Vaiko problemos analizė

VAIKO PROBLEMOS ANALIZĖ

1. Problema – meluoja, sunkiai sekasi mokslai.
2. Mantas meluoja beveik visada:

Pvz.: – išpurvino striukę – apkaltino kitus vaikus;
– sugadino televizorių – apkaltino jaunesnį brolį;
– mokytoja kvietėsi tėvus į mokyklą – pats pasirašė raštelyje. ir kt.

Pagrindinė priežastis – noras išvengti bausmės, nes tėvai naudoja autoritarinius auklėjimo metodus. Vaikas dažnai mušamas, baudžiamas. Tėtis ir mama nesugeba išsiaiškinti vaiko elgesio priežasčių. Nesutarimai šeimoje – pagrindinė priežastis to, kad atn vaiko visada rėkia tetis ir mama. Mantas nežino už ką bus baudžiamas, jam tėvai neišaiškina kaip reikia elgtis, kas yra blogai.

3. Mantui – 8 metai, jis mookosi antroje klasėje.

Berniukas gyvena keturių asmenų šeimoje. Butas be patogumų, bet vaikiui yra skirta vieta, kur jis gali mokytis, žaisti.

Mama (Danguolė) – 27 –erių metų, baigusi specialiąją intrenatinę mokyklą. Ją augino seneliai, nes jos šeimoje tėvas negiamai žiūrėjo į mergaitę. Nuo mažens moteris matė šeimos nesutarimus, būdamas neblaivus tėvas išvarydavo žmoną su dukra į gatvę. Nesutaria Danguolė su tėvais ir dabar ( jaučia nuoskaudą dėl to , kad šeimoje buvo mylimas tik brolis). Moteris dirba siuvimo fabrike darbininke.

Tėvas ( Linas) – 31 – ienerių metų, baigus devynias klases, mokėsi prrofesinėje mokykloje, dirba darbininku geležinkely. Linas labai myli savo mama (įtakos jo teigiamam elgesiui nedaro), tėvas – miręs, paskutinius gyvenimo mėnesius praleido Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje. Lino tėvai dažnai išgerdavo.

IŠVADOS: Nei motinos , nei tėvo šeimoje nebuvo vaikams išaiškinamos gero elgesio normos. Mo

otina nejautė tėvų meilės, nesugeba ją padovanoti ir savo vaikui. Tėvas (Linas) visada matė savo tėvą, kuris jam tapo autoritetu. Linas nemoka išspręsti problemų – naudoja jėgą

MANTO GYVENIMO ISTORIJA
– būdamas dviejų metukų Mantas buvo iškritęs iš vežimuko
– keturių metukų vaikas naktį buvo išgasdintas, tėtis būdamas girtas mušė mama. Muštynės tarp tėvų šeimoje gana dažnas reiškinys
– kai Mantui buvo šešeri, šeimoje gimė dar vienas vaikas ( Deividas)

Tėvai nesugeba tolygiai paskirstyti dėmesio vaikams.
Mantas jaučiasi atstumtas, niekam nereikalingas.

Mantas privalo prižiūrėti jaunesnį brolį, kai jam nesugeba tinkamai prižiūrėti broliuką ( kuriam viskas leidžiama) jis – baudžiamas. Mantą dažnai tėvai palieka su broliu. Šias metais Mantas visą vasarą prižiūrėjo brolį ,kol tėvai dirbo. Vaikas nemyli savo brolio , nes jam atrodo, kad būtent brolis kaltas, kad jis negali lakstyti lauke, kad brolį tėėvai myli labiau negu jį.

MELUODAMAS TĖVAMS, MANTAS NORI JŲ AKYSE BŪTI GERESNIU.

VAIKAI IR MELAVIMAS

MELAVIMAS, KURIS GALBŪT NĖRA RIMTA PROBLEMA

Maždaug 4 – 5 metų vaikai mėgsta pasakoti išgalvotas istorijas ir keistus dalykus. Tai įprasta ir normalu tokio amžiaus vaikams. Jiems patiems klausytis įvairių istorijų ir patiems jas kurti. Tokio amžiaus vaikai nelabai aiškiai skiria tikrovę nuo fantazijų pasaulio.

Vyresni vaikai ir paaugliai gali sumeluoti , kad apgintų save ( išsisuktų iš bausmės, paneigtų atsakomybę už savo veiksmus ir t.t.) . Kartais paaugliai mano , kad melas tam tikrose si

ituacijose yra parankesnis , nes neįmanoma įžeisti kito žmogaus. Paradoksalu, tačiau to jie dažniausiai išvengitia iš mūsų, suaugusiųjų. Tokiais indivudualiais ir gana retais melo atvejais tėvai turėtų pasikalbėti su savo atžalomis apie sąžiningumo, teisingumo ir pasitikėjimo svarbą. Svarbu, kad patys vaikai ar paaugliai galėtų pakankamai pasitikėti suaugusiais ir jaustis pakankamai saugūs, sakydami tiesą. Neigiami – nesąžiningi ar teisingi – reagavimai į tiesos sakymą juos toliau skatins meluoti.

Kaikurie paaugliai įsitikinę , kad melas padeda jiems išsaugoti savo gyvenimo individualumą, savarankiškumą. Melavimas padeda paaugliams pajusti bent psichologinį atskirumą nuo tėvų, kuire nori nuolat kištis ir kontroliuoti savo beveik suaugusių vaikų gyvenimą.

MELAVIMAS, KILĘS DĖL EMOCINIŲ PROBLEMŲ

Kaikurie vaikai jau suvokdami skirtumą tarp teisybės ir melo, pasakoja išgalvotas, tačiau įtikinančias istorijas. Jie tai daro noriai ir entuziastingai, nes taip sulaukia iš aplinkinių daug dėmesio.

Kiti vaikai ir paaugliai – nors atrodo gana socialūs ir atsakingi – ima nuolat meluoti. Jie dažniausiai pajunta, kad melavimas yra lengviausiais būdas įveikti tėvų, mokytojų ar draugų reikalavimus. Šie vaikai iš esmės nėra blogi ar piktavaliai ( ir jie nesistengia tokiaisi būti), tačiau vis pasikartojantis melas tampa blogu įpročiu.

Yra vaikų ar paauglių, kurie nesijaudina dėl melavimų ir nesiprūpina, kaip į tai reaguos kiti žmonės. Taip dažniausiai elgiasi socialiai apleisti vaikai. Paaugliai meluodami paprastai slepia kur kas ri

imtesnes problemas. Pavyzdžiui, paauglys, vartojantis alkoholį ar narkotikus, gali nuolat meluoti, paklausus, kur jis buvo, ką veikė, iš kur gavo pinigų ir t.t.

KA DARYTI JEI VAIKAS – PAAUGLYS MELUOJA

Tėvų elgesys yra svarbiausias pavyzdys jų vaikams. Todėl pirmiausiais tėvų elgesyje turi aiškiai atspindėti tai, ko jie mokino savo vaikus ir ką jie norėtų matyti savo vaikų elgesyje. Jeigu vaikas ar paauglys meluoja tėvai turėtų surasti laiko rimtam pokalbiui ar diskusijai apie:
– skirtumus tarp įsivaizdavimų ir tikrovės, melavimo ir tiesos sakymo;
– sąžiningo elgesio namuose ir visuomenėje svarbą;
– galimus elgesio būdus vietoje įpročio meluoti.

Kai vaiko ar paauglio melavimas tampa rimta ir nuolatine problema, reikalinga profesionalaus specialisto pagalba.

GINTARAS:

Žinoma, meluoti galima! Kad būtų tiksliau šiek tiek apie patį melą. Melas yra kelių labai skirtingų rūšių:
1. Grubus melas, visiškai iškreipiantis tikrovę ( pvz.: sniegas yra juodas).
2. Įvairūs iškraipymai ir nutylėjimai ( pagražinimai, išsisukinėjimai). Pagauti taip meluojantį gerokai kebliau, o patikėti tokiu melu kur kas lengviau.
3. Laikymas nežinioje. Tradiciškai tai nėra laikoma melu. Bet kai kas nors, ko tau reikia, yra nesakoma arba pasakoma tik prirėmus prie sienos, tai jau savotiška antrojo tipo melo versija.
4. Statistika: ypatinga ir klastingiausia melo rūšis, labai mėgstama politikų ir ideologų ( tuose pačiuose rezultatuose galima įžvelgti labai priešingų dalykų).

Taigi bet koks atsakymas į klausimą, ar galima meluoti – ir „ galima“ , ir „negalima“ – yra me

elas (antrojo tipo). Kadangi nėra informacijos apie tai ko siekiame ir kodėl meluojama.

Klausimą „ Ar meluoti galimą?”, matyt reikia suprasti kaip “ ar meluoti moralu? ” . Tada kyla klausimas “ o kas tai moralu? ” . Moralumas – pašėlusiai kintanti laike ir vietovėse sąvoka. Iš šios įvairovės galbūt ir galima išgraibyti kokius nors pastovius elementus. Įsivaizduokime konkrečią situaciją – “ gaisras teatre” . Pranešančiam apie šį Salamandros renginėlį yra šiek tiek laiko ir jis gali: a) suregzti kokį nors akiplėšišką melą, kurio dėka visi žiūrovai sąlyginai ramiai išsinešdintų lauk arba pavyzdžiui išplūsti nuo scenos žiūrovus necenzūriniais žodžiais (pastarasis variantas, beje , labai įdomus moralės ir gero elgesio atžvilgiu); b) sakyti tiesiai: “ prašome nepanikuoti , teatre gaisras”. Jau vien pasakymas “ nepanikuoti” gali sukelti neapsakomą sumaištį! Kas nors anksčiau ar vėliau suklys ir tada prasidės. Net jeigu niekas ir nesudegs, tai bus sumindytų ištiktų infarkto ir t.t.

Tūrbūt daugelis sutiks, kad „a“ variantas geresnis ( ne moralesnis, o geresnis). Žmogų pasirinkusį „b“ variantą visi laikytų „kvailiu“ ar “ žudiku” , bet ne amoraliu. Keista , ar ne ! Taigi susidaro įspūdis, kad sakyti tiesą bet kokia kainą nėra amoralu.

Tačiau yra toks „ šventas melas“ , kuris , na , nelabai gerai, bet .Yra situacijų, kai „ nemeluok“ ir kiti moraliniai reikalavimai gali susikirsti. Tada tenka rinktis „arba – arba“ (pvz., situacija, kai karo metu tekdavo meluoti priešų kareiviams).

Na, ir pagaliau – pagrindinis Romos klausimas: „ Ką jūs atsakytumėte savo vaikui ar meluoti galima ?“ . Galimo dvi alternatyvos: arba ilgai , nuobodžiai ir , tiesa sakant , be prasmiškai aiškinti apie moralę , psichologiją, gyvenimo situacijų ir žmonių įvairovę arba sumeluoti ( !) vienareikšmiai atsakant į šį klausimą. Ir tas melas būtų: NE! Meluoti negalima ( bet kaip atskirti neįkainojamą vaikšką dovaną – fantazijas nuo melo?).

TĖVŲ IR VAIKŲ SĄVEIKOS ĮTAKA VAIKŲ SAVIVERTEI.

Kiekvienoje mokyklos klasėje nelabai didelę, bet svarbią dalį sudaro vaikai, kurių savęs vertinimas yra perdėtai žemas. Tokie vaikai paprastai nepasitiki savimi, jaučiasi drovūs įsitempę, o kartais agresyvūs, dažnai nesugebantys bendrauti su bendraamžiais, dėl to jū atstumiami. Psichologai nustatė, kad tokių vaikų vis daugėja.

Mokykla ir šeima turėtų padėti vaikui formuoti adekvatų savęs vertinimą, atsižvelgti į socialinius vaiko poreikius. Bet kaip pastebime realybėje, dažnai socialinį ugdymą užgožia stengimasis perteikti kuo daugiau žinių, lavinti skaičiavimo, rašymo, skaitymo įgūdžius.Tėvai taip pat daugiau susirūpinę vaiko intelektiniu, fiziniu vystymusi. Ir dažnai neatsižvelgiama į tas problemas , kurias vaikas patiria būdamas bendraamžių tarpe, į jo asmeninį vystymąsi. Nesusimąstoma, kokos tų problemų priežastys? O dažnai jų reikia ieškoti šeimos narių tarpusavio santykiuose, paties vaiko asmenybėje.

Išsiaiškinus vaikų problemas: populiaruma bendraamžių tarpe, savęs vertinimo laipsnį, santykių šeimoje kokybę, galima jiems padėti, duteikti kvalifikuotą pagalbą.

Literatūros apžvalga.

Daugelis pedagogų ir psichologų tvirtina, kad šeima yra vienas iš esminių faktorių, kurie lemia vaiko asmenybės vystymąsi. J. Uzdila nagrinėdamas asmenybės ugdymą šeimoje, pabrėžia, kad vaikų visokeriopai brandailabai didelę reikšmę turi šeimos tarpusavio santykiai, kurie traktuojami kaip giluminiai ryšiai. J. Uzdila nurodo, kad „Asmenybės ugdymo šeimoje pagrindinis šaltisnis yra darnūs santykiai visų jos narių konstruktyvus bendravimas“ .

Šeima, jos gyvensena, bendravimas ir yra ta lemtingoji socialinė aplinka, kuri daro ypatingą įtaką vaiko elgesiui. Šeimoje vaikas gauna tai, ko niekas kitas negali suteikti, – būtent – jį mylėti, juo rūpintis, tikėti, jį gerbti, džiaugtis jo daroma pažanga.

Bet kiekviena šeimaturi savitarpio santykių ypatumus. Psichologai įrodė, kad šeimos santykiai – ta terpė, kur formuojasi savita vaiko asmenybė. Normalūs santykiai šeimoje sąlygoja ir sėkmingą vaiko asmenybės vystymąsi, nenormalūs šeimos santykiai dažnai formuoja neigiamus vaiko psichikos bruožus: nepasitikėjimą kitais žmonėmis, agresyvumą, uždarumą. Anomalūs santykiai šeimoje yra įvairių emocinių problemų priežastis.

Kadangi vaikai į mokyklą ateina iš šeimų su įvairia socialine patirtimi, mokytojai į tai turėtų atsižvelgti. Atlikus tyrimus JAV, buvo nustatyti sociademografiniai rizikos faktoriai, susiję su vaiko mokymosi, bendravimo problemomis, su savęs vertinimu. Šie rizikos faktoriaituri ryšį su vaiko pasiekimais ir sunkumais, kuriuos jis atsineša į darželį, mokyklą. Buvo tyrinėjami šie rizikos faktoriai:
– mama turi žemesnį nei vidurinį išsilavinimą;
– šeima yra žemiau skurdo ribos;
– mamos gimtoji kalba yra ne anglų kalba;
– vaikas yra nesantuokinis;
– vienišas tėvas arba motina.

Pusė šiandieninių vaikų iki 9 metų amžiausi paliečiami vieno šių faktorių, o 15 procentų – 3 ir daugiau šių rizikos faktorių.

Psichologai N. Zill, M. Collins, J. West, G. Hausken nustatė , kad šie rizikos faktoriai susiję su mažesniais vaikų pasiekimais, savęs vertinimu bei socialinėmis problemomis. Minėtų rizikos faktorių svarba įvairuoja priklausomai nuo vystymosi srities, bet žemas motinos išsilavinimas ir kita, ne anglų gimtoji kalba, dažniausiai asocijuojasi su vaikų problemomis.

Daugelis tyrinėtojų manė, kad didžiausią įtaką turi mažos šeimos pajamos, bet šių autorių studija parodė, kad vis tik svarbiau yra motinos išsilavinimas bei šeimos struktūra.

J. Bikuličius teigia , kad pagrindinis šeimos bruožas yra tėvų ir veikų fizinė bei dvasinė sąveika. Šeima pati primoji teikia veikui pradinį aplinkos ir gyvenimo reiškinių sprendimą. Vaiko tikrovės supratimas prasideda nuo pastovių santykių su tėvais, su daukitais. Nepakeičiamas šeimos vaidmuo yra ir vaiko socializacijoje.

Viena svarbiausių harmoningos šeimos sąlygų yra psichologinis mokroklimatas. Tai toks šeimos gyvenimo būvis, kad kiekvienas jos narys jaučia savo vertę, yra reikalingas, tai šeimos darna ir taika. Psichologinio mikroklimato šerdis yra tėvo ir motinos santykiai, kuire lemia ir visus kitus ryšius ( tėvų – vaikų, brolių , seserų). Priklausomai nuo mikroklimato vienose šeimose vaikai auga laimingi, draugiški, oasitikintys savimi, kitose – nelaimingi, neturintys saugumo jausmo, priešiški kitiems vaikams.

Z. Bajoriūnas teigia, kd šeimos nariai vienas su kitu bendraja, sudarydami sąvitą sąlygiškai uždarą socialinį ir biopsichologinį kompleksą. Bajoriūnas nurodo trejopą šeimos narių poveikį vienas kitam:

– teisiogines veikia kompleksiškai, žadina kiekvieno jo nario emocijas, dirgina juos , teikia skausmo arba džiaugsmo kitiems šeimos nariams;

– žmogaus gyvenimui reikšmingas, nes paliečia kiekvieno šeimos nario likimą;

– pastovus, daro didelę įtaką visiems šeimos nariams.

Todėl vieno žmogaus problema šeimoje yra visos šeimos problema.

Norint pažvelgti , kokią šeima daro įtaką vaiko asmenybės brandai, reikalingas apibendrinantis požiūris į tos šeimos , kurioje vaikas auga santykius.
Yra dvi šeimos poveikio vaiko asmenybei įvertinimo kryptys, kurias pateikia G. Chomentauskas.

Pirmoji – esti nuo šeimos prie vaiko. Jo esmė – kuo platesnis šeimos aplinkos įvertinimas, iš kurio nustatomas jos poveikis vaikui. Šios krypties turinį sudaro empiriniai ryšiai: šeimos ypatybės – vaiko asmenybė. Atskleidus šeimos tarpusavio santykių ypatybes galima rasti vaiko asmenybės problemų raktą.

Bet sprendžiant vaiko asmenybės problemą, neužtenka tik konstatuoti jo padėtį šeimoje, reikia atsižvelgti ir į paties vaiko raidos istoriją, jo poreikius, kaip jis suvokia, vertina save, kitus šeimos narius. Tai yra kita kruyptis analizuojanti šeimos – vaiko sąveiką. Ši kryptis teigia, kad vaiko asmenybė pasireišia kaip visuma vidinių sąlygų, kurios keičia visų aplinkos poveikių rezultatą.

C. R. Rogers‘as analizavęs savęs vertinimo problemą, teigė , kad asmenybė yra aktyvi ir sąveikaujanti su aplinka, o savęs vertinimas atlieka ir asmenybės aktyvumo realizavimo funkcijąir yra svarbus asmenybės vystymęsi. Nuo to kaip vaikas save vertina, priklauso jo elgesys ir tolesnis jo vystymasis. Rogers‘as atkreipė dėmesį į adekvataus savęs vertinimo reikšmę normaliams psichiniams vystymuisi. Jo nuomone, pagrindinį asmenybės konfliktą sudaro skirtumas tarp savęs vertinimo ir aplinkos vertinimo faktorių.

Žmogaus savivertę lemia daug faktorių, Vilimienė nurodo šiuos: pirmiausia, tai žmogaus santykiai su kitais žmonėmis, jo unikali gyvenimo patirtis.

Tai santykiai šeimoje su tėvais , seneliais, broliais, seserimis; mokykloje su bendraamžiais; visuomeniniame gyvenime su draugais, kaimynais ir t.t. Labai svarbu kokia yra pradžia, kaip vaiko žmogiškąjį vertingumą pripažįsta tėvai, kiti šeimos nariai, o vėliau ir mokykla. Ar pripažįstama vaiko autonomija , ar leidžiama skleistis jo iniciatyvumui, ar skatinamas vaiko meistriškumas. Šiuos bazinius dalykus žmogus perkelia iš vaikystės į vėlesnį savo gyvenimą ir dirba bei myli, teigdamas arba neigdamas save. Jei vaikas to negauna jo savivertės šaknys esti nepatvarios.

S. Lamborn, M. S. Mounts teigia , kad tiek darželyje, tiek mokykloje, visko pagrindas yra teigiamas savęs vertinimas, ir mokytojų uždavinys yra padėti jį suformuoti.. Šie psichologai nurodo, kad kompetencija ir teigiamas savęs vertinimas kyla vaikuose tada, kai jie iš tėvų gauna optimalią dozę priėmimo, meilės, draudimų ir vilčių. Šiuos teigiamus jausmus turi skatinti ir mokytojai, suteikdami vaikams priėmimą, draudimus ir viltį, susijusius su jų elgesiu ir pastangomis.

H. R. Markus, S. Kitayama nurodo, kad savęs vertinimo koncepcija skirtingai suvokiama skirtingose kultūrose. Vakarų kultūrose žmonės paprastai aiškina save kaip nepriklausomus, stabilius (objektyvias būtybes). Iš kitos pusės jie teigia, kad Azijoje ir Afrikoje savęs suvokimas yra suprantamas kaip priklausomas nuokitų ir susijęs su socialiniu kontekstu. Vakariečiai save suvokia kaip autonominę būtybę, suusidedančia iš unikalios bruožų konfigūracijos, tuo tarpu Azijos žmonių požiūris – kad „ Aš“ egzistuoja santykyje su specifiniu socialiniu kontekstu ir yra vertinamas tiek, kiek jis sugeba prisitaikyti prie kitų ir išlaikyti harmoniją.

Psichologai teigia, kad savęs vertinimas palaipsniui mažėja mokantis mokykloje. Darželinukai teigiamai save vertina 80 procentų, o 12- oje klasėje šis skaičius sumažėja iki 5 procentų. R. Žukauskienė pastebi , kad savivertė pradeda mažėti mokyklinio amžiaus pardžioje. Iš pradžių vaikas save vertina pernelyg gerai, vyresnis jau realiau, jis atsižvelgia į mokytojų vertinimus, gaunamus pažymius, stebi kitų vaikų elgesį. Todėl savęs vertinimui tampa svarbus suaugusiųjų bendravimo su vaiku stilius. Tiek tėvams , tiek mokytojams reikia pagarbiai elgtis su vaiku, tada bus formuojamas teigiamas savęs vertinimas.

Kodėl taip svarbu teigiamai vertinti save? Vilimienė atsako , kad pirmiausiai tai leidžia praturtinti savo gyvenimą žmogiškais ryšiais. Mylintis ir gerbiantis save žmogus sugeba mylėti ir gerbti kitą, yra atviresnis sau ir pasauliui, todėl lengviau randą kontaktą su kitais žmonėmis. Antra, tai leidžia priimti gyvenimo reikalavimus ir likti lanksčiam, o trečia – pasitikėti savimi. Jeigu žmogus neišmoksta savęs teigiamai vertinti, susidaro ydingas ratas:

Pasitikėjimo savimi trūkumas

Nelaimingas asmeninis Neveiklumas
gyvenimas

Iškreiptas savęs ir kitų matymas

KO REIKIA VAIKAMS?

Neadekvatūs lūkesčiai

Daugiau negu pusė tėvų atsakė, jog tikisi, kad 15 mėnesių vaikas dalinsis savo žaislais su kitais vaikais. Tyrimo išvada: tokio amžiaus vaikai pagal savo išsivystymą nėra pasirengę dalintis. Jie taip pat manė, jog 3 metų vaikas sugeba visą valandą išsėdėti ramiai. Tyrimas rodo, jog šis noras neralus.

Daugelis dabartinių tėvų tiksliai nežino, ko iš tiesų tikėtis iš vaikų. Tėvai, turintys nerealių lūkesčių savo vaiko elgesio atžvilgiu, labiau liknę jam rodyti negatyvų dėmesį, netinkamai su juo elgtis, provokuoti vaiko nusivylimą, jei šis negali įvykdyti savo tėvų tikslų.
Protinis vaiko vystymasis

Daugelis apklaustųjų tėvų nežinojo, kad nuo gimimo momento kūdikiai pradeda sąveikauti su savo pasauliu. Kūdikiai gali jausti ir būti veikiami išorinių stimulų, tokių kaip kitų nuotaikos ir netgi prievarta.
Laimei, didelė suaugusiųjų dalis pripažįsta skaitymo ir kalbėjimo su bet kokio amžiaus vaiku vertę, saugumo ir jaukumo jausmo suteikimo, sveiko maisto, kokybiškos kadieninės priežiūros svarbą, o tai svarbiausi veiksniai vaiko protiniam vystymuisi užtikrinti.

Net jei dauguma tėvų supranta, jog žaidimai yra svarbu, daugelis nesuvokia, kad žaidimai labai naudingi intelekto vystymuisi, ypač kalbinei ir socialinei raidai. Ypač tėčiai menkiai vertina vaizduotės žaidimus; jie taip pat dažniau pervertina vaizdines priemones kaip protinio lavinio būdą.
Fizinės bausmės

Fizinių bausmių poveikis taip pat yra daugelio tėvų galvosūkis. Didžioji dalis (61%) mano, kad taikyti lengvas fizines bausmes, kaip nuolatinę disciplinos formą, yra gerai, o daugiau negu trečdalis tėvų mano, kad nieko bloga bausti jaunesnį negu dveijų metų vaiką.

Vis dėlto didelė dalis tėvų supranta, kad fizinės bausmės neduoda nieko gero ir tikrai nemoko vaikų savikontrolės. Daugelis tėvų sutiko, kad nuolat mušami vaika savo pyktį dažniau lnkę išreikšti būdami fiziškai agresyvūs.
Taigi , nors tėvai pripažįsta neigiamą fizinių bausmių poveikį, dauguma jų vis dar laiko jas priimtinomis. „ Šie atradimai stulbina, – sako daktaras R. Lally, vaiko ir šeimos studijų centro direktorius. – Kodėl mušame vaiką ar pradedantį vaikščioti kūdykį? Nėra nieko, ką jis ar ji galėtų iš to išmokti, nebent tik nepasitikėti dideniais ir galingesniais už save žmonėmis“.
Kasdieninės priežiūros svarba

Iš visų apklaustų tėvų, 60 % laikosi klaidingos nuomonės, jog vaikai jaučia stipresnį ryšį su tėvais, kurie nedriba ir būna namie, negu su tėvais kurie dirba visą darbo dieną ne namie. Šis klaidingas požiūris būdingesnis tėčiams negu mamoms.

Iš tikrųjų naujausi tyrimai rodo, kad vaikai nebūtinai labiau prisiriša prie namie būnančių tėvų. Šios kalidingos nuomonės pasekmė – bereikalingas tėvų, kurie dirba ir jaučia, kad per trumpai būna su savo vaikais, kaltės jausmas. Visos stadijos akivaizdžiairodo, kad nors ir dirbančių tėvų praleistas laikas su vaikais yra trumpesnis, tai kompensuojama geresne laiko kokybe.

Išvados

Svarbiausia, ko tėvai galėtų išmokti iš šio tyrimo, – pergalvoti kai kuriassavo bazines nuostatas apie gerą auklėjimą. Norėdami idealiai bedrauti su savo vaikais, tėvai privalo geriau susipažinti su vaiko raidos gairėmis. Štai ką reikėtų įsidėmėti:
– nedelsdami reaguokite į savo kūdikio nuotakas;
– stenkitės , kad jūsų lūkesčiai dėl vaiko elgesio būtų realūs ir atitiktų jo amžių;
– nesiimkite prievartos, o naudokitės amžių atitinkančiais disciplinos metodais;
– sveikai maitinkite savo vaiką;
– kalbėkite ir žaiskite su savo vaiku;
– skaitykite savo vaikui;
– suteikite savo vaikui kokybišką priežiūrą, jei abu tėvai dirba ne namie;
– suteikite savo vaikui saugumo ir jaukumo;
– saugokite vaikus nuo prievartos.

Vaikų šeimos piešinių analizė

Vaikų, kurių savivertė aukšta, ir tuo pačiu populiarių bendraamžių tarpe tarpe piešiniai yra spalvingi, dominuoja ryškios , spalvingos šviesios spalvos. Visi šios grupės vaikai nupiešė visus savo šeimos narius. Kitos, nepopuliariųjų su žemesniu savęs vertinimu vaikų, grupės piešiniuose daugiau tamsių spalvų, daugelis vaikų savo šeimos narius splavino juoda, ruda spalva arba išviso nespalvino. Keliuose piešiniuose vaikai nupiešė ne visus savo šeimos narius: vienas vaikas nepiešė mamos, vienas sesers, ir du vaikai – savęs.

Populiariųjų vaikų visuose, išskyrus vieną, piešiniuose šeimos nariai nupiešti vienas šalia kito, tai rodo šeimos sutelktumą, gerus emocinius santykius. Piešdami šeimos narių figūras , visi šios grupės vaikai nupiešė pagrindines detales: galvą, kaklą, kojas, rankas, pėdas, plaštakas, tik keli vaikai nenupiešė smulkesnių detalių: blakstienų, antakių, pirštų ir panašiai.

Tuo tarpu nepopuliariųjų vaikų piešiniuose 11 vaikų savo šeimos narius išdėstė lape atokiai vienas nuo kito arba atskyrė objektu. Be to piešdami žmonių figūras, beveik pusė vaikų nenupiešė pagrindinių figūros detalių: vieni nepiešė kojų, kaklo, plaukų, kiti – rankų, plaštakų, pėdų. Smulkiųjų figūros detalių nenupiešė šios grupės vaikų dauguma.

Abiejose vaikų grupėse mergaitės buvo linkusios labiau dailinti, grąžinti šeimos narių figūras.

Piešdami savo figūrą, 40 % populiariųjų vaikų nupiešė ją identišką tos pačios lyties tėvui, o nepopuliariųjų vaikų 50 % indentifikavo savo lytį.

Populiarieji vaikai šeimos narių figūras piešė visas vienodo dydžio , panašias vienas į kitas arba, priklausomai nuo realaus dydžio , tėtį mamą piešė didesnius, o vaikus – mažesnius. Nei viename piešinyje figūros nebuvo perdėtai sumažintos arba padidintos.
O nepopuliariųjų vaikų kai kuriuose piešiniuose šeimos narių figūros pedrėtai sumažintos, nupieštos lapo kampe.

Taip pat pastebėta, piešdami šeimos piešinį populiarieji vaikai daugiau komentavo; ką piešia, kodėl pirma tą ar kitą šeimos narį ir pan.

Nepopuliariųjų vaikų tarpe buvo keli atvejai, kai vaikai piešė savo šeimą tyledami, paprašius papasakoti apie savo piešinį tik atsakinėjo į klausimus: „taip“ , „ne“ , „ nežinau“.

Matome , kad populiariųjų vaikų šeimos piešiniais estetiškesni, splavingesni, daugiau linksmų spalvų. Visuose šių vaikų piešiniuose nupieštas realus ksiačius šeimos narių, piešiamos žmonių figūros sutelkčiau, nupieštos visos pagrindinės figūrų detalės. Tuo tarpu nepopuliariųjų vaikų ne visuose piešiniuose nupieštas realus šeimos narių skaičius, piešiamoms žmonių figūroms daugiau trūksta detalių.

Sprendžiant apie vaikų emocinius santykius su šeimos nariais pagal piešiamų šeimos narių eiliškumą, pastebime, kad vaikų su aukšta saviverte didesnis teigiamas santykis su tėvais. O santykis su borliu ir seserimi daugmaž vienodas vaikų abiejouose vaikų grupėse. Taip pat galime pastebėti, kad nepopuliarieji vaikai žymiai egocentriškesni.

Be to, šių vaiku didesnis procentas indetifikavo savo lytį.

Tiriamo vaiko – Manto piešinio analizė

Braižas , daug detalių – nerimas;

Langai, durys – noras bendrauti;

Nors ir daug detalių piešinys nėra spalvingas, pavaizduoti visi šeimos nariai. Brolis, nupieštas geltoname kvadrate, vaizduojamas tamsiausia splava (juoda). Jo figūra nupiešta tik juodu kontūru. Mantas save , tėtį ir įsivaizduojama draugą ir šunį nupiešė pilku pieštuku, taip pat kontūrais. Save vaikas pavaizdavo apskritime, beveik lapo centre. Visi Manto šeimos nariai lape išdėstyti atokiai vienas nuo kito arba atskirti objektu, neturi bendros veiklos – nėra šeimoje tarpusavio ryšio. Piešdamas žmonių figūras ne visiems nupiešė plaukus, rankų plaštakas. Šeimos narių figūras piešė nevinodo dydžio. Piešinyje figūros perdėtai sumažintos arba padidintos: mažiausias – Mantas, didžiausias, visiškai atskirai pavaizduotas jaunesnysis brolis Deividas. Vaikas piešdamas savo šeimą tylėjo, paprašytas papasakoti apie savo piešinį tik atsakinėjo į klausimus „taip“, „ ne“,“ nežinau“
Spendžiant apie vaiko emocinius anktykius su šeimos nariais, pagal piešiamų šeimos narių eiliškumą pastebime, kad santykiai su tėvais nėra teigiami su broliu taip pat.

Dailininkė A. Tornau – apie vaikų piešinius

Sunku pasakyti , koks vaiko piešinys yra geras. Visi vaikai visai nesistengia sąmoningai piešti estetišai, jie nesirenka spalvų, nederina piešinyje daiktų. ( Tiesa, kartais mergaitės būna įsimylėjusios rožinę splavą . )vaikams piešiniu svarbu tiksliai papasakoti , kokią nors istoriją. Neseniai vaikai piešė karą. Vienas berniukas nupiešė tanką, o paskui to tanko judėjimo trajektoriją. Daug judančių tankų tame pačiame lape. Vaikams neįdomu užbaigti piešinį, svarbiausiai parodyti, kaip tankas važiuoja, nupiešti tai, kas pasitaiko jo kelyje. Iš vaikų piešinių daug sužinome apie jų gyvenimą. Ypač daug – iš piešinių paaiškinimų. Piešdami vaikai mėgsta kalbėti.

Vaikai nevaizduoja to , ko jie nesuvokia . Jų piešiniai susideda iš jų gyvenimo, tėvų pokalbių, skaitytų knygų. Kartais galima pabandyti praplėsti jų suvokimo pasaulio ribas, rodyti knygas, aiškinti , kaip atrodo koks nors daiktas. Pasaulis plečiasi jų išgyvenimo ir pažinimo dėka. Aš nežinau, kas tai yra vaiko fantazijos, nors taip dažnai apie jas kalbama. Vaikai piešia tik savo patyrimą. Keistas piešinių pasaulis atsiranda todėl , kad vaikai į tą patį lapą sudeda skaitytų knygų, močiutės pasakojimų ir realaus pasaulio įspūdžius. Jie yra įsitikinę, kad, tarkim, matyti filmuose fantastiniai daiktai ar būtybės tikrai egzistuoja.

Žmones vaikai piešia didelia galva. Kojos ir rankos dygsta beveik iš galvos. Žmoguje jiems svarbu kaip tik galva. Ji didelė ir tik ji yra žmogaus centras. Vaikams reikia priminti , kad galva yra tik 1/8 viso kūno, kad žmogus turi kaklą, pečius. Gal vaikas matytus, žmones įsivaizduoja , kaip didelius kažko klausiančius , reikalaujančius, mokančius pasilenkusiomis galvomis.

Pačių mažiausių piešiniai dažnai yra abstraktūs. Bet tai irgi tikri vaikų potyriai, kai mažas vaikas paklaustas, ką piešia, atsako, tai nereiškia , kad jis tikriai tai piešia. Piešiniu mažam vaikui lengviausiai bendrauti su pasauliu. Labiausiai atsipalaidavę piešia 5 metų vaikai. Vėliau jie ima mėgdžioti aplinką. Kartais reikalingo tikslumo reikalaujama mokyklose piešimo mokytojų

Kiekvienas stereotipas gali būti naikinamas iš vidaus. Kartais klausiu vaiko,, na ar tik toks peizažas tau gražus. „ Apšneki“ visai kitokį mišką, jūrą, kol pažadini vaiko atmintyje kitokį prisiminimą, jausmą. Svarbu, kad vaikas pamirštų, koks peizažas TURI BŪTI gražus.

Mažiems vaikams reikia suteikti postūmį, o nemokyti juos. Klausinėjant, nurodinėjant ir mokant galima greitai atimti norą piešti. Piešimas vaikui yra kaip kalbėjimas. Mokymas prasmingas tik dirbant su vyresniais vaikais. Taisyklės neturi būti sužinomos per anksti. Be to , taisyklės – irgi sugalvotos. Aišku, kad toli esantys daiktai atrodo mažesni, arti – didesni, bet vaikas turi tai neišmokti , o suvokti, pastebėti. Užtenka su vaikais išeiti piešti į miestą ir jie iškarto tai patiria. Tik po to galima jiems aiškinti šiuos dėsnius.

Labai gailiuosi, kad neužsirašinėjau , kaip vaikai komentuoja savo piešinius. Vienas berniukas nupiešė Egipto piramidę. Kalbėjome apie faraonų kapavietes , mumijas, labirintus. Berniukas labirintuose pripiešė daug kambarių. Pasirodo, ten buvo faraono masažo, dantų kabinetai. Žavus ir toks natūralus šios dienos ir gyvenimo, kuris buvo 2000 m p. m. e., suplakimas.

Sunku apibūdinti genealiai piešiantį vaiką. Gabus vaikas būna dažniausiai tas , kuris piešia daug, noriai. Tada kažkas gera ir išeina.

Daugelis žinomų dailininkų – Picaso, Dubufet – mėgdžiojo, panaudojo, ar net kopijavo savo kūriniuose vaikų piešinius. Paprastam linijiniam vaiko piešiniui Dubufet suteikdavo sudėtingus fonus, padarydavo jį nevaikišką. Tačiau suaugęs žmogus niekada negali piešinyje „ apsimesti“ vaiku. Psichikos ligonių piešiniai primena vaikiškus mes esame jau praradę vaikų naivų tikrumą, „ nemokėjimus“ , visiška konvencijų nepaisyma, visa tai išbarstome gyvendami ir .tampame suaugusiais. Geras piešinys visada stebina. Vaikų piešiniai stebina nuolat. Viena mergaitė , kai piešėme gydytojus, paklausė, ar ji gali nupiešti gimdymą. Man tokia tema net į galvą neateitų. Piešinys buvo įtaigus ir realistiškas – gulinti moteris , skausmo perkreiptu veidu, aplink ją daug gydytojų, viena žmogus ištiesęs rankas laukia paimti vaikelio. Suaugusiems, deja, neįmanoma sugrįžti į savo pradžią ir mokančius vaikus dailininkus nuolat persekioja gero pavydo jausmas – vaikai tikrai piešia tikrai gražiau nei mes.

Literatūra

1. „ Psichologija Tau“, 1997 , lapkritis/gruodis. Roma Jusienė. „ Melavo, meluoja, meluos.“
2. „Ugdymo psichologija“ 2000, 3 t. Nr. 1, Danguolė Beresnevičienė, Laima Kamėnė. „ Tėvų ir vaikų sąveikos įtaka vaikų savivertei“ .
3. „ Šeima“ 2000 m , rugpjūtis, Giedra Subačienė „ Nežinau, kas tai yra vaiko fantazija.“
4. „ Psichologija Tau“ 2000, lapkritis/gruodis . „ Ko reikia vaikams“
5. www.psichologijatau.lt

Turinys

1. Vaiko problemo analizė............................1 psl.
2. Vaikai ir melavimas..............................3 psl.
3. Tėvų ir vaikų sąveikos įtaka vaikų savivertei.................6 psl.
4. Ko reikia vaikams?..............................10 psl.
5. Vaikų šeimos piešinių analizė.........................13 psl.
6. Tiriamo vaiko – Manto piešinio analizė....................15 psl.
7. Manto piešinys..............................16 psl.
8. Dailininkė A. Tornau apie vaikų piešinius..................17 psl.
9. Literatūra..............................19 psl.

Leave a Comment