Europos integracija

EUROPOS INTEGRACIJA

Tuo metu, kai Europa grimzdo į pesimizmą skaičiuodama II Pasaulinio karo nuostolius, filosofas K. Jaspersas buvo paklaustas, ar Žemėje dar apskritai liko tai, ką būtų galima pavadinti Europa. Atsakymas buvo trumpas: „Biblija ir antikos idėjos“. Taip buvo apibrėžti du svarbiausieji dalykai, jungiantys Senojo žemyno žmones: iš antikos paveldėtas racionalus mastymas ir krikščioniškosios vertybės. Ant šių pamatų ir pradėta vienyti Europa.
Vakarų Europos valstybių integracijos pradžia laikoma 1951 metų gegužės 9 diena, kai Paryžiuje paskelbta Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Schumano deklaracija, kuria šešios Vaakarų Europos valstybės – Prancūzija, Vokietijos FR, Italija, Belgija, Nyderlandai, ir Liuksemburgas buvo pakviestos įkurti naują tarptautinę organizaciją – Europos anglių ir plieno bendriją. Naujai įkurta organizacija veikė labai sėkmingai. Todėl po šešerių metų tos pačios valstybės nutarė išplėsti ekonominę integraciją ir sukurti tokią ekonominę bendriją, kuri integruotų ne tik kurią nors ūkio šaką, bet ir visą tų valstybių ūkį. 1957 metais buvo pasirašyta Romos sutartis. Ja buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija. Be to, buvo pasirašyta atskira sutartis – įsteigti atskirą organizaciją šių šešių vaalstybių atominės energetikos reikalams bendrai tvarkyti – Europos atominės energetikos bendrija, kuri dažniausiai vadinama tiesiog Euratomu. Kadangi visų trijų bendrijų organizacinė struktūra buvo analogiška, 1967 metais buvo susitarta įkurti bendrus visų trijų bendrijų valdymo organus. Ir nors formaliai teisiškai liko egzistuoti visos tr

rys bendrijos, jos buvo pradėtos vadinti bendru Europos bendrijos vardu. Terminas Europos sąjunga oficialiai pradėtas vartoti įsigaliojus Mastrichto sutarčiai ir nurodo platesnį integracijos procesą, susidedantį iš: 1) trijų bendrijų (Europos bendrijos, Europos anglių ir plieno bendrijos ir Eurotomo); 2) bendros užsienio ir saugumo politikos; 3) bendradarbiavimo teisėtvarkos ir vidaus reikalų klausimais.

Kodėl kilo poreikis vienyti Europą

Tai sąlygojo daugybė įvairiausių motyvų, iš kurių svarbiausi buvo šie :
 Poreikis sparčiau plėtoti pokario ekonomiką;
 Prekybos Europoje liberalizavimas;
 Naujo ginkluoto konflikto baimė;
 Efektyvios atsvaros Rytų blokui sukūrimas;
 Būtinumas grąžinti Europai prarastą jos ekonominį ir politinį statusą tarptautinėje bendrijoje.
Europos suvienijimo idėja turėjo daug šalininkų tiek tarp kairiųjų, tiek tarp dešiniųjų. Ir vieni ir kiti buvo įsitikinę, kad po dviejų Europos pilietinių karų žemyną galima atstatyti tik bendromis jėgomis. Europos valstybės, be jas skiriančių neesutarimų turėjo daug bendrų interesų ir siekių. Vis tvirtėjo įsitikinimas, kad šiuolaikiniame pasaulyje, ypač ekonomikos ir prekybos srityse, maža nacionalinė valstybė kaip nepriklausomas vienetas jau nėra gyvybinga.
Pokario laikotarpiu išryškėjo bendri Europoje vykstančios integracijos principai, nulėmę pagrindinių tikslų ir uždavinių įgyvendinimo būdus.

Pagrindiniai integracijos principai

Rinkų integracijos principas pabrėžia, kad ES ekonominė integracija pagrįsta valstybių narių rinkų integracija. Ją sudaro atviros ir tarpusavyje konkuruojančios rinkos, garantuojančios sandorių laisvę ir rinkos dėsnių veikimą. Konkurencijos politika kuria laisvos rinkos funkcionavimo taisykles. Rinkų integracija turi bū

ūti harmonizuota, t.y. visų šalių vyriausybės turi vienodas galimybes kištis į ekonomikos sferą ir įtakoti rinkos procesus. Pagrindinis harmonizacijos instrumentas – valstybių narių teisinių sistemų derinimas.
Integracijos gilinimo principas. ES, realizuodama savo tikslus ir uždavinius pirmiausia atsižvelgia į savo narių ketinimus. Sąjungos dinamiškumas niekada niekam nekėlė jokių abejonių. Romos sutartyje buvo akcentuojamos muitų unijos ir bendros rinkos kūrimas. Vieningos Europos aktas patvirtino vidaus rinkos kūrimo principus ir harmoningumą, naujus Bendrijos įgaliojimus gamtosaugos, vartotojų apsaugos bei socialinėje srityse. Naujus tikslus iškėlė Mastrichto sutartis : Ekonominės ir valiutų sąjungos sukūrimas, pramonės politika, transeuropinė transporto, energetikos bei telekomunikacijų infrastruktūros programa.
Skirtumų toleravimo principas. Įvairovė visuomet buvo išskirtinis Europos bruožas, o pagarba jai tapo svarbiu integracijos elementu. Europos Sąjunga netapo ir kažin ar taps federacine valstybe. ES valstybės – narės neprarado savo nacionalinio suvereniteto. Sąjungos institucijoms yra tekusi tik labai ribota kompetencija, jokie svarbesni sprendimai nepriiminėjami, neatsižvelgus į valstybių – narių nuomonę. Kultūrinės įvairovės Europoje pagrindas – istoriniai, geografiniai, socialiniai – ekonominiai, politiniai faktoriai. Kultūrinė įvairovė turi būti gerbiama ir saugoma lygiai taip, kaip ir kitos vertybės. Įvairovė, pavyzdžiui, ekonomikos srityje, pasireiškia tuo, kad ES yra : skirtingi rinkos ekonomikos modeliai; nevienodas centrinės valdžios vaidmuo ekonominiame gyvenime; įvairios pramoninės demokratijos struktūros; įvairūs centrinių ir periferinių rajonų santykiai; nevienodos teisinės sistemos; skirtingos išorinės ekonominių ryšių kryptys.
Konvergencijos ir
r vieningumo principas. Dėl suartėjimo atsiranda bendri gamybos, paskirstymo, administravimo aspektai. Elgsenos panašumas suvienodina įvairių šalių vyriausybių veiklos metodus ir makroekonomines politikas. Įvairių šalių ir regionų harmoningas ir tolygus vystymasis bei pagrindinių makroekonomikos rodiklių suvienodinimas yra būtini Ekonominės ir valiutų sąjungos kūrimo veiksniai.
Vieningumo principas. Tampriai susijęs su vystymosi tolygumu. Šio principo būtinumą sąlygoja esantys ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp ES šalių ir regionų. Galime teigti, kad tai yra ES atvirumo visoms Europos valstybėms, nežiūrint į jų išsivystymo lygį, pasekmė.
Socialinio modelio apsaugos principas. Vienas iš pagrindinių ES uždavinių – didelio užimtumo, socialinės apsaugos ir gerbūvio užtikrinimas Bendrijoje. Tai yra Europos socialinio modelio esmė. Pagrindinis visuomeninės politikos uždavinys įgyvendinant šį modelį yra minimalių standartų socialinių teisių srityje sukūrimas : darbo sąlygų suvienodijimas, judėjimo laisvė, socialinė apsauga, diskriminavimo apraiškų šalinimas.
Atvirumo Europos valstybėms principas. ES yra atvira visoms demokratinėms Europos valstybėms, pripažįstančioms žmogaus teises ir laisves. Šio principo išraiška ES plėtimasis. Vertinant Bendrijos plėtimosi perspektyvas pastaruoju metu vyrauja dvi nuomonės. Vieni siūlo atidėti Sąjungos plėtimąsi kol ES peraugs į aukštesnę integracijos pakopą, o kiti teigia, jog būtina kuo greičiau priimti į bendriją kai kurias Vidurio Europos šalis ir plėtoti integraciją. Pastarasis požiūris turi daugiau šalininkų.
Integracijos į pasaulio ekonomiką principas. ES gerbia savo narių teisę turėti ryšių su ki
itomis pasaulio valstybėmis ir dalyvauti tarptautinėse organizacijose. Ypač didelę reikšmę turi valstybių narių dalyvavimas daugiašalėse derybose, kurių tikslas – prekybos liberalizavimas ir atviros prekybos sistemos sukūrimas pasaulyje.
Visi išvardyti integracijos principai lemia Europos Sąjungos pagrindinių tikslų ir uždavinių realizavimo būdus ir metodus.
ES valstybės narės derina įvairias politikos sritis, apimančias gerokai daugiau nei ekonomikos klausimus. Be to, ekonominės politikos priemonės dažnai naudojamos politiniais ir saugumo tikslais. Paprastai skiriamos dvi integracijos formos: politinė ir ekonominė.

Politinė integracija

Narystė Europos Bendrijoje sudarė sąlygas anksčiau dažnai konfliktavusioms valstybėms sukurti taikius tarpusavio santykius. Tai pasakytina apie Vokietiją bei Prancūziją, Portugaliją bei Ispaniją, Airiją bei Didžiąją Britaniją. Visos Sąjungai priklausančios Vakarų Europos šalys įgyvendina savo nacionalines užsienio politikas. Tačiau po Mastrichto sutarties buvo žengtas dar vienas žingsnis bendros valstybių narių užsienio politikos link. Pirmą kartą istorijoje visi svarbiausi saugumo klausimai tapo bendru visos Europos valstybių reikalu. Žinoma, atskiros ES šalys turi savo nacionalinius interesus. Pavyzdžiui, prancūzai iki šiol leidžia sau turėti „specifinius“ interesus Afrikoje, o Vokietija – Europoje. Skiriasi atskirų ES narių pažiūra į JAV, ne visiškai pamiršti ir tarpusavio nesutarimai. Beveik visos šalys Bosnijos dramos metu labiau rėmė JAV, negu savo ES partnerių poziciją. Sprendžiant Irako klausimą, šalys išsirikiavo kitaip: Didžioji Britanija pritarė griežtai JAV pozicijai, o Prancūzija ir Vokietija laikėsi švelnesnės politikos. Tačiau reaguodami į veiksmus Kuboje bei Irane, JAV vykdoma „lazdos“ politiką europiečiai smerkė išvien.
Dabartiniu metu galima išskirti tokias pagrindines ES bendros užsienio politikos kryptis :
 Politika Rusijos atžvilgiu;
 Politika Vidurio ir Rytų Europos klausimu;
 Bendra politika Trečiojo pasaulio šalių atžvilgiu;
 Bendra transatlantinė politika.
Mastrichte buvo numatyta sprendimo priėmimų užsienio ir saugumo politikos reikalais procedūra. Ji primena tarpvyriausybinį politinį bendradarbiavimą. Užsienio ir saugumo politika – tai valstybių ir vyriausybių vadovų, užsienio reikalų ministrų prerogatyva.
Bendra užsienio saugumo politika šiandien reikalinga dėl kelių priežasčių.
Pirma, po šaltojo karo iš esmės pakito Europos Sąjungos strateginė padėtis. SSSR grėsmė išnyko, bet atsirado daugybė naujų pavojų: vietiniai konfliktai, galintys išsiplėsti į kaimynines šalis arba eskaluotis viduje, terorizmas, ekstremizmas, fundamentalizmas, tarptautinis nusikalstamumas. Veikdamos kartu, ES narės turėtų daugiau įtakos nei veikdamos atskirai.
Antra, Europos balsas bus išgirstas pasaulyje, jeigu tai bus vienas balsas, o tai labai svarbu priimant įvairius prekybinius – ekonominius sprendimus.
Trečia, JAV gerokai sumažins savo karines pajėgas Europoje, kontinentas turės imtis didesnės atsakomybės už savo saugumą.
Ketvirta, Europos Sąjungos sutartis Įpareigoja toliau plėtoti bendrą užsienio ir saugumo politiką. Tai juridinis įsipareigojimas, kurio privalo laikytis visos valstybės narės. Europos Sąjunga, turėdama didžiausią vidaus rinką pasaulyje, būdama svarbiausia įvairių šalių ir ekonominių grupuočių prekybos partnere bei pagrindiniu plėtros ir humanitarinės pagalbos subjektu, negali išvengti padidėjusios atsakomybės sprendžiant pasaulio reikalus.
Politiniai integracijos motyvai yra labai svarbūs, tačiau integracijos pasekmės, kurias pirmiausiai patiria naujos ES narės, yra ekonominio pobūdžio. Būtent ekonominės narystės Europos Sąjungoje pasekmės yra labiau apčiuopiamos.

Ekonominė integracija

Ekonominė integracija apibūdina procesą, o ne būseną. Todėl yra natūralu kalbėti apie skirtingus integracijos lygius.
Žemiausia integracijos pakopa arba silpna ekonominės integracijos forma, yra laisvoji prekybos zona. Paprastai ji apibūdinama kaip grupė šalių, prekiaujančių tarpusavyje be muitų ir kvotų ar kitų prekybos apribojimų. Kiekviena tokios grupės šalis turi savarankišką muitų sistemą šalims, nepriklausančioms laisvos prekybos zonai. Tam, kad prekės iš kitų šalių nebūtų į laisvos prekybos zoną importuojamos per šalį, turinčią mažiausią muitą zonoje, yra sudaromos vadinamos prekių kilmės taisyklės. Dabar pasaulyje yra daug regioninių valstybių grupuočių, kurias tenkina toks integracijos lygis. Šios valstybės kol kas neketina pereiti prie kitos integracijos pakopos. Laisvos prekybos zonoje yra laikomos šios valstybių grupuotės:
NAFTA Šiaurės Amerikos laisvos prekybos zona.
EFTA Europos laisvos prekybos asociacija (Norvegija, Islandija, Lichtenšteinas, Šveicarija).
ASEAN Pietryčių Azijos valstybių asociacija(Brunėjus, Malaizija, Filipinai, Singapūras, Tailandas, Indonezija).
CARICOM Karibų sąjunga (Jamaika, Barbadosas, Trinidadas, Taboga, Gajana).
MERCOSUR Pietų Amerikos Sąjunga (Brazilija, Argentina, Peru, Čilė, Urugvajus, Paragvajus).

Aukštesnė ekonominės integracijos pakopa – muitų unija. Ji skiriasi nuo laisvos prekybos zonos tuo, kad šalys, pasirašiusios sutartį, ne tik panaikina tarpusavio muitus, bet taip pat sukuria bendrą muitų sistemą „išorės“ šalims. Techniniu požiūriu tai paprastesnis sprendimas, kadangi nebereikalingos atitinkamos prekių kilmės taisyklės bei jas reglamentuojantis biurokratinis aparatas. Antra vertus, šalims, pasirašančioms tokią sutartį, žymiai sunkiau prieiti prie bendros nuomonės : jos gali turėti skirtingus ekonominius interesus – favorizuoti skirtingas ekonomikos šakas ir vykdyti skirtingą finansinę politiką, kurios sudėtinė dalis yra muitų sistema. Muitų unija Europos Bendrijoje buvo sukurta 1968 metais.
Ryškiausias muitų unijos pavyzdys yra Vakarų Afrikos ekonominė bendrija, vienijanti šalis, anksčiau priklausiusias prancūziškajai Vakarų Afrikai. Jos pagrindiniai principai : prekės, pagamintos šiose šalyse, gali netrukdomai judėti po visą Bendriją, supaprastintas jų kainų nustatymas, įdiegta vieninga tarifų sistema iš trečiųjų šalių įvežamoms prekėms.

Aukštesnė ekonominės integracijos pakopa yra bendra rinka. Muitų sąjunga, kaip laisvos prekybos zona, prekių ir paslaugų judėjimą apima ribotai. Bendrojoje rinkoje prasideda nevaržomas kapitalo, prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas. Tarp valstybių narių atsiranda didelė vidaus rinka, kuri įvairiais būdais toliau saugoma nuo išorės šalių. Valstybės pradeda derinti mokesčių ir socialinės apsaugos sritis, socialinę, konkurencijos, pramonės ir kitas politikas. Kiekvienas pilietis turi teisę dirbti visose bendrosios rinkos šalyse be jokių papildomų leidimų ar apribojimų. Taip pat kiekvienas bendrosios rinkos pilietis turi teisę investuoti arba atidaryti įmonę bet kurioje bendrosios rinkos šalyje.

Stipriausia ekonominės integracijos pakopa yra ekonominė ir valiutinė sąjunga. Ekonominė sąjunga apima centralizuotą ekonominę politiką. Šiuo atveju nėra harmonizavimo proceso, būdingo bendrajai rinkai. Pagrindinės ekonominės politikos sritys atiduodamos koordinuoti įkurtoms specifinėms politinėms institucijoms. Ekonominei sąjungai įkurti reikia suvienodinti apmokestinimo sistemas ir socialines politikas. Valiutinė sąjunga yra integracijos etapas, kai patenkinami bendrosios rinkos reikalavimai ir šalys naudoja bendrus pinigus. Turint vieną valiutą, išvengiama su valiutos kurso svyravimais susijusios rizikos ir tokiu būdu skatinama šalių tarpusavio prekyba, sukurianti aukštesnį bendros gerovės lygį. To paties galima pasiekti ir kai šalys išlaiko nacionalines valiutas, tačiau jų kursai yra griežtai fiksuojami. Kad fiksuotus kursus būtų galima išlaikyti neribotą laiką, reikia, kad šalys vykdytų vienodą piniginę politiką.
Už bendros valiutos stabilumą atsakingas Europos Centrinis bankas. Pats bankas, o ypač jo struktūra buvo kuriami pagal sėkmingai veikiančio Vokietijos Centrinio banko (Deutsche Bundesbank) modelį. Tačiau skirtingai nei nacionaliniai centriniai bankai, Europos centrinis bankas atitinkamas pinigų politikos priemones gali taikyti tam tikrai situacijai, susidariusiai visoje teritorijoje, kurioje naudojama bendroji valiuta.

Piliečių santykis su Europos Sąjunga

Europos Sąjunga stengiasi kuo daugiau Europos piliečių sutelkti Europos idėjos labui. Skatinant juos pripažinti bendra tapatybe ir paraginti tiesiogiai prisidėti prie Europos integracijos ir vienijimosi proceso, inicijuojami Europos lygio veiksmai. Romos sutarties preambulėje pabrėžiama, kad bendrijos valstybės yra „pasiryžusios pakloti pamatą vis glaudesnei sąjungai tarp Europos tautų“. Iš pradžių žingsnius integracijos link palaikė elito sutarimas ir esminis žmonių pritarimas. Europos integracijai pažengus, tolydžio daugėjo perskirstymo sprendimų ir didėjo Bendrijos reguliavimo pastebimai paveiktų žmonių skaičius. Didėjant Bendrijos lygmens teisės aktų antplūdžiui, atsirado didesnė būtinybė suteikti žmonėms daugiau išsamios informacijos apie Europos politikos sprendimus ir, kad jie galėtų turėti daugiau įtakos tiems sprendimams. Į Europos lygmenį pažiūrėta kaip į lygmenį, kuriuo nustatoma politika. Politiniuose debatuose atsirandančios skirtingos pozicijos ir nuomonės išskyrė visuomenės požiūrius į Europos integraciją. Tai yra normalus demokratinis procesas, demokratinės diskusijos kultūros dalis, kuri yra būtina informuotos viešosios nuomonės raidai ir vis labiau pasireiškianti Europos mastu. Priimta daug reglamentų, apibrėžiančių Sąjungos ir jos piliečių santykius. Siekiant sukurti tikrą žmonių Europą, Mastrichto sutartyje pagrindžiami esami reglamentai ir nustatomi kai kurie nauji aspektai.
ES Sutartyje pirma kartą buvo pateikta Europos Sąjungos pilietybės sąvoka. Ji papildo nacionalinę pilietybę. Be to, pilietybė sutvirtina ir užtikrina pagrindines kiekvieno piliečio teises – judėjimo laisvę bei laisvę gyventi bet kurioje valstybėje narėje. Kai 1993 m. lapkričio mėn. įsigaliojo ES Sutartis, piliečiai gali naudotis politinėmis teisėmis – balsuoti rinkdami Europos Parlamentą bei dalyvauti municipalitetų rinkimuose tose valstybėse narėse, kuriose jie gyvena, jeigu ta valstybė buvo priėmusi įgyvendinimui reikalingas nuostatas. Sutartyje yra numatyta, kad kiekvienas ES pilietis, gyvenantis trečiosios šalies teritorijoje, turi teisę būti ginamas bet kurios valstybės narės diplomatinių bei konsulinių tarnybų lygiai taip pat, kaip ir tos valstybės piliečiai. Kiekvienas Sąjungos pilietis taip pat turi teisę pateikti peticiją Europos Parlamentui bei skundą ombudsmenui. 1993 m. gruodžio mėn. Taryba priėmė direktyvą apie ES piliečių, gyvenančių valstybėse narėse, kurių pilietybės jie neturi, teisę balsuoti bei kelti savo kandidatūra rinkimuose į Europos Parlamentą. Taigi teisė balsuoti bei būti renkamam suteikiama to norintiems asmenims, kurie yra ES piliečiai, bet neturi tos šalies, kurioje jie gyvena pilietybės. Balsuojant ir keliant savo kandidatūrą, jiems taikomos tos pačios sąlygos, kaip ir tos valstybės piliečiams. Be to, savo šalyje jie irgi nepraranda tų teisių.
Pilietis ir toliau lieka vienijimosi centre. Mastrichto sutartis pagyvino debatus dėl Europos sąjungą ir juos piliečius siejančių ryšių. Dabartinėse diskusijose keliami dar trys klausimai : 1. Kaip galima padaryti Europos Sąjungos sprendimų priėmimo sistemą atviresnę, labiau suprantamą, taigi ir skaidresnę eiliniam asmeniui? Europos politika turėtų būti ne tokia beasmenė. Atsakomybės paskirstymą valstybių ar Europos lygmeniu reikia racionalizuoti.

2. Ar tam tikroms piliečių teisėms laiduoti reikia konstitucijoje ar panašiame dokumente pateikti pagrindinių teisių sąrašą?

3. Europos institucijos turi geriau skleisti informaciją. Nuolatinė integracijos pažanga, Europos politikos brovimasis į žmonių gyvenimą ir integracijos proceso diferenciacija taip pat reikalauja keisti požiūrį į informavimą.

Europos Sąjungos plėtra
Jau pusę šimto metų trunka Europos vienijimasis. Pasiekti rezultatai ekonominėje, finansų, technologijų, socialinio vystymosi, taikos palaikymo ir kitose sferose verčia susimąstyti ir, ko gero, pritarti, kad Europos integracija yra pozityvi ir gana natūrali vakarų civilizacijos vystymosi kryptis. Vienas svarbiausių Europos Sąjungoje vykstančių procesų yra jos plėtra. Per pastaruosius penkiolika metų pasikeitė Europos politinis žemėlapis. Visų pirma, 1989 metais griuvo Berlyno siena, skyrusi dvi Vokietijas. Iš karto po to žlugo prievarta pagrįsta Sovietų Sąjunga, buvusios komunistinės Rytų ir Centrinės Europos valstybės nuvertė komunistinius rėžimus ir bandė kurti demokratiniais principais pagrįstas valstybes, pradėjo perorientuoti ekonomiką iš planinės į rinkos.
ES išplėtimo galimybė yra numatyta Europos Sąjungos sutarties 0 straipsnyje. Ten pažymima, kad kiekviena Europos šalis gali pateikti paraiška tapti Bendrijos nare. 1993 metais Kopenhagoje ir 1995 metais Madride Europos Taryba apibrėžė pagrindinius narystės kriterijus. Jie skirstomi į keletą grupių:

1.Politiniai kriterijai: demokratija ir teisės viešpatavimas; žmogaus teisės; tautinių mažumų teisės ir apsauga.
2.Ekonominiai kriterijai: funkcionuojanti rinkos ekonomika; sugebėjimas išlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą Sąjungos viduje.

3.Gebėjimas priimti narystės įsipareigojimus: siekti pagrindinių Sąjungos tikslų; pripažinti jos politiką ir teisinius dokumentus; dalyvauti ekonominėje ir valiutų sąjungoje.

4.Administraciniai ir teisiniai gebėjimai: administracinių valdymo struktūrų, garantuojančių teisinės ir institucinės bazės taikymą, kūrimas;
Be šių, objektyvių narystės kriterijų yra dar ir subjektyvūs kriterijai, atspindintys konkrečią ekonominę ir politinę situaciją pačioje Sąjungoje bei jos pajėgumą į savo gretas priimti naujus narius. Išsiplėtus Bendrijai integraciniai procesai sulėtėti negali.
Jei ES politinėmis priemonėmis siekia daugiau integruoti Europos ekonominį integravimąsi, tai įvairios saugumo organizacijos bando integruoti Europą propaguodamos bendradarbiavimą saugumo užtikrinimo srityje, bendru karinių konfliktų sprendimų bei pasiruošimo jiems spręsti pagrindu.
Saugumo organizacijos
Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO).
Įkurta 1949 m. balandžio mėn., kai Vašingtone 12 užsienio reikalų ministrų (Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Islandijos, Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Liuksemburgo, Norvegijos, Nyderlandų, Portugalijos ir Prancūzijos ministrai) pasirašė Šiaurės Atlanto Sutartį. Graikija ir Turkija prie sutarties prisijungė 1952 m., o (Vakarų) Vokietija ir Ispanija – 1982 m. Sutartis įsteigė kolektyvinės gynybos aljansą, apibūdintą Jungtinių Tautų Chartijos 51 str., ir sudarė prielaidas NATO formavimuisi. Vienas iš svarbiausių pasikeitimų ir naujovių, kurių ėmėsi NATO po 1989 m. – nauja strategijos koncepcija. Ji pagreitino veiksmų koordinavimą ir bendradarbiavimą su kitomis organizacijomis, tokiomis kaip JT, ESBO, VES ir ES.
NATO dalyvauja tarptautinėse taikos palaikymo operacijose.

Vadovaujantis nauja koncepcija 1991 m. gruodžio mėn. Buvo įkurta ir Šiaurės Atlanto Bendradarbiavimo Taryba, o “Partnerystės vardan taikos” programa, kurią buvo pradėta įgyvendinti 1994 m. sausio mėn., praplėtė ir suintensyvino politinį ir karinį bendradarbiavimą Europoje. Naujoji strategija suveda politinį ir karinį NATO saugumo politikos elementus ir numato bendradarbiavimą su naujais parteriais Vidurio Europoje ir Baltijos valstybėse, taip pat buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Partnerystė vardan taikos (PVT)
Tai pagrindinė NATP iniciatyva, kurios tikslas – didinti tarpusavio pasitikėjimą, plėsti bendradarbiavimą bei stiprinti saugumą. Ši programa skirta valstybėms, dalyvaujančioms ŠABT veikloje, taip pat ESBO šalims. Joms buvo pasiūlyta partnerystė su valstybėmis NATO narėmis.
Šiaurės Atlanto Bendradarbiavimo Taryba (ŠABT)
Taryba įkurta 1991 m. lapkričio mėnesį NATO valstybių ir vyriausybių iniciatyva. Tai vieta, kur vyksta dialogas ir konsultacijos politiniais ir saugumo klausimais, taip pat praktiškai įgyvendinama partnerystės idėja, bendradarbiaujant NATO kompetencijos srityse.
Vakarų Europos Sąjunga (VES)
VES, remdamasi Hagos Europos saugumo interesų programa, patvirtinta 1987 m. spalio mėn., siekia nuosekliau plėtoti Europos gynybos identiteto idėją, kuri padės veiksmingiau įgyvendinti solidarumo įsipareigojimus, šalių prisiimtus stojant į VES ir NATO struktūras.
Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacija
(ESBO, buvusi ESBK – Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Konferencija). ESBO yra politinis konsultacinis procesas, kuriame dalyvauja 55 Europos, Centrinės Azijos ir Šiaurės Amerikos valstybės. 1972 m. įsteigtos ESBK rezultatas – Helsinkio baigiamasis aktas, priimtas 1975 m.. Šiame dokumente įtvirtinami įsipareigojimai, dėl valstybių ESBK narių tarpusavio santykius reguliuojančių principų, dėl priemonių kuriant pasitikėjimą tarp šių valstybių, dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimo bei bendradarbiavimo ekonomikos, kultūros, technikos ir mokslo srityje.
Pagrindinė paramos narystei NATO priežastis yra saugumo garantijų siekimas, o oponentų nuomonė yra grindžiama pageidavimu išlaikyti savo šalis neutralias, jie apskritai yra nusiteikę prieš karą.
ES plėtimosi tikrovė ir perspektyvos
Pastaraisiais metais tapo įprasta, kad ES institucijose ir valstybėse narėse politikai ir politikos kūrėjai kalba apie plėtimąsi kaip apie didžiulį uždavinį. Palyginus su ankstesniais, būsimasis plėtimasis yra visiškai kitoks savo pobūdžiu ir pasekmėmis. “Šiuo kartu siekiama suteikti turinį Visos Europos, arba, kaip sakydavo buvęs Komisijos Prezidentas Jacques’ad Delors’as, didžiosios Europos sąvokai” (Europos Dialogas,1998/3 ). Tokiu atveju proceso logika skatintų siekti visą kontinentą apimančios Europos integracijos. Daugelis galvoja, kad tokia integracija yra įmanoma ir kad šią istorinę progą reikia išnaudoti.
ES turi išsiaiškinti, ką ji vadina integracija. Ekonomistai šį terminą vartoja kalbėdami apie padidėjusį sienas kertančių santykių intensyvumą. Iš tikrųjų, ES plėtimosi derybų dienotvarkėje daugiausia kalbama apie tai, ką daryti, kad atsirastų tokios sąlygos, kurios skatintų tarpvalstybinius ekonominius sandėrius ir bendros ekonominės erdvės su panašiomis formomis bei turiniu formavimąsi. ES integracija apima žymiai daugiau. Jos pagrindą sudaro gilios integracijos sąvoka, kuri remiasi stipriais bendrais politiniais bei teisiniais organais. Dar sunkiau nustatyti, ar yra įtvirtintos panašios politinės bei socialinės normos ir vertybės. Taip yra iš dalies dėl to, kad tai yra daugiau susiję su interpretacija, negu su konkrečiais kriterijais, ir iš dalies dėl to, kad jos yra numanomos mintyse tų, kurie priima sprendimus, o ne aiškiai įvardijamos. Gili Vakarų Europos integracija turi dar vieną bruožą. ES kūrėsi ne izoliuotai. Ji išaugo aplinkoje, kur tos pačios Vakarų Europos šalys buvo ir to paties saugumo aljanso, NATO, narės. Galima teigti, jog būtent abiejų struktūrų sambūvis padėjo ES sukurti tokį tvirtą bendro ir plataus bendradarbiavimo bei politinių įsipareigojimų pagrindą.

Išvados
Vieningos Europos sukūrimas neabejotinai yra vienas iš didžiausių istorinių pasekmių XX – ąjame amžiuje. Joje įkūnijamos mūsų civilizacijos vertybės: taikos saugojimas, ekonominis ir socialinis progresas, lygių galimybių užtikrinimas ir tolerancija.

Šiandien nacionalinė valstybė nebegali patenkinti savo piliečių ekonominių reikalavimų be tarptautinio bendradarbiavimo. Taip nyksta nacionalinės valstybės kompetncija ekonominėje ir tarpvalstybinio saugumo srityje.
Nepaisant globalėjimo tendencijų, vis dėlto, valstybė išlieka pagrindinė vieta, į kurią konsentruojasi asmeninis ir kolektyvinis identitetas. Taip ji išlieka pagrindiniu geopolitiniu vienetu.
XX amžiuje didelę svarbą įgavo įvairios tarptautinės organizacijos. Būtent jos užima centrinę vietą reguliuojant ekonominius bei saugumo santykius tarp suverenių valstybių.
Viena iš garsiausių tarptautinę integraciją propaguojančių institucijų yra Europos Sąjunga. Kuri susiduria su nacionalinių valstybių keliamomis kliūtimis, kadangi bendrai tiek ir šalys kandidatės, tiek ir ES piliečiai į išplėtimą žiūri gana atsargiai.
Nėra siekiama sujungti valstybes ir sukurti vieną supervalstybę. Europos valstybių įvairovė yra didelis laimėjimas ir nėra siekiama jos suvienodinti. Tačiau reikia sąjungos, vienybės, koordinacijos. Politiniu atžvilgiu ilgalaikė, organiška įvairių šalių santarvė turį įgalinti susitaikyti susiskaldžiusią Europą.

LITERATŪRA

1. Borchartas, K.D. Europos integracija. – Jakšto spaustuvė, Kaišiadorys, 1995.
2. Junevičius A. Europos Sąjunga. – Technologija, Kaunas, 1999.
3. Schuman, R. Už Europą. –Eugrimas, Vilnius, 2002.
4. Vareikis. E Mitai ir tiesa apie NATO plėtrą, Vilnius, 2000
5. Veidenfeldas, V., Veselsas, V. Europa nuo A iki Z, Europos integracijos vadovas.- Jakšto spaustuvė, Kaišiadorys, 1999.
6. Williams A.M. Europos Bendrija, integracijos prieštaravimai. – Alma littera Vilnius, 1996.
7. http://etib.lt
8. http://europa.eu.int
9. http://nato.int

Leave a Comment