. Stambiausios partijos šiuo metu yra Europos socialistų ir Europos liaudies partijos. EP nariai išsirenka savo vadovybę: pirmininką, 14 pirmininko pavaduotojų, pirmininkų konferenciją (pirmininkas ir politinių partijų pirmininkai) – jie ruošia posėdžių darbotvarkes, biuras (pirmininkas ir jo pavaduotojai) – organizacinių klausimų sprendimui, aptarnaujantis personalas – sekretoriatas (apie 3000 tarnautojų).

Kompetencija.

Audito rūmai. Europos Sąjungos institucija, atliekanti Europos Sąjungos finansų valdymo kontrolę. Audito Rūmų pirmtake laikytina Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartimi (1957 m.) įsteigta Audito valdyba. Audito Rūmai įsteigti Briuselio sutartimi 1975 m. liepos 22 d. 1992 m. Mastrichto sutartis Rūmams suteikė pagrindinės Europos Sąjungos institucijos statusą.

Sudėtis, Audito Rūmų struktūra Nariai Audito Rūmai sudaryti ir funkcionuoja remiantis kolektyvinės atsakomybės principu. Pagal 1992 m. Europos Sąjungos sutartį (Mastrichto sutartis), Audito Rūmus sudaro 15 narių, kuriuos šešerių metų kadencijai skiria Taryba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu.

Kiekvienam Audito Rūmų nariui keliami trys reikalavimai: kvalifikacija, nepriklausomybė ir jokios kitos pašalinės veiklos. Kaip taisyklė, Audito Rūmų nariais tampa žmonės su ilgalaike darbine patirtimi bei žiniomis.

Nariai privalo būti visiškai nepriklausomi nuo savo vyriausybių atlikdami savo pareigas. Be to, jie privalo susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie nesiderina su jų atliekamomis pareigomis.

Pirmininkas Audito Rūmų pirmininką trejų metų kadencijai renka Rūmų nariai. Pirmininko pareigos yra prižiūrėti Rūmų departamentų veiklą, atstovauti Rūmus santykiuose su kitomis Europos Sąjungos institucijomis. Pirmininkas kaip ir kiti auditoriai gali būti perrenkamas kitai kadencijai. Nuo 1999 sausio 18 d. Audito Rūmų pirmininkas yra Jan O. Karlsson.

Audito Rūmų vidaus organizacija Audito rūmai turi visišką organizacinę nepriklausomybę bei atskiras procedūrų taisykles. Audito Rūmus sudaro atskiros Audito Grupės, aprėpiančios skirtingas veiklos sritis. Kiekvienas auditorius atsako už atitinkamą Europos Sąjungos veiklos srities finansinę kontrolę.

Rūmų veikla bei sprendimai remiasi kolektyvinės atsakomybės principu. Tai reiškia du dalykus: pirma, auditoriai yra atsakingi Rūmams už savo kuruojamus sektorius, antra, Rūmai sprendžia, kaip įgyvendinti auditorių pateiktas pastabas, pasiūlymus bei atsako už kasmetinių ar specialių pranešimų ir nuomonių priėmimą. Sprendimai priimami balsų dauguma.

Audito Rūmuose dirba 500 nuolatinių ir samdomų darbuotojų. Darbinėmis kalbomis laikomos visos 11 oficialių ES kalbų.

Audito Rūmai įsikūrę Liuksemburge.

balsavimo procedūra,

funkcijos. Pagrindinės Audito Rūmų funkcijos yra kontroliuoti visų ES institucijų bei organizacijų finansinę veiklą, kontroliuoti ES biudžetą, visas ES pajamas ir išlaidas. Taip pat Rūmai atlieka konsultanto funkcijas- rengiant naują ES biudžeto projektą, teisės aktų projektus, nustatant Europos Sąjungos politikos įgyvendinimo finansinius instrumentus, atsižvelgiama į Rūmų tyrimų rezultatus, ataskaitas ir rekomendacijas.

Rūmai turi teisę atlikti visų ES institucijų finansinės veiklos kontrolę, spręsti apie lėšų panaudojimo teisėtumą, savo iniciatyva, bet kurios institucijos ir valstybės narės prašymu atlikti auditą. Kasmet Audito Rūmai parengia metinį pranešimą apie Europos Sąjungos finansinę veiklą.

1997 metų Amsterdamo sutartis numatė Audito Rūmams teisę kelti bylas Teisingumo Teisme ginant savo prerogatyvas bei teisę kontroliuoti Europos Sąjungos fondus, už kuriuos atsako kitos institucijos.

Kitos institucijos. Ekonominis ir socialinis komitetas. Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (angl. Economic and Social Committee, pranc. Comité économique et social, vok. Wirtschafts- und Sozialausschuß) – konsultacinė institucija, ES lygmeniu atstovaujanti skirtingoms visuomenės ekonominio ir socialinio gyvenimo grupėms (darbdaviams, darbuotojams ir kitoms grupėms).

Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (ESRK) įsteigtas 1957 metais Romos sutartimi. Steigimo tikslas- įtraukti ekonomines ir socialines interesų grupes į bendros rinkos kūrimą bei teikti konsultacijas Komisijai bei Tarybai.

ESRK yra patariamąjį balsą turinti institucija. Komiteto nuomonė nėra privaloma Komisijai ir Tarybai. 1986 metų Suvestinis Europos Aktas ir 1992 metų Mastrichto sutartis praplėtė ratą klausimų, kuriems Taryba ir Komisija turėjo gauti ESRK rekomendacijas. 1997 Amsterdamo sutartimi ESRK įgavo teisę konsultuoti Europos Parlamentą. Kasmet ESRK pateikia 170 nuomonių ir kitų dokumentų, iš jų 15 proc.- savo iniciatyva.

ESRK organizacinė struktūra

Komitetą sudaro 222 nariai, atrenkami iš darbdavių, samdomų darbuotojų bei įvairių interesų grupių. Narius siūlo ES valstybės narės, o tvirtina Taryba. Narių kadencijos laikas- ketveri metai.

Kiekvienai valstybei narei nustatytas tam tikras ESRK narių skaičius:

Vokietija 24

Prancūzija 24

Italija 24

Jungtinė Karalystė 24

Ispanija 21

Belgija 12

Graikija 12

Olandija 12

Portugalija 12

Austrija 12

Švedija 12

Danija 9

Airija 9

Suomija 9

Liuksemburgas 6

ESRK vadovauja biuras. Pagrindinis biuro uždavinys – organizuoti ir koordinuoti ESRK grupių veiklą, nubrėžti pagrindines šios veiklos politikos gaires. Kas du metus renkamą biurą sudaro 24 nariai, prezidentas ir du pirmininko pavaduotojai, renkami iš trijų grupių pagal rotacijos principą. Pirmininkas atstovauja ESRK palaikant ryšius su kitomis institucijomis ir valstybėmis.

Komitete veikia devynios darbo sekcijos:
· žemės ūkio ir žvejybos;
· ekonomikos, finansų ir monetariniais klausimais;
· užsienio ryšių, prekybos ir plėtros politikos;
· socialinių, šeimos, švietimo ir kultūros reikalų;
· gamtos apsaugos, sveikatos ir vartotojų reikalų;
· regioninės plėtros, miestų ir kaimų planavimo;
· pramonės, prekybos, paslaugų ir laisvųjų amatų;
· transporto ir komunikacijų;
· energetikos, branduolinės energetikos ir mokslinių tyrimų

Dešimt kartų per metus ESRK susirenka į plenarines sesijas. Plenarinių sesijų metu paprasta balsų dauguma tvirtinamos nuomonės, kurios po to yra pateikiamos įvairioms institucijoms.

Regionų komitetas. Regionų komitetas (angl. Committee of the Regions, pranc. Comité des régions, vok. Ausschuß der Regionen) – viena iš dviejų Europos Sąjungos konsultacinių institucijų (kita – Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas), turinti užtikrinti regioninės ir vietos valdžios struktūrų interesų atstovavimą ir jų įtaką integracijos procesui. Regionų komitetas įkurtas pagal 1993 m. įsigaliojusią Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartį, daugiausia Ispanijos ir Vokietijos pastangomis.

Komitetą sudaro 222 regionų ir vietos administracinių institucijų atstovai ir tiek pat juos pakeičiančių narių, kuriuos valstybių narių pasiūlymu ketveriems metams vieningai skiria Taryba. Sutartis nereglamentuoja, kaip paskirstomos valstybei priklausančios vietos; jas paprastai užima renkami regionų ir vietos savivaldybių pareigūnai. Kiekvienai šaliai yra nustatytas Regionų komiteto narių skaičius: Didžioji Britanija, Italija, Prancūzija ir Vokietija turi po 24 atstovus, Ispanija – 21, Austrija, Belgija, Graikija, Nyderlandai, Portugalija ir Švedija – po 12, Airija, Danija ir Suomija – po 9, Liuksemburgas – 6. Regionų komiteto vaidmuo tėra patariamasis. Jo nuomonės privalu atsiklausti, kai Taryba ir Komisija priima sprendimus tradicinėse regioninės politikos srityse (švietimas ir jaunimo reikalai, kultūra, sveikatos apsauga, transeuropiniai tinklai, ekonominė ir socialinė sanglauda). Amsterdamo sutartyje minėtųjų sričių ratas buvo išplėstas įtraukiant užimtumo bei socialinės politikos klausimus, be to, komitetas įgijo patariamojo balso teisę Europos Parlamente. Komiteto nuomonės galima atsiklausti ir visais kitais (ypač susijusiais su pasienio regionų bendradarbiavimu) klausimais, be to, jis ir pats gali bet kuriuo klausimu pareikšti savo nuomonę. Tačiau ši nuomonė nėra įpareigojanti, be to, komitetas negali imtis jokių teisinių žingsnių, jei mano, kad jo nuomonės nepagrįstai nebuvo atsiklausta.

Komitetui vadovauja 36 narių prezidiumas, kurį sudaro pirmininkas, pirmasis pirmininko pavaduotojas ir 15 pirmininko pavaduotojų – po vieną iš kiekvienos valstybės. Prezidiumas vadovauja komiteto darbui tarp plena

Leave a Comment