atlantizmas ir europizmas vieningos euyropos politikoje

TURINYS

ĮŽANGA 3
ATLANTIZMO KONCEPCIJA 4
TRANSATLANTINIO BENDRADARBIAVIMO PROJEKTAI 5
COHENO IR KISSINGERIO ATLANTIZMO KONCEPCIJOS 8
EUROPOS IDĖJA 11
ŠIŲ DIENŲ EUROPOS (ES) POLITIKA JAV ATŽVILGIU 13
IŠVADOS 15ĮŽANGA
Vakarų civilizacija ilgus amžius iš esmės sutapo su europine civilizacija, nors pastarosios identiteto pagrindų ir ribų klausimas nėra paprastas. Žvelgiant iš europietiškos perspektyvos, JAV atsirado kaip europietiškos civilizacijos plėtros produktas, kuriam, tiesą sakant, Europa ilgai neskyrė didesnio dėmesio. Tačiau XX amžiaus pradžioje, Pirmojo pasaulinio karo metu Jungtinės Amerikos Valstijos, iki tol vykdžiusios Europos atžvilgiu iš esmės izoliacionistinę politiką, staiga tapo bene svarbiausiu Europos likimą lemiančiu veiksniu. Wooodrow Wilsono 14 punktų – tai visų pirma Europos, sutvarkytos pagal amerikietiškus principus, planas.
Nepaisant to, kad dėl JAV Kongreso pozicijos JAV vėl dvidešimčiai metų iš esmės nusišalino nuo Europos klausimų sprendimo, nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios ar bent jau nuo Pearl Harboro JAV vėl tapo tiesiogiai Europos likimą įtakojančiu ar net lemiančiu veiksniu. Didesnę XX amžiaus dalį JAV buvo dominuojanti Vakarų civilizacijos jėga, kurios karinį, politinį ir ekonominį pranašumą Europos ar bent Vakarų Europos tautos ir valstybės turėjo pripažintį kaip neginčijamą faaktą, nepaisant to, kad jos laikė save kultūriškai pranašesnėmis už JAV. Tarybų Sąjungos ir jos satelitų keliama egzistencinė grėsmė vertė Vakarų Europos šalis atsiduoti JAV globai perdaug negalvojant apie senas europietiško dominavimo pasaulyje tradicijas ir ambicijas.
Pati ES (Vakarų Europa) atsirado, re

egis, visų pirma ar bent iš dalies amerikiečių dėka. Jiems ji buvo reikalinga kaip nuo JAV priklausomas, bet vis dėlto pakankamai stiprus sąjungininkas priešpriešoje su TSRS. Tačiau po Šaltojo karo pabaigos žymiai susilpnėjus egzistencinėms grėsmėms, Europos Sąjunga vis labiau pradeda suvokti save ne kaip jaunesnį JAV brolį, o kaip potencialiai (nors dar ne aktualiai) lygiavertį partnerį.
Gilėjant Europos integracijos procesams, ES (EB) iš ekonominės sąjungos virtusi taip pat ir politine sąjunga, laipsniškai įgauna vis daugiau bruožų, kurie tarptautinėje politikoje iki pastarojo laiko buvo priskiriami tik valstybėms. Bendrijos (o ne tik tarpvyriausybinio) metodo taikymas ES veikloje pavertė ją kvazivalstybiniu dariniu, kuris, kaip ir normali valstybė, įgyvendindamas ir gindamas savo interesus, turi vykdyti tam tikrą užsienio ir saugumo politiką, kuri laikui bėgant neišvengiamai tuurėjo įgyti ir gynybinį dėmenį (kas ir buvo numatyta Mastrichto sutartyje).
Šiame savo darbe aš pamėginsiu įvardinti atlantizmo ir europizmo koncepcijas, pagrindinius atlantizmo idėjos autorius, jų teiginius ir kitas mintis. Taip pat pamėginsiu apžvelgti šiandieninę Europos (ES) politiką JAV atžvilgiu.ATLANTIZMO KONCEPCIJA
  Atlantizmo sąvoka yra nevienareikšmė ir pasižymi interpretacijų gausa. Sąvokos turinys kinta ne tik skirtingų autorių darbuose, bet ir laikui bėgant. Todėl siekiant atskleisti atlantizmo koncepcijos reikšmes, būtina šią sąvoką suvokti kaip dinamišką ir besikeičiančią kintant tarptautinių santykių realijoms. Kita vertus, pačios ko
oncepcijos strateginis pobūdis suponuoja, kad pakitus valstybių tarptautinės politikos kryptims bei atsiradus poreikiui iš naujo modeliuoti valstybių užsienio politikos strategijas, keisis ir pačios koncepcijos turinys.
  Vienas stabiliausių ir universaliausių atlantizmo koncepcijos apibrėžimų yra kaip Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos nacijų bendradarbiavimo politinėje, ekonominėje ir gynybos srityse doktrina. Šis apibūdinimas įtraukia daugelį atlantizmo koncepcijos interpretacijų vienijantį bendrą vardiklį – JAV ir Vakarų Europos santykius bei transatlantinio bendradarbiavimo sistemą. Tokiu būdu visos atlantizmo interpretacijos bei įvairūs jų turiniai yra siekis skirtingomis priemonėmis įtvirtinti Atlanto regiono valstybių glaudesnį bendradarbiavimą ir sudaryti atsvarą kontinentinių valstybių – Rusijos, Kinijos, Vokietijos – stiprėjimui.
  Atlantizmo koncepcijos kaip siekio skatinti Vakarų Europos (pradžioje tik Didžiosios Britanijos) ir JAV bendradarbiavimą atsiradimą sąlygojo galių pusiausvyros paieškos XIXa. pirmoje pusėje bei poreikis permąstyti stiprėjančių veikėjų – JAV ir Rusijos – vaidmenis tarptautinėje sistemoje. Diskusijos atlantinio bendradarbiavimo tema dar didesnį pagreitį įgijo šimtmečio pabaigoje, kai pradėjo didėti valstybių priklausomybė ir tarptautinių politinių bei ekonominių santykių sudėtingumas ėmė reikalauti tinkamo pasaulio sutvarkymo. Kartu įvairios atlantizmo koncepcijos buvo pradėtos konstruoti siekiant permąstyti stiprėjančios JAV ir palaipsniui silpnėjančios Didžiosios Britanijos galios vaidmenis bei sukurti naujas globalias geopolitines schemas.
  Norint geriau atskleisti britiškosios ir amerikietiškosios atlantizmo tradicijų teiginius bei jų kaitą, būtina analizuoti skirtingų atlantizmo atstovų darbus ir įvairius transatlantinio bendradarbiavimo projektus.
 
 TRANSATLANTINIO BE
ENDRADARBIAVIMO PROJEKTAI
 

Įsibėgėjusius Atlanto regiono valstybių bandymus modeliuoti tarptautinę sistemą teoriškai bandė pagrįsti britiškoji ir amerikietiškoji geopolitikos tradicijos. Britų geografo H. Mackinderio darbai žymėjo siekį išlaikyti Britanijos politinį, komercinį ir industrinį pirmavimą tuo metu, kai vadovavimas jūroms jau nebegarantavo valstybės pirmavimo pasaulyje. Plečiantis geležinkelio linijoms bei žemyniniam susisiekimui, didėjant idėjų, prekių ir žmonių srautams, Mackinderio manymu, turėjo išaugti Eurazijos, kuri yra nepasiekiama jūrinėms valstybėms, galia.
Mokslininko teigimu Eurazijos žemyninėje dalyje yra geopolitinė pasaulio šerdis (Heartland – angl. „svarbiausioji dalis“). Tai teritorija, kuri driekiasi nuo Rytų Sibiro vakarinių pakraščių rytuose iki europinės Rusijos dalies vakaruose ir nuo Arkties vandenyno šiaurėje iki Indijos bei Kinijos pietinių sienų. Tačiau geografo nuomone, heartlando teritorija negali turėti tikslių ribų ir gali kisti. Mackinderis teigė, kad valstybė, kuri valdo heartlandą, kontroliuoja centrinę geopolitinę pasaulio padėtį ir vadinamąją pasaulio salą, apimančią Europos, Azijos ir Afrikos žemynus. Mokslininko idėja buvo aiški: dviejų tipų – jūrinių ir kontinentinių – valstybių priešstata lemia jų evoliuciją ir nuolatinį konfliktą, kadangi šių valstybių geostrateginiai interesai ir raidos galimybės fundamentaliai skiriasi. Mackinderio globalioje geopolitinėje schemoje Rusijai skirtas svarbus vaidmuo. Šios valstybės potencialas plėstis į Kiniją, Vidurio Rytus ir Vakarų Europą galėjo sutrikdyti nusistovėjusią jūrinių ir žemyninių valstybių geopolitinę pusiausvyrą. Tokios geopolitinės sistemos stabilumui išlaikyti bei Britanijos, kaip pasaulio valstybės sm
mukimui stabdyti, Mackinderis siūlė stiprinti Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos ryšius kuriant Atlanto regiono valstybių bendruomenę – Šiaurės Atlanto Sutarties organizacijos pirmtakę.
 H. Mackinderio teorijoje nebuvo numatyta heartlando užvaldymo ar apribojimo strategija. Šią spragą užpildė amerikietiškosios geopolitinės mokyklos atstovas N. Spykmanas, pasiūlęs pakrantės zonos (rimlando) teoriją. Spykmanas manė, kad geopolitiniu požiūriu svarbiausią poziciją užima pakrantės zona, kuri yra tarp jūrinių valstybių ir heartlando. Ši teritorija apima Skandinaviją (be Suomijos), Vakarų ir Vidurio Europą (be Didžiosios Britanijos, Baltijos valstybių, Ukrainos ir Baltarusijos), Artimuosius ir Vidurio Rytus bei visą žemyninę Rytų Aziją. Kaip ir Mackinderio geopolitinės schemos atveju, rimlandas tai pat neturi visiškai apibrėžtų ribų, todėl valstybės gali gravituoti tiek link jūrinių, tiek link žemyninių valstybių. N. Spykmano teorija implikavo, kad valstybės viešpatavimas rimlande, lemia viešpatavimą heartlande, o kartu ir pasaulyje. Konkrečiai ši kombinacija buvo projektuojama Vokietijos atvejui, todėl Spykmanas siūlė sudaryti anglo-amerikietišką jūrų galybių ir Sovietų Sąjungos žemės galybės sąjungą, kuri užkirstų Vokietijos galimą dominavimą. Pagaliau Spykmanas teigė, kad be JAV dalyvavimo neįmanoma išlaikyti Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos ir SSRS galių pusiausvyros. Kartu ši koncepcija žymėjo atlantinės erdvės geopolitinio centro pasislinkimą į Vakarus, tai yra Vakarų Europos ir JAV bendradarbiavimo centru ir stipriausiuoju nariu tapo JAV, pakeitusi silpnėjančią D. Britaniją.
  N. Spykmano sukurta rimlando geopolitinė schema šaltojo karo laikotarpiu tapo JAV vykdomos komunizmo sulaikymo doktrinos pagrindu. Šioje teorijoje buvo aiškiai išreikšta jūrinių (pirmiausia JAV) ir žemyninių (SSRS) valstybių kova. Kartu tai simbolizavo dvipolės tarptautinės sistemos šaltojo karo metu suformavimą. Geopolitinių teorijų naudojimas ir statiškas jų interpretavimas ne tik tapo JAV vykdomos komunizmo stabdymo politikos pagrindu šaltojo karo metais, bet ir aktyviai pasitarnavo propagandai.
  Vienas komunizmo sulaikymo doktrinos tėvų JAV ambasadorius Maskvoje G. Kennanas teigė, kad Amerikos dominavimas jūrose ir ore, o Sovietų Sąjungos pranašumas sausum.oje bei JAV karinis neveiksmingumas Eurazijos sausumos masyve verčia amerikiečius apriboti jėgos naudojimą tais regionais, kur sovietų armijoms galima būtų gynybiškai pasipriešinti laivyno, desanto bei oro galia. Kennano istorinis imperatyvas, kad sovietų užsienio politika yra iš esmės komunistų tikėjimo ir senojo carų ekspansionizmo lydinys, sklindantis iš Rusijos valdomo Eurazijos centro, buvo greitai panaudotas antikomunistų retorikoje kaip intelektualinis pagrindas SSRS stabdymui kiekviename heartlando taške. Formaliai tai buvo įvardinta 1946m. W. Churchilio kalboje Fultone bei 1947 Trumeno doktrinoje. Po Trumeno doktrinos, skelbusios nepriklausomų valstybių gynimą bei JAV ryžtą veikti demokratijos ir pasaulio bendruomenės labui, kalbos apie derėjimąsi bei abipuses nuolaidas negalėjo nei būti. Taigi konfliktas, kaip teigia JAV tarptautinių santykių specialistai, galėjo išsispręsti tik pasikeitus sovietų siekiams, žlugus sovietų sistemai arba sutapus abiem sąlygom.
  Pradžioje komunizmo stabdymo politika veikė puikiai. Atlanto sąjunga buvo karinė apsauga nuo SSRS ekspansijos, Marshallo planas stiprino Vakarų Europą ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu. Pagalbos Turkijai ir Graikijai programa neutralizavo sovietų keliamą grėsmę rytinėje Viduržemio jūros dalyje, o Berlyno „oro tiltas“ parodė, kad Vakarų demokratinės šalys yra pasiryžusios ginti savo teises netgi rizikuodamos karu. Abiem atvejais Sovietų Sąjunga atsitraukė nesiryždama stoti į atvirą kova su JAV.
  Tačiau sulaikymo teorija rėmėsi dviem klaidingom prielaidom, kurios ilgainiui ėmė smukdyti JAV užsienio politiką. Pirma, Amerikos lyderiai manė, kad metami iššūkiai bus tokie pat nedviprasmiai, kokie buvo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Antra, jie vylėsi, kad komunistai pasyviai lauks savo valdymo pabaigos, kurią postulavo pati sulaikymo teorija. JAV užsienio politika nenumatė, kad SSRS gali mėginti prasiveržti kur nors kitur, taikiniu pasirinkdami JAV politiškai at strategiškai nepatogias vietas. Tokia vieta, kuri buvo paskelbta už Amerikos gynybos perimetro ir iš kurios buvo išvesti visi amerikiečių kariai, buvo Korėja. Surogatinė Šiaurės Korėjos komunistinė valstybė užpuolė Pietų Korėją. Tokį Šiaurės Korėjos žingsnį JAV administracija suvokė kaip įrodymą, kad komunizmas pradėjo puolimą ir kad jį būtina sustabdyti ne tiek strateginiais, bet ir principiniais sumetimais. Kartu nepasipriešinimas komunistų užmačioms būtų sukūręs galimybę sukurti komunistinį monolitą rytinėje Azijoje, nes SSRS invazija būtų turėjusi pražūtingą poveikį Japonijai bei jos orientacijai į Vakarus.
  Amerikos atsakas Korėjoje ir karo eiga atskleidė tiek stipriuosius, tiek silpnuosius sulaikymo politikos aspektus. Tradicinės diplomatijos požiūriu, tai buvo patikrinimas, padėjęs nustatyti demarkacijos linijas tarp dviejų konkuruojančių įtakos sferų. Tačiau kilęs amerikiečių nepasitenkinimas dėl didelių karo aukų skatino didėjantį nepritarimą JAV komunizmo stabdymo politikai bei bandymus peržiūrėti JAV užsienio politiką.
  Nors ir strigdama, tačiau JAV komunizmo tramdymo ir naujos tvarkos kūrimo politika du dešimtmečius po II pasaulinio karo veikė gerai. Ji davė atkirtį komunizmo ekspansijai Graikijoje, Turkijoje, Berlyne, Korėjoje, sudarė pirmas sąjungas, pradėjo techninės pagalbos besivystančiam pasauliui programą, padėjo atkurti Europą ir Japoniją. Tačiau karas Vietname, kurį Amerikos vadovai laikė esmine Amerikos geopolitinės padėties grandimi, vertė galutinai paržiūrėti komunizmo stabdymo politiką. Tiek Trumanas su Eisenhoweriu, tiek Kennedy tikėjo, kad neleisti komunistams laimėti Vietname yra gyvybinis Amerikos interesas, o Pietų Vietnamo gynyba yra esmiškai svarbi visai globalaus tramdymo strategijai. Karo metu net pasigirdo balsų, kad JAV pergalė Vietname yra raktas į pergalę Šaltajame kare. Tačiau didelės nesėkmės kare vertė prabilti ir apie Amerikos persitempimą vykdant komunizmo stabdymo politiką bei kurti naujus strateginius planus, kaip silpninti plintantį komunizmą.
 
 .COHENO IR KISSINGERIO ATLANTIZMO KONCEPCIJOS
  SSRS galios ir įtakos plitimas pasaulyje, senųjų geopolitinių koncepcijų nesugebėjimas paaiškinti tarptautinės sistemos lūžių bei trečiojo pasaulio vaidmens didėjimas skatino naujų globalaus pertvarkymo schemų kūrimą. Amerikietiškosios atlantizmo koncepcijos atstovas S. Cohenas pasiūlė permąstyti svarbiausias geopolitines kategorijas. Naudojamas heartlando ir rimlando kategorijas Cohenas siūlė papildyti geopolitinių regionų sąvoka, kuri išplėstų dichotominį geostrateginį pasaulio padalijimą. Coheno koncepcija teigė, kad dvi geostrategines pasaulio zonas reikia dalinti į geopolitinius regionus, kuriuos sietų bendra kultūra, ekonomika ir politiniai ryšiai. Tokiu būdu ši koncepcija bandė ištaisyti didelę Spykmano teorinę klaidą, kuomet buvo teigiama, kad tiek heartlandas, tiek rimlandas yra monolitiški. Žemininių ir jūrinių zonų priešpriešą Cohenas susilpnino teigdamas, kad yra keturi regionai – Pietų Azija, Artimieji ir Vidurio Rytai, Pietryčių Azija ir Rytų Europa – yra už geostrateginių zonų ribų. Tokį išskyrimą lėmė pati politinė ir geografinė šių regionų padėtis, suteikianti galimybę abiejose geostrateginėse zonose dominuojančių valstybių įtakai nesunkiai prasiskverbti į šiuos regionus. Pagaliau šios zonos yra tos teritorijos, dėl kurių aktyviai kovoja ir heatlandas ir rimlandas siekdami sustiprinti savo padėtį globalioje sistemoje. Pagal Coheno atlantizmo koncepciją, Artimieji ir Vidurio Rytai bei Pietryčių Azija yra svarbiausi geopolitiniai regionai. Jų užvaldymas reikštų heartlando arba rimlando valstybių strateginę persvarą.
  Tokia pasaulio geopolitinio sutvarkymo schema implikavo, kad JAV turėtų didesnį dėmesį skirti Artimiesiems ir Vidurio Rytams bei Pietryčių Azijai. Kartu ši koncepcija teigė, kad ne visi regionai, kaip manyta totalaus komunizmo stabdymo laikotarpiu, yra vienodai svarbūs. Šie teiginiai leido suformuluoti selektyvaus komunizmo sulaikymo doktrinos variantą. Pagal šią doktriną, faktiškai įgyvendintą JAV aštuntojo dešimtmečio politikoje, Amerika turėjo užsibrėžti tikslą kontroliuoti tas sritis, kurios gali gravituoti tiek į heartlandą, tiek į jūrinę zoną. Būtent valdant R. Niksonui, kai JAV turėjo pripažinti savo užsienio politikos klaidas Vietname, tačiau išlaikyti savo tarptautinę padėtį pasaulyje, totalaus komunizmo sulaikymo politika buvo pakeista į geopolitiškai svarbių centrų ir teritorijų kontrolę.
  Nors tokia blaivi Coheno strateginė analizė dar buvo ankstyva Šaltojo karo konfliktui, vis dar suvokiamam ideologinėmis kategorijomis, tačiau H. Kissingerio paskyrimas JAV nacionalinio saugumo patarėju leido šią koncepciją paversti oficialia valstybės užsienio politika. Anot Kissingerio, svarbiausias JAV Šaltojo karo strategijos tikslas turėtų būti visų nei heartlandui, nei rimlandui nepriklausančių sričių suvienijimas į heartlandui priešišką juostą. Coheno atlantizmo koncepciją H. Kissingeris papildė globaliomis galios pusiausvyros teorijomis. Kissingerio teorija bandė į vieną sistemą sujungti visus Amerikos ir SSRS tarpusavio susidūrimo taškus bei tokiu būdu įvertinti kiekvieną Šaltojo karo konfliktą kaip turintį tam tikrą poveikį bendrai pasaulinės galios balanso sistemai. Kissingerio manymu, Vakarų pralaimėjimas arba nepajėgumas viename pasaulio regione (pavyzdžiui, Azijoje arba Afrikoje) neišvengiamai susilpnintų jų galią bei patikimumą kitame (pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose). Tokiais argumentais H. Kissingeris bandė pagrįsti ir Niksono administracijos nenorą greitai nutraukti Vietnamo karo, nors jau seniai buvo aišku, kad karas baigsis JAV nenaudai.
  Kissingerio atlantizmo koncepcija taip pat tapo JAV vykdomos détente (atpalaidavimas, sušvelnėjimas – pranc. k..) politikos pagrindu. Šios politikos svarbiausias tikslas buvo JAV santykių su Kinija ir SSRS švelninimas. Siekdama išlaikyti galių pusiausvyrą, Niksono administracija reikalavo Maskvos, kad ši pasirašytų ginklų apribojimo bei abipusio branduolinio atgrasymo strategijas. O kartu ši strategija stengėsi kiršinti Kiniją ir SSRS. Kai.p teigė Kissingeris, ši politika buvo viena iš mažiausiai kontroversiškų JAV užsienio politikų, o kartu turėjo milžinišką poveikį Amerikos politikos transformacijai.
  Komunizmo stabdymo koncepcijos, nežinodamos vidurio kelio tarp priešpriešos ir status quo, ne tik neatsakė į klausimą, dėl ko gi Amerika ir Sovietų Sąjunga galėtų tarpusavyje derėtis, bet ir vedė abi valstybes į diplomatinę aklavietę. Kartu senosios politinės doktrinos neturėjo jokio atsakymo dėl ginklavimosi varžybų, o strateginė ginkluotės kontrolės teorija nesiūlė jokios išeities, kaip išspręsti politinį konfliktą. Šaltojo karo supergalybių santykių aklavietės vietoj „viskas arba nieko“ politikos skatino JAV rinktis švelnesnę détente politiką ir savo veiksmus modeliuoti atsižvelgiant į Coheno pasiūlytąją selektyvią komunizmo sulaikymo doktriną. Niksono administracija, kuriai priklausė ir H. Kissingeris, stengėsi išskirti sritis, kur bendradarbiauti įmanoma, ir, pasinaudojus tuo bendradarbiavimu kaip svertu, pakeisti sovietų elgseną tose srityse, kur abi šalys stipriai nesutarė. Tokia įvairaus išsprendžiamumo lygio problemų politika, nors ir buvo kritikuojama (kritikai liberalai ją laikė savitiksle ir laukė sovietų sistemos transformacijos, o konservatoriai su neokonservatoriais neigė geopolitinį požiūrį ir agitavo už nepaliaujamą ideologinę konfrontaciją), tačiau davė gana gerus rezultatus.
  Niksono užsienio politika įgavo pagreitį, kai buvo pasiektas proveržis santykiuose su Kinija. Niksonas gerai suprato, kad dialogo su Kinija stiprinimas ir siekis vykyti trikertę Kinija-SSRS-JAV diplomatiją, paremtą Kissingerio atlantizmo koncepcija, vers sovietus elgtis nuosaikiau bei pašalins daugelį valstybių tarpusavio konfrontacijų. Kartu Niksono administracija laikė Kiniją nepakeičiamai svarbia globalinei pusiausvyrai, o santykius su Kinija – esmingai svarbiais Amerikos diplomatijos lankstumui. Tokia politika aiškiai Sovietų Sąjungai rodė JAV nusistatymą savo politiką grįsti kruopščia nacionalinių interesų analize.
  Geopolitinės Amerikos projekcijos Kinijos atžvilgiu atrodė kaip gana patraukli strategija susipriešinimui mažinti, tačiau Niksono administracija susidūrė su sunkumais, kuomet šias užsienio politikos koncepcijas reikėjo paversti realia diplomatija. Izoliacija tarp Amerikos ir Kinijos buvo tokia totali, kad nė viena nežinojo, kaip užmegzti kontaktą. Abiejų valstybių ryžtą derėtis vainikavo 1972 m. Šanhajaus komunikatas, kuriame buvo numatytos JAV ir Kinijos bendradarbiavimo sritys. Šis susitarimas reiškė, kad Kinija nesirengia daryti nieko padėčiai Indokinijoje ir Korėjoje sunkinti, kad nei Kinija, nei JAV nebendradarbiaus su sovietų bloku ir abi prieštaraus bet kokioms abiejų šalių pastangoms įsivyrauti Azijoje. Kadangi SSRS buvo vienintelė šalis galinti dominuoti Azijoje, Kinijos ir JAV suartėjimas tarnavo komunizmo ekspancionizmui Azijoje stabdyti. Kartu tai reiškė, kad Sovietų Sąjungai ėmė grėsti du iššūkiai: NATO iš vakarų ir Kinijos iš rytų. Tokia SSRS padėtis siūlė sovietams pradėti įtampos mažinimo su JAV diplomatiją.
  Niksono globalinės politinės galios pasiskirstymo politika 1973 metais buvo tiek pagerinusi Rytų–Vakarų santykius, kad vis dažniau ėmė pasigirsti kritikų balsai, jog Amerika privalo drausminti varžovę supergaliūnę ir bausti blogį, o ne su juo taikytis. Oponentai teigė, kad Niksono administracijos užsienio politika pernelyg kirtosi su ideologinėmis Amerikos tradicijomis. Ši kritika rodė, kad Kissingerio atlantistinėmis konecepcijomis paremta détente politika buvo nesuderinama su Amerikiečių vilsoniškosios politikos idealizmu ir neatitiko projektuojamo Amerikos kaip komunizmo tramdytojo vaidmens tarptautinėje sistemoje. Todėl R. Reigano prezidentavimo metais buvo atsisakyta détente užsienio politikos vėl buvo sugrįžta prie globalinės ir totalinės komunizmo blokados bei idealistinį atspalvį turinčios užsienio politikos..EUROPOS IDĖJA
Europos idėja dažniausiai buvo išvedama iš „viršaus“, o ne iš konkrečių gyvenimo formų ir politinių grumtynių „apačios“. Iš esmės ji buvo intelektualų ir politinės klasės ideologija, o vėliau tapo kontrrevoliucine elito ideologija, t.y. tų grupių, kurios pretenduoja atstovauti visuomenei. Būtent jų kalba kodifikavo Europos idėją. Dažniausiai intelektualai vaidina svarbiausią vaidmenį formuodami ir kodifikuodami kolektyvinius tapatumus.
Šiandiena labiau nei kada nors ankščiau Europos diskursas įgauna grynai ideologinį pobūdį. Šioje kaitoje Europa tampa hegemoniško kultūros diskurso dalimi. Pakelta iki tokio lygmens, dėl savo skambesio ji funkcionuoja kaip veikiantis ir gaminantis primestą konsensusą hegemonas – o tai ne tiek susitaikymas su galia, kiek priklausomybė ir bejėgiškumas, kurį gali mobilizuoti galios sistema.
Europos idėja yra galios strategijos siekio legitimacijos metanorma. Ji yra modernios visuomenės sudėtingumo pakaitalas, kurį apibūdina diferenciacija ir abstraktumas. Vienas iš kritinės Europos tikslų – parodyti, kad kultūrinė ir politinė įvairovė bei socialinės aplinkos heterogeniškumas slypi po ta pačia dominuojančia ideologija.
Tačiau Europa yra daugiau nei idėja; tai ir geopolitinė realybė. Viena iš esminių Europos kaip geopolitinio darinio ypatybių yra procesas, kai centras įsiveržė į periferiją, kad sukurtų galingą kontrolės ir priklausomybės sistemą. Europą suvienijo ne taika ir solidarumas, o užkariavimai. Suvienyti kontinentą visada buvo mėginama po esminio padalijimo laikotarpio ir tai yra istorijos faktas. Europos „vienybę“ iš dalies suformavo santykis su rytiniu pasieniu, o tai buvo įmanoma tik dėl smurtinės hegemonizacijos. Priešingai nei ekspansijai buvęs palankus palankus vakarinis pasienis, rytinis buvo gynybinis ir suvaidino pagrindinį vaidmenį formuojantis europiniam tapatumui.
Derėtų pridurti, kad turi būti analizuojamas ne tiek Europos idėjos kultūrinis kontekstas, kiek jos ištakos. Taip yra, todėl, kad nėra jokios realios europizmo tradicijos ta prasme, kuria kalbame apie valstybę ar nacionalizmą. Sutikus su Gallnerio teiginiu, kad nacionalizmas atsirado kaip kultūriškai suvienodintas visuomenės komunikacijos būdas industrializacijos procese, galima tvirtinti, kad šiandien šį vaidmenį atlieka Europa. Naujoji europizmo politika yra žiniasklaidos produktas ir pateikiama kaip gyvenimo būdas – maistas, reklama, turizmas, palydovinė televizija ir technokratinės ideologijos, bet ne kaip nacionalizmo išraiška. Europos idėja paprasčiausiai neturi to paties emocinio krūvio, kurį turi nacija. Galima paimti istorijos pavyzdį: po Risodžimento, kai Italija 1861metais buvo suvienyta (be daugelio italų žinios), viena iš jo architektų, Massimas d’Azeglis pareiškė: „Mes sukūrėme Italija, dabar reikia sukurti italus“. Panaši situacija ir Europoje: Europa buvo suvienyta, tačiau jos piliečiai, europiečiai, dar neišrasti.
Europos idėja pernelyg dažnai klaidingai laikoma kosmopolitinio vienybės idealo ir nacionalinės valstybės šovinizmo alternatyva. Ji turėtų būti įvertinta globaliniame pasaulėžiūrų kontekste, o nacionalinė valstybė yra ne jos priešas, bet veikiau galimumo sąlyga. Europos idėja ne atmetė, o įtvirtino tautybės ideologiją. Kaip teigė Karlas Manheimas, daugelis kultūrinių idėjų, įkūnijančių utopinius impulsus, netrascenduoja visuomenės, su kuria jos vaizdžiai konfliktuoja, bet tampa ideologijomis.
Europizmas iš esmės reiškė tam tikrą politinės vienybės sampratą, nesvarbu, ar tai būtų Šventoji Lyga, ar krikščionijos aljansai, Europos Koncertas, ar Europos Sąjunga.
Didžiąją XX a. dalį Europos idėja buvo pajungta Vakarų sampratai. Amerikietiškoji Vakarų struktūra sukūrė sąlygas, kuriomis, paveikta dviejų pasaulinių karų, Europa tapo mūšio lauku. Vakarai jau buvo ne vien Europa, bet ir „Atlanto Vakarų“ įrankis globalinėje konfrontacijoje didieji Vakarai versus didieji Rytai. Būtent šaltojo karo politikoje Europos idėja kaip normatyvinis pokario rekonstrukcijos modelis tapo politine sistema. 1950. m. įkūrus EEB, pirmą kartą istorijoje ji buvo įteisinta politinėje sistemoje, su kuria tapo neišvengiamai susaistyta: Europos idėja nustojo buvusi tik kultūriniu modeliu ir tapo realybe, tačiau tokia, kurios tapatumas buvo ne tiek europinis, kiek vakarietiškas. Netgi toje erdvėje, kurią susikūrė EEB, ji buvo šaltojo karo padarinys ir didžiųjų Vakarų bastionas.
Kaip šaltojo karo padarinys, Europos idėja tapo karo, arba veikiau politinės sistemos, pagrįstos nuolatiniu pasirengimu jam, legitimacija. Tad kultūrine ir politine prasme homogenizuojančioje Europos idėjoje slypėjo „kultūrinio smurto“ diskursas. Tai buvo smurtas, palaikomas karą skelbiančios pasaulėžiūros. Čia galima įžvelgti naują Europos diskurso dimensiją. Antroje XX a. pusėje Europos idėja reiškė ypatingą gyvenimo būdą, kurį galima vadinti europietišku.
Europos idėja nėra internacionalizmo ar paneuropinės vienybės sinonimas. Ir paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje europizma reiškia priešiškumą ir šovinizmą. Taip yra, todėl, kad skirtingiems žmonėms skirtinguose kontekstuose Europa reiškia skirtingus dalykus. Europizmas nėra nusistovėjęs idėjų ar idealų rinkinys, kurio galima vieningai siekti kaip alternatyvos nacionaliniam šovinizmui ir ksenofobijai. Jis yra diskurso strategija, kurią sudaro nuolat kintančios nuorodų kategorijos.ŠIŲ DIENŲ EUROPOS (ES) POLITIKA JAV ATŽVILGIU
Nemažai daliai tyrinėtojų ir ekspertų šiandien atrodo, kad JAV ir (Vakarų) Europos strateginė sąjunga, kuri suvaidino tokį svarbų vaidmenį šaltojo karo laikais, patiria gilią krizę. Jeigu į į JAV ir Europos santykių perspektyvą žiūrėsime atsižvelgdami į jų būklę nuo XVIII a. pabaigos iki XXI a., tai turėsime konstatuoti, kad XX a. antros pusės strateginė partnerystė toli gražu nėra toks natūralus ir savaime suprantamas dalykas, kaip mes paprastai linkę galvoti ir vargu ar reikia remtis prielaida, kad ji tęsis amžinai.Ši partnerystė pasibaigus šaltajam karui ėmė vis labiau ir labiau silpti, o Amerikos ir (Vakarų) Europos santykiai komplikuotis. Stiprėjanti ir glaudžiau besiintegruojanti, aiškiau savo interesus suvokianti Europos Sąjungą norėjo tapti mažiau priklausoma nuo JAV, o tam tikra prasme ir nuo NATO – Aljanso, kuriame Amerika aiškiai dominuoja ne tik kariniu, bet ir politiniu požiūriu. Žinoma, bent jau kol kas ES negali ir nesiruošia perimti teritorinės gynybos uždavinių, kurių vykdymui NATO visų pirma ir buvo sukurta, bet vykdydama dar 1992 metais suformuluotus Petersbergo uždavinius, ES vis aiškiau siekia būti mažiau priklausoma nuo JAV.
Vakarų vienybei pamažu, nors ir nedramatiškai mažėjant ir JAV vaidmeniui Europoje silpstant, pati Europa, kurią įkūnija besiplečianti Europos Sąjunga, pradeda kitaip matyti savo vietą pasaulyje. Priešindamasi amerikiečių siekiams išlaikyti politinę Europoje vykstančių procesų kontrolę, Europa, nuo XVI amžiaus pradžios iki XX amžiaus pradžios aiškiai dominavusi pasaulyje, siekia XXI amžiuje tapti vienu iš pasaulio galios centrų, kuris bent pagal kai kuriuos galios parametrus būtų palyginamas su JAV ar, pavyzdžiui, Kinija. Lisabonoje ES iškėlė sau labai ambicingą uždavinį – apie 2010 metus tapti pasaulinės ekonomikos lyderiu ir varančiąja jėga.
Siekdama tapti vienu iš pasaulinių galios centrų Europa negali ignoruoti tokio centro karinio matmens. Karinė galia jai reikalinga ne tiek teritorinei gynybai užtikrinti, kiek įveikti kitus šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Savarankiško galios centro karinė jėga, net jei ji skirta riboto pobūdžio uždaviniams vykdyti, negali tokiu mastu priklausyti nuo kito galios centro – JAV karinės galios. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl Europą pradėjo mažiau dominti jos saugumo ir gynybos identitetas NATO rėmuose ir kodėl ES bendrąją užsienio ir saugumo politiką papildė jos bendroji saugumo ir gynybos politika.
Vienas svarbiausių jos elementų ir rezultatų – greitojo reagavimo pajėgų, galinčių vykdyti Petersbergo tipo uždavinius, sukūrimas. Ankstesnės JAV administracijos iš esmės priešinosi savarankiško europiečių karinio potencialo kūrimui. G.W.Busho administracijos požiūris į pastaruosius ES žingsnius karinėje srityje yra, regis, dar mažiau palankus nei B.Klintono. Šiaip ar taip amerikiečiai tiek anksčiau, tiek ir dabar linkę pabrėžti, kad ES greitojo reagavimo pajėgų kūrimas neturėtų skaldyti NATO. Bene labiausiai jie pasisako prieš atskirų, nepriklausomų nuo NATO karinio planavimo ir vadovavimo struktūrų kūrimą argumentuodami, kad tai ves į nereikalingą ir netgi žalingą jau egzistuojančių NATO struktūrų dubliavimą. Nemažos dalies ES lyderių požiūris yra priešingas – be savų karinio planavimo ir vadovavimo struktūrų ES ginkluotosios pajėgos liks priklausomos nuo NATO, taigi ir nuo JAV. Tai reikštų, kad jos bus iš esmės JAV, o ne ES kontroliuojamos pajėgos.
Tam, kad ES kuriamos kad ir nedidelės ginkluotosios pajėgos galėtų veikti visiškai nepriklausomai nuo NATO, dar labai daug kas turi būti padaryta, ypač logistikos srityje. Bet pirmieji organizaciniai žingsniai kuriant savarankiškas Europos ginkluotųjų pajėgų vadovavimo struktūras jau žengti – įkurti Politinis ir saugumo komitetas, Karinis komitetas bei Karinis Štabas (vykdantis, tiesa, kol kas karinės ekspertizės, o ne karinio vadovavimo funkcijas). Kuriamos bei plėtojamos ir karinės-techninės struktūros, turinčios įgalinti ES vykdyti karines operacijas nesinaudojant NATO resursais. Vienu iš pasku.tinių konkrečių ES planų šioje srityje yra transporto lėktuvo A-400 ir palydovinės Galileo sistemos kūrimas.

Europiečiams perimant didesnę Europos gynybos naštos dalį, savarankiškų europietiškų karinio planavimo ir valdymo struktūrų kūrimas, kuriam JAV iki pastarojo laiko ryžtingai priešinosi yra iš esmės neišvengiamas. O tokių struktūrų sukūrimas yra būtina, nors ir nepakankama Europos armijos atsiradimo prielaida.
Vis dėlto daug didesnių nei buvo numatyta Helsinkyje ir platesnes funkcijas galinčių atlikti Europos ginkluotųjų pajėgų sukūrimas po keletos ar keliolikos metų yra įmanomas ir, tiesą sakant, gan tikėtinas dalykas. ES ir NATO santykių transformacija tokiu atveju iš esmės reikštų, kad Euro-Atlantinės gynybos bendrijos struktūra galėtų radikaliai pakisti: iš vienpolės ji galėtų tapti dvipole. Dabar Aljanse aiškiai dominuoja JAV. Europai plėtojant savo gynybinius pajėgumus ir vykdant savarankišką saugumo ir gynybos politika, atsirastų antras polius, kurį amerikiečiai galų gale imtų traktuoti kaip tikrą, lygiavertį (bent jau politine prasme) partnerį, o ne jaunesnįjį brolį. Siekdama tokio statuso Europa, aišku, turėtų skirti daug daugiau lėšų gynybai ir tikslingiau jas panaudoti.IŠVADOS
 Atlantizmo koncepcijos raidos analizė rodo, kad atlantizmo, sugestionujančio Vakarų Europos ir JAV bendradarbiavimą politinėje, ekonominėje ir gynybos srityse, centru ilgainiui tapo JAV, pakeitusi D. Britanijos dominavimą transatlantinėje erdvėje. Tokiu būdu pirmųjų atlantizmo koncepcijų siekis stiprinti D. Britanijos galią bei priešintis heartlando stiprėjimui buvo pakeistas bandymu permąstyti didėjančią JAV galią, be kurios, atlantistų nuomone, buvo neįmanoma išlaikyti Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos ir SSRS galių pusiausvyros. Po Antrojo pasaulinio karo, kai ėmė ryškėti dvipolė pasaulio sistema, transatlantinis valstybių bendradarbiavimas buvo nukreiptas kovai su SSRS, o geopolitinės atlantizmo schemos tapo JAV vykdomos komunizmo stabdymo politikos pagrindu.
 Nors totalaus komunizmo stabdymo politika pradžioje buvo sėkminga, tačiau jūrinių ir žemyninių valstybių susipriešinimas šaltojo karo metu vedė į diplomatinę aklavietę ir nesiūlė jokių sprendimo būdų. Atlantistų naudojamos heartlando ir rimlando kategorijos turėjo būti papildytos naujomis kategorijomis galinčiomis išplėsti dichotominį geostrateginį pasaulio padalijimą. SSRS ir JAV priešpriešą slopinančia koncepcija tapo Coheno sukurta atlantizmo teorija, kurios geopolitinių regionų sąvoka išskaidė dvipolio pasaulio vaizdą. Kartu ši koncepcija ne tik sušvelnino totalaus komunizmo politikos teiginį, kad komunizmą būtina stabdyti kiekviename pasaulio taške, bet ir sąlygojo JAV užsienio politikos transformacijas selektyvaus komunizmo sulaikymo doktrinos link. Praktikoje perėjimas prie atrankinio komunizmo stabdymo politikos reiškė, kad JAV perėjo prie strategiškai svarbių regionų gynybos, kurių praradimas arba laimėjimas turėjo įtakos bendrai pasaulinės galios balanso sistemai. Kaip ir selektyvaus komunizmo sulaikymo politikos, taip ir kiek vėliau Niksono administracijos vykdytos détente politikos atveju siekta mažinti SSRS-JAV susipriešinimą ir ieškoti galimų bendrų susitarimų įvairiose srityse. Pagaliau trečiojo veikėjo – Kinijos – įtraukimas į konfliktą turėjo silpninti sovietų poziciją, kadangi SSRS Vakaruose buvo NATO, o Rytuose – Kinija. Tokia trikertė JAV diplomatija, nutolusi nuo tradicinės atlantizmo koncepcijos implikuojančios JAV ir Vakarų Europos bendradarbiavmą, rodė, kad JAV bet kokį bendradarbiavimą rinkosi atsižvelgdama į savo nacionalinius interesus, o Vakarų Europą buvo linkusi vadinti savo sąjungininku pasaulinėje kovoje su komunizmu.
  SSRS ekonominis silpnėjimas ir komunistinių lyderių liberalėjančios reformos Šaltojo karo pabaigoje rodė, kad dvipolė pasaulio sistema ima irti, o naujai besikristalizuojanti tarptautinė sistema ima kurti naujus tarptautinius veikėjus ir iššūkius. Naujoje sistemoje buvo būtina permąstyti ir atlantizmo koncepciją, kuri buvo pakeista naująja neoatlantizmo koncepcija.
Priešingai nei atlantizmas, Europos idėja savo pradinėje stadijoje (bei ir vėliau) buvo siejama su kultūra. Kuri iš esmės buvo intelektualų ir politinės klasės ideologija.
Tik jau XX a. Europizmas buvo pajungtas apibūdinti Vakarų sampratai, tačiau Vakarai jau buvo ne vien Europa, bet ir „Atlanto Vakarų“ įrankis globalinėje konfrontacijoje didieji Vakarai versus didieji Rytai.
Šiomis dienomis ganėtinai dažnai pastebimi Amerikos ir Europos nesutarimai vienu ar kitu klausimu, dažniausiai dėl JAV mėginimo būti „Pasaulio policininku“ ir karinėmis priemonėmis spręsti įvairius konfliktus, kaip tai buvo Irako atveju.
Europa kuria savo karines pajėgas kurios bent jau minimaliai prilygtų JAV ir tada galėtu būti nepriklausoma nuo NATO, ES turėjo gera pamoką Kosovo krizės metu, kai dėl Europos pajėgu prastoko lygio, pagrindinė našta teko JAV kariškiams (tiksliau oro pajėgoms, nes sausumos kariuomenė nebuvo įvesta), kurie pranašesni ne tik technikos lygiu, bet ir logistikos srityje.

Leave a Comment