Platonas
Platonas (427–347m. pr. Kr.) gimė kilmingų atėniečių šeimoje. Jo kritišką požiūrį į demokratiją dagelis tyrinėtojų yra aiškinę aristokratiška kilme. Platono intelektualiniam vystymuisi didžiausią reikšmę turėjo bendravimas jaunystėje su Sokratu, iš kurio jis perėmė idėją, visuomet dominavusią jo politinėje filosofijoje, kad dorybė yra žinojimas. Platonui rūpėjo ne tik pažinimo klausimai. Jis siekė išsiaiškinti, iš kur ir kaip atsiranda pagrindinių žmogiškų vertybių: dorovingumo, teisingumo, išminties, grožio ir kt. supratimas. Į šiuos klausimas mąstytojas mėgino atsakyti dialogų forma parašytuose kūriniuose. Pirmosios jo mintys apie politiką užfiksuotos jo veikale “Valstybė”. Jame Platonas analizavo valstybės prigimtį ir funkcijas. Ypač daug dėmesio jis skyrė piliečių nuosavybės, valdymo formų ir politiko profesijos klausimams. Politines problemas jis siejo su etinėmis. Jis manė, kad žmonių santykius valstybėje lemia jų dorovė. Teisingos idėjos ir dorovė tarpusavyje susijusios. Tyrinėdamas dorovės kilmę, filosofas priėjo išvadą, kad dorovė yra įgimta sielos savybė. Platonas savo bendrąja filosofine sistema grindė ir mokymą apie valstybę. Valdymo formos egzistuojančios idėjų ir daiktų pasauliuose. Todėl visi realiai egzistuojantys valdymo tipai skiriasi nuo idealiojo ir yra netobuli. Mąstytojas analizavo blogų valstybių tipų atsiradimo priežastis. Svarbiausia yra žmonių godumas. Filosofas nurodė keturis blogų valstybių tipus: timokratiją, oligarchiją, demokratiją ir tironiją. Iš visų blogųjų santvarkų geriausia esanti timokratija, kurioje viešpatauja garbėtroškos. Timokratinėje valstybėje liaudis gerbia valdovus, kariai yra laisvi nuo buitinių rūpesčių. Timokratiją ankščiau ar vėliau pražudo aistra turėti ir ji išsigimsta į oligarchiją – turtuolių mažumos viešpatavimą, ją pakeičia demokratija, kuri ilgainiui virsta tironija. Tironija Platonui buvo labiausiai atstumianti, nes tai yra su protu ir išmintimi nesuderinamas valdymo tipas.
Veikale “Valstybė” Platonas vaizduoja “idealią valstybę”, tai yra, įsivaizduojamą valstybės modelį – arba tai, ką vadiname “utopine” valstybe. Trumpai tariant, jis mano, kad valstybę turėtų valdyti filosofai. Esminis filosofo aprašytos valstybės bruožas yra jos panašumas į individą. Pasak Platono, siela padalyta į tris dalis, todėl ir valstybė turi būti dalijama į tris luomus: Valdovų luomas: tik išminčiai gali rūpintis, kad visi piliečiai teisingai gyventų. Todėl Platonas reikalauja, kad filosofai vadovautų valstybei (mokytojų luomas); Sargybinių luomas: rūpinasi valstybės gynimu nuo išorės ir vidaus priešų (karių luomas); Kitų piliečių sluoksnis – tai amatininkai, verslininkai ir valstiečiai, privalantys aprūpinti bendruomenę (maitintojų luomas). Idealioji Platono valstybė gali priminti senąją Indijos kastų visuomenę, kur kiekvienas turėjo savo atskirą funkciją visumos labui. Šiandien Platono valstybę tikriausiai pavadintume totalitarine. Tačiau verta įsidėmėti, kad, jo nuomone, moteris gali vadyti valstybę lygiai kaip ir vyrai. Valdovai miestus – valstybes turi valdyti pagal savo protą. Filosofas manė, kad moterų protas toks pat kaip ir vyrų, jei tik jos gauna tą patį išsilavinimą ir yra laisvos nuo vaikų priežiūros ir namų ruošos. Valstybės valdovai ir sargybiniai Platono valstybėje neturi šeimos ir privatinės nuosavybės. Aukštieji visuomenės luomai neturi teisės kurti šeimų. Vaikų auklėjimas – visuomenės, o ne atskirų asmenų ar šeimų reikalas. Platono nuomone, ypatinga reikšmė valstybės valdyme tenka lavinimui. Tai viso valstybingumo pagrindas. Valdovų valdžios nevaržo jokie konstitucianiai apribojimai, todėl valstybės gerovės laidas – lavinimu įgytas pačių valdovų minėtos gerovės supratimas. Lavinimas apima elementarų auklėjimą: muzika, poezija bei gimnastika; mokslinį lavinimą: matematika, astronomija; filosofiją. “Įstatymuose”, senatvėje parašytame veikale, Platonas nebesivadovauja idealaus valdovo paveikslu: valstybės gyvenimas reguliuojamas įstatymais. Išsamiuose įvaduose aiškinama įstatymų prasmė idant, jie taptų piliečių mokytojai. Čia “įstatyminę valstybę” vaizduoja kaip antrą pagal gerumą. Platonas vėl įteisina privatinę nuosavybę ir šeimyninius ryšius, apribojama moters laisvė. Daugiau kaip du tūkstančius metų žmonės aptarinėja ir kritikuoja jo idėjų teoriją. Pirmasis kritikas buvo jo Akademijos mokinys, vardu Aristotelis.Aristotelis (384 – 324 m. pr. Kr.)Aristotelis gime Stageiroje ir 20 metų mokėsi Platono akademojoje. Jis savo filosofinėje sistemoje sugebėjo aprėpti visą didžiulę senovės graikų filosofijos patirtį. Visos žinojimo sritys – gamtos filosofija, politika, etika ir logika – jo sistemoje įgijo naują reikšmę. Nagrinėdamas valstybę ir jos piliečių santykius jis įrodė, kad valstybė – pats didžiausias gėris, kurį pajėgė sukurti žmonės. Pasak filosofo, vienos tautos kuria valstybes, o barbarai to padaryti neįstengia. Vastybė išsivystė iš šeimos. Kelių šeimų junginys sudaro gyvenvietę (kaimą), keletas gyvenviečių – valstybę. Tačiau susijungusių gyvenviečių skaičius turi būti pakankamai didelis, kad žmonės galėtų tenkinti savo poreikius, gintis nuo priešų. Valstybė mąastytojui priminė oraganizmą, kuriame kiekvienas narys turi savo funkcijas ir be visumos negali egzistuoti, Aristotelis padarė išvadą, kad žmogus be valstybės yra niekas, o tas, kas sukūrė valstybę, padarė dižziausią paslaugą žmonėms. Valstybė ne tik reguliuoja santykius tarp žmonių, bet ir saugo juos nuo nusikaltimų. Aristotelis skiria tris geras valstybės valdymo formas: Monarchija – kai tėra vienas aukščiausias valstybės vadovas. Kad ši valdymo forma būtų gera, ji neturi virsti “tironija”, kai vienvaldys valdo valstybę, siekdamas asmeninės naudos. Aristokratija – kai valdo didesnė ar mažesnė valdovų grupė. Šioje valdymo formoje reikia saugotis, kad ji nevirstų “nedaugelio valdžia”, šiandien tai vadintume “chunta”. Demokratija, kuri irgi turi blogąją pusę. Demokratija nesunkiai gali išsigimti į minios valdžią. Aristotelis neteikiapirmenybės nei vienai iš trijų “teisimgų” santvarkų. Pati tinkamiausia ir stabiliausia yra politija (nuosaiki liaudies valdžia).Tai mišri forma – joje susijungia kitų santvarkų privalumai; ji atitinka dorybės, kaip vidurio tarp kraštutinumų principą etikoje : “ valstybinė bendruomenė yra pati geriausia yra toji, kuri egzistuoja remdamasi viduriniuoju luomu, jis turi lemiamą reikšmę ir taip neleidžia nukrypti į kurį nors kraštutinumą”.
Aristotelis analizavo politinę ir ekonominę valstybės struktūrą.Jo nuomone, žmonių nelygybė esanti įgimta.Ji – valstybės egzistavimo pagrindas. Valastybei reikia įvairių sričių specialistų. Todėl vieni dirba protinį, kiti – fizinį darbą; vieniems lemta paklusti, kitiems – valdyti.Apskritai teisę valdyti “žemesniuosius” suteikia “kilnesnė” prigimtis. Mąstytojas, tyrinėdamas visuomenės raidą, jos struktūrą, priėjo išvadą, kad nėra tobulos visuomenės. Daugelio santvarkų kūrėjai buvo vieningos nuomonės, jog valstybinės santvarkos pagrindą turi sudaryti teisingumas ir santykinė visų piliečių lygybė.Visos valstybinės santvarkos yra pasiekusios tam tikro teisingumo, bet visiško teisingumo jiems nepavyko įgyvendinti. Neatsiejamu visuomenės bruožu filosofas laiko vergovę, taip pat nelygybę apskritai (vyro ir moters).Jo požiūriu, tai natūralūs dalykai. Tačiau tarp laisvų vyrų viešpatauja lygybė. Aristotelis iš istorinės analizės padaro išvadą, kad pati geriausia valstybės forma visada yra ta, kuri pritaikyta prie krašto bei piliečių poreikių.Ciceronas (106 – 43 m. pr. Kr.)
Ciceronas gimė miestelyje netoli Romos. Jam pradėjus eiti į mokylą atsiskleidė nepaprasti jo gabumai bei imlumas mokslui. Moralinis tikslas, kurio jis siekė rašydamas buvo išaukštinti tradicinę romėnų dorybę – tarnavimą visuomenei ir politiko karjeros pranašumą. Jo politinei teorijai yra priskirtinos dvi idėjos, kurias jis laikė labai svarbiomis, bet kurios aptariamuoju metu turėjo antikvarinę reikšmę: tikėjimas mišrios santvarkos tobulumu ir santvarkų istorinio ciklo teorija. Cicerono planas buvo tikrai perspektyvus, jeigu jam būtų užtekę filosofinės kompetencijos jį įgyvendinti – tai yra suformuluoti tobulos valstybės (mišri santvarka) teoriją, paliekant jos principus plėtoti Romos santvarkos istorijos procesui. Kuriama daugelio protų, dirbusių įvairiomis aplinkybėmis, nuosekliai sprendžianti iškylančias politines problemas, Romos santvarka, Cicerono manymu, buvo pati stabiliausia ir tobuliausia valdymo forma, sukurta politinės patirties.
Cicerono požiūriu, teisinė prigimtis yra tokia pat esminė žmogaus savybė, kaip ir jo protas. Virš nuolat istoriškai besikeičiančių įstatymų, jis iškelia nekintamą prigimtinę teisę, išsaugodamas ateičiai tarpusavyje besivaržančias antikos filosofijos sistemas. Ciceronas teigė, kad visi žmonės yra lygūs. Jie nėra lygūs išsimokslinimu, ir valstybei nederėtų mėginti sulyginti jų turtus; bet tuo, kad turi protą, savo psichologinės sandaros esme ir savo bendru požiūriu į tai, kas, jų manymu, yra garbinga ar žema, visi žmonės yra panašūs. Kadangi žmonės yra pavadūs vienai teisei ir dėl to yra bendrapiliečiai, jie tam tikra prasme turi būti lygūs. Ciceronui lygybė yra daugiau dorovinis reikalavimas, o ne faktas. Tai reiškia, kad kiekvienam žmogui daugiau ar mažiau būdingas žmogiškasis orumas ir kad kiekvienas nusipelno pagarbos; kievienas priklauso didžiajai žmonių brolijai, nė vienas nėra iš jos išstumtas. Net jeigu jis yra vergas, jis yra ne gyvas įrankis, o iki gyvos galvos pasamdytas darbininkas. Vadinasi, į žmogų turi būti žiūrima kaip į tikslą, o ne priemonę. Iš viso to, Ciceronas daro politinę išvadą, kad valstybė negali ilgai egzistuoti ar bent jau tegali egzistuoti labai varganai jeigu ji nesiremia tarpusavio įsipareigojimų laikymusi, abipusiu teisių, kurios vienija jos piliečius, paisymu, nepripažįsta jų ir neskatina įsisamoninti. Valstybė yra dorovinė bendruomenė, grupė asmenų , kuriems bendrai priklauso valstybė ir jos įstatymai. Todėl valstybę jis vadina puikia fraze – res populi arbe res publica, “žmonių reikalas”. Vadinasi, valstybė yra bendra organizacija, ir jos nariai yra visi jos piliečiai; ji egzistuoja tam, kad teiktų savo nariams tarpusavio pagalbos ir teisingumo valdymo pranašumus. Iš to išplaukia trys išvados: pirma, kadangi valstybė ir jos įstatymai yra bendra tautos nuosavybė, jos valdžia kyla iš kolektyvinės tautos galios.Tauta yra savavaldė oragnizacija, būtinai turinti galių, reikalingų tam, kad išsaugotų save ir toliau egzistuotų.Antra, politinė valdžia, kai ji veikia teisingai ir įstatymiškai, iš tikrųjų yra bendra tautos valdžia. Ją įgyvendinantis pareigūnas daro tai atlikdamas savo pareigą; jis remiasi įstatymu ir pats yra įstatymo statytojas. Trečia, pati valstybė ir jos įstatymai visada yra pavaldus Dievo įstatymui, tiksliau, doroviniam arba prigimtiniam įstatymui – tam aukštajam teisės principui, kuris yra uakščiau už žmonių pasirinkimą arba žmonių institucijas. Jėga nebūdinga valstybės prigimčiai ir pateisinama tik todėl, kad ji reikalinga norint suteikti veiksmingumą teisingumo ir gėrio principams. Šie bendri valdymo principai – kad valdžia kyla iš tautos, turi būti vykdoma tik remiantis įstatymais ir yra pateisinama tik tada, kai ji grindžiama dorove, – išdėstyti Cicerono, per palyginti trumpą laiką pelnė praktiškai visuotinį pripažinimą ir daugelį šimtmečių buvo politinės filosofijos dalykai. Per visus viduramžius nuomonės dėl šių principų iš esmės nesiskyrė, jie tapo bendro politinių idėjų paveldo dalimi.Literatūros sąrašas:1. George H. Sabine, Thomas L. Thorson “Politinių teorijų istorija”2. Peter Kunzmann, Franz – Peter Burkard, Franz Wiedmann “Filosofijos atlasas”3. B.Genzelis “Esė apie mąstytojus”4. J.Gaarden “Sofijos pasaulis”