ES kulturos politika

Turinys

Įvadas 3
1. Kultūra – naujoji ES kompetencija 4
2. Europos integracija ir kultūra: pagrindiniai etapai 6
3. Kultūros programos 10
3.1. „Kultūra 2000“ – bendroji kultūros programa 11
3.2. Europos kultūros miestas 12
3.3. Europos kultūros mėnuo 14
3.4. Europos balsai 14
3.5. Kiti projektai 14
3.6. Kultūra vaizdo bei garso sfera 16
4. Kultūra ir struktūriniai fondai 19
5. Struktūriniai fondai ir Lietuva 20
6. Literatūra 23

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, vertiname mūsų šalies moralinį brandumą, ieškome vietos tarp kitų šalių. Dažnai abejojama, ar pajėgsime išsaugoti savo kultūrą, ar nenustosime būti savimi, šnekėti sava kalba, švęsti savas šventes, baiminamasi, kad Lietuvos kultūra ištirps tarp kitų Europos tautų kultūrų.
Europos Bendrijos steigimo sutarties 151 straipsnio, skirto kultūrai, pirmajame punkte nurodoma, kaad “Bendrija prisideda prie valstybių narių kultūrų klestėjimo gerbdama jų nacionalinę ir regioninę įvairovę ir kartu iškeldama bendrą kultūros paveldą”. Reiškiama pagarba kultūrų savitumui ir skatinama ieškoti atskirų kultūrų sąlyčio taškų, bet pasisakoma prieš kultūrų unifikavimą. Antrajame to paties straipsnio punkte kalbama, kad priemonės, kurių kultūros srityje imasi Bendrija, tik papildo nacionalines kultūros puoselėjimo priemones šiose srityse: – Europos tautų kultūros ir istorijos geresnis pažinimas ir populiarinimas; – europinės reikšmės kultūros paveldo išsaugojimas ir apsauga; – nekomerciniai kultūriniai mainai; – meno ir literatūros kūryba įsskaitant garso ir vaizdo kūrybos sritį. Bendrija į kultūros dalykus atsižvelgia imdamasi veiksmų pagal kitas šios sutarties nuostatas. Žinome, kad sutartis iš esmės neleidžia valstybei narei iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma teikti pagalbą, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba ta

am tikrų prekių gamybą, iškreipia konkurenciją. Tačiau būtent 151 straipsnio ketvirtajame punkte numatomos išimtys ir leidžiama valstybei remti nacionalinę kultūrą. Dar daugiau, sutarties 87 straipsnyje pasakyta, kad bendrajai rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma pagalba, skirta kultūrai remti ir paveldui išsaugoti, jei tokia pagalba prekybos sąlygų ir konkurencijos Bendrijoje nepaveikia taip, kad prieštarautų bendram interesui.
Kultūros turinio Europos Sąjunga nereglamentuoja, kultūra traktuojama kaip neliečiamiausia suvereniteto dalis. Valstybės narės yra nutarusios, kad nėra ir negali būti kažkokios aukštesnės už nacionalines Europos kultūros politikos. ES lygiu gali būti sprendžiami tik tie klausimai, kurių išspręsti valstybės narės pavieniui nepajėgia. Neatsirado ES šalies, kuri prisipažintų, kad savo kultūros, menų ar paveldo pati viena tvarkyti nepajėgia, kad norėtų, jog kas įsikištų. Taigi tiek kultūros politiką reglamentuojantys (tiksliau – atsisakantys reeglamentuoti) sutarties straipsniai, tiek bendrieji ES teisės principai garantuoja ES nesikišimą į nacionalinę valstybių kultūros politiką. Bet kai vertiname jų taikymą, matome, kad vos vienas žingsnis skiria tą toleranciją nuo ignoravimo, nuo abejingumo kultūros sričiai. Iš Struktūrinių fondų lėšų kultūra tiesiogiai nėra finansuojama. Kitaip žiūrima į ūkio sektorius, kurių modernizavimu suinteresuota Europos Sąjunga, jiems skiriamos ir lėšos, jais rūpinasi konsultantai ir vietos valdžia.
Nepaisant visų skirtumų, bendros kultūros vertybės natūraliai “lipdo” Europos Sąjungos šalis į vientisą mozaiką. Turime skatinti žmonių mobilumą, smalsumą pažinti vi
ieni kitus, parodyti bendro Europos kultūros paveldo gelmes kaip vietą, iš kurios visi esame kilę, remti bendrą kultūrinę veiklą ir kultūros projektus, realizuojamus įvairiose šalyse, garantuoti naujos Europos kūrybinį polėkį kaip skirtingiausių kūrybinių raiškų versmę. Pritarti tam ne žodžiais, o darbais prisidėti.
Europos Sąjunga kultūros politiką supranta kaip pačių valstybių atsakomybę ir pabrėžia kultūros savireguliaciją bei savanoriškais pagrindais paremtą bendradarbiavimą tarp atskirų nacionalinių ir regioninių kultūros institucijų. Todėl Lietuvos kultūros politika, kaip ir buvo iki šiol, liks mūsų šalies reikalas.

1. Kultūra – naujoji ES kompetencija
Vienas iš ryškiausių Europos bruožų yra jos šalių ir regionų kultūros įvairovė. Tokie kultūros paminklai kaip Venecija, Rebranto tapyba, Bethoveno muzika ar Šekspyro dramos yra neatskiriama bendro kultūros paveldo dalis ir laikoma bendra Europos piliečių nuosavybe. Kultūros politika – priemonės, kuriomis Europos Sąjungoje skatinami Europos kultūriniai projektai. Ilgą laiką kultūros politika nepriklausė Bendrijos kompetencijai. Valstybės narės gana atsargiai traktavo galimybę suteikti Bendrijai kompetenciją kultūros politikos srityje. Vienų nuomone, Bendrijos veiksmai turėjo apsiriboti tik ekonomika, kitos apskritai buvo nusiteikusios prieš bet kokią intervenciją kultūros srityje.
Viena iš pirmųjų priemonių šioje srityje buvo 1985 m. birželio mėn. Europos viršūnių tarybos patvirtintas italų politiko Pjetro Adonino (Pietro Adonnino) vadovaujamo komiteto pranešimas “Piliečių Europa”, kuriame raginama imtis veiksmų kultūros ir komunikacijų srityse. Svarbiausiu žingsniu suteikiant Be

endrijai kompetenciją kultūros srityje tapo Mastrichto sutartimi įvestas Europos Bendrijos steigimo sutarties papildymas, suteikęs Bendrijai teisę skatinti valstybes nares bendradarbiauti ir prireikus papildyti jų veiksmus kai kuriose srityse. Tokios sritys apėmė žinių apie Europos tautų kultūrą ir istoriją platinimą, reikšmingo kultūros paveldo išsaugojimą ir apsaugą, nekomercinius kultūros mainus, meninę bei literatūrinę kūrybą ir audiovizualinę sritį. Sutartyje pripažįstama, kad pagrindinė atsakomybė šioje srityje tenka valstybėms narėms, tuo tarpu Bendrija prireikus tik skatina bendradarbiavimą tarp valstybių ir papildo jį. Nenumatytos jokios įstatymų derinimo priemonės, o sprendimų priėmimo procedūra gana ilga. Šio straipsnio nuostatos atspindėjo kompromisą tarp skirtingų valstybių narių požiūrių į kultūros politikos reguliavimą.
Netrukus Komisija pasinaudojo Europos Sąjungos sutartyje suteiktomis teisėmis ir kultūros srityje inicijavo keletą programų. 1994 m. Komisija paskelbė ARIANE programą, skirtą knygų ir skaitymo propagavimui, taip pat knygų vertimams į kitas Bendrijos kalbas. 1995 m. Komisija paskelbė RAPHAEL programą, remiančią Europos kultūros paminklų, turinčių istorinę, architektūrinę bei meninę vertę, išlaikymą ir apsaugą. Tų pačių metų pabaigoje patvirtinta MEDIA II programa, skirta Europos filmų ir televizijos programų pramonei remti. 1996 m. buvo paskelbta KALEIDOSCOPE programa, kuria siekiama skatinti daugiašalį bendradarbiavimą organizuojant kūrybinius projektus bei įvykius ir skatinant jaunųjų menininkų veiklą. Žinomiausias remiamas įvykis yra kasmetinis Europos kultūros miesto paskelbimas. Vienas iš didesnių projektų yra Eu
uropos Bendrijos jaunimo orkestro organizavimas. Pastaruoju metu daugiau dėmesio kreipiama į palyginamos ir su kultūra susijusios statistikos rinkimo organizavimą.
Europos Bendrijos steigimo sutarties 151 straipsnis buvo papildytas pasirašius Amsterdamo sutartį. Į Amsterdamo sutartį įtrauktas įsipareigojimas, kad, siekdama gerbti ir skatinti kultūrų įvairovę, Bendrija atsižvelgs į kultūros aspektus priimdama sprendimus kitose srityse. Pagal Europos Sąjungos sutartį Bendrijai buvo iškeltas uždavinys prisidėti prie „valstybių – narių kultūros suklestėjimo, gerbti jų nacionalinius ir regioninius skirtumus ir drauge paryškinti bendro kultūros paveldo lobius“ (EB sutarties 128 straipsnis).
Valstybių sienų išnykimas vieningos rinkos sąlygomis parodė, jog srityse, artimai susijusiose su kūrybine veikla, reikia imtis tolesnių priemonių. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, autorinių teisių apsaugos taisyklės, visos Europos televizija bei laisvas kultūros produktų ir paslaugų judėjimas. Bendrija taip pat atsakinga už pastangas plačiau skleisti informaciją apie Europos žmonių kultūrą bei istoriją. Viena iš pagrindinių veiklos sričių ateityje bus garsiausių Europos kultūros paveldo paminklų konservavimas ir priežiūra.
Europos Sąjungos kultūrinės veiklos tikslai yra šie:
• prisidėti prie valstybių narių kultūrų suklestėjimo,
• taip pat gerbiant jų tautinę ir regioninę įvairovę, kartu iškelti bendrą kultūros paveldą.
Europos Sąjungos kultūrinės veiklos sritys yra šios:
• žinių apie Europos tautų kultūrą ir istoriją plėtimas ir skleidimas;
• europinės reikšmės kultūros paveldo išsaugojimas ir apsauga;
• nekomerciniai kultūriniai mainai;
• meninė ir literatūrinė kūryba, taip pat ir audiovizualinė sritis;
• kultūrinis bendradarbiavimas su trečiosiomis šalimis ir kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis, ypač su Europos Taryba.
ES kultūrinės veiklos perspektyvos sukasi aplink dvi ašis:
Bendroji programa „KULTŪRA 2000“, kurios pirmieji vertinimai parodys, ar kultūrinio matmens kaip vieno iš ES tikslų teigimas tampa tikrove;
ES plėtra, kuri padidins ES kultūrų ir kalbų įvairovę iš vidaus, kartu keldama didesnius reikalavimus skatinti ir gerbti kiekvienos iš šalių kalbinį ir kultūrinį tapatumą, bendrą kultūros vertybių paveldą, bendrą Europos tapatumą, atsižvelgdama ir į naująsias kultūrines mažumas.

2. Europos integracija ir kultūra: pagrindiniai etapai
1 lentelė
Europos integracija ir kultūra
Įvykiai Kultūra Europai integruojantis
Didžioji Britanija, Danija ir Airija įstoja į EEB. 1973 Kopenhagoje Europos viršūnių taryba oficialiai pripažįsta kultūrą vienu iš pagrindinių „kultūrinio tapatumo“ elementų.
Valstybių narių valstybių ar vyriausybių vadovai nusprendžia reguliariai susitikinėti kaip Europos viršūnių taryba ir nustatyti esmines Bendrijos politikos gaires. 1974 Nuo tų metų Europos Parlamentas skiria vis daugiau dėmesio Bendrijos veiklai paveldo srityje.
Rezoliucijos dėl Europos kultūros paveldo apsaugos.

1977 Europos Komisija priima nedidelį kultūrinės veiklos planą.

1982 Pirmoji oficiali kultūros ministrų konferencija.

1985 Iniciatyvos „Europos kultūros miestas“ atsiradimas.
Į Lomės konvenciją įrašomas kultūrinis bendradarbiavimas.

1990 Iniciatyvos „Europos kultūros mėnuo“ atsiradimas.
Europos ekonominės erdvės (EEE) įkūrimas.
EEE vienija 12 Europos Bendrijos šalių ir 6 Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybes: Austriją, Suomiją, Islandiją, Lichtenšteiną, Norvegiją ir Švediją. 1992 Pirmosios programos MEDIA I (1991-1995) įsteigimas. Ši programa skatina Europos garso bei vaizdo pramonės plėtrą.
Mastrichto sutartis.
Bendrosios rinkos bei Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) įsteigimas, Europos Parlamento įgaliojimų išplėtimas, europinės pilietybės įsteigimas, tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sustiprinimas: Bendroji užsienio ir saugumo politika (BUSP), bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse. 1992 Trečiuoju sutarties straipsniu greta kitų Bendrijos veiklos tikslų numatyta „prisidėti prie kokybiško švietimo ir mokymo bei prie šalių narių kultūrų suklestėjimo.“ IX skyrius (128-asis straipsnis) skirtas būtent kultūrai.
Austrija, Suomija ir Švedija tampa Europos Sąjungos narėmis.
Nuo šiolei Europos Sąjunga turi 15 valstybių narių. 1995 Barselonos konferencija.
Viduržemio jūros šalių europinės partnerystės kultūros srityje pradžia.

1996 Pirmasis Komisijos raportas apie tai, kaip Bendrijos veikloje atsižvelgiama į kultūros aspektus.
Pirmasis Sąjungos kultūrinės veiklos įvertinimas.

1996 Įkuriama programa KALEIDOSKOPAS.
1996 m. sausio 1 d. – 1998 m. gruodžio 31 d. meninės ir kultūrinės veiklos, turinčios europinį matmenį, paramos programa.
Įsteigiama programa MEDIA II (1996-2000).
Antroji europinės garso bei vaizdo produkcijos plėtros ir platinimo programa.
Amsterdamo sutartis.
Amsterdamo sutartis turi 4 pagrindinius tikslus:
– padaryti užimtumą ir piliečio teises Sąjungos šerdimi;
– panaikinti paskutines kliūtis asmenų judėjimo laisvei ir sustiprinti saugumą;
– garantuoti svaresnį Europos balsą tarptautinėje arenoje;
– Būsimosios Sąjungos plėtros kontekste padaryti Sąjungos institucijų struktūrą efektyvesnę. 1997 Sutarties XII dalis (151-asis straipsnis, buvęs 128-asis) įgalioja Bendriją skatinti kultūrinį valstybių narių bendradarbiavimą.
Programos ARIADNĖ įkūrimas.
1997 m. sausio 1 d. – 1998 m. gruodžio 31 d. knygų ir skaitinių vertimo paramos programa.
Programos RAFAELIS įkūrimas.
1997 m. sausio 1 d. – 2000 m. gruodžio 31 d. Sąjungos veiklos kultūros paveldo srityje programa.
Derybų dėl Vidurio ir Rytų Europos šalių narystės Europos Sąjungoje pradžia. 1998 Europos Sąjungos kultūros forumas.
Pirmasis Europos Sąjungos institucijų surengtas forumas, subūręs visus suinteresuotus kultūros veikėjus diskusijai apie ES kultūros bendrosios programos sukūrimą.
Vienuolika ES šalių pereina prie bendro pinigo – euro. 1999 CONNECT veiksmas.
Iniciatyva per visus 1999 m. remti projektus, diegiančius kultūros bei švietimo ir mokymo srityse tyrimus ir naująsias technologijas. Šiai biudžetinei linijai, atsiradusiai Europos Parlamento pastangomis, skirta 15 milijonų eurų, kuriuos administruoja X ir XXII direktoratai (pastaba: šie direktoratai buvo sujungti į vieną, dabar vadinamą Švietimo ir kultūros direktoratu).
Pasirengimas bendrajai programai „Kultūra 2000“: „Eksperimentiniai veiksmai“.
55-ių kultūros projektų, skirtų praktiškai išbandyti bendrąją programą „Kultūra 2000“, finansavimas (šiuo metu vyksta „Kultūros 2000“ patvirtinimo Parlamente ir Taryboje procedūra).
Biudžetas: 6 070 mln. eurų.
Nicos sutartis.
Pagrindinės Europos viršūnių tarybos Nicoje pirmininkaujant Prancūzijai temos:
– antrosios tarpvyriausybinės konferencijos darbų pabaiga (institucijų reforma);
– Pagrindinių teisių chartijos paskelbimas;
– socialinės darbotvarkės patvirtinimas. 2000 Programos „Kultūra 2000“ įsteigimas.
Pirmoji 2000-2004 metų kultūros bendroji programa.
Biudžetas: 167 mln. eurų.
Programos MEDIA PLIUS (2000-2005) priėmimas.
Garso bei vaizdo darbų Europoje plėtros, platinimo ir skatinimo programa.
Biudžetas: 400 mln. eurų.

3. Kultūros programos
Kultūra yra palyginti nauja Europos Sąjungos veiklos sritis, nes dėmesį jai pagrindžiantis IX skyriaus 128 straipsnis buvo įtvirtintas tik 1992 m., Mastrichto sutartyje. Prieš atsirandant šiam straipsniui, kultūra tenkinosi pavieniais ir bandomaisiais veiksmais arba netiesiogine kitų sričių Bendrijos programų parama. 128 straipsnis yra juridinis pagrindas, leidžiantis vykdyti Bendrijos kultūros politiką ir kurti programas.
Priėmus 128 straipsnį, prasidėjo pirmasis Bendrijos kultūros politikos tarpsnis, kurio metu vykdytos trys programos:
• KALEIDOSKOPAS (1996-1999), programa, skatinanti kūrybingumą, meninį ir kultūrinį bendradarbiavimą ;
• ARIADNĖ (1997-1999), programa, populiarinanti knygas ir skaitymą;
• RAFAELIS (1997-2000), programa, puoselėjanti Europos kultūros paveldą.
3.1.”Kultūra 2000” – bendroji kultūros programa
2000-2004 metais programos KALEIDOSKOPAS, ARIADNĖ, RAFAELIS susiliejo į bendrąją programą KULTŪRA 2000, kuri šiuo metu yra svarbiausias Bendrijos paramos kultūrai šaltinis. Skatinant kultūrinį dialogą ir istorijos pažinimą, kūrybą, kultūros sklaidą ir menininkų bei jų kūrinių judėjimą, pabrėžiant Europos kultūros paveldo vertę, siūlant naujas kultūrinės raiškos priemones, taip pat stiprinant socialinį ir ekonominį kultūros vaidmenį, ši programa prisideda prie visiems europiečiams bendros kultūrinės erdvės kūrimo. Per programą KULTŪRA 2000 remiami tarptautiniai bendradarbiavimo projektai, kuriuose dalyvauja ES šalių menininkai, kultūros veikėjai ir kultūros institucijos. Ji taip pat apima renginius „Europos kultūros miestas“ bei „Europos kultūros mėnuo“, kurių tikslas – kasmet pristatyti vis kitos šalies kultūrą. Programa aprėpia tris sritis: konkrečius trumpalaikius kultūrinio bendradarbiavimo veiksmus tam tikroje srityje, plataus masto daugiametį bendradarbiavimą per įvairius kultūros tinklus bei partnerystės programas ir simbolinius kultūros renginius. Pastarajai programos KULTŪRA 2000 sričiai šiuo metu atstovauja renginiai “Europos kultūros miestas” ir “Europos kultūros mėnuo”.
Programa KULTŪRA 2000 siekiama:
• skatinti kultūrinį dialogą tarp įvairių Europos tautų ir jų kultūros bei istorijos pažinimą;
• skatinti kūrybiškumą ir tarptautinę kultūros sklaidą, taip pat menininkų (ir jų darbų) bei kitų kultūros veikėjų mobilumą, ypatingą dėmesį skiriant jaunimui ir labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms;
• teigti kultūros įvairovę bei ieškoti naujų raiškos formų;
• pripažinti bendro Europos kultūros paveldo reikšmę, diegti naujas paveldo konservavimo ir saugojimo technologijas, dalytis profesine patirtimi;
• akcentuoti kultūros reikšmę socialinei bei ekonominei raidai;
• skatinti Europos ir kitų šalių dialogą, abipusius kultūrinius mainus;
• siekti, kad kultūra būtų aiškiai pripažįstama vienu iš ekonominės ir socialinės integracijos bei pilietiškumo veiksnių;
• kiekvienam ES piliečiui sudaryti sąlygas pažinti kultūrą ir dalyvauti jos veiksmuose.
Projektai turi būti naujoviški ir (arba) eksperimentiniai. Atsižvelgiant į Komisijos nustatytus teminius prioritetus, parama gali būti skiriama projektams, siekiantiems šių tikslų:
• įtraukti piliečius į kultūrinę veiklą;
• kurti ir diegti naujas kultūros raiškos formas;
• išlaikyti nepakitusį, saugoti ir puoselėti bendrąjį kultūros paveldą;
• propaguoti knygas ir skaitymą, tobulinti šios srities specialistų rengimą;
• kurti spaudos, radijo, televizijos ir kitus daugialypės terpės (multimedia) produktus, pasiekiamus plačiam adresatų ratui;
• dauginti kultūros ir socialinės srities veikėjų, besirūpinančių socialine integracija (ypač jaunimo), ryšius ir bendradarbiavimą;
• skatinti kultūrų dialogą;
• skleisti informaciją apie kultūrinius įvykius pasitelkiant naujas informacinės visuomenės technologijas.
3.2. Europos kultūros miestas
1985 m. birželio 13 d. tuometinės Graikijos kultūros ministrės Melinos Merkouri iniciatyva ES Ministrų Taryba priėmė programą Europos kultūros miestas, skirtą Europos tautų suartėjimui. Šią nominaciją laimėjęs miestas gauna galimybę kitiems Europos piliečiams metus demonstruoti savo kultūros ypatumus. Matydami, kad šioje programoje nori dalyvauti vis daugiau miestų, 1990 m. gegužės 18 d. ES kultūros ministrai įsteigė papildomą programą Europos kultūros mėnuo, rengiamą dažniausiai ne Europos Sąjungos šalių, o Vidurio ir Rytų Europos miestuose. Per šias dvi programas Europos Sąjunga teikia atrinktajam miestui finansinę paramą tautinio bei europinio masto renginiams organizuoti (koncertams, spektakliams, parodoms, konferencijoms.). Šių renginių tikslas – atskleisti Europos kultūrų turtingumą, įvairovę ir bendruosius bruožus bei prisidėti gerinant Europos Sąjungos piliečių tarpusavio supratimą.
Šiuo metu Europos kultūros miestas yra tarpvyriausybinė iniciatyva. Miestai teikia kandidatūras ES Ministrų Tarybai per savo šalių nuolatines atstovybes Europos Sąjungoje. Atranka vyksta sutartinai pritariant Kultūros ministrų Tarybai. Europos kultūros miestas išrenkamas politiniu valstybių narių atstovų sprendimu, tuo tarpu Komisijos vaidmuo yra finansiškai remti renginį tada, kai miestas jau išrinktas.
Nuo 2005 m. į šias dvi programas – Europos kultūros miestas ir Europos kultūros mėnuo – miestai kandidatai bus atrenkami pagal naują tvarką. Kiekviena valstybė narė ne vėliau kaip prieš ketverius metus iš anksto nustatyta tvarka siūlys vieno ar kelių miestų kandidatūras. Komisija teiks siūlymus, atsižvelgdama į Europos Parlamento bei kultūros ekspertų žiuri nuomones. Du šios žiuri narius skirs Europos Parlamentas, du – Europos Komisija, du – ES Ministrų Taryba ir vieną – Regionų komitetas. Galutinį sprendimą priims ES Ministrų Taryba.
Beje, kiekvienais metais gali būti išrinkta antroji Europos kultūros sostinė, esanti ne Europos Sąjungos šalyje, tos šalies vyriausybės teikimu. Tam reikia sutartinio ES Ministrų Tarybos sprendimo ir Europos Komisijos pritarimo.
Išankstinė Europos šalių, pretenduojančių teikti Europos kultūros sostinės kandidatūras, penkiolikos metų (2005-2019) eilė yra tokia: Airija, Olandija, Liuksemburgas, Didžioji Britanija, Austrija, Vokietija, Suomija, Portugalija, Prancūzija, Švedija, Belgija, Ispanija, Danija, Graikija ir Italija.
Dalį „Europos kultūros miesto“ ir „Europos kultūros mėnesio“ veiksmų Bendrija finansuodavo per programą KALEIDOSKOPAS. Pradėjus įgyvendinti programą KULTŪRA 2000, šie renginiai bus finansuojami per bendrosios programos trečiojo tipo veiksmų skyrių „Ypatingi kultūriniai renginiai, sukeliantys europinį arba tarptautinį atgarsį“. Valstybė skiria už renginį atsakingą kultūros instituciją. Bendrijos parama negali viršyti 60% renginio biudžeto. Jis negali būti mažesnis nei 200 000 eurų ir didesnis nei 1 milijonas eurų.
Vilnius
Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui pažymėti Vilniaus savivaldybė nusprendė siekti, kad 2009 m. Vilnius taptų Europos kultūros sostine. 2000 m. gegužės 4 d. Vilniaus meras Rolandas Paksas ir Kultūros ministras Arūnas Bėkšta pasirašė ketinimų protokolą „Dėl Vilniaus paskelbimo Europos kultūros sostine“. Jame Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūloma priimti nutarimą dėl:
• Lietuvos dalyvavimo Europos Sąjungos programoje „Europos kultūros miestai–sostinės“;
• kreipimosi į atsakingas Europos institucijas prašant 2009 m. suteikti Vilniui Europos kultūros sostinės vardą;
• darbo grupės, vadovausiančios parengiamiesiems darbams, įsteigimo ir rėmimo.
2001 m. lapkričio mėnesį kultūros ministrė Roma Dovydėnienė kreipėsi į Europos Komisijos švietimo ir kultūros komisarę Viviane Reding, Lietuvos Vyriausybės vardu prašydama Europos Parlamentą, Europos Komisiją, ES Ministrų Tarybą ir Regionų komitetą paskelbti Vilnių 2009 m. Europos kultūros sostine.
Europos kultūros miestai
Europos kultūros miestais jau buvo Atėnai, Florencija, Amsterdamas, Berlynas, Paryžius, Glazgas, Dublinas, Madridas, Antverpenas, Lisabona, Liuksemburgas, Kopenhaga, Salonikai, Stokholmas, Veimaras. 2000-aisiais metais buvo paskelbti net devyni Europos kultūros miestai: Avinjonas, Bergenas, Bolonija, Briuselis, Krokuva, Helsinkis, Praha, Reikjavikas, Santjago de Kompostela. 2001 m. Europos kultūros miestais buvo Roterdamas ir Portas, 2002 m. — Briugė ir Salamanka, 2003 m. šį titulą gaus Gracas, 2004 m. — Genuja ir Lilis.
3.3. Europos kultūros mėnuo
Šios programos paramą yra gavę: Krokuva –1992 m., Gracas – 1993 m., Budapeštas –1994 m., Nikosija –1995 m., Sankt Peterburgas –1996 m., Liublijana –1997 m., Lincas ir Valeta –1998 m., Plovdivas –1999 m., Ryga ir Bazelis- 2001 m.. 2003 m. ši parama skiriama Sankt Peterburgui.
3.4. Europos balsai
Tai – choras, sudarytas iš 90 jaunų dainininkų iš 9 2000-ųjų m. Europos kultūros miestų. Į repertuarą įtraukti Arvo Pärto, Björk kūriniai bei devynių miestų giesmės. Projektas pristatytas renginyje „Reikjavikas 2000“. Koncertai vyks kiekviename iš devynių miestų.
3.5. Kiti projektai
Codex Calixtinus
Tai istorinių liturginių giesmių, užrašytų Santjago de Kompostelos „Codex Calixtinus“ partitūromis, koncertas. Šiam unikaliam renginiui vadovavo ekspertai iš Krokuvos, padedami tarptautinio garso artistų ir vietos chorų. Projektas pristatytas renginyje „Krokuva 2000“.
Coast and Waterways
„Art naust“ – tai bendradarbiavimo projektas, Bergene subursiantis devynių miestų dailininkus, kurie dalyvaus rengiant tarptautinę parodą „Gyvenimas Šiaurės Atlante“ apie žvejybą ir laivininkystę Šiaurės Atlante. Šis projektas pristatomas renginyje „Bergenas 2000“.
Citylink
Taip pavadintas „centrinis biuras“, renkantis visą informaciją apie 2000 metais devyniuose Europos kultūros miestuose vykusius kultūros renginius. Projektą pristatė „Praha 2000“, o informacija bus išplatinta visuose devyniuose Europos miestuose.
CaféNine
CaféNine – tai projektas menui ir naujajai žiniasklaidai, suburiantis devynis Europos kultūros miestus. Interneto kavinės teikia puikų pagrindą diskusijoms apie įvairiausius devynių 2000-ųjų m. kultūros miestų sukurtus interneto projektus. Projektą pristatė „Helsinkis 2000“ ir „Bolonija 2000“.
Re-penser la Ville
Šis Briuselyje 2000 m. pristatytas projektas skiria dėmesį urbanizmui ir menininko vaidmeniui urbanistinėje aplinkoje. Projektas Rethinking the City konkrečiai pasireiškė veiksmu WalkAbout/Stalk, kurio idėja – menininkų pasirodymai viešosiose miesto erdvėse; tai sugalvojo ir įgyvendino dvi jaunos šokėjos – choreografės, du jauni architektai ir du jauni muzikantai.
Devynių miestų namai
Parodos, spektakliai, instaliacijos: devyni jauni menininkai iš kiekvieno 2000-ųjų m. Europos kultūros miesto buvo pakviesti rodyti savo darbus į iškilmingą „Briuselio 2000“ atidarymą, vykusį tų pačių metų vasario 24, 25 ir 26 dienomis.
Faces de la terre
Tai paroda apie Europos įnašą į žemės ir vandenynų kartografiją bei apie šios kartografijos reikšmę pasaulinei geografijos raidai. Tai kvapą gniaužianti kelionė visiems, tai geografiniai atradimai ir mokslinės ekspedicijos. Projektą pristatė „Santjagas 2000“.
Technomade
Technomade – tai erdvė asmenims ir organizacijoms, dirbantiems su naujosiomis technologijomis, skatinanti drauge pasvarstyti apie šių technologijų poveikį mūsų visuomenių raidai bei sąrangai. Tai partnerių susitikimų, svarstymų ir mainų vieta. Projektą pristatė „Avinjonas 2000“.
Kide
Šioje parodoje eksponuojamos stiklo skulptūros, pagyvintos šviesos ir muzikos bei simbolizuojančios santykius tarp kultūrų ir tautų. Šis „Stebuklingasis kristalas“ po kelis mėnesius buvo rodomas devyniuose Europos miestuose. 1999 metų gruodį skulptūros atvežtos į Helsinkį, kur buvo sustatytos į ilgą tunelį, simbolizavusį perėją į naują tūkstantmetį. Šį sumanymą inicijavo Helsinkis.

3.6. Kultūra vaizdo bei garso sfera
Audiovizualinio sektoriaus (televizijos ir kino) ekonominis svoris kasmet vis didėja, ir jo įtaka kultūrai taip pat tai labai svarbi. Tačiau ilgą laiką Europos Bendrija menkai tesirūpino šiuo veiklos baru. Devintojo dešimtmečio pradžioje naujų sklaidos ir platinimo priemonių atsiradimas, taip pat vis didėjantis atsilikimas šioje srityje nuo Jungtinių Amerikos Valstijų paskatino Bendrijos institucijas imtis naujų uždavinių, susiejančių technologijas, ekonomiką ir kultūrą.
Apie „Bendrijos audiovizualinę politiką“ imta kalbėti tik 1986 m., kai Taryba pasiūlė direktyvą dėl radijo ir televizijos transliavimo. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Komisija inicijavo teisės aktus, laiduojančius Europos kino ir televizijos suklestėjimą. Europos kino ir televizijos metai (1988) tapo gera proga iš esmės susitarti su nacionalinės valdžios ir audiovizualinio sektoriaus atstovais dėl reikiamų priemonių. 1989 m. spalio 3 d. Taryba priėmė labai svarbią direktyvą „Televizija be sienų“. Šioje direktyvoje pateikiamos Europos nuostatos, leidžiančios šalims narėms laisvai keistis televizijos laidomis Bendrijos viduje. Direktyva suteikia progą visiems Europos Bendrijos gyventojams žiūrėti visas Europoje kuriamas programas per kabelines ir palydovines sistemas.
1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Europos Sąjungos sutarčiai, audiovizualinis sektorius atskirai minimas sutarties 128-ame straipsnyje, kur sakoma, kad “Bendrijos veikla siekiama skatinti valstybes nares bendradarbiauti ir prireikus paremti bei papildyti jų veiksmus” įvairiose srityse. Tarp jų – ir „meninė ir literatūrinė kūryba (įskaitant audiovizualinį sektorių). “
Be to, „Bendrija atsižvelgia į kultūrinius aspektus, vykdydama kitas šios Sutarties nuostatas“. Ši nuostata ypač svarbi kino ir televizijos gamybai. Iš tikrųjų, kuriant filmą susiduria verslo ir kūrybos reikalai: ekonominiai ir kultūriniai elementai neatsiejamai susipina.
Be direktyvos „Televizija be sienų“, antrąją audiovizualinės politikos dalį sudaro programos MEDIA.
Šios programos įkūnija paramos Europos filmų ir televizijos pramonei nuostatas. Jų tikslas – sustiprinti šios pramonės konkurencingumą, padėti tenkinti nuolat didėjančius televizijos kanalų poreikius.
Pirmąją penkerių metų (1991-1995) programą MEDIA I, skirtą Europos audiovizualinei pramonei skatinti, Taryba priėmė 1990 m. gruodį. Šiai programai pasibaigus ir teigiamai įvertinusi jos rezultatus, Taryba 1995 m. liepos 10 d. priėmė programą MEDIA II (1996-2000). Šių dviejų programų tęsinys – MEDIA PLUS (2000-2005), remianti trijų tipų veiksmus: mokymą, gamybinius projektus ir tarptautinį platinimą. Programoje daug dėmesio skiriama naujosioms technologijoms.
Programa MEDIA PLUS (2000-2005) parengta stiprinti audiovizualinės pramonės konkurencingumą bei kurti aplinką, palankią šios srities plėtrai. Ji pratęsia ir atnaujina programas MEDIA I (1990-1995) ir MEDIA II (1996-2000), kurios jau dešimt metų padeda šiam veiklos barui dalyvauti bendrosios Europos audiovizualinės rinkos raidoje. Apimdama tris plačias sritis (mokymą, gamybą, platinimą), programa taip pat numato ryžtingą žingsnį naujausių technologijų link, skatindama atsirandančias skaitmeninės sklaidos galimybes. Europos kino paveldo propagavimas ir pagalba teminiams televizijos kanalams įsigyjant europietiškus kūrinius tai pat bus laikoma prioritetinėmis kryptimis. Programa MEDIA PLUS ketinama sustiprinti kino, audiovizualinės ir daugialypės terpės (vaidybiniai, animaciniai, dokumentiniai filmai, kompaktinės plokštelės, interneto svetainės) pramonės konkurencingumą Europos Sąjungoje ir už jos ribų, siekiant pagerinti sektoriaus pozicijas tarptautinėje rinkoje. Programa finansuoja tiek pradinius audiovizualinės gamybos etapus (mokymai, parengiameji darbai), tiek atomazgą (platinimas, reklama).
Šio programos MEDIA skyriaus tikslas – suteikti audiovizualinės pramonės profesionalams žinių ir patirties, padėsiančių jiems gauti kuo daugiau naudos iš bendrosios Europos rinkos ir iš naujausių technologijų. Ketinama remti mokymą šiose srityse:
• ūkio, finansų ir verslo vadyba: projekto vykdymas, gamyba, rinkodara, platinimas;
• naujosios technologijos: vis didėjantis moderniausių priemonių taikymas kuriant animaciją, infografiją, daugialypę terpę, interaktyviai bendraujant;
• scenarijų kūrimo būdai.
Projekto parengiamieji darbai (scenarijaus rašymas, finansuotojų ir kūrybos partnerių paieška, skaičiavimai ir rinkos tyrimai) yra svarbiausias etapas, lemiantis audiovizualinio ar daugialypės terpės projekto sėkmę. Deja, Europoje dėl lėšų stokos įmonės dažnai negali atsidėti šiam darbui su derama rimtimi. Padėčiai ištaisyti MEDIA PLUS teikia dvejopą paramą:
• Europos prodiuserių individualių projektų parengiamųjų darbų dalinis finansavimas;
• tarptautinei rinkai dirbančių bendrovių parengiamųjų darbų strategijos dalinis finansavimas (slate-funding).
Platinimas sudaro didžiausią programos MEDIA skyrių, jo tikslas yra:
• stiprinti Europos kino platinimo veiklą, skatinti Europos šalių filmų sklaidą Europos Sąjungoje bei pasaulinėje rinkoje;
• skatinti Europos kino platinimą per privačiam naudojimui skirtus įrašus;
• skatinti Europos šalių televizijos programų rodymą Europos Sąjungoje ir pasaulyje;
• skatinti Europos meno kūrinių skaitmeninių katalogų gamybą;
• remti Europos šalių audiovizualinių ir kino kūrinių daugiakalbystę.
Šie tikslai įgyvendinami pasitelkus įvairius paramos veiksmus ir mechanizmus.
MEDIA paramą gavo šie kino ir televizijos filmai: „Breaking The Waves“, „Le regard d’Ulysse“, „Elisabeth“, „The Million Dollar Hotel“, „Assassins“, „Secrets and Lies“, „Aprile“, „On connaît la chanson“, „Trainspotting“, „Ridicule, le Comte de Monte-Cristo“, „La bicyclette bleue“.
Programos MEDIA paramą yra gavę keli filmai, patekę į paskutinįjį Kanų festivalį, tarp jų – Auksinės palmės šakelės laimėtojas danų režisieriaus Larso von Triero „Dancer in the Dark“, britų režisieriaus Keno Loacho „Bread and Roses“ ir prancūzo Olivier Assayas’o „Les destinées sentimentales“.
MEDIA paramą gavo šie festivaliai: Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis (Marselis), Tarptautinis Viduržemio jūros filmų festivalis (Monpeljė), La Rošelės festivalis, Tarptautinis filmų festivalis (Salonikai, Graikija), European Media Art Festival (Osnabriukas, Vokietija) ir t.t.
4. Kultūra ir struktūriniai fondai
Europos Sąjungos viduje esama didelių ekonominių ir kultūrinių skirtumų. Struktūriniu požiūriu atskirų regionų nelygi padėtis pasireiškia, pvz., nevienodomis pajamomis arba sunkumais, kylančiais dėl nedarbo. Dėl šių nelygybių iškyla visų Europos Sąjungos šalių vienybės ir solidarumo problema.
Jau 1957 m. Romos sutartyje buvo pabrėžiama harmoningos plėtros, kuriant Europos Bendriją, būtinybė. Tačiau išskyrus tai, kad buvo panaikintos muitų užtvaros ir palengva atvertos rinkos, nebuvo sukurta jokia tikra Bendrijos politika šiam tikslui pasiekti.
1973 m. į ES įstojus Danijai, Airijai ir Jungtinei Karalystei atsirado dar didesnis poreikis turėti specialų regioninės politikos svertą. 1975 m. valstybės narės įsteigia Europos regioninės plėtros fondą (ERPF).
Devintajame dešimtmetyje, tuo metu, kai į Bendriją įstoja neturtingesnės šalys (Graikija, Portugalija ir Ispanija) dar labiau sustiprėja ekonominė būtinybė ir politinė valia mažinti išsivystymo ir gyvenimo lygių skirtumus. 1987 m. įsigaliojęs Suvestinis Europos aktas žymi naujos struktūrinės politikos pradžią: iš tiesų Komisija pasiryžusi stiprinti ekonominį ir socialinį solidarumą, kitaip tariant, mažinti regionų netolygumus.
1993 m., įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, ekonominė ir socialinė sanglauda tampa vienu iš Europos Sąjungos politikos prioritetų, tokiu pat svarbiu kaip ir monetarinė sąjunga.
1997 m. savo pranešime “Agenda 2000” Komisija siūlo struktūrinės politikos reformą, siekdama pagerinti Bendrijos paramos efektyvumą naujuoju programiniu 2000-2006 m. laikotarpiu. Reformos tikslas – pasirengti iššūkiams, su kuriais Europos Sąjunga susidurs per ateinantį laikotarpį, būtent:
• būsima ES plėtra, kai į ES bus priimamos šalys, kuriose iš viso gyvena 105 milijonai gyventojų, tačiau kurių vidutinės pajamos vienam gyventojui siekia vos trečdalį dabartinių 15 valstybių gyventojų vidurkio;
• biudžeto išlaidos, reikalingos sėkmingai įgyvendinti ekonominę ir monetarinę sąjungą;
• būtinumas padėti neturtingiausiems regionams, taip pat labiausiai nedarbo paliestoms visuomenės grupėms, pasinaudoti naujomis plėtros galimybėmis.
Šitaip buvo iš naujo permąstyti paramos neturtingiausiems regionams ir labiausiai nuskriaustoms socialinės grupėms tikslai ir priemonės. Beje, vykdant reformą, pavyko labiau sutelkti paramos fondus ir supaprastinti jų funkcionavimą.
Europos Sąjungos sanglaudos politikos tikslas – koreguoti regioninius netolygumus, darant poveikį juos lemiantiems ekonominiams ir socialiniams faktoriams. Kitais žodžiais tai vadinama „struktūrine politika”. Jos tikslas – padėti neturtingiems regionams vystytis ir kelti gyventojų gyvenimo lygį stiprinant tokius būtinus svertus kaip kvalifikuota darbo jėga, technologiniai gebėjimai, pagrindinė įranga, aplinkos patrauklumas investicijoms ir t. t.
Šios politikos branduolį sudaro keturi struktūriniai fondai: Europos regioninės plėtros fondas (ERPF), Europos socialinis fondas (ESF), Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondas (EŽŪOGF) ir Žvejybos orientavimo finansinis instrumentas (ŽOFI).
Iš šių skirtingų fondų yra remiami šių rūšių projektai:
• prioritetinių tikslų;
• europinių iniciatyvų;
• naujovių diegimo ir techninės paramos veiksmai.
Pabrėžtina, kad visos trys struktūrinių fondų panaudojimo rūšys gali remti ir kultūros projektus. Iš tiesų kultūra, būdama teritorinės pusiausvyros įrankis, yra terpė kurti tiesiogines darbo vietas, stiprinti neturtingų zonų patrauklumą arba skatinti visuomenės integraciją. Į tai atkreipia dėmesį ir naujasis reglamentas, skelbiantis bendrąsias struktūrinių fondų nuostatas.
5. Struktūriniai fondai ir Lietuva
Tapus pilnateise dalyve visose ES politikos srityse, Lietuvai atsiveria ES struktūriniai fondai. Ar Lietuva galės naudotis tokia pat struktūrinių fondų parama kaip ir dabartinės ES narės ir ar Lietuva sugebės pasinaudoti šių fondų parama – šiais klausimais diskutavo sausio mėnesį Lietuvoje viešėjęs Europos Komisijos (EK) generalinis regionų politikos direktorius Guy Crauseris.
G. Crauserio vadovaujamas Regionų politikos generalinis direktoratas yra atsakingas už ES ekonominės ir socialinės sanglaudos politiką, kurios pagrindinis tikslas – mažinti ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus tarp valstybių narių ir jų regionų. Ši politika yra įgyvendinama per ES struktūrinius fondus. Struktūrinių fondų paramą gauna visi regionai, kurių bendrasis vidaus produktas (BVP) tenkantis vienam gyventojui yra mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio. Po plėtros ES gali tekti keisti paramos regionams taisykles, nes ES išsiplėtus remtinų regionų skaičius gali padvigubėti ir ES biudžetas gali neatlaikyti naujų narių lūkesčių.
Iki įstojimo į ES valstybės kandidatės galėjo naudotis parengiamosiomis paramos priemonėmis PHARE, SAPARD ir ISPA. Nuo 2004 m. į ES įstojusios valstybės gaus beveik triskart didesnę struktūrinių fondų paramą. Spaudos konferencijoje Informacijos centre G. Crauseris teigė, kad iki 2007 m. visoms naujoms narėms galios tos pačios taisyklės, kaip ir dabartinėms narėms. Lietuvos BVP vienam gyventojui siekia 30 proc. ES vidurkio. Taigi visa Lietuvos teritorija turės teisę į struktūrinių fondų paramą. EK neskirstys Lietuvos į regionus. Lietuva galės pati pasirinkti, kuriems regionams ES parama yra labiausiai reikalinga.
Nuo 2007 m. prasidės naujas ES finansinis periodas ir ES Taryba turės iš naujo apsispręsti dėl struktūrinių fondų paramos dydžio bei aptarti tai su valstybėmis kandidatėmis. Įstojusi į ES Lietuva kartu su kitomis narėmis galės nuspręsti, kaip paskirstyti struktūrinių fondų paramą nuo 2007 m.
EK parengtoje sanglaudos ataskaitoje yra numatyti keturi scenarijai:
I. Kaip ir dabar, struktūrinių fondų paramą gaus visi regionai, kurių BVP, tenkantis vienam gyventojui, yra mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio. Tokiu atveju, į ES įstojus neturtingoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, statistinis ES BVP vidurkis vienam gyventojui bus mažesnis. Taigi neturtingi ES regionai statistiškai taps turtingesni ir praras teisę į struktūrinių fondų paramą.
II. Išliks 75 proc. nuo ES vidurkio taisyklė, tačiau neturtingiems ES regionams, kurie ES išsiplėtus praras struktūrinių fondų lėšas, bus teikiama laikina parama.
III. Gali būti padidinta 75 proc. riba, kad iš paramos gavėjų sąrašo nebūtų išbraukti neturtingi ES regionai.
IV. Gali būti nustatytos dvi ribos struktūrinių fondų paramai gauti: viena – dabartinėms ES narėms, kita – naujoms ES narėms. Tokiu atveju bus dviejų rūšių atsiliekantys regionai.
Kokį variantą pasirinkti, dabartinės valstybės narės nuspręs kartu su naujosiomis narėmis.
Lietuvai įstojus į ES paramos administravimą prižiūrės jau ne Europos Komisija, o Lietuvos institucijos. Jos susidurs su kur kas didesniais lėšų srautais nei šiuo metu gaunama parama iš PHARE, SAPARD ir ISPA programų. Kad Lietuvos institucijos galėtų valdyti didžiules struktūrinių fondų lėšas, kad mokėtų parengti projektus lėšoms gauti ir kad sugebėtų prižiūrėti, ar šios lėšos naudojamos pagal paskirtį, reikia sukurti lėšų gavimo ir valdymo mechanizmus, paruošti Lietuvos administracinių struktūrų darbuotojus.
Diskutuodamas su Lietuvos Respublikos finansų, ūkio, užsienio reikalų, aplinkos ministrais ir kitais atsakingais pareigūnais G. Crauseris susidarė teigiamą įspūdį apie Lietuvos pasirengimą struktūriniams fondams. “Manau, kad Lietuva eina teisingu keliu” – teigė EK pareigūnas.
Siekiant apžvelgti Lietuvos atliktus darbus rengiantis naudotis struktūriniais fondais ir aptarti praktinius struktūrinių fondų programavimo, valdymo ir įgyvendinimo klausimus lapkričio 29-30 d. vyko seminaras “Struktūrinių fondų panaudojimas Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą”. Seminare dalyvavo apie 150 atstovų iš Lietuvos institucijų, taip pat pareigūnai iš EK Regioninės politikos, Žemės ūkio, Žuvininkystės, Užimtumo ir socialinių reikalų, Plėtros generalinių direktoratų.

LITERATŪRA
1. Dr. Klausas Dyteris Borchartas (1995). Europos integracija: Europos Sąjungos susidarymas ir plėtimasis. – Liuksemburgas
2. Europos Sąjunga. Enciklopedinis žinynas (1999). – Vilnius
3. www.euro.lt
4. www.durys.org/biblioteka
5. www.muza.lt

Leave a Comment