Apie Švedijos politinę padetį

Švedija

Socialinė Švedijos padėtis.
Švedija labiausiai socialiai ir etniškai nesusiskaldžiusi vakarų Europos šalis. Tačiau ir ši šalis neišvengia tokių problemų kaip senėjimas ir yrančios šeimos.

Nacionalinė socialinė ir ekonominė politika.
Švedija išsiskiria iš vakarų valstybių tuo, kad ji yra viena iš dosniausių ir labiausiai egalitarinių valstybių pasaulyje- gerovės valstybė. Tačiau tai sukėlė ir nemažų problemų šiai valstybei (turima omenyje mokestinių problemų). 1982m. Švedijos biudžeto deficitas buvo 13 procentų.1987m.šiai valstybiai pavyko pasiekti perteklinį bvp, tačiau vėliau šis biudžetas įspūdingai blogėjo.
1991m į valdžią atėjo konservatorių vyriausybė, ir paalaipsniui jų siekis viską mažinti ir taupyti virto biudžeto susibalansavimu, tik klausimas, ar ilgam, nes mes jau susipažinome, kad Švedijos bvp skaičius gana banguojantis, ty kintantis.

Lentele

Politinė sistema
Švedija yra unitarinė valstybė-vientisa, ir labai decentralizuota.Tai reiškia , kad jos valdymas vyko ne vienose rankose, nes ji turejo konstitucinį monarchą, bet buvo paskirstytas Rigsdagui, ministrų kabinetui ir savivaldymėms.Konstitucinio monarcho vaidmuo yra tik ceremonialinis. Vykdomoji valdžia priklauso ministrui pimininkui ir kabinetui. Svarbiausi sprendimai padaromi kolektyviai.Įstatymų leidybos organas (Rigsdagas) yra vienerių rūmų institucija, ją sudaro 349 nariai. Diidelė jo darbo dalis atliekama palyginti ne partinėje dvasioje.

Naujos valdymo idėjos
Trumpą laiką Švedijoje oficialiai buvo pritariama „Pajungimo rinkai“ idėjai, tačiau ši idėja neįsitvirtno. Kitos naujo valdymo koncepcijos buvo noriau įsisavintos, o veiklos valdymas , grindžiamas perėjimu nuo proceso kontroliavimo ir or

rientacijos į indėlius prie sistemos, pagrįstos įvertinimų rezultatų siekimu

Partijų politinės idėjos
Pirmoje devinto dešimtmečio pusejevyko kova tarp trijų stovyklų _ decentralizuotojų, tradicinalistų ir taupytojų. Iš pradžių programa buvo palanki decentralizavimo idėjoms.Tačiau baigiantis devintajam dešimtmečiui , kai biudžeto krizė buvo pačiame įkarštyje, aktualiu dalyku tapo išlaidų mažinimas. Įsivyravo taupytojų grupė.
1991m Švedija įgijo pirmą nuo 1930m konservatyvių pažiūrų ministrą pirminiką. Tuomet neoliberalios idėjos kaip privatizavimas ir rinkos bandymai buvo politinio elito palankiai vertinamos.Bet ši fazė buvo trumpalaikė. 1994m į politiką grįžta socialdemokratai. Nebeakcentuojama rinkos galia, tačiau vykdoma taupymo ir produktyvumo politika, nes biudžeto problemos dar vis rimtos.

Visuomenė
Švedų visuomenės požiūris į valdžią buvo permainingas.Apskritai kalbant, nagrinėjamuoju laikotarpiu visuomenė buvo nepakantūs biurokratiškesniems didelio valdžios mechanizmo aspektams, tačiau brangino daugelį savo gerovės sąlygų, ir nebuvo sužavėti rinkos doktrinomis.

Reformos.
Decentralizuotojai norėjo apriboti smmulkmeniškącentrinės valdžios kišimąsi, dalį valdžios norėjo perkelti į kitus valdžios lygmenis ir netgi pavienes institucijas (mokyklas, ligonines).
Taupytojai labiausiai buvo susirūpinę biudžeto deficito problema .Siekė susilpninti „paskirstymo koalicijas“ Švedijos politikoje.
Tradicionalistams rūpėjo išlaikyti tokią valstybės esmę ir raidą , kokia ji buvo savo „aukso amžiuje“- septintąjį dešimtmetį ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje.
Kai socialdemokratai pirmą kartą neteko valdžios, kai į valdžią atėjo konservatoriai, tuomet kairieji ėmė mąstyti, ką jie darė ne taip.Daugelis žmonių juos laikė biurokratijos inercija. Kai grįžo į valdžią ėmė keisti savo įvaizdį:siekė sukurti jautresnį valdžios me

echanizmą, atkūrė viešojo administravimo ministeriją, apie decentralizavimą kalbėjo kaip apie labai svarbų, pamatinį dalyką.Akcentuojamas didesnis pasirinkimas ir vartotojo reagavimas, biurokratijos mažinimas.Personalo valdžia taip pat decentralizuota, todėl agentūros galėjo samdyti savo personalą ir nustatyti savą atlyginimų skalę.Tačiau į privatizavimą nebuvo palankiai žiūrima.Pagrindinis prieštaravimas, kad atsirastų nelygybė.
Devintojo dešimtmeči pabaigoje viską nustelbė didėjanti biudžeto krizė.Tai buvo antrosios reformos fazės pradžia – poreikis didinti produktyvumą ir taupymas.Buvo įgyvendinamos griežtos finansų valdymo reformos.
Taigi vykdant tolimesnę decentralizavimo politiką, buvo vykdoma ir taupymo politika.
Nauja centrinės valdžios subsidijų savivaldybėms sistema sustiprino pastarųjų autonomiją, nors tai nereiškė visiško aukštesnės valdžios nesikišimo.

Įgyvendinamos valdymo formos.
Švedijoje atsirado valdžios sprendimų atsiradimo procedūra:agentūros planuoja padedant tarnyboms, kuriose tvirtai atstovaujama profsąjungoms, darbdavių susivienijimams ir kitoms interesų grupėms.Galimumo klausimus netrukus ima svarstyti tie , kuriems teks „pergyventi“ bet kurią pasiūlytą reformą.

Igyvendinimo procesas.
Švedija mėgsta pastovumą, todėl ir politikoje vengia rėksmingų būdų ją įgyvendinti.Išsilaikė tradiciniai procesai, kurių metu suinteresuotos šalys diskutuodavo prieš pradedant naujas reformas.Plačiai buvo naudojami eksperimentiniai projektai.Pavyzdžiu galėtų būti 1984m. „laisvų savivaldybių“ eksperimentas, kurio metu kelios savivaldybės ir kelios apskričių tarybos išbandė didesnės laisvės nuo centrinės valdžios reguliavimo sistemą.

Įvykdytos reformos.
Nėra abejonės, kad pavyko decentralizuoti galias – perduoti jas apskritims ir savivaldybėms.Biudžeto sudarymo sistemos buvo gerokai modernizuotos, tvirtai įdiegta kur kas labiau orientuota į išeigą.
Švedijoje labai domimasi vertinimais, todėl įsikūrė daug vertinimo in

nstitucijų:nacionalinio audito biurasatlieka veiklos kokybės auditą,domisi viešojo valdymo refomomis,viešųjų finansų ekspertų grupė atlieka viešojo našumo tyrimus.
Šių įvairių laimėjimų fone reikia paminėti, kad dar per anksti tvirtai teigti, kad esminė chroniško biudžeto deficito problema buvao tikrai išspręsta.

Administracinė sistema.
1994m 17,3 proc. Viešųjų tarnautojų dirbo centrinei valdžiai (palyginti su 48,7 proc. Prancūzijoje ir panašiai Jungtinėje Karalystėje).Taip atsispindi apskričių ir savivaldybių lygmenų svarba Švedijos administracinėje sistemoje.
Apskritys atsako už didžiąją dali sveikatos apsaugos ir turi teisę rinkti pajamų mokestį.Savivaldybės atsako už aprūpinimą būstu, švietimą ir socialinę rūpybą.
Netgi centrinė valdžia yra neįprastai decentralizuota, agentūros yra atsakingos visam ministrų kabinetui, o ne pavienėms ministerijoms.Jų yra daugiau kaip 300. Ministerijos yra mažos ir paprastai užsiima tik politinėmis konsultacijomis bei teisės aktų rengimu. Ministras skiria ministro pavaduotoją, nuolatinį sekretotių ir ministro pavaduotoją teisės klausimais.
Politikos formavimas yra atviras procesas: aktyviai dalyvauja ekspertai ir suinteresuotos grupės.

Leave a Comment