Ugdytinio išklausymo, supratimo ir moralinės,

Turinys:

1. Įvadas 3
2. Ugdytinis 5
3. Ugdytojas 6
4. Ugdytinio išklausymo pagrindai bei taisyklės 7
5. Ugdytinio supratimo pagrindai bei taisyklės 11
6. Ugdytiniui pagalbos suteikimo pagrindai bei taisyklės 12
7. Ugdytiniui moralinės pagalbos suteikimo pagrindai bei taisyklės 14
8. Ugdytiniui socialinės pagalbos suteikimo pagrindai bei taisyklės 15
9. Išvados 16
10. Literatūros sąrašas 17

Įvadas.

Mokyklos rūpestis – kaip demokratizuoti ir humanizuoti pedagoginį procesą, sėkmingai ugdyti asmenybę. Šių problemų sprendimas glaudžiai susijęs su mokinio individualybės pažinimu.
Mokinio individualybės pažinimas – sudėtingas procesas, susidedantis iš dviejų pagrindinių viena kitą sąlygojančių aplinkybių. Pirma, siekimas pažinti mokinio fizines ir psichines savybes tokias, kokios jos yra šiuo metu. Antra, siekimas sužinoti, kaip jos išsivystė ir kaip tooliau vystosi, t. y. koks lygis ir kokios vystymosi tendencijos. Taigi norint pažinti mokinio individualybę, reikia tirti jį įvairiais aspektais.
Kadangi sąveika atspindi specifinį ugdytojo ir ugdytinio santykį, tai pasaulyje plačiai nagrinėjami konkretūs socialinių santykių tipai (G. Baley, R. Bales, A. Gurycka, Z. Laborowski ir kt.). Jais remiantis, nustatomos įvairios sąveikos ryšys: palankumo, tolerancijos, paklusnumo, pritarimo, pagalbos suteikimo, informavimo, iniciatyvos, jėgos, kovos, dominavimo, protesto ir kt. Be abejo, vienos iš jų sudaro tinkamas sąlygas ugdomajai įtakai perteikti (pvz., palankumo, pritarimo), kitos &##8211; ją priimti (tolerancijos, iniciatyvos) arba atmesti bei kitą asmenį veikti prievarta (protesto, jėgos) ir pan.
Psichologų tyrimai rodo, kad nemažai naujų sąveikos pavojų ir galimybių atiranda paauglystės metais. Stiprinant sąveiką su paaugliais, pedagogui svarbu: gerbti paauglius kaip žmones, įžvelgti paauglių unikalumą ir

r jį puoselėti, rodyti tikrą dėmesį paaugliams, mokėti jų klausytis, mokėti pripažinti savo silpnybes ir džiaugtis savo stiprybe, kalbėtis su paaugliais drąsiai, dorai ir sąžiningai, taip pat kalbėti iš savo patirties, leisti paaugliams išreikšti naujas idėjas, svarankiškai projektuoti ir diskutuoti.
Antanas Maceina vienas iš pirmųjų apibrėžė pedagoginio santykiavimo pagrindus. Jo įsitikinimu, sąveika neįmanoma be autoriteto ir noro tobulinti iš ugdytojo pusės, o taip pat be pasitikėjimo ir noro tobulėti iš ugdytinio pusės. Be šių pradų ugdytojas nepažadins ugdytinio sielos ir dvasios, o ugdytinis neatvers savo vidaus ir kartu nedalyvaus ugdytojo veikime.
Pasak J. Vabalo – Gudaičio tarp auklėtojo ir auklėtinio turėtų būti tokie santykiai, kokie yra tarp motinos ir kūdikio. Mokinys, kaip ir suaugęs asmuo, neturi būti žeminamas, turi turėti galimybę laisvai išreikšti saave ir savitai reaguoti į kitus sąveikos narius.

Ugdytinis.

Ugdytinis yra ugdymo subjektas (lot. sub – šalia), aktyviai veikiantis ugdymo proceso metu. Ugdytojui jis yra ugdymo objektas (lot. objectum – pažinimo ar veiklos dalykas). Objekto ir subjekto pedagoginė, t.y. turinti tikslą sąveika, kaip žinome, ir apibrėžia ugdymo sąvoką. Štai kodėl dar ir šiandien gaji schema OBJEKTAS → SUBJEKTAS (kuo didesnis poveikis, tuo didesnė sėkmė) yra neteisinga, nes mokymo procesą daro formalų. Schema turėtų būti tokia: OBJEKTAS ↔ SUBJEKTAS. Objekto (auklėtojo, mokytojo, dėstytojo) veiklos sėkmė priklauso ne tik nu

uo poveikio į subjektą, bet ir nuo to, kaip jis geba pažinti subjekto grįžtamąjį (←) poveikį ir atitinkamai koreguoti savąjį (→), skatindamas objektą veikti norima linkme.
Žmogus, sudėtingiausias pasaulio reiškinys, yra daugelio mokslų objektas: anatomijos, fiziologijos, psichologijos, logikos, sociologijos, socialinės psichologijos ir kt. Skirtingi mokslai tyrinėja žmogų tam tikrais aspektais. Ugdytojui žmogus (kaip ugdytinis) yra vientisas, t.y. nedalijamus. Jam svarbu pažinti žmogaus fizinį, psichinį, socialinį įvairiapusiškumą ir kaitą.
Ugdytiniu suprantamas visų amžiaus tarpsnių ir socialinių padėčių žmogus (embrionas, naujagimis, vaikas, paauglys, jaunuolis, suaugusysis; darželinukas, mokinys, studentas, daktarantas, darbininkas, tarnautojas, verslininkas, komersantas, pensininkas). Juos supa begalinis kosminės, socialinės, materialinės ir dvasinės kultūros informacijos srautas, sąveika su asmenybės vystymasis – dėmesingas, negrįžtamas kitimas. Tačiau individo biografijoje būna daug atsitiktinių įvykių, turinčių reikšmę jo raidai (raida nebūtinai yra dėsningas ir negrįžtamas procesas).
Kiekvienas mokinys yra savitas. Kiekvienas iš jų turi savų sugebėjimų, interesų, bet taip pat ir problemų, kurios jam ne mažiau svarbios kaip tau.

Ugdytojas.

Ugdytojai esti prigimtiniai ir priskirtiniai.
Prigimtiniai ugdytojai – tėvai. Iš jų vaikas paveldi fizinių, psichinių ypatumų pradmenis. Bendraudamas su gimdytojais, jis įgyja socialinės sąmonės ir elgsenos pagrindus. Nuo tėvų labai priklauso paveldėtų ir įgimtų duomenų vystymasis atsakingiausiu žmogaus brendimo laikotarpiu – kūdikystėje ir vaikystėje.
Priskirtiniai ugdytojai – įvairių ugdymo institucijų darbuotojai: lopšelių ir darželių auklėtojai, mokytojai, kultūros, žiniasklaidos atstovai, kunigai, grupių va

adovai. Kai kurių ugdytojų pasirinkti nelabai galima (darželyje, mokykloje, įstaigose), kiti – pasirenkami (bažnyčioje, kūrybinės pakraipos sambūrių grupėse, kur kiekvienas skaito, žiūri, lanko tik tai, kas patinka).
Nuo seno mokytojai žino, kad tai, ką jie daro, sąlygoja jų mokinių elgesį. Nuo formalaus mokymo pradžios vakarietiškos visuomenės mokykloje daugelis ugdytojų buvo įsitikinę, kad mokytojas turįs elgtis „demokratiškai“ ir atspindėti platesnes visuomenės vertybes, susijusias su žmonių bendravimu. Mokytojai nulemia mokinių veiklą.
Būti atsakingu mokytoju reiškia sugebėti organizuoti, kreipti ir deleguoti klasės veiklą. Tai reškia reikalauti, parodyti ir padėti. Mokytojai turi daug gyvenimo patirties ir sugebėjimų, kurių jaunimas dar neįsigijo. Todėl jaunimui reikia padėti. Jei mokytojas gali, jis turi domėtis mokinių interesais, skatinti jų gabumus, padėti jiems. Skirti pakankamai laiko tiems mokiniams, kurie į juos kreipiasi. Kalbėti tik su vienu mokiniu, o ne su keliais iš karto.
Mokytojai pagarbiu savo elgesiu, tolerancija, pedagogine meile moko mokinius švelnumo, tarpusavio supratimo, pagarbos sau ir kitam žmogui.

Ugdytinio išklausymo pagrindai bei taisyklės.

Tiek moksleivių motyvaciją, tiek jų gebėjimus mokytis veikia keletas veiksnių ir mokykloje, ir už jos sienų. Daugiamečiai tyrimai parodė, kad socialiniai ir ekonominiai veiksniai (pvz., namai, bendraamžių grupė ir kt.) labai svarbūs moksleivio mokymuisi. Daugelio moksleivių nesėkmių priežastys yra mokyklose. Per tas nesėkmes jie patyrė, esą mažai ko verti, ir taip pr

rasideda ydingas ratas. Viena iš svarbiausių mokytojo užduočių yra panaikinti šį ratą. Tai padaryti padeda nuoširdus moksleivių ir mokytojų dialogas atviroje ir saugioje aplinkoje.
Ar reikia daugiau klausytis nei kalbėti? Geriausiose klasėse sutiksite mokytojus, darančius būtent taip. Nors mokytojai ir puikiai moka pateikti ir išdėstyti medžiagą, jie gali būti nevykę mokytojai, jei neturi gerų klausymo įgūdžių. Žodyne klausymasis apibūdinamas kaip „stengimasis išgirsti, sutelkus dėmesį“. Tai taip pat reiškia bendrauti siekiant numatomos bendravimo prasmės.
Dažniau klausomasi blogai nei gerai. Dažniausios klausymosi klaidos:
▫ stengiamės nutraukti pokalbį;
▫ norime padaryti įspūdį kitam žmogui;
▫ ieškome kito žmogaus argumentų trūkumų;
▫ susidarome apie juos nuomonę;
▫ numatome tolesnį teiginį;
▫ stengiamės išvengti atmetimo;
▫ stengiamės sugalvoti, kaip kitą padaryti neteisų;
▫ stengiamės laimėti laiko sugalvoti protingus atsakymus;
▫ žvalgomės į laikrodį ar aplinkui;
▫ stengiamės nuraminti kalbėtoją;
▫ galvojame, kokį duoti patarimą ir jį duodame;
▫ nuplaukiame mintimis tolyn ir užsisvajojame;
▫ klausomės tik to, kas liečia mus;
▫ apsimetame, kad žinome, ką jaučia kitas žmogus;
▫ nuolat keičiame ir kontroliuojame temą.
Nuostabu, kiek yra būdų neįsiklausyti. Tiesa sakant, daugelis žmonių kalbasi vienas su kitu. Gryno klausymosi yra labai mažai.
Vaikai sunkiai atpažįsta tiek savo, tiek kitų žmonių jausmus. Suaugusieji turi padėti vaikams suvokti jų emocinius išgyvenimus. Čia labai svarbu empatiškas (Empatija trumpai apibūdinama, kaip mokėjimas pastatyti save į kito žmogaus vietą, tarsi būti „kito kailyje“. Tai sugebėjimas emociškai atsakyti į kito žmogaus išgyvenimus.) klausymas.
Pagrindinės taisyklės, kurių turėtų laikytis suaugusieji, yra tokios:
• Atidėkite visus savo darbus ir klausykite, ką nori pasakyti vaikas. Jokiu būdu tuo metu nepildykite klasės žurnalo, netikrinkite sąsiuvinių ir pan.
• Vaikams lengviau išsipasakoti, kai juos paskatiname tokiais žodeliais: „Oi“, „Oho“, „Mmm“, „Suprantu“, ir kt. Jie parodo, kad jūs priimate tai, ką vaikas sako, skatina kalbėti toliau. Taip sukuriama daug palankesnė ir jaukesnė aplinka negu tuomet, kai užduodami klausimai, vaikas kritikuojamas arba pamokslaujama. Šiais žodžiais padrąsinti vaikai lengviau išreiškia jausmus, o dažnai, pasakodami savo problemą, patys randa ir jos sprendimą. Kitaip sakant, vaikui dažniausiai reikia ne patarėjo, o supratingo klausytojo.
• Kai vaikas išreiškia savo išgyvenimus, ypač skaudžius, neskubėkime jo guosti tokiais žodžiais: „Nesijaudink“, „Neliūdėk“, „Nesinervink“ ir kt. Juk iš esmės jie reiškia: „Nejausk to, ką jauti“, „Neišgyvenk to, ką išgyveni“. Pirmiau parodykite vaikui, kad jūs suprantate, ką jis išgyvena. Pasakymai „Aš jaučiu, koks tu susirūpinęs“ arba „Aš matau, kad tu labai pyksti“ padeda įvardyti vaiko jausmus ir kartu patvirtina, kad šioje situacijoje jo išgyvenimai yra suprantami ir nesmerktini. Beje, tai nereiškia , kad pritariate jo elgesiui.
Kasdien, kas valandą, kas minutę susiduria įvairių žmonių interesai, poreikiai, norai, skoniai, vertybės ir kt. Kitaip sakant, konfliktai kyla dėl žmonių įvairumo, asmenybių individualumo, t. y. dėl to, dėl ko mes džiaugiamės ir kuo gėrimės. Teigiamą konflikto išsprendimą dažniausiai nulemia tai, kaip mes mokome išklausyti savo partnerį. Klausymo įgūdžiai – tai konstruktyvaus sprendimo šerdis. Ir priešingai, konfliktas neišsprendžiamas arba sprendimas randamas labai sunkiai ir skausmingai, kai partneriai neklauso ir negirdi vienas kito.

Klausymo įgūdžiai:
• Įsiklausymas. Svarbu aiškiai suprasti, ką kalba kitas, surinkti kuo daugiau informacijos, būtinos konfliktui išspręsti. Dėl to reikia užduoti pašnekovui klausimų. Jie turi būti tokie, kad nepakaktų atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Atviri klausimai yra tokie, kurie reikalauja išsamesnio atsakymo. Todėl reikia klausti „Kas“, „Ką“, „Kada“, „Kaip“, „Kodėl“ ir pan. Šis įgūdis labai svarbus, nes informacijos stoka verčia daryti skubotas, o dėl to dažniausiai nepagrįstas, išvadas.
• Pakartojimas ir perfrazavimas. Tam, kad įsitikintume, ar teisingai suprantame pašnekovą, verta pakartoti tai, ką jis pasakė. Pradėti galima žodžiais „Tu sakai, kad .“. Be to šis būdas leidžia žmogui į savo mintis pasižiūrėti iš šalies, jas įvertinti ir galbūt suprasti, kad jis klysta ir yra neteisus. Partneris turi pajusti, kad jo mintys suprastos teisingai, todėl verta perfrazuoti pagrindinius jo sakinias. Praverstų šios formuluotės: „Jei aš teisingai supratau .“, „Man atrodo, kad .“, „Aš girdžiu .“, „Ar tiesa, kad tu .“ ir pan. Po tokios pradžios savo žodžiais turi būti pasakytas pašnekovo kalbos turinys. Taigi perfrazavimas – tai kito žmogaus kalbos ir minčių, kurias girdėjote, susumavimas.
• Refleksija – tai partnerio jausmų atspindėjimas. Tuo parodome, kad suprantame, kaip jis jaučiasi. Kita vertus, tai irgi padeda žmogui įvertinti ir įvardyti savo jausmus. Vartojamos tokios formuluotės: „Matau, esi piktas“, „Atrodo, esi labai iniršęs“ ir pan.
• Apibendrinimas. Šio įgūdžio tikslas – pabrėžti pasiektą pažangą, derinant požiūrius, kurie paprastai įvyksta konstruktyviai sprendžiant konfliktą. Čia galima apibendrinti svarbiausias mintis, faktus ir išvadas.
Klausymo įgūdžiai naudingi ne tik kilus konfliktui. Jiems ugdyti reikia daug laiko ir atidumo. Dažnai pagalvojame, kad elgiamės neteisingai, kai kalbame su žmonėmis. Turime nuolatos būti dėmesingi, kad klausymo įgūdžiai taptų antrąja mūsų prigimtimi.
Mokytojui reikia išmokti gerai klausytis. Klausytis – tai stengtis suprasti kito realybę. Klausantis dažnai reikia likti nešališkam, todėl būtina sugebėti valdyti savo jausmus.
Mokėjimas išklausyti – tai pokalbio elementas. Įsiklausyti taip, kad suvoktum mokinio požiūrį į dėstomus faktus, pastebėti jo atvirumą ar abejingumą, pasitenkinimą ar pyktį. Įsiklausyti – tai mokėti dėmesingai tylėti ir nemaišyti vaikui, tik kai kuriais atvejais išreikšti paramą ar pritarimą. Pritarimas – tai mokinio asmenybės pripažinimas.
Mažai yra kalbėtojų, kurie jaučia, kad jų tikrai klausomasi, taigi būdami geri klausytojai, jūs parodote kitiems retą pagarbą. Būti išklausytam reiškia būti pripažintam. Tai rodo, kad jūsų mintys, jausmai, pastebėjimai ir reikmės yra svarbu. Taigi dažniausiai kalbančiajam reikia tik žinoti, kad jis buvo išgirstas.
Dauguma mokinių jaučiasi taip, lyg jų niekas nesiklausytų – nei tėvai, nei mokytojai, net nei draugai. Tam tikrą pamokos dalį mokytojai turėtų leisti mokiniams pasidalyti mintimis apie savo gyvenimą, džiaugsmus ar sunkumus. Net ir nereikšmingai atrodantys dalykai yra svarbūs. Jei mokytojai sugeba išklausyti mokinius, būti tikrai nešališkais ir kilniaširdžiais klausytojais, tuomet jie bus viena didžiausių dovanų mokinių gyvenime.

Ugdytinio supratimo pagrindai bei taisyklės.

Ugdytinis turi būti tinkamai suprantamas ne tik kaip individualybė, bet ir kaip asmenybė, jei yra realus skirtumas tarp individo ir asmens.
Asmens ir asmenybės supratimas. Asmuo yra protingos prigimties individas. Toks būdamas , jis yra protingo pažinimo, laisvo apsisprendimo ir teisių bei pareigų subjektas.
Mokytojas turi būti jautrus, gebantis įsijausti, suprasti, suprasti mokinį, kai pastarąjį slegia nesėkmės, skurdas, ligos įvairūs prieštaravimai. Paslaugumas, pagalba, geranoriškumas – tai taip pat humaniško charakterio bruožai.
Mokytojai turėtų suprasti buvimo mokiniu sunkumus. Jie turi žinoti, kiek prireikia pastangų ir drąsos jau vien praleisti dienai. Pamėginti įsivaizduoti, kokį spaudimą mokiniams daro bendramoksliai. Pridėti dar mokymosi keliamą įtampą. Visa tai suprasdami, mokytojai neskubės susidaryti galutinės nuomonės, stengsis kuo geriau įsiklausyti.
Pageidaujama, kad mokytojai atsikratytų diktatoriškų savybių, užtikrintų dvasinę mokinių laisvę, bet pedagoginio proceso valdymo nepaneigia mokytojai neturį pamiršti savo pareigų ir reiklumo. Mokinių savarankiškumo ir nepriklausomybe taip pat turinti būti ribojama. Ryškus saviugdos ir sąlygų saviugdai sudarymo poreikis Pageidaujami metodai – patarimai, perspėjimai
Mokiniai konstatuoja, kad mokytojai jų nesupranta, todėl negerbia ir jų nuomonių. Jaunuoliai ir jaunuolės laukia didesnio mokytojų dėmesio savo išgyvenimams, asmeninėms problemoms. Nori, kad mokytojai juos suprastų ir jiems atleistų. Taigi, mokinių žodžiais tariant, mokytojas pirmiausia turi būti geras psichologas. Šiam mokytojo sugebėjimui mokiniai ypač reiklūs mokytojams, baigusiems aukštąją mokyklą, reikėtų dar praktikuotis penketą metų, kad sugebėtų suprasti auklėtinius.

Ugdytiniui pagalbos suteikimo pagrindai bei taisyklės.

P. Phenix‘as knygoje „Realms of Meaning“ („Prasmės sritys“) apie mokytojo uždavinius taip rašo: „Beatrandančiam mokiniui reikalinga mokytojo pagalba. Turėdamas panašesnes analitines galimybes, mokytojas gali nukreipti mokinių darbą naudingesniu keliu“ (285p.).
Pedagogai – tik patarėjai, pagalbininkai. Mokytojų ir mokinių santykiai grindžiami lygiateisia partneryste ir pagalba.
Pedagoginėje veikloje dominuoja mokytojų pagalba mokinio individualybės saviraiškai, laisvam veiklos ir santykių pasirinkimui.
Pedagoginiai patarimai apima klausimus, susijusius su mokymo ir mokymosi, auklėjimo ir saviauklos organizavimu šeimoje ir mokykloje pagal pedagogikos bei jos atskirų šakų nustatytus tikslus, uždavinius, principus ir metodus. Tai ilgalaikio ugdymo proceso strategijos ir taktikos patarimai.
Pedagogo uždavinys – pagelbėti bręstančios asmenybės saviraiškai. Tada svarbiausiu pedagoginės veiklos principu reikėtų laikyti ne vadovavimą, o bet pagalbą vaikui, jaunuoliui ar suaugusiam asmeniui fizinio ir dvasinio vystymosi reikaluose, pagalbą savarankiškos, atsakingos ir kūrybingos asmenybės tapsmui.
Pagalba saviraiškai bene dažniausiai teiktina mokymo procese, tačiau ji įmanoma tada, kai žinomos vaiko saviraiškos kryptys, būdai ir galimybės.
Teikiant pagalbą tenka ir pavadovauti. Čia verta dar pridurti, kad nuo seno tautų sąmonėje glūdi nerašytas pagalbos vaikui principas, kilęs iš pirmykštės nuovokos, kad pagelbėjus vaikas žengia naują savo galių išvystymo žingsnį.
Reikia kurti pagalbos pedagogiką, laisvą nuo bet kokio vadovavimo pedagogikos didakto, grindžiamą laisvo žmogaus prigimtimi, natūraliu veiklumu ir saviraiškos siekiu. Visuomenės ir tautos gyvenimo pertvarka tam sudaro sąlygas, pedagogai praktikai ir teoretikai tam pajėgūs. Tik reikia visa išmintimi persiorientuoti į vaiką ar jaunuolį, mokinį ar studentą, apgaubti jį žmogišku švelnumu, meilumu ir pedagogine meile.
Pagalbos pedagogikai išmokti reikėtų bent šių disciplinų: amžiaus tarpsnių ir pedagoginės psichologijos, psichologinės ir pedagoginės diagnostikos, psichopedagoginės konsultacijos bei psichagogikos, psichologinės ir eksperimentinės didaktikos, lyginamosios pedagogikos, pedeutologijos ir pedagoginės etikos. Negalima pasitenkinti vien bendrąja psichologija ir teorine pedagogika, dalykų metodikomis.
Pagalbos pedagogika – tai meilės pedagogika. Ji iki šiol buvo išvyta už durų. Lietuvos mokytojai ją turi grąžinti.

Ugdytiniui moralinės pagalbos suteikimo pagrindai bei taisyklės.

Moksleiviams reikšmingos moralinės mokytojo savybės – teisingumas, darbštumas, sąžiningas pareigų atlikimas, dėmesys žmogui. Ypač mokiniams aktualu, kad mokytojai būtų teisingi visur, visada, kiekvienoje situacijoje. Klasės draugų nelygus vertinimas, ugdomosios veiklos rezultatų vertinimas pagal simpatijas ir antipatijas mokinius piktina ir erzina.
Mokytojai ir tėvai gali padėti vaikui pasiekti adekvataus savęs vertinimo, išvengti mokyklinio nerimo ar bent sumažinti jį, pakelti izoliuotų mokinių statusą klasėje. Galima akcentuoti individualią pedagogo pagalbą, nes ji pati veiksmingiausia. Tarp auklėtojo ir ugdytinio susiklosto nuoširdūs tarpusavio santykiai, pedagogas tampa dvasine vaiko atrama.
Mokyklose yra daug mokinių, kuriems reikia padėti įveikti jų vystymosi sunkumus. Tuo tarpu jais mažai domimasi. Kartais pasitenkinama tų sunkumų konstatavimu. Neturime jų psichologinės analizės, įveikimo metodikos. O sunkumai būna tokie dideli, kad mokinys jų nebepakelia ir nebepajėgia kartu žengti su bendraamžiais mokymosi ir dorovinio vystymosi keliu. Jie uždeda antspaudą mokinio veiklai bei elgesiui, ir kiekvienam pedagogui išryškėja tam tikras mokinio tikslas: nedarbštus mokinys, nerūpestingas, nepaklusnus, netvarkingas, neramus, asocialus, nepatikimas (viena sako, kita daro), meluojantis, vagiliaujantis, agresyvus, ekscentriškas, uždaras, nervingas, bastūnas, emociškai defektingas ir t. t. Kartais mokinį kankina laikinos būsenos, bet tokios stiprios, jog jis meta mokyklą, draugus, darbą ir pan. Kartais jį prislegia visas kompleksas sunkumų: nerangumas, melas, erotizmas, nevertingumo jausmas ir pan. Argi mokykla yra bejėgė padėti mokiniui ir šeimai? Ne!
Svarbiausias dalykas psichagogija (psichagogika – tai mokslas apie vadovavimą individo psichiniam gyvenimui ir vystymuisi sunkumų atvejais. Jos vieta – tarp pedagogikos ir psichoterapijos apimant ir „mažąją patologiją“. Pagrindinės jos priemonės bei metodai – pokalbis, žaidimas, darbas.), vadovaujant asmenybės sunkumų įvertinimui, yra tinkama mokytojų ir mokinių komunikacija, įgalinanti vaiką laisvai atskleisti savo psichinio gyvenimo gelmes. Toji komunikacija mūsuose ir šlubuoja.

Ugdytiniui socialinės pagalbos suteikimo pagrindai bei taisyklės.

Sociologiniai patarimai liečia įvairiausius socialinio gyvenimo aspektus: darbą, teisę, ekonomiką ir t. t.
Pastaruoju metu vis daugiau sociologų ir pedagogų (S. Grimm, M. Vinkler, L. Bujeva, R. Gurova, J. Laužikas, L. Jovaiša, V. Rajeckas ir kt.) kreipia dėmesį į socialines ugdymo problemas. Socialines švietimo bei ugdymo problemas daug aktyviau tiria sociologai, tačiau jų tyrimo objektas ir tikslai skiriasi nuo pedagogikos dalyko bei tikslų. Socialinė pedagogika tiria žmogaus ugdymo būdus, turinį, priemones ir kitus panašius dalykus, jų taikymo galimybes tam tikromis socialinio gyvenimo sąlygomis. Socialinė pedagogika privalo padėti žmogui gerai pažinti save ir aplinką (ypač socialinę – kultūrinę), orientuotis aplinkoje ir pačiam reguliuoti savo santykius su grupe, visuomene.
Savęs pažinimas ir rūpinimasis savimi pedagoginėje veikloje užima ypač svarbią, bet dvilypę prasmę: kad pats pedagogas save pažintų, rūpintųsi savimi ir šito mokytų savo auklėtinius. Juk savęs pažinimas, rūpinimasis savimi yra procesas, kuris plėtojamas ir tobulinamas gyvenime. Šito reikia mokytis ir mokyti. Čia ugdytojo asmeninis pavyzdys ir jo patarimai ugdytiniui, jo pamokymai turi lemiamą reikšmę ugdytiniam asmeniui, asmenybei tobulėti.
Ugdytojo (pedagogo) galutinis tikslas ir rezultatas – ugdytinio asmens, asmenybės savirealizavimas visuomeniniame gyvenime, gamtoje, nes tai yra žmogaus egzistavimo pamatas. Jaunam žmogui ar žmogui, patekusiam į keblią padėtį, reikia kito žmogaus patarimo, paramos, pagalbos. Tai padaryti galima tokiais būdais:
1) Paties ugdytojo asmeninis pavyzdys, jo patarimai.
2) Kilnių žmonių, žymių asmenybių gyvenimo pavyzdžiai.
3) Tautos tradicijos, papročiai ir jų perteikimas.
4) Atitinkamų žinių suteikimas ugdytiniui (etinių, psichologijos, sociologijos, ir kt.).
5) Tiesioginis vadovavimas, pagalba susidarius keblioms situacijoms, mokymas išeiti iš sunkios padėties pažįstant save ir pačiam rūpintis savimi, bet išliekant savimi bet kurioje situacijoje.

Išvados.

Mokytojas – moksleivio draugas ir pažinimo palydovas.
Mokykla augančiam, bręstančiam žmogui – neatsiejama jo gyvenimo dalis, antrieji namai, kuriuose jis laukia jaukios ir saugios erdvės, jo prigimtinį veiklumą ir amžių atitinkančios veiklos, visas galias skatinančią ir plėtojančių darbo būdų, meilės ir dėmesio, teisingų santykių su juo, individualybės puoselėjimo.
Taigi vertinant mokytojo asmenybės reikšmę ugdymo procese, svarbi mokinių nuomonė.
Jauni žmonės trokšta, kad mokytojai būtų išsiugdę sugebėjimą laikyti mokinius sau lygiais, bendrauti kuo nuoširdžiau. Bendravimas turi būti atviras, kaip gerų draugų, pagarbus. Mokiniams labai aktualu, kad tarp jų ir mokytojų neiškiltų šalta siena. Taigi jaunimas primena apie būtiną mokytojo savybę – socialumą- meilę, šilumą, palankumą mokiniui.
Mokytojas turi būti ne tik ugdytojas, bet ir geras mokinių draugas. Turi juos suprasti, padėti jiems, išklausyti, užjausti, kai jiems to reikia.
Mokytojai iš karto tokiais netampa. Tam reikalinga ilga praktika, kurioje pasitaiko nemažai grubių klaidų.
Aktyvūs, pasitikintys savimi moksleiviai dėmesio, pripažinimo išsireikalauja patys. Moksleiviams, nesijaučiantiems saugiai, mokytoja turi rasti laiko ir būdų per pamoką, pertrauką parodyti išskirtinį dėmesį už mažiausią nuopelną. Taip skatindami, reikalaudami būti vertam pagyrimo, siekti aukštesnių tikslų, mokytojai padeda moksleiviui tvirčiau pasijusti ir įsitvirtinti tarp klasės draugų.
Vaikams reikia individualios pagalbos, paguodos. Moksleivis turi jaustis saugus, mylimas ir reikalingas. Kiekvienas pedagogas turi savų būdų, kaip rasti kelius į auklėtinio širdį. Taisyklių nėra.

Literatūros sąrašas:

1. Gailienė, D., Bulotaitė, L., Sturlienė, N. (1996). Aš myliu kiekvieną vaiką. Apie vaikų psichologinio atsparumo ugdymą: knyga mokytojams ir auklėtojam. Vilnius: Valstybinis leidybos centras.
2. Grendstad, N. M. (1996). Mokytis tai atrasti: susiliejančio ugdymo principai ir praktiniai darbo būdai. Vilnius: Margi raštai.
3. Mikoliūnienė, V. (1995). Mokinių pažinimo metodai ir metodikos:mokyklos vadovui, klasės auklėtojui. Vilnius: Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institutas.
4. Šiaučiukėnienė , L. (1997). Mokymo individualizavimas ir diferencijavimas. Kaunas: technologija.
5. Dalin, P., Rolff, H. G., Kleekamp, B. (1999). Mokyklos kultūros kaita. Vilnius: Tyto Alba.
6. Aramavičiūtė, V. (1998). Ugdymo samprata: mokomoji priemonė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
7. Jovaiša, L. (1997). Edukologijos pradmenys: vadovėlis. Kaunas: Technologija.
8. Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Heidelbergo pedagoginis universitetas. (1998). Švietimo reforma ir mokytojų rengimas. Lietuvos valstybingumas ir mokykla. Vilnius: VPU leidykla.
9. Stulpinas, T. (1994). Ugdymo turinys. Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas.
10. Jovaiša, L. (2001). Ugdymo mokslas ir praktika: (analitinių straipsnių monografija. Vilnius: Agora.
11. Vaitkevičius, J. (1995). Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius: Egalda.
12. Černius, V. J. (1992). Mokytojo pagalbininkas. Kaunas: Littera.
13. Jakavičius, V. (1998). Žmogaus ugdymas: įvadas į edukologijos studijas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
14. Tijūnėlienė, O. (2001). Ugdymo realybė: mokytojas – mokinys. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
15. Fullan, M. (1998). Pokyčių jėgos: skverbimasis į ugdymo reformos gelmes. Vilnius: Tyto Alba.
16. Jensen, E. (2001). Tobulas mokymas. Daugiau kaip 1000 praktinių patarimų vaikų ir suaugusiųjų mokytojams. Vilnius: AB OVO.
17. Arends,

Leave a Comment