VAIKŲ TEISIŲ PAŽEIDIMAI

Darbo vadovas:
N. Leikus

KĖDAINIAI

2003
TURINYS

ĮVADAS 3
VAIKŲ TEISIŲ PAŽEIDIMAI 4
SMURTO IR PRIEVARTOS PROBLEMOS LIETUVOJE 7
VAIKŲ SOCIALINĖ PADĖTIS LIETUVOJE IR SMURTO PROBLEMOS 9
Vaikai globos įstaigose 1995 metų pradžioje: 11
IŠVADOS 13
NAUDOTA LITERATŪRA 14

ĮVADAS

Mano referatas parašytas remiantis trejomis knygomis, kuriose labai aiškiai ir vaizdžiai atskleidžiamos opiausios vaikų problemos. Taigi, viena iš tų problemų yra vaikų teisių pažeidimai. Dažniausiai tai pasireiškia asocialiose šeimose, bet atsitinka nemažai atvejų ir gerose šeimose.
Dažnai tėvai pamiršta apie vaikų teises, o kai kurie net neįsivaizduoja kad tokios yra, nes mano kad vaikas tėra jo nuosavybė. Vaikų teisės daugiausiai pažeidžiamos smurtaujant prrieš vaikus, tai opiausia ir skaudžiausia tema. Taip tai mano tema, kuria pamiršta daugelis tėvų, bet plačiau apie tai reikia pasiskaityti referate.

VAIKŲ TEISIŲ PAŽEIDIMAI

Nagrinėjant vaikų ir paauglių socialines problemas, iškyla pats aktualiausias klausimas – koks smurtas, prievarta, skriauda, piktnaudžiavimas, išnaudojimas ir pan. Yra pavojingi vaikams. Atsakymų įvairovė skatina ieškoti apibendrinimų, todėl belieka pakartoti svarbiausius jo teiginius.

Nepriežiūra – dažnas sistemingas arba visiškas nesirūpinimas vaiku, kuris ne tik smarkiai žaloja vaiko sveikatą, stabdo jo augimą, padaro jį pedagogiškai apleistu. Skaudžiausia vaiko nepriežiūra šeimoje, niekuo neepateisina vaiko nepriežiūra mokykloje (ikimokyklinėje įstaigoje) ir visuomenėje.

Fizinė prievarta – fizinis vaiko žalojimas, traumavimas, vertimas dirbti sunkius darbus ne pagal jėgas, nenormuotas fizinis darbas nepatenkinamuose sąlygose ir su nepritaikytomis priemonėmis ir pan., kai smurtininkas (tėvai, giminės, globėjai) gerai supranta ką darąs ar

rba žino apie vaiko žalojimą, bet neužkerta tam kelio.

Psichinė prievarta – vaiko psichikos žalojimas: bauginimas gąsdinimas, laikymas nuolatinėje baimėje, vaiko protinių gebėjimų neigimas ir kitoks psichinis smurtas, ypač tada, kai jis atsilieka mokymesi, žaidimuose ar nepritaria suaugusių diktatui ir t.t.

Emocinė prievarta – dažnas arba nuolatinis vaiko žeminimas, jo ignoravimas, kuris gali sutrikdyti vaiko elgesį ir jo psichikos raidą. Bet koks vaiko skriaudimas yra ir emocinis traumavimas. Tėvai, ugdytojai, suaugusieji dažnai pamiršta, kad vaikas, įveikdamas atkaklų vidinį priešinimąsi vykdyti reikalavimus, keisti režimą ir pan., susietus su emocine prievarta.

Seksualinė prievarta – priklausomų, vystymosi požiūriu nesubrendusių vaikų ir paauglių išnaudojimas suaugusiųjų seksualiniams poreikiams tenkinti bei jų tvirkinimas verčiant žiūrėti pornografinius filmus, stebėti lytinį aktą, įvairiai gundant, glamonėjant ir t.t. Dažnai vaikai nukenčia ir nuo nepažįstamų prievartautojų, beet vaikai prievartaujami ir šeimose, ir vyresnių vaikų ir bendraamžių.

Rizikos grupės vaikai – socialiai apleisti ar nuskriausti vaikai dėl nenormalaus gyvenimo būdo, kai jie bėga iš namų, miega bet kur, valkatauja, uždarbiauja, nuolat rizikuoja patirti ne tik nelaimę autoįvykiuose, reketavime, tarpusavio konfliktuose, siekiant “atamano” statuso ir pan.

Žmonės linkę manyti, kad bejėgio nekalto vaiko turi pagailėti net ir žiauriausias būdelis. Ką bekalbėti apie normalų suaugusiųjų, tėvus, artimuosius, mokytojus, kurie dargi simpatizuoja ar myli vaiką, bet padaro jam tokią skriaudą, kurios neužgydo visas gy
yvenimas. Vaiko problemoms dažnai akla visuomenė, valdžia, įvairios institucijos. Todėl pasaulyje tokia skaudi vaikų gyvenimo realybė.

Tačiau negalima pasakyti, kad niekas nesirūpina vaikų problemoms. Svarbiausias vaikų globėjas – Junginių Tautų Organizaciją, paskelbusi 1959 m. Vaikų teisių deklaraciją, o šalies mastu – Lietuvos Respublikos Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymas, priimtas 1995 m. Minėtuose dokumentuose deklaruojamos svarbiausios vaikų teisės.
1. Kiekvienas vaikas turi turėti visas šioje deklaracijoje išdėstytas teises, naudotis jomis be jokių rasės, lyties, tautybės skirtumų ar išimčių.
2. Vaikui turi būti garantuota ypatinga apsauga ir suteikiamos galimybės sveikai ir normaliai vystytis laisvės ir orumo dvasia.
3. Vaikas nuo savo gimimo turi teisę į vardą, pavardę ir pilietybę.
4. Vaikas turi teisę naudotis socialiniu aprūpinimu, įskaitant sveiką maistą, gyvenamąsias patalpas, poilsį, medicininį aptarnavimą.
5. Turinčiam fizinių ar psichikos sutrikimų vaikui turi būti numatytos specialus režimas, mokymas, priežiūra.
6. Vaiko vystymuisi būtini meilė ir supratimas, saugi ir meili aplinka, jei tik įmanoma, jis turi augti jausdamas tėvų globą, rūpestį ir atsakomybę.
7. Vaikui turi būti laisvai prieinamas mokslas ir poilsis bei pramogos, vaikai turi naudotis lygiomis galimybėmis atskleisti savo individualius gabumus.
8. Nelaimės atvejais vaikams turi būti pirmiausia suteikiama apsauga ir parama.
9. Vaikas turi būti apsaugotas nuo netinkamo elgesio su juo, nuo žiaurumo ir išnaudojimo.
10. Vaikas turi būti apsaugotas nuo bet kokios rasinės, religinės ar kitokios diskriminacijos, jis turi būti auklėjamas taikos ir visuotinės brolybės dvasia.

Paminėtieji do

okumentai garantuoja globalinę vaikų teisių priežiūrą. Labai svarbi ir vaikų teisių lokalinė garantija, t.y. vaikų teisės šeimoje. Šiuo požiūriu įdomus ir reikšmingas išsiskyrusių šeimų kodeksas, nes tokių šeimų vaikai praranda ne tik teisę gyventi pilnoje šeimoje, bet ir kitas teises, jie lengviau išnaudojami, skriaudžiami ir panašiai. Paminėtasis kodeksas skelbia svarbiausias vaikų teises.

1. Kiekvienas vaikas turi teisę savarankiškai ir prasmingai bendrauti su abiem tėvais.
2. Kiekvienas vaikas turi teisę nedalyvauti tėvų tarpusavio kovose ir negirdėti jų barnių. Tėvai neturi teisės naudotis vaiku kaip tarpininku ir negali grasinti arba derėtis dėl laiko, kurį vaikas praleidžia su kitu tėvu.
3. Tėvai skiriasi vienas su kitu, o ne su vaikais.
4. Tėvų pareigas ir tėvų nesutarimus galima atskirti vienas nuo kitų.
5. Ir motina, ir tėvas pasižada užbaigti, ką pradėję – užauginti savo vaikus.
6. Abu tėvai turi teisę turėti savo asmeninį gyvenimą ir namus. Abeji namai yra vaiko namai.
7. Tėvas ir vaikas, motina ir vaikas turi teisę vadintis atskira šeima nepaisant to, kiek laiko praleidžia vaikas su kiekvienu iš jų.
Nežiūrint į tai, kokie kodeksai, įstatymai beveiktų, tėvai, artimieji, ugdytojai, socialiniai darbuotojai privalo mokyti vaikus saugotis išnaudojimo, prievartos, smurto ir t.t. Ko turėtų saugotis patys vaikai?
1. Atsitiktinio bendravimo su nepažįstamais, siūlančiais paslaugas, dovanas, pagalbą ir t.t.
2. Kontaktų su girtuokliais, narkomanais, įtartinos išvaizdos žmonėmis, kurie gali ne tik nuskriausti, išžaginti, bet ir

r traumuoti ar net nužudyti.
3. Vengti, kad ir menkiausio seksualinio priekabiavimo, šauktis suaugusiųjų pagalbos.
4. Neįsileisti į namus neaiškių “santechnikų”, “elektrikų”, “prekeivių”, tėvų “bendradarbių”, “draugų” ar “pažįstamų” , nes patekę į namus, jie tampa šeimininkais.
5. Pratinti, skatinti vaikus, kad jie nukentėję nebijotų išsipasakoti, ieškoti pagalbos, nors juos kankina baimė, gėda, švietimo, socialinio darbo, administravimo darbuotojai visomis įmanomomis priemonėmis ir išgalėmis privalo apginti vaiką nuo visų formų fizinio ar psichinio smurto, įžeidimo ir piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, skatinant seksualinį išnaudojimą, kuriuos jis gali patirti šeimoje, mokykloje, gyvenamojoje aplinkoje.

SMURTO IR PRIEVARTOS PROBLEMOS LIETUVOJE

Smurtas ir prievarta vaikų atžvilgiu, nenaujas reiškinys. Jis visada egzistavo ir, deja, egzistuos. Bet vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos, o valstybė bei visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet ir vykdyti konkrečias programas, kurių tikslas – kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo smurto ir prievartos, o nepavykus apsaugoti – mažinti skaudžias prievartos pasekmes.

Kalbant apie šios opios problemos sprendimo strategiją ir taktiką Lietuvoje, būtina įvertinti pasaulio valstybių patirtį, tarptautinių dokumentų (visų pirma – Vaiko teisių konvencijos) rekomendacijas ir realią situaciją Lietuvoje.

Pastaruoju metu ši problema Lietuvoje pajudėjo iš “mirties taško”. Steigiamos vaikų teisių apsaugos tarnybos, Seimas ratifikavo Vaiko Teisių Konvenciją, smurtui ir prievartai prieš vaikus daug dėmesio skiria žiniasklaida. Galima tvirtinti, kad iš esmės Lietuva jau seka civilizuoto pasaulio pavyzdžiu ir pripažįsta turinti vaikų smurto ir prievartos (emocinės, fizinės, seksualinės) problemų. Paveldėta tarnybų sistema, kurioje tarp vaikų sveikatos ir švietimo įstaigų plytėjo absoliuti tuštuma socialinės pagalbos infrastruktūroje. Lemtingas buvo komunizmo ideologų teiginys, esą socialinės problemos jau išspręstos. Štai kodėl iki šiol neturime socialinę pagalbą vaikams ir šeimoms teikiančių struktūrų (tarnybų) tinklo ir brangiausio šių struktūrų turto – specialistų (visų pirma – socialinių darbuotojų), kurie dirbtų su prievartos aukomis ir prievartautojais.

Prievarta gimdo prievartą. Verta išvardyti svarbiausias prievartos ir smurto prielaidas bei priežastis. Visų pirma, tai – skurdas. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį. Skurde gyvenantys žmonės nebepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir kitų, o tai geriausia tarpe prievartai ir smurtui. JAV Psichinės sveikatos instituto duomenimis, skurdas yra psichikos sutrikimų priežastis numeris vienas.Jis sukuria būtent tą socialinės aplinkos terpę, kai žmonės masiškai slysta, smunka ir krenta žemyn. Įmonės, valstybė ir visuomenė, ta jos dalis, kuri save laiko padoriais piliečiais, stebi masišką žmonijos smukimą į dugną, vadina šio reiškinio rezultatą padugnėm ir asocialiaisiais, skaičiuoja socialinės katastrofos aukas: prievartautojus ir išprievartautuosius, nusikaltėlius ir aukas, savižudžius, prasigėrusius tėvus, motinas bei jų beglobiais likusius vaikus, kurie išeina į gatvę, patiria nuoskaudą, pažeminimą ir laukia “savo valandos” ,kada galės kaip nors grąžinti skolą, t.y. atkeršyti visuomenei, pasukę nusikaltimų keliu arba bent jau liedami susikaupusį pyktį ir pagiežą dėl nenusisekusio gyvenimo ant savo vaikų.
Tūkstančiai Lietuvos žmonių, paslydę ant labai trapaus ekonominio pagrindo ir neatsilaikę prieš pereinamojo laikotarpio skurdą bei vertybių krizę, palūžę, prarandą gebėjimą tinkamai atlikti tėvo ir motinos pareigas.Neretai tai pasireiškia nepakankama vaiko priežiūra, emocinės šilumos stoka ir ne taip retai – tėvų elgesiu, sukeliančiu tiesioginį pavojų vaiko fizinei ir dvasinei sveikatai.

Vaikų Universitetinis sutrikimo vystymosi vaikų centras, įkurtas 1991 m., sukaupė pakankamai patirties, kad turėtų savo poziciją konkrečiu klausimu: kas, kam ir kaip turi teikti pagalbą Lietuvoje, esant psichologinėms ir socialinėms vaikų bei šeimų problemoms. Centro klinikoje sukurtas ir praktikoje išbandytas tarnybų modelis vaikams, turintiems raidos sutrikimų (tiek psichikos, tiek fizinės, tiek ir socialinės raidos). Nelieka abejonių, kad Vyriausybės sprendimais realus prioritetas turi būti kuo greičiau suteiktas tarnyboms, kurios veikia bendruomenės lygiu ir visapusiškai stiprina šeimą. Tam tikri laimėjimai teikiant pagalbą neįgaliems vaikams pasiekti, nes Vyriausybė, ministerijos ir savivaldybės, įtikintos atskirų nevyriausybinių organizacijų sprendimo, ėmė vykdyti įstatymus ir kurti atitinkamas tarnybas bei įstaigas. Deja, tokių poslinkių kol kas nematyti teikiant pagalbą vaikams, turintiems socialinės raidos problemų – prarandantiems ar jau praradusiems tėvų globą, patyrusiems emocinę, fizinę, seksualinę prievartą, o ir tiems, kurie patys tampa prievartautojais.

Taigi, siekiant pradėti realiai spręsti problemą, reikia priimti:
1. Vyriausybės nutarimą dėl valstybės paramos.
2. Specialistų rengimo programą.
3. Regionines savivaldybių ir apskričių programas, numatant visas pagalbos grandis, specialistų bei lėšų poreikį.

Pagalbą turi teikti valdžios institucijos, visuomenė ir kiekvienas save gerbiantis pilietis, bet ne tiesiogiai, o per specialias struktūras ar tarnybas, valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas. Vaikų teisių apsaugos tarnyba tėra tik viena iš grandžių, o realią pagalbos sistemą turi užtikrinti kitos grandys (vaikų ir šeimos psichinės sveikatos tarnybos, krizių intervencijos centrai, psichosocialinės reabilitacijos centrai vaikams ir paaugliams, turintiems socialinių problemų, su šeimomis dirbantys socialiniai darbuotojai, šeimų,imančių vaikus globon, institucija, įvaikinimo tarnyba ir kt.), kurių dar labai stokojama. Minėtos tarnybos ir įstaigos – ne prabanga, o elementari būtinybė. Jų didžiausias turtas kvalifikuoti darbuotojai.
Didžiausia atsakomybė sprendžiant šią problemą turi teikti socialinėms apsaugos sistemai (ir ministerijos, ir savivaldybės lygiu).
Vilniaus universitetinio sutrikusio vystymosi vaikų centro pateiktame modelyje siūloma, kad sveikatos priežiūros tarnybos turėtų atsakyti už ankstyvąją pagalbą ikimokyklinio amžiaus vaikams bei jų šeimoms ir už vaikų psichiatrijos tarnybą. Tačiau tais atvejais, kada vyrauja socialinė problema(pvz.: smurtas ir prievarta šeimoje, tėvų globos netekęs vaikas),nedera šios problemos senu papročiu laikyti medicinine guldant vaiką į ligoninę arba pedagogine siunčiant jį, kaip protiškai atsilikusį, į specialiąją internatinę mokyklą, o kurti normalias socialinės pagalbos struktūras bendruomenėje ir psichosocialinės reabilitacijos centrus apskričių lygiu.
Sveikatos priežiūros tarnybos turėtų ginti vaikų, patyrusių smurtą ir prievartą, interesus. Tačiau taip pat pagalbą turi gauti smurto ir prievartos kaltininkai, sugebantys atskleisti savo priedermę, tėvai bei motinos, pilni pykčio ir pagiežos paaugliai ir jaunuoliai, alkoholio ar narkotikų nelaisvėn pakliuvę piliečiai.
Tai reikia daryti ne represinėmis priemonėmis. Prievarta gimdo prievarta. Išeitis – tarnybų tinklas ir jo darbuotojai, turintys žinių ir praktinio darbo įgūdžių spręsti vaikų bei suaugusiųjų dvasines problemas. Lietuvoje pakanka šios srities specialistų – psichologų, psichoterapeutų, psichiatrų, galinčių jau dabar organizuoti specialistų tobulinimą, nekalbant apie nuolat siūlomą užsienio pagalbą. Tačiau labai trūksta aiškumo, Vyriausybės politinių sprendimų.
Smurto problema yra ne tokia, kurią galėtų išspręsti įstatymo priėmimas, vienkartinis ministerijos ar savivaldybės sprendimas, potvarkis, naujos specialistų laidos paruošimas ar naujos įstaigos įkūrimas. Tik suvienijus visų, kuriems iš tikrųjų rūpi šios problemos, specialistų, nevyriausybinių organizacijų atstovų, ministerijų bei savivaldybių pastangas, galima sukurti konkrečių veiksmų strategijos ir taktikos programą.

VAIKŲ SOCIALINĖ PADĖTIS LIETUVOJE IR SMURTO PROBLEMOS
Lietuvos statistikos departamento duomenimis (Lietuvos statistikos departamento leidinys. Lietuvos vaikai. –V., 1996), 1995 metų pradžioje Lietuvoje buvo 3717.7 tūkst. gyventojų. Jų pradėjo mažėti prieš trejus metus. 1992 m. – 10 tūkst., 1993 m. – 12.6 tūkst., 1995 m. – 6.3 tūkst gyventojų. Jei 1992 ir 1993 metais gyventojų mažėjo dėl neigiamo migracijos saldo, tai 1995 metais pirmą kartą daugiau nei pusę gyventojų sumažėjimo lėmė neigiamas prieaugis.

1995 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 971.5 tūkst vaikų iki 18 metų. Tai sudaro 26.1 proc. bendro gyventojų kiekio. Vaikų sudaroma gyventojų skaičiaus dalis vis mažėja, dėl sumažėjusio vaikų iki dviejų metų skaičiaus.

1995 m. pradžioje Lietuvoje buvo 1 mln.15 tūkst. šeimų. Šeimų auginančių vaikus, buvo 600 tūkstančių. Daugelis vaikų turi abu tėvus, tačiau gausėja vaikų (jų yra apie 20 proc. arba kas penktas vaikas) augančių tik su vienu iš tėvų. Su motinomis gyvena apie 120 tūkst. vaikų, su tėvais – apie 15 tūkstančių. Kasmet tėvų skyrybas patiria apie 12-15 tūkstančių vaikų, apie 16 tūkstančių vaikų neturi nei tėvo, nei motinos.

Pastaruoju metu vis daugiau vaikų netenka tėvų globos. Palyginimui galima pasakyti, kad 1990 m. tokių vaikų buvo 1116, 1993 m. – 1885, o 1994 m.-2567. Panaši tendencija, ko gero išliks dar kelis metus. Tarp visų vaikų, netekusių tėvų globos, 41 proc. – ikimokyklinio amžiaus vaikai.

Dažniausiai beglobiais tampa nedarnių, mūsuose vadinamų asocialiomis, šeimų vaikai. 1994 m. jų buvo 2039, t.y. 80 proc. visų vaikų, ir tik kas septintas – našlaitis. Vaikų globos netekimo priežastys 1994 metais nurodytos lentelėje:

Globos netekimo priežastys Vaikų skaičius Iš jų vaikų iki 7 metų
Vaikai tapo našlaičiais 358 90
Tėvams atimtos teisės 300 141
Ilgalaikė tėvų liga 58 26
Tėvai įkalinimo įstaigose 152 67
Tėvų būvimo vieta nenustatyta 128 44
Nedarnios (asocialios) šeimos 1301 549
Atsisakę globoti vaiką globėjai 46 11
Atsisakę vaikų tėvai 98 70
Vieno iš tėvų nėra, o kitas vaikais nesirūpina 46 11
Kitos priežastys 80 39

Iš visų vaikų, 1994 metais netekusių tėvų globos, 1296 vaikai (50 proc., 418 vaikų daugiau nei 1993 m.) perimti globoti valstybės – nusiųsti į įvairias jos išlaikomas vaikų globos ar mokymo įstaigas, šeimynas. Likusi pusė – 1279 vaikai – perduoti globoti šeimoms arba įvaikinti.
Vaikai globos įstaigose 1995 metų pradžioje:

Įstaigos pavadinimas Įstaigų skaičius Vaikų skaičius
Kūdikių namai 6 474
Valstybiniai vaikų globos namai 44 3353
Visuomeninių organizacijų vaikų globos namai 10 500
Parapijiniai vaikų globos namai 3 54
Šeimyniniai vaikų globos namai 32 2326
Bendrojo lavinimo internatinės mokyklos 17 1412
Specialiosios internatinės mokyklos 49 5788Iš jų – 951 likę be tėvų globos
Vaikų pensionatai 5 940

Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos vaikų teises, interesus ir socialinę apsaugą, 1994 metais pradėtas kurti vaikų teisių apsaugos tarnybų tinklus miestuose ir rajonuose.

Šiuo metu aiškėja, kad vis daugiau vaikų šeimose patiria smurtą. Kol kas vienintelė profilaktikos ir prevencijos priemonė šiai problemai spręsti yra vaikų atskyrimas nuo šeimos, t.y. įkurdinimas globos institucijose , kurioje vaikams nepakanka kvalifikuotos ir itin reikalingos pagalbos, norint išsiaiškinti patirtos skriaudos aplinkybes ir padėti tą skriaudą išgyventi. Vaikai į globos institucijas patenka dėl įvairių priežasčių, ir neretai jų patirtai fizinei bei seksualinei prievartai neteikiama deramos reikšmės. Vaikai “lyg ir patys” turi susitvarkyti su savo išgyvenimais, juo labiau, kad paplitusi maždaug tokia nuomonė – “tai yra vien mano problema”, arba “galbūt esu pats kaltas dėl to, kas man atsitiko”

Lietuvoje sudėtinga įstatymų leidybos situacija. Įstatymų tiek daug, jie taip dažnai keičiami ir papildomi, jog galima susidaryti nuomonę, kad jie neveikia arba nevykdomi. Lietuvoje yra daug labai gerų ir reikalingų įstatymų, tačiau kai kuriuos jų rengiant nebuvo atsižvelgta į šalies mažiausiųjų piliečių – vaikų interesus. Tuo remiantis 1994 metais sudaryta darbo grupė, kuri inicijavo ir parengė Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas. Įstatymas buvo priimtas 19... metais, kuris vadinamas “Vaiko konstitucija”, Šiame įstatyme suformuotos pagrindinės vaikų teisės ir laisvės, itin svarbus VII skyrius “ Vaikas ir socialinė aplinka”, kurio atskiruose straipsniuose išdėstytos vaikų apsaugos nuo neigiamos socialinės aplinkos įtakos 943 str.), vaikų ir alkoholinių gėrimų bei rūkymo (44 str.), vaikų ir narkotinių, nuodingųjų, kitų stipriai veikiančių medžiagų bei priemonių (45 str.), vaikų ir žaidimų, filmų, visuomenės informavimo priemonių (46 str.), vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo (47 str.) bendrosios nuostatos. Įstatyme pabrėžiama ir apie atsakomybę už vaiko teisių pažeidimus.

Įstatymo rengimui turėjo įtakos ir tai, kad Lietuva 1992 m. prisijungė, 1994 m. pasirašė, o 1995 m. liepos 3 d. ratifikavo Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko Teisių Konvenciją.

Lietuvoje veikia gana griežti įstatymai, reglamentuojantys baudžiamąją atsakomybę už lytinius nusikaltimus ir prievartą. Tačiau reikia pripažinti, kad minėti įstatymai ne visada taikomi asmenims, įvykdžiusiems lytinius ar su prievarta susijusius nusikaltimus ne todėl, kad to nenori ar nesugeba teisėjai.Pirmiausia, apie daugelį tokių nusikaltimų nesužinoma, nes nukentėjusieji vengia viešumo, bijo keršto ir visuomenės nuomonės, esą dėl patirtos prievartos kalti jie patys. Kitas vertus, dažnai lytiniai nusikaltimai vyksta artimiausioje vaiko aplinkoje – su juo blogai elgiasi mylimi žmonės, – todėl vaikas tikrai neturi kam pasiskųsti, suprantama, kaltininkas savo noru taip pat neprisipažins.

Vaikais dažnai nepasitikima, jie kaltinami ilgai slėpę įvykusį faktą ir apsunkina policijos ar prokuratūros darbuotojų tyrimą. Beje, ir veikianti teisių sistema vaikams nepalanki. Nesugebama teismo procese tinkamai panaudoti pirminės vaiko apklausos duomenų netraumuojant vaiko papildoma apklausa. Tie, kurie turėtų vaikui padėti, mažina jo pasitikėjimą suaugusiais ir galimybes gauti reikiamą pagalbą ir paramą. Neretai miestų ir rajonų vaikų teisių apsaugos tarnybų darbuotojai vieninteliai atstovauja vaikų interesams.Nukentėjusiųjų vaikų artimieji, siekiantys padėti savo vaikams, bendradarbiauja labai retai, o teisėtvarkos institucijų požiūris į problemą dažnai nesiremia “vaiko akimis” ,vaiko teise būti apgintam ir žinoti, jog prievartos kaltininkas jam daugiau nebekels pavojaus.

Vis daugiau vaikų tampa sunkių – prievartinių ir smurtinių nusikaltimų aukomis bei nusikaltimų vykdytojais.Kiek jų yra įvykę iš tikrųjų, neužregistruotų, galima tik spėlioti.

Saugoti vaikus nuo bet kokios prievartos, smurto ar žalos neturėtų būti tik atskirų valstybinių ar visuomeninių institucijų reikalas, tai mūsų kiekvieno pareiga.

IŠVADOS

Sunku tai pripažinti, deja tai tiesa – daugelyje šeimų smurtauja prieš vaikus ir nepaisomos jų teisės. Tai skaudi tema, kurios nenori pripažinti tie tėvai kurie taip elgiasi su savo atžalomis. Mano manymu – tai yra psichologinė problema. Smurto sumažėtu, jei tėvams būtų suteikiama pagalba, o ne tik atimami vaikai , nes globos įstaigos ne visiems vaikams išeina į naudą. Visi vaikai nori turėti tėvus, tačiau nenori ir kad būtų smurtaujama prieš juos. Tai yra tėvų problema, ir mano manymu daugeliui jų galima pagalba ir tai galėtų būti paskirtas šeimos psichologas, kurio deja mūsų šalyje nėra, o galėtų būti ir daugelis problemų išsispręstų.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. S.J.Savickaitė. Vaikų padėtis Lietuvoje. Vaikų fizinė ir seksualinė prievarta. V., 1996, p.14, 15, 16,17.
2. I.Leliūgienė. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas “Technologija”. 1997, p.71, 127-138.
3. Vytolis Kučinskas ir Ramutė Kučinskienė. Socialinis darbas švietimo sistemoje. Klaipėdos universiteto leidykla, 2000, p.151-155.

Leave a Comment